Lina Simutytė. Pakeliui
2021 m. Nr. 4
Apsakymas
Kiekviename daikte, balde, drabužyje, inde, prakąstoje duonos riekėje slypi siaubas. Jei ką nors susigalvoji, siaubas bijo tų susigalvojimų, bet tik nesusigalvok, ir jis lyg užuolaidos ims ir nusileis ant visų tavo daiktų.
Kęstutis Navakas, „Užrašai ant žirnio“
Pirmosios pavasario dienos mūsų namuose būdavo didieji greipfrutai. Lupdami storas, blankiai gelsvas jų žieves, tėčio pirštų galai ir nagai aplipdavo švelniais pūkeliais, kuriuos jis kruopščiai nusiplaudavo po šilto vandens srove. Susimaišęs su skysto muilo aromatu, apsimetančiu pakalnučių švara, saulėtas greipfruto kvapas kambaryje išblukdavo ir primindavo nesibaigiančius mamos mezginius. Stebėdavau, kaip jos rankose vienas po kito nutįsta šalikai, išryškėja kojinių hegzametrai ir megztinių rankovės, kaip pirštinės susigniaužia į kumštį – tiek blogos, tiek geros akys nepaliaujamai atsimerkia ar užsimerkia ir, vos spėjusios tapti vientisu medvilniniu kūnu, išblunka. Kaskart, kai mama baigdavo megztinį, kurio spalvą pati išsirinkdavau, jį pasimatavusi tyliai nusivildavau: net patys ryškiausi atspalviai, visai kaip irzlūs vaikai, paimti į rankas, nustodavo klykti.
Tačiau šį skaistų ir apvalų pavasarį, iš kurio minkštimo vis dar sunkėsi kartus, nors saulės blyksnių jau nutviekstas įšalas, ta vis dar nokstanti gaiva, vaikai aplinkiniuose kiemuose triukšmavo kaip niekada įnirtingai. Laidydami juokelius, slidinėdami ant tirpstančio ledo plokščių, jie čia į niekus vertė begalinį rūsčios žiemos triūsą visiems laikams įtvirtinti neginčijamą savo karalystę iš dūmų ir smelkiančios nuojautos apie tai, ką iš tikrųjų jau žinojau – sniegas yra ne baltas, o juodas.
Būtent toks jis buvo šią vienintelę žiemą, kai beveik sulaukusi trisdešimties nusprendžiau saldžiai pasiduoti ir sutrypti savo asmeninę imperiją, kurios cukrinius, nuolat sproginėjančius pamatus ilgą laiką mėginau statyti sostinėje. Buvau tapusi pirmiausia savo viduje dūžtančia moterimi, kai kitas įsivaizduodavau tarsi viešbučių vonios kambariuose randamus mažyčius, bet stangrius muiliukus, lengvai išsprūstančius iš juos liečiančių svetimų rankų. Paryčiais juodo rašalo mintys gličiais čiuptuvais apsivydavo kitas mintis – bespalves ir spalvotas. Apsivydavo, suspausdavo ir išleisdavo dūminį, akimirksniu įsigeriantį pigmentą. Tokiais rytais iš pradžių dar padėdavo kvėpavimas. Skaitmeninė akvamarino gėlė laikrodžio ekrane blankius žiedus išskleisdavo iki ryškios indigo spalvos įkvepiant, o tada sunykdavo iškvepiant. Galvodavau, kad šiame pasaulyje būtų lengviau, jei kiekvienas turėtų nedidelį tamprų žmonių ratelį, kuriame jaustųsi saugus. Kad tame rate nebūtų baisu nukristi – pašoktum kaip guminis permatomas kamuoliukas – arba išnyktum, bet visada žinotum, jog net virsdamas tuo niekiu, tuo tašku ar peršviečiama mikroplaneta iš tikrųjų maitini gėlės žemę, vandenį, mineralus. Kad vienaip ar kitaip ir tu esi žiedas.
Tačiau tokių žmonių nebuvo, o aš vis atsitrenkdavau į save – trupančią bendrabučio sieną, už kurios kituose kambariuose gyvenusieji jau seniai buvo išsikraustę ir sukūrę savo šeimas. Ši žiema buvo tamsus šlapias skuduras. Virtuvėje perdegė mikrobangų krosnelė, todėl maistą nustojau šildyti. Peleninėje augo anglėjantys cigarečių dūmai. Atliekas nustojau rūšiuoti. Kažkada čia stovėjo kibiras stiklui, ten – metalui bei plastikui ir glebioms vaisių žievėms. Šią žiemą jie tapo trimis nieko nereiškiančiomis talpomis, kurias pasiglemžė sumaištis. Nekvėpuok, įsipjausi. Nelipk, paslysi – kartodavau sau naktimis, kai daiktai priartėdavo ir atsiverdavo. Tačiau prirūkyti kambario plaučiai kaskart išsiplėsdavo, reikalaudami dar daugiau tabako.
Viskas, kas teikė iškreiptą, bet skaidrią viltį, buvo tėvų namai. Įsivaizduodavau savo kambarį, savo lovą, kvadratinį pufą, aptrauktą zebro raštą imituojančia medžiaga. Prisimindavau net tą seną, šimtus kartų išsižadėtą televizorių, kurio programas perjunginėdamas tėtis bukai ir tingiai piktindavosi, mamai į didžiulius puodelius, paskandinusius praėjusios dienos šviesą, pilstant mėtų arbatą, o man beveik snaudžiant ant išsėdėtos sofos su pervilktu gobelenu, nutylinčiu apie maskuojamas senas dėmes bei nuoskaudas.
Tarpmiestinis autobusas sustojo laiku, juodam sniegui dar nespėjus sutepti nuvalytų mano batų. Sėdėjau ant galinės sėdynės ir stebėjau, kaip tamsa pradangina didmiestį, kaip nusineša jį anapus, mane tarsi magnetas mažą metalinį šaukštelį traukdama prie savęs – to guodžiančio vaikystės miesto: kambario su upių veidrodžiais miškuose, optiškai didinančiais erdvę.
Tėvai buvo nesuvokiamai pasikeitę, o galbūt tapę tokie, kokius jau buvau regėjusi senelių albumų fotografijose. Valydama dulkes, nepataisomai jas įbrėždavau. Buvau mačiusi, kaip senelio tankūs antakiai virsta vientisa putojančia jūros banga, jau žinojau, kad mamos skruostuose įsispaus mažyčiai vyšnių kauliukai, o kaktoje dar labiau išryškės pykčio ir skurdo raukšlės. Tačiau tą kartą į juos pažvelgusi laukujų durų prieblandoje, sugebėjau tik nudelbti akis žemyn, spoksoti į juodo sniego išnaras bei griaučius, kuriuos žiema buvo atvilkusi kaip niekada arti namų durų, ir dar kartą savęs paklausti kodėl.
Mama pakvietė vidun, vėjas nenuspėjamai sukosi verpetais, o tėtis ištraukė mano šlepetes su nusitrynusiais vilkų lipdukais. Prieškambaryje gulėjo naujų pelėsio oktavų prisigėręs išmindžiotas raudonas kilimas, anksčiau primindavęs vaiskaus kraujo dėmę, kurios lašus vaikystėje įsivaizduodavau išnešiojanti po visus pirmo aukšto kambarius iki svetainės su čia stovinčiu pianinu. Vis dar buvau prieškambaryje, pėdos pačios įsliuogė į šlepetes, nors iš tikrųjų jau sėdėjau ant paaukštintos kėdės prie pianino. Būtent taip kiekviena vaikystėje už lango plevenusi vasara išsprūsdavo man iš rankų, palikdama daugybę mintinai išmoktų tarantelų ir pjesių, bet nė vieno gyvo patyrimo, kurį būčiau galėjusi aprašyti mokykliniuose rašiniuose apie atostogų nuotykius. Todėl rašydavau apie save, apie tai, kaip mano vaikiški sėdmenys įsispaudžia kėdės minkštime, kuris ilgomis grojimo valandomis virsta išsvajotu, vaikų nusėstu įkaitusios gatvės asfaltu.
Aprašydavau tą svetainę. Pro mažyčius užuolaidų tarpus vidun skverbiasi pietryčių saulė, išsausėjusi Rigos burna parodo savo tobulai baltus ir lygius, bet vietomis aptrupėjusiais kampučiais dantis su juodais tarpais, o aš pasilenkiu ir pradedu groti, vilgydama juos pirštų pagalvėlių prakaitu. Praėjus kuriam laikui, šviesai nusukus ryškias akis, svetainė pritemsta. Sieninis laikrodis muša dvylika, tada – vieną kartą, ir mama kyšteli galvą pro duris kviesdama pietauti. Tėtis pjausto vištienos kepsnį, mama jį užpila garuojančiu žolelių padažu, o aš ilgai kramtau. Kramtau taip ilgai, kad pietų metas ištįsta per visą kambarį. Tada plaunu indus, stebėdama, kaip lėkštėse atsispindi namus užplūdęs tingulys. Kol tėvai snaudžia antrame aukšte, prieškambaryje paslapčiomis užsirišu batus ir tyliai atidarau duris. Tada viskas įvyksta – įelektrinta tikrojo pasaulio garsų – kaimynų žoliapjovės dūzgesio, signalizuojančių mašinų ir motociklų, vaikų šūksnių bei gaudžiančio miesto pažado anapus miško – žengiu vieną, du, tris žingsnius ir pasileidžiu į benzinu kvepiančią, šviesoforais mirksinčią gatvę. Bent trumpam pamirštu, kad tuoj teks grįžti, nusivalyti batų padus į raudoną kilimą ir užrašyti, kaip, toliau grojant, po mano pėdomis, išmindžiojusiomis tą kraujo dėmę, ryškėja raudoni įkalčių pėdsakai.
Tačiau pasiekusi svetainę nustėrau: tėvai pardavė pianiną, kad galėtų susitaisyti dantis. Mama išsižiojo rodydama savo plombas, prasikaltusiai įtikinėdama, jog kiekviena pagaminta iš pigiausios amalgamos. Tėtis apie išvalytus dantų šaknų kanalus kalbėjo kaip apie stebuklą, įvykstantį vieną, geriausiu atveju – du kartus gyvenime, o aš spoksojau į gelsvą svetainės sieną. Pardavus pianiną, jis vis dar buvo ten, turbūt amžiams paženklinęs sieną padūmavusiu stačiakampiu, kurį tėvai veltui bandė nušveisti rūsyje laikomais valikliais.
Kai į savo kambarį antrajame aukšte lipau girgždančiais, kadaise lakuotais laiptais, o tėtis šūktelėjo, kad pasidėjusi kuprinę nusileisčiau vakarienei, prisiartino pasikartojantis sapnas. Su tėčiu sode slepiam lavonus. Tiksliau tai, kas iš jų liko: melsvos, beveik peršviečiamos kojos, suplotos galvos užspaustomis akimis, yrančios rankos, pirštai, nuo kurių numovėm visus, auksinius ir bižuterinius, žiedus su žybčiojančiais dirbtiniais smaragdais. Pilvai ir plaučiai kyšo iš žemėtų, aukšta žole apsisiautusių kupstų. Tėtis, durdamas pirštu, kartoja, kad toji galva tikrai neturėjo ir vėl išlįsti iš žemės, o aš suvokiu, jog tai mūsų darbas. Tai tikrai mūsų darbas, kuris vis išsilanksto. Japoniškas origamio karstas iš juodo popieriaus. Galiu matyti visas lenkimo linijas: pamėginti jį paversti tuščiu lapu ir išlyginti. Tačiau mano stalinė lempa perdegusi, todėl atšlyju, sienoje užčiuopusi gerai pažįstamo šviesos jungiklio pulsą, nuspaudžiu jį, ir kambarį nutvieskia akinama pagrindinio kambario sietyno, sudaryto iš siūbuojančių, krištolinius rojaus sodus atkartojančių koralų, šviesa. Lankstinys panyra į tokią ryškią šviesą, kad joje išblunka karstas, ir mano sapnas virsta išdegintu fotopopieriumi.
Nusileidusi į valgomąjį negalėjau praryti nė kąsnio, o tėtis pasididžiuodamas ant stalo vieną po kito statė alkoholio butelius, parsivežtus iš Gardino. Ant staltiesės, kurios neišskalbiamas riebalų dėmes dengė popierinės servetėlės, tarsi senoviški šachmatai rikiavosi permatomi stikliniai žirgai su viduje teliūskuojančiu brendžiu, alaus bokšteliai aukštose juodose skardinėse, tviskančios degtinės rikiai, primenantys cerkvių kupolus, ir karališkas raudonasis vynas su šventojo atvaizdu. Tėtis tokius butelius kolekcionavo visą gyvenimą, tačiau jei anksčiau pasakodavo, iš kur ir kaip jie atkeliavo į mūsų namus, dabar kvietė atspėti gėrimų kainą. Spėliojau, kiek vertas stiklinis žirgas, pamažu nuleisdama kainą, kol galiausiai pasidaviau. Pasirodo, net tas vynas buvo toks nepadoriai pigus, kad mama paprašė tėčio liautis.
– Eik tu, visus sudėjus tiek nekainavo! – tėtis triumfuodamas skelbė šachą ir matą. Norėjau prasmegti anapus stalo ir tų butelių.
Mama pastebėjo mano nuotaikos pokyčius. Ji atsargiai klausinėjo, kiek laiko ketinu svečiuotis, kodėl ilgai nesirodžiau, o aš su kiekviena ištuštinta vyno taure vis labiau vėriausi. Kai galiausiai atsistojau, buvau nutvilkyta tokio staigaus apsvaigimo, kad teko vėl atsisėsti ir toliau pasakoti, kaip viskas sulipo į klampią masę, kurios nepajėgiau išstumti nei iš savo kambario, nei iš savęs pačios. Mama stengėsi nuraminti, pabrėžtinai žvaliai plepėjo apie kaimynus, apie nesibaigiančią žiemą, kuri niekada nesusipranta anksčiau pasitraukti ir užleisti vietą pavasario triumfui. Jos bejėgiškose pastangose jutau švelnų priešinimąsi mano būsenai – tam žvilgsniui, kuris mane darė panašią į ilgai plūduriuojančią, bet neturinčią jėgų nei lipti į krantą, nei nusiskandinti būtybę. Tėtis mėgino juokauti, tačiau tai negelbėjo, priešingai, su kiekvienu kojasrankasturivadinasviskasgerai grimzdau vis giliau, kol neištvėrusi padėkojau už vakarienę ir svirduliuodama nušlepsėjau į savo kambarį. Taip ir nepaklausiau, ar jie pastebėjo, koks juodas šiemet sniegas. Būtinai rytoj, sakiau sau gulėdama lovoje, kol tėčio atneštas šildytuvas kairėn dešinėn sukiojo savo galvą.
Miegas buvo ilgas ir purvinas, menkai tesiskyrė nuo to, kurį tikėjausi palikti gulintį savo bendrabučio lovoje. Tačiau rytą palengvino garuojanti mamos atnešta arbata. Siurbčiojau karštą skystį nejusdama skonio, mama atsisėdo priešais ant fotelio, pakeitusio zebrinį pufą. Ir tas buvo dingęs.
– Atidavė direktoriui. Tikėjosi, kad pakels algą. Nepakėlė. – Pajutusi klausimą mano žvilgsnyje mama papasakojo, kaip ji tėčiui leido parduoti jos rusvus lapės kalinius, kuriuos vaikystėje svajojau gauti, vos mamai jie pabos. – Reikėjo malkų, – pridūrė.
Anais laikais, kai tėvai dar tvirčiau laikėsi, naudotų baldų parduotuvėje radome kvadratinį pufą. Aptrauktas zebriškai dryžuotu gobelenu jis iškart tapo mano mėgstamiausiu baldu. Bet kad atitektų man, teko nutraukti jo zebro raštų drabužį, gerai išskalbti jį vonioje su soda ir skalbimo miltelių mišiniu, kurį įtryniau šepečiu. Permirkusi išnara neteko formos ir nebeslėpė nuovargio. Vanduo po pirmojo skalavimo buvo juodas, po antrojo ir trečiojo priminė pelenus. Tik po ketvirto ar penkto atgavo įprastą skaidrumą. Po šeštojo skalavimo švariame vandenyje dar blykčiojo miltelių burbulai. Po septintojo, iš vonios išleidus vandenį, jos paviršius įgavo žvilgantį, beveik perlamutrinį tviskesį, kuris žadino norą prileisti vonią dar kartą ir išsimaudyti pačiai.
Tikėjau, kad išsimaudžiusi supanašėsiu su tviskančiu vonios paviršiumi – tais išgaubto taisyklingo kūno apvadais, milžiniško dubens forma, į kurią sutilpdavo ne tik nuvargę drabužiai, bet ir mano kūnas nuo galvos iki kojų. Maudžiausi, kol vandentiekio vamzdynais, išsiraizgiusiais po kambarių grindimis, į žemę keliavo juodas, baltas ir peleninis vanduo su ištirpusiais skalbiklių milteliais. Vamzdžiai siurbė pufo istorijas, sukauptas švedų ar norvegų šeimose. Jų namams pufas tereiškė seną baldą, o mano kambaryje tapo jaukumo įsikūnijimu. Gulėjau vonioje, kol vanduo nusinešė daikto praeitį, o virš manęs, ant skalbinių virvių, tų tvirtai įtemptų amžinybių, kybojo pufo ateitis. Akimirkos, kurios dar tik bus, kapsėjo skaidriais, švara kvepiančiais lašais, vien jiems žinoma tvarka krito ant mano pečių, rankų ir kojų. Galiausiai pufą apvilkau išdžiūvusiu drabužiu ir pernešiau į savo kambarį. Ant jo laikiau brangiausius vaikystės daiktus: žaislinį raudoną telefoną susivijusiu skaidraus plastiko laidu, muzikinių diskų žaižarus ir grotuvą – techniką, kurios veikimo principo niekada nesupratau, bet žavėjausi ištikimybe: kad ir kas nutiktų, paspaudus play išgirsiu dainą, nors visas pasaulis su savo žmonėmis pastovumo iliuzijos nebūtų leidęs patirti.
Pastovumo iliuziją bandydama atkurti, išgėrusi arbatą nusileidau į pirmą aukštą. Įjungiau televizorių, bet filmas buvo ką tik pasibaigęs. Ekrane mirgėjo mažyčiai pikseliai, jie sudarė titrų vardus ir pavardes. Jie sklaidėsi kambaryje su mamos ištartais žodžiais, su jos prisipažinimais, tačiau suvokimas nesitraukė: ne tėvai man, o aš jiems turiu padėti. Buvau prisisiurbusi bejėgiškumo ir baimės, priminiau nunertą, vonioje mirkstančią pufo odą, dar tik laukiančią savo eilės nugramzdinti visą tą žinojimą su raidėmis, garsais, su vardais, kuriuos žemyn norėjau pradanginti vandentiekio vamzdžiais.
Tą popietę ryžausi apžiūrėti visus namų kambarius ir įvertinti, kokių daiktų juose trūksta. Tėvai pardavė arba išdalino mano piešinius. Tiesa, kai kuriuos, ne tokius vykusius, radau gulinčius stalčiuose – jų stori rėmai buvę vertingesni be abstrakčių portretų ir išsiliejusių akvarelių. Neliko ir sieninio laikrodžio, kurio dūžiai kiekvieną dieną supjaustydavo lygiais gabalais ir išdalindavo juos pareigoms bei užsitarnautoms poilsio minutėms. Tas laikrodis priklausė mūsų seneliui, kuris jo viduje, už storo stiklo durų, laikė saldumynus iš vaistinės: lipnius hematogeno gabalėlius čežančiuose popierėliuose, aviečių ir juodųjų serbentų skonio gliukozę, aštrius, liežuvį deginančius ledinukus, ant kurių pakuotės iš standaus dryžuoto popieriaus buvo įspaustas didžiulis laivas. Labiausiai mėgau plastikinėje dėžutėje barškančius vitamino C žirnelius. Palaukdavau, kol senelis išeis, prie laikrodžio pristumdavau taburetę ir skaitydavau informacinius lapelius. Net įspėjimas dažiklis saulėlydžio F gali neigiamai paveikti vaikų aktyvumą ir dėmesį manęs nesulaikydavo. Priešingai, tik dar labiau traukė pilna burna ragauti apvalius saulėlydžius, kurių skonį tuo metu įsivaizduodavau kaip visą gyvenimą – iš pradžių saldu, tada rūgštu ir vėl saldu. Senelis ilgai neužtrukdavo, bet taburetę grąžinti į vietą suspėdavau. Jis kalbėdavo apie lijundras, artė- jančius kamuolinius debesis, apie vėją, įsisukusį į mediena kvepiantį neužvertą garažą, saugantį daugybę plaktukų bei grąžtų deimantinėmis galvutėmis. Kai senelis užtraukdavo sunkias naktines užuolaidas ir įjungęs toršerą įsitaisydavo jo glostančioje šviesoje ant sofos, atsisėsdavau šalia, slapta vis dar skonėdamasi ištirpusių saulėlydžių saldumu. Tada laikrodis išmušdavo dešimt kartų ir tapdavo mano sąjungininku.
Kartą močiutė aptiko senelio slaptavietę ir nusprendė jį užrašyti pas gydytoją. Močiutei nerimą keldavo kiekvienas senelio ne vietoje laikomas daiktas, o mes kantriai ją ramindavome, sakydami, kad pasaulyje, kuriame net žmonės sunkiai randa sau tinkamas vietas, daiktai, o ypač jiems skirtos vietos, yra visų nereikšmingiausi. Tačiau laikrodis, TAS mūsų laikrodis, iš tiesų turėjo savo vietą, ir jo dabar ten nebuvo. Sudariau trūkstamų daiktų sąrašą – aprašiau sienose, kambariuose, jų spintelėse, komodose ir stalčiuose atsivėrusias tuštumas. Norėjau viską suskaičiuoti, atpirkti, sugrąžinti, ištaisyti, sukabinti ant sienose likusių vinių. Tačiau pati buvau ne vieną sykį nukainota prekė, kurios kokybe būtų suabejoję net mano tėvai. Ko gero, būtent ši akimirka saldu – rūgštu – saldu skonio skalėje buvo pati rūgščiausia ir ilgiausia.
Tėtis susirasdavo papildomų darbų kaimynystėje, o mama kartais prižiūrėdavo vaikus, bet to menkai pakako namui išlaikyti. Krosnis rūsyje godžiai rijo malkas ir šilumą iškvėpdavo į senus radiatorius, kurie netrukus atvėsdavo. Tačiau brangiausias vis dėlto buvo ne namas ir ne susikaupusios skolos – tiek seniems pažįstamiems, tiek bankui. Sode, už aukštos kūgiškų kadagių eilės, mama parodė juodo sniego kalną. Padūmavęs, standžiai nuo viršaus iki apačios apkrautas tamsiais druskos kristalais iš sustingusių purvino vandens sluoksnių, kalnas priminė tūkstančius kartų padidintus plaučius, prijungtus prie deguonies aparato. Plastikinėmis žarnomis ir vamzdeliais, tomis išraizgytomis kraujagyslėmis, kalnas į save siurbė neoninį skaisčiai rožinį skystį. Atsitraukiau, mamos prašydama paaiškinimo, bent mažos užuominos priešakyje pulsuojančiam tvėriniui, tam juodos dervos monumentui, primenančiam modernaus meno skulptūrą, apipaišytą brangiausio rašalo linijomis.
– Kaip tu paaiškinsi beprotybę? – klausimu atsakė mama, ir pridūrė: – Tėvas tiki, kad taip tręšia dirvą, ant kurios išlieti namo pamatai.
Kuo daugiau galvoju apie tėčio santykį su šiuo namu, tuo daugiau bandymų jį išgelbėti suskaičiuoju. Kelis kartus keistos stogo čerpės, langų stiklai ir rėmai, durys, radiatoriai, krosnis bei nesuskaičiuojami tinko ir dažų sluoksniai ant sienų. Vieninteliai baldai, kurių tėtis dar nespėjo parduoti, kaip ir vinys sienose, turėjo nepajudinamas savo vietas. Bent vieną ištrauksi – sugrius visa iš senelių paveldėta tvirtovė. Tomis suodžių ir nerimo, purvinos nostalgijos jaukumui dienomis pabusdavau anksti. Apimdavo šiurpus suvokimas, kad visi baldai, kilimai, sienų įskilimai, spintoje kabančios kandžių suėstos paauglystės suknelės liudija neišvengiamą būtį. Tačiau baisiausia atrodė ne būtis, bet jos sąlyga, tas smelkiantis, nepaneigiamas žinojimas, jog aš, kaip tas iš vonios išleistas purvinas vanduo, kaip juodam televizoriaus ekrane dingstantys titrai ir nesuvokiamai lėtai tirpstantis juodas vasario sniegas, iš tikrųjų niekada nesiliausiu buvusi, o tūkstančius kartų gyvensiu tą patį blankų ir nutriušusį gyvenimą. Todėl keldavausi su tamsa ir dirbdavau prietemoje, bandydama išstumti tai, kuo tuo metu buvau tapusi. Bijojau, kad, nusprendusi viską nutraukti dabar, būties nepergudrausiu. Ji ir toliau tęsis, įsiurbs mane tarsi amžiais nepavargstantis taifūnas, putojantis naujais tos pačios tamsos tvyksniais, net jei atgimčiau neaprėpiamose ir nesuvokiamose dykumose, kur spalvos nustotų būti spalvomis, o keltų miražo ar optinės apgaulės pojūtį.
Nusileidusi į rūsį, kur stovėjo ne tik krosnis, bet ir tėčio sukonstruotas šviečiančio metalo aparatas sklypo dirvai maitinti, apgraibomis stverdavau valiklius, kempinėles, švitrinio popieriaus lakštus ir šveitimo miltelius. Vienu metu norėdavau ir kuo greičiau iš ten dingti, ir pasilikusi išardyti tą beprotišką monstrą, kurio viduriuose nuolat virškinosi tėvų santaupas ryjančios trąšos. Namuose valiau užsikimšusias kriaukles, keičiau perdegusias lemputes. Šluosčiau dulkes, tryniau kilimus ir laidus, purvo bei riebalų sluoksnis ant jų priminė tirštą grikių medų. Vėdinau patalus, gremžiau grindis ir iš spintų traukiau supelijusius drabužius. Didžiuliai juodi šiukšlių maišai, kuriuos jau prašvitus ištempdavau į kiemą, iš tolo atrodė kaip milžiniškos nykstančių rūšių žuvys, žiopčiojančios ir viltingai laukiančios, kol atrišiu jų burnas ir prigrūsiu tirpstančio juodo sniego.
Grįždavau į lovą ir vėl užsnūsdavau, miegodavau beveik iki pietų, o tada nusileisdavau apžiūrėti namų. Saulei pasiekus aukščiausią tašką, kambariai atverdavo man valikliais tebedvelkiantį glėbį, tačiau su tomis pačiomis apibrizgusiomis, nors ir išskalbtomis megztinių rankovėmis. Net ir didžiausios mano pastangos nedavė vaisių – juk kasryt tvarkydavausi tamsoje, o šviesoje kiekviena riebalų dėmė, kiekvienas dulkių ruožas, o ypač tai, kas iš tiesų buvo neišvaloma ar nesutaisoma, prisiartindavo dar arčiau ir skelbdavo naują protestą. Papietavusi vėl atsiguldavau. Jei nepavykdavo užmigti, spoksodavau į savo išmaniojo laikrodžio ekranėlį, kuriame įkvepiant išsiskleisdavo, o iškvepiant nuvysdavo skaitmeninės gėlės žiedas.
Kartais prisimindavau dar vaikystėje atrastą gudrybę – savo kūno tyrinėjimą. Duris užstumdavau foteliu, susirasdavau į delną telpantį veidrodėlį ir nusirengdavau. Veidrodėlį pakišdavau po patalais taip, kad jį apšviestų ryškiai mėlyni vakaro gaisai, ir savo slapto portalo duris apžiūrinėdavau kaip mutavusį, iš augalo išvestą moliuską. Pravėrusi geldelę, liesdavau jį pirštais, atrasdavau taškus, mazgus, siūles ir susiaurėjimus, keistą, kaskart kitaip atrodančią liniją, primenančią dantytą rožinės kalijos piestelę. Gaisai už lango tikšdavo rašalo mėlynumo fejerverkais, mainydavosi su perregimu oru, sunkiais debesimis, prisigėrusiais dervos, o aš išnykdavau anapus patalų. Tankus miego audinys užklodavo vos spėjus apsirengti. Veidrodėlyje atsispindėdavo dar viena praslenkanti diena, tamsa čiuoždavo jo lediniu paviršiumi ir aš pagaliau užmigdavau giliai, ritmingai kvėpuodama. Ko gero, tomis palaimingomis artėjančios nakties akimirkomis primindavau ne milžinišką nykstančios rūšies žuvį ir ne užsisklendusį portalą ar kalijos žiedą, bet juodą šiukšlių maišą. Jis atsirišdavo savaime, ir kambaryje slidžiais hematogenų įpakavimais, mėtinėmis pastilėmis, suglamžytu celofanu nuo avietinės gliukozės tablečių išsibarstydavo dar švintant sukauptas nuovargis.
Vieną tokių vakarų tėtis ryžtingai atstūmė duris užrėmusį fotelį ir įėjo į kambarį. Įjungė šviesą, atsisėdo ant mano lovos. Ranką uždėjęs ant kaktos patikrino, ar nekarščiuoju.
– Lyg ir nesergi, – nutvilkė jo rūpestis.
Atšlijau, atsisėdau lovoje. Tėtis kaip genijų naujagimį ištiesė popierinę dėžutę su elektrine kalėdine girlianda.
– Gal ant spintos? Ar prie lubų tvirtinam, kaip geriau? – atsistojęs pradėjo energingai narplioti girliandos laidelius ir demonstruoti, kur labiau ji derėtų.
Sutrikusi atsikėliau. Net nemėginau klausti, kodėl girlianda ir kodėl būtent dabar – vasarį, kai viskas traukiasi ir tirpsta, kai laša, žliaugia bei nyksta. Tikriausiai atsakymą žinojau pati. Tėtis, visai kaip mama, nesiliovė tikėti, kad mano švininę būseną, kurią jie pakeldavo sunkiau nei aš pati, gali palengvinti mažais dalykais. Gali būti, kad elektrinės girliandos šviesos pirmiausiai reikėjo jam pačiam. Tačiau tėčio judesiai buvo keisti. Keista buvo ir kambarį užpildžiusi nuojauta. Pasilipus ant išklerusios taburetės, jo kūnas išsitempė kaip nešiojamas teleskopas. Tėčio rankos, prie spintos negrabiai tvirtinančios girliandą, kuria tekėjo elektra, drebėjo. Priėjau palaikyti, rankomis apsivijau tėčio kojas ir jutau, kaip virpa ne tik jo rankos, bet ir visas kūnas. Kai girlianda jau žybsėjo, o jis nulipęs išjungė sietyno šviesą ir parodė, kaip tamsoje mirga lemputės, tėtis nebebuvo tėtis. Prieš mane stovėjo senelis iš nespalvotos, subraižytos fotografijos. Tankūs antakiai priminė vientisą putojančios jūros bangą. Tada pirmą kartą po sugrįžimo supratau, kad noriu stipriai apsikabinti.
Taip ir stovėjom. Kaip vienas dangaus kūnas iš dviejų atskirų planetų – beveik trisdešimties aš ir daugiau nei dvigubai vyresnis mano tėtis. Tačiau jutau, jutau visu kūnu ir protu, kuriuo pirmyn atgal bėgiojo nesuskaičiuojama galybė niežulį keliančių dulkių erkučių bei kandžių: ta akimirka jau buvo, bet vėl iš naujo kartojasi. Laikrodis, kurio jau nebeturime, ką tik atriekė ir patiekė desertinėje lėkštėje pelnytą saldaus pyrago gabalą. Kai tėtis buvo mano amžiaus, mama dar kepdavo sluoksniuotos tešlos lakštus prašmatniems napoleonams, stingdydavo tinginius su rome mirkytais graikiniais riešutais, o aš Kalėdų laukdavau kaip iškilmingos pabaigos: po šimtmečius trukusios nakties, apšviestos girliandos lemputėmis, patekės pieno baltumo rytas ir namai prisipildys senelių, tetų, dėdžių, pusbrolių bei pusseserių. Mes būsim viską atradę iš naujo – tą sakais kvepiantį kadagio medį, kurį puošdavom vietoj eglutės, tas dovanas, įvyniotas į žaižaruojančius maišelius ir popierėlius, perrištus medžiaginiais kaspinais. Mes juoksimės ir klausysimės apie save už stiklo dūžiais primenančio laiko, tačiau užvis labiau norėsime jį pamiršti ir pasinerti į trapią būtį, tapę burnoje tirpstančiomis gliukozės tabletėmis iš vaisių cukraus.
Tėtis paragino atsigulti ir ilsėtis. Turi sveikti, – pasakė. Visai kaip anuomet, kai aš karščiuodavau, o tėtis ateidavo pasekti pasakos prieš miegą. Tą istoriją buvau girdėjusi daugybę sykių, tačiau negalėjau prisiminti, kada jos klausiausi paskutinįkart. Paskutinis kartas įvyko būtent šį vakarą, jis išsirito iš tėčio burnos tarsi kiaušinio ir išsiskleidė kaip sodas su dviem šimtais baltų kopūstinių drugelių. Jo balsas vedžiojo mane po daržą su lygiomis kopūstų lysvėmis, kurias prižiūrėjo raudonveidis Jokūbo senelis su šiaudine skrybėle iš Panamos.
– Iš kur atsiranda šitiek kopūstų? Kaip gali jų tiek daug augti, – stebėjosi Jokūbas ir kraipė galvą. Ko čia stebėtis, nesuprato senelis, žemė darže gera, augtų šičia ir puodai, jei pasodinčiau. Bet kam man sodinti puodus? – tėtis mintinai atkartojo pasakojimą iš vaikiškos knygelės, kurios iliustracijas bandydavau perpiešti nuo kalkinio popieriaus. Žinojau, kuo pasaka baigiasi, bet nesuskaičiuojamą galybę kartų vaikystėje vis tiek nustebdavau išgirdusi, kaip Jokūbas darže pasodina pirmiausia senelio skrybėlę, o paskui ir patį senelį: Žinojo, kad turi jį gerai laistyti, tad nešiojo kibiru vandenį ir vis laistė, o per pietus valgė su drugeliais iš vienos lėkštės ir klausinėjo, kas bus, kai išaugs du šimtai senelių. Po kelių dienų sode išaugo didžiulis keras, apaugęs mažais seneliukais. Iš pradžių jie buvo visiškai žali, jų dar negalima buvo skinti, bet jie greitai augo ir noko, jų veidai vis labiau raudo.
Tėčio balsas buvo vanduo. Jis kilo ir leidosi, nesiliovė bangavęs net tada, kai sudiržę, bet šilti jo pirštai, tarsi tarp susiraizgiusių ant kranto išmestų jūržolių ieškodami gintaro, glostė ant pagalvės išsidraikiusius mano plaukus ir lietė kaktą, gerai pažįstamu būdu tikrindami temperatūrą. Kai Jokūbas surinko ir ant aukšto mažame namelyje išdėliojo du šimtus skrybėlių, tėčio žodžiai šiugždėjo kaip šilti, saulėje džiovinti palmių lapai, prie kurių norėjosi priglusti visu veidu. Kai du šimtai senelių ant krūmo prinoko ir Jokūbas juos nuskynė, tėčio balsas išsikerojo nuo girgždančių grindų iki apsilaupiusių lubų, virto rausvu ir apvaliu, beveik pliušiniu hortenzijų krūmu, o aš mintimis atsispyriau, pašokau kaip guminis permatomas kamuoliukas ir išnykau. Užmigdama jaučiau, kad pagaliau virstu tuo išsvajotu niekiu – tašku, peršviečiama mikroplaneta, maitinančia krūmo siurbiamą žemę, vandenį ir mineralus. Kad vienaip ar kitaip ir aš esu vienas iš nesuskaičiuojamų pliušinės hortenzijos žiedlapių. Pasakai pasibaigus, prie mano lovos tėtis paliko deminutyvų kalną ir šlepetes su vilkų lipdukas. Iš jų trisdešimt šešto dydžio, kaip ir iš tūkstantį kartų girdėtos istorijos apie žemę, kurioje gali sodinti nors ir puodus, dar nebuvau išaugusi.
Tačiau nors tėčio švelnumas ir rūpestis mane sugrąžindavo į pasiilgtus peršviečiamus laikus, turėjo ir niūriąją savo pusę. Vakarais patalus pašildęs prie krosnies, juos atnešdavo šaltus. Kelias nuo rūsio iki kambario tėčiui būdavo klaidesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Virtuvėje jis prisimindavo neišneštas šiukš- les, prieškambaryje – neišpurtytą kruvinąjį kilimą. Ir kilimą, ir šiukšlių maišą į lauką išnešdavo kartu su baltais patalais. Prietemoje žiūrėdavau į tėtį pro langą – sustabdydavau tą makabrišką filmo sceną, kurioje jis baltu kvadratu užkloja tai, kas liko iš didžiulės juodos žiemos paslapties. Mokyklinė lenta akimirksniu užsipildydavo baltos kreidos dūmais, o vis dar raudonas, nors jau blunkantis kilimas kraujuodavo kaip paskutinė nykstančios rūšies žuvis ir žiopčiojo purtoma tėčio. Išgirsdavau lėtus, apgalvotus žingsnius laiptuose ir jis netrukus pasirodydavo tarpduryje. Iki šiol nežinau, nuo ko oda šiurpo labiau – nuo šlapios, skuduru virtusios patalynės, ar nuo tėčio pastangų atkurti prarastą laiką.
Slinko elektrinės, pavasarėjančios dienos ir įšalusią dirvą nuolat supurtydavo kibirkščiuojančiomis savo iškrovomis. Trumpųjų sujungimų vietose sniegas ištirpdavo, o iš atsivėrusių žemės plotų tvoskė vandeningas alsavimas. Į tėčio kalną nueidavau pasižiūrėti jam išvažiavus dirbti – dabar net kadagių kvapas rodėsi aštresnis, išrūkytas kreidiniuose dūmuose. Tie daug kartų padidinti plaučiai atrodė sumažėję, subliuškę kaip oro prileistas, mazgu surištas ir suplotas celofano maišas, o rožinis, permatomais vamzdeliais tekantis skystis šviesoje tapo dar ryškesnis. Jei prieš tai tėčio kūrinys priminė modernaus meno skulptūrą, dabar jis atrodė kaip spindulių ir plastiko nutviekstas bažnyčios kiemas po atlaidų. Perregimas celofano maišas su rožiniais liežuvį dažančiais ledinukais, pirktais prie bažnyčios tvoros, prakiuro, saldainiai pabiro, išslydę iš didžiulių pavasario rankų. Milžiniškas, sintetine rožine spalva nuspalvintas jo liežuvis kas rytą laižė tirpstantį sniego kalną, jį vis labiau apnuogindamas.
Toje išlaižytoje šviesoje atsidengė ir tikrieji tėvų veidai. Mamos skruostuose iš tiesų įsispaudė vyšnių kauliukų dydžio duobutės, kaktoje išryškėjo pykčio ir skurdo raukšlės, o tėtis vis labiau žilo ir traukėsi į savo fantastiškų įsitikinimų pasaulį, raikomą atšipusiu laiko peiliu. Tame pasaulyje retkarčiais dar buvau suaugusi dukra, kurios taurę jis pripildydavo raudono vyno, tačiau vis dažniau tapdavau mažąja, rūpesčio reikalaujančia tėčio mergaite.
Kartą iš Gardino jis grįžo nupirkęs žaislų, teptukų, kvepiančių flomasterių ir akvarelinio popieriaus. Ant stalo krovė didžiuosius greipfrutus, citrinas, tarsi švitriniu popieriumi apsisiautusius kivius, bananų kekes ir skaisčius apelsinus. Prieš daugybę metų mirusiai močiutei tėtis parvežė masyvų penkių litrų aliejaus butelį. Spindulių nutviekstas, aliejaus skystis švytėjo, lyg būtų paskandinęs milijonus saulėlydžio skonio vitamino C žirnelių. Mus su mama tėtis bandė įtikinti, kad aliejus brangus, todėl – naudingas, o artėjant pavasariui reikia pasirūpinti močiutės sveikata. Mama tylėdama kaitė vandenį arbatai, garai raizgėsi virtuvėje. Nebylaus kino kadrai keitėsi kambario ekrane, kurį troškau uždengti neperšviečiamu audeklu. Laukiau filmo pabaigos titrų, nors ir nujaučiau, kad finalas nebus viltingas. Išdrįsau jį paspartinti, pagreitinti tarsi videokasetės juostą, bet ji susivėlė ir nutrūko man garsiai ištarus, kad tėtį reikia užregistruoti pas gydytoją. Tada namai pradėjo kunkuliuoti, jie burbuliavo ir virė, išsiliejo iš didžiulio švilpiančio arbatinuko, kurio nespėjau laiku nukelti nuo ugnies.
– Čia man reikia pas daktarą? O jūs, ką jūs? Gal pačios norit skolintis pinigus iš visų ir važiuot į tą šiknos skylę? – tėtis rankoje sugniaužė greipfrutą, jo sultys sunkėsi net per storą, pūkuotą žievę.
Mama ant stalo pastatė tris garuojančius arbatos puodelius, ugnį bandydama gesinti skysta lava. Laiptais užbėgau į antrą aukštą ir užsidariau savo kambaryje. Duris užstūmiau ne tik foteliu, bet ir spinta, viršuje apvedžiota trūkčiojančios girliandos švytėjimu. Kai tėčio neįleidau, o baldų užtvaros jis neįveikė, kaip nuskriaustas vaikas kumščiais pradėjo daužyti į duris, už kurių kilo nebe deminutyvų kalnas, bet priekaištų lavina.
– Nebegroji jau kelintą dieną iš eilės, girdi? Tai kam mes pirkom tą pianiną, ką? Žinai, kiek sukišom atlyginimų? Dar skolinomės, girdi tu? Alio! Grosi, kol užrištom akim mokėsi. O jei nemokėsi, išvis niekur neisi, po pamokų iškart namo, ir zulinsi mintinai. Ne tam pinigus kaip į šikną kišam, kad užsidarius kambary sėdėtum. Įleisk, sakau, nes išlaušiu. Arba išvis niekur neisi aštuoniolikos nesulaukus. O tada su visom savo nesąmonėm ir teptukais galėsi dingt iš akių. Diržo tau reikia, ne dažų. Įsivaizduoja čia dailininkę didžiausią, atsirado menininkė. Kad dar aš jai pirkčiau žaislus ir šūdus!
Tik tada, kai į galingos lavinos srautą įsipainiojo ne tik įtūžio sniegas, bet ir kelyje pasitaikę išvirtę nuoskaudų baobabai, nenušlifuotos apmaudo uolienos bei suledėję skurdžios žemės grumstai, o durys sunkiai beatlaikė atakos svorį, laiptais pakilo mama. Jos senkančių jėgų ramdomas tėčio įniršis pamažu rimo ir liovėsi, o jo kūnas mamos glėbyje sukiužo kaip yranti nuošliauža. Dar kurį laiką lindėjau užsidariusi, kol tyla pradėjo spengti. Kai išslinkau iš savo kambario lyg iš didžiulio kiauto, namai buvo tušti. Prieškambaryje ant raudono kilimo gulėjo trisdešimt šešto dydžio šlepetės su apsitrynusiais vilkų lipdukais. Pirmą kartą taip stipriai pajutau norą šlepetes išaugti, kad įsispyriau ne į jas, bet į savo pačios batus. Pasileidau laukan.
Didysis pavasario greipfrutas kieme buvo sprogęs. Iš apvalios dienos minkštimo sunkėsi kartus, salsvas, saulės blyksnių nutviekstas įšalas, ir prisirpusi geltona gaiva galutinai užliejo sutryptą žiemą. Atsisukau į mūsų namą, žiūrėjau į jo šitiek kartų operuotą veidą – vis blizgintus ir blizgintus langų rėmus tarsi padūmavusius paakius, perdažytas sienas, maskuojančias tinko įskilimus – senatvines raukšles, skaičiavau tas vis lopytas stogo čerpes kaip plinkančio skalpo plotus, kurie nespėdavo atželti. Prasibroviau pro dygią kadagių užkardą. Tėtis klūpėjo prie savo šventojo kalno, tos prabangios bažnyčios, atstovavusios jo asmeninei religijai. Pirštais rausė žemę, taršė ir pureno, o neoninis skystis su rožinėmis trąšomis sruvo jo delnais tarsi tūkstančius kartų padidintų plaučių kraujas.
– Dukryte, mano vienintele, aš viską tau pasodinau. Nebijok, dukryte, žiūrėk, kokia žemė gera, augtų čia ir puodai. Ir mes nesam vargšai, mums niekada niekada nebereiks skolintis, mes viską grąžinsim. Net į tą Gardiną nebereiks važiuot, viską pirksim čia, pamatysi. Viskas užaugs, ir aš atpirksiu tavo daiktus, pažadu. Atpirksiu pianiną, tik tu grok, – graudžiai įtikinėjo tėtis.
Melsvas jo lūpas iškreipė šypsena, kaip viltingus burtažodžius jis kuždėjo atsiprašymus bei pažadus, o iškapstytoje sodo žemėje ryškėjo daiktai. Priėjau dar arčiau, pasilenkiau virš žemės tarsi virš prarajos, tiek metų skyrusios mane nuo suaugusiųjų pasaulio. Pasilenkiau taip arti, kad pagaliau sugebėjau pamatyti: tai, kas ten vėrėsi, iš tikrųjų buvo mūsų darbas. Tėtis baksnojo virpančiu žemėtu pirštu, kartodamas, kad derlius dar nespėjo prinokti, dar per anksti viską skinti. Išvydau čia palaidotus savo pūvančius paveikslus – nebeatpažįstamas akvareles ir išsiliejusių veido bruožų portretus be rėmų ir su jais. Žiūrėjau į rusvus, tebežvilgančius, bet jau suirusius mamos kailinius, pelenų pilkumu apsitraukusius zebriškus pufo dryžius. Žemėje styrojo išluptos senelio laikrodžio rodyklės, stiklinių jo durelių šukės ir pinigai – herbais ir skaičiais žemėn įspaustos surūdijusios monetos, spalvą praradusios šimtinės. Sode baltavo sudužę, Atlanto vandenyno taip ir neperskridę garsiausių šalies pilotų lėktuvai, jų popierinės suglamžytos galvos ant nebenaudojamų dešimtinių. Vandeningoje, trąšų mišinio prisigėrusioje dirvoje plytėjo ir ištisas architektūrinės Europos žemėlapis. Po mano kojomis stūksojo gotikinių katedrų stogai, vėrėsi didingų klasicistinio stiliaus pastatų kolonos, įmantrūs barokiniai bokšteliai, nuožulnios arkos ir modernistinės stiklo bei plieno konstrukcijos vertinguose banknotuose. Tačiau siaubas lyg užuolaidos leidosi ant visų čia pasodintų mūsų daiktų, todėl turėjau ką nors susigalvoti. Turėjau ką nors susigalvoti, kad pagaliau siaubas pats išsigąstų ir atsitrauktų, o rūgštus vitamino C žirnelis pakeistų savo skonį.
Per tiek metų, kai buvau tarsi už stiklo įkalintas, savo paties viduje pirmiausiai dūžtantis laikas, leidausi nustelbiama pavojingo suaugusiųjų pasaulio. Žengiau atatupsta vieną, du, tris žingsnius ir pasileidau į benzinu kvepiančią, šviesoforais mirksinčią gatvę. Iškėlusi ranką stabdžiau automobilius, mojavau pravažiuojantiems beveik pamiršusi, kad kada nors teks sugrįžti ir atsisveikinti su nesuvokiamai pasikeitusiais tėvais. Vyšnių kauliukų dydžio duobutėmis, įsispaudusiomis mamos skruostuose, pykčio ir skurdo raukšlėmis jos kaktoje. Su tankia tėčio antakių linija, tapusia vientisa putojančia jūros banga, ošiančia anapus dulkėtos šeimos albumo fotografijos. Cypdamas automobilis subraižė nuotraukos paviršių ir sustojo šalikelėje. Įlipau, atsisėdau ant galinės sėdynės.
– Aš į sostinę. Pakeliui? – vairuotojo akys žvelgė iš į delną sunkiai telpančio centrinio veidrodėlio, už kurio jau tiško vakariniai mėlyno rašalo fejerverkai.
– Pakeliui, – atsakiau, visu kūnu jusdama, kaip kilometras po kilometro įsibėgėja galingas mašinos variklis. Mačiau, kaip į muzikinį grotuvą įsliuogia žaižaruojantis diskas. Pagalvojau, kad norėčiau patirti vairuotojo delnų prisilietimą, o tada išslysti iš jų kaip viešbučio vonioje rastas nedidelis stangrus muiliukas.
Gali būti, kad šalikelėje sustojęs automobilis subraižė ne tik šeimos fotografiją, bet ir kruvinus mano batų paliktus pėdsakus nuo raudono kilimo. Tačiau cukriniai atriekto laiko gabalai mano lėkštėje jau tirpo – kad ir kas dabar nutiktų, iš naujo patikėsiu stebuklinga technikos, kurios veikimo principo niekada nesupratau, ištikimybe. Vairuotojui paspaudus mygtuką play, netrukus išgirsiu dainą, nors visas už stiklo likęs pasaulis su savo žmonėmis šios stabilumo iliuzijos niekada nebeleistų patirti.