Vytautas Almanis. Antrasis žemgalių išėjimas

2020 m. Nr. 5–6

„Antrasis žemgalių išėjimas“ – kronika apie žemgalių, palatvijo žmonių, gyvenimą. Pirmą kartą žemgaliai išėjo iš savo žemių 1290 metais, kai susirinkę Sidabros pilyje (netoli Joniškio) nutarė, jog skelbia savo valstybės pabaigą. Vieni pasidavė kalavijuočiams, o kiti išvyko į Lietuvą. Apie tai pasakoja Henriko Latvio Livonijos kronika.
Antrąjį žemgalių išėjimą mačiau ir jame dalyvavau pats. Keli Viešučių kaimo žemgaliai (iš tikrųjų mus vadindavo skerslatviais), netverdami vis didėjančių pyliavų ir mokesčių, grasinimų trėmimais, patys parašė pareiškimus, kad stoja į kolchozą. Tai atsitiko 1949 metų rugpjūčio 4 dieną mūsų tėvų troboje.
Mes, vaikai, jautėmės kaip suaugę, viską girdėdavome, matydavome ir suprasdavome, visame dalyvaudavome. Be mūsų niekas negalėjo įvykti. Didžiausias pagyrimas būdavo, kai suaugusieji pasakydavo apie mus – „kaip seniai“.
Jeigu suaugusiesiems koks nors įvykis atrodė dramatiškas, tikra prapultis, svieto pabaiga (žemgališkai „pagalum“), mums jis tebuvo linksmas nutikimas.
Niekas mūsų nelepino, iki vaikų teisių atsiradimo dar buvo visa amžinybė, vietoje jų koks nors laukinietis savo būties paįvairinimui pertraukdavo botagu per mūsų plikas blauzdas, kai lėkdavome kartu su šunimis paskui jo dardančius ratus.
Kroniką sudaro trylika stambesnių dalių, o šias – penkiasdešimt smulkių. Žinau iš patirties, kad skaitytojas vangiai ir nenoriai pradeda ilgesnį kūrinį, o trumpesnį mėgina paskaityti. Norėdamas sužinoti, kas bus toliau, skaito vieną nedidelę dalį po kitos, ir nė nepajunta, kaip įveikia apysaką, kroniką ar net visą romaną.
Jūsų dėmesiui – kelios kronikos dalys.

Bumba

Iš pradžių buvo bumba. Kamuolys, sviedinys, futbolas – šie žodžiai atsirado vėliau. Pirmoji bumba, kurią gerai pajutau, – tai iš tanko važiuoklės apvaliai išpjauta guma, tokio kietumo, kaip lauko akmuo. Šiuo kietu „kamuoliu“ laisvai galėjai įkalti į žemę geležinį kuolą, ganykloje perkeldamas karvę į kitą vietą, o jei jis pataikydavo į galvą ar paširdžius, valandėlę pasiraitęs iš skausmo apsidžiaugdavai, kad vėl matai saulę…

Tikrą guminę bumbą pirmą kartą pamačiau Žagarėje, kai su mama važiavome į turgų. Miesčioniukai, vos koja palietę, nuspirdavo ją toli, tad ir aš tokios labai užsinorėjau.

Mama dažnai važiuodavo į Rygą parduoti lašinių, kiaušinių, veždavo į turgų vištas, žąsis, avinus. Pažadėjo man parvežti bumbą, jei padėsiu klojėti linus. Linus klojėti man visai nepatiko, nes reikėjo dirbti ištisas tris dienas. Pūtė šiaurys, lijo, išklojėtų linų laukas didėjo pamažu, kol per visą tervetę pasiekė Latvijos rubežių.

– Akys baisininkės, rankos darbininkės, – eidama namo pamokamai man sako mama.

Tai jau taip, nuklotų linų laukas išties didžiulis, o galvojau, kad niekad to darbo nebaigsime. Dabar guminė bumba jau mano, tereikia sulaukti, kada mama važiuos į Rygos turgų. Ir vieną dieną, senovišku bezmėnu pasvėrusi lašinius, suvyniojusi keturkampius sviesto gabalus į specialų permatomą popierių, su keliom nupeštom žąsim ji išvyko į Bėnės geležinkelio stotį, o iš ten ankstyvuoju traukiniu iki Rygos.

Pagaliau, jau gerokai po pusiaunakčio, girdžiu, kaip trinkteli laukinės trobos durys, mama deda ryšulius ant plačios palangės, vis paaimanuodama, kaip per visą dieną pavargo.

Kas man rūpi, pavargo ar nepavargo, aš dar labiau nusikamavau belaukdamas. Mama traukia iš ryšulių visokius niekniekius, o kur bumba?

Nėr. Mama teisinasi visą dieną prastovėjusi paviljone, pirkėjų ateidavęs tik vienas kitas, o, žiūrėk, jau ir laikas į traukinį. Ką padarysi, sliūkinu atgal į katinų sušildytą lovą, kitą sykį tai jau tikrai parveš.

Tas pats nutiko ir antrą sykį. Bumbos sulaukiau tik pavasarį, jau džiūstant laukams.

Raudona, mėlynais dryželiais, išpūstais šonais, apvali, šilta kaip katino pilvas, kvepia guma, tikrai verta tų trijų linų klojėjimo dienų. Imu bumbą į rankas kaip kokį šventą daiktą, pasiryžęs ją saugoti ir saugoti.

Atsibudau senų seniausiai, tik kolūkiečiai, nors saulė jau pakilo, vienas po kito, tingiai vilkdami kojas, renkasi į mūsų kiemą.

Kūtėje, kuri jau nebe mūsų, laikomi arkliai, o tėvą paskyrė arklininku. Nors valdžia griežtai reikalavo arklius perkelti į kitą vietą, kur jų nebematytų senieji šeimininkai, šie vis ateina, atneša savo arkliui gardesnį kąsnį, pakaso tarpuausį, kartais net pasiima išarti lauką ar parsivežti šieną iš tervetės. Bet toks gerumas truks neilgai, junta kaimiečiai. Arklius išveš, ir naujieji šeimininkai neteps krivolinu jų skaudamų sąnarių, neuždengs nugaros nuo darganų šilta gūnia, nežiūrės girdydami, šaltas ar drungnas vanduo, o reikia nereikia plaks botagu, niršdami už savo pačių nevykusį gyvenimą…

Šaknis, pusantro metro ūgio žmogeliukas, mėgina užmauti pavalkus dideliam arkliui. Šis, kaip tyčia, riečia galvą aukštyn, šokinėk kiek nori, nepasieksi. Žmogelis atsineša akmenį ir ant jo pasilipa. Arklys žengteli į šoną. Šaknis nulipa nuo akmens ir jį ridena prie arklio. Pagaliau šiam atsibosta žaisti, pats nulenkia galvą, ir žmogus be vargo užmauna pavalkus. Kiti taip pat kinko arklius į plūgus. Kinkiniai sudilę, trūkinėja, vadžios pakulinės, suraišiotos mazgų mazgeliais. Turi kiekvienas namuose po gerą kinkinį, o kolūkis tegu pasirūpina pats.

Kol vyrai kuičiasi neskubėdami apie pakinktus ir plūgus, aš basa koja bumbteliu per bumbą. Ji lekia iki klėties sienos, atsimušusi skrieja iki namo ir vėl atgal. Puikumėlis! Paspyriau tik vos vos, o jeigu smarkiau, iš visų jėgų?!.

Vyrai atsitiesia ir sužiūra į mano pusę. Arkliai, ir tie nustoja šnarpštę – kas per nematytas daiktas?

Kaimynas Maliorius, senutės Maliorienės sūnus, vyras jau metuose, tik vis nesuranda poros ir, atrodo, nebesuras. Jis nešvariu guminiu batu spiria į mano bumbą, ši skrieja į vyrų būrį, o iš ten kyla aukštai į viršų. Kiekvienas taikosi bumbai kuo smarkiau įspirti. Lieku nustumtas į šoną, vyrai laksto, vienas kitą versdami iš kojų, kimba viens kitam už milinių švarkų, o Maliorius (ir vėl!) visa jėga spiria į bumbą. Ši pakyla virš vyrų pulko ir pasimauna ant apverstų akėčių virbo.

Spardytojai nurimsta, arkliai velka paverstus ant šono plūgus iš kiemo. Likęs vienas girdžiu, kaip iš bumbos šnypšdamas išeina oras, ir galop, visa subliuškusi, ji tampa panaši į ką tik nudirto šeško susiraukšlėjusį kailį…

 

Kliūtis

Senieji mokyklos mokytojai puikiai žinojo, kad po vasaros mūsų negalima iškart stipriai spausti prie mokslų. Pirmosiomis rugsėjo savaitėmis nereikia gąsdinti formulėmis, lentelėmis ir kitais gudriais dalykais. Kai vasarą žaisdamas futbolą gauni su sviediniu per galvą, tai ne tik formulės ir daugybos lentelė iš galvos išlekia, bet kurį laiką net savo vardo nebeatsimeni.

Tik šito nežinojo jaunas, naujas, ką tik aukštus mokslus baigęs mokytojas. Jis paskelbė, kad rugsėjo ketvirtąją rašysime trigonometrijos kontrolinį darbą. Kontrolinis, ir dar trigonometrijos? To mums jau buvo per daug. Pakėlėme didžiulį triukšmą, nes tokio dalyko mokslo metų pradžioje per amžius nėra buvę mūsų mokykloje. Gal mokytojas tik pagąsdino arba pajuokavo? – pagaliau nusprendėme ir aprimę išsiskirstėme po namus.

Tačiau mokytojas kalbėjo rimtai, ir dauguma iš trigonometrijos kontrolinio gavo po vienetą. O man prie to vieneto dar kažkodėl pridėjo minusą. Tada pagaliau ir aš supykau. Ne ant mokytojo, nors to minuso galėjo ir nepridėti, o ant savęs. Apytiksliai apskaičiavau, kad mano kelias namo su nukrypimais į šonus lygus keliui iki Rygos pajūrio. Kai pradėjau grįžti anksčiau, atsirado daugiau laiko, mokslai ėmė sektis ir, kas galėjo pagalvoti, netgi patikti. Viskas klojosi vis geriau ir geriau, jau nedaug betrūko, kad tapčiau klasės pirmūnu…

…Tuo tarpu pakelėje netoli mūsų namų stovėjo kolūkio sandėlis, įrengtas dideliame mediniame name, iš kurio visą šeimą ištrėmė tuoj po karo. To namo šeimininkas laikė save bajoru ir su vaikais kalbėdavo lenkiškai. Pametęs pypkę, klausdavo savo jaunėlio:

– Alfon, Alfon, gdie ty trubku kišu plyšu?

Dabar sandėlininku čia dirbo Ojaras Grūbas, storom lūpom bernas su ilga, nulinkusia į šoną nosimi. Nors pagal metus jį reikėjo priimti į vyrus, vyresnieji kažkodėl tempė laiką, Ojaras Grūbas jiems vis neįtikdavo, rasdavo jo gyvenimo būde trūkumų. Didžiausias – kam draugauja su pusberniais, palkusais ir netgi piemenimis. Tiesą sakant, Ojaras ir pats nesiveržė priimamas į vyrus, nes jų tarpe būtų laikomas paskutiniu, o tarp mūsų jis buvo pirmas iš pirmiausiųjų.

Minu dviratį patenkintas: kas savaitę pažymiai gerėja, mokytojai nebepriekaištauja dėl nelankomų pirmadienių, už kalniuko tuoj pasimatys namai, tai ko daugiau reikia? Matau – pakelėje prie sandėlio durų guli keli dviračiai, o viduje glaudžiai apsuptas vaikigalių kažką pasakoja Ojaras.

Ką reiškia tos kelios minutės, neištvėręs palieku dviratį bendroje krūvoje ir prisijungiu prie klausytojų, kurie žviegia, springsta, kriuksi iš juoko, o Ojaras iš lėto storu balsu dudena apie vieną turtingo ūkininko dukrą, kuri niekur iš namų neidavo, buvo labai dievobaiminga ir dora. Kartą ją tėvas pasiėmė į miestą, o ten miesčioniukai ant tvorų prirašę ūkininko dukrai nežinomų žodžių. Klausia tėvo, ką jie reiškia, o tėvas muistosi, suka akis į šoną ir sako visai ką kita…

Ojaro anekdotai nėra miestietiški, sukti ir trumpi, kai neišprususiam klausytojui neaišku, ar jau pabaiga ir kur čia juoktis. Jo pasakojimuose yra pradžia, dėstymas ir pabaiga. Tokie anekdotai vaikigaliams suprantami ir labai juokingi.

Toliau Ojaras pasakoja klausytojams atmintinai žinomą istoriją apie kito ūkininko dukrą, žlibę, kuri labai norėjo ištekėti. Apie bjauraus būdo kriaučių ir jo gizelį, kaip šis atkeršijo savo skriaudėjui…

Temsta, Ojaras uždega žibalinę lempą, ir klausytojai dar labiau glaudžiasi apie jį, nes dabar bus pats juokingiausias pasakojimas.

– Tai va, – tyčia augindamas įtampą pradeda Ojaras, – kartą paryčiais velkasi toks senbernis iš šokių, ir užėjo jam baisus snūdis. Kaip tik pakelėje pamatė didelę šieno kupetą. Užsikabarojo ant jos viršaus, nespėjo įmigti, girdi, šast apačioje prie kupetos suvirto porelė.

Bernas visaip įkalbinėja mergą, o ši niekaip nesutinka, nors tu ką… „O kas rūpinsis, jei mažutėlis pasidarys?“ – šniurkščioja merga.

– Ką čia suki galvą, – nekantrauja bernas, – te rūpinasi tas, kurs aukštai sėdi.

Senbernis pamanė, kad kalbama apie jį, ir kad suriks:

– Ką, žalčiai, jūs ten voliositės, o aš turėsiu jūsų vaiku rūpintis?!

Paaugliai norėtų klausytis dar ir dar, bet Ojaras keliasi, užpučia lempą ir gena visus lauk.

– Gana, jukš namo, jau ir taip beveik vidurnaktis…

…Diena ir ilgas vakaras ištirpo lyg miglose. Teks pamokas ruošti rytoj per pertraukas ar pamokų metu. Ne pirmas kartas.

Ir jau ne pirmą kartą tvirtai apsisprendžiu – nuo pirmadienio, nors mirk ir atsikelk, rimtai imsiuos mokslų… Tik pirmadienis jau visai čia pat… Na, nuo dar kito pirmadienio tai jau tikrai…

 

Mano mokytojas Džekis

Mama paliko mane mokytojai ir išvažiavo namo. Norėjau bėgti iš paskos, tik jau buvau nebemažas, baigęs Bambalų pradžios mokyklos keturias klases. Vienais penketais. Klasės auklėtoja visiems paskelbė, kad ir čia aš būsiąs pirmūnas. Iš didelės vaikų minios man nė vienas nepatiko – dauguma tai buvo Žagarės miesčioniukai. Vėliau susipažinau ir su tokiais pat, kaip aš, laukiniečiais, tik mane stebino jų šneka. Jie tardavo „zaltys“, „siandien“, vietoj „sakė“ – „šakė“, o „šakė“ jiems buvo „sakė“…

Pagal nerašytą tvarką pirmūnai sėdėdavo pirmame suole, už jų – gerai besimokantys, tada vidutiniokai, o pačiame gale sukiužusiame suole vos tilpo trys pusvyriai – jie krizendavo ir kvailiodavo, nekantriai laukdami pamokos pabaigos, kada galės eit į parką parūkyti.

Čia išgirdau gyvai tariant (iš knygų tai žinojau) žodį „bet“. Pas mus jokio „bet“ negirdėjau, visi sakydavo „abar“. Dar stipriai laikėsi mano kalboje nelemtasis „un“. Žinojau, kad reikia sakyti „ir“, bet „un“ negalėjau atsikratyti iki pat septintos klasės.

Namuose atsigaudavo liežuvis tariant įprastus žodžius.

Mūsų, laukiniečių, kietai sumušti staklėse, lietaus nepraleidžiantys drabužiai smarkiai skyrėsi nuo miesčioniukų apdarų… Džekis, kuris sėdėjo paskutiniame suole, taip pat nešiojo fabrikinį švarką ir kelnes, jų talpios kišenės buvo gilumo kone iki kelių. Jose sutilpdavo peilis, degtukai, cigaretės, saldainiai ir visokie mažmožiai, atimti iš silpnesniųjų. Pakliuvę į gilias Džekio kišenes, jie ten dingdavo amžiams.

Mane vis dar laikė pirmūnu, tik jei kas būtų paleidęs į laisvę, būčiau skuodęs namo neatsigręždamas – dieną ar naktį, aplinkiniu vieškeliu ar tiesiai per Latvijos miškus.

Vieną dieną anglų kalbos mokytojas atnešė mūsų sąsiuvinius su ištaisytu diktantu. Jis ką tik baigė mokslus Vilniuje, dėvėjo šviesų kostiumą – plačias plevėsuojančias, sulig krūtinkauliu pakeltas kelnes ir dideliais atlapais švarką vatos prikimštais pečiais. Visiems sąsiuvinius išdalijo, o manąjį, iškėlęs pirštų galiukais, tarsi bijodamas išsipurvinti, ėmė kratyti prieš klasę rėkdamas:

– Ir šitaip rašo pirmūnas! Tokiais kringeliais, lyg vištos koja!

Aš pats mačiau, kad mano raštas nėra dailus, nors kai pasistengdavau, išeidavo gana gražiai. Užtat rašiau greitai, spėdavau užsirašyti mokytojo žodžius, kai jis ką nors aiškindavo.

Būtų ramiai pasakęs, kad nedailiai rašau, ir tiek. Esu mėginęs išraityti raides kaip pažįstamas kolūkio buhalteris, pasvirusias į priekį arba atsilošusias, apvalias ir dar kaip nors dailias, panašiai, kaip pasigrožėdamos, prikandusios liežuvio galiuką skrebendavo plunksną klasiokės. Tik kam reikėjo tą mano sąsiuvinį prieš visą klasę kratyti! Kam?! Dar taip suėmus dviem pirštais…

Įsižeidžiau baisiausiai, ir nusprendžiau daugiau nebebūti pirmūnu. Baisiai man čia reikia! Taip iš pirmojo suolo ėmiau pamažu keliauti link paskutiniojo, kur sėdėjo Džekis ir du jo bendrai.

Kai jau visai priartėjau prie paskutiniojo, kaip tyčia kažkur prašapo vienas Džekio draugas, ir aš neilgai trukus užėmiau jo vietą. Mūsų suolas, suraižytas peiliu, po ristynių per pertraukas visai persikreipė. Turėdavome per pamokas pusiau sulenktom kojom prilaikyti suolą, kad jis suvis neišsiskleistų.

Stalviršyje peiliu išpjovėme skyles, kad ant kelių laikydami knygą galėtume ją skaityti. Iš pradžių dar skamba mokytojo balsas, bet pamažu jis slopsta, girdisi tik atskiri žodžiai, pagaliau stoja tyla. Jau esi jūroje, laive, plevėsuoja juoda piratų vėliava, linguoja pakaruoklis ant rėjos, aplinkui laukiniai ir salos. Autorius tyčia vedžioja skaitytoją už nosies, o šis tiesiog alpsta, norėdamas kuo greičiau sužinoti svarbiausio, niekaip nepagaunamo nusikaltėlio vardą.

Teliko paskutinis puslapis, nusikaltėlis jau čia pat, ir kaip tik tuo svarbiausiu momentu, kai nustoji net kvėpavęs, iš viršaus nusileidžia siauras mokytojo delnas. Jis mėgina atimti knygą, tik ne ant tokio pataikė. Knyga kaip prikalta man prie kelių. Tėvas, kai pamatydavo mane skaitant, tuoj įduodavo į rankas šakes ar kirvį, kad visai nesuglebčiau. Štai, štai nusikaltėlio vardas pačiame puslapio gale, mano pirštai pagaliau atsileidžia, ir mokytojas kiša knygą į savo portfeliuką.

Tąkart, kai atsikrausčiau pas jį į suolą, Džekis (kuris visai nebuvo Džekis, o turėjo kitą vardą) mane priėmė pakenčiamai. Galvojau, duos kokią užgaulią pravardę, bet jis sutiko, kad vadinčiausi Džeimsu. Neseniai buvau skaitęs apie Džeimsą Kuką, tai dabar, Džekio kaip ir „palaimintas“, galėjau vadintis Džeimsu. Man tas labai patiko. Galėjau užmiršti Vytauto vardą…

Vasarą Džekis Latvijoje kasė griovius, turėjo pinigų, už kuriuos pirkdavo papirosų bei saldainių. Pavėlavęs į pamoką jis iš savo plačios kaip arklio terba kišenės ištraukdavo saują saldainių ir pažerdavo ant klasės grindų. Prasidėdavo stumdymasis, grumdymasis, mokytojas rėkdavo, ir jam nervingai trūkčiodavo skruostas. O Džekiui linksma. Išvytas iš klasės ir toliau nenurimdavo. Virš aukštų durų būdavo stiklo langelis, tai Džekis pasilypėjęs rodo pro jį pakelį „Belomoro“ arba suka ant piršto pamautą riestainį. Nors mirk iš juoko!

Mokykla turėjo savo krautuvėlę. Joje galėjome nusipirkti rašalo, sąsiuvinį už dvi kapeikas. Sąsiuvinių lapai būdavo gelsvi ir nelygūs, kai kur kyšodavo medienos plaušai, už jų užkliuvusi plunksna ištaškydavo rašalą. Plunksną, kainuojančią tris kapeikas, turėjai atidžiai pasirinkti, tą ne visi sugebėdavo. Buvo ir geresnių plunksnų – jos kainavo brangiai, net devynias kapeikas. Pardavėjas iš nemažos krūvelės atskaičiuodavo ir spaustukų rašalui nusausinti. Jie kainavo visai nedaug.

Aukštesnėje lentynoje matydavome žuvų konservų dėžutes, o pačiame viršuje, ant trečios lentynos, žaliuose storo stiklo buteliuose stovėjo degtinė. Jos niekas nepirko, ir lentyną aptraukė voratinkliai. Butelis kainavo aštuoniolika rublių ir septyniasdešimt kapeikų.

Į septintą klasę Džekis nebeatėjo. Nebegaišo laiko, pasiliko Latvijoje pas zimagorus kasti griovių. Iš paskutiniojo suolo vėl ėmiau artėti prie pirmojo, bet nespėjau pasiekti, nes baigėsi mokslo metai ir mums, septintokams, teko laikyti vienuolika egzaminų!

 

Pranešėjas

Augė, klubo-skaityklos vedėja, parvažiavo iš rajono smarkiai susirūpinusi. Tuo metu kolūkių buvo daugybė. Už kiekvieno miškelio, kalvos, raisto ar upelio rasdavosi vis kitas kolūkis, ir kiekviename privalėjo būti „kultūros“ židinys – klubas-skaitykla. Kokio stambesnio pas baltas meškas išvežto ūkininko troboje įsikurdavo kolūkio raštinė, o atskirame kambaryje ar bent jau kampe įrengdavo klubą-skaityklą. Jo knygos, žurnalai ir laikraščiai laisvai tilpdavo į vieną spintą, ir dar nemažai vietos likdavo. Tą keliolika knygų ir šūsnelį spaudos prarijau vienu prisėdimu ir ėmiau nekantriai laukti, kada atveš vėl.

Augė gaudavo algos du šimtus septyniasdešimt rublių (po 1961 metų pinigų reformos – dvidešimt septynis), kurių daug kas pavydėjo. Nors pinigai buvo ne kažin kokie, jai bent nereikėjo keltis trečią valandą nakties melžti karvių ar ravėti kilometrinių cukrinių runkelių vagų. Šį kartą jai iškilo pavojus, kad tokio gero darbo gali netekti.

Rajono skyriaus vedėjas, jaunas vyrukas su nublizgintais kerziniais batais, galifė kelnėmis ir naminiu švarku (kurio gėdijosi), pasirišęs tėvo prieškarinį „šlipsiuką“, susirinkusiems klubų-skaityklų vedėjams griežtai įsakė, kad su kolūkiečiais aptartų Stalino veikalą „TSRS ekonominės socializmo problemos“. Ir kuo greičiau, nes kitaip bus atleisti iš darbo.

Klubai-skaityklos buvo visur. Čiukčių žemėje jarangose, kur banginio šonkaulius aptraukdavo elnių odomis. Evenkų, evenų, jukagyrų čiumuose, suręstuose iš maumedžio žieve apdangstytų karčių, jakutų ir buriatų veltos vilnos jurtose, altajiečių ailuose, panašiuose į evenkų, tik šiek tiek erdvesniuose…

Pagal Obę ir Jenisiejų klajojo chantai ir mansiai. Ten ir vargingiausias medžiotojas mėgdavo pasigirti, kiek Prancūzijų ir Vokietijų sutilptų jo medžioklės plotuose, nors pats slėpėsi nuo speigų karamuose – iškastose žeminėse su keliom rąstų eilėm paviršiuje.

Rusijoje viskas atrodė truputį padoriau. Pirkiai-skaityklai (vėliau pirkią pavadino klubu) paskirdavo erdvesnę kokio nors ištremto ūkininko ar pirklio trobą, jei nespėdavo jos malkoms ištampyti vietinis kaimo kombedas (kaimo varguomenės komitetas), arba net cerkvę.

Mūsuose, ar, kaip sibiriečiai sakydavo, Vakaruose, namai išrodė tvarkingi, erdvūs, nors laikui bėgant beveik susilygino su kokia nors Vidurio Rusijos nudrengta troba, be medelio ir be tvoros aplinkui.

Visiems: čiukčiams, evenkams, rusams, lietuviams, bene šimtas dvidešimt keturioms sovietų tautoms ir tautelėms, dabar skubinai reikėjo išnagrinėti „genialiąją“ Stalino knygelę. Augė verksmingai inkštė, kad paruoščiau pranešimą, nes buvau visoje apylinkėje mokyčiausias. (Tais laikais koks nors evenkas su septynių klasių išsilavinimu būdavo pats mokyčiausias taigos plote sulig Vokietija ar Prancūzija…) Po išvijimo iš apskaitininkų (mano dideliam džiaugsmui) tapau kaip ir laisvas, nors ne visai. Tėvas man rasdavo įvairiausių užsiėmimų. Kai kuriuos darbus jis puikiai galėjo atlikti vienas, antras žmogus beveik trukdė, bet ne, tekdavo nors pastypsoti šalia, kad tik netinginiaučiau. Jis mėgo viską dirbti neskubėdamas, tvarkingai, dailiai, iš eilės, o aš neturėjau jokio noro ir kantrybės tuščiai gaišti laiko. Trinkt su plaktuku vieną sykį, čekšt kirviu iš peties, ir koks nors pusiau sumeistrautas įrankis trekšteli per pusę ar skyla išilgai…

Aš ir nemaniau padėti Augei, tik ši nepaleido manęs nė per žingsnį, verkšleno, prašė, kol sutikau. Knygelė išrodė visai nestora. Tokią perskaityti – vieni niekai. Kur tau! Pasijutau kaip tamsią naktį tankiam miške užrištom akim. Negali būti, kad nieko nesuprasčiau, ėmiau nervintis. Perskaičius antrą kartą, šis tas ėmė ryškėti: ogi dyš kailį! Ir dyš ne pasirinktinai, o visiems iš eilės. Stalinas jau nekantrauja, kad per ilgai užsibuvome socializme, reikia kuo greičiau žengti į komunizmą, kur nebebus reikalingi pinigai, o viską mainysime – daiktas už daiktą. Gerai, kad spėjau nusipirkti medžioklinį šautuvą. Jei nebeliks pinigų, kaip tada? Ką tokio vertingo turiu, ką išmainyčiau į šautuvą?

Klausimų daugybė, atsakymų nėra. Ir kam sutikau paruošti tą nelemtą pranešimą? Gal kur nors pradingti? Tą puikiai mokėjau. Bet Augė mane akylai stebėjo, kad kur neprašapčiau, ir vieną dieną netikėtai visiems paskelbė, kad jau rytoj ateitų paklausyti pranešimo. Dingti nebebuvo kur.

Vėlyvą rudens vakarą į raštinę įslinko pirmasis klausytojas – mažas, šeriuotas žmogelis pakulinėm, mėlynai dažytom kelnėm, su botagu rankoje. Jis kaip tik grįžo iš rajono, nuvežęs ten kažkokį valdininką. Stipriai prisiglaudė nugara prie šilto „šeibanto“ ir, tarp kojų suspaudęs botagą, pasiruošė klausytis nors iki paties ryto. Pasirodė patenkintas Liudis, vietoje manęs einąs apskaitininko pareigas. Jam šiandien pasitaikė sėkminga diena: apriejo kaimyną, apie kitą paskleidė piktą gandą, išeidamas iš namų kaip reikiant pagainiojo žmoną ir vaikus. Iš kito trobos galo atėjo naujasis buhalteris, kuriam pavydėjau dailaus rašto ir plunksnos už devynias kapeikas. Tokių plunksnų pasitaikydavo retai. Aš skrebendavau paprasta, trikapeike, tad išraityti raidžių su visokiais pagražinimais niekaip nepavykdavo.

Lyg ir mažoka klausytojų. Buhalteris pro langą pamatė tipenančią moteriškę ir, išbėgęs į kiemą, garsiai ją pašaukė. Ta šoko per griovį, bet toliau plytėjo laukas, bėgti nebuvo kur, tad nuleidusi galvą baugiai dėbtelėjo į buhalterį. Ji ką tik pamelžė kolūkio karves, ten pat dar separuodavo pieną, tai tarp šlaunų namo nešėsi pūslę su grietinėle. Pašaukta tikėjosi paties blogiausio, o kai suprato, jog tereikės raštinėje pasėdėti valandėlę, nepaprastai apsidžiaugė.

Nors mano pranešimas išėjo labai trumpas, Šaknis, tokia buvo žmogelio su botagu pavardė, vis tiek giliai įmigo ir reikėjo jį gerokai bakinti, kad eitų namo pas alkanus vaikus ir visąlaik niurzgančią pačią. Grįžau pro atjunkytų veršelių tvartą. Dažnai matydavau, kaip liūdnom akim, nusibaigę, išsišovusiais šonkauliais jie glaudžiasi vienas prie kito, nieko gero nebesitikėdami iš gyvenimo.

 

Šokis apie linų minamąją

Pačioje vasaros pradžioje, nespėjus atsidžiaugti laisve, mus su Joniu pričiupo „Tarybų Lietuvos“ klubo-skaityklos vedėja Ona. Tų kolūkių su vienodai neįsimintinais pavadinimais aplinkui buvo daugybė. Pavyzdžiui, ką reiškė „Nauja vaga“? Ogi nieko: nei kur tas kolūkis yra, nei kokie ten žmonės gyvena. „Naują vagą“ kolūkiečiai tarp savęs vadindavo „Nauju vagimi“. Daug iškalbingiau…

Dabar toji Ona iš „Tarybų Lietuvos“ kolūkio, arba tiesiog iš Raistų kaimo, nori, kad mes su Joniu šoktume tautinius šokius greitai įvyksiančioje dainų šventėje. Šešias šokėjų poras šiaip taip sugraibė, o dar dviejų nėra kur paimti. Iš pradžių net nesileidome į kalbas, bet Ona pasirodė atkakli. Galop pasidavėme ir dviračiais atmynėm į repeticijas.

Aišku, visi jau buvo pasirinkę išvaizdesnes šokėjas, o mums – kas liko. Joniui teko striuka buka mergelė, gerai įdegusi cukrinių runkelių lauke, ūgio jam iki juosmens. Man teko gerokai vyresnė, visa galva aukštesnė, griežta ir susiraukusi.

Mudu vikriai šokinėdavome iš medžio į medį, skraidydavome daržinėje nuo pakraigės ant šiaudų apsiversdami ore, važiuodami dviračiais išdarinėdavome įvairiausias figūras, o čia pasijutome kaip kokie paskutiniai apkiautėliai. Stumdo mus šiaip ir taip, sukinėja į visas puses, bet vis tiek neįtinkam. Matyt, mūsų šokėjos įprato savo kieme griežtai elgtis su jautukais ir kitais gyvuliukais, o dabar pasitaikėme po jų kieta ranka mudu su Joniu.

Laikiau save neblogu šokėju. Labiausiai patiko fokstrotas. Gal todėl, kad priminė malkų pjovimą, kai su tėvu traukdavome ilgą dvitraukį pjūklą – pirmyn, atgal… Dar mokėjau stripinėti polkos žingsniuku. Tik čia, tautinių šokių repeticijose, mano patyrimas pasirodė nieko vertas.

Jonis nemokėjo nieko. Lengviau būtų pavykę išjudinti akmenį. Žirglioja dideliais žingsniais, tempdamas iš paskos savo šokėją. Jis žengia žingsnį, ji tipena dešimt. Kai grįžome iš repeticijos, nutariau Jonį pamokyti. Tam reikalui tiko mūsų laukinė daržinė. Jos viduje stovėjo senoviška linų minamoji mašina. Beje, visais sodybos pakraščiais, daržinėje, ant trobos aukšto, vazaunėje, klėtyje, klėtelėje galėjai pamatyti šimtus įvairių senoviškų įrankių, rakandų, kurių nemaža dalis dar buvo reikalinga ir naudojama. Dabar visos tos senovės užtektų dviem muziejams prikimšti.

Šįkart mokau Jonį polkos žingsnių. Jonis bešokdamas jau išmušė gilų taką aplink linų minamąją, bet neišeina jam tie polkos žingsniai, nors tu ką. Man baigiasi kantrybė, beveik klykdamas iš pykčio spiriu Joniui į užpakalį. Šis pašoka į viršų, skrieja į priekį ir netyčia padaro polkos žingsnį.

– Pavyko! – džiaugsmingai rėkiu, – vieną kartą pavyko!

Jonis kažkodėl nesidžiaugia, o trina užpakalį ir piktai dėbso į mane.

Paskui abu, dulkėti ir sušilę, ilsimės ant jaujos slenksčio. Jonis norėtų tas mūsų šokių „repeticijas“ baigti, bet aš verčiu jį toliau trypti apie linų minamąją.

Vieną dieną mus pagaliau išvežė į dainų ir šokių šventę pačiame Joniškyje. Suvažiavo mūsų daugybė, visų šokiai vienodi, o žiūrovų ištisa jūra, krašto nematyti.

Pirmiesiems plojo ilgai, antriesiems taip pat, o likusiems plojimai suskystėjo iki kelių papliaukšėjimų.

Atėjo mūsų eilė. Vienas dalykas yra šokti per repeticijas ar daržinėje, o visai kitas –  ant lentinio paaukštinimo, kur prieš žmones jautiesi kaip plikas. Mūsų šokėjos taip pat jaudinasi, tvirtai įsikibusios į mus suprakaitavusiais delnais… Trenkė muzika ir… Jonis staiga pamiršo polkos žingsnį, lyg nebūtume valandų valandas vargę daržinėje. Susijaudinęs, paklaikusiom akim jis tampo po sceną savo keistai susisukusią šokėją, tarsi temptų ją į bausmės vykdymo vietą.

Atkuto sukruto žiūrovai. Nesulaukę šokio pabaigos, ėmė smarkiai ploti, o šokėjai iš Meitenės džiaugsmingai rėkia:

– Vēl reiz! Vēl reiz! (Pakartoti! Pakartoti!)

Ona šokėjus veda vaišinti alumi, kaip buvo prižadėta. Tik mūsų su Joniu nekviečia – esame svetimi. Kiti eina nunarinę akis, nežiūri į mus. Jiems nejauku, tik ką padarysi – vadovauja Ona. Ir to alaus, jeigu taip paskaičiavus, juk ne prūdai. Butelaitis kitas, ir gana…

…Panašiai, jau mūsų dienomis, elgiasi toks mūsų miestelio gyventojas Oblinskas, didelis katinų mylėtojas. Jis padeda maistą pažįstamiems katinams, o jei užklysta koks svetimas, tą veja šalin:

– O tu škac, esi ne mūsiškis!..

Po kurio laiko „Tarybų Lietuvos“ šokėjai turėjo pasirodyti ir savo kolūkyje. Ona vėl atvažiuoja kalbinti mūsų su Joniu, tokia pat pikta, mažomis kažką primenančiomis akutėmis. Dabar jau atėjo mūsų eilė didžiuotis. Nešoksim, ir baigta. Ona pyksta, trypia kojomis – viskas veltui. Mat tiems šokiams reikia aštuonių arba keturių porų. Su šešiomis niekas neišeina, o kai keturios – nėra į ką žiūrėti. Nenusileidome. O vėliau nuvažiavome jų pasirodymo pažiūrėti – iš tikrųjų liūdnas vaizdelis.

Grįžome namo tylėdami. Gal reikėjo sušokti, juk tiek vargome daržinėje… Jeigu atvirai, tas alus mums buvęs nebuvęs. Tik galėjo jie tada, Joniškyje, nenusukti nuo mūsų akių į šoną…