Sandra Bernotaitė. Kambarys

2023 m. Nr. 12

Apsakymas

 

Nepaleisdama iš rankų nei smuiko dėklo, nei kuprinės, atsigręžiau į kambarį. Visas man, tik man vienai! Bet kodėl jame tiek mažai erdvės? Kodėl taip trūksta oro? Lubos aukštos, tačiau ant grindų tik siauras takelis prasibrauti iki lango ir atgal, tik tiek, o sienom ar lubom nevaikštau, ne sraigė. Visa kita užima sofa, du krėslai, vienas netoli durų, kitas – prie lango, sieninė spinta ir valgomojo stalas su šešiomis kėdėmis. Ant kėdžių užmesta drabužių. Viename kampe rymo sulankstytas neįgaliojo vežimėlis. Tarp sofos ir lango įsiterpęs ne tik fikusas, bet ir spintelė su balažin kokiais rakandais. Didelis apskritas krepšys su siūlų kamuoliais, ritėmis. Ant matinio nuo dulkių valgomojo stalo išsikėtojusi guli mezgimo mašina su iš dantų tįstančiais raudonais siūlgaliais. Net šviestuvas vagia erdvę – žemai pakibęs virpina savo apdulkėjusius kristalus.

Staiga pasidarė savęs gaila. Ar čia bus vietos man? Ar galėsiu ką nors pastumti į šoną, perdėlioti? Ar čia bus mano namai? Ne, neverksiu, būsiu stipresnė už savo nerimą. Vis tiek čia šimtą kartų geriau už bendrabutį, kur viename kambaryje gyvenome keturios, miegojome pasieniais sustatytose išduobtose metalinėse kalinių lovose, o dar turėjo tilpti ir pianinas, ir rašomasis stalas – ant jų dargi pasidėdavom daiktus gamindamos maistą, o ta sieninė spinta, sprogstanti nuo keturių merginų drabužių, batų ir virtuvės rakandų… Gretimoje patalpoje, visam aukštui tarnaujančioje virtuvėje, iki pusiaunakčio vykdavo šventės, nesvarbu, jei kam nors kitą dieną svarbi perklausa ar egzaminas, o už kitos sienos gyveno šeima ir naktimis mes juos girdėdavome… Mano nemiga juos girdėjo. Ne, čia šimtą kartų geriau nei ten, iš kur pabėgau!

Akys. Pusiau žmogaus, pusiau plėšraus paukščio akys. Tik tos akys ir gyvos. Duris atidarė ji, vadinasi, jos vyro Jurgio nėra namie, antraip būtų atidaręs pats, nes prislinkti prie durų, iriantis dviem lazdomis, velkant tarp jų ligos suriestą kūną, labai skausmingas ir varginantis žygis. Teko palaukti, kol atidarys. Ilgai krebždeno grandinėlė, trakštelėjo spyna, paskui nulinko rankena, lėtai vėrėsi durų plyšys. Akys. (Vis tiek geriau tas svilinantis žvilgsnis negu bendrabutis.) Sunku ir skausminga matyti plaštakas, išsukiotais pirštais prilipusias prie ramentų rankenų, tarsi suaugusias su jomis. Ramentai – jos galūnių tęsiniai. Akys. Mažas, sudžiūvęs kūnelis, bet vis dar žmogus, gyvas žmogus, moteris. Stoviu priešais ją, suvargusią kaip taigos pušelė, ir tyliu, laukiu. Jos akys perveria mane be jokių sentimentų, negailestingai, be jokio mandagumo. Taip į mus žiūri balandžiai, šunys, bepročiai. Ir galbūt mirštantys. Kai mane taip gręžia, laikas ištįsta, erdvė aplink mane plečiasi, tyla ir įtampa apkurtina, nebesuprantu, kiek laiko taip stovime ir spoksome viena į kitą. Jaučiu visu kūnu jos dygų žvilgsnį, kai ji kibiai nužiūri iš po kepurės išsprūdusį kreivai nukirptų juodų kirpčiukų pluoštą, įraudusius skruostus, nosį, apšašusią apatinę lūpą (sloguoju), rytietiškų raštų vilnonę skarą ant kaklo, nes dažnai sopa gerklę, pilką languotą puspaltį, po kuriuo nuskalbti džinsai, nukleiptus ilgus batus – „vengerkas“, nuspurusį kuprinės dirželį, o smuiko futliarą jau laikau rankoje, nebe ant peties, ir į jį sminga daugiausia strėlių. Turbūt tik dėl smuiko mane atpažino.

Iš senės Elenos likę tik akys, ir su jomis man reikia kalbėtis, su jomis man reikia sutarti, susiderėti dėl bendro gyvenimo. Privalau išgyventi, gyventi geriau negu bendrabutyje. Turiu miegoti naktimis, turiu groti. Turiu judėti į priekį bet kokia kaina. Po akimirkos galėsiu užsidaryti duris ir likti savo erdvėje, šis kambarys skirtas man, išderėtas palankiomis sąlygomis. Neturiu kitos išeities, todėl, žinoma, liksiu ir mylėsiu šitas akis tol, kol jos tuo patikės. Aš ją įveiksiu. Visa kita ne taip ir svarbu. Be to, tos akys neegzistuoja vienos, šitaip galima pamanyti tik iš baimės, dėl pirmojo įspūdžio, nejaukaus žvilgsnio. Sonatina, žiūrėk, kokios retos, sulipusios nuo ašarojimo šviesios blakstienos, žiūrėk, kaip krusčioja skystų išblukusių antakių plaukeliai, kaip bejėgiškai karo žili smakro gyvaplaukiai, kokios virpančios jos kumpos nosies šnervės, kokia plona jos viršutinė lūpa, o burna, toji burna – tai tik belūpis plyšys, tik ertmė, pro kurią į jos sopulingą kūną patenka maistas! Kaulų maišelis yra šitas žmogus. Vargo raukšlių išvagotą, gumbuotą gaubšlę, kurioje telpa jos smegenėlės – visa vienos moters tragedija, visa esatis – visą tą vargšę galvelę vos ne vos nulaiko suvytęs kalakutiškas kaklas.

– Aš irgi mėgstu megzti, – sakau beveik nemeluodama. – Tik niekada nesu bandžiusi megzti tokia mašina.

Senės veidas nežymiai krusteli, bet lūpos ar juolab akys dar nesišypso. Galima tik nujausti, kad nepasitikėjimo gumulas viduje ima težti.

– Tai labai lengva, brangioji, galėsiu išmokyti, daug gerų dalykų galima nusimegzt-a namams, – be jokios išraiškos atsako.

Dar visai neseniai ji mezgusi daug, tęsia pasakojimą vis gyviau, apmezgusi visus gimines, netgi parduodavusi šį bei tą, bet dabar artritas surakinęs sąnarius, retai beprieinanti pabraukyti mašina. Žinau, kad liga ją riečia jau penkiolika metų. Pastebiu mezginius visur – ant sofos pūpso chaotiškų raštų pagalvėlė: kiekviena eilutė – iš skirtingų spalvų ir storio siūlų. Ant neįgaliųjų vežimėlio užmesta mezginio pala ar būsimo drabužio dalis, ar koks muturas, nesuprasi, matyt, megzta bet kaip, bet kokiais siūlgaliais, kaip užėjo. Kampe pūpso plyštantis maišas su nebaigtais, pusiau išardytais lopiniais.

Šiuose namuose voratinkliai kyburiuoja visuose kampuose, tįsta nuo šviestuvo, vorų seilėmis apraizgyta viskas, daiktai apaugę dulkėmis, juk nešluostysi siūlų kamuolio, mezginio, ir kito kvapo čia nėra, tik dulkių. Ir šviesos mažoka. Ant palangės pastebiu stalinę lempą metaliniu gaubtu. Einu prie lango – tenka dėti koją prieš koją, kitaip su savo nešuliais nepralįsiu iki radiatoriaus. Už lango auga sena liepa, langas žiūri į kiemą, apačioje apsnigtos surūdijusios vaikų aikštelės konstrukcijos, skalbiniams džiauti skirti metaliniai stovai, tarp kurių turbūt reikia ištempti savo virvę, o skalbiniams išdžiūvus – ją nurišti, susivynioti ir parsinešti namo. Akimirksnį regiu tokiame kieme, tokioje žaidimų aikštelėje dūkstančius vaikus vaiduoklius. Gyvieji pabėgtų iš šito kiemo klykdami. Ne, čia seniai neskamba vaikų juokas, šitame name turbūt gyvena tik seni žmonės, vieniši karšinčiai – irgi beveik vaiduokliai. Sniego kieme daug, jis visai švarus, neliestas, seniai tirpęs, tik iškorėjęs po medžiu, nė vieno žmogaus pėdsako; keli juodvarniai vaikštinėja, kapstosi, krankteli, pakyla ir nuvasnoja liepon. Ta liepa dabar belapė, įsivaizduoju, kaip tos plikos šakos švyti apsnigtos, kai būna šaltukas. Šiandien jos – tik juodos žievės gyslos balkšvame danguje.

Tačiau ir vasarą šis kambarys turbūt nesulaukia saulės. Beveik pusę lango užstoja fikusas. Išskėtęs savo vaškuotus lapelius, įsikibęs sueižėjusios žemės, sausos šaknys mažame vazone tarsi kojos ankštuose batuose, vargsta augalas, ir tik todėl, kad yra dykumų kentėtojas, gyvas dar. Nuvalysiu lapus kurią dieną, palaistysiu kavos tirščiais, atsigaus. Sieninėje spintoje yra knygų! Senų, sudulkėjusių, daugiausia rudo atspalvio viršeliais. Galima sakyti, iš tų lentynų sklinda šviesa. O šalia, už stiklo – krištolas ir arbatos servizai, keletas porcelianinių piemenėlių sėdi ant kupstelių; viskas sugrūsta, vos telpa. Ant spintos – kartoninės dėžės su daiktais, kūpso iki pat aukštųjų lubų. Viešpatie, kaip galima taip apsikrauti daiktais, kurių niekada neprireikia, taip pasilaidoti po jais! Nors, jei niekas seniai nebeina į šį kambarį, tai niekam ir nerūpi tie pamiršti daiktai. Ar ramiai miegosiu tarp jų? Ar neužgrius ant manęs naktį kartoninė dėžė, neuždusins pasipiktinusi megzta pagalvė, neprimuš kuris nors siūlų kamuolys? Ar nesuės manęs metaliniais protezais čekšinti mezgimo mašina? Ar galėsiu užmigti, kai į mane nuo sienos sagų akimis spoksos šita iš pilkų virvių numegzta pelėda, tupinti, o iš tiesų tai laikanti nagais sukrypusią kaip šių namų šeimininkė šakelę? Dabar turiu apsispręsti, ar lieku. Na, žinoma, lieku. Nėra kelio atgal! Turiu teisę pasidėti nešulius ant sofos. Man pranešama:

– Pakėlus-a sofą rasi patalynę, duosiu tau naujus užvalkalus-a vėliau.

– Ačiū, nereikia, aš savo atsivežiau.

– Užvalkalai tik-a sykį naudoti, švarūs žmonės-a miegojo, gali dar pasinaudot.

Ji neklausia, kaip laikosi mano mama ar teta Alberta, su kuria kambario nuomos reikalas ir buvo sutartas. Jai nerūpi? Užsiminti pačiai? Perduoti linkėjimus, kurių niekas neperdavė? O gal iškart sumokėti sutartus dvylika litų už mėnesį?

– Tai-a tu groji smuiku, Sonata? Alberta sakė, kad-a namie negrosi, tik dėl-a to sutikau. Ar taip?

– Taip, negrosiu, iki konservatorijos dešimt minučių, tereiks nusileisti nuo Taurakalnio, grosiu ten.

– Ačiū Dievui! – atrodo, palengvėjo mums abiem.

– Kiek-a tau metų?

– Devyniolika. Sausio mėnesį bus dvidešimt.

– Matai… – lyg atsiduso, bet nesupratau potekstės.

Prisėdau ant sofos, spėliodama, ar ją išskleidus bus įmanoma nuleisti kojas nuo krašto. Turbūt nelabai. Teks lipti ant jos per galą. Arba atsiklaupus joje tiesiai prie stalo… megzti?

– Teta, jeigu jūs šiuo metu nemezgate, tai ar negalėtume tos mašinos įdėti į dėžę, kuri, matau, stovi prie spintos, kad būtų daugiau vietos?

Senė jau pasisukusi klibikščiuoti iš kambario, neatsigręždama cypia:

– Truk-a-do?

Svarstau, ar verta sakyti tiesą ir šiandien dar ko nors prašyti.

– Ne, nelabai trukdo, šiek tiek.

– Šiek tiek-a tai nieko baisaus, tegul stovi kur padėta. Kambary rasi dulkių siurblį, galėsi išsivalyti, paskui parodysiu, dabar-a į virtuvę ateik pavalgyt, brangioji!

Še še še še še… – jos šlepetės.

Nusivelku puspaltį, suplukau, mano drėgni batai garuoja ant šimtą metų nevalyto, praradusio spalvą turkiško kilimo.

Še še še še še… tolsta. Žingsnio ilgis penki centimetrai. Net ne sraigės, pelėsio greičiu virtuvėn slenka.

Švelniai trinktelėjau per sofos atlošą ir nuo jo pakilo dulkių spiečius. Tiesa, sofa atrodo mažai naudota, gobelenas lygus, paviršius kietas, gali pavadinti nauja, nesuklysi. Turbūt todėl, kad „švarūs žmonės tik kartą miegojo“.

 

Virtuvė ankštutė. Būtų daugiau vietos, jeigu tą kubą paverstumei šonu – lubos juk aukštos. Ak, lubos. Ant jų pelėsių žemėlapiai. Apglitusios nuo verdančių puodų riebių garų. Senė krebžda prie viryklės, matau, kad jos chalatėlis pasikėlęs, kraštas užsikišęs už storų rusvos spalvos apatinių kelnaičių. Mane ji jaučia nugara, nepasukdama galvos su ant pakaušio styrančiais iškarpytais baltais plaukeliais. Liepia ateiti ir sėstis ant taburetės, įspraustos tarp stalelio ir plovyklės. Tyčia stipriau prasibraukiu pro ją ir timpteliu chalatėlį žemyn, va taip, dabar tvarka, apatinių nebesimato.

Sėdžiu pabrukusi po taburete kojas. Šitas langas – į gatvę, tačiau užuolaida dengia apatinę pusę, nieko nematyti, išskyrus aukštai besidraikančius sniego dribsnius, kurie dabar atrodo pilkesni už dangų. Ant plačios palangės suverstos krūvos senų plastiko indelių, sugrūstos skardinės, stiklainiai, vazonėlis su pavytusiomis petražolėmis, keturios „granionos“ stiklinės, į kurias uodegas sumerkę pūva svogūnai, graudžiai tiesdami užuolaidos link žalsvus laiškelius. Apsižvalgau antros kėdės – lyg ir nėr. Atrodo, čia nevalgoma dviese.

Ramentus atrėmusi į palangę, senė stovi pasilaikydama dujinės viryklės, kuri siekia jai iki krūtinės, ir nuo puodo nutraukia frotinį rankšluostį. Buvo apklojusi, kad neatvėstų. Viryklė murzina kaip velnienės krosnis. Su tokiomis rankomis, kaip senės, nelabai ką išvalysi. Iš arti jos kėlė siaubą: pirštai taip susukti ir sugulę vienas ant kito, kad plaštakos atrodė lyg sutraiškytos staklėse ar apskritai nupjautos, likę tik strampeliai. Negali ji ištiesti nė mažojo pirštelio. Tik nykščiai kruta. Tai jais ir kumštukais tarsi žnyplėmis sugnybia daiktą, kaip, pavyzdžiui, dabar – abi puodo ąseles, ir perkelia jį nuo viryklės ant stalo, baisiausiai šnopuodama, balansuodama, nes sukasi be lazdų. Po mano nosimi atsiduria puodas su blynais, iš jo kyšo didelis medinis šaukštas. Senė, tik ką itin lėtai nešusi puodą, staiga lyg vijurkas stryktelėjo atgal prie viryklės ir ėmė grabalioti ramentų. Kad nepamanyčiau, jog visai sukriošusi? O ką dar galėčiau galvoti?

– Dalį tešlos-a palikau vakarui, paskui Jurgis grįš-a, galėsi jam iškepti, bus šilti, valgyk, Sonata.

Man keista, kai žmonės be reikalo kreipiasi į mane vardu. O dar senė kirčiuoja paskutinę a, ir mano vardas skamba kaip nebe mano. Atsistojau ir pasiėmiau iš indų džiovyklės švarią lėkštę, kuri pavarčius nepasirodė tokia jau švari – senė, matyt, plaudavo tik viršutinę pusę, niekada nežiūrėjo, kas darosi kitoje, kuo ji apaugusi. Nieko nesakiau, nepakeičiau lėkštės, nebandžiau valyti. Stengiausi nesugokčioti, neparodyti, kad dar kiek ir supykins. Jei paklaus, kodėl esu tokia išbalusi, paaiškinsiu, kad mažai miegu ir mažai valgau, daug stresuoju, nes žiemos sesija. Bet senė neklausia, tik žengia triskart po penkis centimetrus stalo link ir trinkteli po stalu tupinčios spintelės dureles guminiu lazdos galu. Sako man, kad ten yra uogienė, turiu išsiimti ir užsitepti ant blynų, tada pradeda atsitraukimo iš virtuvės manevrus.

Pasilenkiau ir atidariau spintelę. Švyst – iš jos iššoko pelė. Mažytė! Dėbtelėjo į mane, atrodo, dar pasvarstė, ar bėgti slėptis, o gal tik ramiai grįžti ten, kur buvo, ir vis dėlto nutipeno per visą virtuvę už šaldytuvo.

– Pelė! – šūktelėjau atsitokėjusi.

Senė sustojo tarpduryje, bet ir vėl neatsisuko.

– Nebijai? Gerai. Čia jų daug-a turim.

Tik tada įdėmiai pažvelgiau į spintelės vidų. Prišaikiota graužikų, kelių rūšių skruzdėlės bėgioja vorelėmis, o prigrūsta prigrūsta – maišelių su kruopomis, stiklainių su uogiene – visi atidaryti, atlaupyti, išdraskyti. Ištraukiau pirmą pasitaikiusį stiklainį. Plastmasinis dangtelis buvo išgraužtas taip dailiai, kad pelė galėjo ne tik galvą įkišti, bet ir visa sulįsti ir pusti braškienę pilna burna…

– Seniau viską vakuodavau metaliniais-a dangteliais, bet paskui pabrango jie, tai su plastmasiniais uždarom, išmoko pragraužti bledės. Paskui susitvarkyk-a lentyną apatinę ir dėk savo maistą, aš jos vis-a tiek nepasiekiu.

Linksėjau ir dairiausi, svarstydama, kad teks sutvarkyti ne tik šitą spintelę, bet ir visas kitas, ir visą virtuvę, ir visus namus, tik gal per žiemos atostogas, nes dabar man reikia sveikų kairės rankos pirštų pagalvėlių. Neturiu šakutės, bet įsivaizduoju, kad kiekvienuose namuose stalo įrankiai dedami į kurį nors stalčių netoli viryklės. Atidariau pirmą pasitaikiusį, ir iš jo išsprogo senų pageltusių maišelių kūlis, o po juo vienur kitur sukrutėjo tarakonų ūsai. Staigiai užtrenkiau tą stalčių, atidariau gretimą – šaukštai ir šakutės. Sidabriniai, pajuodę. Teks nuvalyti. Griebiau šaukštą ir šakutę, apsimečiau nematanti ir čia tupinčio tarakono. Nulupsiu skylėtą uogienės dangtelį, nusemsiu pusę, suversiu į kriauklę, o tada užvalgysiu, nes nuo pat ryto nieko burnoje neturėjau, silpna darosi.

– O jūs pati nevalgysit? – klausiu senės, kuri vis dar eina lauk, še še še.

Tarpdury spėja atsukti į mane baisiąsias akis, ir pirmą kartą jos veidą iškreipia šypsena, tiesa, visiškai klaiki: taip šypsosi pavojingi pamišėliai arba žmogžudžiai. Jos priekiniai dantys rusvi, aptirpę, išsikraipę.

– Kad ne, aš tai nevalgysiu šiandien, kaip tik-a badauju dvi savaites, tik vanduo ir juoda duona vieną kartą per dieną.

Senė žvilgsniu įsisiurbė į mano blyną, kurį ką tik, beklausydama jos, pasiguldžiau į lėkštę. Žiūri į mano blyną nejusdama, kad garsiai ryja seiles, kad sučepsėjo ir suraukė antakius.

– Po dviejų savaičių taip-a baisiai atrodau, kad žmogų galiu išgąsdint, neinu iš namų.

– Kiek dar liko badauti?

– Trys-a dienos. Lauke seniai buvau. Paskui pavalgius ateik-a, parodysiu kambarį savo.

Paskutinius žodžius ištarė jau dingusi už kampo, šliauždama palei tualeto duris, kurias atpažinau iš juodos sysiojančio berniuko figūrėlės.

Dabar tas blynas. Sunkiai atgnybau gabalėlį, o pirmo kąsnio vos neišspjoviau, bet susilaikiau: žmonės dalinasi tuo, ką turi. Senė Elena laukė manęs ir iškepė blynų. Turbūt nėra labai turtingi, sukasi kaip sugeba. Mes bendrabutyje irgi mokame kone iš pjuvenų blynus kepti. Bet šitie tokie guminiai, vos šilti ir aprasoję nuo ilgo laukimo puode. Kai pilvas maršus groja, nėra ko čia raukytis, užsimerk ir valgyk. Uogienę – į kriauklę, nes ne tik tvirta lupena apipelijusi, bet ir surūgusi. O kriauklėje… Gerai, nežiūrėk, valgyk.

Kol kramčiau ir krutėjau, nutolo tas ritmiškas še še še, ir tik vėliau išgirdau, kaip sugirgždėjo lova, lyg kas būtų klesterėjęs ant jos visu svoriu. O dar vėliau pasigirdo pukšėjimas ir netgi driokstelėjimas. Vanduo ir juoda duona!

Pritykinau prie sovietinio, kadaise pilkai perdažyto ir vėl aprūdijusio šaldytuvo, atlenkiau rankeną, sunkiai atvėriau – dievuliau, bent negirgžda, galėsiu darinėti kada tik panorėjusi! (Nujaučiau, kad visų mityba namuose kontroliuojama.) Rikiavosi ir čia stiklainiai su uogiene ir kompotais, bet buvo matyti ir geresnių dalykų: pigus majonezas, pomidorų padažas, rūkyta dešra, atidaryta konservuotų žirnelių skardinė.

Priėjau prie lango ir pasistiebiau. Šiapus mūrinės tvoros tik krūmai. Žvirbliai čirškauja. Anapus – liepų rikiuotė. Vis dar snyguriuoja, bet gal ėmė šalti, nes liepos jau dengiasi balta spalva. Gerai. Užsisvajoju, kad štai dabar pasaulis ištrinamas, vėl virsta švariu lapu. Tai pradžia prieš naują gyvenimą. Tuoj pasiraitosiu rankoves, susirasiu sodos ir išplausiu indus, abi puses, ir viską, kas tik pasitaikys po ranka.

 

Dvylika litų. Darius ir Girėnas plius dvi Žemaitės. Tiek pat mokėjau bendrabutyje už kambarį, tiksliau, už vieną lovą keturviečiame. Už bendrą virtuvę koridoriaus gale. Už bendrą tualetą koridoriaus viduryje. Už bendrą dušą rūsyje. Už telefoną pirmajame aukšte, budėtojos poste. Už tai, kad budėtoja tavęs neįleis po vienuoliktos valandos vakaro; jeigu bandysi užsibūti mieste, teks lipti pro langą. Pro mūsų kambario langą, kadangi jis pirmajame aukšte, laipiojo kas netingėjo. Iš pradžių miegojau prie lango, bet paskui išsiverkiau tolimesnę lovą – nes lipdavo tiesiogine to žodžio prasme man per galvą. Vietiniai, nepažįstami, neblaivūs. Įlipdavo ir, kartais net pamiršę padėkoti, nužirgliodavo iki mūsų kambario durų ir pradingdavo bendrabučio tamsoje. Aš jų nepažinojau, bet Asta turbūt visus pažįsta. Girdėjau, kad kitas pirmojo aukšto kambarys netgi virvines kopėčias turi. Mums tokių nereikia, po mūsų palange yra išsikišimas, ant kurio užkėlus koją tereikia stryktelėti ir kitą koją užkelti ant palangės. Žinoma, be Astos niekas nebūtų įsliuogęs, reikėdavo pabelsti į langą ir ją prižadinti.

Pirmą mėnesį bijojau prieštarauti ar skųstis, juk pirmakursė. Kaunietė Asta jau antrakursė ir dar muzikologė. Mažoji Linutė iš Pakapės, aktorė magistrantė, netylėdavo, kartais cypliu balsu prieštaraudavo, bet rytą, kai jau po visko. Kitą naktį, žiūrėk, vėl ta pati dainelė. Linutė bent miega kietai. Pažadinta suniurna ir krenta atgal į sapną. Kaip ir Vlada. Toji apskritai retas atvejis. Didelė, stambi, romi kaimietė akordeonistė iš daugiavaikės šeimos. Jai būdavo tas pats, kur miegoti, kaip miegoti, su kuo miegoti. Ji ir susikeitė su manimi vietomis, įsitaisė po palange. Asta miegojo tik galva į palangę, o Vlada – visa po palange, išilgai. Per ją, kaip per miegantį kalną, lipdavo visi nakvišos.

– Nèkušyk mèškous pakol ana meig, – žemaičiuodavo Vlada, adydama vilnonę kojinę.

Ir niekas jos „nèkušyjo“, nebent netyčia užkliudydavo; kas tau mešką žadins, tokia kaulus sutraiškytų. Štai už tokią nakvynę mokėdavau dvylika litų per mėnesį, kone ketvirtadalį menkutės stipendijos. Visa kita – transporto išlaidoms ir vegetariškam maistui, o retkarčiais juk reikdavo parvažiuoti ir į Rokiškį, pas mamą, pavalgyti mėsos ir kietai išsimiegoti bent vieną kitą naktelę. Kai teta Alberta pasiėmusi mano mamą atvyko pas savo tetą Eleną tartis dėl mano gelbėjimo – apgyvendinimo padoriuose namuose – iškart sulygo ir dėl kainos: ne daugiau nei bendrabutyje. Toks ir tebuvo sutarimas, senė nė nepaklausė, kiek kainuoja bendrabutis. Štai dabar sužinos.

Jos kambarys, svetainė, – beveik tokio pat dydžio, kaip ir manasis, tik mano kambaryje vyrauja šalta pilkšva, o šiame, dėl tapetų spalvos, – šilta rausva šviesa. Durys į balkoną. Uždarytos. Oras sunkus. Prie vienos sienos išskleista sofa su visais patalais, prie kitos – spinta ir televizorius, užklotas megztu (turbūt ta pačia mašina) užklotėliu. Ant užklotėlio – kambarinės antenos ragai ir miniatiūrinė Kalėdų eglutė su mikroskopiniais žaisliukais. Vidury kambario – žemas žurnalinis stalelis, apverstas žurnalais ir knygomis. Skaitau pavadinimus: „Sveikatos ABC“, „Valgau ir lieknėju“, „Badavimo stebuklas“, „Mūsų sodo vitaminai“, „Sraigių verslas“… Ten pat išplėštų žurnalų puslapių, iškarpų pluoštai ir žirklės kaltininkės ant jų. Keistos žirklės – mažas snapelis, bet didelės oranžinės ąselės pirštams, kaip tik senės rankoms. Balkšvas plastmasinis ąsotėlis su skysčiu (spėju, vandeniu – badavimo stebuklui), vandens likę mažiau nei trečdalis, gal papildyti? Senė sėdi keistai pasitempusi, kojos nesiekia grindų, rankos skreite, gniaužia languotą nosinę, žvilgsnis stiklinis, nukreiptas pro langą – ką ten mato? Spausdama delne pinigus, išdrįstu užlipti ant pilkšvo ilgo dirbtinio kailio kilimo ir einu link lango, tikėdamasi, kad senė mato mane ar bent jaučia, jog atėjau, juk kvietė apžiūrėti jos kambario. Klausiu:

– Gal praverti balkoną? Šiandien visai nešalta.

– Nereikia, mana-a badaujant labai šalta, labai lengva persišaldyti.

Žvilgteliu į pamėlusias gyslotas kojeles virš vilnonių kojinių. Tikrai, gal nereikia to gryno oro. Pati ilgesingai žvelgiu pro dvokiančias dulkėmis užuolaidas į gatvę po liepomis. Greitai ims temti, pravažiuoja viena kita mašina. Gera čia, tylu, ramu. Akimirksniu įsivaizduoju, kad jau metus ar trejus gyvenu šiuose namuose, esu uždaryta su šita būtybe, gailiai šnopuojančia man už nugaros, nes kiekvienas pasišliaužiojimas po namus sukelia baisius skausmus visame kūne, ir man jau niekada nebus leista iš čia išeiti, netgi į balkoną – nors ten nėra vietos nė apsisukti, ant kelių išsitampiusių virvių kabo praradę formą, suledėję vyriški apatiniai. Dar baisiau: įsivaizduoju, kad pati nebenoriu iš čia išeiti, kad man čia šilta, gera ir jauku, kad apsipratau su įsigėrusia smarve ir nemaloniais seno kūno garsais, kad esu šitų namų dalis ir amžiams liksiu šiapus. Senės balsas grąžina į realybę:

– Gal-a nori sumokėt mėnesį į priekį, pačiai bus-a ramiau.

Atsigręžiau – ir vėl tos akys, ir netgi gudri šypsena plevena siaurų lūpų kampučiuose. Ak, tiesa, pinigai. Ištiesiu juos senei, šių namų iždininkei, o ji klausia:

– Moki taupyt-a pinigus, Sonata?

Sutrikau: pinigus? Ar moku taupyti? Pinigų beveik niekada neturiu. Tuos, kuriuos uždirbau anais metais, išleidau smuikui. Gūžteliu pečiais ir sakau:

– Teta Alberta sakė, kad jums mokėsiu tiek pat, kiek mokėjau už bendrabutį, tai yra dvylika litų per mėnesį.

Senė sugniaužia banknotus ir mėgina įsikišti užantin – gal nori pataikyti į chalato kišenę, o gal tiesiai į tuščią skrandį?

– Žinok-a, aš galėčiau bet kurią dieną įsileist-a tikrus nuomininkus, gal kokią šeimą, jie man šimtais mokėtų, man-a jokio pelno tave čia laikyt.

– Žinau.

– Iki pavasario pagyvenk-a, paskui matysim.

Net smagu įsivaizduoti, kad ji išmes mane greičiau, nei spėsiu apsiprasti ir pasijusti šių namų dalimi. Bet ar gali taip pasielgti? Juk esu jos giminaitė. Juk pažadėjo tetai Albertai. Juk nėra blogas žmogus. Sonatina, o iš kur tu žinai? Ar ją pažįsti?

Tada negalėjau važiuoti su teta Alberta ir mama, kai jos prieš Kalėdas sumanė šį gelbėjimo žygį. Mama niekada nebūtų tam pasiryžusi, net dėl manęs, ji per daug visko bijo, bet teta Alberta, mano krikštamotė, daug narsesnė. Ką mes perduodame savo vaikams be maisto ir drabužių, ar mes prastesni už gyvuliukus, ar mes negalime padovanoti vaikui gero gyvenimo, Sonata žino, ko nori, ar tai nėra daug, kalbėjo ji mamai, o aš gulėjau su trisdešimt aštuoniais laipsniais karščio, prakaitavau ir mintyse griežiau Elgaro Salut d’amor, kurio nuo tada negaliu pakęsti, primena haliucinacijas, karštį, blogulį, svaigimą, anaiptol ne taurius jausmus, o reikės gi šitą per „speco“ egzaminą sugroti geriau nei patenkinamai, kad Norka nepasiustų; gerai, kad egzaminas uždaras, ačiū visiems dievams iš karto. Anksti rytą mama su teta išvažiavo tarpmiestiniu, o aš užmigau. Grįžo tos pačios dienos vėlų vakarą čiauškėdamos, laimingos, tarsi suradusios karo metu dingusią giminę. Teta Elena ligota ir griežta, jos vyras Jurgis toks paprastas ir minkštakiaušis. Bet mane priims gyventi, bus baigta su nemigom ir depresijom, pagaliau galėsiu studijuoti kaip žmogus. Dešimt minučių iki konservatorijos, tik pagalvok! Rojus žemėje! Elena neturėjo kuo pavaišinti, bet viešnios atsivežė „Napoleono“ tortą, kurį maurojo lyg išbadėjęs tik Jurgis, užgerdamas irgi atvežtiniu konjakėliu. Elena nepasiūlė net kavos. Ką ji kalbėjo? Ar jos prisiminė senus laikus? Ko gero, tas kelias valandas svetainėje tvyrojo tokia įtampa, kad pro duris moteriškės šovė tarsi šampano kamščiai, parlėkė namo į Rokiškį laimingos, kad reikalą sutvarkė ir daugiau niekada nereikės lankytis tuose namuose, gal tik per Elenos laidotuves. Tik nepasakok jai nieko apie save, perspėjo, tik nepasakok. Nežiūrėk, kad ji sėdi namie, ji ne tokia nekalta, kaip atrodo, jos liežuvis ne vienam gyvenimą suėdė. O kokia, kaip ji atrodo? Neišsigąsk, kai pamatysi, ji ligų visai suriesta, bet kietas būdas likęs, šita moteris kadaise buvo stipri kaip velnias, prie sovietų valdžios klestėjo, žinai, buvo kai kieno akys ir ausys, visi jos bijojo… Bet tu nebijok, priprasi, užtat turėsi sau kambarį, visą, vieną, sau. Tik dabar supratau, kad tas „Napoleonas“ ir konjakas Elenai nerūpėjo, dargi galėjo įsiutinti. Vanduo ir juoda duona, vanduo ir juoda duona!

– O kur jūsų vyras? – keičiu temą.

– Jurgis-a? Grįš apie šeštą, galėsi jam vakarienei blynų iškept-a, aš tešlą užmaišiau, rasi padėtą ant viryklės-a, kai jis-a grįš, tada ir valgysiu savo duoną.

– O kur miega jūsų vyras?

Drįstu klausti, nes sėdi ji karališkai lyg ir savo vienos guolyje, patalai atversti, pagalvės pasieny sustatytos. Nepanašu, kad čia dar kas nors gyventų. Vieninteliai kito žmogaus ženklai – sveikuolei nebūdingas šaldytuvo turinys ir mano kambaryje ant kėdės užmesti vyriški drabužiai.

– Jurgis-a miega prie manęs, man naktį sunku verstis ant šono, bet kartais-a miegu ant grindų, tai paskui mane reikia pakelti, pati neatsikeliu.

Ant grindų? Su tokiais gumbais ir sopuliais? Pati esu tik sykį miegojusi ant grindų, kai į mamos jubiliejų atvyko giminės ir teko visus apnakvydinti, todėl man paklojo ant grindų; nors miegojau ant čiužinio, vis tiek ryte klubus ir strėnas maudė.

– Bent pasiklojate minkščiau?

– Ne ne, ką tu, ką tu, kuo kiečiau, kad-a stuburas išsitiesintų, – senė bando juoktis, tačiau tik purtosi išsišiepusi, lyg būtų plaukų smeigtuką įkišusi į elektros lizdą.

Palaukiu, kol nusiramins, noriu įsitikinti, kad tai ne priepuolis, ne spazmai. Tokį stuburą nebent ant priekalo pasiguldžius tiesinti, galvoju išeidama iš kambario. Arba grabas ištiesins, kaip pasakytų mama.

– Sonata, tualete neveikia bakelis-a, tai vonioje po kranu rasi pilną kibirą, plaunam-a rankas šaltu vandeniu, kuo mažesnę srovę paleidžiam-a, paskui tuo vandeniu nupilk klozetą!

Dabar labiausiai norėčiau užsidaryti savo kambaryje ir prasigroti, užsidėjusi naktinę surdiną, bet pažadėjau, kad neliesiu smuiko šituose namuose. Palauk, pažadėjai, kad negrosi, o liesti – galima. Kažkas su stryku buvo negerai, reikės įtrinti kanifolija, kurios kvapas mane taip ramina… Oi, mano kambario durys neturi kabliuko.

 

Jurgis Dirsė grįžo lygiai šeštą. Pats atsirakino, tyliai nusiavė prie durų. Virtuvėje kaip tik ūžė vanduo ramunėlių arbatai, jaučiausi vėl turinti karščio. Elena vis dar pasitempusi sėdėjo toje pačioje vietoje ir, užsidėjusi nučiupinėtus pliusinius akinius, skaitė žurnalą, prieš tai paprašiusi įjungti kambaryje šviesą. Blankią šviesą, nes iš keturių šviestuvo lempučių teveikė viena, kitos turbūt buvo išsuktos taupumo sumetimais. Jurgis įžengė į virtuvę ir išvydęs svetimą žmogų sustojo lyg įbestas. Tada ištiesė man platų šiurkštų delną, aš paspaudžiau.

– Jurgis, būkim pažįstami… Tai pas mus pagyvensi.

– Bandysiu.

Kalbėjomės tyliai, kad neišgirstų toji, už sienos sėdinti ištemptomis ausimis, gaudanti kiekvieną žodį. Po mano „bandysiu“ Jurgis šyptelėjo ir nuleido akis. Jis visai žilas, bet nepraplikęs, tik kreivai apkirptas (turbūt mačiau tas žirkles). Geras veidas, akys šypsosi atlaidžiai, o gal kaltai, sužinosiu vėliau. Įraudęs nuo šaltuko veidas, ryškūs skruostikauliai virš kokią savaitę nešienautos barzdos. Kam skustis, juk pensija, į darbą neina jau keleri metai. Sunku patikėti, kad jis vyresnis už savo žmoną. Ji atrodo kaip šimtametė. Jurgis jau įpusėjęs aštuntą dešimtį, bet išrodo jaunatviškai vikrus ir gyvas.

– Tuoj iškepsiu blynų, jūsų žmona užmaišė ir liepė iškepti, – sakau, nutylėdama, kad permaišiau tešlą, o prieš tai išsijojau miltus, kad neliktų juose spirų ar dar ko, pavyzdžiui, lervų.

Bet Jurgis tik šypt vypt, ir tada pamačiau, kad burnoje jam trūksta dantų, šonai tušti, tik priekiniai dar sveiki ir stambūs kaip arklio.

– A, gali kept, gali nekept, kaip pati nori, tik jai, – mostelėjo galva kambario pusėn, – nesakyk, aš čia sau kai ko parsinešiau…

Jis mirktelėjo man ir pasijutau suokalbininke: iš užančio išsitraukė du butelius alaus ir girliandą parūkytų dešrelių – viską tyliai susidėjo ant stalelio. Vieną butelaitį tučtuojau atidarė ir muktelėjo iš kakliuko, atsirūgo ir kaip vaikas susigūžė, įsiklausė, ar nepasigirsta še še še iš namų gilumos. Matau, koks vargšelis sukumpęs – ne nuo amžiaus, visai ne, neatrodo, kad jo kūnas negaluotų – sulinkęs jis iš nuolankumo, amžino nusižeminimo prieš žmoną. Sukiojasi po virtuvę, pasiėmė kečiupo iš šaldytuvo, vėl sukluso, va toks, sumažėjęs dešimčia centimetrų, ir gatve eina tikriausiai, ne iškelta galva, o pritūpęs, pasirengęs tarnauti kiekvienam praeiviui. Net man ranką paspausdamas kone tūptelėjo. Jis man visai ne giminė, net ne devintas vanduo nuo kisieliaus, jis tik mano krikštamotės tetos vyras. O krikštamotė Alberta yra mano tėvo sesuo. Keista, kad Alberta man tokia artima, kartais net pagalvoju, jog artimesnė už mamą. Tėvams išsiskyrus, Alberta išsikovojo mamos pasitikėjimą, vietą šalia manęs. Alberta neturi nieko daugiau pasaulyje, tik mane.

Nusprendžiau užkaisti Jurgiui vandens dešrelėms, supyliau visą likusį karštą vandenį į puodą, kad greičiau užvirtų, bet jis klausia:

– Kam? Man? Ir taip gerai, nebent pati nori…

Ir čia pat rodo, kaip reikia vakarieniauti: nutraukia vieną dešrelę nuo girliandos, užpila ant galo kečiupo ir kanda, kita ranka jau siekdamas juodos duonos ketvirčio, bet čia pasigirsta:

– Juuuurgy?! Pamiršai man-a duonos papjaustyt, jau vakarienei laikas! Juuuurgy? Kur-a tu prapuolei, kretine?

Skubiai kramtydamas dešrelę, Jurgis mirkteli man ir atrėmęs į krūtinę duoną peiliu pjauna storomis riekėmis, tada traukia iš džiovyklės mano išblizgintą lėkštę, sumeta ant jos riekes ir neša į kambarį. Gurkšnoju ramunėlių arbatą. Taip trūksta medaus, bet gal kaip nors susitaupysiu ir gausiu kitą šeštadienį Kalvarijų turguje. Po akimirkos Jurgis grįžta ir klausia manęs, rodydamas į dešreles:

– Ne?

Papurtau galvą, ir jis perklausia taip liūdnai, per nosį:

– Tikrai? Ne tai ne…

Nesupratau, ar jis išsigando, kad namie dar viena sveikuolė, ar tik nusiminė, kad atsisakau jo vaišių. Aš mėgstu mėsą, tik nakčiai nenoriu rūkytų dešrelių, nes prastai miegosiu, o ryt anksti keltis, labai anksti. Jurgis mane vėl šnekina, šįkart garsiau, saugiomis temomis:

– Tai muzikantas mūsų namuose, a?

– Taip, groju šiek tiek.

– Aš akordeonu, šitą. Matei, ten kambary padėtas už sofos? Et, apkrautas visokiais skudurais, ką ten pamatysi. Jai… nepatinka garsas, tai seniai dumples vėdinau. Susimesim ir dėsim koncertą, a?

– Žinoma, kodėl ne, – juokiuosi ir užsikosėju.

Jurgis iškart susirūpina, pasiteirauja apie sveikatą, prisipažįstu, kad neseniai persirgau bronchitu ir dar vis sloguoju, jis tučtuojau lipa ant taburetės ir iš viršutinės spintelės, virš kriauklės, traukia stiklainį medaus. Medaus! Tiesia man lipnų tamsiai rudą stiklainį be jokio užrašo, užsuktą metaliniu dangteliu, ir šnibžda:

– Jai nebūtina žinot, tepkis ant duonos ar laižyk, čia nuo mano sesers „linkime pasveikti“.

– O jai… gal irgi reikia pasiūlyt ant duonos?

– Jai, et, alergija nuo medaus, ir nuo visų gerų dalykų, – senukas vėl mirkteli, darosi aišku, kad ne toks jis paprastas ir juolab ne kretinas.

– Juuurgy?!

Tiesiog nuostabu, koks stiprus garsas gali išeiti iš tokio menkučio kūnelio, ir koks bauginantis tas spiegimas – gal jai skauda ką? Priepuolis? Jurgis vėl susigūžia, bet neina, tik įsiklauso, ar nepasigirs še še še, – pajuntu, kad irgi tuoj įsitaisysiu naują refleksą, kuris labai pravers gyvenant šiuose namuose, – atidumą garsams. Tada:

– Sonataaa?!

Nešina puodeliu einu į kambarį, o ten senė išberia reikalavimus: turėčiau padėti jai prižiūrėti jos vyrą, kad neėstų nesveiko maisto ir negertų alaus. Ji viską girdėjo! Turėčiau žinoti, kad ji yra vienintelė Jurgio Dirsės atrama gyvenime, be jos šitas mulkis neišgyventų nė dienos, mirtų iš bado, nes visai nemoka skaičiuoti pinigų, yra minkštom smegenėlėm, kaip ir visi vyrai. Aš jai į tai nieko neatsakau, tik klausausi, tik siurbčioju savo arbatą, saldžią arbatą, su dideliu lašu medučio, nuo kurio mano dumplėms lengviau.

Uždususi nutyla, atgauna kvapą, tada kiek ramesniu balsu man sako, kad norėjo smulkiau paaiškinti, kam tas „palivuotas“ puodelis prie klozeto, ir kodėl turėčiau jo neliesti. Prisėdu ant fotelio kraštelio ir toliau geriu arbatą.

Pasirodo, tai puodelis rytiniam šlapimui.

Rytais pirmu reikalu ji šlapinasi į tą puodelį, o paskui geria. Tai geriausias organizmo valymo būdas, nes šlapime yra užkoduotos visos organizmo negandos, todėl patekęs į skrandį, o per jį į kraujo sistemą, o jąja – į smegenis, šlapimas praneša joms, ką reikia koreguoti, ką reikia gydyti. Tuomet smegenys siunčia signalą į problemines vietas, ir vyksta savaiminis gijimas. Žinoma, geriausia neužsiteršti organizmo nuo pat jaunystės, tuomet niekada nesirgsi ir neprireiks tokių drastiškų priemonių, todėl aš turėčiau stengtis būti itin švari ir nevalgyti to, kas nesveika, ir, be abejo, negerti alkoholio, nes tai grynų gryniausias nuodas. Ji pastebėjusi, kad jau sergu bronchitu ir sloguoju, tai reiškia, kad pagrindinė imuninės sistemos užtvara pralaužta, todėl reiktų kuo greičiau imtis priemonių, kad infekcija neįsiskverbtų giliau ir liga netaptų chroniška. Negalavimai ateina pro mažą langelį, o paskui, žiūrėk, išeina pro paradines duris, ir sužinai apie tai tik tada, kai jau esi susukta į ožio ragą. Todėl aš turėčiau ryte šlapintis į savo puodelį, kurį irgi laikyčiau prie klozeto, tik iš kitos pusės. Geriausias vaistas yra ankstyvo ryto, maždaug septintos valandos šlapimas. Pakanka dviejų gurkšnių. Pirmasis būna sunkiausias, nes iš pradžių nesinori gerti to, kas nekvepia, bet paskui pripranti. Galima padaryti taip: kvėpuoti per burną, o ne per nosį, kai geri pirmą gurkšnį. Dviem pirštais užspausti nosį, o kita ranka užsiversti puodelį. Svarbu yra nugalėti psichologinį barjerą. Iš tiesų šlapimas yra vienas švariausių skysčių, kurį geria žmonės. Pažiūrėk, ką geria vyrai – argi tai ne bjauriau?

– Paskui-a tai, kas lieka, labai gerai veido odai, tai prausiu juo veidą kas rytą, geriausia kosmetika, užtat-a mano veidas skaistus ir tiek mažai raukšlių, – užbaigia lekciją Elena, o aš nebegaliu nuryti gurkšnio, tik spoksau į senę, į puodelį, senę, puodelį, ir į duris, duris, duris, matau, kaip bėgu iš šito kambario, iš šitų namų, iš kačių šlapimu trenkiančios laiptinės, iš to uždaro kiemo pro vartus, šlapdriba, tiesiai į gatvę, jokių troleibusų, ačiū, bėgte žemyn nuo Taurakalnio, vėjas, žvarbu, raudona šviesa, paskui žalia, nesustoju, bėgu, karštis, gerklė, atsipeikėju prie pagrindinio konservatorijos įėjimo, stipriai, visu svoriu patraukiu į save medines duris ir…

Mano rankoj – raktelis.