literatūros žurnalas

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė

2004 m. Nr. 12

Romanas

 

       Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu.
Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni. Našlė kunigaikštienė apsiverkė. Tuojau susitvardė. Pasivėdavusi vėduokle, nusišypsojo. Marija buvo stiprios dvasios moteris, ir Boguslavas, oriai šnekučiuodamasis, vis klausė savęs: na ir ką tu apie jos ašaras manai? kas atsitiko Marijai?
Lietuvos Tribunolo deputatai, išnagrinėję velionio kunigaikščio nusikaltimus valdovui ir valstybei, Jonušą Radvilą pripažino tėvynės išdaviku, kurio turtą privalu konfiskuoti. Teismo vykdytojams atrodė, kad buvusio vaivados, didžiojo etmono dvarų rūsiai prigrūsti maišų su pinigais ir brangenybėmis.
Kur tie maišai? – prievartavo Mariją atsakyti. Kur paslėpti? Kur užkasti? Pasakyk, parodyk, jei nori gyva likti?
Našlė kunigaikštienė labiausiai bijojo dėl podukros. Kunigaikštytę Oną Mariją kariuomenės urėdai galėjo pagrobti, laikyti įkaite, kol našlė parodys, kur užkasti vyro turtai. O kokius užkastus lobius Marija galėjo parodyti, jei kariuomenei išlaikyti didysis etmonas išleisdavo ne tik surinktus mokesčius, bet ir savo dvarų pajamas.
Ar taip galėjo būti? Tėvynės išdavikas paaukojo turtus kariuomenei, kuri ištikimai tarnavo tėvynei? – tyčiojosi teismo vykdytojai. Melas!
Marija Lupu norėjo atiduoti podukrą motinos teisėmis globoti Kuršo kunigaikštienei. Tačiau Liudvika Karolina Ketler išsivežti Anikę į Liepoją neišdrįso. Apie skubotų ir abejotinų poelgių pasekmes susimąsto kiekvienas žmogus.
Taip ir yra, nusprendė kunigaikštis Boguslavas. Marija bijo pasenti. Apsiverks vis dažniau. Prie jos ašarų reikės priprasti.
Boguslavas sutriko: apie kokią Marijos senatvę jis mąsto? Marijai dar nė trisdešimt penkerių nėra. Marija jaunesnė už Boguslavą! Ji nori atsikratyti podukra ir ištekėti!
Kunigaikštis pažvelgė į pusbrolio našlę atakusiomis akimis. Marijos veide nebuvo matyti nė vienos raukšlelės. Veido oda buvo lygi, švelni, gal kiek tamsėlesnė nei anksčiau. Ir šviesą… jos oda tarytum sugerdavo šviesą, kuri dulsvai švituliuodavo prieblandoj ar šešėliui ant veido užslinkus.
Sacré nom1, aš geidžiu jos, susijaudino Boguslavas ir išsigando. Mon Dieu… Mon Dieu! Je suis un homme fini…2
Kunigaikštis suklusęs pažvelgė į Liudviką Karoliną – dabar ji verkė. Boguslavas skėstelėjo rankomis.
O jūs čia, pasirodo, verkiate. Visos verkiate.
Kunigaikšti, jūs nė karto neaplankėte našlaitės! – sušuko Liudvika Karolina ir nusišluostė nosinaite ašaras. Mielasis Boguslavai, jei jūs nė dabar nesiteiksite susitikti su Anike, Marija neišmanys, ką apie jus ir galvoti. Ji taip tikėjosi jūsų paramos!..
Nuo kėdės pakilo Krišpinas Kiršenšteinas.
Venez. Alons3, pasakė.
Mergaitė su perliniu auskaru. Profilis šiek tiek pasuktas į priekį. Akys žvelgia šnairai. Lūpos pravertos. Auskaras blizga kaip didelis vandens lašas prie pat baltos apykaklės. Plaukų nematyti – galva apgobta plačia kaklaskare, jos galai užkloja pečius.
Tai ji, Marija, prieš daugelį metų. Kai ėmė trauktis iš bendrų žaidimų su berniukais. Kai tapo dar geriau matoma, tačiau neapčiuopiama ir tarsi pranykstančia. Kai fizinė vėjavaikė kvatoklė jaunam Boguslavui tapo ir mistine svajone. Į akis dūrusi paslaptis gniauždavo kvapą, naktimis Boguslavas negalėdavo užmigti.

       PASLAPTIS, I. Boguslavas veikiausiai niekada neužmirš anuomet dar naujo Krišpino namo ant Nemuno kranto. Namas buvo apaugęs alyvų krūmais. Alyvos kaip tik žydėjo, o buvo dar tik pavakarė – šešėliai, vėstantis oras, lapų šnarėjimas, lakštingalų čiulbėjimas alyvų krūmuose… Lietuvių jausmingumas – didingas, melancholija – savižudiška, o prancūzai jau buvo išmokę Boguslavą iš visko šaipytis.
Jis negražiai – lietuviškai – pasišaipė iš Marijos, pusbrolio pirmos žmonos jaunutės giminaitės. Jis negalėjo gražiai pasišaipyti. Mergaitė kėlė jam baimę, o būti bailiu Boguslavui atrodė taip gėdinga, kad būtų sutikęs verčiau mirti nei gyventi ir ko nors bijoti.
Krišpinas įvedė jį į svetainę. Ir staiga atsidarė gretimo kambario durys. Staiga – ir plačiai, iki galo.
Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Suknelė – balta…
Boguslavas pakėlė ranką, žengė link Marijos. Ir durys užsitrenkė.
Boguslavas vaikščiojo po svetainę išraudęs, niršiai alsuodamas.
Nugėrė iš taurės vyno, kad įveiktų baimę, kurios – tokios didelės – dar niekada nebuvo jutęs.
Atidarė duris į gretimą kambarį. Įėjo. Apsidairė. Kambaryje tvyrojo tiršta vakaro prieblanda. Sienų, daiktų spalvos prieblandoje buvo suvienodėjusios. Tik suknelė… Balta kaip sniegas suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės, vėrė ir akis, ir širdį.
Pro duris Marija neišėjo.
Kunigaikštis šoko prie atdaro lango – vidun plūdo alpus žydinčių alyvų kvapas, sumišęs su lakštingalų graudulingu čiulbėjimu. Marija išnyko tame žydėjime, tame čiulbėjime…
Boguslavui maišėsi protas. Kunigaikštis ištraukė iš makšties špagą, sulenkė – ašmenys blykstelėjo vakaro šviesoje skaudžiu spinduliu. Kunigaikštis perbraukė špaga per baltą suknelę, pasilenkęs žiūrėjo, ar nesukruvino.
Ačiū Dievui, apsidžiaugė jaunas kunigaikštis. Aš laisvas!
Boguslavas atsidrėbė į poilsio kėdę, atsilošė, padėjo galvą ant atlošo, ant baltos suknelės. Užsimerkė.
Kvailys, kvailys, nenustojo džiūgavęs. Štai šią valandėlę aš galėjau prakišti laisvę! Prancūziją, Olandiją, Daniją. Viską. Visą Europą, Viešpatie!..
Taip Marija anuomet išnyko jam iš akių. Atrodė per daug gamtiška ir gaivališka.
Nesutramdoma ir sutramdanti.       Marija nusivedė Boguslavą į Papūgų kambarį. Žali ir geltoni paukšteliai ėmė triukšmingai skraidyti, kabintis į užuolaidas, šmurkščioti į slėptuves.
Marija meiliu balsu juos ramino. Balsas jaunatviško prieskambesio dar nebuvo praradęs.
Raudonskruosčiai agaporniai, aiškino Boguslavui. Neišskirtukai.
Kunigaikštis nusistebėjo, kad tokių esama. Dar labiau stebėjosi, kad ji šias papūgas brangina. Kalbėjo apie jas lyg praskleisdama šydą, uždengusį jos paslaptis. Parodė kunigaikščiui papūgas, kai jis jau įjunko lankytis Marijos apartamente.
Dumskis ir jo Višta, supažindino Boguslavą su papūgomis. Rūtinas ir Citrė. Visi kiti ma~žiai.
Mažiai?
Dar nepakrikštyti.
Pro langą įspindo vakarėjanti saulė. Jis vėl nustebo išvydęs ramiais spinduliais apšviestą našlę. Iš apšviesto jos kūno taip pat sklido šviesa.
Mergaitė, toptelėjo jam į galvą. Iš jos kūno šviečia mergaitė.
Vikrūs, rūpestingi, pavyzdingai augina vaikus, gyrė Marija paukštelius. Ir bjaurūs. Snapais – lyg rantytomis žirklėmis – sukarpo…
Ji įdėmiai pasižiūrėjo į Boguslavą.
Palik ant stalo „Rožės romaną“ – sukarpys puslapius į skutelius ir susisuks iš jų lizdą, tarė. Įsižiūrėk į Dumskį. Ar tau jis neįdomus?
Boguslavui neatėjo į galvą nieko, ką galėtų pasakyti apie Dumskį.
Kai tave aplankiau, nuslinko keli akmenys nuo širdies, pasakė kunigaikštis.
Man nė vienas nenuslinko. Anikę reikia slėpti. Vyro palaikai tebėra Tikocine. Sarkofagu, kurį noriu pastatyti Kėdainiuose, nė nepradėjau rūpintis. Neapkenčiu savęs.
Ji pažvelgė Boguslavui tiesiai į akis.
Ar apie bendravimą nenori pasikalbėti?
Apie bendravimą? – kunigaikštis vyptelėjo. Dvikovoj Rijė sužeidė ranką. Iš Bastilijos išėjau užuitas. Turėjau atsipeikėti. Daug metų neatsipeikėju. Vis užsiplieskiu. Kapojuos dvikovose. Apsiginu garbę. Iš to nieko gero. Veikiausiai niekada neatsipeikėsiu.
Paukštukai čirškėjo aprimę.
Marija tebežiūrėjo jam į akis ir tylėjo.
Kunigaikštiene, aš būčiau tau tik kupra. Ar tau jos reikia? Ar dar mažai sunešiojai kuprų?
Mėgstu vyrus, išėjusius iš Bastilijos, žvaliai pasakė Marija Lupu. Taip, iš tikrųjų, kai Bastiliją nugriovė, vis mažiau bėra joje kalėjusių vyrų. Jų vertė didėja. Jie jau dabar vertingesni už dinozaurus, gyvenusius prieš tūkstančius metų.
Boguslavas negalėjo patikėti savo ausimis.
Nugriovė Bastiliją? Kada, kas nugriovė Bastiliją? Marija, apie ką kalbi?
Ji užsiplieskė.
Aš taip ir nujaučiau! Aš žinojau! Bastilijos nebėr, o aš tebesu. Tu negali tuo patikėti. Tu netiki, kad galėtų kas nors pasikeisti. Tu niekuo nebetiki! Bastilijos seniai nebėra. Nebėra Bastilijos! Kodėl tu manai, kad Bastilija – amžina? Kad ir dabar ji tebestovi? Kodėl turėtų stovėti? Žmonės gyvena. Viskas keičiasi. Nutilk, Dumski! – sušuko žaliasparniui paukštukui, vėl ėmusiam rėkti. Nutilk! Kai aš rėkiu, tu privalai tylėti! Chm.
Nutilo ir ji.

KALTĖ, I. Tą dieną, kai Marijos vyras Jonušas Radvila Tikocine mirė, Boguslavas Radvila kovėsi dvikovoj su kunigaikščio d’Elbefo sūnumi grafu Rijė. Dvylikos sekundantų akivaizdoj špagomis plakėsi tol, kol abu susikruvino. Grafas, priverstas susitaikyti, trūktelėjo Boguslavo ranką taip stipriai, kad tapo aišku: įvyks ir trečia, ir dešimta, ir dvidešimt pirma jų dvikova. O kiek kartų Boguslavas kovėsi dėl Lietuvos? Pusbrolis Jonušas kovėsi dėl tėvynės visą gyvenimą, iki mirties, o nė jo mirties valandą Boguslavas neatsistojo šalia narsuolio. Jonušas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Švedijos. Boguslavas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Lenkijos. Ši priklausomybė jam žadėjo karjerą ir garbę, kurstė viltis užsidėti ant galvos karūną. Pajutęs nevalingą priklausomybę ir nuo pusbrolio našlės, Boguslavas pirmą kartą mintyse prisipažino, kad yra nusikaltęs, labai nusikaltęs. Jis geidė Marijos. Tvirtai įtikėjo, kad privalo paliesti jos kūną. Šis taip pat troško būti jo liečiamas. Abu – Marija ir Boguslavas – veržėsi į aistrų stichiją. Veržimasis džiugino, drumstė protą, laisvino tramdomą energiją. Atrodė, Boguslavas galėjo jausti tik palaimą! O jis juto kaltę. Jo veržimasis ir į garbę, ir prie Marijos kilo iš kažin ko esmingai blogo. Tačiau ar dėl to vertėjo Boguslavui sustoti? Kuris žmogus, supratęs, kad stojo į blogio kelią, sustoja ir nebekeliauja toliau? Kur jau ten! Įminti paslapties, kur kelias nuves, nepajėgė išsižadėti nė vienas nusidėjėlis.

PASLAPTIS, II. Bare už prekystalio stovėjo barmenas žydas, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą. Priėmė užsakymą.
Marija ir Boguslavas, nuėję į mažąją salę, sėdėjo prie staliuko, gurkšnojo iš taurių vyną, tylėdami žiūrėjo vienas antram į akis. Paskui abu ėmė dairytis.
Marija atrodė pavargusi.
Žinau, kas yra pagirios, prašneko kunigaikštienė. Po to, kai tu mane palikai, trejus metus aš daug gėriau. Pas seniūną Miežinskį, pas Lietuvos sargybinį Mirskį, pas mane. Blaivi negalėdavau gundyti. Išgerdavau – ir gundydavau. Miežinskį sugundžiau vieną sykį. Mirskį – dažniau. Dabar man gerai. Perspektyvų man nereikia. Susitikimų. Tik.
Nuo vyno ji atkuto. Ėmė apžiūrinėti blyškius erotinius piešinius ant sienų, baldus, nudažytus šviesiomis salsvų tyrelių spalvomis.
Sėdime lyg vaikų svetainėje, kurios sienos papuoštos paveikslais, skirtais suaugusiems, pasakė Boguslavas.
Iš tikrųjų, atsistojo kunigaikštienė. Man čia nepatinka.
Tačiau išeidama stabtelėjo, įsižiūrėjo į blandžiai apšviestą kertę. Įsižiūrėjo ir Boguslavas.
Čia? – paklausė.
Dabar mes vieni, atsakė Marija.
Boguslavas atsigręžė. Pro durų tarpangį matė barmeną žydą. Jis stovėjo prie prekystalio, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Jiedu išėjo iš mažosios salės.
Stačiais laiptais užlipo į kambarėlį pastogėje. Žvakidėje degė žvakė. Ant sienos pakabintos džiūvo romulikės, surištos šluotelėmis.
Kunigaikštytė Anikė vilkėjo raudona pūsta suknele baltais rankogaliais. Apvalus veidas, ant kaktos pakirpti tamsiai rudi plaukai, lenkti antakiai, išblyškę skruostai, laibas kaklas – angelas!
Tu jį pažįsti, jis tavo dėdė, tarė Marija Anikei. Aš jį pažįstu seniau nei tu. Tu dar nebuvai gimusi, kai aš su juo susipažinau. Daug apie jį tau pasakojau. Norėjau, kad trise susitiktume.
Angelo akys žvelgė į Boguslavą taip tiriamai, kad kunigaikštis Radvila nusuko akis į šalį. Jo ir Marijos žvilgsniai susitiko.
Aš nieko daugiau neturiu, tik ją, pasakė Marija Boguslavui. Pažvelgė į Anikę.
Nuo šiol turėsiu dar ir jį, pasakė jai.
Boguslavas žiūrėjo į Anikę vis labiau abejodamas, kad mato pusbrolio dukterį. Ji buvo kitokia nei ta, kurią išvydo įžengęs į kambarį. Balta apykaklė, balta nėriniuota pelerina, rankovės iki alkūnių ankštos, nuo alkūnių – pūstos, riešus smaugia platūs rankogaliai.
Boguslavas keliais žingsniais priėjo prie lango ir negrabiai atidarė jį – vidun plūstelėjo gaivus nakties oras. Kunigaikštis bijojo atsigręžti. Už jo nugaros buvo ta mergaitė, iš kurios jis anuomet negražiai pasišaipė ir ji išnyko alyvų žydėjime, lakštingalų čiulbėjime. Liko tik balta suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės. Kas dedasi! Marija visur, kur eina, tampa prarastąja mergaite, keičia aplinką, joje tuojau pasijunti vienišas.
Anike, Anike, tarė Boguslavas. Neišdrįso atsisukti ir pažvelgti į mergaitę, į tą angelą. Spoksojo į nakties tamsą. Anike, aš nepažeminsiu tavo pamotės. Aš nepažeminsiu kunigaikštienės.
Po daugelio metų mudu su Boguslavu vėl susitikom, pasakė Marija podukrai. Norėjau, kad tai žinotum.
Kodėl ji čia? – Boguslavas atsigręžė į kunigaikštienę. Kodėl čia, baro palėpėj?
Marija valandėlę žiūrėjo į Radvilą sutrikusi ir stebėdamasi. Radvila nenusuko akių, laukė atsakymo.
Mano apartamente nesaugu nė papūgoms, pasakė Marija. Generolai ieško Anikės tėvo lobių. Ar norėtum, kad Anikė taptų jų įkaite? Čia jai saugu. Tikrai niekam nešaus į galvą, kad kunigaikštytė dirbtų barmeno padėjėja ir plautų indus.
Plauti indus? – pasibaisėjo mergaitės padėtim kunigaikštis. Kiek jai metų? Šešiolika metų! Kodėl mudu pakenčiam generolų persekiojimus? Ar jų bijom?
Bijom. Aš bijau, prisipažino Marija. O indų plauti jos niekas neverčia. Nori – plauna, nori – ne. Be to, ji su tuo žydu susidraugavo. Ir gerai. Mergaitei reikia išmokti su žmonėmis bendrauti.
Kunigaikštis ėmė niršti.
Tai ar mudviejų dar nėra ar jau nebėra?
Apie užuojautą aš jau blogai galvoju. Laukiu jos. Tikiuosi – štai jau rytoj. Tačiau išaušta rytas – nėr užuojautos.
Aš nekalbu apie užuojautą! – sušuko Boguslavas įširdęs. Jam atrodė, kad įvyko katastrofa. Jis nebebuvo nei kunigaikštis, nei karys, nei vyras, kuris galėtų apginti moterį ir mergaitę. Nebepajėgė nė tvardytis. Ėmė šaukti.
Kodėl prakalbai apie užuojautą? Ar nepažįsti manęs? Aš niekada nepripažinau užuojautos! Net ir merdėdamas smeigsiu špaga tam, kuris ašaros ir bandys mane užjausti!
Marija apkabino kunigaikštį. Padėjo galvą jam ant peties.       Reikėjo ramumos.
Jiedu nuvažiavo į bažnyčią.
Klausėsi giedojimų. Pastorius aiškino Šventąjį Raštą.
Įstatymo mokytojas Jėzų klausė: „Kas man artimas?“ Jėzus klausimą pakeitė: „Kas jam – našlaičiui – artimas?“ Ir nesileido į ginčus. Vertino ne teorijas, o veiksmus.
„Eik ir tu taip daryk.“
Marijai ašaros užsmaugė gerklę. Ėmė trūkti oro.
Eikim iš čia, tarė ji Boguslavui. Nebegaliu čia būti.

SANDORIS, I. Reikėjo ramumos.
Nuvažiavo prie upės. Ant aukšto skardžio, nuo kurio atsivėrė miesto vaizdas, gurkšnojo itališką vyną iš butelio kakliuko.
Sapnavau tave, prašneko Marija. Atsikėlus supratau, kad įvyko lūžis. Turiu prisileisti tave arčiau. Mąstau blaiviai. Nenoriu jokių permainų. Vienišiai retsykiais gali palaikyti vienas antrą. Tai – ne nuodėmė. Kalbėjau apie tai su podukra. Ji supranta. Dabar tavo eilė atsakyti, ar supranti.
Miesto vaizdas, atsivėręs nuo skardžio, buvo užmiglotas. Bažnyčių bokštai tolumoje atrodė trapūs ir jau išnykstantys. Šmėksojo labiau būsenų, o ne mūro bokštai.
Upės slėnį aš matau geriau nei miestą, pasakė kunigaikštienė. Slėnis man jaukesnis. Žalias ir ramus.
Atsakau į klausimą, prašneko Boguslavas. Tu – vieniša, aš – vienišas. Remkimės vienas į antrą, jeigu vienas antru pasitikim. Pasitikėjimas, tik jis mudu gali suartinti.
Jiedu bučiavosi. Jis patyrė, kad prisilietimas prie krūtų praveria jai lūpas. Jiedu vėl gėrė iš butelio kakliuko. Susijaudinę, įtikėję, kad pasitikėjimu nebeįmanoma abejoti.
Marija, žiūrėdama į upės slėnį, žaliuojantį apačioje, džiūgavo.
Nenorėčiau reinkarnuotis į vieną žolės lapelį, į vieną kerpės siūlelį, kalbėjo tankiai alsuodama. Norėčiau reinkarnuotis tik į visą slėnį!
Aš nežinau, pasakė Radvila. Nežinau, ar suvis galima reinkarnuotis.
Jis nenorėjo apie tai daugiau nei kalbėti, nei galvoti. Tačiau Marijos polėkis jam patiko. Jam reikėjo moters su polėkiu.
Jiedu važiavo atgal į miestą nurimę. Plepėjo apie malonius niekučius.
O! – staiga prisiminė Marija. Paryžiuj tau buvo įkritus į širdį panelė de Roan. Kur ji dabar?
Nežinau, atsakė Boguslavas pagalvojęs. Nuo ano išgarsėjusio nuotykio su ja laive aš jos nebesutikau.
Puiku. Esi nepralenkiamas dvikovų virtuozas. Tikiuosi, jau viską žinai apie moteris?
Klausimas sutrikdė Radvilą. Ką jis turėjo atsakyti? Moterų skriaudos nebuvo patyręs. Meluoti būtų buvę per žema, didžiuotis – negarbinga.
Aš tave myliu, pašnabždom tarė Boguslavas, apkabino ją viena ranka, pirštais kedeno ilgus juodus plaukus. Ir sakau: pasitikėjimas – mūsų santykių pamatas, pasitikėjimas – tai brūkšnys, kuris atskiria mudviejų gyvenimą iki antro mūsų susitikimo nuo bendravimo dabar. Ar supratai? Nuodėmės, padarytos iki brūkšnio, nėra nuodėmės. Dėl jų neskaudinsim vienas antro. Tu negrauši manęs dėl Roan ir kitų panelių. Aš nekviesiu į dvikovą nei Miežinskio, nei Mirskio.
Ji nusijuokė.
Kaip susilaikysi nekvietęs? Dvikovos – tavo stichija. Man patinka tavo stichija. Ir aš žinau, kad tu visada kausies.
Pabučiavo jam į skruostą.
Kodėl kalbi apie brūkšnį? Nuo artimo žmogaus nuslėpti beveik visą gyvenimą – neįmanoma. Ar tu užbrėši brūkšnį, ar neužbrėši, mudviejų gyvenimas iki brūkšnio gausins mudviejų nuodėmes šiapus brūkšnio.
Argi norėtum, kad gausintų? – nusistebėjo Boguslavas. Kalbi taip, lyg norėtum.
Noriu būt ištikima! Galų gale. Kam nors, bent kam nors!.. Tau.
Ir daugiau nebekalbėjo.       Marija vilkėjo raudona palaidinuke, ilgu juodu sijonu. Ėjo tiesi. Neatsigręždama. Boguslavas sekė įkandin jos vis labiau jaudindamasis.
Atidariusi duris Marija stabtelėjo.
Čia buvo mano ir vyro miegamasis, pasakė. Šioje lovoje mudu su Jonušu miegodavom. Su niekuo kitu čia dar nesu miegojusi.
Pasodino Boguslavą į fotelį, pati įsitaisė šalia ant apvalaus minkšto ranktūrio.
Tavo rankos šaltos, sukuždėjo.
Šildė Boguslavo rankas suspaudus suplokštėjusias purias šlaunis.
Kunigaikštis prisiminė, kaip jis ir Marija su giminaitės Kotrynos, pirmosios Jonušo žmonos, šeima važiavo iš Varmijos į Karaliaučių. Po Jonušo ir Kotrynos vestuvių lydėjo Potockius atgal į jų tėvynę Lenkiją. Važiavo ketvirtoje ar penktoje vilkstinės karietoje. Dviese. Marija tebebuvo paauglė. Kelias buvo tolimas ir nelygus. Kai mergaitė, marinama miego, padėdavo galvą jam ant kelių, ji atkusdavo ir susijaudindavo. Ratai nelygiu keliu dardėjo, karieta purtė jųdviejų kūnus. Marija neatsispyrė paslapties pažinimo pagundai, o Boguslavas neužgynė prie pažinimo vaisiaus brautis.
Ant rausvo apsiausto atlapo liko pėdsakų, prisiminė Marija. Aš norėjau išsaugoti apsiaustą iki mirties. Tačiau kandys greitai pajuto organinį maistą ir atlapą sugraužė.
Marija apkabino Boguslavą, bučiavo jo veidą kuždėdama švelnius žodžius.
Ar atsimeni? Anuo metu pirmąsyk mane išrengei per Jonines. Ir – atsitraukei.
Atsitraukiau, pripažino Radvila.
Aš bijojau, kad neatsitrauksi. Tebebuvau mergaitė. Labai bijojau.
Ir aš bijojau, kad neatsitrauksiu.
Juodi Marijos plaukai apdriekė Boguslavo krūtinę.
Nesistebiu, kad bijojau aš. Tačiau kodėl mergaitės išsigandai tu? – paklausė Marija.
Ir aš tebebuvau jaunas. Dar labai dažnai galvodavau apie mirtį. Svajojau numirti taip, kaip derėtų narsiam vyrui. Lietuvos kariuomenė nuolatos kariavo su rusais. O aš dar buvau įsivėlęs į kunigaikščių karą Batavijoj. Mano akivaizdoj žuvo grafas Henrikas Nasau. Ispanai pašovė ir mano žirgą. Tik tamsa prisidengęs ištrūkau iš apsupties. Neabejojau, kad ir mane veikiai ištiks grafo Nasau likimas. O tu buvai jaunutė mergaitė. Nors ir labai mylėjau, bijojau tave paliesti, nenorėjau sugadint tavo ateities. Prieš tavo akis tebebuvo visas gyvenimas, o aš galėjau greitai žūti.
Boguslavas atsagstė raudoną palaidinukę, išvydo nuogas dideles krūtis. Lūpomis apgaubė rausvą spenelį. Krūtys ėmė brinkti, standėti, Marija – tankiau alsuoti, dejuoti, šnabždėti Dievo vardą.
Macha, sukuždėjo kunigaikštis. Tu – renesanso macha.
Taip, aš – renesanso macha.
Marija išrietė pilvą, atkragino galvą, ir Boguslavas nekantriomis rankomis paguldė ją ant kilimais užklotų grindų. Paliestos krūtys atvėrė jam vartus.
Renesansinė moteris! Ji stengėsi išlikti pamiltojo vaizdiniuose, sapnuose, svajonėse ir fantazijose. Skverbėsi į Boguslavo kūną pro visas jo odos poras. Nuožmiu karščiu. Saulės temperatūroje du kūnai tapo vienu. Atrodė, kad šimtai mažų skruzdėlyčių lindo į juodus Marijos plaukus, o ropinėjo Boguslavo galvos oda.

KALTĖ, II. Paskui moteris gulėjo ant kilimo negražiai išsikėtojusi. Boguslavas ištiesino jos rankas, suglaudė kojas, suglostė plaukus. Palinkęs prie pat veido klausėsi, kaip ji alsuoja. Atlėgusia širdimi siekė lūpomis jos kaktos, norėjo pabučiuoti, tačiau tuo metu išgirdo balsą.
Toli nueisim! – pasakė Marija džiugiu kasdieniu balsu.
Kunigaikštis atšlijo. Jam pasivaideno, kad našlė šiuos žodžius yra sakiusi ir savo velioniui vyrui Jonušui.
Toli? Tik – toli? – paklausė Boguslavas. O kas ištiks, kai toli nueisim? Išsiskirsim ar mirsim?
O argi tau nesakiau? – sužiuro jam į akis Marija. Aš dukart persileidusi. Mano įsčios nesveikos. Nuotakos suknelės man nereikės. Vaikų mudviem negims. Bus buvę.
Bus buvę ir pasibaigę? Ir tu šitaip kalbi apie artimą ryšį, apie šilumą, kuri išsklaidė ir tavo, ir mano vienatvę?
Bus buvę. Argi to maža?
Marija atsistojusi segėsi sijoną. Įsmuko į raudonąją palaidinukę. Atrodė nuliūdusi ir susikrimtusi.
Aš mylėjausi su kitu vyriškiu Jonušo miegamajame, graužėsi Marija. Vis dar negaliu patikėti. Neįmanoma patikėti, kad taip pasielgiau.
Turiu išeiti, ar ne? – paklausė Radvila.
Pasilik, atsakė ji. Per vėlu tau išeiti. Ir nepyk ant manęs. Kaipgi aš galiu neprisiminti Jonušo, kai mudu esame jo miegamajame? Jis buvo nelaimingas. Buvo nelaimingas ir laidodamas pirmąją žmoną Kotryną, ir vesdamas mane. Dėl savo nelaimių kaltino likimą, visą pasaulį, Dievą. Ir mane.
Boguslavas tylėdamas vaikščiojo po miegamąjį ir įdėmiai stebėjo našlę.
Aš nebuvau nusipelniusi jo kaltinimų, jau isteriškai kalbėjo Marija. Aš didžiavausi jo – karvedžio – talentu. Jo jėga. Jo išmintim. Aš mylėjau jį. Pamilau jo dukrelę Anikę. Auginau šią kaip savo dukterį.
Boguslavas vis labiau niuro. Kunigaikštienės akyse pasikeisdavo keliasdešimt nuotaikų per neilgą valandėlę. Marija Lupu buvo gal gudresnė ir klastingesnė už jį patį.
Aš mylėjau Jonušą! – sušuko Marija. Gyvenime mylėjau tik du vyrus – tave ir jį. Tu nuo manęs atsitraukei. Gyvenau su juo dešimt metų. Kai susirgo, pasiaukojau jo slaugai. Burna čiulpiau blogą kraują iš jo žaizdų. Užsinorėdavo degtinės – paduodavau degtinės. Pareikalaudavo laikyti jam už rankos – laikydavau jo ranką savojoj valandų valandas. Mudu užmigdavom laikydamiesi už rankų.
Kodėl ji man kalba apie meilę vyrui? – samprotavo kunigaikštis Radvila. Juto, kaip į širdį rangosi įtarimas, kad ji ne apie meilę kalba. Atrodė, ją graužė sąžinė. Gal ji jautėsi kalta dėl vyro mirties? Gal iš tikrųjų buvo kalta? Mylėjo vyrą, tačiau nuolatos ieškojo meilužių. Pati Boguslavui prisipažino pergulėjusi ir su Miežinskiu, ir su Mirskiu. Boguslavas neabejojo, kad ji pergulėdavo ir su Kėdainių seniūnu Kochanskiu, ir su Tikocino įgulos komendantu Vikenu. O šie buvo artimiausi didžiojo etmono valdiniai. Didysis etmonas negalėjo nenugirsti ar bent nenujausti, kad jo žmona vis dažniau atsigula į svetimų vyrų lovas. Ar galėjo kas skaudžiau žeisti išdidaus karvedžio savigarbą ir širdį? Nuolatos išdavinėjama jo meilė žmonai ir širdies skaudėjimas galėjo priartinti mirtį labiau nei kraujo liga ir juodoji karštinė.
Atrodė, Marijai kartkartėm reikėdavo ką nors įtikinti, kaip ji pasiaukojamai mylėjo savo velionį vyrą. Įtikinusi kitą, įtikindavo ir save. Ir sąžinės graužatis nurimdavo. Ir dabar ji kalbėjo nebe taip isteriškai kaip iš pradžių.
Kunigaikštį Jonušą ir motina, ir tėvas buvo apdovanoję geromis savybėmis, pasakojo našlė kunigaikštienė. Ir nors Jonušas gimė ne Italijoje ar Prancūzijoje, jis išsiauklėjimu ir puikiomis manieromis nenusileido nei italams, nei prancūzams.
Marija nutilo sužiurusi į Boguslavą. Šis stovėjo prie durų nulenkęs galvą, lyg norėdamas ir nesiryždamas išeiti.
Tu gali neišeiti, jaukiu balsu pasakė kunigaikštienė.
Negaliu, atsakė Boguslavas neatsigręždamas.
Pasilik, raminamai tarstelėjo Marija, priėjo prie kunigaikščio, pakreipus galvą pasižiūrėjo jam į akis.
Tu gailies?
Ko? Dėl ko?
Pasimylėjęs su manimi.
Ne, skubiai ištarė kunigaikštis, papurtė galvą. Ne, ne.
Pagailo prarastos vienatvės? Nori pabūti vienas? – švelniai paklausė Marija. Gerai, eik. Rytoj ateisi, pridūrė valingai, lyg norėdama padaryti viską, kad jam būtų gera.
Pati atidarė duris.
Boguslavas nustebo – už durų buvo tamsu.
Matau, tau bjauru, pasakė kunigaikštienė. Jautiesi taip, lyg vogčiomis išeitum iš kekšės grafienės Rijė slaptabučio, ar ne?
Išėję pro duris, jiedu paniro į tamsą. Boguslavo akys, pripratusios prie švelnios velionio pusbrolio miegamojo šviesos, tamsoje ničnieko neįžvelgė. Jis girdėjo tylius Marijos žingsnius ir tik iš to suprato, kad vis dar eina įkandin jos.

SANDORIS, II. Boguslavas suprato, jog nuo šiol, kad ir kas atsitiktų, eis įkandin Marijos. „Toli nueisim.“ Kiek toli nueis, priklausė nuo jo, kunigaikščiui taip atrodė.
Ar girdi? – rūmų koridoriaus tamsoje paklausė Marija. Teta Liudvika Karolina, Kuršo kunigaikštienė, priglaustų Anikę, tačiau bijo generolų keršto. Ar negalėtume susitarti, kad tu ją globotum?
Galėtume. Tačiau ar aš panašus į globėją? Turiu savybių žmogaus, kurio globon nieku gyvu negalima atiduoti nei vaikų, nei papūgų.
Marija tamsoje nusijuokė.
Tu – drąsus, pasakė. Nebijai vienas ir plikas atsistoti prieš kelių kunigaikščių kariuomenes. Argi mergaitė ir papūgos tave labiau gąsdina?
Žmogus, apsiėmęs globoti Anikę, kaip tik ir turėtų būti atsargesnis. Kokia nauda iš globėjo, kuris bet kurią dieną gali žūti?
Tave pažįsta ir Varšuvoj, ir Paryžiuj, kalbėjo Marija. Briusely ir Londone, Stokholme ir Kopenhagoj. Tavo netikras brolis Francas Erdmanas – Saksonijos sosto įpėdinis. Tavo pusseserė Ana Kotryna – Danijos karalienė. Tavo pusbrolio sūnus Frydrichas Vilhelmas – didysis kurfiurstas. Be to, bičiuliaujies ir su Anglijos karaliene Henriete Marija, ir su Škotijos karalium Karlu.
Ką tu tuo nori pasakyti?
Tamsoje kunigaikštis atsirėmė į jos krūtis. Marija buvo sustojusi ir atsigręžusi.
Mielasis, aš tau sakau štai ką: mudviejų kalibrai – tapatūs. Tavo ir mano statusai – beveik vienodi. Mano šiek tiek blankesnis ir blogesnis. Tavąjį man sunku pranokti. Anikė, globojama tavo žmonių, būtų saugi. Ištekėtų gal ir už princo. Susikurtų ateitį, geresnę nei mano ar Liudvikos Karolinos. Ko vertas būtų jos gyvenimas kuršių suodžiais aprūkusioj Liepojoj?
O ką geresnio galėčiau pasiūlyti Anikei aš? Tikrai ne Varšuvą ir ne Paryžių. Nebent Karaliaučių.
Gerai, Karaliaučių! – džiugiai pasakė kunigaikštienė. Kuo Karaliaučius blogesnis už Varšuvą?
Žinoma, aš pasirūpinsiu Anike, tarė Radvila. Tačiau ir aš tau, Marija, turiu ką pasakyti.
Kokią nors sąlygą?
Taip. Moteris, kuri pamilo mane, turės mylėti šį tą daugiau nei mane ir Anikę.
Ką dar aš turėčiau mylėti? – paklausė Marija.
Tu pažįsti mane ir žinai, ką aš vertinu.
Meilė tau ir tavo vertybėms – conditio sine qua non4?
Taip, atsakė kunigaikštis. Peržengsi brūkšnį – aš atsitolinsiu nuo tavęs.

DVIKOVA, I. Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Anikė.
Atjojo, tarė. Nori tau pasakyt.
Ką pasakyt? – abejingai paklausė Boguslavas. Jis sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj apsiklojęs kojas vilnone kunigaikštienės skara.
Anikė valandėlę stovėjo sustingus, gal nė alsuodama.
Kas jie? – staiga drąsiai žengė prie kunigaikščio. Ko jie atjojo? Ko ieško? Jūsų ar ir manęs?
Didelės mergaitės akys žvelgė į Boguslavą įžūliai.
Atsilapojo durys. Kunigaikštytė klyktelėjo ir išbėgo lauk. Į kambarį įžengė jaunas lieknas vyriškis juodais ūseliais.
Brolis! Francas Erdmanas! – pažino jį Boguslavas.
Abipus brolio atsistojo dar du kardais ginkluoti vyrai.
Francas Erdmanas buvo linksmas žmogus. Kai atvažiuodavo, pasisveikindavo nuoširdžiai juokdamasis. Boguslavas jį iškeikdavo, paskui tvirtai apkabindavo. Taip broliai bendraudavo nuo paauglystės metų.
Dabar Francas Erdmanas stovėjo niūrus, o Boguslavas nė neatsistojo pasisveikinti. Sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj ir įdėmiai žiūrėjo į Francą Erdmaną.
Broli, kas tave čia atsiuntė, kad esi toks liūdnas? – paklausė Boguslavas.
Grafas Rijė, atsakė brolis.
Rijė? Ko jis nori?
Kviečia tave į dvikovą.
Ar dvikovos vietą paskyrė jis ar aš turiu paskirti?
Paskyrė jis. Paris, Bois de Vincennes5.
Bois de Vincennes! – pyktelėjęs nusijuokė kunigaikštis. Na ir koks pretekstas dvikovai tokioje iškilmingoje vietoje? Kuo aš dabar grafą Rijė įžeidžiau?
Grafas į ją žiūrėjo, tu ją užstojai nuo jo akių, paaiškino Francas Erdmanas.
Tai bent! – sušuko Boguslavas.
Incidentas įvyko puotoje. Grafas tave įspėjo, kad užstoji. Tačiau tu antrą kartą užstojai ją nuo grafo akių.
Hm hm, juokėsi kunigaikštis. Ar puotoje aš galėjau žinoti, kurią moterį nuo jo akių užstoju?
Suprantu, pritarė Francas Erdmanas. Pretekstas kvailas. Tačiau grafas Rijė kviečia tave į dvikovą. Sąlyga: į dvikovos vietą privalai atvykti tik vieno sekundanto lydimas. Štai grafo laiškas tau. Jame parašytos visos kliautys ir sąlygos.
Pasakyk grafui, kad būtų ramus. Į dvikovą neatsivesiu nė vieno sekundanto. Nenoriu, kad daug akių matytų, kaip išdidus grafas užspringsta savo kraujais ir nustimpa.
Broli, aš ilgai jojau, kelionė buvo varginanti, jau neoficialiu balsu prašneko Francas Erdmanas. Ar negalėčiau tavo dvare kelias dienas štai su šiais adjutantais pailsėti?
Boguslavas nusviedė nuo kojų skarą ir atsistojo. Kunigaikštis buvo basas. Už jo nugaros vis lėčiau suposi iš vytelių nupinta poilsio kėdė.
Gerai, tarė kunigaikštis. Gerai. Ilsėkis čia tol, kol aš parnešiu grafo Rijė galvą.
Francas Erdmanas gailiai pasižiūrėjo į brolį, apsisuko ir su abiem vyrais išėjo iš kambario.
Likęs vienas, Boguslavas iš pradžių ėmė keiktis, trankyti kumščiu stalą, paskui – stūgauti ir juoktis. Tą plevėsą grafą dabar, čia plikomis rankomis būtų įmanęs pasmaugti.
Staiga nurimo.
Aš ją prarasiu, toptelėjo į galvą.
Sėdėjo nukoręs galvą. Gailėjo savęs.
Viešpatie, tiek daug metų klajojau, vienišas kentėjau širdies skaudėjimą, galiausiai sutikau tokią moterį, kokios man reikėjo, ir štai netrukus aš ją prarasiu!.. Viešpatie, kodėl esi toks neteisingas?
Kunigaikštis gailėjo savęs ir regėjo žirgą, kurio balne sėdėjo jis – Boguslavas Radvila, karalius, monarchas.
Vaizdinys pamažu nyko iš akių kaip vaiko sapnas.
Atsidarė durys.
Kunigaikštis atsigręžė pasiruošęs gintis. Išvydo kunigaikštytę Anikę. Kol ji uždarė duris, spėjo pamatyti Marijos pasiuntinį Gabrielių Liubeneckį ir hofdamą Bertą koridoriuj. Kunigaikštytė vilkėjo raudona pūsta suknia baltais rankogaliais. Mergaitės pečius dengė balta pelerina.
Anikė tuojau prašneko – susijaudinus, užsikirsdama, rydama ašaras, kad iš akių nepradėtų birti.
Nevažiuok į Paryžių! Nenorėk žūti. Nenorėk nužudyti kito žmogaus.
Boguslavo vaizduotė nurimo. Suvis dingo iš akių žirgas, karalius, sėdintis balne, karūna.
Mažyte mano, generolai supranta, kad aš tave saugau, pasakė Boguslavas. Generolai supranta, kad nepaims tavęs įkaite, kol aš tave saugau. Jie nori sunaikinti mane.
Boguslavas atsistojo, apkabino mergaitę, priglaudė jos galvą prie savo krūtinės.
Gyvenk rami, Anike, sušnabždėjo kunigaikštis. Jeigu ir žūčiau, tave saugos mano vėlė.
Nejok į Vensenų pilį vienas, nenorėk žūti, meldė Anikė. Ji tankiai alsavo jam į krūtinę. Boguslavas ir per liemenę bei marškinius juto pažįstamą karštį. Saulės temperatūros karštį.
Ir Anikę aš prarandu, pamanė Boguslavas. Vėl lieku vienišas. Mirties akivaizdoj – visiškai vienišas. Ką aš darau? – susigriebė. Kodėl graudinu vargšę jautrią mergaitę? Kodėl noriu, kad ji manęs, Europos pašlemėkų pašlemėko, gailėtų?
Josiu, tarė ramiu balsu. Negaliu užsitraukti negarbės.
Patylėjo, tėviškai atstūmė mergaitę nuo savęs.
Nesakyk, kur išjojau, savo pamotei, paprašė. Nenoriu jos skaudinti.

SARKOFAGAS, I. Prekystalis apstatytas skaidriais ir juodais buteliais, kai kurie iš jų – jau tušti ir apvirtę.
Francas Erdmanas Saksonietis lėtai girsnojo klaretą iš didelės taurės.
Buvo girdėti, kaip lauke ant grandinės draskėsi ir lojo šuo.
Birželio dvidešimtą dideliame lauke tarp Tilžės ir Tauragės prasidės lemiamos derybos, girsnodamas vogravo Francas Erdmanas. Mano mielasis brolis Radvila derybose turės ir Mazarinio, ir kurfiursto Frydricho Vilhelmo, ir karaliaus Jono Kazimiero įgaliojimus. Ir tai reikš, kad lauke tarp Tilžės ir Tauragės ne Boguslavas Radvila su Otu Šverinu ir Vincentu Gosevskiu, o tik Mazarinis su savimi derėsis. Mazarinis, vien tik Mazarinis spręs, kokiomis sąlygomis Brandenburgą su Lenkija ir Lietuva sutaikyti. Tai jis, Mazarinis, pasakys, kuriai šaliai atiduoti Prūsiją. Tačiau kai ateis laikas Mazariniui atsilyginti Boguslavui, Prancūzijos premjeras ir kardinolas nuo jo nusigręš. Karaliaus rinkimuose, jeigu jie įvyks netrukus, Mazarinis neparems Radvilos.
Patylėjo. Lauke piktai, įkyriai lojo šuo. Francas Erdmanas išgėrė taurę iki dugno. Valandėlę reikšmingai vartaliojo akis. Buvo jau apgirtęs.
Mazarinis neparems Radvilos, sukikeno. Boguslavas nežino to. Brolelis nežino to!.. Cha, cha, cha…
Iki birželio dvidešimtos dar toli, dar anksti dugną dėti, piktai pasakė Marija Lupu.
Ji atrodė girta. Ją kvaišino negera nuojauta. Sutriko moters orientacija. Judėjo lyg nepažįstamoj erdvėj – atsitrenkė iš pradžių į stalą, paskui į prekystalį. Ėmė talžyti jį delnu išskėstais pirštais.
Mariją gal ištiko migrenos priepuolis.
Jie nori laikyt Jonušo palaikus Tikocino pilies rūsy kaip šuns žarnas! – rėkė kunigaikštienė. Mano užsakymo iškalti sarkofagą nepriima nei Kėdainiuose, nei Tilžėje, nei Karaliaučiuje! Naujasis etmonas Gosevskis neleidžia palaidoti Jonušo! Aš padegsiu Tikociną! Tam prasišikėliui Gosevskiui įlašinsiu į šakumą kekšės pieno. Ir sugirdysiu kibirą rūkytų šiaudų alaus. Įmesiu į pirtį. Kai išprakaituos ir spermą išleis, padrėbsiu šunims sudraskyti. Neišgelbės jo nei šėtonas, nei Dievas!
Kunigaikštiene, aš jums sakau: Boguslavas gali Mazariniui ir į užpakalį įlįst – nieko nepeš. Nieko! – tikino Francas Erdmanas.
O aš tau, Francai, sakau: iki birželio dvidešimtos aš sarkofagą Jonušui iškaldinsiu! Kad ir Romoje ar Vatikane, tačiau iškaldinsiu. Gosevskis man nesutrukdys.
Kunigaikštienė persisvėrė per prekystalį ir apčiuopom kažko nervingai ieškojo tarp ąsočių ir taurių.
Mejeri, reikia ugnies, kalbėjo barmenui. Duok ugnies. Duok rūkytų šiaudų alaus, Mejeri!
Mieliausioji, mano šuva pablūdo, tarė Mejeris. Loja ir loja. Draskosi ir draskosi. Jeigu jums įkyrėjo – pakarsiu šunį.
Marija sukluso. Valandėlę drybsojo ant prekystalio nejudėdama. Paskui lėtai pakėlė galvą ir įsižiūrėjo barmenui į veidą.
Sakai, šuo loja? Girdi, kad loja? Tu per daug girdi, Mejeri. Per daug matai. Per daug žinai. Kur tave dėti, Mejeri?
Barmenas stovėjo, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Kvailys, ištarė kunigaikštienė atšlydama nuo prekystalio.
Marija, eime, pasakė Francas Erdmanas ir tvirtai paėmė ją už rankos.
Įsakmiam balsui kunigaikštienė pakluso. Mažojoje salėje, kurioje stovėjo šviesiomis spalvomis nudažyti baldai, Francas Erdmanas atsagstė jos pilkos palaidinės sagas, ranka perbraukė per krūtis, plaštaka sustojo ant plikos nugaros, spūstelėjo, ir Franco stangrus karabinierius pajuto, kad vartai atsiveria.

DVIKOVA, II. Kunigaikštis Boguslavas ėjo tuneliu. Gelsvo smiltainio skliautais ir sienomis vingiavo, šakojosi rausvos, žalsvos kitokio akmens gyslos.
Ant suodinų akmenų pado plėvojo ugnis. Prie prancūziškojo hidalgo Don Kichoto (to vyro tikros pavardės kunigaikštis neprisiminė) palaikų kriptos. Čia buvo dvikovos vieta. Čia turėjo ateiti grafas Rijė. Čia Boguslavas turės su juo susikauti špagomis. Kausis, kol vienas kris negyvas.
Boguslavas kišo rankas prie ugnies, prie ramios liepsnos ir dantimis kaleno. Nuo šalčio ir visiškai aiškaus žinojimo, kad niekuo negali paaiškinti, kodėl rizikuoja gyvybe.
Išgirdo žingsnius. Kunigaikštis šastelėjo nuo laužo į šalį, užsiglaudė už tunelių susikirtimo kampo, kur nebesiekė ugnies šviesa. Pasislėpęs matė: tuneliu ateina grafienė Rijė, hofdama žibintu jai šviečia kelią. Prie laužo jiedvi sustojo ir dairėsi. Laukė.
Mais c’est impossible!6
Mergaitė su grandine ir dideliu pakabuku ant krūtinės. Smulki, liekna, apskrito veido, nosikė tiesi, lūpos putlios, smakras kiek skiausčias, akys didelės, antakiai ilgi ir siauri. Plaukai sklaistyti. Kakta atvira. Kepuraitė gaubia tik viršugalvį ir ausis. Kreza vienguba, pagražinta nertais lapeliais.
Tai ji, Rijė, prieš daugelį metų. Su ja ir kunigaikštyte de Roan Boguslavas kadaise pakaitom mylėjosi laive pakeliui į Amsterdamą ir Londoną.       Kodėl neįmanoma?
Boguslavą į dvikovą iškvietė ne grafas, o grafienė. Ji neužmiršo siautulingos kelionės laivu per audringą jūrą. Mergaitės, mistiškos, gamtiškos, geidulingos ir baimę keliančios esybės, tapusios madonomis ir nusivylusios romumu, pasidaro agresyvios.
Grafienė buvo senstelėjusi. Tačiau jos veido bruožuose, kūno linijose vis dar galėjai įžvelgti tai, kuo ji žavėjo būdama mergaitė. Iš šios moters mergaitė nebuvo išnykusi.
Boguslavui dilgtelėjo širdį: turiu Mariją Lupu.
Ir tuo metu prancūziškojo hidalgo kriptos sienelė atsidarė, iš slėptuvės pasigirdo ne riterio idealisto, o jo dulsinėjos balsas.
Malonioji, pakelk žibintą aukščiau, apšviesk grafienės veidą, kad aš jį geriau matyčiau.
Hofdama pakėlė žibintą. Radvila tų moterų daugiau nebematė. Iš dulsinėjos balso pažinęs karalienę Aną, Boguslavas visa nugara prisiplojo prie gruoblėto smiltainio sienos.
Ši slėptuvė mano, šis tunelis mano, pasakė karalienė Ana. Kodėl ir tu juo vaikštai? Ar dėl to, kad karalienės slėptuvė – saugiausia?
Grafienė tylėjo. Veikiausiai iš netikėtumo ir apmaudo, kad karalienės šnipai sužinojo apie jos slaptą meilės žygį.
Ar pasakyti grafui Rijė, kad tu vaikštai į tunelius ir susitikinėji su vaiduokliais, faunais ir jaunais favoritais? – vėl paklausė valdovė.
Karaliene, meldžiu patikėti, aš atėjau pasišildyti prie jūsų meilės laužo ugnies, išgirdo grafienės balsą Boguslavas. Ir grafienės balsu vis dar – bent vos girdimu prieskambesiu – kalbėjo svajoklė mergaitė.
Boguslavas mažais pristatomais žingsneliais tolinosi nuo tunelių sankirtos, prie kurios jam buvo paskirtas nelauktas meilės pasimatymas. Mentikauliai atsitrenkė į kriptos kraštą. Toliau kunigaikštis ėjo sienos prisilaikydamas ranka. Kas keli žingsniai pirštai peršliauždavo per kriptų plytas. Į tunelio sieną buvo įmūryta gausybė kankinių, vienuolių ir didvyrių.
Boguslavas užsidegė savo mažytį žibintą ir pasileido bėgti tuneliu. Akyse vis kažkas šmėsčiojo, atrodė, mirusieji prisikelia, išlaužia kriptų sieneles, lenda į tunelį ir jau trimituoja, kviečia Boguslavą į paskutinę orgiją.
Ko išsigandai? Kodėl manai, kad ne visos moterys tebėra ir mergaitės? Čia visos tokios, visos tokios! Visas moteris valdo mergaičių svajonės!

DVIKOVA, III. Snūduriuojant šalčio prisigėrė drabužiai. Mariją krėtė šaltis.
Buvo praaušę, žvakė ant stalelio stovėjo nesudegusi, tačiau užgesusi. Kas ją užpūtė?
Marija pašoko ant kojų, nuo pagirių sunkia galva priėjo prie lango. Toli aplinkui buvo matyti kalvos, apaugusios lazdynais, pušimis ir beržais. Apačioje plytėjo mūrine tvora aptvertas kiemas. Apsmukęs, neseniai pakirdęs kiemsargis kosėdamas vedė per kiemą arklį. Tvoros šešėlis krito ant lobyno pamatų. Kareivių ištuštinto lobyno sienos ir bokšteliai stūksojo aušros nušviesti. Kunigaikštienei pasirodė, kad mato bažnyčią, mažutėlę bažnyčią.
Ak! Naktį buvo atėjusi Anikė, pamatė, kad pamotė ne viena miega ir užpūtė žvakę. Ir išėjo užpūtusi? Paėmusi Franco drabužius?
Marija, ramstydamasi rankomis į sienas, užlipo laiptais aukštyn. Mansardoje buvo tylu. Sugirgždėjo durys, kai jas vėrė.
Taip ir buvo. Anikė nemiegojo. Sėdėjo krėsle kojas po savim parietusi. Krėslą buvo prisistūmusi prie židinio, prie pajuodusio mūro. Marija brūkštelėjo ranka per židinio plytas – ne, netepė, plytos buvo pajuodusios, tačiau netepė.
Kunigaikštienė priėjo prie stalo, įsistebeilijo į popierius, kuriuos vakar prirašė Francas Erdmanas Saksonietis. Štai kaip… Naktį Anikė užpūtė žvakę, paėmė Saksoniečio drabužius ir garantinį laišką Miežinskiui dėl sarkofago statybos. Laiško nesudraskė. Protinga mergaitė.
Marija ištraukė stalčių, nedvejodama sugrūdo į jį popierius. Norėjo, kad Anikė pajustų pasitikėjimą ja. Ką darė pamotė, turėjo daryti ir podukra. Net ir pamotės atsakomybe privalėjo dalytis. Marija pažvelgė į Anikę.
Ar tai tu užpūtei žvakę?
Susierzino. Kodėl šneką pradėjo nuo žvakės? Ne dėl žvakės ji čia atėjo.
Klausiu juk…
Kokią žvakę?
Užpūtei žvakę, paėmei popierius. Prisipažink – ir jo drabužius.
Anikė tylėjo. Pamotei į akis nepasižiūrėjo. Dėbsojo gal į duris, gal į tuščią romulikėmis kvepiantį orą.
Ogi ne – mergaitė akimis rodė, kur padėti Saksoniečio drabužiai: kelnės, marškiniai, liemenė, liūdnai elegantiška juosmens juosta…
Marija, tramdydama pyktį, abiem rankom subraukė drabužius, gniutulą paėmė į glėbį.
Ar žinai, kur išjojo kunigaikštis Boguslavas?
Marija sužiuro į Anikę.
Ar žinai? – mergaitė pažvelgė pamotei tiesiai į akis.
Jeigu išjojo, turėjo reikalų. Jo reikalai – pusė Europos. Kodėl klausi?
Anikė tylėjo ir žvelgė į ją taip tiriamai, kad Marija sutriko. O velnias, ji vis dar nebuvo išsiblaiviusi. Skaudėjo galvą…
Gal ir man pradėti gyventi su vyrais? – staiga paklausė Anikė.
Tu nesupranti! – sušuko Marija užpykusi. Vyrai yra naudingi ir nenaudingi. O paguodos ir užuojautos reikia kiekvienam.
Ir mūsų paslaugų, ar ne?
Ką vadini paslaugomis? Šiąnakt Saksonietis padarė paslaugą mums. Ar tai tau nerūpi? Ar dėl savęs, ar dėl tavo tėvo amžinos ramybės aš stengiuosi?
Žinau, tarė Anikė nusiminusi. Tu išveši mane į Liepoją. Atiduosi globoti tetai Liudvikai Karolinai Ketler.
Sakiau: aš pasitikiu kunigaikščiu Radvila, kunigaikštis pasitiki manimi. Jis tave globos.
Arba žus kur nors dvikovoj. Rytoj… po mėnesio… po metų…
O Dieve! – sušuko Marija. Kas žino, ar aš nekrisiu negyva jau šiandien?
Marijai gerklę užgniaužė graudumas.
Kad tu žinotum, kaip aš mylėjau tavo tėvą!.. O jis mirdamas neleido man ant jo lovos atsisėsti!..
Nutilo. Į lankas nušnekėjo. Mergaitė, kol Marija kalbėjo, nė nepažvelgė į ją. Reikėjo ką nors daryti. Ką – daryti?
Marija pasuko prie durų.
Nešu jam drabužius, tarė pavargusiu balsu. Saksonietis jau turi išvykti, o aš čia plepu.
Kodėl aš taip elgiausi? – klausė savęs Marija, lipdama laiptais žemyn. Kodėl žiūrėjau į Anikę kaip į auką?


1 Po velnių (pranc.).
2 Dieve mano… Dieve mano! Aš esu baigtas žmogus… (pranc.)
3 Eime (pranc.).
4 Būtina sąlyga sutarčiai įsigalioti (lot.).
5 Paryžius, Vensenų pilis (pranc.).
6 Bet tai neįmanoma! (pranc.).

STEBUKLAS, I. Balandžio dvidešimt penktoji. Suėjo lygiai dvidešimt metų, kai jiedu susipažino.
Kas atsitiko prieš dvidešimt metų?
„Never complain, never explain.“7
„Senojoj pasagoj“ jiedu pavakarieniavo, išgėrė vyno. Naktį vaikščiojo po miestą. Šermukšnių gatvėj susiglaudę sėdėjo ant suolelio. Žiūrėjo į apšviestus Šventojo Jokūbo bažnyčios bokštus. Virš jų danguj žibėjo vienui viena žvaigždė.
Su tavim man artu, pasakė Marija. Stebuklas, kad mudu susipažinom prieš dvidešimt metų. Stebuklas, kad mudu vėl susitikom dabar.
Stebuklas? – sukluso Boguslavas. Kas jį padarė?
Aš nežinau kas. Gal likimas, gal Dievas? Tikrai ne aš ir ne tu. Tokį stebuklą gali padaryti tik aukštesnė galia.
Lėtai žingsniavo Kaštonų gatve. Marija vilkėjo suknele trumpom rankovėm. Jai pasidarė šalta.
Galiu apsiausti savo apsiaustu, pasiūlė Boguslavas.
Apsiaustas nesušildys.
Ji stabtelėjo. Gatvė buvo tuščia. Niekur – nei medžių šešėliuose, nei skersgatvių prieblandose, nei kiemų tamsumose – nebuvo girdėti žmonių balsų.
Tarpuvartė, graži tarpuvartė, tarstelėjo kunigaikštienė. Kaštonų gatvėje yra gražių tamsių tarpuvarčių.
Kunigaikštis, įžvelgęs Marijos žodžiuose neaiškią potekstę, valandėlę abejojo, ar teisingai ją suprato.
Gal turėtum drąsos parodyti man bent vieną tarpuvartę, kurioje seksualiai šėliojai?
Seksualiai? – perklausė Marija ir tylėjo siūbuodama į šalis liemenį.
Jeigu parodytum, man artimesnis pasidarytų šis miestas, kurstė jos drąsą kunigaikštis.
Marija krestelėjo galvą, pažvelgė jam į akis.
Parodyčiau, tarė. Tačiau tarpuvartėj atsiduri netikėtai. Kai protą aptemdo chandra. Paskui neatsimeni, kur nuotykis įvyko.
Apartamente vakarienei buvo patiekta daug vaisių, kelių rūšių vyno ir brendžio. Abu atsikando vienos kriaušės. Visos suvalgyti nespėjo. Boguslavas per anksti palietė jos krūtis. Nuo abiejų kūnų siūbtelėjo karštis. Saulės temperatūroje jiedu gruzdo ant fotelio, ant grindų, sliuogdami siena aukštyn.
Man patinka tavo rankos, šnabždėjo Marija alpėdama. Jos smilguoja, jos smuikuoja, aš esu pakvaišęs orkestras.
Mylėjosi lovoje, koridoriuje po šventais paveikslais, kabėjusiais ant sienos.
Prostitutė, mano prostitutė, bliovė iš skausmo kunigaikštis.
Taip, aš tavo prostitutė. Vadink mane, kaip nori.
Mano kalytė.
Taip, aš tavo kalytė.
Mano kiaulytė, mano kekšytė.
Taip, taip, kiaulytė, kekšytė…
Atsikvošėjo išaušus. Gulėjo ant kilimo džiovindami prakaito raselę, apibėrusią kūnus. Boguslavas pro langą matė mėlyną rytmečio dangų ir mėnulį jame.
Iš tikrųjų įvyko stebuklas, tarė kunigaikštis. Jeigu mudu nebūtume ir vėl susitikę, aš iki mirties nebūčiau sužinojęs, kas yra moteris.
Ji pasirąžė, susijuokė.
Aš – tau skirta, pasakė. Tu – man skirtas. Kai tu nepasisakęs man išvykai nežinia kur, tavo brolis Francas Erdmanas liko čia. Jis atrodė toks vienišas.
Neabejoju, tau kilo noras jį paguosti.
Taip, kilo. Man patinka guosti, užjausti, padėti.
O! Nelaiminga tu nebūsi. Visada turėsi ką guosti ir užjausti.
Kodėl priekaištauji? – susirūpinusiu balsu paklausė Marija. Mano autonominėj teritorijoj niekieno priekaištai negalioja. Anikė Franco Erdmano apsiaustą ir liemenę paslėpė. Nors nieko neįvyko. Todėl, kad tu esi man skirtas.
Eisiu į balkoną parūkyti, niūriai pasakė kunigaikštis.
Parūkyti? Argi žmonės jau prasimanė tabako?
Tabako! – ironiškai nusijuokė Boguslavas. Tabako dar nėr, o Bastilija jau sugriauta! Štai ką aš tau pasakysiu, mano moterie, vėl niūriai prašneko kunigaikštis stodamasis nuo grindų. Velniai griebtų, kaip neatpažįstamai pasikeitė gyvenimas nuo to mūsų prakeikto septynioliktojo amžiaus iki šių dienų! Lygiai taip pat neatpažįstamai per dvidešimt mūsų pažinties metų pasikeitė mergaitė Marija, tapusi moterimi Marija. Mudu važinėjame automobiliais, kalbamės telefonu. Aš rūkau. Tau patinka, kai tave vadina kalyte, kiaulyte, kekšyte. Viskas pasikeitė!
Jis išėjo į balkoną. Sėdėjo ant žemos kėdutės ir rūkė. Spoksojo į mėlyną rytmečio dangų, į mėnulį. Abipus mėnulio pleveno rausvi stulpai, jų foną puošė švelniai žalsvi atspalviai. Nuo naktį išgerto vyno ir brendžio Boguslavui treškėjo galva. Pasivaideno, kad pro balkono langą jam į sąmonę dvelktelėjo pusbrolio Jonušo vėlė.
Išeik ir negrįžk, tarė jam vėlė.
Boguslavas tylėjo.
Išeik ir negrįžk, kaip ir aš negrįžau, vėl pasakė vėlė.
Kunigaikštis nustebęs atsistojo.
Tai kas čia man įsakinėja, jeigu tu negrįžai? – balsu paklausė.
Vėlė į klausimą neatsakė.

SARKOFAGAS, II. Per pusryčius valgė avokadų ir krevečių užkandėlės su žaliom daržovėm.
Ačiū tau, padėkojo Boguslavas Anikei.
Už ką? – išpūtė akis mergaitė.
Už tai, kad saugai savo pamotę man.
Anikė – lyg papūga Citrė – purptelėjo nuo stalo ir išlėkė iš valgomojo.
Kas jai atsitiko? – paklausė kunigaikštis.
Jos nesupaisysi, jos galvelė pilna iliuzijų, atsakė Marija. Verčiau išklausyk, ką pasakysiu. Kol tu buvai išvykęs, aš radau žmogų, kuris, pasinaudodamas savo gera padėtimi ir įtaka, užsakė sarkofagą velioniui Jonušui.
Galvą guldau: tas žmogus – Francas Erdmanas.
Taip, Marija priekaištingai pažvelgė į kunigaikštį. Kodėl tu iš jo šaipaisi? Francui aš pasakiau, kad mudu vėl artimi. Francas yra tavo brolis, kad ir netikras, tačiau brolis, ir aš nenoriu slėpti nuo jo mūsų santykių.
Marija pyktelėjusi patylėjo.
Ar tu klausaisi manęs, ar ne?
Klausausi, linktelėjo galvą kunigaikštis.
Taigi Miežinskis, gavęs Saksoniečio apsaugos garantiją, sutiko rūpintis sarkofago padirbinimu, toliau kalbėjo kunigaikštienė. Išsirinkau akmenį. Ir štai vakar pasiuntinys Liubeneckis parvežė žinią, kad mano išsirinktasis akmuo – įskilęs. Ką tai galėtų reikšti? Dievas matė, aš mylėjau Jonušą, iš meilės noriu deramai jį palaidoti.
Kodėl manai, kad įskilas akmeny turėtų ką nors reikšti? – paklausė Boguslavas. Akmuo įskilo todėl, kad jau seniai buvo įtrūkęs. Meistras trinktelėjo kūju – to ir užteko.
Tačiau aš mylėjau Jonušą! Kodėl aš apsirikau išrinkdama akmenį jo sarkofagui? Aš neturėjau apsirikti!
Kunigaikštis atsargiai padėjo ant stalo peilį ir šakutę. Griežtu žvilgsniu pažvelgė į Mariją.
Mieloji, nebekalbėk apie Jonušą. Negali man tiek daug kalbėti apie meilę Jonušui.
Ar tu supykai? – netikėtai džiugiai paklausė kunigaikštienė. Savo vyrą aš mylėjau anapus brūkšnio, kuriuo mudu atskyrėm praeitį nuo dabarties. Šiapus brūkšnio aš myliu tik tave.
Tavo akmuo įskilo, tarė kunigaikštis. Blogai, ką padarysi. Turėsi sarkofagą liedinti iš metalo. Tačiau dabar pakalbėkim ir apie mano reikalus.

SANDORIS, III. Kunigaikštis valandėlę įdėmiai žiūrėjo Marijai į akis. Vyptelėjo, lyg būtų kuo nepatenkintas.
Gyvenimas verda. Užvakar Vilniuje premjeras vedė antrą žmoną, rytoj duris atvers naujas prekybos ir pramogų kompleksas „Akropolis“. Varšuvoj iš Vazų dinastijos smėlis byra. Kitą karalių lenkai rinks iš savų piliečių. Aš žinau, Boguslavas nevalingai nutilo, kažkodėl suabejojo, ar rytmečio danguje galėjo sykiu švytėti mėnulis ir pašvaistės stulpai.
Aš žinau, vėl žvaliai prašneko, Mazarinis karaliaus rinkimuose man nepadės. Padės Danijos karalienė ir Brandenburgo kurfiurstas. Ir Austrijos diplomatai. Tačiau tam, kad mane paremtų ir patys lenkai – ypač Liubomirskis ir Čarneckis, – reikia stiprių moterų. Viena iš tokių esi tu.
Per gerai apie mane manai, atitarė Marija. Aš nuolatos jaučiu, kad esu silpna.
Nepaisyk savo jutimų, klausyk manęs. Mano konkurentų Višnioveckio, Sobieskio moterys – ne tokios įtakingos kaip tu. Mūsų prezidento, parlamento pirmininko, premjero moterys – kas? Tik moterėlės, moterytės. Susitarkim šitaip: aš globoju Anikę, grąžinu tau kariuomenės užgrobtus Jonušo dvarus, tu man padedi tapti karalium.
Radvila lyžtelėjo rodomąjį pirštą, iškėlė ir sukiojo ore Marijai prieš akis.
Derybose su Šverinu ir Gosevskiu Tauragėj, vėl kalbėjo, aš nebūsiu Mazarinis, kuris derasi tik su savim. Aš būsiu Lietuvos arklidininkas ir Lenkijos diplomatas. Derėsiuos dėl kunigaikščio Jonušo dvarų grąžinimo.
O nuo ko pradėsiu aš? – paklausė Marija.
Nuo savo rūpestėlių! – pralinksmėjo Boguslavas. Nuo Jurbarko sutarties. Sarkofago statybos sutartį pasirašysi Jurbarke.
Kodėl Jurbarke? – nustebo Marija.
Jurbarke stovi tie Lietuvos kariuomenės pulkai, kurie ištikimi Lenkijai. Sutartim dėl sarkofago tu neva pastatysi kryžių Kėdainių unijai. Ji bus užmiršta. Svarbu, kad taip atrodytų. Ir lenkai tave šlovins. Tu šlovinsi mane. Prasivers plyšys, pro kurį galėsiu sėlinti karaliaus sosto link.
Tu manai…
Manau. Mano šansai – septyniasdešimt nuošimčių. Rakočis nusiaubė Lenkiją, tačiau į sostą neatsisėdo. Tai – mano nuopelnas. Aš numaldžiau Rakočio sąjungininką Brandenburgo kurfiurstą. Lenkai mane gerbia. Lenkės mane dievina. Moterų įtaka karaliaus elektoratui – didžiulė.
Tai kam dar tau reikalinga mano pagalba?
Liubomirskis surietė rodomąjį pirštą, sugniaužė kumštį Boguslavas. Ir etmonas Čarneckis. Jie – prieš mane. Liubomirskis kaip tik atvyks į Jurbarką, kai tu pasirašysi sutartį dėl sarkofago. Jurbarke tu susitiksi su Liubomirskiu. Jis – paskutinė tvirtovė, kurią mudviem reikia paimti.
Klausydamasi Marija be paliovos šlamštė didelius salotų lapus. Mąstė. Nuo kaktos nė akimirkai neišnyko dvi statmenos raukšlelės.
Sudėtingai šneki, prabilo Marija. Gal aš ko nors nesuprantu? Kad ir kaip būtų, aš nujaučiu, kad tavo plane yra įsivėlus esminga klaida.
Kunigaikštienė sukruto. Metė įtarų žvilgsnį į Boguslavą.
Ar galiu tiesiai paklausti?
Radvila pakreipė galvą ir laukė klausimo.
Marija persėdo ant fotelio atlošo praskleisdama ilgą sijono įkirptę. Apkabino Boguslavo galvą abiem rankom.
Mano klausimas štai koksai, švelniai tarė. Kurios šalies karalium tu nori tapti? Dabar jau dvidešimt pirmas amžius. Lenkijoj neberenkamas karalius.
Taip. Tačiau gyventi reikia. Dabar karaliai persikraustė iš valdovų rūmų į šešėlinės ekonomikos pilis, karaliauja jose.
Marija užkėlė koją ant jo kelių.
Suprantu, sušnabždėjo. Reikia gyventi, reikia džiaugtis kiekviena diena. Carpe diem!
Taip, mieloji, kol yra ištvirkusių moterų, aš turiu šansų laimėti karūną. Beje, juo greičiau bėga laikas, juo labiau tvirksta moterys. Ir mano šansai didėja. Dabar mano šansai dideli kaip niekad anksčiau. Taigi – sutartis sudaryta?
Sudaryta.
Marija ėmė bučiuoti jo veidą. Didėjantis jos kūno karštis trikdė Radvilą. Jis dar ne viską buvo pasakęs.
Gretimame kambaryje triukšmą kėlė šįryt nelesintos papūgos. Iš pradžių Boguslavas buvo įtikėjęs, kad papūgas įsigijo mergaitė Marija. Vėliau šis įtikėjimas žlugo. Kunigaikštis neabejojo, kad papūgų užsinorėti galėjo tik moteris Marija. Tačiau galėjo būti ir taip, kad papūgų labiausiai reikėjo našlei Marijai.
Mieloji, prašau įsisąmoninti, kad ši sutartis egzistenciškai svarbi ir tau, ir man, pareiškė kunigaikštis. Ji liktų galioti net ir tuo atveju, jeigu mudviejų meilės ryšys nutrūktų. Nes gyventi reikia. Eik ir užčiaupk snapus toms papūgoms! – sušuko neapsikentęs.
Tu – žioplys, ramiai, miegūstai ramiai pasakė Marija. Atsistojo. Atrodė, nesuprato, kodėl čia stovi, ką čia veikia, kam čia reikalinga.
Jurbarke, nušvito protas. Jurbarke būsiu reikalinga.

KALTĖ, III. Vyną Levutė Liubeneckienė gerdavo tik iš butelio, iš kakliuko. Su ja tik iš kakliuko vyną gerdavo ir kunigaikštienė Marija. Dabar ji norėjo greitai išeiti.
Levute, atėjau pas tave paskutinį kartą, pasakė.
Ar atsitiko kas? – susirūpino Liubeneckienė. Gal aš pažeminau tave?
Norėjau pasakyti, kad pamilau vyriškį. Vėl sutikau tą, kurį įsimylėjau būdama mergaitė. Jis dar neužmiršo, kaip aš atrodžiau, kai buvau mergaitė.
Levutė patylėjo nuleidusi galvą. Ūmai pačiupo ir užsivertė vyno butelį. Nugėrė nedaug, tačiau godžiai. Norėjo lyg ir nusišypsoti.
Aš nė nebuvau mergaitė, net nežinau, ką reiškia būti mergaite, moteris gailiai pasižiūrėjo į kunigaikštienę.
Niekada nepasakojai apie tai!
Nepasakojau? – negalėjo patikėti Levutė. O aš maniau, kad nuolatos tau pasakoju. Susitinkam – ir pasakoju.
Taip, prisiminė Marija, veikiausiai pasakodavo. Žvilgsniais, pirštais, lytėjimais, kuždesiais. Tik Marija nesiklausydavo pasakojimo. Mėgaudavosi jos artumu.
Marija parėmė kaktą delnu, apmaudžiai prasijuokė.
Atleisk man, atsiprašė, drąsiai pažvelgė draugei į akis. Taip, žinoma, tu pasakodavai. Bet aš nesu imli. Ne viską suprasdavau.
Kad taip jau yra, tarė Levutė. Supranti tik tai, ką liežuviu pasakai, ausimis išgirsti. Aš liežuviu malti nemoku, esu kilusi ne iš aristokratų. Iš bajorų, kurie turėjo gyvulių ir sodą. Su mumis gyveno Sodininkė. Liesti mane pradėjo nuo aštuonerių metų. Užklystantiems vyrams į akis nelindau. Niekas neprisimins, kaip aš atrodžiau, kai buvau mergaitė. Nebent Sodininkė.
Marija ėmė nervintis, jos pirštai virptelėjo, antakiai krustelėjo.
Aš nebuvau tavo sodininkė, nenoriu būt tavo sodininkė, išbėrė žodžius. Atėjau atsisveikinti. Duokš butelį, išgersiu už atsisveikinimą.
Gurkštelėjo iš kakliuko. Apie kažką mąstė. Po valandėlės vėl gurkštelėjo. Grąžino butelį Levutei.
Išgerk ir tu, pasakė. Ir būsim atsisveikinusios.
Ir aš liksiu beveidė, ramiai atitarė Liubeneckienė, spoksodama į tuščią orą. Beveidė mergaitė, beveidė moteris. Liubeneckis – jūsų pasiuntinys. Vis keliauja, keliauja. Neatsimins nė jis mano veido. Be to, argi aš jam gera žmona? – Levutė įdėmiai sužiuro Marijai į akis. Sodininkė buvo niūraus veido kumpanosė senmergė. Tačiau žvelgdavo į mane patikliom, geraširdėm akim. Nepiktai ir keikdavosi: rūgšmyžė.
Levutė paėmė iš Marijos rankų butelį, keldama prie lūpų neva netyčia užkliudė Marijos krūtį, kunigaikštienė suraukė kaktą, nebuvo nė pamaniusi, kad toji Sodininkė galėjo būti „neplokščia“ moteris.
Levutė nulaižė vyną nuo lūpų.
Sodininkė vaikščiodavo žiemą vasarą paraitotom rankovėm, Levutės balsas Marijai pasirodė „šlaptelėjęs“, atsitikdavo, kai ji kalbėdavo visai „šlapiu“ balsu. Ir jos rankos iki alkūnių visada būdavo raudonos kaip ugnis. Vilkėdavo ilga sermėga arba trumpais juodais kailinukais. Segėdavo pakuliniu sijonu, iš po jo pasimatydavo raudonos vilnonės kojinės. Visada tik raudonos.
Levutė jaukiai nusišypsojo.
Kunigaikštiene, aš tau už daug ką dėkinga. Pirmiausia už tai, kad priėmei į darbą mano Liubeneckį. Ir aš turiu duonos. Ir norėčiau tau atsilyginti bent mažmožiu. Prisimink mano patarimą: niekada nenešiok raudonų kojinių. Vyrams moteris raudonomis kojinėmis – arba lesbietė, arba prostitutė.
Tvanku čia, išsižiojusi alsavo Marija. Ar negalėtum praverti lango?
Liubeneckienė pravėrė. Nulupo apelsiną. Trynė pirštus, kol nudžiūvo sultys. Atsisėdo šalia Marijos, neišmanydama, kur padėti ranką, sūpavo ją ore.
Kodėl nori atsisveikinti? – ūmai ir įkyriai smalsiu balsu paklausė.
A… Nenorėčiau, kad jis sužinotų apie mudviejų „yra buvę“.
Nesužinos, įtikinamai pasakė Levutė. Apie mano ir Sodininkės „yra buvę“ niekas nesužinojo iki šiol. Sodininkė gyveno ant aukšto, palėpėj, klevas prie jos lango šlamėdavo. Avėjo medpadžiais, juos galėdavo greitai nuspirti. Kartą – sakiau, man buvo aštuoneri, – ašutine juosta surišo mano rankas, bet mazgo nesuveržė. Man būdavo gera rankas išlaisvinti ir ta ašutine juosta trinti jai nugarą. Pasidarydavo smalsu, kas nutiks, kai ašutine brauksiu per blauzdą, šlaunį, pilvą.
Jiedvi suvalgė po skiltelę apelsino. Levutės ranka ėmė glostinėti kunigaikštienės kelį.
Norėčiau, kad jis nė neįtartų, jog aš susidėdavau su tavimi, pasakė kunigaikštienė. Aaa… Nenoriu tavęs įžeisti.
Atsimeni? – pašnibždom prašneko Levutė. Dangus mėlynas, dienoja, oras vis labiau įkaista. Aptvertasis kiemas prie tvarto tuščias. Vartai atkelti. Gyvuliai išvaryti į laukus. Ji mane liečia. Ant sudžiūvusio pilko mėšlo skraidžioja didelės mėlynos musės. Apdulkėjusi klėties siena mano pačios pirštais pripiešta saulių ir žmogeliukų…
Aš bijau, staiga tarė kunigaikštienė. Levutei ji pasirodė iš tikrųjų išsigandusi.
Kas yra? Ko tu bijai? – griežtu balsu paklausė Levutė.
Esu kalta. Aš vis nusikalstu jam.
Nusikalsti! Ką vadini nusikaltimu? Kad su manim susidedi? Ar iš gero gyvenimo susidedi? Kur jis dabar?
Tauragėj.
Ir mažiausiai mėnesį negrįš, ar ne?
Negrįš. Vakarais temstant išeis į mansardą. Lauks manęs. Aš mintyse nueisiu.
Nueik. Tačiau ko tau graužtis? Kūnas liks čia. Vaikščiodavau ir aš mintyse pas Sodininkę. Mintys nerimdavo. Nenustygdavau vietoj. Iš sodo pro jazminų šakas būdavo matyti žalias slėnis ir tamsus ežero vanduo. Bėgdavau per slėnį prie ežero. Kabariodavausi per užžėlų šabakštyną, iki ausų sušlapdavau nuo sodrios vakaro rasos. Man patikdavo sušlapti. Maudytis ežere. Iki šiol nesuprantu, kodėl norėdavau tapti slėniu, o ne ežeru, kai mirsiu.
Viešpatie, aš labai bijau! Aš jam pasakiau, kad norėčiau reinkarnuotis į slėnį. Jau išsidaviau, ar ne?
Kuo ir kam tu jautiesi nusikaltusi? – jau pykdama paklausė Liubeneckienė. Argi tu kalta, kad vyras susirgo, o tu norėjai likti jam ištikima? Paskutinius tris mėnesius vyras nuolatos gulėdavo lovoj. Prie ištinusių, pamėlusių, žaizdotų kojų negalėdavai nė prisiliesti. Vaikščiodavai drėgnais nuo ašarų skruostais, susivėlusiais plaukais. Įvyko stebuklas, kai aš juos netyčia pakedenau. Tu supratai, kad noriu tau padėti. Tai buvo stebuklas!
Netark šio žodžio, įsakė kunigaikštienė. Niekada netark šio žodžio man girdint.
Tu niekam nenusikaltai! Vyras mirė. Valdžia neleido jo palaidoti. Tu vaikštai apartamente, jis guli negyvas rūsy po grindimis. Ar užmiršai? Pirmą gedulo savaitę gulėdavai naktimis prie židinio ir kaukdavai. Būtum pradėjus laukais iš siaubo lakstyti, jeigu nebūtum manęs prisileidus.
A…
Pavasarį, kai nužydėdavo obelys ir vyšnios, mėnesienos naktimis sodas kvepėdavo nukritusiais žiedlapiais. Ji mane liesdavo. Aš ją liesdavau. Labiausiai jaudindavo paukščių tolimi balsai…
Kodėl apie ją kalbi? – susierzinus paklausė Marija. Aš esu tavo Sodininkė!
Klausykis, ką sakau. Neleisk ilgai ranka smilguoti. Supras, kad užmiršai jį. Išsiduosi. Nelaipiok sienomis. Nesupras, kaip galėtų tave pasiekti. Išsiduosi. Nepakilk virš debesų vien glamonėdamasi. Įtars, kad tave pakelti virš debesų gali ir moterys.
Neišsiduosiu…
Tegul jis supranta, kad teiki paslaugas. Turėjai sergantį vyrą, teikei jam paslaugas. Esi patyrusi. Tai jis supras. Geriau jam teikti paslaugas negu išsiduoti.
Valandėlę jiedvi nesišnekėjo. Mėgavosi didėjančiu karščiu.
Avys, sušnabždėjo Levutė. Avys, pargintos į tvartą, naktimis bruzdėdavo. Kvepėdavo vilna ir būdavo karšta, labai karšta.
Aaa!..
Kartą šešėly įsižiūrėjau į jos akis. Akys žibėjo liūdna šviesa, man pasirodė, labai liūdna šviesa. Pamaniau, kad Sodininkė išsikraustytų iš proto, jeigu aš imčiau jos vengti.
Ak!..

GRĖSMĖS, I. Apšiurusi troba stūksojo tarp senų medžių. Klėtis, apklota malksnomis, – ant akmenų. Kitados per puotas klėtyje apsistodavo iš Prūsijos atvežtos mergos. Arklidė galu rėmėsi į tvartą, kuris buvo beveik sugriuvęs. Tačiau Lietuvos arklidininko asmeninė arklidė šiaip taip dar laikėsi ant pamatų, Boguslavas ja didžiavosi. Aplankius sodybos lūženas, Boguslavui dažnai pasitaisydavo nuotaika. Dvaras iro, vadinasi, artėjo senatvė, laikas, kai Boguslavas galės manyti esąs giminės, tautos, Europos, galiausiai – visos žmonių padermės patriarchas. Jam buvo smalsu, kaip linksminasi patriarchai. Visi jų klauso, viskas jiems leista!..
Tačiau šiandien senajame dvare Boguslavui nuotaika nespėjo pasitaisyti. Automobiliu BMW atvažiavo Francas Erdmanas. Antri metai jo pulkas buvo pavaldus lauko etmonui Gosevskiui. Tačiau didelės įtakos šiam Frankfurto plevėsai turėjo ir danų karalienė Ana Kotryna, ir dar velniai žino kas.
Broli, kas tave čia atsiuntė? Vėl Rijė? – paklausė Boguslavas, kai jie susėdo vakarieniauti.
Širdis, atsakė Francas Erdmanas.
Kurių velnių?
Apleidai dvarą. Noriu jį perimti. Įkurti viešnamį.
Boguslavas atsistojo. Krišpinas Kiršenšteinas, stengdamasis kunigaikštį nuraminti, įbruko jam į ranką taurę vyno.
Ko tu karščiuojies? – paėmė taurę ir Francas Erdmanas. Neatsistojęs. Beje, aš tam ir atvažiavau, kad įvaryčiau tave į siutą, nelinksmai nusijuokė.
Boguslavas pažvelgė į Kiršenšteiną tokiomis akimis, kad tėvūnas nusilenkė ir išėjo iš kambario.
Tai, kad danai užpuolė Švediją, daug kam sugadino kraują, prašneko Francas Erdmanas. Labiausiai – švedų ekskaralienei Kristinai Vazai. Kristina išdavė Mazarinį. Mazarinis išdavė Kristiną. Tikrai, tai bjauri istorija, bet į ją įveltas esi ir tu.
Kalbėk, kalbėk.
Mano vadas Gosevskis nori, kad lenkų karūna atitektų carui, tačiau tarnauja Liudvikai Marijai ir Mazariniui. Kodėl tarnauja, aš nežinau. Tai jo nelaimė: tarnaudamas kitiems, netarnauja sau. Tu, broli, tarnaudamas ki-tiems, nė piršto nepajudini be naudos sau. Sąvadauji valdovus, rezgi tokias sutartis, kurios prancūzams naudingos laikinai, o lenkai jomis kuria tolimą ateitį. Tu nebijai rizikuoti, rizikavai visada, visur, tačiau rytoj – nerizikuok.
Argi rytoj aš rizikuosiu?
Taip. Rytoj ant tavo galvos leisis karūna arba kilpa.
Nuostabu! – sušuko Boguslavas. Aš jau karalius su kilpa ant kaklo!
Broli, ką pasiekei, tu geriau už mane žinai. Ir ką gali prarasti – taip pat žinai. Nejok rytoj į konferenciją su Gosevskiu ir Šverinu. Neišduok Lietuvos.
Boguslavas tylėjo.
Grįžk pas kurfiurstą, įtikinėjo brolį Francas Erdmanas. Grįžk pas karalių Joną Kazimierą. Pasakyk: karaliau, aš išsaugojau tau Prūsiją! karaliau, aš apsukau aplink pirštą Mazarinį! Ir tai būtų teisybė. Jei konferencija rytoj neįvyktų, Mazarinio voratinklis įplyštų, imtų trūkinėti, suirtų, prasidėtų įvykiai, kurių Mazarinis nebevaldytų. Kariauti niekas nebenori – tik Mazarinis, tik Prancūzija.
Francai, o jeigu mudu ko nors nežinom? – mąsliai paklausė Boguslavas. O jeigu Mazarinis turi atsarginį planą? O jeigu jis turi dešimt, dvidešimt atsarginių planų?
Francas Erdmanas atstūmė nuo savęs vyno taurę.
Ponai, tyliai pasakė, mus ištiko skaudi nelaimė. Kunigaikštis Boguslavas Radvila, dvikovose nugalėjęs daug narsių riterių, žuvo dvikovoj su savimi.
Klausykis, ką tau pasakysiu, ramiai prašneko Boguslavas. Dabar važiuok namo. Atvažiuosi poryt.
Kodėl – poryt?
Dabar nauji laikai, nauji papročiai, nusijuokė kunigaikštis. Numirėlių namie niekas ilgai nebelaiko. Palaidoja trečią dieną. Taigi – poryt atvažiuosi į mano laidotuves.
Boguslavas pakreipė galvą.
O gal brolis, liežuviu nužudęs brolį, į jo laidotuves atvažiuot neišdrįs?

PASLAPTIS, III. Džipu iš Tikocino atvažiavo pulkininkas Eberhardas Putkameris. Atvežė didelį baltą voką.
Kunigaikštienė liepė jį įteikti jums, pasakė pulkininkas.
Kodėl kunigaikštienė atsiuntė jus? – pasidomėjo Boguslavas. Kur pasiuntinys Liubeneckis?
Lenkijoj. Veda derybas su ponu Liubomirskiu dėl vizito į Jurbarką.
Kvailys, pamanė kunigaikštis apie Liubeneckį. Pasižiūrėjo į laikrodį. Nenorėjo pražiopsoti su Marija sutarto laiko susitikt mansardoj.
Voke rado savo laiško, kurį parašė Marijai iš Paryžiaus prieš trylika metų, kopiją.

       Marija, Marija,
visą mėnesį gyvenu prie Tavo kojų. Rytoj mane išleis iš Bastilijos, todėl šiandien atsivėrė proga Tau parašyti.
Galbūt Tavo širdis labiau patuksi, kai gauni laišką, ir aš geriau girdžiu ją?
Stengiuosi eiti į Tavo širdį.
Kuo arčiau laisvės diena, tuo skaudžiau Tave jaučiu. Tu turėtum būti mano laisvė, taip yra pasisukęs šis pasaulis, kuriame dar nėra mūsų namų. Bet aš būsiu Tau negailestingas ir rūstus. Aš plaksiu Tave išsiskyrimais, dvikovomis, karo žygiais ir linksminsiu nuvylimais. Aš būsiu laimingas tai darydamas. O moteris išvis negali būti nelaiminga. Prie moters, į moterį veržiasi visi vyrai, visas jų pasaulis, ir ji laiminga galėdama rinktis kasdien, kasdien – iki pat mirties.
Truputėlį gudrauju.
Nepyk.
Norėjau parodyti širdį, bet jos nepamatė žodžiai. Ji plakė: vežk mane į tėvynę, panardink į Marijos jausmų vilnis.
Tavo Boguslavas              

Laiške jis labiau melavo nei gudravo. Kai laišką rašė, Mazarinis, karalienės Anos įkalbėtas, jau buvo išleidęs jį iš Bastilijos. Boguslavas ruošėsi dalyvauti karaliaus Liudviko Tryliktojo laidotuvėse. Tuo metu karalienė našlė Ana jau buvo pamilus, o Mazarinis – pamėgęs jį. Karalienė ir kardinolas, pirmasis šalies ministras, jau valdė Prancūziją. Ana, turėdama asmeninių kėslų, norėjo už Boguslavo ištekinti kunigaikštytę de la Fors. Boguslavas vedybų kontrakto nesudarė. Grįžo į Lietuvą, tačiau joje norėjo būti tik svečias. Sutvarkęs reikalus, išvyko atgal į Paryžių. Priesaikos Mazariniui, atvėrusios jam Bastilijos vartus, neketino sulaužyti. Tarnyba Mazariniui žadėjo Boguslavui karjerą.
Pakeliui į Paryžių kunigaikštis aplankė Mariją. Užteko valandos su ja atsisveikinti.
Dabar paaiškėjo: Marija tada rašė dienoraštį. Voke buvo įdėta jo fragmentų kopija.

MDCXLIII
TRYS NEVILTIES DIENOS

Netektis – vienintelis pasaulyje žodis. Yra tik netektis, visa yra tai.
Ar paskutinė mūsų valanda buvo stiprybė ar silpnumas? Stiprybė – kai niekas nerauda. O mano rauda į Tavo kelius, delnus, kojas, kūną, artumą, supratimą – tai ne rauda, tai pabaiga manęs pačios. Tu lėbavai, koveisi dvikovose, kariavai, kentėjai, o aš buvau meilė. Aš nieko neturėjau ir neturiu be meilės. Tai mano pradžia ir pabaiga. Dabar aš – debesis. Man pasibaigė pasaulis, dabar aš debesis virš jo, pasibaigusio. Aš stengiausi numirti, bet prie manęs kažkas budėjo. Galbūt mano gyvybę išsaugojo Tavo meilė. Ir jeigu iš tikrųjų Tavo meilė budėjo prie manęs, tai ji stipresnė už mano meilę. Aš ne-numiriau, signa invisibilium. Tu nuėjai kaip nueinama tik vieną kartą, rudenį, spalio dešimtą, penktą valandą ryto, kai šalta, tuščia, kai pučia vėjas, krečia drebulys. Tu tolsti toks, kad manęs jau nebėra, aš mirštu Tau nutolstant.
Paskui para – karštinės, kliedesio, miego nemiegant, nesąmoningo liūdesio ir nerišlaus kalbėjimo, išsekinančių ašarų ir skaisčių kruvinų šukių. Galiausiai – miegas, iš kurio vos vos beprisikeliu.
O pakui prie manęs budi Lelijų berniukas. Išgelbsti nuo mirties troškulio skaitydamas gailius ketureilius apie savo likimą.
Jau žinau, kad gyvensiu.
Aš norėjau sūnaus nuo Tavęs. Aš norėjau tobuliausios sėklos, aš ją atpažinau Tavyje. Bet Tu esi matęs Hagą, Amsterdamą, Paryžių, ir nieko Tau nėra svarbesnio už gyvenimą Hagoj, Amsterdame, Paryžiuj. Aš pažinau Tavo jėgą. Aš myliu patį stipriausią ir tragiškiausią žmogų mano gyvenime. Todėl aš neturiu teisės klausti: kodėl kodėl kodėl – – – o aš norėjau mirt dabar, kai mano jausmų jėga ir didybė yra tobula, jaunystė savaime yra tobula, jos tobulumas sunyksta ir išsigimsta, jeigu išsipildęs nenumiršta. Laikas dar neša mus, nuolatos išduodamas mus, o aš rami ir lengva, kad yra likimas, jis manimi pasirūpins, viską padarys taip, kaip ir turi būti. Tai, kas griūva ant mūsų pečių, yra verta mūsų. Nebūna jokių išsipildymų, todėl aš sakau, kad nėra mirties. Yra tik netektis, amžina jos tėkmė. Dabar aš netenku baimės. Aš nebebijau! Gal bijos mano ašaros, mano kasdienybė, tačiau nebijos mano esmė. Aš nebijau praradimų, maro, mirties. Galbūt aš gyvensiu ilgai. Kas liko gyvas numiręs, tas nemirtingas. Štai ką aš patyriau. Pasaulis mane šiek tiek vertina, jeigu išdrįsta viską atimti ir saugoti, kad nemirčiau. Aš pasijutau pagerbta. Man išnyko gyvenimo prasmės klausimas. Nebetrokštu ką nors daryt ir padaryt. Žinau, kad dirbsiu ką išgalėdama, tačiau tai man turės jau visiškai kitokią vertę, nei anksčiau ją suvokdavau. Dabar vertė nebėra vertė, o tik būdas išlikt. Man palikta sielos kelionė. Ji vis tiek skirta Tau. Ji bėra vienintelis būdas gyvent su Tavimi. Bevaisis būdas.
Amžinos yra Tavo rankos, kurios šluostė mano ašaras atsisveikinant. Amžinos yra Tavo lūpos, kurios bučiavo mano ašaras. Labai labai baltas dabar mano veidas, nugraužtas ašarų druskos. Dabar juokiuos iš savo gašlaus kūno, iš moteries švento pasmerkimo. Aš laisva. Aš beprotiškai dėkinga likimui, kuris pavertė mane debesiu virš Tavo kančios. Nuo šiol prašyk, likime, iš manęs visko, nes aš juk išlikau.

MDCXLIII
LAPAMS KRINTANT

Vakar buvo Jurgio diena. Naktį verkiau ir kuždėjau: myliu tave, bet ne tave; tu vis tiek esi ir būsi PO MANO ŽMOGAUS. Tavęs neužsupsiu savo mergiškų svajonių lopšy taip kaip SAVO ŽMOGAUS. Tau nebesu tokia švari, nebesu tau taip pasišventusi, tau nebeturiu jėgų skaudėti tiek, kiek turėjau ir tebeturiu JAM. Paėjau moteries link. Nors iš meilės godulio ir ilgesio blaškaus, tūžtu, klykiu, tačiau noriu tik laimėti. Aš nebenoriu pralaimėti. Mano jausmai patyrė per daug pažeminimo ir paniekos, kad dar būčiau naivi ir gailestinga. Neišsipildžiusi meilė padarė mane pikta moterim. Man nebeskaudės, jeigu mane kas pamils. Myliu ir mylėsiu tik tą vienintelį žmogų. Ir noriu ir norėsiu, kad kiekvienas vyras, kuris kris man į akis, gulėtų po mano kojomis. To siekiu. Tokia noriu būti. Dabar, kai atstūmė mano meilę, pasiaukojimą meilei, aš noriu būti tik griaunančia moterim.
Kaip praėjo diena? Niekaip.
Esu laisva, lėbauju, myliuos, pigiai švaistau dienas.
Kankina šitoks gyvenimas.
Rytą iššukavau iš plaukų daug pušų spyglių. Valgiau obuolių. Rytoj išvažiuoju į Kėdainius. Ieškot savyje moteries.

MANSARDA, I. Kunigaikštis su Marija buvo sutaręs, kad jis ateis į mansardą, o ji išeis į balkoną dvidešimt antrą valandą ir jiedu susitiks. Kunigaikštis dvidešimt minučių pavėlavo. Užsirūkė ir stovėjo prie lango. Horizontas dar raudonavo. Automagistrale nenutrūkstamu srautu slinko automobilių žibintų šviesos. Žmonės važiavo prie jūros praleisti savaitgalio.
Ar aš nuėjau į jos balkoną? – klausė savęs Boguslavas. Ar ji atėjo į mano mansardą? Ar mudu susitikom? Ar štai dabar esam susitikę?
Pro langą Boguslavas matė stogo šlaitą, nupjautą žolę kieme.
Išeik vakarais į mansardą, šnabždėjo Marija išlydėdama. Aplankysiu tave metafiziniu kūnu.
Kaip jis atrodys? Ar aš jį pamatysiu?
Žiogai čirkš, vėjas pūsčios, šakos linguos, aiškino Marija. Gamtos šlamesiuos pajusi mano kūną.
Dabar jis negalėjo suprasti, ar pajuto. Užsirūkė antrą cigaretę. Įsivaizdavo Mariją. Ji stovėjo balkone. Žiūrėjo į gatvę, į automobilių stovėjimo aikštelę, į plentų sankryžą, į pušynus horizonte. Ranka slinko žemyn, dingo už sijono juosmens.
Ryšys. Fizinis. Kas turi atsitikti, kad jis pasidarytų dar ir metafizinis?
Boguslavas probėgšmais vis dar mąstė, kas atsitiko, kad Marija atsiuntė pulkininką Putkamerį. Ir tą jo seniai rašytą laišką. Ir tuos jos seniai rašytus dienoraščius. Kodėl jų negalėjo parodyti, kai jis apsilankydavo dvare? Arba – kodėl negalėjo palaukti, kol Boguslavas sugrįš? Kodėl Marija norėjo, kad jis šiuos senus tekstus perskaitytų šiandien ir čia, ir kai juodu toli nuo vienas antro?
Patvirkėlė. Nori, kad į mansardą kiekvieną vakarą ateičiau kupinas atsiminimų, užvaldytas meilės vaizdinių ir geismo. Jai pasisekė. Atsimenu ją apartamente. Regiu lovoj. Ant kilimais užklotų grindų. Tamsioj tarpuvartėj.
Nori, kad joje – moteryje – vis geriau matyčiau mergaitę. Matau. Prie šios mergaitės mane traukia stiprus neišsipildęs jausmas.
A! Ji išsiteisino. Aš pažeminau ir paniekinau mergaitę. Ji tapo griaunančia moterimi. Aš kaltas.
Tačiau ko aš čia laukiu? – nusistebėjo kunigaikštis. Aš – karys, dvikovų liūtas stypsau mansardoje ir laukiu, kol ateis jos metafizinis kūnas! Koks metafizinis kūnas gali ateiti? Kokius žaidimus ji su manim žaidžia?
Kunigaikštis, apmaudžiai juokdamasis, užgesino trečią cigaretę ir nuėjo į miegamąjį.

Miegamajame įjungė televizorių. Keisti vaizdai tikino, kad gyvenimas keičiasi greičiau, nei žmogus pajėgia įsivaizduoti. Dubysos slėnis. Didžiulė minia žmonių. Partizanų, tremtinių ir politinių kalinių susirinkimas. Minios gerbiamas veikėjas sako: tikrosios Lietuvos sąskrydis.
Nežinau, katras stebuklas – duonos ar meilės padauginimas – šiandien būtų svarbesnis, kalba aukštas bažnyčios hierarchas.
Boguslavas išjungė televizorių.
Greičiausiai keičiasi mergaitė, tapusi moterimi, vis dar apmaudžiai iš to, ką matė, girdėjo ar mąstė, šaipėsi kunigaikštis.
Atėjo kambarinė ir virėja Veronė. Rytoj pusryčiams reikės išvirti arbatos. Sodybos valdytojas Kiršenšteinas nupirko elektrinį virdulį, o Veronė nemokėjo juo naudotis.
Kvaiša, sumurmėjo kunigaikštis. Įpili į virdulį vandens, kištuką įkiši į elektros tinklą, spusteli jungiklį – ir vanduo pradeda kaisti.
Pamoka prablaškė mintis, tačiau protas vis dar buvo kiršus.
Migdamas – kunigaikščiui atrodė, kad jis tikrai dar nebuvo užmigęs, – Boguslavas išgirdo, kaip sodrus vyriškas balsas sušuko: mergaitės! Ir dar sykį: mergaitės! Galėjai pamanyti, kad sodyboje miega daug visokių mergaičių ir štai kažkoks vyriškis norėjo jas pažadinti. Beje, atrodė, kad tas vyriškis girtas miegojo, atsibudo ir nesusigaudė, kur esąs. Šaukėsi kokios nors gyvos dvasios, kad tai išsiaiškintų.
Hm. Apačioje dar ir bilstelėjo. Ir dar sykį bilstelėjo.
Boguslavas atsikėlė, nulipo laiptais į apačią pažiūrėti, kas ten naktį klaidžioja.
Visuose kambariuose buvo tamsu ir tylu. Veronė jau buvo užmigusi. O gal dar ir ne.
Kas čia šūkavo? – prasižiūrėjęs tamsoje, paklausė Boguslavas.
Veronė krūptelėjo ir atsisėdo guolyje.
Kas čia šūkavo?
Argi kas šūkavo? – gąsčiojo Veronė. Negirdėjau.
Kunigaikštis susidomėjo skrynia, ant kurios Veronė buvo pasiklojusi patalą. Nulaipino ją nuo skrynios. Pakėlė šios dangtį tiek, kad įkištų ranką. Neapsiriko, laiškų pundelį buvo pasidėjęs skrynioje.
Pundeliu nešinas Boguslavas grįžo atgal į mansardą, į savo miegamąjį.
Iš tikrųjų, tas vienintelis laiškas, kurį Marija jam parašė jau ištekėjusi už Jonušo, buvo įkištas tarp kitų senų laiškų.

MDCLIV
MES IŠGELBĖTI

Garbingasai kunigaikšti Boguslavai,
dešimt metų neišsiunčiau Tau nė vieno laiško. Mintyse rašydavau juos – ir švelnius, ir kupinus nuoskaudos, ir seseriškus, ir dalykiškus. Ne tai dabar svarbu. Neseniai man ėmė atrodyti, kad Tave pradedu suprasti. Dievas Tau davė dovaną tvirta ranka valdyt nemažą kariuomenę, lemti mūsų valstybės likimą. Kitaip matau mūsų praeitį. Joje ir save, ir Tave matau kitokį. Dešimt metų nebendravome. Ar tu mane suprasi? Ar šiame laiške įžiūrėsi tik tai, ką noriu pasakyti, ar ieškosi jame ir kokių nors mano pretenzijų? Patikėk, rašau Tau tik dėl to, kad mano galvoje natūralia šviesa nušvito paprasti dalykai (nedrįstu sakyt – esmės) ir tai yra taip tyra, gal net stebuklinga, jog nenoriu šio patyrimo pasilikti tik sau. Rašau dar ir todėl, kad į mano protą įsismelkė svarbus supratimas, kad tai, kas dabar Lietuvoje vyksta, – įvyks. Didžiojo etmono, mano vyro, nutraukta unija su Lenkija nebebus atnaujinta. Jo suplanuota unija su Švedija taps tikrove. Artimiausiais metais prasidės naujas – geresnis – periodas lietuvių gyvenime. Noriu Tau paliudyt savo ištikimybę naujajai unijai. Dėkoju, kad esi supratingas, kad generolų kivirčo metu atvykai į Kėdainius ir parėmei didįjį etmoną kunigaikštį Jonušą. Tada pajutau, kad išnyko paskutiniai nuoskaudų likučiai, kad mudu pradėjom bendrauti aukštesniu lygmeniu. Suprantu, kad į Kėdainius atvykai susitikti su mano vyru, o ne su manim. Tačiau tik daug iškentėjęs ir gyvenimo esmes supratęs žmogus gali pajusti, ką aš tada pajutau. Nuo anos valandos Dievas man atleido visas mano nuodėmes Tau. Mūsų bendravimo erdvė išsiplėtė toli į praeitį ir toli į ateitį. Mes išgelbėti. Noriu, kad taip ir būčiau suprasta.

Boguslavas skubiai įbruko Marijos laišką atgal į kitų senų laiškų pundelį.
Štai ką ji padarė! Kai vyras jau gulėjo ligos patale, ji man parašė, kad Dievas atleido jos nuodėmes man. Vakar atsiųstais užrašais pasakė, kad Dievas mano nuodėmių jai dar neatleido. Aš dar turiu išpirkti savo kaltes.
Kokia moteris!
Ir gudresnė, ir labiau įsimylėjusi negu aš.

DERYBOS, I. Boguslavas Radvila palengva laviravo tarp giedančių žmonių. Prie Šventojo Stanislovo koplyčios jų buvo mažiau. Daugelis grūdosi didžiojoje navoje.
Įėjimo į koplyčią skliauto šešėly didelė letena paėmė kunigaikštį už alkūnės.
Aš čia, mulki, išgirdo balsą.
Baronas Otas Šverinas buvo neaukštas pečiuitas vyras, apsirengęs kelionės drabužiais. Žila barzda kyliu smigo žemyn.
Kunigaikštis pajuto, kad ir dar kažkas į jį žiūri. Pasukęs galvą išvydo Vincentą Gosevskį. Pilkšvos gaujos etmono akys žvelgė į Boguslavą ramiai ir įdėmiai.
Už žalą, kurią padarė etmonas Jonušas, Liubomirskiui reikia ne vieno kito grūdo, iš karto pradėjo kalbėti Gosevskis. Jam reikia visos varpos. Jo sindikatui – velionio etmono turtai, velioniui – sarkofagas ir sugrąžinta garbė, našlei – ramybė.
Ar Karaliaučiui šis sprendimas tinka? – Boguslavas pažvelgė į baroną Šveriną.
Ne, papurtė galvą Šverinas. Ne. Karaliaučiui netinka. Sarkofagas Karaliaučiui liudytų, kad Lietuva, neišstojusi iš unijos su Lenkija, tebėra susisaisčiusi ir su Švedija.
Ir aš taip manau, tarė Radvila.
Kodėl taip kalbi? – nustebo Gosevskis. Švedija Liubomirskiui nerūpi. Per maža rinka. Ar girdi, kunigaikšti? Sutartis, pasirašyta dėl sarkofago pastatymo Liubomirskio sąlygomis, garantuotų tau karūną. Dešimt metų kontroliuotum mūsų šešėlinį regioną.
Arba požemių karalystę, vyptelėjo Radvila. Liubomirskis gal dar šiemet pasiųstų mane į požemių karalystę.
Tačiau sutartis turi būti pasirašyta! – pusbalsiu sušuko baronas. Turi būti pasirašyta tokia sutartis, kuri įtikintų Karaliaučių, kad Lietuva atsiribojo nuo Švedijos.
Gosevskis ėmė juoktis.
Vargšas ubagas Karaliaučius…
Nėra ko juoktis iš Karaliaučiaus, atrėžė baronas Šverinas. Švedijos rinka, kad ir maža jums, Karaliaučiui – didelė. Karaliaučius niekam jos neužleis.
Gosevskis dar smagiau juokėsi.
Vargšas ubagas Karaliaučius!.. Skraido rinkoje po visą milžinišką Rusiją, o Švedijoj – ir kruopų gaila.
Ir Gosevskis, ir Šverinas pajuto, kad kunigaikštis Radvila jų nebesiklauso.
Kodėl tu toks ramus? – paklausė Šverinas. Gosevskis juokiasi iš viso mūsų biznio.
Jurbarke sutartis dėl sarkofago nebus pasirašyta, tarė kunigaikštis. Jo pareiškimas sutrikdė Gosevskį.
Ar tu tikrai manai, kad mums nebereikia karaliaus? – paklausė jis.
Aš pasakiau, ką manau. Sutartis nebus pasirašyta.
Koplyčioje bebuvo girdėti tik žmonių giedojimas. Laikas bėgo. Ir Gosevskis, ir Šverinas neišmanė, ką daryti. Įtampa pasiekė kulminaciją. Derybos atsidūrė aklavietėj. Iš aklavietės pas savo tūzus negalėjo sugrįžti nei Šverinas, nei Gosevskis.
Dabar suprantu, kodėl ultimatyviai reikalavai pakeisti derybų vietą, tarė pastarasis. Išsigandai, kad plyname lauke tave užmušim. O bažnyčioje esi saugus, ar ne? Dar nežinia, ar esi saugus. Įvyks derybos ir plyname lauke.
Gosevskis išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė rinkti numerį.
Kunigaikštis apsigręžė ir per didžiąją navą nužingsniavo laukujų bažnyčios durų link. Mintyse sumaištingai kalbėjosi pats su savimi.
Pasijutau silpnas, tai suprantama, silpnumo nelaikau kalte – kuo kam kaltas silpnas žmogus? Silpnumą slėpdamas, veržiuos į mūšį. Napoleonais tampa tik silpnieji. Po velnių, apie ką aš čia mąstau? Nebuvau, nesu, nebūsiu napoleonas. Esu, noriu būti, būsiu silpnas laisvas žmogus. A… Įsiutinau žvėris. Marija Jurbarke prieš įsiutėlius atsistos viena. Nežinos, kad palikau ją vieną. Bet argi jai būtų lengviau, jei žinotų? Išsigąstų. Palaidotų mane. Ir niekada nepalaidotų Jonušo. Neturėčiau apie tai galvoti. Kiek Marija apgins mirusį Jonušą, tiek apgins mane gyvą. Sprendimą ką tik priėmiau. Būčiau tižena, jeigu jį atšaukčiau. Džiaugiuosi, kad pasitikiu Marija. Esu laimingas. Kas bus – tebūnie.

MANSARDA, II. Keista. Surūkė trečią cigaretę, o tolumoj automagistrale nepraslinko nė vieno automobilio šviesos. Geidė. Norėjo masturbuotis. Tačiau gausūs Marijos vaizdiniai keitėsi lyg kaleidoskope, nė vienas neišryškėjo, nepriartėjo ir nesujaudino. Boguslavas regėjo kažin kokio kupolinio bokštelio gaubtas lubas. Pro cokolinį bokštelio langą matė Rožių sodą. Tolėliau už jo mirguliavo saulėlydy nepažįstamos įlankos vandenys. Akmeninėj saloj sukos vėjinio malūno sparnai.
Girdėjo mergaitės balsą šnabždant.
Niekam nenorėčiau atsiverti. Niekas neturėtų žinoti, kas dedasi mano mintyse ir jausmuose. Mano vasaros kriaušės ir gė~los turėtų likti tik man. Kriaušės, mintys apie jas, apie namus ir tėvą kada nors sugrąžins mane į šios vasaros dienas. Manysiu, kad nesu jų praradusi.
Mergaitė šnabždėjo susijaudinusi, trūksmingai, iš pradžių Boguslavui atrodė, kad šnabžda Marija, kai tebebuvo mergaitė.
drėgna ir tvanku sulijau esu laiminga vėsiuos švariuos kambariuos gera skalbti marškinius tėvui kurio nebeturiu gera būt šlapiai persivilkt sausais drabužiais ir žiūrėti į nupraustą sielos veidą veidrodyje gera tikėtis ir trokšti gera svajoti ar laikas daugiau atima ar apdovanoja aš nežinau aš noriu būt gyva šalia tavęs tavęs tavęs
Boguslavas nusišypsojo. Užsidegė ketvirtą cigaretę. Neabejojo, kad dabar jo paties galva kūrė Marijos jaunystės šnabždesius. Ir staiga čia – mansardoje – pamatė Anikę. Ji stovėjo prieblandoj, buvo pasiėmus nuo palangės vazonėlį, kuriame gėlių nebebuvo, į jį kniaubstėsi, lūpomis ir liežuviu graibstė iš jo sausą žemę ir rijo nenuleisdama nuo Boguslavo didelių akių.
Kunigaikštis spoksojo į Anikę netikėdamas, kad ją mato, kad ji čia atėjo, fizinė ar metafizinė, tai nieko nebereiškė, reginys vis tiek jaudino.
Mano tėvas mylėjo Mariją, pasakė Anikė valgydama sausą žemę, kurioje nudžiūvo gėlės. Ir tėvas mirė.
Boguslavas nedrįso įsivelti į šneką su vaizdiniu.
Neįsimylėkit Marijos jūs, vėl pasakė Anikė žemėtomis lūpomis. Nenoriu, kad mirtumėt.
Kunigaikštis peleninėj užgesino cigaretę ir išėjo iš mansardos. Miegamajame pasižiūrėjo į laikrodį. Buvo lygiai dvidešimt antra valanda, sutartas laikas, kai Boguslavą mansardoje turėdavo aplankyti Marija metafiziniu kūnu. Atsiminė cigaretę. Ar skubėdamas gerai užgesino? Ar neužsidegs baltos plonytės užuolaidėlės, plastančios virš peleninės?
Boguslavas grįžo į mansardą. Ji buvo tuščia. Tačiau vazonėlyje sausos žemės pluta buvo pragraužta ir sudrėkinta.

7 Niekada nesiskųsk, niekada nesiaiškink (angl.).

STEBUKLAS, II. Kai Boguslavas Radvila vėl aplankė Mariją, kunigaikštienė suruošė sutiktuvių pokylį. Pasikvietė pilies komendantą Henriką Vikeną su žmona, hofdamą Bertą ir savo draugę Levutę Liubeneckienę. Jos vyras pasiuntinys Gabrielius Liubeneckis dar nebuvo grįžęs iš Lenkijos.
Marija pokyly buvo ekscentriška, demonstratyvi, provokatyvi. Gėrė baltą ir raudoną vyną iš butelių kakliukų. Kupinais šaukšteliais valgė krienus. Graudžiai apsiverkė. Paskui įširdo. Tyčia sudaužė didelį arbatos puodelį. Kviestieji svečiai atsisveikino ir batais treškindami ant grindų pažirusias šukes išėjo.
Aš prie tavęs neprisiplakiau! – šaukė Marija, niūriai žiūrėdama į Boguslavą. Sakei, kad vis tiek būtum ieškojęs pastovios moters!
Jiedu buvo likę vieni, o ji šaukė.
Ar girdi? – ji vėl pravirko. Ėjau per tiltą ir užuodžiau barsuko kvapą. Barsuko kvapai – įvairūs, dvelkteli iš pasalų.
Boguslavas priėjo prie Marijos. Nepasakė nė žodžio. Nepanaudojo jėgos. Nuvedė paklusnią Mariją prie spintos ir įstūmė į ją. Kunigaikštienė kniaubstėsi į suknias, kostiumus, liemenes. Išskėstomis rankomis stvarstėsi už delijų, kailinių, apsiaustų.
Nuo galvos iki juosmens jos kūnas buvo fizinis. Kūnas žemiau juosmens tapo giedru mėlynu dangum, baltais debesimis, neaprėpiama erdve, kurioje našlė dejavo kaip angelas, klykė kaip išgąsdinta paukštė, alsavo kaip laiminga pagimdžiusi moteris.
Gąli, išalsavo. Gąli, kur nori.
Nepraleistų tinkamos progos niekur, su niekuo, toptelėjo į galvą Bo-guslavui. Marija pajuto, kad jis atitolo. Išsitiesė. Norėjo eiti. Persigalvojo. Pasilenkusi iš spintos ištraukė du pledus.
Vieną juodu patiesė ant grindų, antru nuogi apsigaubė. Meilės įnyky kunigaikštis pajuto, kad ant pledo ritinėjasi kočėliukas.
Šis daiktas niekada nebuvo panaudotas pagal paskirtį, išgirdo Marijos žodžius. Nieko apie juos nepamanė.
Jis šmėsteli tik seksodrome, vėl pasakė Marija.
Seksodrome? Ką turi galvoje?
Pledą ant grindų, pledą ant galvų.
Boguslavas nurimo. Gulėjo aukštielninkas abiejų kojų pirštais liesdamas kočėliuką. Maudė širdį. Jis pasitraukė iš regiono viršūnių rato, iš biznio. Tapo laisvas. Po šitiekos metų – laisvas. Ir dėl ko jam parūpo laisvė? Dėl Marijos? Dėl kalytės, kiaulytės, kekšytės? Jis ir džiaugėsi šia moterimi, ir jos bijojo.
Man patinka plepėti, kai dulkinuosi. Jonušas neleisdavo plepėti, pasakė Marija.
Ar tu plepėjai? – sukluso Boguslavas. Negirdėjau, ką plepėjai.
Atsistojo atsigerti. Stalas buvo nukrautas buteliais ir valgiais. Atšalusi kepta kiauliena su marinuotais agurkais ir bulvėm. Geltonieji pipirai. Žuvis su ryžiais ir pievagrybių padažu. Torto likučiai. Raudoni arbūzo kubeliai. Gausybė daržovių ir viena citrina. A!.. Vanduo iš Kurkalės šaltinio!..
Boguslavas išėjo į balkoną. Rūkė. Ar čia Marija būdavo, kai jis laukdavo jos mansardoj?
Kokia naktis! – atsklido jos balsas pro praviras duris. Žvaigždės žiba virš tavo galvos! Ačiū. Ačiū tau.
Boguslavas tylėjo, žiūrėjo į dangų. Kurkalės šaltinio vanduo pamažu gaivino visą pavargusį jo kūną.
Esu turėjęs dvylika moterų per naktį, prisiminė kunigaikštis. Šiąnakt neaprėpiau vienos. Jos neįmanoma aprėpti. Lengvai pasiekiama visada liks nepasiekiama. Ji pati nepažinojo glūdumų, iš kurių ūmai plūstelėdavo tyra kaip mergaitės aistra. Meilės valandomis jųdviejų nevaržė gėda. Jie buvo žaidžiantys vaikai, patiklūs ir švelnūs, džiugiai imantys, ką gamta jiems duoda. Boguslavas buvo laimingas su ja.
Žolinė, tyliai pasakė Marija, kai jis grįžo į vidų. Pirma mudviejų Žolinė. Nuostabi Žolinė!..
Bene pravirkai? – pasilenkė prie jos Boguslavas. Tik nakties dangaus apšviesto jos veido negalėjo gerai įžiūrėti.
Mielasis, mielasis!.. Aš taip laukiau tavęs. Aš taip laukiau mūsų Žolinės. Ar junti? Mudu sulaukėm savo Žolinės. Aš laiminga. Ačiū. Ačiū tau. Aš tebesu tirštame rūke.

KALTĖ, IV. Boguslavas glostė ir draikė jos ilgus plaukus.
Šiandien buvau nusileidus į rūsį, kalbėjo ji. Keturias valandas budėjau prie Jonušo karsto. Mano atnešta gėlė nuvyto, kol budėjau. Aš mylėjau Jonušą, aš labai mylėjau Jonušą.
Šiandien tu budėjai prie karsto? – paklausė Boguslavas.
Ar šiandien? – suraukė kaktą Marija. Gal jau vakar?
Ji įtariai patylėjo.
Ūmai apsisiautė chalatu ir atsistojo. Prakalbo jau irzliai.
Esu tokia, kokia esu. Visada įsimylėjusi, visada mylinti ir ištvirkusi.
Kunigaikštienė stovėjo seksodrome baltu chalatu ir mėnesienoj, krintančioj pro langą, švytėjo lyg nematytas dangaus kūnas.
Ko neklausi, kodėl esu ištvirkusi? Kodėl neklausi, kas ištvirkino?
Marija…
Neklausi, nes bijai, nes žinai atsakymą! – karščiuodamasi kalbėjo ji. Tu. Paskui tas, kuriam atiteko mano nekaltybė. Dieve mano, aš nė neprisimenu, ar su juo gulėjau! Man buvo vis tiek pat. Paskui…
Keršijai vyrijai, kerštas atsigręžė prieš tave. Taip atsitinka. Marija, ar galiu paklausti?
Ji nutilo. Laukė sutelkusi dėmesį.
Ar tu nesijauti kalta dėl etmono Jonušo mirties?
Našlė atsakė netikėtai greitai.
Savo kaltę aš stengiuos paslėpti.
Sutriko. Gailstančiu balsu žodį „paslėpti“ pakeiti „įtikinti“.
Stengiuos pati save įtikinti, jog nesu kalta. Iš tiesų – esu.
Pravirko. Nutvėrus didelį juodą butelį gėrė iš jo kakliuko. Nutrenkė butelį į kertę. Buvo girdėti, kaip iš nesudužusio gulinčio butelio kliuksi gėrimas.

GRĖSMĖS, II. Marija klestelėjo ant pledo. Prašneko ramiu, su kalte susitaikiusiu balsu.
Taip, pastaraisiais metais jo kūnas manęs nebetraukė. Aš buvau visai atšalus. Jonušas tai žinojo. Dėl to kentėjo.
Kentėjo? – paklausė Boguslavas. Kalta jauties tik dėl to, kad jis kentėjo? Argi etmonas, tikrai griežtas karvedys, galėjo kentėti dėl žmonos neištikimybės?
Aš buvau jam ištikima, pasakė našlė lyg nieko nebejausdama. Kai jis sirgo, aš nenusidėjau nė su vienu vyru. Artėjau prie moterų. Ir šito jis nepakėlė kaip tik dėl to, kad buvo karvedys. Garbingas. Išdidus. Kitų nevertinantis. Mane jis galėjo atiduoti bet kuriam savo kareiviui, markitantei – ne, nė už ką. Nė už savo gyvastį.
Boguslavas apkabino ją, priglaudė prie krūtinės taip tvirtai, kad pats pajėgtų susitvardyt. Marijai skaudėjo. Tačiau ji nei priešinosi, nei ką sakė. Ir smaugiama dabar būtų buvus laiminga. Juto, kad iš mylimojo kūno vėl ima tvoksti Saulės karštis.
Balas – taip galėtų vadintis mūsų aistros matas, tarė ji. Balas pagal Richterio skalę. Balas matuotų aistrą kaip žemės drebėjimą. Matuotų tolygius dydžius.
Marija nusijuokė.
O tik mudviem šnekantis, tarė, aistros matas galėtų būti pisas. Trijų… keturių… septynių pisų žemės drebėjimas!
Ji dar garsiau juokėsi.
Tu pražuvus, Boguslavas sakė žodžius tarsi pro stabo surakintus žandikaulius. Tu priklausoma nuo alkoholio. Tu liguistai pripratus prie sekso. Tu nebegali sustot. Tau nuolatos reikia dozės. Negali susitelkt jokiam darbui. Tu pražuvus.
Ji dar spėjo iš po pledo iškišti ranką ir įjungti magnetofoną. Paskui išsilydė Saulės temperatūroje.
Buvo naktis. Pro langą švietė mėnesiena. Grojo muzika: ū u, ū u…

PASLAPTIS, IV. Baro palėpės kambarėlyje žydas barmenas pasilenkė ir delnais apgaubė žvakės liepsnelę. Virš žvakės atsidūrusi jo vasarinė kepurė pasidarė balta, nereali.
Mane atleidžia iš darbo, pasakė žydas barmenas staigiais judesiais sukiodamas galvą. Tave Liudvika Karolina išsiveža į Liepoją.
Jis atkišo Anikei delnus.
Mano rankos – šiltos, mano širdis – minkšta.
Anikė priglaudė jo delnus prie savo skruostų.
Gyvenimas tau susiklostys gerai, Anike.
Yra ir nelaimingesnių už mane, ar ne, Mejeri?
Ėėė, panėlyt, laimingų dabar nėr. Nėkas neturi tikrų namų. Nėkas negali pasistatyt namų nesusidėjęs su korumpuotais valdininkais.
Anikės petukai pradėjo krūpsėti.
Panėlyt, nebijok, aš čia, aš su tavim. Mejeris, tankiai mirksėdamas, pamatė naują suknelę, padriektą ant lovos.
Kokis čia dabar nematytas drabužis?
Pasisiuvau.
Ui, kokis gražus drabužis. Violetinis!
Mejerio džiugesio padrąsinta mergaitė įniro į naują suknelę. Mejeris žiūrėjo į kunigaikštytę susižavėjęs: balta apykaklė ir violetinė, ilga – iki žemės – suknia.
Mejeris gailiai šniurkštelėjo nosimi. Išsitraukė iš užančio plokščią butelį, pajudino tikrindamas, ar jame dar pliauška gėrimo.
Anikei į akis sušoko ašaros.
Mejeri, aš čia, aš su tavim, mergaitė apkabino žydą ir glaudės prie jo.
Sunku tau, tavo širdis gėra, pasakė Mejeris, gurkštelėjo iš butelio nė neišsivadavęs iš kunigaikštytės glėbio.
Ak, Mejeri, mano sunkumai gražūs, Anikė atšlijo nuo žydo, stengės šypsotis. Negaliu užmiršti kunigaikščio akių…
Mejeris vėl ėmė mirksėti, staigiais judesiais sukioti galvą.
Anike, ar kunigaikštis Boguslavas tave įsimylėjo? – paklausė.
Ne, Mejeri. Pasižiūrėjo į mane žmogus žmoniškai – aš ir išskydau…
Žydas padavė mergaitei gertuvę, tačiau paragint išgerti gurkšnelį užmiršo. Užsidėbsojo į degančią žvakę.
Ar norėjai ką nors svarbaus pasakyt, Mejeri? – susirūpino Anikė.
Norėjau, panėlyt… Nebūna taip, kad visi žmonės būtų nežmonės. Yra žmonių… Tačiau aš negaliu patvirtint, kad kunigaikštis Boguslavas suprastų tave. Tačiau tu nebesvarstyk, meilute, ar tu kunigaikštį myli, ar tave jis myli. Mylėk arba nemylėk. Ko taip žiūri? – ūmai paklausė. Ar manai, kad tave guodžiu?
Guodi, Mejeri.
Neguodžiu, papurtė galvą Mejeris. Atsisveikinu.
Jis pabučiavo kunigaikštytę į kaktą. Dar valandėlę pastovėjo.
Man dingojas, kad aš vis blogiau matau šią pasaulę, ištarė ir išslinko iš kambarėlio.
Anikė apstulbus, kad liko vienui viena, sužiuro į žvakės liepsnelę, į tą mažytę šilumos skleidėją.
Kunigaikšti, štai aš stoviu nauja violetine suknia apsivilkus, sušnabždėjo. Ar matai mane?
Ilgai tylėjo. Nemirksinčiose jos akyse žvakės šviesa sklido į šalis ratilais.
Kunigaikšti, ar atsimeni? – vėl sušnabždėjo mergaitė. Mudu sėdėjom vienas priešais antrą, o mūsų rankos gulėjo ant stalo taip arti arti. Tačiau prisiliesti bijojo, drovėjosi. Rankos. Gyvos. Gulėjo, mylėjo ir neprisilietė.
Anikė, sulaikiusi alsavimą, gurkštelėjo brendžio iš Mejerio palikto plokščio butelio. Išbėgo į koridorėlį. Tykiais žingsneliais nulipo laiptais žemyn.
Bare prekystalis buvo apstatytas skaidriais ir juodais buteliais, kai kurie gulėjo apvirtę.
Kiemsargis šuo inkščiojo pririštas prie virtuvės durų rankenos. Nelojo. Gailiai dėbčiojo Anikei į akis ir vizgino uodegą. Anikė atsitūpė, glostė šuns kailį, dairėsi, lyg tikėdamasi, kad prieis Mejeris ir prisipažins ją pamilęs. Bare Mejerio nebuvo, nė vieno žmogaus nebuvo.
Kunigaikšti, aš buvau apstulbus nuo artumo, šnabždėjo Anikė. Tarp mūsų rankų gulėjo laikas, didelis mudviejų amžiaus skirtumas. Rankos sumišo jo akivaizdoje. Bet mylėjo ir kalbėjosi. Manyje tu kaip kraujas pasklidai, kunigaikšti.
Mejeri! – šūktelėjo Anikė ir išsigando. Atsistojus pribėgo prie žydo kambarėlio durų. Atidarė jas. Įėjo. Nevalingai ir kažkodėl labai skubėdama ėmė rankioti ant grindų, ant lovos, ant stalo išmėtytus Mejerio drabužius: štai liemenė, štai petnešos, štai niekam nereikalinga, liūdnai elegantiška peteliškė…
Pajutusi įvykus kažką labai bloga, kunigaikštytė pakėlė akis aukštyn. Sutriko jos orientacija. Mergaitė judėjo lyg nepažįstamoj erdvėj. Atsitrenkė į kėdę, į stalą. Ir sustojo. Nealsuodama žiūrėjo į basas kojas, pakibusias virš stalo.

STEBUKLAS, III. Boguslavas atsiminė, kokia giedra buvo diena, kaip gražiai žėrėjo saulėje antkapių akmenys. Žėručiai, smiltainiai, šlifuoto ir nešlifuoto marmuro bei granito luitai. Atsiminė katafalką, jo padangų čirškesį riedant įkaitusiu ir suminkštėjusiu asfaltu. Ir neatsiminė Mejerio, kurį šiuo katafalku atvežė į kapines. Neatsiminė nei veido bruožų, nei akių spalvos. Mejerio jis kaip ir nepažinojo. Mejeris brangus jam tapo tik todėl, kad savo valia baigė gyvenimą Marijos bare. Ir nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų bent nujautęs, kodėl tokia rūsti buvo Mejerio valia. Paslapčiom, neprisipažindamas nė sau, kunigaikštis stebėjosi, kad Anikė neverkė, gal jau buvo išverkusi viską, ką apie Mejerį žinojo. Marija stovėjo už nugaros ir glaudėsi prie kunigaikščio kelio linkiu, liemeniu, krūtimis. Skruostu prie peties. Švelniai, vos juntamai ir atsargiai, kad prisiglaudimas niekam nekristų į akis. Ji glaudėsi kaip augalas prie augalo, ir Boguslavas stovėjo visiškai nuramintas, kad Anikė apie Mejerio valią žinojo ne daugiau kaip kiti. Prisiglaudimą kapinėse per laidotuves galima patirti, pajausti kaip smegenų išsidraikymą tarp saulėtų debesų, apsakyti jo – neįmanoma.

GRĖSMĖS, III. Kunigaikštį pažadino kambarinė ir virėja Veronė. Atrodė išsigandusi. Prašneko apie tvartą ir gyvulius. Apie keistą avį, priklydusią į jų avidę.
Kai Boguslavas atidarė avidės duris, avys pašoko ant kojų, bruzdėdamos susigrūdo aplink šėmą karvę su ilgais, smailais ragais.
Mergaitės nosis buvo tiesi, smakras apvalus, lūpos išblyškusios, didelės mėlynos akys žvelgė į artėjantį kunigaikštį veikiau klausdamos nei nuogąstaudamos.
Anikė tūnojo avidės gale, už ėdžių, ant pakratų krūvos. Veronė buvo apklojusi mergaitę dideliais kailiniais.
Boguslavas timptelėjo kailinius už skverno taip stipriai, kad Anikė, jų įsitvėrusi, atsisėdo. Violetinė jos suknia buvo susismaukusi virš nuogų kelių, aplipusi šiaudgaliais. Anikė gėdijosi vyriškio akių, tačiau kiūtojo nejudėdama. Gal pirmą kartą gyvenime juto, kad yra begėdė ir tokia norėjo būti.
Iš tikrųjų, Veronė sakė teisybę, tarė kunigaikštis. Avytė labai keista.
Boguslavas paėmė ją ant rankų ir išnešė iš avidės.
Virtuvėje mergaitė gėrė pieną taip lėtai, kad atrodė leisgyvė. Kai atsigėrė ir norėjo atiduoti puodelį, Boguslavas nutvėrė jos ranką už riešo, trūktelėjo į save aplaistydamas pienu violetinę suknelę. Sutrikęs žiūrėjo į plintančias ir tamsėjančias dėmes ant plono mergaitės drabužio.
Turiu paskambinti, atsiminė.
Svetainė buvo nušviesta rytmečio saulės, vėjelis vos vos judino lengvas užuolaidas.
Kunigaikštis surinko mobiliojo telefono numerį.
Čia aš, tarė. Tu išvažiuoji į Jurbarką, man neramu. Ar žinai, kad Anikė dabar pas mane?
Ar ji pas tave? Gerai, kad pas tave. Ji taip pat turi savo norų ir slaptų svajonių. Žinosiu, kad ji pas tave, man bus ramiau.
Marijos balsas Boguslavui pasirodė pavargęs ir liūdnas.
Sapnavau blogą sapną, kalbėjo Marija. Ne apie mus. Nenoriu važiuoti į Jurbarką.
Blogai jauties?
Prisibijau Liubomirskio. Gėda būtų grįžti namo be skydo, regalijų ir garbės. Be karūnos tau.
Ar tikrai Anikė dabar turi būti čia?
Aš nežinau, kur ji turi būti. Automobilis jau atvažiavo. Turiu eiti.
Linkiu tau sėkmės.
Ačiū. Bučiuoju. Einu.
Baigęs kalbėti, Boguslavas valandėlę žiūrėjo pro pravirą langą. Kaip ramu sode! Kiek jame džiaugsmo tam, kurio namuose tebėra artimieji. Ir tam, kuris dar nejunta, kad jau seniai namie kažko trūksta.
Jūs – mano globėjas, išgirdo Anikės balsą. Noriu, kad jūs būtumėt mano globėjas. Tačiau kunigaikštienė atiduoda mane globoti tetai Liudvikai Karolinai. Ji išsiveš mane į Liepoją.
Į Liepoją? – sumurmėjo kunigaikštis. Kokias kvailystes čia šneki?
Boguslavo krūtinę nudiegė nelaimės nuojauta. Jis nevalingai vėl surinko Marijos telefono numerį.
Dar sykį turėčiau pasakyti, kad myliu tave, skubėdamas pasakė. Gal tai tau padės neprarasti skydo.
Marija apsidžiaugė. Jis juto: nuoširdžiai apsidžiaugė.
Aš moku susikaupt, kai reikia, žvaliai patikino Marija. Aš neprarasiu skydo. Ačiū už tai, ką dabar pasakei. Tavo žodžiai mane sustiprins. Vakarais ateisiu į tavo mansardą. Iki pasimatymo, mielasai mano.
Pokalbis nutrūko. Dabar kunigaikštis juto jau ne tik negera įvyksiant. Vėl pradėjo skaudėti širdį taip, kaip skaudėdavo, kai vienišas klaidžiodavo po Europą.
Skydą Jurbarke ji praras. Boguslavas buvo padaręs viską, kad prarastų ir būtų priklausoma tik nuo jo valios. Skydas jam neberūpėjo. Jam dabar – šią valandėlę – atrodė, kad Jurbarke praras ją, Mariją. Trijų vakarų ir naktų Jurbarke ji neiškęs. Prasidės jųdviejų ryšio griūtis.
Boguslavas norėjo kažką pasakyti Anikei, atsigręžė, tačiau mergaitė jau buvo išėjusi iš svetainės. Boguslavui dar labiau suskaudo širdį.
Kodėl aš kalbėjau su Marija jai girdint? – barė save. Aš neturėjau kalbėti su kunigaikštiene Anikei girdint.

DERYBOS, II. Kunigaikštienė atkragino ant pagalvės galvą, atsimerkė. Įdėmiai žiūrėjo į hofdamą Bertą. Ši nusišypsojo.
Marija atsisėdo, nusimetė nuo pečių chalatą. Jos suknelė buvo žalia, violetine apykakle, violetiniais rankogaliais.
Tegul ateina tas žmogus, tarstelėjo kunigaikštienė.
Priėjusi prie veidrodžio, akylai apžiūrėjo kyką, plaukus, padrikusius ant nugaros, veidą, suknelės klostes.
Pasakyk Otenhauzui: tegul ateina tas žmogus.
Hofdama nutapeno prie durų.
Mintys, į kurias pasinėrė kunigaikštienė, ją slėgė. Pastaruosius mėnesius Marija nieko neveikė savo noru, sava valia. Darė tik tai, ką liepė velionio vyro pusbrolis arba vertė daryti našlės priedermės. Ir štai ji, visiškai savarankiškai apsisprendusi, įkalbėjo Kuršo kunigaikštienę Liudviką Karoliną Ketler, kad atvažiuotų ir išsivežtų Anikę į Liepoją. Marija vienašališkai nutraukė podukros globos sutartį su Boguslavu. Kaip į šį akibrokštą galėtų atsikirsti kunigaikštis? Nutraukti sutartį su Marija dėl bendradarbiavimo kovoje dėl karaliaus karūnos? Šito ji norėjo. Ji nenorėjo bendradarbiauti. Nė nežinojo, kokio biznio grupuotės karaliumi jis siekė tapti. Įtarė, kad kontrabandininkų ginklais. Galbūt – kontrabandininkų, susijusių su tarptautiniais teroristais.
Aš įsitempus, pamanė Marija. Aš per daug įsitempus ir susijaudinus.

Marijos kotedžo priimamajame buvo trys langai: vienas – į pietus, du – į vakarus.
Kunigaikštienės patarėjas Otenhauzas nuvedė Otą Šveriną į jaukų kampą tarp pietinio ir antro vakarinio lango. Čia sienos buvo apmuštos šviesiais margais gobelenais. Spintoj-laikrody švytavo geltona spindinti švytuoklė. Abipus laiką skaičiuojančios spintos – priešpriešiais – stovėjo du krėslai su rankdėtėm ir aukštom atkaltėm.
Tuojau gali suprasti, kad Jurbarkas – provincija, pamanė Marija. Ir joje viešpatauja snobai. Beje, o kur Paprūsėje yra kitaip?
Kunigaikštienė stovėjo prie ovalinio stalelio. Otenhauzas pristatė jai Otą Šveriną.
Baronas. Dešinioji Brandenburgo kurfiursto ranka.
Kunigaikštienė Marija atsisėdo.
Otenhauzas pakvietė Šveriną taip pat atsisėsti, pats pasitraukė atatupstas ir sustojo prie mažo stalelio atokiau nuo kunigaikštienės.
Aš atvažiavau į Jurbarką pasirašyti sutarties dėl sarkofago mano velioniui vyrui etmonui statybos, išsyk dalykiškai prašneko kunigaikštienė.
Norėjau pasikalbėti su jumis akis į akį, pasakė baronas.
Otenhauzenai, išeikite.
Patarėjui išėjus, kunigaikštienė klausiamai įsistebeilijo į Šveriną.
Šviesiausioji ponia, turiu kalbėti taip, kaip įpareigojo mano ponas kurfiurstas. Jūsų asmeniniai reikalai štai jau beveik pusmetis yra Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos slaptosios politikos dalis.
Kunigaikštienė prisimerkus žiūrėjo į pamerktas ant stalo gėles; iš vazelės kyšojo žali lapai, virš jų baltavo žiedų kupolėlis.
Keista. Argi aš tokia svarbi? – mąsliai ištarė Marija.
Kurfiurstas mano, kad jūs galite tapti lietuvių politike, tokia pat didžia, kokia yra, pavyzdžiui, Prancūzijos regentė Ana.
Jos palyginimas su kekše Prancūzijos karaliene suerzino Mariją. Ji pasijuto dar labiau įsitempusi.
Visi politikai – slapti ir vieši – vienodi, apmaudžiai pasakė kunigaikštienė. Visi politikai klastingi. O aš esu tiesmuka ir visiems atvira. Ir nenoriu, kad mane ištiktų, pavyzdžiui, karalienės Bonos likimas.
Kunigaikštiene, yra įtakingų lietuvių, beje, ir jums labai artimų, kurie norėtų, kad sutartis dėl sarkofago čia, Jurbarke, dar nebūtų pasirašyta, pareiškė baronas Šverinas.
Marija šyptelėjo, kad nuteiktų baroną, jog jo žodžiai jai nesukėlė nerimo. Iš tikrųjų Marija labai sunerimo. Ji atėmė iš Boguslavo teisę globoti Anikę, o Boguslavas davė jai atkirtį – atėmė teisę pasirašyti sutartį? Argi Boguslavas galėtų šitaip jai kenkti?
Sarkofagas velioniui vyrui yra privatus mano reikalas, tarė kunigaikštienė. Kad ir kas man kliudytų, sutartį aš pasirašysiu rytoj.
Šviesiausioji ponia, kurfiurstas neabejoja, kad sutartį jūs pasirašysite. Neabejoja, kad pasirašysite tokią sutartį, kuri įtikintų Brandenburgo valdovą, kad visiškai atsiribojote nuo jūsų velionio vyro sudarytos unijos su Švedija. Kurfiurstas nenori, kad Švedijos rinka liktų lenkų įtakos zonoj. Kurfiurstas siekia, kad Švedijos rinka priklausytų jam.
Priimamajame valandėlę buvo tylu.
Tokią sutartį turite pasirašyti nepaisant to, ar rytoj į ceremoniją atvyks ponas Liubomirskis, ar neatvyks. Kurfiurstas taip supranta jūsų misiją.
Kurfiurstas? – ir nustebo, ir apsidžiaugė kunigaikštienė. Kodėl kurfiurstas įsitikinęs, kad mano privatūs reikalai turi įtakos jo politikai?
Baronas Šverinas atsistojo, nusilenkė Marijai.
Kurfiursto pavedimą aš įvykdžiau. Malonu, kad kurfiursto politinė valia ir jūsų asmeniniai norai sutapo.
Atsistojo ir Marija. Vangiai priėjo prie mažojo stalelio, paėmė nuo jo varpelį.
Barone Šverinai, senovėje iš pietų – iš Italijos, iš Padunojės – į šiaurę plaukė auksas. Iš šiaurės į Padunoję ir Italiją skverbėsi barbarų menas: žmonės žvėrių galvom, žvėrys žmonių galvom. Dabar tarp pietų ir šiaurės vyksta narkotikų ir alkoholio apykaita. Kaip ji jums patinka? Ar nebijote, kad Europą dabar užplūs jau ne alkoholis ir išsigimęs menas, o išsigimę žmonės – teroristai?
Dovanokite, kunigaikštiene, tačiau į šį klausimą atsakyti galėčiau tik pasitaręs su savo ponu kurfiurstu.
Marija paskambino varpeliu. Įėjusiam patarėjui Otenhauzui paliepė išlydėti baroną ir niekur neužtrukus sugrįžti.
Marija priimamajame liko viena. Tik dabar ją apėmė glumas dėl to, ką sužinojo. Kokia gėda! Jos pamiltasis Boguslavas nori sukliudyti jai pastatyti sarkofagą velioniui vyrui. Kodėl? Mano, kad Marija pareikš – testamentu ar kaip nors kitaip – valią palaidoti ją šalia vyro? Kad Boguslavas ir amžinajame gyvenime liks vienišas?
Sugrįžo Otenhauzas. Ir jam, ir Marijai rytojus atrodė išpampęs nuo nežinios. Iš jos galėjo išnirti bjaurių netikėtumų. Kunigaikštienė ir patarėjas nuėjo į valgomąjį planuoti galimų savo veiksmų per rytdienos ceremoniją.

GRĖSMĖS, IV. Kunigaikštį graužė įkyrus ir vis sunkiau pakenčiamas nerimas. Boguslavas migdydamasis skaitinėjo žurnalą, kuris citavo psichologą Thomą Winterį.
„Vidiniai konfliktai… suardyti emociniai ryšiai… priverstinės artumo paieškos gali sustiprinti liguistą potraukį… Ši liga vis labiau riboja asmeninę laisvę… gali pasikeisti asmenybė. Žmonės, kurie kenčia nuo labai stipraus liguisto potraukio į seksą, gali nebesuvokti kasdienio gyvenimo reikalavimų… Nepaisant daugybės seksualinių santykių jie lieka izoliuoti ir vieniši.“
Marija, maža mergaitė, rinko mėlynes. Tėvas buvo girtas. Moldavas. Daug gerdavo. Marijos pirštai ir lūpos buvo mėlynos nuo mėlynių.
Kai mirė Marijos vyras, virtuvininkas į gedulingų pietų stalą patiekė, be kita ko, želė su mėlynėm. Uogas trynė ir Anikė. Artimieji prie stalo kalbėjo, kaip greitai trūkinėja dinastijų šaknys, y~ra giminių kelmai. Daug metų odos niežuliu sergantis velionio bičiulis pareiškė, kad kiekviena moteris gali išgelbėti į depresiją įpuolusį savo vyrą. Marija kategoriškai su tuo nesutiko. Kodėl ji taip dažnai kalba apie meilę vyrui, kurio nebėra gyvo? Lyg ji manytų, kad Boguslavas kada nors kam nors turėtų paliudyti, jog ji mylėjo savo vyrą. Ar galėtų prireikti tokio paliudijimo?
Prigimtį išskleidžia ir išplėtoja patirtis, pripratimas, priklausomybė. Ar Marija sutrumpino Jonušo gyvenimą? Ar sugniuždė vyrą? Ar sukalė jį į žemę? Ar blaškoma priklausomybės vėtrų dabar tikrai galynėjasi su kaltės jausmu?
Raudoni arbūzo gabalėliai gaivūs…
Aš nesu biseksuali, sako Marija. Tačiau pripažįsta: kartą jaunystėj – beveik, ne visai.
Ar atšalusi nuo pasiligojusio Jonušo ji nepasinėrė į moterų aplinką, jos manymu, saugesnę, paslaptingesnę, nekenkiančią reputacijai ir statusui? „Visą gyvenimą už mano nugaros buvo keli vyrai.“ Kodėl jai svarbu apie tai pasakoti Boguslavui? Ir apie ką šiais žodžiais ji iš tikrųjų pasakoja – apie „vyrus už nugaros“ ar tik apie „vyrų širmą“, paslepiančią moterų aplinką?
Mintis, kurias mąstom, pasiliekam sau, kalbam tik mintis, priimtinas abiem. Jos jungia ir stiprina, ir atriboja nuo visko, kas meilės ryšį silpnintų. Tačiau atribotasis, slepiamasis pasaulis neišnyksta, jis realus, jis veikia ne žodžiais, o spontaniškais energijos proveržiais, pribloškiamais veiksmais ir poelgiais.
…Į Marijos Lupu apartamentą įsiveržė didelė vyrų ir moterų kompanija. Ji buvo tokia įsilinksminusi ir triukšminga, kad atrodė – vidun įsiveržė šėliojantis čigonų taboras. Įsibrovėliai šoko, dainavo, laikė rankose butelius ir iš jų gėrė. Marija džiaugsmingai juos pasitiko, išsyk įsisuko į jų lalantį sūkurį. Boguslavas bandė suprasti, kas vyksta. Įžengė į virtuvę. Kažkoks žvitrus vyrukas mikliai ir įgudusiai pjaustė didelius raudonus pomidorus ir šaltą mėsą. Šypsodamasis žiūrėjo į Boguslavą. Nieko nesakė. Visi besilinksminantieji žvilgčiojo į Boguslavą džiaugsmu žėrinčiomis akimis ir nieko jam nesakė. Daugelis vyrų buvo juodbruvi, bent vienas iš jų – gruzinas. Miegamajame ant lovos sėdėjo moteris ištinusiu veidu, labai liūdna.
Lina, aš – Lina, tarė Boguslavui. Išėjo mano draugė.
Ir pradėjo lįsti prie kunigaikščio.
Tačiau tu – ne ji, tuojau nusivylė.
Vargais negalais Boguslavui pasisekė prasibrauti prie Marijos.
Kas čia dedasi? – paklausė jis. Ar čia tavo namai, ar jų?
Marija, nieko neatsakiusi, vėl dingo iš akių. Kunigaikštis priėjo prie gruzino, paprašė išgerti. Gruzinas, nesiliaudamas juoktis ir šokti, išėmė iš dėžės butelį, atkišo Boguslavui, tačiau butelis iškrito iš jo rankos. Sudužo. Gruzinas ištraukė iš dėžės antrą butelį. Ir šis sudužo.
Puiku! – džiugia netikėtumų nuotaika užsikrėtė Boguslavas. Kas dūžta – suduš!
Jis ėmė šokti kartu su gruzinu. Šis iš pradžių šiek tiek sutriko. Tačiau netrukus vėl šoko kaip pašėlęs.
Boguslavas įsibrovėlių šurmuly vėl pamatė Mariją. Ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir skubėdama kažką rašė ant nedidelių lapelių. Paskui lapelius sukišo į voką ir padavė kunigaikščiui. Jis stovėjo ir dar nežinia ko laukė, gal tikėjosi, kad Marija ką nors jam paaiškins. Nepaaiškino. Nepasakė nė žodžio. Atrodė nepatenkinta, kad jis vis dar čia.
Boguslavas išėjo iš apartamento. Buvo sutemę, gal jau gili naktis. Jis ieškojo taksi arba troleibusų stotelės. Paklydo, atsidūrė nepažįstamoj atšlaimėj, apaugusioj beržais ir lazdynais. Tarp krūmų stovėjo pakrypęs elektros stulpas, švietė žibintas.
Boguslavas nekantraudamas ištraukė iš Marijos voko pirmą lapelį.
Jie – puikūs žmonės, buvo parašyta lapely. Jie – puikūs žmonės. Jie – puikūs žmonės.
Jie prekiauja, rašė Marija antrame lapelyje. Jie jau puikiai prekiauja. Jie jau puikiai prekiauja naujoje sistemoje.
Tai juk jie laukė, tai juk jie laukė, tai juk jie laukė, kad tu išeitum, perskaitė Boguslavas trečiame lapelyje. Tu buvai čia svetimas, tu buvai čia svetimas, ir tu turėjai išeiti…
Boguslavas nevalingai susiprotėjo, kad jau yra atsibudęs ir sapne Marijos parašytus tekstus skaito suvokdamas, ką daro. Rankoje jis neturėjo jokio voko. Jis išnyko kartu su sapnu, kartu su dar keliais neperskaitytais lapeliais. Atsiminė, kad tie lapeliai buvo atsiskaitymo dokumentai – lyg čekiai, lyg sąskaitos-faktūros.

MANSARDA, III. Kunigaikštis atsikėlė ir nuėjo į mansardą parūkyti. Buvo dvidešimt trečia valanda trisdešimt minučių. Boguslavas pavėlavo pusantros valandos. Jei metafizinė Marija ir buvo atėjusi, jau buvo išėjusi nesulaukus jo. Veikiausiai jau miegojo. Jurbarke.
Ar galėjo jau miegoti? Jurbarke? Šiąnakt?
Jis stengėsi negalvoti nei apie sapną, nei apie jo prasmę, nei apie nerimą ir širdies skaudėjimą. Kunigaikštis pajuto, kad įvyks kažin kas negera, kai tik ji susiruošė važiuoti į Jurbarką.
Pro langą tamsoje Boguslavas nieko neįžvelgė. Autostrada nevažiavo nė vienas automobilis.
Kunigaikštis godžiai rūkė. Į galvą lindo mintys apie Mariją. Įsisiautėjusi su Boguslavu per Žolinę, ji dar negalėjo taip greitai nurimti. Patirti malonumai šaukėsi naujų malonumų.
Paskambinau antrą kartą, pasakiau, kad myliu, prisiminė kunigaikštis. Patikėjau, kad mano meilė stabdys jos įdūkį. Griebiausi šiaudo, kad apsaugočiau ją nuo priklausomybės. Deja, gal jau nebeįveikiamos. Trijų vakarų ir naktų Jurbarke be pasimylėjimo dozės ji neištvers. Prasidės mudviejų ryšio griūtis. Dar ne šį vakarą, ne šiąnakt. Įtampa prieš sutarties pasirašymą ar nepasirašymą rytoj galėjo būti per didelė, kad Marija nesusitvardytų. Šį vakarą – laukimas, nekantravimas, kad greičiau pasibaigtų sutarties rūpesčiai; koketiški žvilgčiojimai į vyrų veidus; iškirptės nėrinių švelnus kedenimas. Panelė de Roan pešiodavo nėrinius kaip triušio vilną – lėtai ir lyg užsimiršusi, lyg jusdama triušio šilumą.
Boguslavas sulaikė alsavimą. Atėjo Anikė. Taikiai padėjo galvą ant peties.
Ačiū, kad apsiėmei mane globoti, sukuždėjo. Nuo mano pamotės įnorių tu negalėjai manęs apginti. Dabar ji tave valdo. Nesikrimsk, tikėkim, kad kada nors tu ją valdysi. Kai širdis pasidarys stipri kaip ranka.
Manęs niekas nevaldo, tarė Boguslavas. Nenoriu ir aš kitų valdyti.
Apačioje tyliai trinktelėjo durys. Veronė dar nebuvo atsigulusi. Gal aną naktį kunigaikštis ją išgąsdino? Gal moteris nuogąstavo, kad nuo šiol šeimininkui kiekvieną naktį gali vaidentis svetimi balsai?
Netikiu tuo, ką sakai, sušnabždėjo Anikė. Aš pati savimi dažnai netikiu. Mūsų rankos gulėjo šalia, mylėjo ir neprisilietė. Tu gyvenai su manim kasdien, turėjai mane kasdien. Taip man iki šiol atrodo. Iki pat šiol. Ir pati netikiu, kad galėjo taip būt.
Mergaitė, mergaitė, atsiduso kunigaikštis. Jau pradeda svajot apie tai, ką tapusi moterim kada nors įgyvendins. Ar pati jau supranta, kad svajoja? Ar bent nujaučia, apie ką svajoja?
Boguslavas pasijuto pavargęs. Užgesino cigaretę.
Kai skvarbiai žvelgi aukštyn – į begalybę, apima siaubas, mąstė žiovaudamas ir staiga įsiklausė į nakties tylą namuose taip ausylai, lyg ir jam, ir sodybai būtų iškilęs didelis pavojus. Girdėjo: Veronė tebešlepsi po virtuvę; veikiausiai laukia, kol atsiguls šeimininkas.
Boguslavas greitai nubildėjo laiptais žemyn.
Virtuvėj įtariai ir piktai pasižiūrėjo Veronei į akis.
Kur Anikė? – paklausė.
Veronė nenusuko akių į šalį, spoksojo į šeimininką stebėdamasi, kad jis nežino, kur Anikė.
Ji išvažiavo, įtikinamai tarė Veronė. Dieną užsuko tokia ponia ir Anikė įlipo į jos automobilį.
Išvežė ją į Liepoją, ar ne?
Pone, aš nežinau… Ar man tai reikia žinoti?
Boguslavas pasijuto apgautas lyg vaikas.
Kodėl, kodėl? – apmaudžiai klausė. Kodėl nepasakei, kad mergaitę išveža?
Aš norėjau jums pasakyt. Kaip Dievą myliu, jau ir bėgau jums pasakyt. Tačiau Anikė įkandin šūktelėjo, kad su dėde jau atsisveikino.
Atsisveikino, nykiai šypsojosi kunigaikštis lipdamas laiptais atgal į mansardą. Ši mergaitė niekada su manimi neatsisveikins. Niekas neprivers mudviejų atsisveikinti.

Miegamajame Boguslavas krito į patalą ir tysojo nejudėdamas.
Kai skvarbiai žvelgi aukštyn – į begalybę, apima siaubas, vėl mąstė. Tačiau kai skvarbiai žvelgi gilyn – į save ar į kitą žmogų, – taip pat apima siaubas. Verčiau skvarbiai nežiūrėt, nežiūrėt nei aukštyn, nei gilyn…
Vėl sapnavo. Leido naktį su Marija. Kalbėjosi. Iš taurių gurkštelėdavo po šlakelį brendžio.
Marija kalbėjo čia suirzdama, čia šaipydamasi iš savęs, čia piktindamasi visu pasauliu. Tačiau visąlaik – tvirtu, apsisprendusio žmogaus balsu.
Paruoštas mano šmėsčiojimo visuomenėj planas. Aukštojoj visuomenėj. Planas turi suvesti mane su vienu turtingu žmogum. Jo žmona Anzelma serga, šiemet turi mirti. Paskui jam reikės solidžios, išsilavinusios žmonos. Kunigaikštienė jam tinka. Jis siekia kunigaikštienės. Ištekėjusi už jo, tapsiu dar ir ministriene. Po metų. Kai baigsis gedulas ir įvyks rinkimai. Rinkimus laimės jo partija. Rodos, socialliberalų ar liberalcentristų. Neatsimenu. Ir tada, kai jis taps ministru, turėsiu už jo ištekėti. Kad ministrui pridurčiau kunigaikštienės statusą ir pikantišką reputaciją.
Besikalbant ėmė aušti. Boguslavui atėjo metas duoti rytinius nurodymus Krišpinui Kiršenšteinui. Kunigaikštis išėjo pro duris lyg iš tiršto rūko į dar tirštesnį. Kai rūkas taip sutirštėjo, jog tapo nebeįžvelgiamas, Boguslavas apsigalvojo. Grįžo atgal į vidų. Pamatė, kad naktį jiedu leido bare. Marija sėdėjo prie staliuko ir nekantraudama laukė kunigaikščio. Priėjo jaunas pernakt pavargęs barmenas. Pasakė, kad brendžio taurių kelias minutes reikės palaukti.
Ačiū, pasakė Marija. Taurės aš nebelauksiu. Turiu eiti. Pradedam vykdyti planą. Negaliu pasirodyti aukštuomenėje nesusitvarkiusi. Privalau gerai atrodyti. Negaliu sugadinti plano. Ši keista istorija gerai baigsis. Po metų būsiu Vileikienė. Jo vardas ir pavardė – Kazimieras Vileika. Dabar jis tik arklininkas. Tačiau taps ministru. Boguslavai, kai aš būsiu ministro žmona, tau bus geriau. Tau tikrai bus geriau, kai aš tapsiu ministro žmona. Turėsiu daugiau galių. Turėsiu daugiau laiko. Tau tikrai bus geriau. Mudu toli nueisim. O dabar man metas kilt. Kai atneš, išgerk ir manąją taurę. Tau palengvės.
Boguslavas atsibudo. Buvo antra valanda dešimt minučių.
Kunigaikštis neabejojo, kad kunigaikštienę praras. Juo labiau neabejojo, kad pradės ilgėtis Anikės, tos jaunos kaip maža avikė mergaitės. Ir viena, ir antra jį – nemiegojusį ir nuo košmariškų sapnų išsekusį – stūmė į neviltį.

SARKOFAGAS, III. Įvažiavęs pro rūmų vartus, automobilis sustojo. Pribėgo su berniukai, aprengti raudono aksomo durtinėliais, baltomis kelnikėmis. Atidarė automobilio dureles, atkišo rankutes kunigaikštienei Marijai, ir ji išlipo. Rūmų kieme pasigirdo patrankos šūvis. Pasitinkančiųjų būryje Marija akimis susiieškojo pasiuntinį Liubeneckį. Klausiamai žvelgė į jį pro šydą.
Liubeneckis lėtai papurtė galvą ir nudelbė akis.
Kochanskis, Miežinskis ir Mirskis įvedė kunigaikštienę Mariją ir jos patarėją Otenhauzą į rūmus.
Didelė menė gaudė nuo balsų. Sidabru dygsniuotas užuolaidas judino vėjelis, dvelkęs pro pravirus langus. Spindėjo, žėrėjo sietynai. Gipsiniai amūrai žaidė meilės žaidimus palubės šešėliuose.
Sutartis dėl sarkofago velioniui etmonui Jonušui Radvilai įamžinti buvo parengta. Du jos egzemplioriai gulėjo ant didelio tamsiai rudo stalo.
Aplink stalą stoviniavo orios ponios ir ponai. Jiems iškilo abejonių dėl sutarties pasirašymo. Karščiavosi. Ginčijosi. Pasidalijo į frakcijas. Švedų grupuočių patikėtinius užčiaupė lenkai.
Ponas Liubomirskis neatvyko, jo čia nėra, pareiškė jie. Visi suprantate: nedalyvaujant Liubomirskiui sutartis negali būti pasirašyta.
Marija dėbtelėjo į Kochanskį, Kėdainių seniūną. Pagal sutarties projektą sarkofagas velioniui Jonušui turėjo būti pastatytas Kėdainių bažnyčioje. Taigi – Kėdainiuose, mieste, kuriame didysis etmonas Jonušas Radvila nutraukė uniją su Lenkija ir pasirašė uniją su Švedija. Dabar sutartį su Marija pasirašyti turėjo Kochanskis. Ar jis išdrįs?
Marija aukščiau akių kilstelėjo mantijos kraštą. Žvelgė į Kochanskį neslėpdama, kad meta jam iššūkį.
Kėdainių seniūnas lėtais žingsniais priėjo prie kunigaikštienės.
Kai nežinai, ką daryti, geriausia nieko nedaryti, pasakė jis.
Aš žinau, ką daryti, atsakė Marija.
Atidėkime sutarties pasirašymą, pasiūlė Kochanskis.
Neturiu dingsties atidėlioti.
Kunigaikštiene! – nusijuokė Kochanskis. Jūs – moteris. Jūs galite turėti šimtus įgeidžių! Argi sunku moteriai rasti dingsčių, kad sutarties pasirašymas būtų vis atidedamas ir atidedamas.
Marija, įveikusi baimę, nusišypsojo.
Aš atvažiavau pasirašyti sutarties. Arba sukiršinti visų trijų šalių grupuotes. O gal jos dar per mažai praliejo kraujo besikaudamos dėl rinkų?
Gerai, ramiai tarė Kochanskis. Aš pasirašau sutartį. Atsakomybę už galimus kivirčus prisiimkite jūs. Rykliams skersai gerklių atsistos jūsų parašas.
Kochanskis priėjo prie stalo ir neskubėdamas pasirašė abu sutarties egzempliorius.
Marijos širdis ėmė džiugiai plakti. Lenkai sužiuro į kunigaikštienę. Lenkai tvardėsi. Laukė, kokį sprendimą priims išdaviko etmono našlė. Jurgis Mirskis žvalgėsi, tarytum stengtųsi atspėti, kas pirmas stversis špagos ar durklo.
Dabar aš neišdrįstu patarti, kaip jums pasielgti, sušnabždėjo Marijos patarėjas Otenhauzas. Kokia yra jo nepasakytoji nuomonė, iš jo veido Marija nesuprato.
Ji vis dar delsė. Tikino save, kad pasielgs teisingai. Karūnos Boguslavui ji neparveš. Užtat nepraras jo. Jam nereikės nė Anikės globoti. Jiedu galės ramiai gyventi.
Ir tuo metu Marija pamatė prieš ją atsiklaupusį pasiuntinį Liubeneckį.
Aš kaltas, tyliu balsu kalbėjo jis. Aš tris dienas tuščiai derėjausi su Liubomirskiu Varšuvoj. Aš nesugebėjau Liubomirskio įtikinti, kad jam derėtų atvažiuoti į Jurbarką. Aš kaltas, kad jūs dabar negalite pasirašyti sutarties.
Gabrielius vos tvardėsi nepravirkęs. Jis nuoširdžiai gailėjosi, kad neįvykdė užduoties. Dėl to graužėsi ir kentėjo.
Marijai pagailo geraširdžio pasiuntinio. Ji nusišypsojo švytinčia šypsena, koketiškai pritūpė ir visų ponių ir ponų akivaizdoje pabučiavo Liubeneckį į kaktą.
Ačiū tau, tarė. Tu man padėjai.
Kunigaikštienė atsistojo, drąsiai nužvelgė nuščiuvusių ceremonijos dalyvių veidus. Grakščiai pakreipusi galvą žengė prie stalo. Energingais rankos judesiais pasirašė abu sutarties egzempliorius.
Menėj stojo visiška tyla.
Ceremonmeisteris paėmė Mariją už parankės ir nuvedė į kambarį greta menės. Kambarys buvo blandžiai apšviestas, pasieniuose stovėjo staleliai, ant jų – vyno buteliai ir taurės.
Ceremonmeisteris padavė kunigaikštienei ir Kochanskiui taures. Sutarties signatarai, žiūrėdami vienas antram į akis, gurkštelėjo iš taurių skaidriai raudono vyno.
Prasidėjo puota.

Boguslavas miegodamas blaškėsi. Ir vėl sapnavo. Sapne krėtė šaltis. Kunigaikštis užsitraukė ant krūtinės antklodę ir pamatė kočėlėlį, gulintį prie jo kojų.
Boguslavas atsisėdo lovoj ir keikėsi. Nesuprato, ar keiktis pradėjo dar sapnuodamas, ar jau atsibudęs.
Antras Marijos vakaras Jurbarke. Tai, kas turėjo įvykti, jau įvyko (sutartį arba pasirašė, arba nepasirašė). Atsipalaidavimas. Vynas. Širdyje ir mintyse krusteli sekso dozės poreikis. Kunigaikštienės statusas poreikį tramdo. Geros reputacijos reikės dar ir rytoj, dalykinių sandorių ir iškylos dieną. Puotoje ją supa vyrai, su kuriais kadaise mylėjosi (su kai kuriais – ir nelabai seniai). Neverta rizikuot. Tačiau aistrą kursto prisiminimai, erotiniai vaizdiniai. Šišas pasimylėti stiprėja. Traukia į gamtą, į tamsą. Iš pradžių – švelnus kūnų susiglaudimas. Toks kaip Marijos ir Boguslavo susiglaudimas kapinėse laidojant Mejerį. Bus buvę. Niekas nebus matęs.

MANSARDA, IV. Boguslavas nuėjo prie langelio ir užsidegė cigaretę. Prorečiais tyliai keikėsi. Jo ir Marijos meilės ryšys y~ra. Pasitikėjimas vienas antru buvo per silpnas. Jos priklausomybė nuo sekso – per daug stipri.

Užteko trijų išsiskyrimo parų, kad suprasčiau, koks trapus ir apgaulingas buvo mudu ištikęs stebuklas, mąstė kunigaikštis rūkydamas ir spoksodamas pro langelį į tamsą. Koks plonytis pasitikėjimo ryšelis tesiejo mus. Užteko trijų parų, kad jos širdy užsimegztų naujas mažytis pasitikėjimo mazgelis. Iš mudviejų pasidžiaugimų, kad „bus buvę“, liko tik liūdesys ir supratimas, kad „nieko nebuvo, nieko“.

Boguslavui nuo rūkymo pasidarė bloga. Pasižiūrėjo į laikrodėlį. Buvo dvidešimt trečia valanda.

Velniai griebtų, pamanė kunigaikštis, myliu ją ir priklausomą. Jos gyvenimas turi būti man paslaptis. Tai jos pasitikėjimo manimi turinys. Taip pat ir jos žodžių „aš – vieniša, tu – vienišas, gyvenkim šia diena“ turinys.

Boguslavas nusijuokė.

Kodėl aš kraustaus iš proto? Taip, ji man nusikalto. Tačiau įkalčių aš negaliu ieškoti. Koktu ieškoti įkalčių. Nebegalėsi bendrauti nė su vienu žmogum, jeigu ieškosi įkalčių.

Kunigaikštis mansardoj ir keikėsi, ir juokėsi. Tačiau širdies skaudėjimas neatlėgo.

Išgirdo šnabždesį. Marija šnabždėjo balsu, kuriuo kalbėdavo, kai tebebuvo mergaitė.

 

kaltomis lūpomis

artėju prie tavęs

kaltais prisilietimais

skverbiuosi į tave

Ir tuojau – garsesnis, energingesnis balsas. Anikės.

 

tai kamgi klesti sodas

ir gundo pažinimo obuoliais

prakandus obuolį išbyra sėklos

ir pasisėja dykumoj

kodėl liepei nešokti lietuje

kam išvijai į karavanų kelią

Boguslavas stovėjo užkandęs žadą. Jis buvo griežtas karvedys. Užgrūdintas kontrabandininkas. Jis negalėjo mąstyti poezijos tekstais. Jos, mergaitės, atėjo. Buvo čia. Abi.

Gana, papurtė galvą Boguslavas. Ne apie jas turiu galvoti. Mano galiomis neatskleidžiamos yra jų svajonės ir kaltės. Turėčiau dažniau susimąstyti apie save. Kodėl aš nuolatos veržiuosi prie moterų? Ko ieškau jų glūdumose? Ar ne vienos vienintelės mergaitės, kuri dar nė pati nežino, kad jau svajoja?

SARKOFAGAS, IV. Prieplauka buvo maža, krantinė tuščia, jie turėjo šaukti, spiegti, mušti būgnus, kad į krantinę ateitų žioplių pasižiūrėti, kaip jie sulipa į baltą motorlaivį ir išplaukia.

Sarkofagas didžiajam etmonui bus pastatytas! Ir ne iš akmens! Iš metalo! Turėjo džiaugtis visi.

Šiandien Dievo diena, sakė ponioms ir ponams kunigaikštienė. Gyvenkime šia diena!

Dangus buvo apsiniaukęs, oras – miglotas, Nemuno vanduo – tamsus ir atšiauriai ribuliuojantis.

Puiku! – džiūgavo kunigaikštienė. Laivas siūbuoja, aš siūbuoju, jūs siūbuojate! Mes plaukiame į nežinią ir geriame vyną iš kakliukų.

Marija viena ranka prilaikė raudoną skrybėlaitę su didele juoda kokarda prie šono, antra bliūškino juodą ilgą sijoną, kurį vis išpūsdavo vėjas.

Velionis etmonas kariavo ir už tėvynę, ir už algą, tėvynė visada yra susimaišius su pinigais, laistydamas vyną skeryčiojo rankomis Mirskis. Aš toks! Kas moka, tam tarnauju.

Aš vertinu tik prisiekusius tarnus, šaipėsi iš Mirskio pulkininkas Putkameris. Mirski, ar tu – prisiekęs tarnas?

Cha cha cha! – juokėsi ir stūgavo Miežinskis. Priesaika – tai meilė arba politika. O nėra nei meilės, nei politikos, iš kurios nebūtų galima pasijuokti.

Kas čia juokiasi iš meilės? – pyktelėjo kunigaikštienė. Ar užmiršote? Pranašas pasakė: mirsite iš meilės, jeigu iš meilės juoksitės.

Oras taisėsi. Virš denio sklaidėsi saulės spindulių parausvinta migla. Šviesėjo visa padangė.

Kunigaikštienė ir ori, ir koketiška skraidžiojo nuo ponios prie ponios, nuo pono prie pono. Kalbino, sakė pagyras ir padėkas, žavėjosi jų pasiekimais. Pasakojo trumpas ir juokingas gyvenimo istorijas. Ramino įsimaurojusius. Linksmino nusiraminusius. Veikiai nebeliko denyje žmogaus, kurio kunigaikštienė nebūtų pagerbusi.

Motorlaivis ūžė ir girgždėjo. Pro ausis švilpė vėjas. Iš vis atkemšamų naujų butelių plūsčiojo vynas. Kūnai su kūnais vis dažniau ir lipšniau gludo, retsykiais jau galėjai pamanyti, kad denyje pukši ir ropinėja vienas didelis daugiagalvis ir daugiakojis kūnas. Pragaro katilas. Verda žmogiena. Sielos nuo gyvasčių atsiskiria. Kas bus? Jeigu siela ir tėra gyvastis, kas atsitiks kūnams, kai jie pasijus negyvi, tačiau dar pasibaisėtinai geidulingi?

Nedrįsk! Nedrįsk peržengt kryžiaus!

Šėtone, aš ne velnias!

Marija pažino Liubeneckio balsą. Susirūpinus dairėsi, iš kur jis atsklinda.

Vargas tiems, kurie su lietuviais susideda! – griaudėjo Otenhauzas. Lietuviai išsigąsta, kai pergalė jau arti!

Ar girdėjot, ką šis roplys pasakė? – Kochanskis iškėlė ir purtė kumščius. O! O! Jei nemylėčiau artimo kaip pats savęs, šitom rankom… savom rankom išraučiau jam liežuvį!

Į motorlaivio bortus šniokšdamos dužo vilnys. Dužo širdys, šukės traškėjo ir maišėsi, niekas nebežinojo, kuris kurios labiau geidžia, o kuria nori atsikratyti.

Ei! Ei! Žmonos gali parklupdyti savo vyrus ant kelių, tačiau negali nunešti meilužiams jų galvų!

Jūs? Jūs manote, kad turite meilužę?

Vargšas Liubeneckis!.. Jis sėdėjo ant suolo prie borto ir laikė įrėmęs į kojos kelį brendžio butelį. Prorečiais iš jo vis gurkšteldavo.

Chm, vyptelėjo Marija. Priėjo ir atsisėdo šalia Liubeneckio. Stengėsi suprasti, kur žvelgia, ką mato liūdnos Gabrieliaus akys. Žvelgdama joms įkandin, Marija išvydo ant Nemuno kranto dunksantį mišką. Maža gyvenvietė jame atrodė lyg blyškiai rausva žaizda.

Na? – Marija glustelėjo prie Liubeneckio. Šis vienu mauku išgėrė kelis gurkšnius brendžio.

Aš kaltas, pasakė tylutėliu balsu ir nukorė galvą. Aš neatvežiau į Jurbarką Liubomirskio.

Jis kaltas! – užsiplieskė kunigaikštienė. Argi aš būčiau tave pabučiavus, jeigu tu būtum man nusikaltęs!

Aš nusikaltau kunigaikščiui Boguslavui. Aš pakišau jam kiaulę.

Kodėl tu kalbi apie Boguslavą? – Marija jau pyko. Argi jis vertas karūnos? Jis nevertas geros kepurės! Jis gali kautis tik dėl vienadienės garbės. Dvikovose – narsus, gyvenime – bailys.

Neteisybė, tyliai atitarė Gabrielius. Karūna jau spindėjo ant jo galvos. Aš kaltas, kad karūna nukrito.

Dabar Marija ėmė juoktis.

Tu – geraširdis žmogus. Nemoki išsisukinėti ir meluoti. Ir manai, kad visi – taip pat sąžiningi.

Nemanau, papurtė galvą Gabrielius. Mano žmona nesąžininga.

Levutė? – sukluso Marija. Kodėl taip apie ją sakai?

Ji turi meilužį.

Chm. Ar tu tuo įsitikinęs?

Taip, tarė Gabrielius ir vėl išgėrė iš butelio kelis brendžio gurkšnius.

Negaliu patikėt! – sušuko kunigaikštienė. Kas jis?

Nežinau, ką turi, tačiau turi. Aš jos akyse matau meilužio sielą.

Marija linksmai nusikvatojo.

Koks tu nuostabus žmogus! Matai kitų akyse karūnas, sielas, o jose nieko nėra! Ničnieko! Boguslavas pasitraukė iš kovos dėl karūnos todėl, kad pabūgo pralaimėti. Ne iš kiekvieno dvikovų meistro padarysi karalių. O tavo žmona liūdna, nes tu keliauji, keliauji, keliauji. Levutės akyse tu matai ne meilužį, o liūdesį. Gabrieliau, ar tau bloga?

Liubeneckis tylėjo. Marija papurtė jį. Liubeneckis tylėjo. Buvo visiškai girtas.

Ir tą pat akimirką Marija pajuto, kad nebegali nuo jo atsitolinti. Paprašė pulkininką Putkamerį, kad pakviestų motorlaivio kapitoną.

Senas rūstus kapitonas storomis suskeldėjusiomis lūpomis, mažomis skvarbiomis akutėmis žiūrėjo į girtą Liubeneckį. Kunigaikštienė reikalavo, kad vyrai įkeltų jos pasiuntinį į valtį.

Ar jūs norite nuskandinti šią mėšlo kupetą? – paklausė kapitonas.

Aš noriu su juo pasiirstyti valtimi, atsakė Marija.

Vyrai susižvalgė.

Už motorlaivį, už degalus, už valtis, už gelbėjimo ratus, už variklio ūžimą, už jūsų darbo valandas užmokėjau aš, valingai kalbėjo kunigaikštienė. Aš jus nupirkau, tai ir elkitės kaip nupirkti.

Mes taip ir elgiamės, niūriai pasakė kapitonas. Tačiau ar jūs mokate irkluoti?

Nejuokaukite, pasukiojo krūtinę kunigaikštienė. Mane užaugino moldavai. Valtimi esu perplaukusi Balatono ežerą.

Dabar kapitonas pasižiūrėjo jai tiesiai į akis.

Matau, jūs nenuskęsite. Aš saugau jus nuo negarbės.

Chm, pakreipė galvą Marija. Ar nežinote? Bastilija – sugriauta, visi – laisvi.

Kapitonas, tyliai pasikeikęs ir pasispjaudęs, įsakė savo vyrams nuleisti valtį su dviem keleiviais į vandenį.

KALTĖ, V. Liubeneckis gulėjo ant valties dugno priešais kunigaikštienę. Girtas. Be nuovokos. Rankoje tebelaikė butelį, kuriame dar buvo brendžio.

Kunigaikštienė irklavo į vakarus, pasroviui. Irklavo retais, lėtais grybšniais, kartkartėm suvis neirklavo – laikė pakėlusi irklus lyg šlapius, varvančius sparnus. Valtį plukdė upės tėkmė, Dievo valios srauja.

Upę ir krantus gaubė ramybė. Akiraty žaliavo kelios salelės. Vienos pakrantėj žirgai, įbridę į vandenį iki papilvių, gėrė prunkščiodami ir pūtuodami. Krantai slinko pro šalį tylūs, tamsžaliai, prorečiais nuo miglos melsvi. Nuo medžių ir krūmų krito ir kryžiavosi vos įžiūrimi šešėliai.

Marija irkluodama pasijuto atsipalaidavusi ir laiminga. Nuo išgerto vyno maloniai svaigo galva ir leipo kūnas. Ji džiaugėsi atsikračiusi Anike. Podukra tebebuvo mergaitė. Numanė, ko ji ilgėjosi. Marija negalėjo leisti mergaitei bręsti Boguslavo akyse. Kunigaikštienė manė gerai pažinusi gyvenimą. Moterų – daug, mergaitė – viena. Vyrai, verždamiesi prie daugelio moterų, veržiasi prie tos vienos mergaitės. Ir ja būti norėjo pati Marija.

Šviesios Liubeneckio kelnės tarpukojy ėmė tamsėti. Marija nustebusi žiūrėjo, kaip toji šlapia dėmė plito.

Štai kaip. Vyrai šiais laikais sudrėksta anksčiau negu moterys. Kas čia dedasi? – garsiai paklausė. Aš – moteris. Kodėl aš irkluoju?

Liubeneckis ir girtas pažino darbdavės balsą. Krustelėjo, pakėlė galvą ir apsidairė.

Tu – vyras, pasakė Marija suirzusi. Irkluoti turėtum tu.

Gabrielius pabandė atsistoti, tačiau kojos linko lyg guminės. Pasiuntinys vėl išsitiesė kaip ilgas ant valties dugno.

Marija paleido iš rankų irklus, atkimšo nugertą brendžio butelį ir ėmė siurbti iš kakliuko.

Pasigerti, pasigerti, krebždėjo galvoj mintys. Ir paskui bus gerai, ši naktis bus pašėlusi. Dieve, tu leidi būti man tuo, kuo esu, ačiū tau, tu matai, aš nuoširdžiai tau dėkoju.

Į krantą ėmė dairytis gosliomis, apsiblausiusiomis akimis. Eglių matė mažai, pro šalį slinko beržų, ąžuolų, drebulių miškeliai. Beržų lapai gelto, daug jų jau geltonavo ant žemės.

Toli priekyje dar trys valtys švysčiojo irklais. Marija neabejojo – tai jos pavyzdys uždegė ir kitų iškylos ponių bei ponų širdis, ir motorlaivio kapitonas leido iškylautojams pasiirstyti. Jų akių reikėjo vengti. Reikėjo glaustis prie kranto. Tik kurioj vietoj?

Marija vis labiau irzo. Liubeneckis gulėjo girtas, ant kranto šmėksojo daug didelių akmenų, apžėlusių kerpe. Ant akmenų, ant žvirgždo mylėtis ji nenorėjo.

Ar tu dar gyvas? – paklausė Marija Liubeneckį.

Aš kaltas, tyliai atsakė vyriškis.

Nelaimingas jis, pamanė kunigaikštienė. Levutė nenori jo.

Marija dar akyliau žvalgėsi į krantą. A! Prasidėjo miškingos kalvos. Jų atšlaitėse ganėsi avys: nedidelės, pilkos, baužos – tokių Marija nebuvo nė mačius.

Ją sudomino kelutis, apkritęs spygliais ir pernykščiais lapais. Jis niro į miško tankmę. Medžių lajos virš kelučio buvo susipynusios, gaubė lyg ir ne kelutį, o tamsų urvą ar tunelį.

Marija pasuko valtį prie jo angos.

Tolumoje ėmė kaukti motorlaivio sirena.

Aš negirta, aš sergu, nudiegė širdį Marijai.

STEBUKLAS, IV. Boguslavas atsibudo penktą valandą keturiasdešimt minučių. Gėrė daug vandens. Skaudėjo širdį. Devintą trisdešimt penkios minutės Papūgų dvare dar niekas nekėlė telefono ragelio. Nekėlė ir dar po valandos. Paskui dvi valandas pylė, pylė lietus, dundino skardinį stogą už Boguslavo lango. Triuškino kunigaikštį. Nuo širdies skaudėjimo jis ėmė dusti. Marija iš Jurbarko turėjo sugrįžti vakar vakare. O ji ir šiandien – vidurdienį – dar nebuvo sugrįžus.

Myliu ją ir priklausomą nuo sekso, puolė į neviltį kunigaikštis. Tai kankinio meilė. Jos vyras nepakėlė kančių. Nepakelsiu ir aš. Ji sugniuždys dar ne vieną vyrą.

Nuo minties, kad jis ne paskutinis Marijos kankinys, Boguslavui nepalengvėjo. Jis vis skambino ir skambino ir klausėsi ilgų telefono aparato pyp-čiojimų. Ir pamažėl rimstančio lietaus barbenimo į skardinį stogą.

Penkioliktą valandą trisdešimt minučių Marija atsiliepė. Įtampos išsekintas Boguslavas uždavinėjo jai nerišlius klausimus.

Esu gyva, kalbėjo Marija, jam atrodė, klejojančiu balsu. Sugrįžau gal prieš valandą. Dabar geriu arbatą su Berta. Ar viskas gerai susiklostė? Sarkofagas bus pastatytas. Pasirašiau sutartį, nors ponas Liubomirskis ir neatvyko. Ir gerai, kad neatvyko. Aš be kovos laimėjau. Tave. Neatidaviau tavęs karūnai. Pasilikau tave sau. Labiausiai patiko pasirašymo ceremonija ir iškyla Nemunu. Vakar. Plaukėm motorlaiviu. Dainuodami ir gerdami. Ne, nesu peršlapus. Tik įjuodus. Vanduo dušuose tryško tik pro kelias skylutes. Man labai padėjo tavo paskutinis skambutis, jeigu atsimeni, ką tada pasakei. Šiandien nebe-noriu su niekuo susitikti. Turiu pailsėti ir atsimainyti. Pavargau. Nusibendravau. Susitikt galėtume rytoj. Būtų apie ką pasišnekėti.

Ar apie Anikę? – paklausė Boguslavas. Ar dar galime šnekėtis apie Anikę?

Aš pavargau. Nebegalvoju nei apie Anikę, nei apie tavo karūną. Abi mūsų dalykinės sutartys nutrūko. Mudviem iki mirties užteks ir tos vienos – nedalykinės.

Marija kalbėjo nualsusiu, leisgyviu balsu, tačiau ir su įprastu jai tikėjimu, kad pasaulis drykso prie jos kojų.

Ji dar neišsiblaivė, pamanė Boguslavas. Gerai, susitiksim rytoj, pasakė garsiai.

Išjungęs telefoną, kunigaikštis stovėjo neaprėpdamas padėties, kurioje atsidūrė. Marijos balso tonas ką tik paliudijo, kad ji, visus patikusius vyrus gniuždanti moteris, Jurbarke sugniuždė jį, kunigaikštį Boguslavą.

Tačiau kodėl ji mano, kad nesugniuždė ir savęs? Kodėl ji didžiuojasi savo gera reputacija, kurią viešumoje palaiko tik buvusių meilužių baimė pasakyti apie ją tiesą? Jos buvę meilužiai tyli. Ir tylės. Nes prašnekę pirmiausia save, o tik paskui Mariją pažemintų. Todėl Marijos reputacija viešumoj gera. Nes kuris iš kunigaikštienę pamylėjusių vyrų viešai atsistotų šalia jos kaip sutuoktinis, kaip žmogus, pasiryžęs su ja gyventi iki mirties? Nė vienas. „Ir aš ją turėjau, ir aš ją turėjau, ir aš ją turėjau, o jis, kvailys, atsistojo šalia paleistuvės!“ Šių žodžių nenorėtų išgirsti nė vienas vyras.

Boguslavas laikė save stipriu, daug valdžios turinčiu žmogum. Iki pat šiol tikėjo, kad jei jis atsistotų šalia Marijos, nė vienas jos buvęs meilužis neišdrįstų jo apkalbėti. Dabar tuo nebetikėjo. Marija Jurbarke Boguslavą pažemino daugelio įtakingų ponių ir ponų akivaizdoje. Ir atvėrė jam akis! Kunigaikštytė de la Fors pasidulkino su juo tam, kad įskaudintų nemylimą sužadėtinį ir šis jos išsižadėtų. Kunigaikštytė de Roan laikė Boguslavą viešu sužadėtiniu, kad slapčiomis galėtų šėlti su leitenantais ir jaunais kunigaikštukais. Grafienė Rijė troško vis naujų potyrių ir tik dėl to naudojosi Boguslavo slaptomis paslaugomis. Nė viena iš jo turėtų moterų nenorėjo, kad jis atsistotų šalia jų, būtų jų gyvenimo žmogus, mylintis ir mylimas. Kunigaikštienę Mariją pas Boguslavą atvedė kaltės dėl vyro mirties jausmas. Kunigaikštienė priėjo ir pasakė: „Mudu susitikom po dešimties metų! Įvyko stebuklas! Likimas vėl mus suvedė!“ Stebuklinė meilė įtikinamiausiai sunaikina kaltes. Boguslavas padėjo Marijai užmiršti kaltes. Ji atsitokėjo, atsitiesė, suspindo gyvenimo džiaugsmu ir Jurbarke vėl pripažino kūno viršenybę prieš sielą „dviejų sąjungoj“. Tikriau – „sąjungoj su vyrais“.

Esu panaudos žmogus, rijo nuoskaudą Boguslavas. Esu vyras panaudai.

Ir staiga pamanė: aš noriu pamatyti Mariją dabar; aš noriu pamatyti Mariją prisidainavusią, nusibendravusią, neišsiblaiviusią ir pavargusią.

Suskatęs ruoštis kelionei, pirmiausia šoko ieškoti špagos. Tačiau kai špaga atsidūrė jo rankoj, prablaivėjo protas.

Ne į dvikovą važiuoju. Kam špaga? Nereikia špagos.

Išlipęs iš automobilio, kunigaikštis nei iš šio, nei iš to neišsilaikė ant kojų. Suklupo. Berta pamanė: girtas. Norėjo užstoti jam kelią ir neįleisti į vidų. Tačiau Boguslavas vikriai atsistojo, beveik bėgte įbėgo į rūmus. Užlėkė laiptais į antrą aukštą, atidarė Marijos apartamento duris.

Kunigaikštienė miegojo. Jos drabužius Berta buvo tvarkingai padėjus. Tik štai – ant kėdės atlošo kabojo kiklikas, jo skverneliai, kuriuos gražiai šiurendavo vėjas, čia vienur, čia kitur buvo įplėšti arba suvis nudraskyti.

Marija gulėjo apsiklojus antklode galvą, prisitraukus kelius prie krūtinės. Nelygiai alsavo. Prorečiu vos girdimai sudejuodavo. Atrodė, kad ir miegodama savo apartamente jautėsi nesaugi.

Boguslavas atsargiai nutraukė antklodę nuo jos galvos ir pečių. Lovoje gulėjo ne kunigaikštienė Marija, o kunigaikštytė Marija, seniai pralėkusių metų mergaitė. Jos veidas buvo išburkęs, pilkšvas, poakiai pajuodę. Kaklas – nusėtas mėlynėm, nugara – subraižyta, išberta gelsvėjančiom, žalsvėjančiom dėmėm.

Argi ši mergaitė kadaise mąstė apie Neprarandamąjį, kuris yra daugiau negu mylimasis, negu vyras, negu vaikų tėvas; kuris yra lyg ir antras Dievo Motinos sūnus, skirtas jai vienai? Ar ir dabar ši mergaitė neturėtų širdyje Neprarandamojo, jeigu aistra nebūtų sudeginus jos svajonių?

Supratęs, kad išsekusi mergaitė neatsibus nuo jo žvilgsnio, Boguslavas nuo jos nusisuko.

Akyse šmėstelėjo Dumskis, žalsvas paukštelis, įsikibęs nagais į užuolaidos klostę. Kybojo nejudėdamas, papuręs ir liūdnas.

Kunigaikštis sukluso. Girdėjo tylų – lyg toli nuo čia kalbantį – mergaitės balsą: esu alkana, skubu gyventi, trokštu patirti viską viską, prilygti geidulingiausioms moterims; kiekvieną vyrą noriu išbandyti, pranokti, sugniuždyti, pamatyti bejėgį prie mano kojų; ilgiuosi moters įvertinimo, garbės – kad ir labiausiai nuodėmingos garbės; ką aš galiu padaryti, jeigu nieko negaliu pakeisti ir myliu myliu ydingas moteris, ydingus vyrus? jeigu šios moterys, jeigu šie vyrai taptų skaistūs, – nebemylėčiau jų, pasitraukčiau nuo jų.

Boguslavas greitais žingsniais išėjo iš apartamento.

Prasilenkė su Berta. Ji buvo užsidėjusi – vasarą! – kailinę kepurę, vilkėjo juoda suknia, atrodė kelias paras nemiegojusi, išblyškusi, sulinkus ir susitraukus – per anksti ir netikėtai greitai susenusi.

DVIKOVA, IV. Kunigaikštienė Marija pakvietė Boguslavą pietų. Vasaros restorano pavėsinėje jiedu gėrė kavos, sulčių, nenoromis kneižėjo karštus patiekalus su daržovėmis. Brendžio užsisakė, tačiau taurių vis dar nedrįso pakelti.

Kunigaikštienės poakiai tebebuvo ištinę. Ji valingai tikino, kad sveria tiek pat, kiek ir prieš išvažiuodama į Jurbarką. Ten buvo susirinkęs elitas. Apgailėtinas. Nejunta po kojų tvirto pagrindo. Geria, keikiasi, pasigėrę mauroja, tampa nežmonėmis.

Esu nusivylusi žmonių mentalitetu, lyg išvadą pasakė Marija. Norėčiau studijuoti mentalitetą. Praktiškai. Tik va – reikėtų perskaityti daug teorinių knygų.

Boguslavas tylėjo, žiūrėjo jai į akis. Marija atlaikė žvilgsnį.

Sekmadienį motorlaivy ir aš per daug išgėriau, kalbėjo įtikinamai. Kai priėjau prie Liubeneckio, jis dar nebuvo girtas. Sielvartavo, kad jam neištikima žmona. Guodžiau.

Žinau, tarė kunigaikštis. Man skaudėjo širdį.

Liubeneckis tik sau prisiėmė kaltę, kad Liubomirskis neatvažiavo į sutarties pasirašymo ceremoniją. Sakiau, kad ne tik jis kaltas.

Žinau. Man skaudėjo širdį.

Marija žiūrėjo Boguslavui į akis stengdamasi atspėti, iš kur jis žino, kaip ji leido laiką Jurbarke. Levutė ką nors nugirdo? Bet argi Levutė būtų galėjus išplepėti kunigaikštienės paslaptis Boguslavui?

Marija negalėjo tuo patikėti.

Ir staiga pamačiau, kad Liubeneckis visiškai girtas, vėl prašneko kunigaikštienė. Mano pasiuntinys. Diplomatas. Girtas! Privalėjau jį paslėpti nuo elito akių. Motorlaivio kapitonui liepiau įkelti jį į valtį ir nuleisti į vandenį. Aš irklavau, jis miegojo. Nustėrau pamačiusi, kad jis prišlapino kelnes. Pasijutau bjauriai.

Žinau, tarė Boguslavas. Visas tas tris paras, kurias praleidai Jurbarke, man skaudėjo širdį.

Marijos akių vyzdžiai išsiplėtė.

Aš tau pasakoju! – sušuko. Noriu pati tau papasakoti kaip buvo, kol visokių kvailysčių tau nepripaistė kiti.

Taip ir yra – pasakoji, ramiai atitarė kunigaikštis. Bet – kam? Jurbarko šešėlis užkrito ant mūsų visam laikui.

Marija nevalingai stvėrė taurę ir gurkštelėjo iš jos brendžio. Nebepajėgė ramiai kalbėtis, juolab kad Boguslavas su ja kaip ir nesikalbėjo. Dėjosi žinąs visus jos nutikimus Jurbarke. Ir ji nebesitvėrė savo kaily. Reikėjo alkoholio dozės. Siurbtelėjo iš taurės dar siurbsnelį.

Jurbarko šešėlis. Ką tai reiškia? – Marija primerkė akis. Padėjau į bėdą patekusiam diplomatui. Ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar galiu padėti žmogui? Antradienį paskambinau karužui Janui Pšistanovskiui, jaunystės draugui. Pasveikinau gimtadienio proga. Ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar galiu pasveikinti jaunystės draugą? Vakar Tikocino įgulos komendantas Vikenas pakvietė kartu pavakarieniauti ir aptarti vyro palaikų pervežimo reikalus. Nenuėjau. Sėdėjau užsidariusi namie. Bet ar aš turėjau tavęs pasiklausti, ar man eiti, ar neiti su Vikenu vakarieniauti? Iki šiol buvau įpratusi bendrauti natūraliai ir nuoširdžiai. Ar nuo šiol aš turėčiau žmonių šalintis? Man gresia pavojus, aš esu priklausoma nuo alkoholio, nuo krūtų spenelių, nuo sekso… Ar žinai, kokie skaudūs man buvo tavo priekaištai? Supratau: tu suvis manimi nepasitiki.

Aš tavim pasitikiu. Dabar. Ir visada, kai esi blaivi. Tačiau kaip aš tavim galiu pasitikėti, kai tau užeina chandra?

Tu nesupranti. Chandra man užeina retai. Už retus paklydimus mudu susitarėm atleisti vienas antram. Tu – neatleidi. Nes visiškai nesupranti manęs. Aš viską dėl tavęs dariau nuoširdžiai! O tu supratai, kad gundau sau naudingą žmogų. Ar girdi, ką sakau? Dviejų sąjunga – tai ne naudingųjų klanas. Moteris ir vyras nėra klanas.

Girdžiu, ką sakai, vis dar ramiai ištarė kunigaikštis, tačiau dabar ir pats išgėrė brendžio. Girdžiu, ką sakai. Tačiau ir aš tau sakau. Jeigu elgsies taip, kaip elgeisi Jurbarke, aš nuo tavęs atsitolinsiu, kad ir kaip tave mylėčiau.

Jurbarke nieko neatsitiko! – sušuko Marija. Nieko, ničnieko neatsitiko!

Mieloji, kaip atrodė šis „nieko neatsitiko“? Įsivertei pasiuntinį į valtį. Irklavai. Pasukai prie kranto. Paskui – į mišką. Nuo motorlaivio denio tave matė vyrai, su kuriais esi mylėjusis. Tai ar buvai ori? Apie kokį savo orumą man kalbi?

O apie kokį mišką tu kalbi? – įsiuto kunigaikštienė. Pasigirdo motorlaivio sirena! Mes nebuvome išlipę į krantą! Pasigirdo sirena!

Boguslavas liūdnai nusijuokė. Juto, kad yra įsitempęs, tačiau vis dar pajėgė išlikti ramus.

Man vis sunkiau prie tavęs prisiliesti, pasakė. Esi ištvirkusi.

Taip, esu ištvirkusi. Tokios tau ir reikėjo.

Tokios ir reikėjo.

Jokia kitokia moteris su tavim nesusidėtų. Kanoniška moteris – nesusidėtų.

Tikriausiai nesusidėtų. Bet ir tu nenori gyventi šeimyninio gyvenimo. Tau reikia ateinančio ir išeinančio. Pati nori būti ateinanti ir išeinanti. Sakiau, paslaugų teikėjos man nereikia. Dėl tavęs aš su vyrais klajokliais nekonkuruosiu. Man reikia atsako į meilę, abipusio ir patikimo ryšio. Užsisakoma kaip prostitutė man netinka.

Kunigaikštienė, triukšmingai patraukusi kėdę, atsistojo ir smulkiais žingsneliais nulipo mediniais laiptais ant šaligatvio.

Boguslavas prie staliuko liko vienas. Rūkė. Žiūrėjo į melzganą giedrą tolį, atsiveriantį tarp aukštų gyvenamųjų namų. Suprato per daug įskaudinęs Mariją. Širdies skausmas dabar atrodė nebe laikinas, o lyg įgimtas, lyg brolis dvynys, kurį, daug metų miegojusį, pažadino visame kūne įsigyvenusi vienatvė.

Boguslavas išsitraukė dar vieną cigaretę ir užsisakė balto sauso vyno.

Mano iššūkį sukurti šeimą ji priima tik su sąlyga, kad ir aš priimčiau jos iššūkį – pripažinčiau kūno viršenybę prieš sielą, mąstė kunigaikštis. Ji nori išsiderėti teisę nesusilaikyti ir būti laiminga palankiomis progomis. Tačiau ar noru turėti šią teisę ji man jau nusikalto, ar dar ne? Ji visada, visur – namie, bare, tarpuvartėj, motorlaivy – laukia vyriškio atakos. Malonumų atnaujinimo. Naujų potyrių. Tačiau ar atakų laukimu ji man jau nusikalto, ar dar ne? Ar aš galiu nuspręsti, ko jai reikia, o ko nereikia? Ar galiu tai nuspręsti, jeigu nė pati Marija tikrai nežino, ko ir kodėl jai reikia? A! Laisvės. Nori būti laisvas žmogus… Kiekvienas nori būti laisvas, tačiau nė vienas protu neaprėpia, ką gyvenime daro kaip laisvas, o ką – kaip nelaisvas žmogus. Ar aš, siekdamas karūnos, buvau laisvas žmogus? Ne. Laisvę keičiau į nelaisvę! Ir to nežinojau.

Boguslavas nuleido galvą.

Ką aš padariau? – apmaudžiai klausė savęs. Užkapojau Mariją baisiais įkalčiais! Pasikliaudamas tik intuicija ir įsivaizdavimais!.. Ką aš dabar darysiu? Kur eisiu?

Kunigaikštienė, išėjusi iš restorano pavėsinės, sustojo apytuštėj gatvėj. Atsirėmė į geležinių virbų tvorą. Nesuvokė, kas įvyko. Neišmanė, ką galvoti apie tai, kad su Boguslavu susipyko ir išsiskyrė.

Kas pasikeitė? – stengėsi suprasti naują padėtį. Jis sėdi restorane prie staliuko, aš stoviu gatvėj prie geležinių virbų tvoros.

Gyvenk šia diena. Ir vis kas nors „bus buvę“. Ką reiškia – „bus buvę“? Ir nelaimė, ir laimė bus praėjus? Iš tikrųjų, apstulbus suprato, bus praėjus. Ir nei nelaimės nepaliksi praeityje, nei laimės pasitausosi ateičiai. Tačiau kodėl nepasitausot vilties, kad ir vėl kada nors galėsi pasakyti: esu laimingiausia pasaulyje moteris, myliu ir esu mylima, sunkiai sergu, geriu štai mėtų arbatą su mylimuoju?

Kunigaikštienė dirstelėjo į laikroduką.

Po to, kai jis pasakė daug teisybės apie mane, išgyvenom išsiskyrę jau dvidešimt minučių.

Marija grįžo į vasaros restorano pavėsinę.

Turiu tau dar šį tą pasakyti, pareiškė atsisėdusi prie staliuko. Pusantro mėnesio man skaudėjo širdį. Kol rūpinausi sarkofagu, visą laiką skaudėjo širdį. Gal tu iš manęs perėmei tą skaudėjimą? Gal iš tikrųjų perėmei? Kad apsaugotum mane nuo pavojų, kurių aš nejutau?

Galbūt, iš visų savo glūdumų atsiduso Boguslavas.

Sutinku, Jurbarke aš elgiausi negerai. Užmiršau, kad tave skaudinu.

Žinau, nusišypsojo Boguslavas. Užsisakiau balto vyno. Ar nori gurkšnio?

Jiedu dar nežinojo, kad kartu puotauja paskutinį kartą.

Kunigaikštienės apartamente ant stalo buvo ir baltos, ir juodos duonos. Ir duonos su grūdais. Vyne troškintos mėsos. Keptų jūros lydekų. Kepenėlių su bulvių koše. Vištos šlaunelių. Krūva salotų lapų, krapų ir petražolių. Raudonųjų pipirų. Ir marinuotų šparaginių pupelių. Ir padažo, nusistojusio trimis tirštumo sluoksniais.

Obuolių pyrago. Kavos, mėtų ir čiobrelių arbatos. Vynų – prancūziško klareto ir portugališko saldaus basterto. Juokas! Buvo ir pigaus, bet ambicingai „Monarchų pilimi“ pavadinto raudono vyno. „Palangos“ trauktinės. Ir brendžio.

Ar žinai? Šparagas – lelijinių šeimos pievų ir darželių augalas! – džiūgavo kunigaikštienė. Aš valgau lelijas. Ar matai? Aš šlamščiu, ryju lelijas.

Iš tiesų jie abu rijo, šlamštė. Burnos vis buvo pilnos mėsos, padažo, garnyro arba daržovių. Ir jų pirštai buvo aplipę sėklytėmis, lūpos – riebaluotos. Per smakrus varvėjo padažai, prieskonių aliejai. Iš butelių į taures plūsčiojo vynas ir brendis. Pasipildavo ir ant akinamai baltos staltiesės. Ir ant kilimo.

Į svetainę įskridusios žalios ir geltonos papūgos sumaištingai skraidžiojo, klykčiojo, sparneliais plakė sienų apmušalus, naktines užuolaidas, televizoriaus ekrano stiklą.

Gatvėse – kamščiai, transportas stovi, mudu einam, tingiai samprotavo Boguslavas. Pareiname namo ir ryjam, ryjam.

Supratau, tarė Marija. Persivalgei. Abu persivalgėm.

Uždegė žvakes seksodromo kambary. Įjungė muzikinį centrą. Improvizavo namų pramogos striptizą. Subtilų, atskiestą trupučiuku gėdos jausmo. Kelnaites ir liemenėles demonstravo drąsiau, labiau pasitikėdama renesansinėmis savo kūno linijomis.

Pasigailės Europa nugriovusi Bastiliją! – fantazavo kunigaikštis. Prisimins režimą, drausmę, griežtą tvarką. Pasiilgs Bastilijos! Pasiilgs graudžiau, negu aš pasiilgstu mirusios motušės.

Įjungė televizorių. Gilią naktį rodė „Skandalingas nuodėmes“. Marijai nepatiko šaltas ir nenatūralus sanguliavimas. Ekranu panoro būt pati. Įniko pati sau viena šėlti.

Ką įsivaizduoji, kai save kruši?

Šito negalima sakyti. Ar maža ką galiu įsivaizduoti? To nereikia pasakoti.

Dešinįjį spenį čiulpė, kairįjį tarytum melžė. Užliejo mylinčias Boguslavo akis nematytais vaizdiniais. Norėjo kunigaikštį prie savęs pririšti, kartu bijojo pati prie jo prisirišti.

Kodėl tu netiki, kad man užtenka padėti galvą tau ant krūtinės? – paklausė atsigulus. Ar taip sunku patikėti, kad daugiau nieko man nereikia?

Atsidūrė lyg mėlynų rugių lauke.

Ūžt… ūžt… Brinko rugių šaknys ir varpos, akyse storėjo, augo stiebai – aukštyn, aukštyn, lig debesų.

Viešpatie, ar aš neišprotėjau? Aš nesu alkoholikė. Garo, garo! Alkoholikė. Kumelė. Kalė. Tavo homo. Aš. Atsiminsi juodą valandą. Viešpatie, atleisk man mano nuodėmes!.. Šiais metais turėjau dar tris vyrus. Francą Erdmaną, Liubeneckį, Vileiką. Kitais metais ištekėsiu už Vileikos. Kai mirs Anananzelmazelmazelma.

Boguslavas pasijuto taip, lyg vienas vienužis būtų atsibudęs rugių lauke naktį. Žvelgė į keistą – nekonkretų – pasaulį sušalęs ir išsigandęs. Ir palengva – lyg sėlindamas laukan iš meškos urvo – išsirangė iš po antklodės.

Pasišviesdamas žvake susiieškojo išmėtytus drabužius.

Nieko negalvojo. Ničnieko. Tik nesuprato, ar Marija užmigo, ar jai buvo vis tiek pat, kad jis išeina, nes kunigaikštienė ištylėjo, nepasakė nė žodžio, kol jis apsirengė, atidarė ir uždarė laukujes duris.

PASLAPTIS, V. Kunigaikštis sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo į motinos portretą. Į tamsiai rudas motinos akis.

Kodėl manau, kad motušė buvo panaši į Mariną Mnišek? – klausė mintyse. Iš tikrųjų stebėjosi, kodėl taip mano.

Mariną paskyrė klajūnui aferistui Bogdanui Otrepjevui, kai magnatai šiam dar tik kūrė Dmitrijaus Apsišaukėlio ateitį, o Marinai buvo gal tik keturiolika ar penkiolika metų. Ji ištekėjo už neva caro ir vainikavosi neva cariene būdama aštuoniolikos. Vėliau, kai vyrą Maskvos gynėjai nudaigojo, Marina Mnišek jau noriai ir pati stengdamasi nepraleisti progos ištekėjo už Apsišaukėlio Antrojo. Jeigu istorija būtų pramaniusi daugiau Apsišaukėlių, Marina paeiliui už jų visų vis noriau būtų tekėjusi. Marinos aistra nurimo, kai persekiotojai dukart apsišaukėlės carienės kūną pakišo po Jaiko upės ledu. Aplinkui plytėjo neaprėpiamos apsnigtos stepių platybės.

Hm, vaikštinėjo po svetainę Boguslavas. Motušė po tėvo kunigaikščio mirties išsikraustė į Saksoniją. Sulindo kunigaikščiui saksui į pasturgalį. Ir gimdė, gimdė. Aistra nurimo, kai po nepavykusio gimdymo mirė. Laidoti mamytę vežė užpustytu keliu per apšarmojusį mišką. Ar šių sąsajų užtenka, kad galėčiau lyginti motušę su Marina Mnišek? Kvailys! Turėčiau bent paskambinti Marijai. Argi aš nesuprantu, kas yra aistra? Karštis. Saulės temperatūra. Du kūnai tampa vienu Saulės temperatūros kūnu. Moteris realizuoja mergaitės svajones ir yra nelaiminga, nes svajoja jau kitaip ir apie kitką. Tačiau ar aš galiu sakyti, kad ji nusikalsta? Kam nusikalsta – ar man; visai vyrijai; Dievui? ne man skelbti nuosprendžius. Esu tik klystantis vyrelis. Ir teatleidžia man, klystančiam, visos, kurias apkaltinau, kad joms manęs reikėjo tik panaudai.

Turėčiau paskambinti, taip, bent paskambinti.

Kunigaikštis paėmė mobiliojo telefono dėžutę. Surinko numerį. Marija atsiliepė stebėtinai greitai.

Išėjau neatsisveikinęs, prašneko Boguslavas. Atsiprašau. Atsisveikinu dabar.

Nori pasakyt s u d i e v?

Per ilgai ilsiuos. Metas kibti į darbą.

Vėl – į dvikovą? Su kuo susikausi dabar? Su grafu Rijė ar su grafiene Rijė?

O!.. Praėjo mano dvikovų laikas. Ruošiuosi kelionėms į Karaliaučių, Paryžių, galbūt ir į Olyvą. Kurfiurstas pavedė man daug darbų. Velniai griebtų, pasaulyje juk turi atsirasti Prūsija.

Kada vėl ilsėsies? Ar grįši čia?

Nieks nežino to. Tačiau jei grįšiu… – Boguslavas patylėjo, norėjo kuo taikliau pasakyti, ką dabar jautė. Manau, kad grįšiu. Tikiuosi, grįšiu nu-skaidrėjusia sąmone ir giedru veidu. Sudiev.

Sudiev.

Nė nesusigraudino, pamanė Boguslavas. A! Neturiu liūdėt. Mąstau ne apie mergaitę. Ir ne apie moterį, iš kurios šviečia mergaitė. Tikrovė yra šiurkšti ir abejinga. Kas jai Marija, kas jai aš? Nuskink pievoj gėlę – tikrovė nė nepajus. Nušienauk visą pievą – tikrovė nė nepajus. Nukapok galvas visų kariuomenių kariams – laikas bėgs kaip bėgęs. Kodėl aš noriu, kad tikrovė apmirtų, kai mudu su Marija atsisveikinom?

Kunigaikštis patraukė į mansardą surūkyti cigaretės.

MANSARDA, V. Kunigaikštis, nė cigarečių iš kišenės nespėjęs išsitraukti, pro langą pamatė kieme stovintį automobilį. Sutemoj dar įžiūrėjo ant drėgno automobilio stogo nukritusius ir prilipusius klevo lapus, taip, klevo.

Laikrodį buvo nusisegęs nuo rankos ir palikęs svetainėje. Nė nenuvokė, kuri dabar valanda. Dvidešimt antra? Ar galėtų būti, kad Marija, nė karto neatėjusi į mansardą metafiziniu kūnu (kas įrodytų, kad jis klysta?), dabar ateitų fiziniu?

Automobilio durelės atsidarė, kai kunigaikštis užsidegė cigaretę. Marija, išlipusi iš automobilio, ėjo per kiemą. Buvo apsivilkusi ilgu rudeniniu paltu, tamsios spalvos. Jo skvernai lėtai plaikstėsi. Moteris ėjo kilstelėjusi aukštyn galvą, veikiausiai žiūrėdama į raudoną cigaretės žariją, žybsinčią tamsiame lange.

Ir štai ji jau kopė į mansardą siaurais stačiais laiptais. Jiedu apsikabino.

Nei jis, nei ji nesuvokė, ar ilgai tylėjo.

Atsiprašau, atleisk, ėmė kuždėti Boguslavas. Pamilau, pasikėliau į puikybę, pasidariau įtarus, pradėjau pykti. Neturėjau teisės tavęs kaltinti. Yra Dievas. Ne man spręsti, ar tu ištvirkusi, ar skaisti. Aš galiu tau sakyti tik tai, ką tu nuolatos man sakydavai: ačiū, ačiū. Ačiū, sakau, dėkoju.

Marija dar tvirčiau laikė Boguslavą glėbyje. Nusišypsojo, jam pasirodė, kad nusišypsojo.

Pažadėjai grįžti nusigiedrijęs, džiugiai pasakė Marija. Tu jau dabar esi nusigiedrijęs. Dėkoju už žodžius, kuriuos dabar pasakei. Man jie labai brangūs. Aš sergu. Nuo tavęs slėpiau, kad sergu. Atsiprašau. Nenorėjau, kad nuolatos klausinėtum, kaip aš jaučiuosi.

Boguslavas neklausinėjo. Veikiausiai dabar ir klausimo nebūtų surezgęs.

Aš neištekėsiu už Vileikos. Aš nenoriu ištekėti už jokio vyro. Kam tekėti? Ar tam, kad vyras po kelių mėnesių mane palaidotų? Kodėl turėčiau mylimam žmogui suteikti skausmo ir išnykti?

Ji tyliai prajuko.

Mudviejų susiglaudimas kapinėse – ar jį dar atsimeni? – išliks. Taip susiglaudę leisim laiką amžinatvėje.

Ir Jurbarkas išliks, pridūrė Boguslavas. Tas baltas sparnas su juoda plunksna – išliks. Gal kada nors taps gražus?

Kad ir kaip būtų, mudviem užteks to, kas išliks.

Abu žiūrėjo pro langą į tamsą, į tolumoj autostrada lėtai slenkančias automobilių šviesas. Buvo jau ruduo, ir žmonės, ilsėjęsi prie jūros, važiavo namo.

EPILOGAS. Nuo to laiko kunigaikštienė Marija gyveno dar penkerius metus, mirė 1661-aisiais. Nesužinojusi nei kas, nei kada palaidojo jos vyrą kunigaikštį Jonušą Radvilą Kėdainių bažnyčioje. Praėjus ketveriems metams nuo Marijos Lupu laidotuvių Slucke, kunigaikštis Boguslavas Radvila išsirūpino popiežiaus leidimą ir Liepojoje vedė antros eilės dukterėčią kunigaikštytę Oną Mariją, Anikę, kurią kivirčų su Marija metais parsinešė namo iš avidės. Anikė mergaitės svajonių neįgyvendino. Pagimdžiusi Boguslavui dukterį Karoliną Liudviką, nebepakilo iš patalo. Netekties prislėgtas kunigaikštis Boguslavas, išgyvenęs dar beveik trejus metus, mirė pakeliui iš Varmijos į Karaliaučių 1669-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją – tą patį mėnesį, tą pačią dieną kaip ir jo pusbrolis didysis etmonas Jonušas.

Atrodo, visi šiame romane aprašyti žmonės nevalingai tikėjo, kad, nepaisant paklydimų bei nuopuolių, ištikimai dalyvauja amžinajame Dievo gyvenime. O visą žemiškąjį gyvenimą kiekvienas įkvėptai kūrė sau epitafiją, kurioje meilė užgožtų liūdesį.

2004 m. sausis-balandis

Jūratė Sprindytė. Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas

2016 m. Nr. 5–6 / Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai. – 2016 m. – 146 p.

Vytautas Martinkus. In memoriam. Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas (Petras Dirgėla)

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

Petras Dirgėla. Žydiška laimė. Filmo scenarijus

2014 m. Nr. 2 / Literatūrinio scenarijaus vaidybiniam kino filmui pagal Abraomo Karpinovičiaus apsakymų knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“ fragmentas. Scenarijus parašytas dalyvaujant Algimantui Puipai.

Jūratė Sprindytė. Tekstų alibi

2005 m. Nr. 2 / Petras Dirgėla. Alibi knygos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 387 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Petras Dirgėla. Sąskambiai

2003 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Apsakymą „Arklių šventėj“ baigiau rašyti 2001-ųjų rugsėjo mė­nesį, naktį iš 11-osios į 12-ąją dieną. Teroro išpuolių prieš Ameriką sukrėstas, veikiausiai tik rimties reikalaujančiu…