Nijolė Kepenienė. Imanuelio Kanto katė
2023 m. Nr. 4
Novelių romano fragmentai
Yra ar nėra
Ne, jis nesipriešino. Nuo šiol miegos atskirai. Vienas. Mirusių brolių lovoje. Kantriai ištylėjo beveik nenugalimą norą vaikiškai pravirkti ir reikalauti dėmesio. Eidama pro vaikų lovelę, mama visada ją paglostydavo – taip norėjo, kad joje ilsėtųsi per dieną nusilakstę vaikiškos kojos, grumstus, buožgalvius ir kitokias paslaptis iščiupinėję pirštai. Ir Emanuelis labai aiškiai savyje juto tą kažin kur iškeliavusių brolių smalsumą, kurį suaugusieji jau būna sudėvėję.
Iškentėjo. Ir štai mama apvelka jį naktiniais marškiniais, su kuriais jis truputį panašus į kunigą Šulcą, grėsmingu balsu griaudėjantį iš sakyklos.
Iš čia, iš šitos vietos, jis viską mato kitaip.
Dabar langas, pridengtas nėriniais apkraštuota užuolaidėle, labai arti, ir Emanuelis aiškiai mato išsiuvinėtus angelus, metančius vienas į kitą mėlynas sniego gniūžtes. Tik dabar, gulint šioje lovoje, Emanueliui kyla mintis, kad tai visai ne angelai, o jo broliai. Mama dažnai užsisvajoja, žiūrėdama į tuos du siuvinėtus berniukus, ir tada vaikui atrodo, kad ji žvilgsniu juos toliau augina, išleidžia į mokyklą ir kuria anų dviejų žemiškąją ateitį. Dar Emanueliui atrodo, kad jo broliai auga jame. Jis yra Emanuelis ir kartu jo broliai. Dabar, mirgant šiltai žvakės liepsnelei, labai aiškiai tai junta. Junta ir mamos nerimą. Žino, kad bijojo guldyti jį į brolių lovą, kad anie nepaviliotų, neišsivestų jau pramintais nebūties takais.
– Ana Regina, negerai taip, – tyliu, bet tvirtu balsu subarė ją vyras. – Negerai berniukui miegoti kartu su tėvais.
Emanuelis užsimerkia ir ima galvoti, kas ten, po lova? Apačioje?
Kažkada močiutė gąsdino jį velniu, sakė: anas ateina pasiimti blogų žmonių.
Emanuelis užsimerkia ir mato po lova besirangantį didelį gauruotą padarą. Tokį baisų, kad jau nori šokti iš lovos. Oda pašiurpsta ir ima trūkti oro. O ir mama kažin kur pasitraukė. Vaikui atrodo, kad tuoj uždus. Jau žiojasi, šauksis pagalbos, bet… balso nėra. Jis pradingo kaip tik tą akimirką, kai Emanueliui šovė į galvą mintis, kad po lova to padaro gali ir nebūti. Gal jis išsidangino pasieniu, o gal jo ir visai nebuvo.
Kurį laiką sąmoningai klausosi savo kvėpavimo. Trūksmingo.
Paskui į galvą ateina mintis, kad padaras – kurio gal net visai nėra, – nebaisus.
Mintyse jis ima keisti įsivaizduojamo velnio išvaizdą.
Gal jis visai ne juodas? Gal net ne gauruotas? Gal vilki ką nors? Ką? Greičiausiai labai prabangų apdarą, visą spindintį, siuvinėtą aukso siūlais. Dabar jis mato auksu siuvinėtas rožes, lelijas ir visokias įmantrias kilpeles. Regi siūlės iškilumus, rodos, netgi liečia juos pirštais. Jaučia, kaip jo paties baimė audžia įmantriausius audinio raštus. Kuo tirštesnė baimė, tuo iškilesnis, spalvingesnis raštas. Prisimena berniuką, kuris baimės ieškojo, mat jos neturėjo. Nebijojo nieko. Anąsyk, kai mama tą pasaką jam sekė, Emanuelis pavydėjo berniukui, bet dabar, kai jo paties baimė išrango tokias įmantrias minties kilpeles, nenorėtų jos išsižadėti. Net nusišypso, pasijutęs kažin kuo už bebaimį – koks ten ano vardas? Rumpelštilchenas? – turtingesnis. Nejučia susimąsto, iš kur ta baimė kyla. Ar patys žmonės kadaise susitarė bijoti? Juk yra toks posakis, pats girdėjo kunigą Šulcą sakant: bijok Dievo. Bet ne, Dievas geras, čia tik toks posakis, labiau reiškiantis – gerbk. Ne kitaip. Bet paukštis bijo katino, o katinas bijo šuns. Iš kur paukštis žino, kad katino reikia bijoti? Mažasis Emanuelis ima pats sau sekti pasaką apie paukščių susirinkimą. Susirinkimas vyko miške, prie sraunios upelės. Upelė murmėjo savas kalbeles, klegėjo paukščiai, skimbčiojo margi gėlių varpeliai. Dar margiau vaikas nudažo priesapnio paukščius: geltonai, žaliai… Kai kuriuos išgalvoja tokius keistus, kad pačiam linksma. Antai vienas didelis, žalias, su skiautere kaip jų gaidys Luidžis, – tas prancūzas, kaip vis juokiasi mama. Tai dabar Luidžis kaži kokiu būdu įsigauna į jo pasaką ir ima bartis: visai jūs nieko nebijot! O derėtų! Derėėėėtų! Bet mažieji paukščiukai čirškia: mes bebaimiai, bebaimiai…
Pasaka perauga į sapną, o sapnų savi keliai.
Ryte jis nubunda keistai laimingas. Atrodo, visame kūne sproginėja burbuliukai, tarytum per linksmąjį lietų, taip Emanuelis vadina smarkią, bet trumpą vasaros liūtį, greitai pripildančią purslojančias balas. Jis ir pats tada įšoka į balą, taškosi juokdamasis, ir jam atrodo, kad tėra mažytis lašelis, bet toks svarbus visam pasauliui. Šįryt ir mamytė šypsosi, žiūrėdama į jį, bundantį taip linksmai.
– Ten po lova… – net springsta Emanuelis, toks didelis jo noras papasakoti, ką netikėtai suprato. – Kažkas ten buvo, o gal ir nebuvo. Pats galėjau nuspręsti, yra ar nėra…
Toks atradimas, o žodžių trūksta. Negali paaiškinti mamai.
Bet ji nusišypso ir sako:
– Svarbiausia sutarti su pačiu savimi.
Taip paprastai.
Studijos
Pasirinkti studijų kryptį Emanueliui sunku. Pasaulis perpildytas, sykį pareiškia jis tėvui, o šis tik atsidūsta, jau žiodamasis papriekaištauti dėl paleistų vadžių, bet ir pats mato, kad jo sūnaus protas smalsus savaip. Keista, bet su kiekviena gyva ir netgi negyva esybe, su kiekvienu daiktu Emanuelis užmezga ypatingą ryšį. Kartais tėvui atrodo, kad jiedu su sūnumi kalba skirtingomis kalbomis, ir jis įtaria, kad Emanuelis iš savo pasaulio ištrynė Dievo ranka apvedžiotus kontūrus. Tėvas lyg ir norėtų skverbtis gilyn į sūnaus pasaulį, bet nedrįsta, viena vertus, jam tai atrodo šventvagiška, kita vertus – baugu pasiklysti.
– Studijuosiu mediciną, – pirmajam savo sprendimą Emanuelis pranešė direktoriui Šulcui, tikėjosi, kad šis supras, juk ir pats dar būdamas pastoriumi ne vieną valandą praleido tyrinėdamas vabzdžių sandarą.
– Suprantu, – šyptelėjo Šulcas, per direktoriavimo kolegijoje metus gerokai susenęs ir pakumpęs. – Suprantu, kur link tave veda smalsumas, bet netgi išrakinėjęs kiekvieną žmogaus kūno sausgyslę, išmėsinėjęs kiekvieną audinį, to, ko ieškai, nerasi.
Tėvas, nors tikėjosi, kad Emanuelis pasirinks dvasininko kelią, per daug neprieštaravo, mediciną suvokė kaip amatą, kuriuo besiversdamas kaip nors pragyvensi. Tiesa, daktaro veiklą labiau suprato kaip barzdaskučio, juk šie vis dar ir votis prapjaudavo, ir atitarnavusius dantis neturtėliams išraudavo, todėl sūnumi truputį nusivylė, juk tiek metų Frydricho kolegijoje buvo pirmas mokinys. Džiaugėsi tik, kad netaps filosofu. Bet labiausiai ant studento Kanto pyko teologijos profesorius Jonas Jokūbas Kvantas, nuosekliai rūpinęsis teologijos veikalų vertimais į lietuvių kalbą.
– Ar žinai, vaikeli… – atsidusdamas iš savo tuklaus, bet tvirto kūno gelmių, kreipėsi į Emanuelį profesorius, lygiai taip jis kreipdavosi į visus savo studentus, o šie dėl profesoriaus familiarumo nesuko sau galvos. – Ar žinai, kokias aš užimu pareigas? – atsakymo nelaukė, didžiuodamasis išskiemenavo: – Su-per-in-ten-den-to. Vyriausiojo teologijos reikalų prižiūrėtojo Rytų Prūsijoje, – kruopščiai sugarbiniuotas jo perukas buvo pasmukęs ant vieno šono, o švarkas su pastandintais skvernais nesusisegė, bet dėl tokių niekų superintendentas nesisielojo, leido laisvai plaikstytis kunigo kamžą primenantiems marškiniams. – Pats galėtum, ne – turėtum! – atėjus laikui užimti mano vietą. Ir universitete, ir plačiojoje visuomenėje. Turi tam reikiamą vidinę sanklodą.
Jis dar ilgai įkalbinėjo šešiolikmetį savo studentą rinktis teologiją, spaudė jį į kampą, žadėdamas materialinę gerovę ir visuomenės pagarbą, bet Emanueliui labiau rūpėjo neapčiuopiami dalykai.
Gal todėl suartėjo su Johanu Frydrichu fon Medemu, jaunu nutrūktgalviu, irgi studijavusiu mediciną. Johanas Frydrichas buvo garsios giminės – Mintaujos įkūrėjų – palikuonis. Kartą jis atėjo pas Emanuelį vėlai vakare, trumpam prisėdo, užmetęs koją ant kojos, apie kažką paklausinėjo ir netrukus, nežiūrėdamas į akis, lyg tarp kitko metė:
– Jeigu nori paragauti tikro mokslo, kviečiu šįvakar į griaučių salonėlį.
Ir išėjo. Kone išbėgo.
Keistas Johano Frydricho elgesys nestebino, visi Medemai tokie buvo, amžini kovotojai, kariai net nuo mūšio lauko gerokai nutolusiose sferose. Emanuelis įtarė kokius nors medicininius bandymus, o gal reikės gelbėti gyvybę kokiam dvikovoje sužeistam įsimylėjėliui – na, bus matyt, dabar svarbiausia iki uždarant universitetą įsigauti į vadinamąjį griaučių salonėlį, kuriame studentams buvo leidžiama apžiūrėti, liesti ligotus kūnus, – bet čiupinėti, pjauti – tai jau ne! – tokie dalykai skirti tik purviniems barzdaskučiams, be to, išsimokslinusiems žmonėms dera pripažinti, kad žmogus – tobulas Dievo kūrinys, ir skverbtis į jo vidų nevalia. Albertinoje skrajojo ir radikalesnės idėjos, bet net pažangiausi dėstytojai kūno anatomiją siūlė pažinti iš vadovėlių. Viskas juk čia surašyta ir nupiešta: griaučiai, raumenys, kraujagyslės. Jei – neduokdie – nepavyks ligonio kitaip išgydyti, pasinaudosite skalpeliu ir, tikėkimės, rasite viską, ko išmokote iš gausiai iliustruotų vadovėlių.
– Šventą dieną į universitetą negalima! – sugriaudėjo durininkas.
– Gerbiamas pone, leiskite pasiimti konspektus, per žioplumą palikau, – graudeno durininką Emanuelis, žinodamas, kad patekęs į griaučių salonėlį galės jaustis saugus, durininkas į viršų nelips, užmigs čia pat kėdėje.
Johanas Frydrichas jau buvo ten. Ant stalo turėjo pasidėjęs koją. Kruviną žmogaus koją su kelnių klešnės draiskanomis ir purvinais auto vyturais.
– Karieta vargšui koją nutraukė. Smarkiai girtas buvo, nelabai ir pajuto, – paaiškino Johanas Frydrichas, iš perblyškusio draugo veido supratęs, kaip šis jaučiasi. – Nagi, nestovėk ten kaip pabučiuotas, griebk skalpelį ir prie darbo. Naktis ne amžina, o mums, būsimiems chirurgijos dievams, būtina išmokti skalpeliu naudotis kaip savo paties rankos tąsa.
Jis dar ilgai kalbėjo apie pasenusius skausmo malšinimo būdus ir begalinį atsilikimą medicinos srityje, paskui paragino:
– Pirmyn! Į žygį!
Ir ištiesė Emanueliui skalpelį.
Pirmasis pjūvis sukėlė daugiau suglumimo nei nuostabos. Kūnas atsivėrė per lengvai – tikėjosi didesnio pasipriešinimo – po oda, apaugusia gyvaplaukiais, pasirodė dar vienas sluoksnis, šiek tiek klampus ir glitus, saugantis tebetvinkčiojantį dieviškosios medžiagos gyvenimą nuo bet kokio kišimosi, sugeriantis anapus odos kylantį šurmulį ir visą perteklinį bruzdesį. Tikrosios jungtys, gimdančios stebuklus, vyksta čia ir dar giliau, tikino patiklus plyšys.
– Nagi, drąsiau! Skverbkis iki kaulų. Juk žinai juos: femur, fibula, potella1. Gaila, kad ratas neatskyrė nuo kūno gaktikaulio ar kokio sėdynkaulio, įdomios turėtų būti formos, – pagaliau Medemas pakėlė akis į draugą ir išsyk viską suprato. Suprato, kad labiau už viską jis dabar norėtų likti vienas. Vienas su paslapčių pilna koja.
– Ar negalėtum…
– Ne, mielasis, tai aš tavęs paprašysiu, – Medemo subtilumas pralenkė visus lūkesčius. – Tai aš tavęs paprašysiu pamėsinėti šią likimo dovaną. Prašau nesivaržyti, aš šįvakar esu pavargęs, be to, šiek tiek apsvaigęs, „Auksiniame liūte“ ne vandenį gėriau, tad, jums leidus, mielasis, truputį nusnausiu, – ir, nelaukdamas atsakymo, nuvirto ant kadaise buvusios prabangios kušetės.
Emanuelis leidosi į žygį. Po skalpeliu vėrėsi audiniai, jie dalijosi, dauginosi, rijo vienas kitą – arba jam raibo akys. Tai raštas, poezija ir muzika, tarė pats sau, tai Dievo laiškas apie visatą ir jos tvarką, gailestingumą ir kantrybę, dorybę ir nuodėmę bei jos išpirkimą, o vis dėlto… Vis dėlto Šventoji Dvasia slepiasi kažin kur kitur.
Jis neskubėjo, bent jau taip jam atrodė, nors iš tikrųjų dirbo karštligiškai, kita vertus, juto, kad net apimtas nekantros, o gal būtent dėl jos dirba tiksliai. Preciziškais judesiais skverbėsi į pėdą, atvertė kiek sužalotą ir netiksliai suaugusį šokikaulį, laivakaulį nuglostė drėkstančiu žvilgsniu, pleištukai jam priminė Šventojo Saturnino bažnyčios apsidę, kurios aštuonkampės varpinės piešiniu žavėjosi vartydamas po Italiją keliavusio draugo albumą. Argi ne ta pati minties dinamika čia slypi? Argi ne tie patys kūrybos principai viską diktuoja?..
Laikas sustojo. Šiaip ar taip, Emanuelis nematė, kad žvakė ištirpo, kad dulkės, tos lakiosios kasdienybės palydovės, šoka įstrižai tamsą verpiančiuose spinduliuose. Johanas Frydrichas, tiesa, kiek pasivartęs ant kušetės, susirangė patogiau, bet… gretimoje auditorijoje prasidėjo paskaita.
– Ei, drauguži, – Medemas pašaukė Emanuelį, ir šis ilgai markstėsi, stebeilydamas tai į draugą, tai į skalpelio išvarpytą koją. Atrodė, niekaip neįstengia suvokti nei kas esąs, nei kur.
Koją suvyniojęs į maišą, Johanas Frydrichas vedėsi Emanuelį požeminiais koridoriais. Galų gale išropojo abu į šviesą… Kvėptelėjęs ryto gaivos, Emanuelis apgirto. Kvatojosi, dievagodamasis, kad jis dabar jau kitas žmogus.
– Tu pažiūrėk man į akis, – reikalavo. – Tik pažiūrėk.
– Taip, – pritarė Medemas ir, akimirką glustelėjęs kakta prie draugo kaktos, pažvelgė jam į akis. – Taip. Dabar tu Imanuelis.
Taip ir liko.
Imanuelis.
Į universitetą skaityti paskaitų atvykęs Džovanis Batista Morganjis, septyniasdešimtmetis jaunatviško žvilgsnio profesorius švelniai banguojančiais žilais plaukais iki juosmens, pasikvietė studentus į ligoninę.
– Sergantis kūnas daug iškalbingesnis už mirusį, – pabrėžė profesorius.
Ir tikrai. Sergantys kūnai skundėsi keisčiausiais sutrikimais: kaulų retėjimu ir stiklėjimu, o kartais, atvirkščiai, jų kaulai plėsdavosi, imdavo augti ten, kur turėjo būti raumenys ar net žarnynas, grybelinės ligos okupuodavo organizmą, visiškai jį pajungdamos savo valiai. Šios anomalijos studentus ir baugino, ir masino, bet visi iki vieno baudėsi ligas nugalėti. Ligonius slaugančios gailestingosios seserys pirmenybę teikė maldai, dažnai nė nesistengdavo su liga susikauti, patikėdamos viską Dievo valiai. Tačiau gydytojų nurodymus vykdydavo. Tiesa, retsykiais studentams tekdavo išklausyti nepiktus gydytojų ir gailestingųjų seselių ginčus.
– Pacientui fibrodysplasia ossifocans, – profesorius Morganjis sustojo prie dar neseno, suakmenėjimo stipriai sudarkyto vyro lovos.
– Pasveikimas neįmanomas, teks kviesti kunigą, – rodos, vyriausiajai seselei terūpėjo išlydėti ligonį pas protėvius.
– Neįmanomas, bet būtinas, – mirktelėjo vienuolei profesorius. – Teks ieškoti būdų.
Būdai. Imanueliui tas žodis patiko. Ne vaistų gydytojas patarė ieškoti, o pasveikimo būdų, galbūt net siekiančių už medicinos mokslo ribų.
Palata, kurioje gulėjo sukaulėjęs vyras ir sustiklėjęs berniukas, jį labiausiai traukė. Ypač po to, kai toji pati seselė-vienuolė į pasipūtėlišką studentų pastabą, atseit, jie einą taisyti Dievo klaidų, atsakė:
– Ar visi, gavę po fleitą, sugrosite Liuli sonatiną?
Tarkim, jos tiesa. Kiekvienas gauna vienokį ar kitokį kūną. Vieni iš prigimties stipresni, kiti silpnesni, bet tikrai pasitaiko, kad žmogus pats susižaloja sveikatą, ir, jeigu lyginsime kūną su fleita, ne tik kad gamos neįstengia sugroti, bet nė garso neišpučia. Klausimas paprastas ir sudėtingas: kodėl? Kodėl vaiko kaulai virsta trapiu stiklu? Kodėl vyro kaulai gviešiasi užgrobti visus gyvybinius audinius?
Jam patikdavo kalbėtis su tais dviem ligoniais. Vyro akys žvelgė nepatikliai ir baugščiai, apie savo gyvenimą nebuvo linkęs pasakoti. O berniukas, mažasis Hansas, priminė tekantį smėlį. Veidelis išsekęs, bet labai gyvos akys. Atrodė, vaikas be perstojo ieško slėptuvės. Nuo ko slepiasi, greičiausiai jam ir pačiam neaišku. Imanuelis kasdien užeidavo į palatą tarsi ir be priežasties. Pasišovė abu savo pacientus išmokyti žaisti šachmatais. Tegu atsikvepia nuo ligos. Argi ne klaida liūdėti ir graužtis dėl to, kad sudužo gyvenimas? Jeigu buvo dužus, tai ir sudužo. O vaikas?.. Vaikas bijojo suklysti. Labai smarkiai bijojo. Taip labai bijojo, kad nedrįsdavo žingsnio žengti. Vėliau jau bijojo net atsisėsti. Atsimerkti. Užsimerkti, beje, taip pat. Užtat šachmatų lentoje virsdavo karvedžiu ir vesdavo savo kariauną. Šachmatų lentoje vaikas virsdavo naujų žemynų atradėju ir valdytoju, sugalvodavo vis įmantresnių būdų ir sprukti, ir atremti puolimą. Žaisdamas bėgo kilpomis ir šuoliukais, šliaužte ir kūliavirsčiais. Ir nieko nebijojo. Vyras, sirgęs fibrodisplazija, neilgai trukus šachmatų išsižadėjo, sakė privaląs taupyti jėgas. Užtat vaiko akys net ir paliovus žaisti likdavo žaismingos. Vyras pasimirė. Vaikas pasveiko. Imanuelis suprato, kad ligas galima gydyti ne tik gyvsidabriu, švinu ar fosforu. Yra paprastesnių ir veiksmingesnių būdų. Tąsyk ir nusprendė pakeisti fakultetą, o gerasis dėdė Richteris padėjo išleisti pirmąjį jo proto vaisių – darbą „Mintys apie tikrąjį gyvųjų jėgų matavimą“.
1 Blauzdikaulis, šeivikaulis, girnelė (lot.).