Danielius Mušinskas. Europos pagrobimas

2023 m. Nr. 3

Novelė

Antano Vaišnoro (1950–2022) atminimui

I

Akis nuplovė šešėliai. Atsigręžiau į sieną, ant kurios kabojo didysis Gnomas, ir pasveikinau jį. Sveikas, didysis, sveikas, tariau, šiąnakt ką tu lydėsi per bedugnę? Ėjimas lynu yra mieliausias dalykas. Bet argi tą akimirką aš norėjau sveikinti tik sieną, ant kurios gal niekas ir nekabojo, aš norėjau visai ne to. Nepažįstamas vaikinas kitam gale rūsio grojo gitara. Jutau, kaip mano kūnu bėginėjo mažytės, bet greitos skruzdėlės. Pirma naktis, kada turiu savo namus, šitas keistom dekoracijom apkabinėtas sienas ir kietas grindis, kažin ar tai geriau už stoties laukiamąjį, bet šiąnakt aš turiu namus. O rytoj turėsiu ir darbą, ir nors praleisiu begalybę paskaitų, negirdėsiu profesorių ir docentų, bet vis dėlto turiu aš guolį… Kaklu nubėga skruzdėlė, pakeliu rankas ir gaudau ją, vejuos ir apkabinu, ir bučiuoju jos lūpas ir drėgmę, ir vyną, ir jos tykų alsavimą. Aną vaikiną, kuris negroja gitara, vadina Antanu. Jis lipa kopėčiom į palubes. Dar čia aš nieko nepažįstu. Stoty nupirkau butelį Antanui, jis uždėjo ranką ant mano peties, kai snūduriavau laukiamajame. Jis negalvojo, kad aš kur važiuoju. Išvažiuoja ne visi, kurie miega peronuose. Aš pirkau butelį už paskutinius, bet rytoj mes einam dirbti. Ir darbas yra lynas per bedugnę. Vaikinas su gitara kažkur matytas. Jo mergaitė akinamai baltų plaukų. Ji glosto kaklą, ir aš juntu, kaip bėginėja amžinos skruzdėlytės. Klausiu – ar tu nusileisi tuo lynu? Jei nusileisi, būsi akrobatė, tai beprasmiška, bet kas nenusileidžia, tas nepažįsta ir beprasmybės. Aš tai sakau ir Antanui, jis geria degtinę iš butelio, kaip ir gitaristas, kaip ir ta mergina, pabandžiau ir aš, bet skystis kažkodėl į mane nebėgo. Visi jie juokėsi, bet aš tikiuosi išmokti. Jie sakė, kad išmokti galima, tik reiks išlieti daug prakaito. Antanas dabar lipa kopėčiom, jo akys dega, o ilgi plaukai plaikstosi, jis jau pririšo virvę, tik nežinia kieno eilė pažinti tą bedugnę. Gitaristas daužo stygas ir artėja į mane, jo šviesiaplaukė vėl bučiuoja mano kaklą, ir juntu, kaip išnyksta skruzdėlės, susilieja į juodą gumulą ir rieda, rieda… Nereikia, meile, nereikia, sakau, aš visai ne dėl to čia atėjau, aš turiu dabar namus, rytoj skubėsiu į paskaitas, o paskui ir į darbą, kartu su Antanu statysim teatre dekoracijas, ne dėl tavęs aš čia atėjau, meile… Jaučiu ant galvos ranką, atsigręžiu – jie juokiasi ir spokso į mane, stumia šalin šviesiaplaukę.

– Išgerk, – sako Antanas, ir jo akys išduoda pragaištį.

Imu butelį ir keliu prie lūpų, ir girdžiu kurčią muziką, ir mano gomurys virpa, ir tada ateina ugnis.

– Gerk daugiau, – sako Antanas, – kitaip nepatiksi jai…

– Kam? – tariu lėtai, nes jau žinau ateisiant tamsą.

– Tu nepatiksi virvei, branguti, – sako šviesiaplaukė.

Nesu aš akrobatas, tas tiesa, bet galiu išmokti, jei to reikia, ir skristi aukštai palubėse, įsikąsti dantimis ir laikytis, laikytis…

– Degtinės jau nebėr, – sako gitaristas, – todėl baikim ir aną žaidimą…

– Tai štai, – sako Antanas, – užlipsi virve į patį viršų, o kas toliau – jau pamatysim…

– Paskui mylėsimės per visą naktį tarp žvaigždžių, – sako šviesiaplaukė.

Aš atsistoju ir žiūriu į juos. Gitaristas man kažkur matytas. Jo nuotrauka kabėjo stotyje ant sienos. Antanas eina į tamsą ir atneša Gnomą. Jo lūpos storos, dantys juodi, išdurtos akys, jis gražus ir laimingas – Gnomas, kurį aš nešiu per bedugnę. Jie pririša Gnomą man ant nugaros, virvė įsitempia, įsipjauna į rankas, tačiau kraujas nesrūva, ir aš dainuoju – pievose žydi gėlės ir gatvėse žydi gėlės, ir šautuvuos, ir lekiančioj kulkoj, ir aš esu gėlė, ir manyje numirs kulka čia ar už tūkstančių mylių…

Virvė siūbuoja, suspaudžiu ją kojomis, dešinę ranką keliu aukštyn, įsikimbu ir traukiu visą kūną, paskui įsikimbu kaire ir taip kopiu aukštyn, aukštyn ir raminu save ir Gnomą, ir dainuoju – štai tu kelionėj, amžinam kely į viršų, į baltus ir lengvus debesis, o su tavim ir tavo draugas, ir tu ne vienišas esi, nevienišas esi kely…

– Nutilk, – rėkia Antanas.

– Jau laikas, – sako gitaristas.

– Jau jis aukštai, jau pats laikas, – kartoja šviesiaplaukė.

– Žaidimas bus nepakartojamas, nepakartojamas…

Aš nežinau, kiek man dar lipti, rankos jau užtekėjo krauju, įsikandu virvę dantimis ir traukiu kūną aukštyn, ir meldžiuos Gnomui ant nugaros, jis padeda man kopti ten, kur mūsų yra dangūs…

– Virvė mirkyta žibale, ji degs gerai, – sako Antanas.

– Ji degs gerai… Žaidimas tikras, – kartoja šviesiaplaukė.

– Virvė jau dega, palaukim kol ugnis palips aukščiau, tada išeisime…

Tada išeisiu iš čia, man reikia tik pasiekti viršų, tada išeisiu iš čia, aš vėl sugrįšiu į stoties peroną. Iki viršaus jau tik keli prisitraukimai, iš dantenų bėga kraujas, liko paskutinis metras, aš sveikinu save, aš sveikinu save ir didįjį Gnomą…

II

– Iš kur ateini?

– Nežinau.

– Kas esi?

– Nežinau.

– Kur nori nueiti?

– Nežinau.

– Kur tavo namai?

– Nežinau.

– Ko trokšta tavo širdis?

– Nežinau.

– Ar ilgas tavo kelias?

– Nežinau.

– Džiaugsmas ar liūdesys gyvena tavyje?

– Nežinau.

– Tamsa ar šviesa tave gaubia?

– Nežinau.

– Ką mato tavo akys – draugus ar priešus?

– Nežinau.

– Koks bus paskutinis tavo žodis?

– Nežinau.

– Koks buvo tavo pirmas žodis?

– Nežinau.

– Į ką ištiesta tavo ranka?

– Nežinau.

– Ką sako tavyje slypinti dvasia?

– Nežinau.

– Gyvas esi ar miręs?

– Nežinau.

Nepažįstamasis atsakė į klausimus ir ištirpo kelio dulkėse. Dar ilgai žiūrėjau jam

įkandin, žavėdamasis žmogaus drąsa nieko nežinoti ir vis tiek keliauti pirmyn.

III

Buvau toks pavargęs ir taip troškau Marijos plaukų, jog visas sustingau ir tirtėjau, negelbėjo nė įsijungto tranzistoriaus švelni dainelė, – aš norėjau turėti ją dabar, jos palaidus ilgus plaukus. Atsigręžiau į kambario duris ir kartojau: Dieve mano, Dieve mano, – man atrodė, kad taip reikia ir kad tai išgelbės mane nuo mano nuovargio, o jeigu ne, tai aš išeisiu iš proto, nes jau nusibodo vis tas pat ir tas pat. Jeigu dabar aš neturiu jos švelnių plaukų, tai kada juos turėsiu, kada? – kai mano vėlė skrajos debesy ir jokia dainele neberamins savęs, kai išeisiu tyliai iš šito miesto, – tada galbūt, bet tada man jau nieko nebereiks, girdi, mano mielas geltonas dangau. Girdi, aš dabar einu basas gatve, o liauna mėlyna gėlė bėga prieky manęs ir jos kvepiantis kūnas viliojančiai erzina mane, aš pasiveju jį, jis mano mano mano.

Marija, – šnabždu ir vėl virpu visas, ir uodžiu jos ilgus švelnius plaukus, ir kai apsvaigstu lyg patį pirmąjį kartą, aš džiaugiuosi pažinęs ją. Marija, juk prinoko jau laikas, prinoko kaip saldžiausias vaisius, ir mūsų rankos skina jį. Skina, nes taip reikia po šita saule. Taip reikia, – atsako Marija savo švelniais plaukais, ir aš jai dainuoju dainelę – gėlės miršta, jos numiršta, o aš ne, gėlės, imkit numarinkit ir mane…

O tu kas esi? – klausia maža pievos gėlė, – kas tu esi ir kodėl atėjai pas mane, aš draudžiu draudžiu draudžiu… Aš esu pavargėlis keistas, – sakau, – pavargėlis, norįs pasislėpti tavo plaukuos, kokie švelnūs tavo plaukai… Ir mes verkiam po tų žodžių, ji gailisi savo plaukų, aš – jos visos, laukų gėlės, nupirktos plyšaujančiam muzikos automate už penkias kapeikas. Duokit peilį, – sakau draugams, – duokit pasaulio ašmenis, jais tamsiai raudonas kaip saulėlydis teka mano lėtas kraujas.

Tu esi labai keistas, – šnabžda man gėlė, – keistas kaip vidurnakčio lietus. Kai jis krinta, aš būnu nuoga ir manimi alsuoja nupuolusios žvaigždės…

Tai bent mergytė, – sako balsas automate, – dar niekas nepirko tokios už penkias kapeikas, niekas, o geltonas dangau. Tada aš atsigręžiu vėl į duris, aklinai užvertas, ir vėl apsvaigstu – Marija, aš trokštu tavo laisvės švelnių plaukų, aš trokštu trokštu trokštu. Užsikniaubiu ant stalo ir vėl žaidžiu peilio ašmenimis prieš juodą mėnulį. Kodėl tu toks esi? – klausia pievų gėlė, – kodėl tarp mūrų nenurimsti ir neateini pas mane basas jaunas žilas nuogas, bet koks, kodėl tu neateini šimtą dvidešimt metų?

Geltonas dangau, – sakau, – argi aš kaltas, kad mane įkišo į automatą už penkias kapeikas ir dabar perka visi. Ir aš negaliu ateiti pas tave, negaliu.

Kažkas uždeda šaltą delną man ant kaktos ir sako – kaip dega jo galva ir jo vargšės mintys. Dega, – atsakau, – bet kas iš to, aš myliu Marijos švelniausius plaukus ir esu nelaimingas kaip ir tu, o geltonas dangau.

IV

Į mane buvo atsukti šautuvai, aš ėjau mirti.

Vėjas gainiojo po kojomis peržiem sušalusias žoles, tarsi vabalas per dangų rėpliojo saulė, iš lėto judėjo žmonių šešėliai – viskas it degančiam slėny. Šautuvai žiūrėjo į mane.

Už ką tu miršti?

Ties posūkiu, kur, atsimenu, stovėjo malūnas ir sparnais gaudė vėją, ties tuo posūkiu pažvelgiau tėvui į akis – nebylias kiaurymes, – jis žinojo, už ką aš einu mirti, jis nieko neklausė.

Teisėjas mane tardė: tu miršti dabar, nes gyvenai niekuo netikėdamas, neturėjai svajonės, neauginai gėlių, nebranginai duonos. Tu gyvenai savo nelaisvėj ir džiaugeis ja. Savo meilėj tu mylėjai užsimiršimą, tu nežinojai, kas yra pasiaukojimas. Už visą savo tuščią gyvenimą dabar privalai mirti.

Advokatas dar guodė mane: tačiau tu pasitikėjai savo jėgomis, tu niekam nedarei nei pikta, nei gera, šitaip norėjai išlikti nesužeistas.

Sakykit, ar toks žmogus turi mirti?

Ne! Netiesa! Aš gyvenau kaip visi, nebuvau vergeta, sakiau – aš laisvas žmogus. Argi aš nežinojau ilgos pasaulio ir žmonių istorijos apie laisvę ir vergystę?

Dabar visi šautuvai žiūri į mane, jie lydi mane žmonių akimis. Už malūno stovi didžiulė kalvė ir plačiai išsiskėtęs juodas kalvis sunkiai taria: savo gyvenimu žmogus niekada nenusipelno mirties, jis nusipelno dar vieno gyvenimo.

Kaip gražiai klysta žmonės, mąstydami vieni apie kitus, – laisvas visus vadina laisvais, o vergas – amžinais vergais.

Mano advokatas eina su manimi ir kartoja: prašyk malonės, drėkink veidą ašarom ir maldauk pasigailėjimo. Akimirkos trumpos, jomis nepasitiki niekas, niekas nežino jų teisybės ir jų likimo.

Teisėjas kužda man: aukščiau galvą, į mirtį eik pakelta galva, tai ženklas, kad eini pats, niekieno nevaromas.

Kelias suka pro baltą mokyklą, visi langai atidaryti, bet ir pro juos kyšo šautuvų vamzdžiai. Mano buvę draugai išlekia pro duris ir sustingę spokso į tą keistą procesiją.

Prašyk, kad jie užtartų, kartoja advokatas, jie nėra geresni už tave, jie irgi neskaičiuoja savo valandų, jie užsiėmę tik savimi, bet jie neina mirti ir niekada neis. Jiems negali būti pateikti jokie kaltinimai.

Matau, kaip mano buvę draugai numoja ranka ir dingsta saulės šešėliuos. Degantis slėnis tįso po mūsų kojom, degantis slėnis.

Aš galiu papirkti tuos šautuvus, vėl kartoja advokatas, jie šaus į tave, bet tu liksi gyvas…

Tačiau joks gyvenimas, šaukia teisėjas, negali būti nupirktas, kitų nesąžinė – tavo, tu mirk stovėdamas, kilk iš purvo, nors ir labai saldus ir šiltas jis būtų.

– – – ir vėl ėjau per degantį slėnį. Žengiau į griūvančias gatves, į svyruojančias aikštes, į tyrus laukus. Ir tam ėjimui nei galo, nei pabaigos – – –

V

Buvo toks laikas, kai pirkom pigų vyną ir jis tekėjo mūsų lūpomis it vanduo; ar yra

kas gražiau už tykštančius ant šaligatvio vyno lašus, už marškinių rankogalius, kuriais nusišluostomos lūpos? Kas gražiau ir žiauriau už liepsnojančias sielas, kurių ugny dega likimai?

Atsimenu 1969-ųjų Trakus, respublikinį moksleivių literatų konkursą, tas aukštas pilies menes, tuos kuorus ir tykiai lūžtančias ežero bangas. Tai buvo pirmas mūsų bandymas belstis į literatūros duris, tavo – deja, ir paskutinis. Viskas, kas atsitinka prieš daugelį metų, yra kito gyvenimo atšvaitai. Gal iš tikrųjų kiekvienas užbaigtas gyvenimas netrunka ilgiau dvidešimties metų, mes dabar jau nugyvenom po tris tokius gyvenimus. Mes – Lietuvoj, tu antrąjį ir trečiąjį ten, nesusapnuotoj Evenkijoj. Imperijos vėjas kiaurai skriejo per sniegynus ir tundras, per lygumas, miškus ir kalnus. Vėjas, kuriam nebuvo sienų tarp Europos ir Azijos. Jame be aido susigėrė silpni žmonių balseliai ir čia pat užslopo.

Atsimenu tą dieną – susėdom tyliai į juodus suolus savo auditorijoje, keturios dešimtys Filologijos fakulteto lituanistų, ir laukėm įžengiant egzekutorių. Daugelis nė neįtarė, koks čia bus spektaklis; nelabai įsivaizdavom ir mes, sėdintys šalia tavęs tavo draugai. Mūsų vaizduotės buvo išlavintos poezijos ir prozos vaizdams, o čia brendo imperijos gyvenimo spektaklis. Atsimenu, kaip tu šluosteisi marškinių rankogaliais lūpas, tarsi jomis dar tekėtų pigus senamiesčio vynas. Tačiau jos buvo sausos it kopų smėlis. Egzekutorius rūsčiai ir iškilmingai pranešė, kad tu privalai būti pašalintas iš Universiteto, nes vienas tavo poelgis neatitinka tarybinio studento vardo – Vasario 16-ąją tu iškėlei Trispalvę gimtajame mieste. Kitas egzekutorius pakartojo tą patį, bet plojimų nepasigirdo, auditorija skendėjo tyloj, kurią trikdė tik graudūs studentiški atsidūsėjimai. Tada spektaklio kūrėjai dar sykį ir dar išraiškingiau pakartojo anksčiau pasakytus žodžius. Paskui paprašė pakelti rankas – kad būtų „vienbalsiai“. Ne, atsiprašau, iš pradžių dar paprašė pritarti jų kalboms, tiksliau, pakartoti garsiai jų mintis, nes tik jos vienintelės yra teisingos. Tačiau šito niekas iš auditorijos nepanoro padaryti. Visi sėdėjom susigūžę ir nebylūs, apkurtinti čaižaus imperijos vėjo. Visi staiga praradom atmintį ir balsus. Tai truko be galo ilgai, nes laikas buvo sustojęs. Dabar, kai visa tai prisimenu, įstabiausiai atrodo tas egzekutorių noras, kad mes patys sutriuškintume tave. Ne jie, bet mes! Sutriuškintume tave, tačiau kartu ir save. Visai savo ateičiai, visam savo gyvenimui. Vienu rankos pakėlimu juodai paženklintume savo sąžines. Tu – auka, ir mes – keturiasdešimt pradedančių inkvizicijos teisėjų. Amžina tema: auka ir budelis. Ir kiek daug tos temos variacijų. Tačiau ar visa tai panašu į apsakymą?

Tu rašydavai liūdnus apsakymus. Dažniausiai apie namą, prie kurio atvažiuoja grėsminga mašina ir ima daužyti jo mūrines sienas. Negi būtum tai išgalvojęs? Tokį vaizdą matei savo Palangoj, ir jis tau nedavė ramybės. Pranašiški vaizdai niekada nepalieka ramybėj, jie graužia mūsų smegenis, ardo sielas, jie tampa mūsų lemtim. Trakų pilyje tu skaitei apsakymą apie griūvantį namą. Jau tada tavo siela žinojo, kad jame neteks gyventi. Taip pasibaigė tavo pirmas gyvenimas, nes praslinkus metams po egzekucijos tau sukako dvidešimt ir tu atsidūrei Evenkijoj. Stebuklingoj tylos šaly, kurioje niekada Vasario16-ąją nereikia iškelti trispalvės vėliavos.

Tačiau kaip visa tai nė kiek nepanašu į apsakymą. Čia tikra tavo pavardė – Antanai Vaišnorai – ir tikri mes, Filologijos fakulteto pirmakursiai lituanistai, kai kam pradedantieji inkvizitoriai, daug vilčių teikiantys mažieji budeliai. Tik gal ta mintis apie kelis gyvenimus, kuriuos jau suspėjom nugyventi, galėtų būti kibirkštis apsakymui. Trumpam, kaip ir tas akademinę valandą užtrukęs epizodas, tiksliau, spektaklis, taip netikėtai suvaidintas prieš mūsų akis. Tačiau ten, Evenkijoj, tu jau niekada neberašei apsakymų. Tu medžiojai tenykščius žvėris – ką jie bylojo tavo sielai, visų užmirštas literate Antanai Vaišnorai?