Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje

2009 m. Nr. 5–6

Eseistinė apysaka

Tu ir plunksnos broliai

Tave, nepatogiai įsitaisiusį ir miegantį prie savo „žirgo“, paskandino naktis, o rytą užklupo… einantys į progimnaziją vaikai, kurie nedrįso tavęs žadinti. Jie tik spoksojo į tavo naujai nušvitusią asmenybę ir žvairakiavo vienas į kitą, nesumodami, ką su tavim, užkluptu tokioje keistoje padėtyje, daryti. Tave pažadino tik pats progimnazijos direktorius Ignas Dulieba:

– Kur taip prisisiurbei, drauge politrukai?

Šie mokyklos vadovo žodžiai ne tik grąžino tave į tikrovę, bet ir susilaukė žaibiškos – tau neįprastos – reakcijos:

– Jeigu aš tau politrukas, tai tu man vojenrukas.

Tas netikėtai iš burnos išsprūdęs „vojenrukas“ tau pačiam buvo ir įsakmus akstinas dėti visas pastangas, kad kuo greičiau atsisveikintum su progimnazija ir įstotum į universitetą, kur pasiruoštum įrodyti, koks absurdiškas yra sumanymas keisti pasaulį pagal Marksą, ir pranašiškas numatymas, jog, baigęs aukštąją mokyklą, tapsi ne tik prancūzų kalbos mokytoju, bet ir „vojenruku“, tai yra karinio parengimo mokytoju. Tačiau tuo metu tai dar buvo ateities klausimas. O dabarties? Dabarčiai svarbiausia buvo liautis kitus mokyti ir visu rimtumu pradėti patį save mokyti. Ir tai tau pavyko: išsikovojęs atleidimą iš mokytojo pareigų, turėdamas puikią Saločių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Jono Veblausko charakteristiką, po stojamųjų egzaminų tu patekai universitetan. Studijavai prancūzų kalbą ir literatūrą, nors iš tikrųjų visos tavo dvasinės ir fizinės galios buvo sutelktos tam, kad nesunkiai galėtum įrodyti, jog bet koks pasaulio pakeitimas pagal Marksą yra utopiška idėja, nieko bendra neturinti su mokslu. Juk nepakeisi pasaulio, nepakeitęs paties žmogaus, jo prigimties, jo psichikos. Ką apie žmogaus prigimtį byloja didieji genetikai – Mendelis, Morganas, Veismanas? Ogi tai, kad ji nepakeičiama.

Šitokią dilemą ir tokią išvadą, tapusias tau kone ideée fixe, tu nusinešei ir į universitetą, į kurį įstojai nuslėpęs, jog Antrojo pasaulinio karo metais kurį laiką triūsei Vokietijoje atlikdamas sukarintą darbo prievolę. Kodėl nuslėpei, pats negalėtum tiksliai atsakyti. Juo labiau, kad tame valsčiuje, kur dirbai ne tik mokytoju, bet ir mokytojų politinio švietimo ratelio vadovu, tavo „nuodėminga“ pažintis su kapitalistiniu pasauliu buvo žinoma ir pakenčiama.

Šis sugrįžimas į praeitį tau, savom žirklėm vis sunkiau karpančiam kelią iš Pasvalio link Klėtelės prie kapelių, leido dar labiau atsipalaiduoti, pasinarsinti ir net kuriam laikui pamiršti tą grėsmingą Damoklo kardą, kabantį virš tavo galvos. Leido net gimti ir kone subręsti minčiai – va dirbu, kuriu, diskutuoju, kritikuoju patį Marksą ir spjaunu į barzdą viso pasaulio avantiūristams, kagėbistams ir užkietėjusiems sadistams. O tie, kurie ant Tauro kalno neva tave daužė, spardė ir gyvybę atimti ketino, buvo sadistai ar tik statistai?

Toks netikėtas minčių posūkis vėl privertė tave ieškoti atramos praeityje. Juk tu niekad nebuvai drebučiai ar koks ištižęs vėjarodis. Net ir tada, kai tau Valstybiniame V. Kapsuko universitete kiekviena diena galėjo būti paskutinė, tu įsigudrindavai pademonstruoti, kad ne visi Lietuvos studentai nuo Internacionalo garsų yra apkurtę ir nuo Stalino saulės apakę. Pirmas savo kailiu tuo įsitikino filosofas Irmija Zaksas, kai tu, tarsi koks Pilypas iš kanapių, per vieną jo vadovaujamą istorinio materializmo seminarą, visų kolegų nuostabai ir išgąsčiui, pareiškei, kad, tavo supratimu, istoriją kuria ne masės, bet asmenybės. Tai įrodinėdamas tu rėmeisi 1789 metų Didžiąja Prancūzų Revoliucija. Argi ji būtų įsiliepsnojusi, jeigu ne tokie padegėjai kaip Maratas, Robespjeras, Sen Žiustas, Damulenas… Irmija Zaksas iš pradžių, tarsi pasiduodamas, pakėlė prie kaktos ranką, paskui suraukė tarpuakį ir minutę kitą neteko amo. Atgavęs amą ir kvapą, jis netvirtu balsu ėmė aiškinti, kad tokia tavo nuomonė atspindi idealistinį požiūrį. O idealistinis požiūris gali ar negali būti teisingas? – nauju klausimu tu nedavei jam atsipeikėti. I. Zaksas prasižiojo kažką sakyti, bet tuo metu pasigirdo barškinimas įduris. Filosofas lengviau atsikvėpė ir pareiškė, kad apie asmenybės vaidmenį istorijoje pakalbės kitą kartą. Ir paskubomis susiglobęs nuo katedros savo popierius, išdūlino iš auditorijos. Tačiau tarpduryje dar stabtelėjo, vikriai atsigręžė ir pareiškė:

– Prie asmenybės ir masių vaidmens istorijoje mes dar sugrįšime.

Bet, kiek tu prisimeni, to nebuvo padaryta. O ir tu to klausimo kitą kartą nebekėlei, nes, šiaip ar taip, Irmija Zaksas nebuvo kirvis. Žodžiu, tavo valia asmenybės prioritetas septintoje Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto auditorijoje buvo įteisintas.

Ši dvikova su žinomu marksizmo–leninizmo specialistu Irmija Zaksu ne tik neatšaldė tavęs nuo teisybės paieškų, bet ir įbruko į rankas rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo knygą „Filosofija neravenstva“. Ją perskaitęs įsidėmėjai, kad „Karlas Marksas buvo garsus sociologas, bet labai silpnas antropologas“. Ignoravo žmogaus psichologiją. Tada tau iškilo svarbiausias ramybės neduodantis klausimas: ar gali žmogus sukurti komunistinę visuomenę, kurioje viešpatauja didysis principas – iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius, jeigu ignoruojama žmogaus prigimtis? O kokia toji žmogaus prigimtis? Ogi tokia, kad savimeilė visada nustelbia artimo meilę. Todėl ir žmogaus indėlis įgyvendinant didįjį komunizmo principą augs aritmetine, o poreikis – geometrine progresija. Žodžiu, kiekvienas gviešis pasiimti daugiau naudos, negu pats jos įdėjo į visuomeninį produktą. Va ir būk gudrus. Va ir keisk žmogų, kartu su juo ir visą pasaulį, kaip moko Marksas. Keisk tą, kas, anot garsiųjų genetikų, nekeičiamas.

Vėl ir vėl susidūręs su tokiomis problemomis, tu niekaip negalėjai atsikratyti minties – nejaugi to nesupranta tie garsieji pasaulio intelektualai, kurie kone springdami žarsto liaupses Sovietų Sąjungai ir jos diktatoriui Stalinui, jog ten esą kuriama komunistinė visuomenė, išsvajotas žmonijos rojus. Baisiausia ir liūdniausia, kad tarp jų buvo ir daug tavo gerbiamų rašytojų bei filosofų, kaip antai: Romenas Rolanas, Tomas Manas, Teodoras Dreizeris, Ernestas Hemingvėjus, Anri Barbiusas, Bernardas Šo, Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu, Lionas Foichtvangeris, Lui Aragonas, Martinas Andersenas Neksė, Džekas Londonas, Polis Eliuaras… Beje, pastarasis Stalino smegenis net pavadino „meilės smegenimis“. Bet jį pralenkė Kenterberio klebonas Hiuletas Džonsonas, kuris Stalino „humanizmą“ sulygino su Kristaus humanizmu.

Visa tai buvo ir įvyko dar tau studijuojant ar kiek vėliau, kai nebijojai ir nevengei rizikuoti, kadangi toli gražu nebuvai įsitikinęs, ar tau pavyks užraukti universitetą dėl tos nuslėptos praeities. Todėl ir laukiamo bei tikro mokslo toje aukštojoje mokykloje nepasisėmei. Vargu ar kitaip galėjo būti, kai per visus studijų metus tave persekiojo laikinumo jausmas. Ypač po to, kai tavo draugą, su kuriuo ramiai žingsniavai Lvovo gatve, pasigrobė staiga sustojęs „lendliziškas viliukas“. Tu tąsyk, užuot jau vienas skubėjęs į universitetą, atsirėmei į artimiausio namo kampą ir kartojai:

– Va ir gyvenk, va ir žinias semk, va ir gyvenk!..

Tasai laikinumo jausmas kiek susilpnėjo paskutiniame, tai yra penktame studijų, ne, studentavimo kurse. Tada suėmei save į nagą ir tuos varganus savo mokslus užraukei, nejausdamas nei džiaugsmo, nei dėkingumo. Bet ką reiškia pastangos prie finišo juostelės, kai kone visus studijų metus buvo šuva ant uodegos nusinešęs? Vienintelis tikresnis dalykas, kurį tu išsinešei iš universiteto auditorijų, buvo mokslais ir menais pagrįstas nepasitikėjimas sovietine santvarka ir marksizmu–leninizmu. Ir dar to negana – marksizmas–leninizmas tavo sąmonėje jau buvo patyręs nokautą. Jis tik nebuvo dėl suprantamų priežasčių viešai afišuojamas. Tačiau vienokia ar kitokia forma neišvengiamai pasimatydavo. Ypač tavo kūryboje, kuri „chruščiovinio atodrėkio“ metais pamažu pradėjo išeiti į viešumą. Ir to viešumo pirmoji kregždė buvo 1957 metais nutūpusi ant savaitraščio „Tarybinis mokytojas“ puslapių nedidelė novelė „Jos lieka“. Nors tame kūrinėlyje, laimėjusiame pirmąją premiją, tu atidavei tam tikrą duoklę oficialiai politikai, tačiau dėl jos nejautei ypatingų sąžinės priekaištų, kadangi pirmenybę atidavei ne tiek ideologijai, kiek tos komunistinės ideologijos aukai. Beje ir deja, šį dviprasmišką tavo laimėjimą apkartino netikėta tėvo mirtis, dėl kurios tu pajutai daugelį dienų persekiojusią kaltę. Juk tėvas buvo tiek komunistinės ideo-logijos, tiek ir komunistinio režimo, kurio negalėjo priimti nei kūnu, nei dvasia, tikrų tikriausia auka. Net ir 1960-ųjų rudenį pasirodęs tavo apsakymų rinkinys „Senis po laikrodžiu“ tau neatnešė tikro kūrybinio džiaugsmo. Ir jau vien dėl to, nes jautei, jog šis laimėjimas atmieštas neleistinu kompromisu su sąžine. Ir nuolaida toms jėgoms, su kuriomis jauteisi esąs pašauktas kovoti. Beliko laukti, laikytis ir neplaukti pasroviui. Taip ir darei, arba stengeisi daryti. O tam tu turėjai daugelio metų liūdną patyrimą. Juk ne kas nors kitas, bet tik tu daugiau negu dvidešimt metų – nuo 1936 iki 1957 – rašei pats sau, net rimtai nepagalvodamas apie tų rašinių publikavimą. Todėl tiek išlaukęs ir dar nepraradęs imuniteto naujam laukimui bei išbandymui, tu, jau galėdamas vieną kitą kūrinėlį publikuoti, galvojai ne tiek apie tavęs laukiančius pavojus, kiek apie tai, kas nebuvo pasakyta iki šiol. Ir kaip užliūliuoti cenzūros budrumą. Ir metus kitus tau neblogai tai pavykdavo – ir vilkas likdavo užganėdintas, ir avis nesuėsta, nors kai kada ir apdraskyta. Ir tai tęsėsi tol, kol spaudoje pasirodė tavo apsakymas „Kūdikėlis“. Vos tasai „Kūdikėlis“, egzistencinio nerimo ir siaubo apimtas, suriko žurnale „Pergalė“, tuojau pat savaitraštyje „Literatūra ir menas“ kupinu pasipiktinimo aidu „Atsakymas trečiajam herojui“ atsiliepė žinomas ir gerbiamas partiniuose sluoksniuose kritikas bei socialistinio realizmo sargas Vytautas Radaitis. Ir to dar neužteko – „Kūdikėlis“ buvo triukšmingai atitemptas į Rašytojų sąjungos rūmus, kur iškilmėms skirtoje salėje įvyko atviras partinis susirinkimas, skirtas ne jo krikštui, bet kaip politiškai neišnešiotam individui pristatyti. O tu, pametęs bet kokį atsargumą, apdairumą bei sveiką protą, puolei „Kūdikėlį“ ginti ir įrodinėti, kad jis visiškai sveikas, normalus ir net idėjiškai subrendęs pilietis, tik jo kritikas per apmaudų neapsižiūrėjimą, skubėjimą ar vištakumą jį sumaišė su kažkokiu kitu naujagimiu.

Tavo kalbą sutiko visuotinė tyla. Ir niekas vienas į kitą nežiūrėjo. Tarsi vieni kitų nė nepažinojo. Tik tada, kai tyla visų ausyse pradėjo spengti, atsistojo „Baltųjų rūmų“ atstovas, kurio tu dar nepažinojai, ir kupiną pasipiktinimo žodį baigė tuo, kad tu nieko gyvenime dar nesupratai ir nieko nepasimokei. Tai turėjo reikšti, jog tolesnis tavo kūrybinis kelias nebus rožėmis klotas. Tai galėjo reikšti ir jaunos kritikės Aušros Sluckaitės tau skirti žodžiai: „Nuostabiai kalbėjot, tik ne toje auditorijoje.“ Ji tuos žodžius ištarė tada, kai visi skirstėsi iš salės ir kai net palankūs tau plunksnos broliai ir seserys staiga politiškai subrendo ir paliko tave vieną, stovintį prie Rašytojų sąjungos durų. O kai su visais nuėjo ir Aušra S., tu dar ilgai tarsi kompensaciją jutai jos karštų lūpų prisilietimą prie dešinės ausies.

Iš to gausaus susirinkimo tu galėjai padaryti tik vieną teigiamą išvadą: jeigu tave kas žodžiu ar raštu kritikuoja, tu nesigink, nesidraskyk, išminties nedemonstruok, teisybės neieškok, o tik muškis į krūtinę ir atgailauk – esu kaltas, esu labai kaltas ir didžiausios bausmės vertas. Bet taip elgtis tau neleido savigarba ir žmogiškasis orumas. O tokia žmogaus, ypač kūrėjo, savigarba valdžios vyrams ir moterims buvo ne kas kita, kaip kapitalizmo restauravimo užmačios ar buržuazinės praeities recidyvas. Tad nevalia tarybiniam piliečiui su visu tuo taikstytis.

Kai kritiko Vytauto Radaičio budrumo dėka per „Kūdikėlio“ demaskavimą paaiškėjo, kad tu pateisini ir reabilituoji Lietuvos banditus ir banditizmą, į tave buvo atkreiptas ypatingas valdžios organų dėmesys. Na, suprantama, kad tas dėmesys pirmiausia užkliuvo už tavo valdiškos tarnybos. Mat neseniai, kai iš tavęs dar buvo tikimasi susilaukti blaiviai mąstančio piliečio ir socialistinio realizmo šalininko, tau buvo patikėtos atsakingos ir garbingos prozos konsultanto Rašytojų sąjungoje pareigos. Rimtai spustelėjus iš aukščiau, teko tų garbingų pareigų atsisakyti. Ir ne bet kaip, o tavo paties pareiškimu, idant nebūtum visai sukompromituotas išmetimu. Žodžiu, dar kažkam ten aukštai įtakingam ir galingam tavęs pagailo kaip kūrėjo, bet nepakankamai politiškai, idėjiškai subrendusio Tarybų Sąjungos piliečio. Tačiau tu buvai jau toks užkietėjęs antitarybininkas, jog, užuot kapstęsis ir kilęs į viršų, į Stalino saulę, vis giliau grimzdai į antisovietinio bei buržuazinio objektyvizmo liūną. Argi to neliudija tasai apgailėtinas faktas, jog tu savo daugiau negu dviprasmiškoje apysakoje „Trys dienos ir trys naktys“ be jokio atsakomybės jausmo pirmą kartą visoje tarybinėje literatūroje viešai iškėlei dar ne tik nepribrendusį, bet ir itin žalingą principą – „Tebūnie išklausoma ir antroji pusė“ („Audiatur et altera pars“). Kas tai? Paprasta provokacija ar negudrus savo erudicijos demonstravimas? Ne veltui komunistų partijos organo „Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano ištikimas kadras Antanas Balsys straipsnyje „Literatūriniai kojūkai ir tikrovė“ įrodė, kad tu esi ne tik, kaip jau buvo visiems žinoma, lietuviškojo banditizmo advokatas, bet ir tarybinės visuomenės žmonių susvetimėjimo išradėjas: „Šimtai buržuazinių filosofų ir propagandistų, sociologų ir literatūros kritikų daug metų ieškojo tarybinės visuomenės susvetimėjimo bruožų. O jie visiškai netikėtai, išrikiuoti į darnią formulę, kartu su sąmonės srautu prasiveržė J. Mikelinsko apysakos herojaus lūpomis“ (žr. „Tiesa“, 1969 m. sausio 26 d.).

Žodžiu, tu apšmeižei tarybinę visuomenę, kaip dar niekas kitas iki šiolei. Argi gali būti didesnis šmeižtas, kaip pavaizduoti pažangiausius pasaulyje tarybinius žmones, kuriančius išsvajotą beklasę komunistinę visuomenę, svetimus vienas kitam? Tarsi jie būtų laukiniai žvėrys, suvaryti į gardą kurti žmonijai rojaus.

Taigi ar Partija ir Vyriausybė galėjo toleruoti tokį subjektą, tokį tipą? Žinoma, ne! Visa tokių tipų laimė, kad nebuvo tarp mūsų Tautų Vado ir gulagų Genijaus Stalino, tik dar leipėjo „Mažosios žemės“ mito kurpėjas.

O tau nieko kito neliko, kaip dingti jiems iš akių. Jiems? Kam? Tiems, kurie troško tavo mirties. Svarbiausia – nesimaišyti jų akyse. Taip ir padarei. Štai kodėl ir dabar savom žirklėm karpai kelią link Klėtelės prie kapelių.

Žodžiu, tąsyk tu keliavai į tėviškę ne tik gniuždomas to, ką prieš dieną kitą išgirdai ant Tauro kalno iš Vytauto M., bet ir persekiojamas aitrių prisiminimų ir ypač dar slegiamas minties, kad dabar tėviškėje neberasi viso to, ką rasdavai anksčiau. Anksčiau, kol dar tėviškėje gyveno geroji visur suspėjanti, viską matanti ir žinanti tatulytė Varutė, tau ji padėdavo rasti poilsį, ramybę, užuovėją, įkvėpimo šaltinį, atgaivą kūnui ir sielai. O nūnai iš anksto jau žinojai, kad tave ten pasitiks sena motina, išvarginta vienatvės ir beviltiškos kovos su žiurkėmis, kurios, išvaikiusios iš gryčios ir seklyčios katę su kačiukais, dieną naktį triukšmingai švenčia savo laukinę pergalę. Ir jeigu ne sūnaus, tavo brolio Kazimiero, apsigyvenusio kaimynystėje, nuolatinė pagalba, būtų tų ilgauodegių šlykštynių persekiojimo nebeišlaikiusi. Tiesa, visaip motiną ramstė ir geroji tavo sesutė Paulė.

Nors ir iškamuotas varginančios kelionės, iškankintas juodų minčių, prasidėjusių Vilniuje ant Tauro kalno, tu važiavai ir savom žirklėm žirgliojai link Klėtelės prie kapelių ne kaip į tremties, bet kaip į Pažadėtąją žemę. Ėjai, važiavai, vargai, kaip jau ne kartą ir vėl kūrei planus. Beveik taip, kaip tais palyginti gerais laikais, kai dar nebuvo to kraupaus susidorojimo su „tavim“ ant Tauro kalno. Keliavai į tėviškę, kur tavęs laukia nesulaukia Klėtelė prie kapelių, nors ten seniai jau nebėra darbštuolio tėvo, su kibiru vandens budinčio prieklėtyje per grėsmingas audras, nebėra ir it bitutė skraidančios gerosios tatulytės, niekada nepamirštančios paženklinti visų sodybos durų Trijų Karalių ženklais, nebėra ir brolių Kazimiero ir Valantino, susikūrusių atskirus gyvenimus, nebėra ir visur suspėjančios bei viską mokančios vikriosios sesutės Povilytės, besirūpinančios sostinėje ne tiek savo, kiek artimųjų sveikata ir laime. Tačiau išliko toji namų Dvasia, neleidžianti niekur nuklysti nuo nerašyto, bet iš kartos į kartą einančio šeimos įstatymo – laikykitės, vaikučiai, vienas už kito. Žodžiu, vienas už visus, visi už vieną. Nevenkite net pasiaukojimo, jeigu to pareikalauja lemtis ir Tėvynės laisvė. Vos tik šovė tau galvon mintis apie laisvę, tu prisiminei tą klaikų Rašytojų sąjungos plenumą, kuriame buvo pasmerktas tavo ką tik dienos šviesą išvydęs romanas „Už horizonto – laisvė“. O pirmasis akmenį metė tavo draugas Vytautas Sirijos Gira, kuris oriai nukulniavo į tribūną ir garsiai pareiškė, kad tu parašei fašistinį romaną. O žodis fašistas tais laikais reiškė kone rimčiausią kandidatą į nesančių bedarbių partiją. Ir pareiškė visiškai nedvejodamas tasai kūrėjas, kuris, rašydamas vėliau pagarsėjusį romaną „Štai ir viskas“, gabalais nešdavo tekstų apie tą savo herojų Adomą tau, kad jį įvertintum ir padrąsintum. Iš kur to Vytautėlio nūnai toks pasitikėjimas savo politine branda ir skoniu? – tu pats savęs klausei. Tikriausiai iš begalinio noro visiems pademonstruoti savo budrumą. Mat jau kiek laiko veržte veržėsi į komunistų partiją. O tam reikalinga Pavliko Matrosovo politinė branda. Tad ką reiškia toks menkas faktelis, kad jūs abu su dramaturgu Jokūbu Josade, gyvendami Žvėryne, ne vieną kartą ir ne vienus metus draugiškai patikėdavot vieni kitiems savas mintis apie gyvenimą, literatūrą ir net politiką? O kur dar tie „Štai ir viskas“ gabalai, kuriuos nešdavo paskaityti ir aprobuoti?

Tai tokia buvo tavo kelionė nuo Tauro kalno link Klėtelės prie kapelių, kai ieškojai ramybės kaip adatos šieno vežime. Sustojai prie „savo“ miško, iš kur anksti pavasarį, kai pasaulis dar tau atrodė pilnas paslapties, kaip gautas iš Amerikos neatplėštas laiškas, išgirsdavai gegutę ir ieškodavai kišenėje centų. O iš tikrųjų prie šios nedidelės, bet gražios medžiais apaugusios pamiškės sodybos tave sustabdė seniai nugarmėjusių į praeitį dienų įprotis, kai grįždavai namo tais retais šeštadieniais arba švenčių dienomis, sustoti prie pat kelio įsitaisiusios kalvės. Sustodavai, oriai įžengdavai į vidų ir jos savininkui įduodavai į rankas komunistinį laikraštį „Izvestija“. Keistas žmogus buvo tas „Izvestijų“ gerbėjas ir skaitytojas Antanas Mačėnas. Turėjo auksines rankas, darbščią žmoną Mortą, dvi dailias dukras ir sūnų, gražų, pasiturintį gyvenimą ir… laukė ateinančių komunistų. Bent taip žmonės šnekėjo. Ir tai dar ne viskas – jo brolis Benediktas, gyvenęs kitoje to miško pusėje, už Yslikio upelio, buvo stambus ūkininkas, turėjo aukščiausią Saločių valsčiuje perkūnsargį ir moderniausią jaują, ir ranka rankon, koja kojon ėjo su viršaičiu ir kitais įtakingais ne tik vietos, bet ir apskrities veikėjais. Broliai nebendravo – tarp jų, atrodo, juoda katė buvo kelią perbėgusi. „Izvestijas“ Antanas Mačėnas liovėsi skaityti tik tada, kai 1940 metų birželio keturioliktosios naktį Benediktą ištrėmė į Sibirą, o jį patį su visa šeima, sodyba ir kalve po karo įgrūdo į kolchozą, kur jis netrukus Dievui ar pačiam velniui atidavė dūšią.

Tai jis, Antanas, ir jo brolis Benediktas kartu su dar vienu stambiu ūkininku, vadintu „komjaunuolių inkubatorium“, buvo tavo sumanytos trilogijos „Kur lygūs laukai“ vieni svarbiausių prototipų. Beje ir deja, dėl šių „herojų“ daug kas manė, kad ir tave palaužė sovietinė valdžia.

Kai įžengei į mišką, tavo prisiminimai kiek atlėgo, atvėso ir tu net prisėdai ant griovio krašto, įsiklausei į nuslinkusių į praeitį dienų ir naktų aidą. Vėl pakilęs po trumpo poilsio eiti, tu kone atsitrenkei į paliegusią laukinę obelį, daug metų budinčią prie baigiančios užakti žvyrduobės. Bailesni ar prietaringesni žmonės naktį ir net dieną stengdavosi šią laukinę obelį aplenkti. Mat ant vienos jos šakos prieš daugelį metų pasikabino muzikantas, devynių amatų meistras, svieto perėjūnas Nikodemas Geiba, kuris iki šių dienų neduoda žmonėms ramybės – įtraukia į žvyrduobę, moterims užverčia sijonus ant galvos, vėlai grįžtantiems iš atlaidų ar turgaus stabdo arklius, arba įvaro priemėtį.

Negalėjai pasigirti ir tu ypatingu Nikodemo draugiškumu, mat vieną naktį, kai gerokai pavėlavęs grįžai iš patalkių, jis, pasivertęs briedžiu ar stirna, perlėkė per tave ir šlamu šlamu nušlamėjo medžių viršūnėmis, o tu susivokei begulįs šalia savo dviračio. Parsiradai namo nei gyvas, nei miręs. Tik išgėręs stiklinę antrininko, atgavai amą.

Tu, pakaruoklio Nikodemo dvasios neišgąsdintas, nenuskriaustas ir nesustabdytas, išėjęs iš „savo“ miško ir net nestabtelėjęs prie to uosio, ant kurio kadaise buvai išpjovęs gražiausios pasaulyje mergaitės vardą, šį kartą pirmiausia išvydai ne didžiuosius sodybos medžius, o kapelių guotą, panašų į didelį žalią ežį. Ir kurį laiką žvelgei negalėdamas atplėšti akių, tarsi pirmą kartą jį matydamas, nors prieš tai visą laiką skubėjai. Skubėjai net prisėdęs pailsėti. Skubėjai ne tik kūnu, bet ir dvasia. Skubėjai visa savo esybe, visu savo gyvenimu. Nors iš tikrųjų traukei koją už kojos. Tai tos žolės, didelės ir mažos, liaunos ir stangrios, kibios ir slidžios, pernykštės ir šiųmetės, atsiradusios kolchozui šią tavo šeimos išpurentą žemę užleidus miškui, tarsi tarpusavyje susitarusios, atkalbinėjo, baugino: „Jeigu šitie su tavimi lengvai būtų susidoroję pačiame didelio miesto centre, ant visų akyse stūksančio Tauro kalno, tai čia, prie tų kapelių, jie tavęs ne tik lauks, tykos, bet ir žinos, kaip tave likviduoti niekuo nerizikuodami. Taigi, gerasis žmogau, tu lendi Jiems tiesiog į nasrus.“

Tegul ir taip, pašoko tavo galvoje beužsnūstanti iš nuovargio mintis, o ką aš turiu daryti? Jeigu visi tokie gudrūs, – pasakykit! Tu sustojai didelio lauko vidury ir nebenuleidai akių nuo tų kapeliuose išlikusių trijų kryžių, kurie gaivioje žalumoje stovėjo išdidūs, galingi, amžini. Ir tu stovėjai, tarsi laukdamas, tikėdamasis išganingo patarimo. Ir sulaukei. Tačiau sulaukei ne patarimo, o visam laikui įstrigusios išminties, kuri nuskambėjo vakaro tyloje, kai didžiulė it žmogaus likimas saulė jau slėpėsi už kapelių medžių kaip netikėtas priekaištas: „Si Sokrate ouvre sa porte, il trouvera le sage assis sur la marche de son seuil. Si Judas sort ce soir c`est vers Judas que ses pas le meneront!“ (Jeigu Sokratas atvers savo duris, jis ras išminčių, sėdintį ant jo būsto slenksčio. Jeigu šį vakarą Judas išeis iš savo namų, tai jo paties žingsniai jį nuves pas Judą! (pranc.).

Štai kaip! Tad ir negalvok, kad nuo paties tavęs niekas nepriklauso.

Tuos belgų dramaturgo Moriso Meterlinko žodžius, rastus Džoiso romane „Ulisas“, tu pakartojai balsu žvelgdamas mintyse į tuos tris išlikusius kapinėse ąžuolinius kryžius, į atslenkančią prietemą ir į be galo ištįsusius medžių šešėlius. Prisiminei, pakartojai ir pats savęs paklausei: kuo čia dabar dėtas tas Sokratas ir tas Judas? Dabar, kai jau esi čia ir nepasuksi kitur? Sokratas – išminčius, Judas – išdavikas. Arba–arba? Kito kelio nėra. Tu jau jį pasirinkai. Jeigu jau esi čia, vadinasi, apsisprendei dalytis likimu su Sokratu.

„Ulisą“, kur tuos dramaturgo Moriso Meterlinko išmintingus žodžius perskaitei, gavai iš poeto Aleksio Churgino. Su tuo daugiau žinomu kaip poezijos vertėju negu poezijos kūrėju, tu susipažinai centrinėje Vilniaus miesto gatvėje, kai jis, nedidukas, apvalus, energingas ir vikrus, tave sustabdė, kad pagirtų tavo straipsnį, parašytą šešiasdešimtmečio jubiliejaus proga ir publikuotą „Pergalės“ žurnale. Ir net pacitavo jo pavadinimą: „Savom žirklėm į Delfus, arba Minčių pabiros nelygiame kelyje į „Lygius laukus“.

Tu klauseisi jo pagyrų ne tiek susidomėjęs, kiek sunerimęs, nes gerai žinojai ir pats jau savo kailiu buvai patyręs, kad pas mus dažnai „rimti“ dalykai prasideda nuo pagiriamojo žodžio. O gal ir dėl to jis tavo straipsnį giria, kad panaudojai kaip moto jo verstą Nikolos Bualo poezijos posmą:

Skubėkit pamažėliais ir įtempę valią.
Braukykit kuo daugiau, šlifuokit detalę,
Pridėkit žodį kitą, jei prispaus bėda,
Ir nepraraskite kantrybės niekada.

Kad ir ką žmonės sakytų ar galvotų, ši netikėta pažintis atvėrė tau kelią į jo gausią įvairiakalbę biblioteką. Ir pirmiausia tau į rankas pateko prancūzų kalbon išverstas airių rašytojo Džeimso Džoiso romanas „Ulisas“. O vėliau tokiu pat būdu iš ten pas tave atėjo ir prancūziškai prabilęs Samuelis Beketas. Dar artimesnė ir glaudesnė tavo pažintis su Aleksiu Churginu tapo tada, kai jis vieną gražią dieną trumpai drūtai pareiškė:

– Tu turi būti dėkingas gensekui Sniečkui.

– Aš?! – pastatei akis ir ausis. – Kas čia dabar?

– Taip, tu, – ir jis čia pat gatvėje prie centrinio knygyno papasakojo, kaip viename CK pasitarime ar susirinkime, kuriame buvo ne kartą ištarta tavo pavardė, Antanas Sniečkus pareiškė: „Užteks linksniuoti šitą pavardę, lyg nebūtų svarbesnių reikalų.“ Ir nebelinksniavo. Nuo to laiko.

Po to jūs dar dažniau susitikdavote, bet dėl visa pikta žingsniuodavot Gedimino kalno pilies papėdėje arba palei Vilnelę. Ten aptardavot R. Rolano, A. Žido, A. Malro, Ž. P. Sartro, A. Kamiu, S. Beketo, L. Aragono, S. D. Perso, R. Eliuaro ir daugelio kitų kūrybą. Apie šiuos ir kitus prancūzų rašytojus jūsų nuomonės ne visada sutapdavo. Ypač apie R. Rolaną, Ž. P. Sartrą, L. Aragoną, P. Eliuarą, kurie, tavo supratimu, pernelyg didelę duoklę atidavė Stalino kultui. Tačiau jūs abu buvote šventai įsitikinę, kad rusų rašytojo Maksimo Gorkio romanas „Klimo Samgino gyvenimas“ dar toli gražu pagal savo reikšmę ir prasmę pasaulinėje literatūroje reikiamai neįvertintas. Iš lietuvių kūrėjų bei plunksnos brolių jam didžiausias autoritetas buvo Algirdas Julius Greimas. Kritikas ir semiotikas. Apie Čiurlionį Aleksys Churginas kažkodėl vengdavo kalbėti, nors tau jo gyvenimas ir kūryba buvo kur kas įdomesnė negu, sakykime, Vasilijaus Kandinskio ar Marko Šagalo, kurie ne kartą iškildavo jūsų diskusijose apie tapybą.

Apskritai tu nevengei bendrauti su Aleksiu Churginu. Iš dalies gal dėl to, kad jis ne kartą tau ir kitiems duodavo suprasti, jog literatūros ir meno klausimais rimtai galima pasišnekėti tik su tavim. O tai maloniai glostydavo ir tavo savimeilę. Reikia pasakyti, kad Aleksys Churginas žinojo daug. Ir apie visus, ir viską. Ir ne tik kaip eruditas, bet ir kaip ekspertas. Ir apie tave jis, ko gero, žinojo neką mažiau, negu tu apie save. Jeigu būtų buvę kitaip, argi jis būtų tau patikėjęs paslaptį, kad ir „Baltuosiuose rūmuose“ buvo nuspręsta tavęs nebelinksniuoti?

Tą „Ulisą“, gautą iš Aleksio Churgino, tu, pasinaudodamas kelių kalbų žodynais, taip ilgai graužei, kankinai, jog jis suiro į kelias dalis. Suprantama, tu tokios knygos negalėjai jam grąžinti. Juo labiau, kad ji nepasižymėjo kokybe, patvarumu ir tada, kai tu pirmą kartą paėmei ją į rankas. Bene kilogramą sverianti knyga garsėjo tik turiniu, o forma buvo panaši į išplėštą iš vanago nagų vištą. Dar šiurpesnė jos išvaizda pasidarė po ilgalaikių tavo studijų. Norom nenorom, tau teko susirasti gerą knygrišį, kad tam „Ulisui“ padarytų plastinę operaciją. Susiradai draugų padedamas tos srities chirurgą ir už apvalią rublių sumą „Ulisas“ atrodė kaip naujai gimęs. Tokią knygą ne gėda buvo ir grąžinti. Tik gaila, kad, sutartu laiku nuvykęs, atradai tik namų šeimininkę. Prisistatei, bet ji nepasakė net savo vardo, nors matėtės pirmą kartą. Apie knygos atnaujinimą net neužsiminei. Neužsiminei ir po kokio mėnesio sutiktam Aleksiui Churginui, kurio galva buvo prikimšta naujų idėjų.

Taip ir nepavyko tau sužinoti jo nuomonės ne tik apie Džeimsą Džoisą, bet ir apie atnaujintą „Uliso“ knygos įrišimą. Pagrindinė to priežastis buvo ilgalaikis kasmetinis tavo užsidarymas Klėtelėje prie kapelių, kur bendravai tik su savo knygų herojais.

Kaip grūdinosi plienas

Prie kapelių – nuo jų tik ranką paduot iki klėtelės, kurioje jau ne vienus metus tu kovojai su herojais, šviesos ir tamsos apaštalais ir vaiduokliais, – tave pasitiko Rainė su dviem beveik jau suaugusiais vaikais, bet dar bevardžiais kniaukliais – keršu ir juodnugariu. Ir sutiko ne šiaip sau, bet tiesiog užtvėrė kelią ir taką savo meile, beribiu pasiilgimu ir lipšniu šokinėjimu. Taip, jog tu turėjai į kiemą įžengti ne kaip visi pasaulio keliauninkai, ne tiesiausia linija, bet vingriais zigzagais. O kaip kitaip išvengsi šių gyvūnėlių nesumindžiojęs, nesužalojęs ar neužgavęs? Ir taip tu zigzagavai iki pat to diemedžio, tatulytės Varutės rankomis pasodinto rūtų darželyje prie pat gryčios slenksčio. Čia, o ne kur kitur tyliais vasaros vakarais mamutė ir tatulytė susėsdavo ant suolelio vakarinei maldai. Kaip tu nepagalvojai, kad ir šiais metais, kaip pernai ir užpernai Rainė su savo vaikais gali tave su meile ir ilgesiu sutikti, bet tavo rankos bus tuščios. Oo, kaip negerai išėjo! Ir vis per tą Tauro kalną ir sujauktą tavo širdį ir galvą. Tau liko tik tuos meilius padarėlius vieną po kito paglostyti ir gražiai pakalbinti.

– Dovanokit, kačiukėliai, jūs mieli padarėliai, pamiršau, oi pamiršau, kad ir jūs galit manęs laukti pareinančio į šiuos namelius ne tuščiomis rankelėmis.

Prasivėrė priemenės durys, ir nušvito kaip saulė senas veidas.

– Kas gi čia dabar šitaip gražiai šneka? Šitaip meiliai ulba? Ogi mano sūnaitėlis, lyg iš paties dangaus aukštybių nukritęs vieversėlis čyruonėlis, – išskėtė rankas tarpduryje motina ir stovėjo it paukštis, pakėlęs sparnus skristi ar visą pasaulį iš džiaugsmo apkabinti, prie širdies priglausti. – Iš kurgi tu, vaikeli, taip nelauktai, nepastebėtas atsiradai?

– Iš kapelių, iš pačių kapelių, mamut, išlindau, – kone tuo pačiu motinos balsu varei ir tu, tarsi vėl tapęs mažas ir silpnas, kaip prieš daugelį metų, kai motina tave parnešdavo iš lauko pūsčiodama sumuštą ar kruviną ranką, arba koją.

– Kaip iš pačių kapelių? – staiga patamsėjo motinos veidas ir gąstelėjo balsas. – Ar kas atsitiko?

– Ne, ne, mamut, nieko bloga neatsitiko, – supratęs, kad pajuokavai ne vietoj ir ne laiku, tu stengeisi ją nuraminti.

Užuot tuojau pat vėl prabilusi, motina nuleido rankas, priėjo arčiau, įsižiūrėjo viską matančiomis ir suvokiančiomis akimis ir tarsi pati sau bylojo:

– Viešpatie, apsaugok nuo viso pikto, bet tu toks lyg nebesavas, lyg pašpokęs. Sakyk, vaikeli, kas atsitiko?

– Nieko blogo, nieko blogo, mamut, sakau, kad niekas man negresia, – patvirtinai tu dar kartą, ne juokais išsigandęs ir sunerimęs, jog ir motinos neįtrauktum į tą nesibaigiantį savo pavojų ir negandų sūkurį. – Mamutė čia viena dabar gyvendama visko prisigalvoji.

– Prisigalvot tai gal ir prisigalvoju, bet kad tau kažkas negerai ir be tų prisigalvojimų matyti.

– Kas matyti? Nosis padidėjusi? Plaukai daugiau pražilę? Liežuvis atšipęs? – viską tu bandei nuleisti juokais.

– Tik tu man nesiteisink ir neužkalbėk danties – motina mato ir širdim. Ne tik akimis.

– Tad turėtum, mamut, matyti ir tai, kad aš jau nebe tas, kuris be kelnių lakstydavau.

– O man tas, – kažką prisiminusi, pralinksmėjo mama. – Ir pasiliksi tas.

– Dėl to, mamut, kad viena, vis viena gyveni.

– Ne tokia ir viena, – dar daugiau nušvito ji. – Kaziukas ateina, Povilytė atvažiuoja… Žiurkės kadrilį pašoka.

– Dažnai Kaziukas ateina?

– Ateina, ateina, Jonikėli, kur dėsis neatėjęs. Bet ir jam gyvenimas ne pyragai. Mat kūtę ardydamas – tai daryt „miliracija“ privertė, – koją nežmoniškai nusibalnojo. Dabar tursena tik su lazdele, bet daktarui nesirodo. Kiek kartų sakiau – eik, pasirodyk, ale ne. Tai laiko neturi, tai mašinėlė nebevažiuoja, tai vėl koks nors nikis ar dar kas, – iki valios viena kiauras dienas ir naktis prisitylėjusi, dabar motina stengėsi atsigriebti ir viską, kas guli ant širdies, išlieti. – O pasišnekėk tu su juo, pasitark, paragink – išgirsi vis tą patį: praeis ir be jokių daktarų, be tų pirktinių vaistų, kaip jau ne kartą praėjo. Ir ne taip bėga skrenda dienos, savaitės, mėnesiai – ta koja vis jam svetimesnė ir svetimesnė. Nėr kaip žmogui beapsakyti. Būtų mažas, uždrožčiau plaštaka ar žiūtine per užpakalį, ir kvit, anot amžinatilsio tetės, o dabar – vyras kaip žardas ir nesuima savęs į nagą. Vis vilkina ir vilkina. Kiek dar galima tokia koja šlubikščiuoti. O pasakyk, patark – kaip žirniai į sieną tavo žodžiai.

– Negi mamutei ta Kaziuko lazda taip uždavė širdį, kad vien ji akyse ir mintyse, lyg nieko svarbesnio dabar nebūtų?

– Viešpatie tu mano, visko yra ir viskas svarbu, bet kai ta Kaziuko lazda net sapne tau pasirodo kaip kokia išpėra, tai atrodo, kad ji ta rakštis, katra vis pasiekia net širdį. O va iš tikrųjų, kai aplinkui geriau apsidairai, matai, kad kiekvienas mes nešam savo kryžių. O ir tu, vaikeli, negi jo neneši?

– Žinoma, nešu, bet aš pas mamutę atvykstu ne dėl to, kad jį kam kitam ant pečių užkraučiau, o todėl, kad vieni kitiems padėtume.

– Kuo galėsiu ir aš tau, sūneli, padėsiu, – susigraudino motina. – Negi kitaip gali būti?

– Žinau, gerai žinau, kad padėsi. Todėl ir atvykau. Bet taip pat žinau, kad, besirūpindama kitais, nuolat pamiršti save. Na kad ir tai – kiek galima kęsti tuos žiurkių kadrilius? Net dieną ant valgomojo stalo dūksta, visas kates iš trobos išvaikiusios. Argi ne taip, mamut?

– Taip tai taip, sūnaitėli, ale dabar, kai tu čia, nesinori apie tai daug šnekėti, juo labiau – dejuoti.

– O aš negaliu, mamut, apie tai nekalbėti ir negalvoti. Ypač dabar, kai tos žiurkės tiek suįžūlėjo, kad net kates puola. Betrūksta tik, kad ir žmogų užpultų.

– Tai tu, sūnaitėli, pas mane atkeliavai vien tam, kad pasakytum – bėk iš čia, kol dar galva ant pečių?

– O ką kitą aš galiu tau, mamut, pasakyti, kai šitaip užsibuvai toje žiurkių karalystėje ir visų vėjų pagairėje. Nors ir vienas, ir kitas vaikas pas save kviečia.

– Kviečia tai kviečia, bet gryčios, visos sodybos su savim nepasiimsi. Tad ar gali, kol kojos ir širdis dar laiko, viską, kas per tiek metų užgyventa, palikti svieto perėjūnams ar vagims?

– Į kapą niekas nieko, mamut, nenusineša.

– Žinau, gerai žinau, sūnaitėli, ir tą kapą, tą nusinešimą, ale dar geriau žinau ir tai, kad tu niekad čionai nebeatvyksi, jeigu aš iš čia išsidanginsiu.

– Ir man, mamut, liūdna ir baisu apie tai pagalvoti, bet dar baisiau žiurkėms tave paaukoti.

– Žiurkėms, žiurkėms paaukoti! – tarsi iš sielvarto ar graužaties pakartojo motina. – Oo, kad viskas būtų vien žiurkėse, betgi, sūnaitėli, pagalvok ir apie tai, kad… va išsikeli, išsidangini, viską palieki – ir tą grytelę, ir tą klėtelę prie kapelių, ir tas obelis, ir tuos medžius, ir tuos avilius, ir tuos tris kryžius… ir jau niekad, niekad nebegrįžti, – skarelės kampu ji nusišluostė ištryškusią ašarą ir, liūdnai šyptelėjusi, dėstė toliau: – Jau niekad nebepareini. Nebent tik sapne ją, tą savo grytelę ar seklytėlę, dar išvysti. Ir tai jau be langų, aklą, nebegyvą. Tą gryčią, tą pirkią, kurią, sūnaitėli, tavo tėvelis vis dengė, durstė, lopė, su pilnu viedru vandens nuo ugnies per visas audras ir perkūnijas saugojo. Taip ir matai jį, amžiną jam atilsį, tą darbštuolį su tuo vandeniu tai grytelės, tai klėtelės pastogėje. Tai va, vaikeli, kaip aš galiu, kol gyva ir dar žeme vaikštinėju, jo triūsą, jo prakaitą ir pačią smertį – juk toj trobelėj jį nebegyvą atradom, o toje seklytėlėje jis pašarvotas buvo, – paniekinti?

– Niekas, mamut, ir negalvoja, nešneka apie paniekinimą, kalbu tik apie tai, kas jau nebeišvengiama. Juk viskam savas laikas. O tas laikas jau atėjo. Ir gryčiai, ir seklyčiai, ir klėtelei…

– Žinau, sūnaitėli, ir be tavo sakymų.

– Žinoti maža, būtina ir apsispręsti, – tu iš inercijos vis dar bandei motiną įtikinti, nors vis aiškiau jutai, kad ir pats neturi tam rimtesnio pagrindo. – Povilytė kviečia, Kaziukas su Valančiuku pasiruošę, o mamutė vis dar galvoji ir su žiurkėmis kovoji. Iš bėdos ir pas mane galėtum kurį laikelį pabūti.

– Kodėl iš bėdos pas tave, Jonikėli? – tučtuojau tuos žodžius pasigavo motina. – Ar kas atsitiko? Negi ir vėl tie komunistai, tie bedieviai ant galvos lipa? Ar neužtenka to, kad iš darbo išmetė, laikrašty apšmeižė?

– Žinoma, tų lipėjų ant galvos netrūko anksčiau, netrūksta dabar ir tikriausiai netrūks ateity. Bet aš ne apie tai, mamut, noriu pakalbėti.

– Tai apie ką, vaikeli?

– Apie tą, mamut, kad aš ir pats nei pagautas, nei paleistas.

– Kaip tai suprast?

– Na kad ir taip – vakar, užvakar dar buvau Vilniuje, kur, kaip žinai, irgi man nesaldu, o va šiandien jau čia, klėtelėje prie kapelių.

– Tai tu nori pasakyti, – nutraukė tave nekantrus jos klausimas, – kad šiandien dar prie kapelių, o rytoj atsidursi jau ir pačiuose kapeliuose?

– Ne, ne, nieko panašaus nesakau ir nenoriu sakyti.

– Tai ko tada nori, vaikeli? – nenusileido motina.

– Noriu, mamut, kad man po kelionės leistum kiek pailsėti, pabūti su savim, atsikvėpti.

Po šių žodžių motina iš karto pasikeitė, atkuto, pasidarė tiesiog nebepanaši į save. Pasisuko į vieną, į kitą pusę, bandė kažkur bėgti, tačiau atsigręžė, sustojo ir ėmė atsiprašinėti:

– Dovanok, dovanok, sūnaitėli, kad aš tave taip lyg kokia čigonė užklupau ir sulaikiau su savais rūpesčiais, vargais ir kamantinėjimais. Tu gi iš kelionės pavargęs, ištroškęs, išalkęs, tikriausiai žarna žarną ryja. Tad bėk, nusikabink gryčioj nuo kablio klėtelės raktą ir tenai kiek pasėdėk, atsipūsk, kol aš sužiūrėsiu ką nors užkąsti.

Vos tik tu įžengei į gryčią rakto, į pakrosnį įsmuko stambi kaip pati Rainė žiurkė. Įsmuko, bet nepasislėpė su ta visa savo ilga nutriušusia uodega. Tik tada pasislėpė, kai tu treptelėjai koja.

Nusikabinęs nuo kablio, įkalto sienoje šalia indaujos, raktą, tu neskubėjai į savo klėtelę, bet dar, tarsi atsisveikindamas ar padėkodamas, paglostei duonkepę krosnį, pastatei į kampą ližę, pakilojai tiksintį ant stalo žadintuvą, pasilenkęs prie palangės, senu įpročiu pabučiavai kryželį, o paskui ilgai žvelgei į Jėzaus Kristaus ir Švenčiausiosios Panelės Marijos paveikslus, nupieštus apnuogintomis širdimis. Ir visa tai darei tyliai, ramiai, užgniauždamas gimstančią skausmingą mintį, kuri kalėsi ir brendo visame staiga pasunkėjusiame kūne. Tik pajutęs, kad rankoje tebelaikai didelį klėtelės raktą, pasisukai link slenksčio. Pasisukai ir susidūrei su hipnotizuojančiomis žiurkės akimis. Instinktyviai vėl treptelėjai ir bėgte išbėgai iš gryčios ir priemenės. Ir vėl motina!

– Tu dar čia, sūnaitėli?

Tie paprasti motinos žodžiai tavo ausyse nuskambėjo kaip nuostaba: tu dar čia, o ne kapeliuose. Už tave atsakė jai kažkas kitas, ne tu:

– Čia, čia, mama! O kur aš dar turiu būti? – atrėžei it pažadintas iš snaudulio ar miego ir tiesiog sprukai nuo motinos ir jos klausimų klėtelės link. Tik pajutęs ar supratęs, kad motinos žodžiai tavęs nebesiveja, o jos kaliošų šlepsėjimas nesiartina, tu sustojai prie didžiulės akmenų krūvos. Prie šitos daugelį metų rinktos ir krautos medžiagos būsimai naujos trobos statybai. O paskui, o vėliau užgriuvo komunistai, kolchozai, tremtys, karai, melioracijos, tetės mirtis, ir šitie akmenys tapo tik iškalbingi liudytojai viso to, kas galėjo būti, bet nebuvo ir jau niekada nebebus. Užuot su savo raktu ir lagaminu puolęs prie klėtelės, tu dar kiek laiko čia stovėjai lyg įbestas ir spoksojai ne į vieną kurį nors įdomesnį akmenį, bet į visus iš karto. Stovėjai, spoksojai tol, kol jie visi kartu ir pavieniui prabilo:

– Va kas liko iš visų jūsų planų ir vilčių. Tik griuvėsiai. Tik mes, akmenys.

– O KAS TOLIAU?

Nešdamas ne tiek lagaminą ar didelį raktą, bet tą sunkų klausimą, tu pakilai trijų pakopų daugelio kojų per aibę metų nuzulintais laiptais prie klėtelės durų, bet jų atrakinti ir atverti neskubėjai. Įsižiūrėjai, kaip dar niekad atidžiai ir ilgesingai, į Trijų karalių kryželiais ženklintas nepailstančia motinos ranka duris ir prisiminei, kad anksčiau jų lyg nepastebėdavai. Tikriausiai todėl, jog neretai viską užgoždavo tarsi koks slaptas burtažodis, Polio Verleno poezijos posmas, kurį nežinia kodėl dabar, prie durų stovėdamas, pusbalsiu kartoji:

Et je m’en vais
Au vent mauvais
Qui m’emporte
Deçà, delà,
Pareil à la
Feuille morte¹.

Tarsi save drąsindamas ar nuteikdamas viskam, ką žmogus gali sutikti šioje, anot mamos, ašarų pakalnėje, posmą, tinkamą visiems rūstaus gyvenimo atvejams, tu pakartojai garsiai ir kažkaip neužtikrintai pakėlei raktą prie spynos, bet jo ir nereikėjo – vos tik alkūne palietei duris, jos pačios paslaugiai atsivėrė. Iš netikėtumo tu atsirėmei petim į staktą ir, apimtas kylančio siaubo, žvelgei į atsivėrusią prietemą, o tavo ausys vis dar gaudė tarsi iš tolo atskrendančius Verleno poezijos žodžius:

Et je m’en vais,
Au vent mauvais
Qui m’emporte
Deçà, delà,
Pareil à la
Feuille morte.

Tie paskutiniai žodžiai tave plėšte atplėšė nuo durų staktos ir tu nei gyvas, nei miręs, baisios nuojautos sukaustytas, įžengei į savo klėtelę. Įžengei ir iš karto klestelėjai ant nežinia kieno ranka sujauktos lovos. Sėdėjai lyg suakmenėjęs. Tik žiūrėjai, tarsi kiekvieną daiktą atpažindamas iš naujo. Viskas čia buvo tas pats ir kartu nebe tas pats. Tas pats stalas ir į stiklainį įstatyta stearino žvakė. Ta pati ir ne ta pati ilga ir siaura viengulė lova, kurią kadaise pusvelčiui pirkai iš Lenkijon išvykstančio Šakarnių dvaro ponaičio Vladislavo Bielinskio. Ta pati ir ne ta pati kita lova, tik daug kuklesnė ir trumpesnė. Ją padirbo vienam iš savo dar nesuaugusių sūnų amžiną jam atilsį tėvas ir kažkokia proga ją perkėlė iš gryčios, kamaros ar seklyčios, kad ji čia lauktų ir pasitarnautų netikėtai užklydusiam svečiui ar naktigulto ieškančiam keleiviui.

Ta pati ir ne ta pati poliruoto medžio skrynia, kurioje tu krovei ir saugojai čia kuriamų apsakymų, apysakų, romanų ir straipsnių juodraščius. Tas pats ir nebe tas pats tarp abiejų lovų ant sienos pakabintas paveikslas, kuriame Šventasis Jurgis, tvirtai sėdintis ant obuolmušio žirgo, ilgu durklu matuoja smako gerklę.

Tas pats ir nebe tas pats vienintelis klėtelės langelis, dieną kviečiantis ir masinantis į platųjį pasaulį, o naktį užmerkiantis akis. Ta pati ir ne ta pati masyvi kėdė, kurios sėdynė apmušta juoda oda, kuriam laikui nustelbė visus daiktus bei visas spalvas.

Ir viskas, ir viskas čia buvo tas pats ir nebe tas pats. Tu sėdėjai, žvelgei į vieną tašką ir bijojai pasijudinti, kad ir tas pats ir ne tas pats nepavirstų tuo, kuo niekada dar nebuvo. Ir vis dėlto pasijudinai ir iš karto tau į akis išgąstingai šoko etažerė. Toji etažerė, kuri dieną naktį būdavo prigrūsta įvairiausių knygų, laikraščių komplektų, žurnalų ir kitokių popierių, dabar barkšojo nuo kojų iki galvos nuoga, peršviečiama lyg iškrauta šieno uorė. Tik ant pačios žemiausios jos lentynos prie kažkokių draikanų ir lupatų gniužulo glaudėsi nežinia kaip čia atsidūrusi kandžių išakėta kumštinė pirštinė.

Sėdėjai, abiejų rankų nykščiais trynei akis ir vis negalėjai atsikvošėti. O kai pagaliau kiek atsipeikėjai ir ėmei blaiviau vertinti padėtį, tas nedidelis klėtelės kambarėlis, kur per visus plyšius dieną lindo karšta saulė ir musių spiečiai, o naktį skverbėsi šalta mėnulio šviesa, arba tvyrojo tvankuma ir vėsa, kur tu kiauras dienas glūdėjai, rašinėjai, skaitinėjai, galynėjaisi su neklusniais savo herojais, dabar staiga tapo svetimas, šaltas, žvarbus, nors už jo sienų tvyrojo viduvasario šiltas, ramus vakaras, siūlantis sielai atgaivą ir poilsį. Suėmęs save į nagą, tu mėginai atsistoti ir ką nors daryti, bet tavo žvilgsnis paskendo etažerės tuštumoje ir tu vėl klestelėjai ant lovos, kuri buvo panaši į neužvožtą grabą.

Tik tada, kai tuščiavidurė etažerė paskendo tamsoje, tu, išėmęs iš stiklainio, uždegei žvakę, užsirūkei ir sumetei, kad vis dėlto reikia kažką daryti, bandyti iki dugno išsiaiškinti. Ir ilgai nebesvarstęs pirmiausia puolei prie tos poliruotos skrynios, kur pastaruoju metu slėpdavai savo juodraščius bei daugiau ar mažiau užbaigtus rankraščius ir kur dabar gulėjo spaudai dar neparengtas pirmasis tavo svarbiausio romano „Kur lygūs laukai“ variantas „Linksmi tarp kryžių“. Puolei, pakėlei antvožą ir ėmei it išprotėjęs naršyti po visus, kiek ten dar buvo, popierius. Naršei tol, kol abi tavo rankos suglebo, ir tu, lyg priešo kulkos pakirstas, atsilošei, įstengęs ištarti tik vieną vienintelį žodelį:

– Nebėr!

Atsiklaupęs ant kelių, sėdėjai ant kulnų prie tos iki galo atlapotos, šalčiu ir baisia netektim alsuojančios skrynios.

Tokį tave, bežadį, sustingusį prie žvakės šviesos, ir užtiko motina. Ne, pirma atskubėjo Rainė kartu su abiem vaikais ir pradėjo paeiliui glaustytis apie tavo kojas ir rankas. Šitų gyvūnų dėmesys ir prieraišumas tave atgaivino, tavo akys praskaidrėjo ir tu pamatei čia pat stovinčią motiną. Ji žvelgė į tave tylėdama, susirūpinusi, viską nujausdama ar suprasdama, reumato suluošintoje rankoje uždegtą lajinę spingsulę laikydama. Jos skausmingas, užjaučiantis žvilgsnis iš naujo pažadino ir tavo kančią, ir tūžmastį:

– Mama, kas čia šeimininkavo mano kambary?

– Kaip – šeimininkavo? – nustebo ji.

– O taip, kad viskas išdraskyta, suversta, išvogta, išnešta.

– Išdraskyta? Išvogta? Dieve mano! Kaip – viskas?

– Visi mano popieriai, knygos, daugelio dienų ir mėnesių rankraščiai. Beveik baigtas romanas. Viskas, viskas… Kaip iššluota. Kas čia landžiojo, siautėjo?

– Nežinau, nežinau, vaikeli, – skausmingai sudejavo motina ir abiem reumato suluošintom rankom tvirtai suspaudė vos vos žybsinčią spingsulę.

Kai išvydai tokią bejėgę, kaip dar niekada, motiną, tavo širdis atsileido, galva ataušo, susitvardė ir tu jau daug ramesniu balsu tarsi pats savęs paklausei:

– Tai kas žino? Kas galėtų žinoti?

– Čiagi arti niekas daugiau negyvena, nesilanko, nesibasto, nebent kokie melioratoriai. Bet tiems nerūpi kažkokie popieriai, knygos ar romanai, – žvelgdama į spingsulę ir žvakę, viena prie kitos padėtas ant stalo, samprotavo motina. Staiga ji, tarsi kažkokios netikėtos minties ar impulso sukrėsta, šūktelėjo: – O va va, prisiminiau, prisiminiau! – ir vėl nutilo, tarsi apgalvodama, kaip tą prisiminimą paversti suprantamais žodžiais.

– Ką prisiminei? – nekantravai tu.

– O tą, sūnaitėli, jog kažkurią čia naktį labai lojo šunys, baubė kolchozo karvės… Teisybę sakant, karvės, negaudamos laiku gerti, nuolat čia baubia, bet tie kaimo šunys tai ne be reikalo draskėsi – kaip seniau, prie miškinių. Kažką, matyt, juto. Į lauką nėjau, ale kiaurą naktį akių nebesudėjau. Tą naktį jie ir galėjo tave apruošti.

– Apruošti? Kaip – apruošti? Ir kas tie jie? – nejučiom tu vėl įsikarščiavai ir kėlei balsą, nors žinojai, kad motina čia niekuo dėta. – Kad ir mama kalbi, anot amžinatilsį tatulytės, kaip šlapias nedega.

– Gal ir taip, vaikeli, senam daug kas kitaip atrodo. Net ir makalu jis kartais pabūna. O va jie – tai visi tie, kurie valdžioj sėdi, arba nuo jos priklauso.

Motinos susirūpinimas, jos graudus ir kartu naivus išvedžiojimas, prisiminimai ir nuogąstavimai tave paveikė it pliūpsnis šalto vandens. Galvoje ir akyse tarsi pašviesėjo, o mintys vėl ėmė vytis viena kitą. Pirmiausia žodis jie tuojau pat pavirto grėsmingu teiginiu: „Jie niekada nesustoja pusiaukelėje.“ Tačiau tu, užuot pasakęs motinai tai, ką sužinojai iš Vytauto M., ėmei klausinėti:

– Ar niekada neteko matyti, kad kas būtų landžiojęs ar šniukštinėjęs po kiemą, diendaržį ar sodą?

– Dieną lyg ir ne. Nebent kokia kolchozo karvių melžėja užsukdavo prie šulinio vandens ar paštininkė su savo rateliu. O naktį?.. Kas ten žino.

– Melžėja? Sakai, melžėja? – tu nusitvėrei tą „melžėją“ ir jau nebepaleidai. – Mamute, tikriausiai ir pavardes tų melžėjų žinai?

– Kur aš nežinosiu, jeigu net kačiuką iš mano rankų viena jų išsinešė, – supratusi, kad nors tuo gali nelaimėliui sūnui padėti, pagyvėjo motina.

– Bet, mamut, man ne tavo kačiuko reikia, o tos melžėjos, kuri ateina vandens, pavardės.

– Kaip čia ją dabar vadina? – susirūpino motina ir stengėsi prisiminti. – Malvina – vardą tai žinau, o pavardė… Gi ta, katra už guculo išėjo. Mat jos pirmasis vyras iš karo nebeparėjo. Tik tiek žinau, kad ta pavardė ne mūsiška: Butrimienė ne Butrimienė… ar?..

– Girdėjau ir aš tokią, – pritarei tu. – Taip, nevietinė.

– Taip ir bus, – apsidžiaugė motina. – Butrimienė, Malvina Butrimienė. O pagal to guculo, to naujo jos vyro pavardę, kaip ji vadinasi, negirdėjau.

– Ir nereikia. Užteks man ir Butrimienės. Kada jos ten pradeda darbuotis?

– Oo, labai anksti – dar saulytei iš miško neišlindus, palaukė jau atgyja. Ar manai eiti pasižiūrėti, paklausinėti?

– O ką daugiau darysi?

– Baisu ir pagalvoti, kada šitaip atsitiko. O dabar, sūnaitėli, šį tą užkandęs, pamėgink nusnūsti.

– Užkandęs? – tu paklausei pats savęs ir tuo pačiu metu pamatei ant stalo, kur stiklainyje degė žvakė, pieno puodelį, balto sūrio gabalėlį ir pusę batono. Tavo žvilgsnį pasekė ir motina, ji kone sielvartingai šūktelėjo:

– Dieve mano, tai tu, vaikeli, taip ir nieko neuždėjai ant danties? Ir pienas, ir sūris, ir tas pyragas taip ir… liko. Nesivalgo?

– Sotus, mama, nuo viso šito, – dūrei pirštu į atdarą skrynią, peršviečiamą etažerę.

– Ir labai reikalingi tau buvo tie daiktai – tos knygos, tie raštai, tie visi popieriai?

– Dėl jų aš ir atvažiavau.

– Dieve tu mano! Tik dėl jų! Ir nebėra.

– Na, žinoma, ir dėl tavęs, mamut.

– Žinau, žinau, vaikeli, tu per visą vasarėlę man padedi gyventi. Ką gi aš be tavęs ir visų jūsų viena daryčiau?

– O dabar eik, mamut, pailsėti. Jau po dvyliktos.

– Kur aš nueisiu, kai taip neramu dėl tavęs?

– Tai sėskim abu ant slenksčio ir nerimaukim, – nevykusiai pajuokavai ir sučiupai puolančią prie žvakės liepsnos peteliškę. – Kol mes čia dabar gaišim, visus naktinius klajūnus sukviesim į žūtį.

– Gal ir taip, vaikeli, – pagaliau nusileido ji. – Einu. Labanakt.

Kai šiltoje vasaros prieblandoje nušlepsėjo motinos kaliošai, tu uždarei duris ir vėl klestelėjai ant lovos. Smūksojai toje kadaise iš pono Bielinskio pirktoje lovoje ir niekaip neįstengei surikiuoti pakrikusių minčių, kurios lyg išgąsdintų bičių spiečius vis plaikstėsi, sukosi virš nepradėto valgio ant stalo. Šis jų išgąstis ir neryžtingumas tave ir nervino, ir guodė. Kažkokia beprasmiška kova visų su visais ar dar kažkas panašaus. Susiradai degtukus, cigaretę ir užsirūkei. Degantis degtukas pats iškrito iš tavo rankų. Iškrito ir pasislėpė tarp popierių, kuriuose buvai suradęs pavogto romano pavadinimą – „Gyvi“, ne, „Linksmi tarp kryžių“. Vos tik tai prisiminei, pliūptelėjo liepsna. Iš pradžių tu į ją žiūrėjai susidomėjęs, net grožėdamasis. Tik tada, kai liepsna pasiekė tavo koją, tu pašokai ir ėmei trypčioti. Bet jau buvo per vėlu. Ugnis lyžtelėjo ir kitą popierių gniužulą. Tu čiupai pieno stiklainį ir… ant ugnies, ant ugnies. Kažkas graudžiai suinkštė ar čirkštelėjo ir tau į nosį pašoko troškus dūmų ir garų kamuolys. Tu užsikosėjai, nusičiaudėjai – vieną, kitą kartą – atlapojai iki galo duris ir kurį laiką žvelgei į melsvai pilką tamsą. Ir tol, kol pats joje ištirpai. Tave pažadino keista, neregėta negirdėta būtybė. Nei žmogus, nei beždžionė: žema plaukuota kakta, piktai žvairuojančios akys, plati nosis išverstom kruvinom šnervėm, dvišakas smakras ir gaurai ant galvos, smakro, skruostų, krūtinės, pilvo ir visų galų. Stovi, spokso ir vaiposi.

– Kas tu toks būsi? – klausi.

– Ne būsiu, o esu, – piktai atkerta.

– Tegul ir taip, – nusileidi tu. – Tai kas esi?

– Esu tavo likimas.

– Bet man nereikia tavęs.

– O man reikia ir reikės, – vypteli jis.

Tu pakėlei kietai sugniaužtą kumštį ir paklausei:

– O šito ar nereikia?

– Tai priklauso nuo tavęs.

– Jeigu jau šitaip, tai, – ir tu smogi į tą idiotiškai besivaipantį snukį, tačiau tavo kumštis, užuot į ką nors atsitrenkęs, paskęsta tuštumoje. Tu užsimoji dar kartą ir dar kartą, ir dar, bet tavo kumštis vis nepasiekia jokio tikslo, vis paskęsta tuštumoje. Kai tu bekumščiuodamas pavargai ir išsisėmęs sukniubai lovoje, visame tavo kūne, it kokiame šulinyje, nuskambėjo kažkieno ištarti žodžiai:

– Fato regimur (Esame likimo valdomi (lot.).

Pabudai išmuštas šalto prakaito ir dar minutę kitą negalėjai atplėšti akių nuo tos keistos, niekada neregėtos būtybės, kuri spoksojo ir idiotiškai vaipėsi. Tave atgaivino tik plačiai atvertos klėtelės durys, pro kurias plūdo ankstyvo ryto vėsa. Joje, toje vėsoje, išsimaudęs nuo galvos iki kojų, tu padarei išvadą, kad visą gyvenimą laimės neturėjai, bet nelaimę nešei po skvernu tarsi vogtą daiktą. Tada nusipurtei nuo galvos sapno vaiduoklį ir, užuot bėgęs, kaip seniau, prie šulinio nusiprausti, čiupai patogesnę lazdą šunims atbaidyti ir tiesiausiu keliu patraukei į melžėjų stovyklą, kur skambėjo indų garsai ir moterų balsai. Saulė jau buvo išlindusi iš miško. Nesunkiai suradai tą Malviną Butrimienę, senyvą moterį, kurios juodi antakiai kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo žilų plaukų, ir sužinojai, kad ji pati, eidama melžti karvių, matė, kaip du bernai nuo Yslikio pusės didžiuoju „pavadavu“ grioviu link miško tempė po didelį sunkų lagaminą. Iš kur jie tuos lagaminus vilko, ji nežinojo, bet kad anie slapstėsi, iš karto buvo matyti, nes, išlipę iš to griovio, lyg šernai sulindo į mišką.

Tu be kvapo parlėkei atgal į savo klėtelę ir ėmeisi darbo. Kokio darbo? Ogi tiesiog sizifiško – atrasti ir surūšiuoti tai, kas nebeatrandama ir nebesurūšiuojama.

Čia, šioje klėtelėje prie kapelių, buvo trilogijos „Kur lygūs laukai“ pirmosios dalies „Linksmi tarp kryžių“ juodraštis.

Nebėr!

Čia buvo „Naujasis Įstatymas“. Nebėr!

Čia buvo Kristijono Donelaičio „Metai“ su puikiomis dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijomis. Nebėr!

Čia buvo Antano Baranausko „Anykščių šilelis“… Bet vos tik tavo ausyse nuskambėjo į atmintį įstrigusios nuostabios eilutės:

Ne taip staugia platus plentas,
Gniaužtas diližonais,
Kaip vaitoja mūsų broliai
Po svetimais ponais…

Nebėr!

Čia buvo Maironis…

Paimsim arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!

Nebėr!

Čia buvo Žemaitė su savo Petru Kurmeliu. Čia buvo Jonas Biliūnas. Čia buvo Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Čia buvo Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Vienuolis, Balys Sruoga, Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Nebėr! Čia buvo Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis, Jonas Kossu-Aleksandriškis. Nebėr! Čia buvo Kazys Boruta. Nebėr! Teofilis Tilvytis liko. Bet tik tavo galvoj. Argi galėjo dingti poetas, kuris eilėraštyje „Draugams“ rašė:

Kaip ir jūs – aš šiandien laimingas
Po penkiolikos žvaigždžių dangum.
Komunistams turiu būt dėkingas,
Kad tapau pilnaverčiu žmogum.

Juo labiau niekur negalėjo dingti Saliamutė, užraukusi savo poemą apie Josifą Džiugašvilį tokiu ditirambu:

Ir sklinda apie jį plačiai
Legendos po pasaulį,
Galingi Stalino pečiai
Laužia vartus į saulę.

Argi galėjo nuo Teofilio ir Salomėjos atsilikti 1940 metais Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos švietimo ministru tapęs Antanas Venclova. Žinoma, negalėjo.

Elektra ir kosminės kelionės.
Nuostabūs mūs šimtmečio takai.
Kokie dideli darbai ir žmonės.
Kokie šviesūs miestai ir laukai.
Leninas – lyg švyturys liepsnotas,
Mūs epochos sąžinė ir protas.

Šie užsilikę galvoje poezijos posmai tau priminė, kaip jau ne kartą, kad ir tu po dvidešimties metų didvyriškos tylos neišvengei savo apsakymų rinktinėje „Senis po laikrodžiu“ kompromiso su sąžine, kai vienoje novelėje meniškai įprasminai Lenino idėjos išliekamumą. Suprantama, tu dėl to vėliau ėdei ir graužei save. Ir norėdamas reabilituotis, tu stengeisi atsilyginti bent tuo, kad dar uoliau ėmei sovietinėje santvarkoje ieškoti pažeidžiamiausių vietų. Tau daug padėjo rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas ir jo traktatas „Filosofija neravenstva“, kuris leido tau padaryti net tokią išvadą: Karlas Marksas, kuris visai neišmanė žmonių psichologijos, pasišovė juos vesti į rojų. Pažeidžiamiausių sovietinės santvarkos pusių ieškojimas ir suradimas, kaip antai: žmogiškosios prigimties ignoravimas, žmogaus iniciatyvos ribojimas, kruvinas savos santvarkos eksportas į kitas šalis, nukariavimų politika, ginklavimosi varžybos, – padarė tave savotišku pranašu. Viename pokalbyje 1975 metais su dramaturgu Juozu Grušu ir rašytoju Leonu Zaleckiu pareiškei, kad Sovietų Sąjungos agonija prasidės už dešimties metų.

Šie nuotaiką keliantys ir padrąsinantys prisiminimai tave kiek pradžiugino, tačiau atidesnis žvilgsnis į ištuštėjusią etažerę sugrąžino į rūsčią realybę. Čia buvo keturi didžiuliai „Weltgeschichte“ tomai. Nebėr! Čia buvo didžiulė it mišiolas knyga „Reclum praktisches Wissens“ su nuoroda, kiek ji sveria. Nebėr! Čia buvo Frydricho Nyčės „Also sprach Zarathustra“. Nebėr! Čia buvo knyga apie Rusijos Spalio revoliuciją „Als wäre es nie gewesen“. Nebėr! Čia buvo „Sturm über Masuren“. Nebėr. Čia buvo Prospero Merimė „Baltramiejaus naktis“. Nebėr. Čia buvo Pjero Lotió „Islandijos žvejys“. Nebėr! Čia buvo Šatobriano „Atala“. Nebėr! Čia buvo Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Nebėr! Čia buvo Henrikas Ibsenas, Knutas Hamsunas. Nebėr! Čia buvo Aleksandras Solženicynas, jo „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Nebėr!

Čia buvo trejų metų krikščionių demokratų dienraščio „XX amžius“ komplektai. Nebėr! Čia buvo vokietmečio dienraščiai „Į laisvę“, „Ateitis“. Nebėr! Čia buvo kelerių metų žurnalai „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Liurdas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Misijos“, „Karys“, „Trimitas“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, „Varpai“, „Savaitė“, „Pavasaris“, „Vyrų žygiai“. Nebėr! Čia buvo keli latviško žurnalo „Atpūta“ numeriai. Nebėr! Čia buvo vokiečių „Adler“, „Signal“, „Ostland“ giliaspaudės numeriai. Nebėr! Ir tai dar ne viskas. Kiek čia buvo dar tų visokių laikraščių, savaitraščių: pradedant nuo „Mūsų laikraščio“ bei „Ūkininko patarėjo“, baigiant užsienio lietuviams skirtu leidiniu „Lietuviai“. Nebėr!

– Nebėr! Nebėr! Nebėr! – tu lingavai galvą ir vis kartojai tą žodį it budistas kokią mantrą, nejučiomis gniaužydamas ir maigydamas etažerėje surastą kumštinę pirštinę, kurią kadaise tau ar kam kitam numezgė amžiną jai atilsį tatulytė.

Nusipurtęs nuo rankų kone draikanomis ir dulkėmis tapusios pirštinės likučius, tu, tarsi kam paaiškindamas ar net pasididžiuodamas, ištarei:

– Čia buvo ir tokios literatūros, už kurią galėjai gauti dvidešimt penkerius metus belangės arba kulką į pakaušį.

Motinos nerimas

– Su kuo tu čia, vaikeli, taip baisiai šneki? – pravėrusi duris ir dar neperžengusi slenksčio, susidomėjo motina.

– Šneku pats su savim, – tu nė nebandei slėpti savo liūdnos nuotaikos.

– Ir taip baisiai, sūnaitėli?

– Kitaip nebeišeina, kai pats baisus darbas taip šnekėti verčia.

– Tai tu, sūnaitėli, dėl viso šito jau ir melžėjas suspėjai aplankyti?

– O ką daugiau darysiu – skęstantis, kaip sakoma, ir už šiaudo griebiasi. Tik iš kur mamutė jau spėjai sužinoti?

– Gi iš jų pačių, – tai viena, tai kita užeina, arba aš pati kurią nors sulaikau pro šalį skubančią ir sužinau. Negi galiu nežinoti, kas mano vaikui atsitinka. Šiandien tik knygos ir žurnalai, rytoj kas bus?

Po tokių motinos žodžių tau nusmelkė visą kūną nuo galvos iki kojų – ar jai sakyti, ar ne, kas atsitiko Vilniuje ant Tauro kalno? Ir tu kone per jėgą prikandai lūpą.

Bet tai pastebėjo motinos akys:

– Ar dar, Jonikėli, norėjai kažką pasakyti?

– Mamai užtenka ir savų rūpesčių, o dar čia… – numykei tu, nebežinodamas, kaip užbaigti tą slidų pokalbį.

Tu ėmei dar atidžiau, skrupulingiau kontroliuoti savo mintis ir žodžius, kad neužduotum motinai širdies, nejučiom išsitaręs apie tai, kas tau dieną naktį nebeduoda ramybės. Bet vis tiek kokia nors užuomina apie tai netikėtai pralįsdavo. Ypač tai pajutai po to, kai motina paklausė:

– Ar ką sužinojai iš melžėjų?

– Nieko gero, nors, kita vertus, dabar geriau nieko nežinoti, negu per daug žinoti.

– Ką per daug žinoti? – tuojau pat sunerimo motina. – Ką tu nori, Jonikėli, tuo pasakyti? Kad tu žinai daug daugiau, negu gali pasakyti? Ar šitaip?

Motinos įprotis apie savo vaiką kuo daugiau žinoti, nepaleisti jo iš akiračio tave visada trikdė ir net varžė, bet dabar prie viso to dar prisidėjo ta kraupi paslaptis, kurią, norint negadinti mamos nervų ir sveikatos, dar ilgai teks slėpti. Tai tave tiesiog prislėgė. Todėl kalbant su ja tau žodžius teko rinkte rinkti.

– Kaip čia tau, mamut, pasakius… ne visai taip. Kai per daug apie ką nors žinai, visada lengva ne taip pasakyti ar ką nors pagražinti. O aš, mamut, to nenoriu ir negaliu. Nenoriu, kaip kiti, kiškio paversti kipšu.

– Kokio čia dabar kiškio tu, vaikeli, nenori paversti kipšu? – susirūpino motina. – Ar to, kuris čia, ko gero, ne vieną naktį klėtelėje šeimininkavo? O gal iš tų melžėjų ką nors negero sužinojai?

– Butrimienė matė, kaip du bernai didžiuoju grioviu į mišką tempė sunkius čemodanus.

– Ir tik tiek?

– Kol kas tiek. Tiesą pasakius, daugiau ir nesitikėjau.

– O apie tą kiškį ir kipšą ką tu norėjai pasakyti? – nepamiršo motina.

– O tą, kad kiškis savo šešėlį palaikė kipšu, pametė galvą, šoko bėgti ir bėgdamas visiems šaukė, jog dangus griūva. Va tą ir norėjau pasakyti. Baimės akys plačios.

– Gal ir tą, gal ir taip, sūnaitėli, bet mano nuojauta ir širdis sako, kad tu, šitaip gražiai ir vaizdingai, anot Karolio Indrės, kalbėdamas, tik išsisukinėji, – nenusileido motina. – Tai kaip ten iš tikrųjų yra? Be visų tų kiškių, kipšų ir šešėlių?

– O iš tikrųjų, mamut, jeigu taip nori žinoti, visur, kur jie įkiša savo kruvinas letenas, lieka tik griuvėsiai ir pelenai.

– Kas tokie jie?

– Tie, kurie nemiega nei dieną, nei naktį ir kuria mums visiems rojų. Ir pati mamutė neseniai juos išvardijai. Argi ne?

– Tegul būna ir taip, kaip sakai, bet išvardijau, anot tavęs, iš tavo sakymų ir iš tavo parodymų, o ne iš savo sapnų.

– Ir aš, mamut, apie juos ne tiek žinau, kiek jaučiu.

– Tai kas dabar žino ir kas bus toliau?

– Pradžia jau yra, o kas toliau bus, vienas Dievas težino.

– Tą, kad vienas Dievas žino, ir aš suprantu, bet aš norėčiau iš tavęs išgirsti ir tai, ko tu dar man nepasakei ar bijai pasakyti, – vis nesiliovė tave kamantinėjusi motina.

– Kodėl mamutei atrodo, kad aš kažką slepiu, nenoriu pasakyti?

– Negi aš žinau, vaikeli, kodėl – širdis taip sako. O motinos širdis – kaip koks barometras. Ar tu nesapnuoji ko nors negero?

– Sapnuoju. Ir dar kaip sapnuoju. Kitą naktį net po kelis sapnus, bet nepasakysiu, kad koks nors sapnas verstų iš lovos, rikdytų ar virkdytų.

– O apie ką dažniausiai sapnuoji? Ar įsidėmėjai?

– Apie partizanus.

– Tuos miškinius, miško brolius?

– Tuos, prieš kuriuos visi mes esame ir ilgai dar būsime kalti.

– Dieve mano, ir po tiekos metų! Dar vis juos? Labai jau jų kančios įsiėdė iki gyvo kaulo. Nesistebiu. Ir aš nuolat matau juos sapne. Ypač tuos, kurie tempė į mišką tavo brolį Valančiuką. Prisimeni? Paskui vieną jų greit nušovė. Petrėlio sodyboj.

– Kaipgi neprisiminsi ir to, kai šitaip kagėbistai ir stribai, amerikonų apauti, paliuobti ir apginkluoti, šėlo, o miškiniai prieš juos ėjo kone plikom rankom.

– Ir dar – kone basi, – sutvirtino tavo žodžius motina. – Juk ir aš pati jiems atidaviau tavo, sūnaitėli, amžiną jam atilsį tetės aulinius čebatus.

– Nežinojau.

– Mat tu jau buvai Vilniuj ir negalėjai apie viską žinoti.

– Bet aš, mamut, puikiai ir ten žinojau, kad už viską, ką okupantai čia darė, kaltas ne tik Stalinas, bet ir Ruzveltas, Čerčilis, Trumenas… Argi ne jie šitą raudonąjį marą ant mūsų užleido?

– Apie visa tai, ką mes dabar čia šnekam, tik tu, Jonikėli, neprasitark, kai nežinai, kas tavęs klauso.

– Stengiuosi, mamut, bet ne visuomet pavyksta.

– Nepamiršk, žinok, vaikeli, kad ir sienos dabar ausis turi.

– Žinau, gerai žinau, mamut, bet meluoti neapsiverčia liežuvis. Ir tada aš jiems, tiems, kurie valdžioj, būnu kaip kokia ašaka burnoj ar rakštis uodegoj.

– Kokia ašaka, kokia rakštis? Negali aiškiau, vaikeli?

– Na, sakykim, deguto lašas, kuris sugadina medaus statinę.

– O tu, vaikeli, negali tuo lašu nebūti?

– Aš gi sakiau, kad neapsiverčia man liežuvis meluoti. To neišmokau ir nesimokysiu.

– Tegul ir nesimokysi, tegul ir liežuvis neapsiverčia, bet galima pasakyti, arba parašyti vietoj kvailas kaip nors kitaip, na kad ir susipykęs su savim ar koks dvasios ligonis.

– Gal ir galima, bet ne visuomet sąžinė ar koks šventas pyktis leidžia niekadėjui sakyti, kad jis geradėjas.

– O kaip, Jonikėli, ta valdžia tave ir kitus pasiekia ir baudžia?

– Visaip. Jos rankos ilgos ir klastingos. Pasiekia per radiją, laikraščius, televizijas, visokius pasitarimus, susirinkimus, tuos plenumus…

– Kas tie plenumai?

– Kai vienas, koks galingesnis, pjudo, o kiti, mažesni ir piktesni, puola ir loja, ir kanda.

– Negi ir šitaip būna?

– Ir šitaip, ir dar gražiau būna. Svarbiausia tiems, kurie pjudo, kad tas puolamasis būtų įvarytas į kampą ir ten pasijustų vienas kaip pirštas. O vieną paskui lengva apvynioti apie pirštą.

– Ir tave, sūneli, vyniojo apie tą pirštą?

– Vynioja visus, mamut, kurie ant pečių dar savą galvą nešioja. O aš jiems – pagrindinis tarybinės tikrovės juodintojas.

– O tu, vaikeli, negali būti ne pagrindinis tas… juodintojas?

– Juodintojas, mamut, nors čia tinka ir judintojas. Protų.

– Negi ne tas pats – per piemenį ar ganyti: judinti žmones prieš tarybų valdžią ar tą valdžią juodinti? – savaip supratusi, nenusileido motina. – Tad negali, vaikeli, kitaip – nei juodinti, nei judinti?

– Stengiuosi, bet ne visada taip, kaip norėtum, išeina. Matyt, aš taip iš prigimties užprogramuotas.

– Ką tai reiškia?

– Reiškia, mamut, kad viską, ką aš darau, bent polinkį taip daryti, paveldėjau iš tavęs ir amžiną jam atilsį tetės. Gal net iš senelių.

– Bet, vaikeli, paveldėti galima ir ligą.

– Ne, mamut, čia ne liga, o tik teisybės ieškojimas.

– Suprantu, suprantu, vaikeli, kad obuolys negali toli nuo obels nukristi, – skarelės kampu motina nusišluostė ištryškusią ašarą. – Tai ko dabar belieka laukti, tikėtis, jeigu jau šitaip?

– Belieka laukti ir tikėtis giedros, šviesesnės dienos.

– Betgi žmonės žino ir sako: „Kol saulė patekės, rasa ir akis išės.“

– Sako, bet tie žmonės, kurie sako, žino ir tai, kad tas, kas gyvena nuolat persirydamas, negali ir nesprogti.

– Tegul ir taip – viskas Dievo valioj.

Tu atsikėlei, priėjai prie motinos, sėdinčios ant klėtelės slenksčio, ir pasakei:

– O dabar, mamut, aš padėsiu tau atsistoti ir eisime ko nors užkąsti.

– Viešpatie tu mano, – va tai gražiausia! – aš čia sėdžiu lyg kumelės pamergiuose, o vaikas po tokios kelionės ir nakties dar be pusryčių, – ir ji, stuktelėjusi į grindis lazda, atsikėlė, priėjo prie tavo lovos, papurtė kaip kadaise pagalvę, kad ji būtų minkštesnė, švelnesnė, ir ant grindų nukrito knyga.

Tu pakėlei tą vienintelę paliktą knygą ir balsu perskaitei:

– „Kaip grūdinosi plienas“. Nikolajus Ostrovskis.

Nežinia kiek laiko tu žvelgei į tą lyg per stebuklą čia atsiradusią knygą ne tiek susidomėjęs, kiek apstulbęs, neįstengdamas ištarti nė vieno žodžio. Tik galvoje mintys viena kitą vijo.

– Iš kur ir kaip ji čia atsidūrė? Ar vagys ją atnešė, ar tu pats lyg žaibolaidį, it kokį perkūnsargį, tarp visų cenzūros pasmerktų skaitalų įkišai? Ir kodėl tie ją čia paliko? Kad konkrečiai parodytų, kokias knygas tarybinis rašytojas privalo rašyti ir skaityti? Jį turi dominti ne koks fašistuojantis Frydrichas Nyčė, o bebaimis komunistas, šviesios ateities pranašas Nikolajus Ostrovskis. Ar duoda suprasti, kad tarybinė valdžia dar tavęs nepasmerkė, nors ir apšaukė kaip pagrindinį tarybinės tikrovės juodintoją? O kad iš tikrųjų taip, tebūnie liudytoja toji knyga, kuri akivaizdžiai tau įrodys, jog apsiginklavusiam Lenino idėjomis žmogui nieko nėra negalima. Tarybinė valdžia negailestinga tik klasiniam priešui – kapitalistui, kontrrevoliucionieriui ar buožei, bet atlaidi tokiam vargetai kaip tu, kuris savo vasaras parduodavo buožėms, kad žiemą galėtų atsisėsti mokyklos suole. O visa tai, kas jau atsitiko ant Tauro kalno, tepriverčia tave susimąstyti ir reikiamas išvadas padaryti.

– Ar ir tu, Jonikėli, pats su savimi pasikalbi ir pasitari? – atėjusi kviesti pusryčių nutraukė tavo monologą motina, kurią tu per tą Nikolajaus Ostrovskio knygą „Kaip grūdinosi plienas“ buvai ir pamiršęs. – O aš maniau, kad tik aš viena šitaip su savim „pasirokuoju“.

Tu krūptelėjai tarsi užkluptas nusikaltimo vietoje ir ėmei nevikriai, atkišęs motinai surastą knygą, ne tiek aiškinti, kiek teisintis.

– Tai va, mamut, šita knyga mane prakalbino, privertė padiskutuoti patį su savim. Tai ji kalčiausia, kad pusryčiai ataušo.

Motina paėmė knygą ir balsu perskaitė pavadinimą:

– Kaip grūdinosi plienas, – o grąžindama tau knygą nusprendė: – Tai tikriausiai Kaziuko knyga. Kas gi daugiau, jei ne kalvis, grūdins tą plieną.

Tu nepanorai motinai aiškinti, apie kokio plieno grūdinimą toje knygoje rašoma, manei tuo šneką ir baigti. Tačiau motina, kai ėjot po pusryčių, vėl tavęs paklausė:

– O kas Vilniuje ant to Tauro kalno atsitiko?

– Iš kur, mama, tą kalną ištraukei?

– Iš tavo paties, Jonikėli, žodžių.

– Argi? Iš mano žodžių? Negi aš taip sakiau?

– Sakei, sūnaitėli, kalbėdamas su savimi sakei. Ar valdžia pamiršo, kas ant Tauro kalno atsitiko?

– Tauro? Aa… gal ir sakiau, – prisiminęs, kad ant Tauro kalno yra ne tik Profsąjungų, bet ir Santuokų rūmai, pasijutai išgelbėtas – užuot aiškinęs, kas atsitiko tau ant Tauro kalno, tu dabar galėsi motinai papasakoti apie valdžios šventvagystę, padarytą Liuteronų kapinėse, kurių vietoje iškilo Santuokų rūmai.

Kai pradėjai pasakoti šią liūdną Liuteronų kapinių išniekinimo istoriją, pirkiniais nešinas atėjo tavo brolis kalvis Kazys – jis su žmona Veronika gyveno už kokio kilometro. Brolį atlydėjo visa nykstančios sodybos kačių giminė – Rainė, jos subrendusi duktė, šios keturi įvairiaspalviai mažyliai. Tu, užuot pasisveikinęs su broliu Kazimieru, neiškentęs pasičiupai vieną po kito it aksomas švelnučius kačiukus, bet mama vėl prašneko apie tą įtarimą keliančią knygą:

– Ar tu, Kaziuk, nepasigedai knygos, kur aprašoma, kaip grūdinosi plienas?

– Apie kokią knygą, mama, kalbi?

– Apie tą, kurią paliko net vagys, žinodami, kad ji reikalinga tik kalviams.

– Neee, aš tokios knygos neturėjau, net negirdėjau, kad tokia namie buvo.

Bet visų jūsų dėmesį nuo knygos „Kaip grūdinosi plienas“ atitraukė ežiukas, nežinia iš kur čia atsiradęs ir ėmęs kartu su kačiukais vaišintis.

– Štai kaip gražiai jie sutaria, – pasigėrėjo svečias, rodydamas į gyvūnų šeimynėlę, susirinkusią prie pieno dubens.

– Man, vaikeliai, baisu, kad tos mielos katytės, kurios taip gražiai sutaria su ežiuku, dar draugiškiau elgiasi su mano kankintojomis žiurkėmis, – motina vis negalėjo pamiršti jai skaudžios temos. – Visos mano katės, didelės ir mažos, tūnojo kaip pelės po šluota, kai žiurkės ant stalo ir net mano lovoje kadrilį šoko.

Motina ir tavo brolis Kazimieras įsileido į šnekas apie visagalę melioraciją, žiurkes ir kates, o tau vis neišėjo iš galvos tai, ką išvydai savo klėtelėje. Bet netrukus viską užgožė Nikolajus Ostrovskis ir jo knyga „Kaip grūdinosi plienas“, kuri buvo pakišta po pagalve, atrodo, vien tam, kad būtinai ją pastebėtum ir apie gyvenimą susimąstytum. Vadinasi, jie… šitie viską čia naršė, vertė, ieškojo antisovietinių raštų, tai yra įkalčių, idant galėtų tave patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba… Ir koks buvo jų džiaugsmas, kai surado didelį pluoštą rankraščių, pavadintų „Linksmi tarp kryžių“. Bet ir to jiems neužteko: į lagaminus ar į maišus kišo, grūdo viską, kas jiems atrodė įtartina ar vertinga. Net įstiklintą paveikslą „Begemotų medžioklė“, kuriame grakštūs it balerinos raudonomis lūpomis juodukai ilgomis ietimis badė didžiulį riebų gyvūną, kupinomis ne tiek siaubo, kiek liūdesio akimis. O va šitą knygą (tu niekaip negalėjai prisiminti, kad būtum kada nors ją pirkęs ar gavęs kaip dovaną) jie pakišo dėl makabriško humoro ar vadovaudamiesi kažkokiais kitais sumetimais? O gal – kaip netekties sukrėstos sielos ramintoją? Žodžiu, skaityk, mąstyk ir įsidėmėk, kuo būtina vadovautis, jeigu nori gražiai, laimingai ir turtingai Tarybų Lietuvoje gyventi.

Taip tai taip, o toliau, o vėliau kas tau bus? Bus, bus… Ypač jeigu nepaklausysi sveiko proto ir nesiliausi ieškoti teisybės ir dairytis į Vakarus. Jeigu vis dar rašysi knygas, kuriose kiekvienas puslapis šaukte šaukia: „Audiatur et altera pars!“ Ką gi tai reiškia? Ogi štai ką: kas melu sukurpta, teisybe bus sugurinta. Tad ar jie gali laukti, kol kita tokia knyga išvys dienos šviesą? Ne! Ir dar kartą ne! Todėl vieną gražią dieną… ne, ne dieną, bet naktį ateis, atsirakins duris, arba įsilauš ir tave nušaus, papjaus, pakars. Arba paskers kaip kokį meitėlį. Arba išveš į mišką, pririš prie medžio. Ir dar, ko gero, prie pat didelio skruzdėlyno. O kam pagaliau yra „psichuškos“? Argi ne tokiems kaip tu? Jie gali bet ką tau padaryti. Nesiceremonija nė su kunigais, kad ir kokie jie būtų populiarūs. O ar sunku jiems ir tavo klėtelę padegti? Su visu gyvu ir negyvu inventorium? Atlėks kurią naktį motociklu ar moskvičium, užrems duris, aplies benzinu ir – ugnis. Pro langą neišlįsi – jis per mažas.

Kai mama ir brolis Kazimieras nuėjo prie šulinio, kurio svirties galas neseniai nežinia kodėl nulūžo, o vanduo, slėsnesnes žemes numelioravus, kone prapuolė, tu nepastebimai nuslinkai prie savo klėtelės ir atsisėdai ant slenksčio. Iš pradžių klauseisi sodraus bičių dūzgimo, paskui įsižiūrėjai į per kelerius metus čia suverstą didelių ir mažų akmenų, surinktų ūkio laukuose, krūvą. Akmenys turėjo tapti naujo gyvenimo pamatais, bet dėl visų tų okupacijų, karų ir negandų netapo ir tikriausiai niekada nebetaps. Žvelgei tu į tuos akmenis, kurių ne vieną ir tu čia atgabenai, ir niekaip negalėjai atsikratyti minties, jog dar taip neseniai kiekviena diena, praleista tėvų sodyboje, stiprindavo tavo dvasią, bet nuo šios dienos ir čia tave persekios netikrumas, mirtino susidorojimo laukimas. Ir visi tie akmenys, taip kruopščiai ir meiliai rinkti tėviškės laukuose, vis didėjančiu sunkumu užgulė tavo krūtinę. Norėdamas juos bent valandai nuo širdies nusimesti, tu iš pradžių vaikštinėjai po kiemelį, diendaržį, sodą, o paskui mėginai kūną ir sielą kamuojantį laiką prisijaukinti darbu: paėmei rašiklį, brūkštelėjai juodu ant balto žodį kitą – metei; paėmei dalgį, išvarei pakluonėje pradalgę kitą – metei; paėmei kirvį, perskėlei prie buvusios brolio kalvės pliauską – metei; paėmei šakes, sukrovei pradžiūvusį šieną į kupetą – metei; paėmei grėblį, patraukei juo per ką tik tavo rankų suguldytą pradalgę – metei… Ir taip toliau, ir taip toliau – paimi, meti, paimi, meti… Ir viskas, kad ir ką paimtum, krinta iš nagų. Ir nė pats nepajutai, kaip atsidūrei kapeliuose. Sustojai prie ąžuolinio kryžiaus, paženklinto skardoje prie kryžiavonės iškirstais ar iškirptais metais – 1880. Sustojai ir tavo žvilgsnis nuo kryžiaus nusileido prie judančio jazmino lapo. Tokia tyla, ir tas judantis lapelis. Ne drebantis, ne virpantis, o būtent – judantis. Taip švelniai, ramiai, tarsi sveikas miegantis kūdikis kvėpuotų. Paliesti? Ne. Tegul sau juda, tegul sau kvėpuoja. Juk čia švedmečiu mirusių nuo bado ir maro vaikų amžino poilsio vieta. Tegul sau ilsisi. Tegul sau miega. Tik saulė nemiega. Įkopusi į zenitą, ji, besismagindama tavo bejėgiškumu, tvieskė akinančia šviesa.

Pats nepajutai, kaip atsiradai prie pirtelės ant Yslikio kranto. Atsargiai statydamas kojas užžėlusiu takeliu, tu sustojai prie pirtelės persimetusių, sandariai nebeužsidarančių durų. Pirmiausia tavo žvilgsnis nukrypo į langelį, mažytį stačiakampį, beturintį tik pusę apmusijusio stiklo, už kurio buvo matyti išakijusio nuzulintais kampais muilo gabalėlis. Kieno rankos jį paskutinį kartą lietė? Motinos? Tėvo, mirusio prieš daugelį metų? Brolių? Sesers? Nesvarbu! Niekas dabar nesvarbu, kai tu čionai atvažiavai ramybės ieškoti, tačiau suradai netikrumą ir fizinio susidorojimo grėsmę. O dar ta saulė! Kaip pasamdyta.

Tavo mintis apie nelinksmą praeitį ir liūdną dabartį nutraukė motinos kvietimas pietauti. Nors ir nejutai ypatingo alkio, bet sėdai prie stalo vildamasis ne tiek pasisotinti, kiek užsimiršti. Juo labiau, kad mama gamino gardžiausius pasaulyje šaltibarščius. Bet kuris valgis, paruoštas motinos, įgaudavo nepaprastą, nuostabų, tik tiems namams, kur ji gyveno ir darbavosi, būdingą skonį. Tačiau šį kartą mama tave sutiko nerimą keliančiais klausimais. Jai prieš akis vis stovėjo ir vaidenosi tas Tauro kalnas. Vos tik nurijai šaltibarščių šaukštą, tave kone pritrenkė motinos klausimas:

– Aš ne viską išgirdau ir supratau, kai tu, sūnaitėli, kalbėjai apie tą kalną ir kapines, kurias išniekino komunistai. Kaip ten iš tikrųjų buvo?

– Kas išniekino – komunistai ar jų pakalikai – aš nežinau, – nenoriai aiškinai. – Žinau tik tiek, kad dabar ten ant mirusiųjų kaulų stovi Santuokų rūmai.

– Tai tie rūmai, kur vyras ir moteris, sueidami kartu gyventi, vienas kitam prisiekia? Namas, kuris bolševikams atstoja bažnyčią?

– Žinoma, taip.

– Negi jiems nebuvo kitos vietos?

– Buvo, kur nebus – Vilnius ne sala vandenyne. Tik bolševikai labai norėjo parodyti, kad jiems ant visko nusispjaut. Ant visų tų papročių, prietarų. Juo labiau ant vokiečių, kurių tuose kapuose daugiausia ir gulėjo. Bent taip liudija užrašai, tos epitafijos ant kryžių ir paminklų, – tu ėmei daugiau kalbėti, aiškinti negu valgyti. – Bolševikams vokiečiai ilgą laiką buvo ne žmonės, tai įrodo jų elgesys per karą Rytprūsiuose. Jie, garsaus rašytojo Iljos Erenburgo kurstomi ir raginami, ten žudė, naikino visus vokiečius. Tik dar baisiau negu vokiečiai žydus Lietuvoje, nes ne tik šaudė, bet ir kankino.

– O kaip tas Burgas juos kurstė ir ragino?

– Kaip koks didžiausias visų laikų budelis. Žudykite! Žudykite! Žudykite! Visi vokiečiai prieš jus kalti: ir gyvi, ir dar negimę. Šis Erenburgo atsišaukimas buvo parašytas 1944 metų vasarą Kaune ir skirtas raudonarmiečiams. O jį skaitė per visokius garsiakalbius, radijas, platino išspausdintą ant mėlynai pilkų lapelių.

– Kaip tokius niekadėjus ir niekšus šventa žemelė nešioja?

– Ir ne tik žudė, bet ir baisiausiai kankino: prievartavo moteris, nukirsdavo seniams galvas, nukryžiuodavo, arba prikaldavo prie sienų paauglius, badė durtuvais ar suplėšydavo į gabalus vaikus ir kūdikius. Vokiečiai jiems nusikaltusį ar netinkamą žmogų nušaudavo ir… baigtas kriukis. O va šitie ten siautėjo pikčiau negu vandalai.

– Užteks! Užteks, vaikeli! – susigraudino mama. – Kokie jie žvėrys prisižiūrėjom ir per trėmimus į Sibirą, o jeigu dar pasipriešinsi, gyvą prarys ar į pragarą nuvys. Ne veltui motinos mažus vaikus gąsdindavo bolševikais. Tad ir nesistebiu, kad ir ant mirusiųjų kaulų jie savo šventyklas ir tijatrus stato. Bet va ir žmonės kaip per visus tuos bolševikmečius pasikeitė. Kad ir į tuos rūmus eina kaip į bažnyčias ar tijatrus, jungiasi, tuokiasi, be altorių, be kunigų, kaip keturkojai.

– O kunigų ir bažnyčių patys bolševikai bijo kaip velnias kryžiaus ir kitus gąsdina. Ir ne tik gąsdina, bet ir neklaužadas baudžia, iš darbo šalina. Ir kiek jau pašalino.

– Ir vis tiek į tuos jų rūmus neičiau, nors ir su apynasriu vestų.

– Gera, mamut, pasakyti, kai toks pavojus jau gerokai sumažėjo.

Po ilgokos tylos, tarsi ką apgalvodama ar prisimindama, mama vėl paklausė:

– O iš kur, sūnaitėli, visa tai girdėjai ar sužinojai? Juk jie nerašė apie savo pragariškus darbus.

– Ar apie genocidą Rytprūsiuose? Visas tas bolševikų atneštas baisybes? Tas žudynes?

– Nagi.

– Daugiausia iš pusbrolio Petro Petkevičiaus. Jis gi po Rytprūsius kažkokį ten garsų rusų generolą amerikonišku viliuku vežiojo. Ir daug ką pats savo akimis matė, savo ausimis girdėjo. Visą prūsų kraštą kraujuose paskandino rusai, o gražųjį Karaliaučiaus miestą, kuriame ir man teko būti, griuvėsiais pavertė anglai ir amerikiečiai.

– Dieve mano, ne geresni ir tie buvo. Tai jie tą raudonąjį marą ant mūsų ir užleido. Ne veltui tavo amžiną jam atilsį tetė Ruzveltą kuprotu šunim vadino, o Čerčilį – veidmainiu.

– Tetė be reikalo liežuviu nemaskatavo, – sutikai tu.

Tavo pokalbį su motina nutraukė krebždesys už durų. Tu pašokai nuo stalo ir į gryčią įsileidai Rainę bei jos abu palydovus. Įsileidai, bet į krikštasuolę, kur kartais atvykęs į svečius užimdavai mirusio tėvo vietą, nebesėdai, o dar po kelių žodžių, persimestų su motina, vėl nupėdinai prie pirtelės. Nežinia, kas tave ten traukė. Gal noras kuo toliau ir ilgiau pabūti nuo įsibrovėlių išvogtos, išniekintos klėtelės ar tiesiog neįsisąmonintas ir nepaaiškinamas kūno bei sielos švarumo ilgesys. Juk kaip tik šiame suodžiais ir sviltais pakvipusiame namelyje palikęs dienų ir triūso išmuštą sūrų prakaitą ir užsivilkęs švarius baltinius, tu pasijusdavai naujai gimęs, galintis vėl be sąžinės graužaties įžengti į didžiąją žmogaus darbų, kančių, maldų ir poilsio šventovę.

Taigi ir vėl atsidūrei prie pirtelės. Atsisėdai ant didesnio kapelių pakraštyje surasto akmens, įrėmei alkūnes į kelius, padėjai ant delnų galvą, apsunkusią nuo minčių, ir įsižiūrėjai į tolį. Tačiau mintys sugrąžino tave prie Tauro kalno, kur ir pats studentaudamas ne kartą vaikštinėjai, žioplinėjai nuo vieno prie kito antkapio, dėjaisi į atmintį kokią įdomesnę epitafiją. Dažniausiai tai būdavo M. T. Radlofo sentencija: „Hoffnung verstärkt die Zuversicht, denn Hoffnung ist Zuversicht“ (Viltis sustiprina tikėjimą, nes viltis ir yra tikėjimas (vok.). O dabar čia, prie pirtelės, praeitį užgožė dabartis ir vis atkakliau lindo į galvą ką tik gimusi tavo paties sentencija: „Žmogus iš tikrųjų gyvena vien tam, kad tuo gyvenimu kiekvieną dieną vis labiau nusiviltų.“

Su ta beviltiška, sunkia mintimi tu tąsyk ir užmigai. Ne, neužmigai, spėjai tik sudėti akis, kai išvydai ant pajuodusio sudegusio namo kamino stovintį žmogų. Vienoje rankoje jis laikė senovišką „liktarnę“, o kita buvo prisidengęs akis nuo besileidžiančios saulės. Tas vyriškis, jau nebe jaunas, nedidele gražiai sumodeliuota barzdele tau buvo labai matytas.

– Ko tu ten stovi? – susidomėjai. O jis apsisuko apie save ir paklausė:

– O kur aš nueisiu?

– Pas mane, – pasakei.

– Pas tave? – nustebo jis. – O jeigu ir aš esu tu? Kas tada?

– Tada abu pasmerkti! – sušukai ir pabudai iš kiaurmiegio. Pabudai, žvelgei į nukraujuojančią saulę. Kaip žalioje vaikystėje, kai pažandėje daugelį dienų nešiojai baisiai tave kankinusią votį.

Taip vieną vakarą tau bežiūrint į tą kraujais lašančią saulę, ta votis ir pratrūko, o tu pajutai didelę kaip visas pasaulis laisvę. Čiupai nuo sienos veidrodį ir išvydai geltonai raudoną burbulą, kuris lėtai atitrūko nuo pažandės. Iš džiaugsmo ir palengvėjimo tu surikai: valio! Ir pabučiavai veidrodį.

Bet visa tai buvo seniai seniai, kai tarsi nukraujavusi saulė nusileido už tolimo miško, o tu, lyg kažkuris brolių Grimų ar Haufo pasakų herojus, užmigai ir miegojai tris dienas ir tris naktis. Dabar ta nukraujavusi saulė tarsi suanglėjo, pavirto juoda penkiakampe žvaigžde ir įstrigo tarp plaučių ir širdies. Ir ne tik dusino, skaudino, bet ir piktdžiugiškai vapėjo: mieste tavo dienos viena kitą ryte rijo, o čia, klėtelėje prie kapelių, jos spokso tau į akis lyg alkanas šuva, laukdamas kąsnio. Kojos prisipildė karšto švino ir traukte traukė kur nors prisėsti ir ilgai nesikelti. Bet tu tas sunkias kojas šiaip taip nuvilkai į klėtelę ir ištiesei ant lovos. Bet neilgai jos ten ilsėjosi – iš kažkur it yla iš maišo išlindo toji knyga „Kaip grūdinosi plienas“ ir tiesiog reikalavo tavo dėmesio. Pirmiausia tavo akis patraukė liesas, negražus, nežmoniškai įdubusiais skruostais Nikolajus Ostrovskis. Ir juo ilgiau į jį žvelgei, tuo atkakliau klausei: iš kur tu čia atsiradai? Be svetimos valios ir rankos jis čia negalėjo apsigyventi. Gal tokiu būdu tie, kurie tave pasmerkė, tau siūlo paliaubas? Juk ir tu jiems auksinis nebuvai – nepraleidai nė mažiausios progos tarybinę tikrovę juodinti. Tad dabar studijuok tikro tarybinio didvyrio gyvenimą ir pamažu atsikvošėk, o mes, būdami kantrūs, bet nemaršūs, lauksime naujų brandžių kūrinių. Ko gero, tik šitaip. Tačiau jie taip galėjo elgtis prieš susidorojimą Vilniuje – po to, kas įvyko ant Tauro kalno, siūlyti tau paliaubas jau buvo per vėlu. Ir juridiškai klaidinga, nes tada buvo žengtas toks žingsnis, kuris reikalavo ne tobulinimo, o vien tęsinio.

---

1 Visai išsekęs ir išblyškęs, kai išmuša valanda, aš prisimenu praėjusias dienas ir aš verkiu. Ir aš išeinu į vėjų stichiją, kuri mane it mirusį lapą blaško tai šen, tai ten (pranc. – pažodinis vert.).