literatūros žurnalas

Ieva Tumanovičiūtė. Dovana

2022 m. Nr. 2

Apsakymas

 

Žvelgiau į knygos iliustraciją, vaizduojančią žmogaus viduje įsikūrusį miestą. Buvo malonu apžiūrinėti kruopščiai išpieštas detales. Piešinyje ūžė gyvenimas – norėjosi jame atsidurti. Tas pasaulis atrodė toks panašus į tikrą, tik saugesnis ir mielesnis. Užverčiau knygą, nupirkau ją sūnėnui, nors žinojau, kad patenkintas nebus. Norėjau padovanoti jam stebuklą, bet greičiausiai jis neįvertins. Kad suteikčiau jam džiaugsmo, galėjau nupirkti tiesiog pabaisos figūrėlę iš populiaraus animacinio filmo, bet pasirinkau knygą, kuri patiko man.

Kitą rytą sėdau į automobilį ir nenoromis išvažiavau į sesers vaiko aštuntojo gimtadienio šventę. Turėjau atlikti pareigą, nors daug mieliau būčiau veikusi ką nors kita. Sesuo pasitiko mane entuziastingai, sūnėnas, išpakavęs dovaną, padėkojo, nusviedė ją į krūvą kitų ir išbėgo žaisti su draugais.

Paskui pažiūrės, – pasakė Marta. – Dabar jie žaidžia.

Žinoma, – atsakiau nė kiek nenusivylusi.

Penki vaikai, tarp jų buvo ir viena smarki mergaitė, dūko kieme priešais namą, žaisdami gaudynes, kurių niekada nemėgau. Vaikystėje triukšmingame būryje dažnai būdavau fiziškai silpniausia ir pralaimėdavau, užtat man patiko stalo žaidimai, ypač reikalaujantys geros atminties, taip pat mėgdavau žaisti su lėlėmis ir kolekcionavau pliušinius žaislus.

Atsisėdusi prie didelio vaišėmis nukrauto stalo užkandžiavau ir klausiausi vaikų tėvų pokalbių. Stambus vyras, varydamas moterims nuobodulį, aiškino apie išpūstas kompiuterių kainas, tačiau netrukus visi ėmė diskutuoti apie mokytojų nekompetenciją ir privačių mokyklų kainas, privalumus bei trūkumus. Supratau, kad jų vaikai lanko valstybines mokyklas, o tėvai yra vienbalsiai nusistatę prieš privačias ugdymo įstaigas, nes negali sau leisti už jas mokėti, bet nenori to pripažinti. Man nieko nesakė tų mokyklų pavadinimai, kuriose mėnesio kaina vienam vaikui prilygo daugiau nei pusei mano atlyginimo.

Prie manęs priėjo Marta ir paprašė padėti jai kai ką atnešti iš virtuvės, bet iš tiesų norėjo pasiskųsti, kaip pavargo nuo šventės, ir apkalbėti tėvus bei jų vaikus. Įprastai ji taip ir elgdavosi, tad nė nemėginau jos sustabdyti ir tyliai linksėdama kramsnojau sūdytus riešutus. Kai grįžome nešinos padėklu su vištienos kepsneliais ir dubeniu gruzdintų bulvyčių, kieme buvo kilęs sąmyšis: vaikai susipyko ir keletas tėvų aiškinosi situaciją. Netrukus visi susėdo valgyti pagrindinio patiekalo. Įsidėjau tik bulvyčių ir iš kairės sėdinčiai moteriai paaiškinau, kodėl nevalgau mėsos. Ji apie tai pasiteiravo tiesiog mėgindama užmegzti pokalbį. Buvau jai už tai dėkinga, nes ir pati sukau galvą, ko jos paklausti, kad ilgam užtektų kalbos. Tačiau netrukus ją užšnekino kita mama ir aš buvau palikta ramybėje, kol prie manęs priėjo sesers vyras su mano dovanota knyga. Polis man visada patiko, atrodo, jautėme abipusę simpatiją, tik niekaip nesupratau, ką toks vyrukas veikia su Marta.

Gera knyga, – tarė prisėdęs greta, nes mano vieta buvo iš krašto. – Ar žinai, kas ją iliustravo?

Džiaugiuos, kad tau patinka, – atsakiau mėgindama perskaityti autorių pavardes, nes tiksliai neprisiminiau.

Aha, nežinai, – nusišypsojo jis, slėpdamas knygą už nugaros. – Ogi mano teta Džiulė. Gal nori važiuoti kartu jos pasiimti?

Kas ji? – nustebau.

Mano mamos sesuo menininkė, kadaise pasakojau.

Neprisimenu, kad būčiau ką nors panašaus girdėjusi, o toks faktas mane, be abejo, būtų sudominęs. Marta irgi niekada nieko apie ją neužsiminė.

Prieš savaitę ji paskambino ir pirmą kartą išreiškė norą pasveikinti mano sūnų, – patikslino Polis.

Susėdome į jo automobilį ir man palengvėjo iš ten ištrūkus, manau, jam irgi. Visą kelią jis pasakojo apie tetą Džiulę, kurią vaikystėje matydavo retai, bet mėgo labiausiai iš visų giminės suaugusiųjų.

Ji visada buvo kitokia: išvaizda, laikysena, mintimis labai skyrėsi nuo mano tėvų ir jų draugų. Man ji atrodė ypatinga, norėjau būti į ją panašus. Bet, kaip matai, atsidūriau ten pat, – nusijuokė Polis, pažvelgęs į mane.

Supratau jį. Mūsų su Marta šeimoje nebuvo nieko panašaus į tetą Džiulę, todėl pradėjusi lankyti dailės mokyklą žavėdavausi savo mokytojais. Dabar suvokiu, kad, nors atrodė kitokie, tie mažo miestelio menininkai iš tiesų buvo gana riboti.

Su teta Džiule daug bendravau paskutiniaisiais mokyklos metais. Net porą kartų ji buvo mane pasikvietusi į savo draugų vakarėlius, kuriuose rinkdavosi įvairūs menininkai. Tai man paliko neišdildomą įspūdį. Manau, kad ji baisiai manimi nusivylė, kai vedžiau Martą, – pasakė jis, žiūrėdamas į kelią.

Netikiu, – tariau.

Kai vedžiau, mes beveik išvis nustojome bendrauti…

Nemanai, kad taip atsitiko dėl suprantamų aplinkybių? Tavo rutina pasikeitė, atsirado daugiau rūpesčių, o gal ir ji nenorėjo trukdyti.

Manau, ji tiesiog prarado viltį ir mane nurašė. Todėl labai nustebau, kai paskambino ir pareiškė norą dalyvauti Tomo gimtadienyje.

Gal dabar ruošiasi verbuoti jį? – nusijuokiau.

Teks nusivilti, – pasakė Polis, sąmokslininkiškai pažvelgęs į mane, ir mes ėmėme kvatoti.

Abu žinojome, kad Tomas neturėjo nė menkiausio jautrumo, polinkio grožiui ir menui. Jį domino televizorius, kompiuteriniai žaidimai ir traškučiai.

Kaip tu namuose nesijauti svetimas? – paklausiau Polio ir iš karto atsiprašiau už įžūlumą, bet jis susimąstė.

Daug apie tai galvojau, ypač anksčiau. Manau, kad sukūriau panašią šeimą, kokioje pats augau. Vaikystėje tėvams jaučiausi svetimas, bet tai man reiškė priklausymą šeimai, todėl nesąmoningai pasirinkau tokią pat moterį, o ir vaikas gimė panašus į ją. Dabar savo šeimoje jaučiuosi visai kaip vaikystėje, todėl man tai tinka. Savotiškai komfortiška ir saugu.

Skamba graudžiai…

Žinai, ne. Taip labiau jaučiuosi savimi arba geriau jaučiu save. Gal tai ir neteisinga, bet tas svetimumo jausmas susijęs su mano tapatybe ir savimone, jis man svarbus.

Psichologai turėtų tau ką pasakyti, – įgėliau.

Suprantu, kad manai, jog pats save pasmerkiu vienatvei ir nelaimei, bet kai apie tai mąstau ar dabar pasakoju tau, viduje jaučiu ramybę. Sunku paaiškinti, bet ji atrodo tikra.

Nemanau, kad supratau, apie kokią ramybę jis kalba, bet išties neatrodė, kad jaustų apmaudą dėl savo pasirinkimo.

Neabejoju, kad myli Martą, bet vis tiek nesuvokiu, kaip tai galėjo nutikti. Jūs tokie skirtingi.

Taip, niekada nesigailėjau ją vedęs. Gal dėl to, kad šalia jos labai gerai jaučiu, kas esu.

Palingavau galva ir pagalvojau, kad jis save įtaigiai apgaudinėja.

Kai privažiavome tetos namus, ji mūsų jau laukė ant šaligatvio, pasirėmusi į ilgą juodą skėtį. Iš pirmo žvilgsnio ji man patiko, bet ne todėl, kad būtų atrodžiusi ekscentriška ar demonstravusi savo kitoniškumą, veikiau atvirkščiai, atrodė kukli, bet santūriai pabrėžė gerą skonį. Ji buvo liesa, vilkėjo tamsius drabužius, o žili plaukai buvo trumpai nukirpti, neslėpė dailios galvos formos. Nešiojo akinius. Per petį buvo persimetusi drobinį maišelį, matyt, su dovana ir būtiniausiais daiktais. Įsėdusi į mašiną ji maloniai pasisveikino ir žaismingai, bet kartu droviai nusišypsojo. Kurį laiką, kol Polis įsuko į pagrindinį kelią, važiavome tylomis, bet netrukus jis ėmė klausinėti, kaip jai sekasi. Ji neapsiribojo įprastomis mandagybėmis, o išsamiai atsakė, kokias knygas dabar skaito, kokiuose paskutiniuose meno renginiuose dalyvavo. Čia atsirado proga įsiterpti ir man, mat neseniai buvau aplankiusi parodą, kurią ji paminėjo. Teta Džiulė mane be galo sudomino, pajutau pavydą Poliui ir apmaudą, kad jis apleido ryšį su tokia giminaite.

Į šventę grįžome gerai nusiteikę. Polis Tomui pristatė tetą: vaikas jos neprisiminė, nors ir buvo porą kartų matęs ankstyvoje vaikystėje. Ji padovanojo jam spalvotų pieštukų rinkinį metalinėje dėžutėje – tokios mane visada traukė – ir nedidelio formato eskizų sąsiuvinį. Abu daiktai man patiko, bet sūnėno jie visai nesudomino, vis dėlto jis mandagiai padėkojo. Prie stalo, kaip ir tikėjausi, teta Džiulė buvo pasodinta tarp manęs ir Polio. Iš pradžių jis padėjo palaikyti pokalbį, o paskui, kai atsitraukė padėti Martai, mes jau šnekučiavomės dviese. Truputį jaudinausi, bet bendrauti man buvo įdomu. Negalėjau patikėti, kad sūnėno gimtadienyje sutikau tokią neeilinę asmenybę, o ir tortas buvo gardus: Marta tikrai pasistengė jį gamindama. Kai atėjo laikas atsisveikinti, pasisiūliau parvežti tetą Džiulę; visi maloniai sutiko, o Polis man mirktelėjo it sąmokslininkas.

Ji pakvietė mane arbatos. Dairydamasi po jos erdvų, neperkrautą butą jaučiausi puikiai. Ant stalo baltame kibirėlyje švietė puokštė mėlynų rugiagėlių. Sakė, kad nusiperka gėlių kiekvieną ketvirtadienį ir tą vienintelę savaitės dieną leidžia sau paburbėti. Atsisveikindama ji man padovanojo knygą, tą pačią, kurią įteikiau Tomui.

Grįžusi namo, įsitaisiau lovoje ir pradėjau skaityti:

Kai sutemdavo ir darželyje įsijungdavo šviesos, Milė pajusdavo nerimą. Netrukus vaikus vieną po kito išsivesdavo namo tėvai, o ji likdavo paskutinė. Ją apimdavo baimė, kad mama ir tėtis ją pamiršo. Ji kiūtodavo ant kilimo dėdamasi, kad žaidžia, bet iš tiesų stebėdavo, kaip tvarkosi auklėtoja, kalbėdamasi mobiliuoju telefonu, ir pasijusdavo kalta, kad ją užlaiko. Milės mama ir tėtis dirbo ilgiau nei dauguma, o atėję jos pasiimti visada atsiprašydavo auklėtojos, kad užtruko. Jiems išvažiuojant, pro automobilio langą ji matydavo, kaip užgęsta paskutinė šviesa jų grupėje.

Grįžusi namo Milė eidavo į savo kambarį ir ten žaisdavo, kol į duris pasibelsdavo mama arba tėtis ir pasakydavo, kad laikas valytis dantis ir miegoti. Kartą nė vienas neatėjo, ir atidariusi savo kambario duris mergaitė pamatė, kad namuose tamsu. Nugalėjusi baimę, ji nuėjo iki tėvų miegamojo ir išvydo, kad abu kietai miega. Tą vakarą ji nesivalė dantų, tyliai grįžusi į kambarį persirengė pižama ir užgesinusi šviesą atsigulė. Ilgai negalėjo užmigti, jai buvo liūdna. Kitą rytą tėvai elgėsi įprastai ir, regis, neprisiminė, kad pamiršo užeiti palinkėti jai labos nakties.

Nuo pirmadienio iki penktadienio Milė valgydavo darželyje, o savaitgaliais tris kartus per dieną mama arba tėtis pasibeldę praverdavo jos kambario duris ir pakviesdavo pusryčių, pietų ir vakarienės. Pavalgiusi ji vėl sugrįždavo prie savo žaidimų.

Vieną rytą su tėčiu eidama darželio koridoriumi Milė pamatė seną, labai aukštą moterį ir ne juokais jos išsigando. Visą dieną neapleido mintis, kad kažkur už klasės durų po darželį vaikšto toji moteris. Kai apie tai prasitarė draugei, ši pasakė, kad tai gali būti vaikų grobėja.

Vakare, kai grupėje ji vėl liko viena, pro duris įžengė toji moteris, nešina kibiru su vandeniu ir šluota. Milė persigando, kad dabar ją pagrobs. Auklėtoja nekreipė nė menkiausio dėmesio į tos moters pasirodymą. Mergaitė net pamanė, kad gal ji yra nematoma suaugusiesiems, ją regi tik vaikai, kaip buvo girdėjusi vienoje pasakoje. Moteris ėmė plauti grindis, o Milė, atsisėdusi arčiau auklėtojos, įnikusios į mobilųjį telefoną, tirtėjo iš baimės. Netrukus pro duris įžengė tėtis ir tąkart Milė buvo išgelbėta.

Kitą vakarą, kai vaikus pasiėmė tėvai, o Milė įprastai liko paskutinė, vėl atėjo aukšta moteris, bet be kibiro ir šluotos. Šįkart auklėtoja ją pastebėjo ir kažką pasakė. Tada priėjo prie mergaitės:

– Mile, aš turiu eiti. Ar galėtum, kol ateis tavo tėvai, pabūti su ponia Tvidon, ji rūpinasi mūsų darželio švara.

Mergaitė persigando, akys prisipildė ašarų, silpnu balseliu ji sukuždėjo:

– Prašau, nepalikite manęs vienos su ja.

– Na, ką tu, Mile, – nusišypsojo sumišusi auklėtoja ir paglostė mergaitei plaukus. – Ar bijai ponios?

– Taip, – linktelėjo Milė.

– Kodėl? – paklausė auklėtoja.

– Nes ji grobia vaikus.

– Tai netiesa, Mile. Kas tau taip sakė?

Tačiau mergaitė jau verkė ir mokytoja ją apkabino. Visą tą laiką ponia Tvidon kitame klasės gale laistė gėles.

– Mile, aš tikrai turiu eiti, o tavo tėvai netrukus pasirodys, tad prašau šiek tiek pabūti su ponia Tvidon.

Mergaitė suprato, kad nieko negali pakeisti. Auklėtoja išėjo, o Milė sustingo bijodama pajudėti. Ponia Tvidon ir toliau laistė gėles, nekreipdama į ją dėmesio, kol dingo mokytojos kambarėlyje.

– Ar norėtumėt arbatos? – iškišusi galvą pro duris paklausė ponia Tvidon.

Gal ir norėtų, bet, prisiminusi tėvų perspėjimą nieko neimti iš nepažįstamų žmonių, Milė atsisakė. Ji bandė prisiminti, kaip išeiti iš darželio, nes nusprendė, kad geriausia išeitis būtų bėgti. Bet paaiškėjo, kad durys užrakintos.

– Ką darot? – pasigirdo balsas už nugaros ir atsisukusi Milė pamatė aukštą ir grėsmingą ponios Tvidon figūrą. Ji nebežinojo, kur sprukti, todėl paprašė:

– Prašau, nieko blogo man nedarykite, – jos akys vėl priplūdo ašarų.

– Vaikeli, grįžkit į klasę. Neketinu su jumis blogai elgtis. Mes tik laukiame jūsų tėvų, panele.

Milei dingtelėjo, kad moteris kalba kažkaip keistai, bet negrėsmingai. Ji susigūžė ir grįžo į grupę.

Ponia Tvidon atsisėdo prie stalo kambario kampe. Truputį aprimusi Milė įsitaisė ant kilimo ir įsistebeilijo į stambų moters siluetą, iš nugaros jis atrodė liūdnas. Milei suspaudė širdį. Pritykinusi prie ponios Tvidon, ji paklausė:

– Ar jums liūdna?

– Truputį, – atsakė ponia.

– O jums, vaikeli, vis dar baisu? – pasiteiravo po pauzės.

– Šiek tiek, – prisipažino Milė.

Ponia Tvidon parodė į laisvą kėdę prie stalo ir Milė atsisėdo. Jai moteris pasiūlė riestainių, kuriuos valgė mirkydama į arbatą, bet mergaitė dar nedrįso paimti. Žiūrint į ponią Tvidon, jai nudiegė pilvą. Pastaruoju metu dažnai jį skaudėdavo. Retkarčiais ji negalėdavo valgyti.

– Kartais man skauda pilvą, – staiga pasakė Milė.

Ponia Tvidon pažvelgė į ją ir mergaitė išvydo, kad jos akys labai įdomios: dar niekada nebuvo tokių mačiusi, regis, kad niekas į ją nebuvo taip pažvelgęs, taip sutelkęs į ją visą dėmesį. Nebent dantistas Timoras, bet jis būdavo susikoncentravęs tik į Milės burną, o ponios Tvidon žvilgsnis buvo nukreiptas į ją visą. Ji paklausė:

– Ar dabar skauda?

– Truputį, – atsakė Milė.

– Žinote, kas galėtų padėti? – lėtai, ramiai ištarė ponia Tvidon ir mįslingai nusišypsojo. – Ogi vidinis miestas.

– Kas toks? – nustebo Milė, nes tikėjosi, kad jai patars išgerti kokių nors vaistų ar žolelių.

– Kai prastai jaučiatės, ypač kai nerimaujat ar ko nors bijot, įsivaizduokit, kad jūsų viduje yra mažytis miestas. Su gatvėmis, autobusais, kavinėmis, bandelių kepyklėlėmis, o jų vitrinose smaližių laukia ilgos prancūziškos bagetės ir gardūs kruasanai. Miestelio gyventojai vaikštinėja gatvėmis, kur nors važiuoja, žodžiu, verda gyvenimas. Kuo gražesnį miestą įsivaizduosit, tuo bus geriau.

– O ten yra darželių? – paklausė Milė.

– Tame mieste yra viskas, ko norit, ir nieko, ko nenorėtumėt. Jūs jį kuriat.

– Tada darželiai bus, bet tėvai visus vaikus pasiims laiku.

– Supratau. Kas dar ten bus? – paklausė ponia Tvidon.

– Žaislų bibliotekos.

– Kas tai?

– Ten galėsi išsirinkti bet kokį žaislą ar žaidimą, o pažaidęs grąžinti kaip perskaitytą knygą. Bet jei tau labai patiks, galėsi jį pasilikti, kiek norėsi.

– Puiki mintis, – atsakė moteris ir pažiūrėjo į mažą laikrodį ant stambaus riešo.

– Atsiprašau, panele Mile, bet jau dešimt. Darželis užsidarė prieš valandą. Turiu paskambinti jūsų tėvams.

Milė linktelėjo ir ją apėmė gėda. Ponia Tvidon nuėjo prie kabyklos, iš palto kišenės išsitraukė mobilųjį ir iš popierėlio, kurį jai paliko auklėtoja, surinko numerį. Niekas neatsiliepė, tada ji pabandė dar sykį.

Tą naktį Milė praleido darželyje kartu su ponia Tvidon. Mergaitei įsidrąsinus, jos išgėrė arbatos su riestainiais, netikėtai ypač skaniais, ir ilgai kalbėjosi apie vidinius miestus. Pasirodo, poniai Tvidon irgi kartais skaudėdavo pilvą ir ji turėjo tokį miestą – jame važinėjo metro, apie kurį Milė niekada nebuvo girdėjusi, – tai traukinys po žeme; dar ten buvo daug skaitančių ir piešiančių žmonių, ir visi anksti pabusdavo, kad pasitiktų saulę. Kai kurie darė jogą, apie šiuos kūno ir proto lavinimo pratimus ji taip pat išgirdo pirmą kartą. Vėliau ponia Tvidon paklojo Milei lovą, kurioje ši miegodavo pietų miego, ir galvodama apie vidinius miestus ji greitai užmigo.

Ryte ją pasiėmė tėvai. Nuo to laiko ji kasdien noriai eidavo į darželį, laukdama susitikimo su ponia Tvidon.“

Užverčiau knygą, jausdama dėkingumą už šią dieną, kurios taip nenorėjau.

Ieva Tumanovičiūtė. Mila

2020 m. Nr. 11 / Ieva Tumanovičiūtė (g. 1992) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2017 m. baigė Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studijų programą (specializacija – teatras). Nuo 2014 m. rašo straipsnius apie teatrą…