Ieva Tumanovičiūtė. Mėlynas kiaušinis

2023 m. Nr. 1

Apsakymas

I.

Nuo stovo Ema nukėlė tamsiai mėlyną kiaušinį, įsidėjo jį į drobinį maišelį su paveikslų galerijos logotipu ir pasitraukė į išeinančių eilę. Ji užsižiūrėjo į šviesius prieš ją mindžikuojančio vaikino plaukus. Jie atrodė tokie glotnūs, kad norėjosi paliesti. Jo kiaušinis stovėjo visai greta josios, bet ji nepamatė jo spalvos. Buvo tylu. Jaunuolis atėjo su kuprine. Ji pagalvojo, kad drobinis maišelis be užsegimo nėra pats saugiausias dėklas kiaušiniui ir, ranka suėmusi rankenas, stipriau prispaudė jį prie savęs. Tačiau jie buvo įspėti atrodyti kuo natūraliau ir nekristi į akis.

Jų šalyje kiekvienas vaikas žinojo, kad sulaukęs aštuoniolikos gaus savo kiaušinį. Bet šiandien čia susirinkusieji buvo jaunesni. Valstybėje paskelbus nepaprastąją padėtį, nuspręsta juos išdalyti anksčiau. Vaikų iki penkiolikos metų kiaušinius turėjo atsiimti vienas iš tėvų ar globėjų, o vyresniųjų – patys paaugliai. Emai buvo šešiolika su puse. Šviesiaplaukis vaikinas priešais turėjo būti tokio pat amžiaus, greičiausiai net gimęs tą pačią dieną, nes kiaušiniai rikiavosi pagal gimimo datą. Jai atrodė, kad jo kiaušinis turėtų būti ryškiai raudonas – toks puikiai derėtų prie jos sodraus mėlyno.

Paėmęs savo kiaušinį į delną, krūtinėje pajunti šilumą. Jie buvo įspėti tuo nepiktnaudžiauti, nes pojūtis slopsta. O kol kas kiaušiniai net neturėtų būti jų rankose. Įsakyta grįžus namo atiduoti juos vienam iš suaugusiųjų.

Ema gyveno su močiute. Nors toks žodis jai visai netiko. Ji traukdavo aplinkinių dėmesį: močiutė ryškiai rengdavosi, puošdavosi neįprastais aksesuarais, ir kiti ją pastebėdavo. Ema susitaikė su tuo, kad gatvėje į jas būdavo spoksoma ar net atsisukama. Vaikystėje suprato, kad jos močiutė yra gerbiama – ją dažnai užkalbindavo ir ji turėdavo ką papasakoti. Jos istorijos sužadindavo net Emos bendraamžių smalsumą, jos draugai žavėdavosi močiute ir mėgdavo pas jas svečiuotis.

– Oho, kokia spalva! – pasakė močiutė, kai anūkė padavė jai kiaušinį. – Karališka, prabangi… Ar tau patinka? – paklausė.

Emai patiko. Pasinaudojusi proga ji kokį šimtąjį kartą pamėgino laimę:

– O kokios spalvos tavo kiaušinis?

– O, jis labai gražus, bet tai paslaptis. Net tau negaliu pasakyti, balandėle.

Apie savo kiaušinio spalvą prasitarti kitiems nebuvo draudžiama, bet tai buvo gana intymus dalykas ir dažniausiai apie jį žinodavo tik artimieji. Tačiau vienu atveju privalėjai spalvą slėpti – jei kiaušinį pamesdavai. Ema jau senokai įtarė, kad močiutė nesako spalvos, nes jo neturi. Kita vertus, negalėjai atmesti minties, kad močiutei tiesiog patinka būti itin paslaptingai.

Ema žinojo, kad anksčiau kiaušiniai buvo labai svarbūs. Žmonės juos brangindavo ir saugodavo. Pamesti buvo didžiulė nelaimė ir gėda. Pasitaikydavo, kad juos pavogdavo, dažniausiai įpykę meilužiai ar pavydo ir keršto apimti žmonės. Sakoma, kad praradęs kiaušinį asmuo sutrinka ir netenka ramybės, kaip apsėstas jo ieško. Tačiau Ema juto, kad dabar kiaušiniai virto formalia tradicija ir vis mažiau žmonių iš tiesų tiki jų svarba. O buvo ir tokių, kurie maištaudavo ir specialiai atsikratydavo kiaušinių, norėdami įrodyti savo nepriklausomybę.

Ema labai laukė dienos, kai gaus savo kiaušinį, nes paklausta, koks tai jausmas, močiutė atsakydavo:

– Tarsi mamytė tave apglėbtų.

– Arba kaip tu? – klausdavo Ema.

– Taip, žinoma, – atsakydavo močiutė ir apkabindavo ją taip, kad net apyrankės ant jos riešų sudzingsėdavo.

Mamą Ema prisiminė tik iš nuotraukų, todėl dar labiau laukė dienos, kai gaus kiaušinį. Bet šiandien ji visai nesijautė laiminga. Nepaprastoji padėtis sujaukė gyvenimą ir viską apvertė aukštyn kojom. Įprastai kiaušinio atsiėmimas būdavo didelė šventė ir Ema visai nenorėjo jo gauti štai taip slapta, kai iš tiesų dar net negalėjo jo turėti. Ji pyko, kad buvo sugadinta ypatinga proga. Tačiau apmaudą nustelbė baimė ir nerimas, kad jiems visiems gresia pavojus. Išvydus savo kiaušinį, Emai širdį sugniaužė nusivylimas.

Močiutė turėjo saugiai paslėpti anūkės kiaušinį ir dar pusantrų metų būti už jį atsakinga. Toks buvo įsakymas. Bet Ema primygtinai prašė, kad močiutė pasakytų, kur ketina jį slėpti, prisiekinėjo, kad tikrai jo neims, išskyrus kraštutinį atvejį, jei tektų palikti namus ir bėgti.

– Ar tu manai, kad aš – nukvakus senė? – pyktelėjo močiutė ir Ema suprato užgavusi jos savimeilę. – Galiu tau nors šiandien jį atiduoti, bet, patikėk manim, dabar tau jo tikrai nereikia.

Ema suskubo patvirtinti, kad ja nė kiek neabejoja. Iš tiesų taip ir buvo. Mergina ne kartą įsitikino, kad močiutė – vienas blaiviausiai mąstančių žmonių, nors, kaip ir daugelis, turėjo trūkumų. Tarkim, buvo įžeidi, bet pati tai suprato ir greit atsileisdavo.

– Mieloji, pasirūpinau tavimi, pasirūpinsiu ir kiaušiniu. Tai tikrai daug lengviau nei išauginti žmogų.

– O ar tu turi savąjį? – išsprūdo Emai.

Močiutė pažvelgė į ją gudriai prisimerkusi:

– Tu ne pirma, kuriai kyla įtarimų, bet, patikėk, aš jį turiu, – atkirto ir pakilo nuo fotelio. – Ar nežinai, kaip atrodo juos pametę žmonės? – pridūrė, ir Ema suprato, kad ji vėl trumpam įsižeidė.

Buvo manoma, kad kiaušinių neturi praradusieji sveiką protą ir benamiai, bet kartą gatvėje Ema matė, kaip vienas girtas vyras kitam rodė savo kiaušinį – murziną, bet ryškiai rožinį. Ji greitai nusigręžė, tarsi būtų užtikusi juos darant kažką nepadoraus. Vis dėlto pajuto, kad kiaušinis nebuvo vogtas, kad priklauso būtent tam vyrui. Nuo tada Ema ėmė abejoti, ar tikrai visi asocialieji neturi savo kiaušinių. Kai papasakojo nutikimą močiutei, ši numykė:

– Taip, vaikeli, viskas truputį painiau… Kuo didesnė augsi, tuo daugiau suprasi, bet viskas tik dar labiau susipainios…

– O tau viskas aišku? – smalsavo anūkė.

– Na, ne tokia aš jau ir sena, Ema! – juokais pasipiktino močiutė.

II.

Didelėje salėje Ema sėdėjo ant rožinio miegmaišio su žalių vijoklių raštu ir spalvino. Jos vieta buvo prie sienos, į kurią galėjo atsiremti. Spalvinimo knygeles bei pieštukus dalino vaikams, bet Ema, nors jai buvo septyniolika, įsidrąsino paprašyti komplekto. Paveikslėliai iš animacinių filmų jai nepatiko, bet tai buvo nesvarbu. Ji atidžiai spalvino pasiryžusi išmarginti kiekvieną puslapio lopinėlį. Spalvino net foną, kad tik kuo ilgiau užtruktų. Jai dažnai tekdavo drožti pieštukus. Tris kartus per dieną atveždavo maisto. Savo davinį ji valgydavo ant miegmaišio. Su niekuo nenorėjo bendrauti, niekas jos ir nekalbino.

Emai pasakė, kad močiutė žuvo griuvus namui. Bet tai buvo tik prielaida, nes palaikų nerado. Ema vylėsi, kad močiutės tuo metu nebuvo namie. O tai labai tikėtina, nes ji dažnai turėdavo reikalų mieste ar eidavo pasivaikščioti. Be to, kaip tik buvo trečiadienis – pensininkų kino diena.

Ema spalvino, kad mintys apie močiutę ir prarastą kiaušinį nebūtų tokios įkyrios. Ji pyko, kad patikėjo jai kiaušinį, verčiau būtų slėpusi pati. Nors vis tiek – griuvus namui, būtų jį praradusi. Nerimavo, ką teks daryti po metų. Galvoje knibždėjo daugybė per gyvenimą girdėtų istorijų apie jaunuolius, netekusius kiaušinių. Juos vadindavo šmėklomis: apimti nerimo jie šlaistydavosi gatvėmis, burdavosi į gaujas, darydavo nusikaltimus ir pardavinėdavo savo kūną. Apie tai galvodama pilve jusdavo tamsią tuštumą. „Jeigu jausiuosi taip blogai kaip dabar arba dar prasčiau, nieko keisto, jei ir manęs lauks tokia ateitis“, – mąstė Ema. „Močiutė tik pasijuoktų iš tokių baimių“, – bandė guostis.

Moteris iš dešinės jau ne sykį mėgino užkalbinti Emą, bet ši ir toliau spalvino nekreipdama dėmesio.

– Parodysiu tau kiaušinį, – pasakė kaimynė.

Šįkart Ema atsigręžė. Moteris žiūrėjo į ją pro akinių viršų, jos vešlūs žili plaukai buvo gražūs.

– Kokį kiaušinį?

– Kurį man padovanojo…

– Kiaušiniai nedovanojami, – pyktelėjo Ema.

– Ačiū, kad pasakei, bet aš taip pat mokiausi mokykloje ir esu girdėjusi dainelę: „Atiduok savo meilei viską, tik ne kiaušinį.“

– Būtent, – patvirtino Ema ir vėl palinko prie spalvinimo.

– Turbūt žinai, kad įsimylėjėliai dažnai keičiasi kiaušiniais ir dovanoja juos vienas kitam.

– Močiutė sakė, kad tai nesąmonė, nes atidavus kiaušinį tave apima neramybė, o ir tam, kas jį gavo, pasidaro negera.

– Taip, tiesa, todėl paišdykavę žmonės vėl greit susikeičia arba susipyksta.

– Tai kodėl teigiate, kad jį jums padovanojo, jei tai neištveriama?

– Nes taip yra, – pasakė moteris ir atgniaužė delną, kuriame Ema pamatė auksiniais raštais išsiuvinėtą juodą skepetaitę. – Kilstelk kraštą! – paragino.

Ema padėjo pieštuką ir pakėlė nosinaitės kamputį, jos viduryje gulėjo labai mažas žalias kiaušinis, tokio ji dar nebuvo mačiusi.

– Kodėl jis toks nedidelis?

– Susitraukė, – paaiškino moteris ir įsidėjo jį į vidinę švarko kišenę.

– Bet jis ne jūsiškis? – pasitikslino Ema.

– Jau sakiau, kad ne. Turiu ir savąjį, kad patikėtum, parodysiu.

Iš kitos vidinės kišenės ji išsitraukė tokią pačią nosinę, į kurią, akivaizdu, buvo susuktas didesnis daiktas. Ema pakėlė kraštą ir pamatė oranžinį įprasto dydžio kiaušinį.

– Kada anas susitraukė?

– Jis mažėjo po truputį, iš pradžių net nepastebėjau. Jis ir toliau mąžta.

– Ar papasakosite, kaip jį gavote? – paklausė Ema.

– Taip, jei klausydamasi žiūrėsi į mane.

Ema pasidėjo pieštuką ir atsigręžė.

– Kadaise draugavau su moterimi. Viena kitą mylėjome, bet po kelerių metų išsiskyrėme. Iš pradžių man palengvėjo, o paskui pradėjau jos ilgėtis, ypač sužinojusi, kad ji ruošiasi tekėti. Po kurio laiko vėl ėmėme bendrauti. Ji prisipažino esanti nelaiminga.

– Ar jūs vėl norėjote būti kartu?

– Mes dvejojome, bet bendravome daug ir gražiai. Vieną dieną ji įteikė man savo kiaušinį. Nenorėjau jo priimti, bet ji primygtinai prašė pabandyti, ir aš sutikau. Mes abi jautėmės gerai. Taip ir liko. Ji ištekėjo, susilaukė dukters. Mes ir toliau bendravome, nes nuo to laiko, kai ji padovanojo man savo kiaušinį, nebejutau pavydo. „Man svarbiausia, kad galėčiau su tavimi kalbėtis“, – sakydavo ji man. Aš tuo džiaugiausi ir neprašiau nieko daugiau, nors norėjau. Ir mes draugavome – visą gyvenimą, iki pat jos mirties prieš trejus metus.

– Ar jūs irgi ištekėjote? – pasmalsavo Ema.

– Ne! Aš ne, – nusijuokė moteris. – Nors tai atrodė visai tikėtina. Viena moteris man net piršosi, bet nesusiklostė. Dabar tai nesvarbu. Norėjau parodyti tau kiaušinį ir papasakoti apie draugę, kad žinotum, jog ir be jo gali gyventi laimingai.

– Bet jūsų draugė jį turėjo ir padovanojo jums, o ne prarado kaip aš, niekada jo taip ir negavusi, – paprieštaravo Ema.

– Esmė – šiluma krūtinėje. Kiaušinis tik padeda ją pajusti, bet nepalaiko, turi išmokti pati ją puoselėti. O šilumą ir be kiaušinio ne kartą esi jautusi. Tu ir taip žinai, kas tai yra, – patikino moteris.

III.

Eilėje prie maisto Ema įsispoksojo į šviesius prieš ją stovinčios merginos plaukus, jai norėjosi juos paliesti. Pasiimdama padėklą šviesiaplaukė atsisuko, nusišypsojo ir pakvietė prisėsti drauge. Ema buvo pratusi valgyti ant savo miegmaišio, bet sutiko, ir viduje pajuto virpulį.

Netrukus jos išsiaiškino, kad yra gimusios tą pačią dieną. Ema suprato, kad, stovėdama eilėje link išėjimo iš valstybinės kiaušinių saugyklos, tada trumpaplaukę Juną palaikė vaikinu, į kurio plaukus žiūrėjo. Viduje pajuto smūgį, tarsi kas netyčia alkūne jai būtų stuktelėjęs į pilvą – taip ji suprasdavo apsirikusi, nustebdavo dėl savo suvokimo siaurumo ir išsigąsdavo klaidų.

– O kokios spalvos tavo kiaušinis? – paklausė Ema.

– Violetinis. Tėvas jį užkasė, bet kai tik ten bus galima laisvai vaikščioti, išsikasim. Iš to, ką pasakojai, neatrodo, kad tavo močiutė būtų buvusi tokia neapdairi ir laikiusi jį daugiabutyje, – pasakė Juna.

Ema ėmė įtemptai svarstyti, kur, jei ne namie, močiutė būtų galėjusi jį paslėpti. „Gal padėjo į banko saugyklą? Gal užkasė parke prie mėgstamo suoliuko? Bet kada? Naktį?“ Močiutė tikrai buvo ekscentriška, bet Ema niekaip negalėjo jos įsivaizduoti tamsoje parke kasančios duobutę.

– Gal prie tavo tėvų kapo? – spėjo Juna.

Kitą dieną po pamokų jos susitiko ir patraukė kapinių link. Kelias buvo užtvertas. Miestas buvo kontroliuojamas ir negalėjai eiti kur panorėjęs, be to, kai kuriose vietose grėsė pavojus. Jos nusprendė patekti į kapines iš kitos pusės. Prie šoninių vartelių buvo tylu ir tuščia, bet merginoms drąsiau nepasidarė. Ema juto tokią įtampą, kad nuo menkiausio trakštelėjimo būtų pašokusi. Ji tik apytiksliai prisiminė kelią iki tėvų kapo, nors su močiute jį lankydavo bent kelis kartus per metus. Šiek tiek paklaidžiojusios ir net aprimusios, nes Juna skaitė įdomesnius antkapiuose iškaltus vardus ir pavardes, merginos rado kapą. Jos apžiūrėjo vietą už paminklo, panaršė krūmelius, išardė didesnes žvakides, bet nieko nerado. O kasti kapo nedrįso. Be to, ir nuo kur reikėtų pradėti? Joms prisėdus ant suoliuko, Juna staiga pakilo ir su šaknimis išrovė kapo viduryje pasodintą gėlę, iš kurios buvo likę tik sausi stagarai.

– Ateik! – sušuko.

Ema pasilenkė ir pamatė žemėje kažką mėlynuojant.

– Negaliu patikėti, kad močiutė jo į nieką neįvyniojo, – išsprūdo jai.

– Gal taip ir geriausia – lengviau rasti! – pasakė Juna.

Pasitarusios nusprendė, kad, nors oficialiai dar liko metai, Ema turi pasiimti kiaušinį, jo čia nepalikti.

Naktimis ji neatsispirdavo pagundai palaikyti kiaušinį. Susirietusi miegmaišyje sugniauždavo jį delne, jausdama, kaip krūtinę užlieja šiluma ir pasidaro lengva. Taip lengva, kad, regis, galėtum pakilti. Kartais ji šypsodavosi, o kartais verkdavo, negalėdama patikėti, kad taip gerai jaučiasi, atrodė, jog ji pati ir viskas aplinkui išsiplečia, atsiranda daugiau erdvės. Tačiau iki galo džiaugtis jai trukdė nerimas, kad pažeidinėja taisykles.

– Pastaruoju metu tavo veidas švyti ir tu dėl visko džiaugiesi, – pasakė Juna. – Įtariu, kad pažaidi su kiaušiniu, – juokais pridūrė.

Ema pasijuto kalta ir panoro prisipažinti, bet tepasakė: „Gal įsimylėjau?“ ir pastebėjo, kaip Juna susimąstė.

Vakare Ema vis dėlto nusprendė pasikalbėti su žilaplauke kaimyne.

– Nesąmonė! – sušuko moteris. – Aš išvis nesuprantu, kam aštuoniolika metų juos laikyti saugyklose?! Geriau duotų nuo gimimo. Gal tada žmonės išaugtų švelnesni? Mokytis mylėti nuo aštuoniolikos kai kam jau būna per vėlu, – piktinosi ji.

– Tai kodėl apskritai atsirado tokia tradicija? – sutriko Ema.

– Manyta, kad vaikams kiaušinio funkciją atlieka tėvai, todėl vaikystėje jis nereikalingas. O suaugus išeinant į pasaulį jis tampa atrama, kai būna baisu ir jautiesi nesaugiai.

– Jei dabar turėčiau kiaušinį, nors man dar tik septyniolika, manote, nedaryčiau nieko bloga, jei laikyčiau jį rankose?

– Mano nuomone, ne. Galbūt tau dabar kaip tik labiausiai jo reikia? Man nepatinka tas suvienodinimas: vienam jis reikalingiausias dvylikos, kitam – trisdešimties. Bet tai vis mūsų valdžia nori kontroliuoti…

Kitą rytą per pusryčius Ema paprašė Junos susitikti po pamokų ir kartu nunešti kiaušinį į kapines.

– Kodėl?! – nesuprato Juna, tėkšdama šaukštą į lėkštę.

– Nenoriu jo viso išnaudoti. Jaučiuosi kalta, juk tu savojo dar neturi.

– Bet man ir nereikia, turiu tėtį ir tave. Šiuo metu man tikrai netrūksta šilumos.

– Ir man ne, – pamelavo Ema, nors tikroji priežastis buvo nerimas ir kaltė.

Joms vėl teko apeiti kapines, kad galėtų patekti iš kitos pusės. Netoli tėvų kapo ji pastebėjo, kad ten kažkas stovi. Pajutusi viduje stiprų smūgį, ji sušuko: „Močiutė!“ ir pasileido bėgti. Juna matė, kaip per kelis žingsnius nuo senyvos moters Ema staiga sustojo. Priėjus Junai, Ema papurtė galvą; tai buvo viso labo gretimą kapą lankanti senutė. Jodvi palaukė, kol ji nueis, ir užkasė kiaušinį.