literatūros žurnalas

Saulius Spurga. Sosnovskio barštis

2022 m. Nr. 4 

Apsakymas

Pilvūzas iššoka į kelią rodydamas, kad sustočiau – pasitikintys, energingi rankos mostai primena storaodžio Indijos dramblio kovos šokio judesius ar smagią čečiotką, kurią suprakaitavusio virtuvės šefo rankoje trypia kruvinas kirvis.

Mano sidabrinis hibridinis „Lexus“ be garso slysta asfalto paviršiumi – sraigės kriauklė ir lankstus, sidabru žvilgantis lydekos liemuo. Saulė vakarop, ir abipus kelio stūksantis miškas per dieną įkaitusį nuošalų kelią gramzdina į virpuliuojantį šešėlį.

Pilvūzas stirkso pačiame kelio viduryje išsižergęs tarsi statybinis kranas, visu savo agresyviu kraniškumu, visa savo per akimirką atpažįstama kriminaline povyza demonstruodamas, kad manęs nepraleis, o apvažiuoti jo siaurame kelyje neįmanoma. Turėsiu sustoti. Apsispręsti teliko kelios sekundės… Apsispręsti?.. Ką spręsti, dėl ko apsispręsti?..

Su stingdančiu šalto prakaito gūsiu išsprogsta mintis, atsiveria tiesa, kad pasirinkimo galimybė yra. Iš tikrųjų… Iš tikrųjų!.. Sakykim, jo kišenėje pistoletas, tačiau jis nespės juo pasinaudoti. Juk tai aš esu iškilęs į nepasiekiamą tarpžvaigždinę poliruotą orbitą – juk tai aš šarvų kabinoje vairuoju kovos traukinį, valdau it barškuolė kertantį samurajaus kardą, skraidinu patentuotą aklaakės mirties torpedą… Aš!.. O jis, priešas, šioje sekundės dvikovoje stovi prieš mane plikomis rankomis, blyškiu didvyriškumu boluojančia krūtine, priešais mano elektroniškai tobulų galiotiškų ginklų arsenalą, priešais mano hibridinę arklių jėgą atstatęs viso labo putėsiais išvešėjusį pilvą. Jo žaidimas, jo iššūkis pagrįstas tuo, kad aš jo gyvybę vertinu labiau nei savo… Galima sumegzti ir kitokį, grakščiais eufemizmais inkrustuotą paaiškinimą – jis net neabejoja, kad jo plėšrūniškas instinktas likimų biržoje kotiruojamas labiau nei mano moralinis imperatyvas, kad jo paprastas, šaltakraujiškas įprotis triumfuoti yra labiau pašlovintas nei egzaltuotas mano poreikis bliauti skerdžiamos avelės balsu, kad jo įžūlus tikėjimas mano kvailumu yra tinkamesnis gyvenimo principas nei latentinė dešimčia įsakymų pagrįsta mano savidestrukcija. Pilvūzo panašumas į Sosnovskio barštį, aišku, grynas atsitiktinumas, tačiau jis, pilvūzas, kartu su šiuo akromegališku augalu salierinę invaziją ir konkistadorišką agresyvumą įkūnija kaip svarbiausią, galutinį ir neapskundžiamą gyvenimo dėsnį.

…greičiausiai nežudytų manęs čia, nes čia nepatogu atsikratyti kūno: pakelėje stovintis automobilis gali atkreipti dėmesį…

Tarsi gervė plasnoju į šviesą, stengdamasis prisiminti Išminties žodžius, sutirpstančiose akimirkos draiskanose nelyginant saulės zuikutį mėginu sugauti tegul ir blausiausią Amžinos Tiesos atspindį, bet spindulingasai Krišna, vaivorykštiškai lūždamas deimanto briaunose, mirksėdamas miriadu Paukščių Tako akių, sūkuriuodamas krinta ant manęs Aleksandrijos bibliotekos plėnimis, neatrakindamas vartų, neprimindamas, ko jis mokė Ardžuną prieš Kurukšteros mūšį, ir regiu, kad vien mirusieji traukia pro tuos vartus nuo šalčio pastirusiomis gretomis.

Matau, kad virš kelio pateka mėlynas mėnulis, jo šviesa primena tirštėjantį rašalą, užtat eglių šakos dega keista oranžine liepsna. Kelias toks siauras – apsisukti jame neįmanoma.

…surištų, įridentų į bagažinę… miško keliuku nuvežtų į girios tankumyną, išverstų žemėn ir jau tada… nužudytų tada… nešautų, kam to reikia – perpjautų gerklę… ne bagažinėje tai atliktų, pirmiau išverstų žemėn, ant miško spyglių…

Stropūs mes, baikščiai surenkam sušluojam kiekvieną trupinėlį, savo ankštuose namų pasaulėliuose, tvankiuose darbų darbelių labirintuose glostome patogumo chrizantemas, kutename jaukumo paausius, garbinam profilaktiką, nelyginant krintančius loterijos kamuoliukus vaikomės vitaminus, norėdami pasisakyti visada pirmiau pakeliame ranką ir neužmirštame atsiimti cukraus gabaliuko už teisingai atliktą užduotį.

…kad nebūtų sukruvintas automobilis…

Ir manome, kad žemė priklauso mums, bailiems biurokratams, bliaunančioms bandos avelėms, darbštuolėms skruzdėlėms statybininkėms, nors iš tikrųjų esame viso labo skrupulų nepripažįstančių, rizikos raibulius skrodžiančių bangžuvių planktonas, maniakų flibustjerų amžinas laimikis. Vienintelis jų, variaskruosčių ir auksabambių užgrobėjų, menas – jie nepabūgsta ištiesti rankų į tai, į ką mes nedrįstame pakelti akių. Jie žengia nešvariomis pušnimis, jie savo kaulais, kietais it protezai, visada kliudo aštrius kampus, jie varsto mus stiklinėmis akimis eidami pasiimti to, kas jiems priklauso, – arba, tiksliau, to, kas jiems nepriklauso. Tiesą sakant, nepriklauso jiems niekas, bet gauna jie – viską.

…ir užkas… išraus duobę ir užkas po eglėmis… gal duobė jau parengta – laukia manęs…

Mašinai riedant pilvūzas sparčiai artėja, matau jo prasisagsčiusius languotus marškinius, matau išblukusį, nešvarų šešėlį, kurį meta jo kerėpliškas kūnas. Jis nė nemano trauktis, dar įsakmiau moja ranka. Liko dvi sekundės, pusantros sekundės. Neįmanoma važiuoti, neįmanoma sustoti, ir reikia per likusią sapno sekundę rasti sprendimą. Neliko nieko kito – mano protas čirkštelėjęs išsijungia. Atiduodu valią savo kaulams, savo raumenims ir sausgyslėms: jaučiu, kad nestabdau, ne, nestabdau – priešingai, pėda stipriau spaudžia greičio pedalą. Jis žus, dalis jų žūsta, dalis jų, flibustjerų, tačiau tai – žaidimo dalis, jų priimama kaina. Priimama nesusimąsčius, nes mąstyti nėra apie ką, gyvenimas yra paprastas, arba gauni, arba ne. Arba žūsti, arba susemi viską, ko įsigeidęs, tiksliau, viskas tau nukrinta tarsi iš dangaus – lotofagų lobiai, hidrofiliniai sarkofagai, atominiai pampersai, Monomacho palimpsestai, amūrinio tigro iltys, smiltiniai laikrodžiai, šventosios relikvijos ir kriptovaliutos, topmodeliai ir radiohitai, latifundijos ir partenofilijos. Ne kas kitas, o tik tokie kaip šios tamsios žmogystos daro absurdiškiausius atradimus ir beprotiškiausius darbus. Progreso geluonis – tai jų kompetencija. Jei nebūtų tokių kaip jie, iki šiol gyventume šiaudinėse trobelėse įstrigę kažkur tarp Tigro ir Eufrato. Bet, žinoma, topmodelius nusigriebia jie, tik jie, Sosnovskio barščiai, – o mums lieka skrandžio opos ir odos ligos. Ir dar – jų labui juk privalome aukotis. Galima įsivaizduoti paveikslą: savanoriškai, atlaidžiu bei kultūriškai kultivuotu judesiu nusiėmęs skrybėlę žmogėnas grūda savo vargšę juridiškai nepriekaištingomis ir sertifikuotai doromis mintimis užgargažėjusią galvą į liūto nasrus. Tas žmogėnas – tai mes!.. Mūsų auką jie priima kaip savaime suprantamą dalyką, netgi kaip jų teikiamą nuolaidą, kaip malonę mums!.. Todėl… todėl nestabdysiu… Ne šį kartą!.. Šį kartą – tai jau ne!.. Ne!.. Pajuntu smūgį į priekinį automobilio stiklą, bet nestabdau, tik dar smarkiau spaudžiu greičio pedalą. Matau, kad stiklas sutrūkinėjęs, greitis ištirpina medžius abiejose pusėse, mano mašina zvimbdama dumia pirmyn, tik staiga – dunkt! – dar kažką numušiau! Nestabdau, ir vėl – dunkt!.. Tarsi kitu rakursu matyčiau, kaip viduryje kelio numušu žmogų, tarsi kažkas rodytų pakartojimą, nufilmuotą kita kamera. Dunkt!.. Dar kartą – dunkt!.. Dunkt!.. Dunkt!..

…Mane pažadina padangų žviegimas – rėžiantis garsas tarsi Čiurlionio paveikslų linija pasikartoja danguje ir visoje Visatoje. Krūpteliu ir nubundu iš sapno, trukusio, rodos, vos akimirką, imu chaotiškai makaluoti vairą kaip nors mėgindamas suvaldyti automobilį, sumėtytą staigaus stabdymo. Automobilis paskutinį kartą krūpteli ir sustoja. Priešais, visai arti, matau žmogaus siluetą. Mėginu atidaryti automobilio dureles, tačiau nesugraibau – rankos it medinės. Galų gale durelės prasiveria, lipu iš automobilio toks išsekęs, lyg būčiau apvažiavęs Žemės rutulį. Paširdžiuose – tuštuma, kojos visai neklauso, jos – ne kojos, o kažkokie virvagaliai. Pažvelgiu į vyrą, kuris stovi įrėmęs pilvą į mano sustabdytą „Lexus“. Languoti marškiniai ištraukti karo virš kelnių tarsi išvėsęs atsiprašymas, veido išraiška giži nelyginant šventųjų kankinių ar didžiųjų nusikaltėlių, akys… Net nežinau, ką pasakyti… Akys drėgnos, patvinusios graudžiu priekaištu ir sopuliais, kuriuos sukėlė ne tai, kas jau įvyko, o tai, kas dabar nutiks.

Noriu šaukti, noriu klausti, kokius velnius jis čia išdarinėja, tačiau iš savo išdžiūvusios gerklės nesugebu išspausti jokio garso.

Mes… mes… – prabyla jis pūškuodamas, užsikirsdamas, o mano mintys verčiasi kūlio bergždžiai mėgindamos prisiminti, ką reiškia ši situacija. – Mes čia filmuojame…

Esu tiek arti jo, kad vakaro vėsos bangose jaučiu ne tik nuo jo sklindantį alkoholio tvaiką, bet ir jo kūno karštį, įkaitusią prašvinkusią krosnį. Dairausi, koks gi čia filmavimas… koks čia gali būti filmavimas?.. Suskamba telefonas, ir aš pamėginu nubusti dar kartą, bet telefonas jo kišenėje, jis atsiliepia.

Taip, sustabdžiau. Turiu jį.

Daina Opolskaitė. Duobkasys

2024 m. Nr. 2 / Kaip praėjo pirmoji savaitė, Leikus neprisiminė. Antrąją savaitę jis praleido tvarkydamas visokiausius dokumentus, beveik kasdien skambindamas dukroms ir notarui.

Akvilė Kavaliauskaitė. Mano ligos istorija

2024 m. Nr. 2 / Knygeles poliklinikų registratūrų lentynose anksčiau vadindavo ligos istorijomis. Niekas nepamena, kada tiksliai jos tapo sveikatos istorijomis. Blogis jau nebėra blogis, o tik gėrio pažeidimas.

Gintaras Bleizgys. Vestuvės

2024 m. Nr. 2 / Iš pradžių pasirodė, kad ji nusikeikė (kaip kokia bletsebėja ar kažkas panašaus), bet Volodia kumščiu stuktelėjo man į petį, tai tuoj susivokiau.

Jurgita Pelėdaitė. Šiukšlių karalius

2024 m. Nr. 1 / Išlipau ir aš, priėjau dar arčiau krašto. Kur akys užmatė, visur mėtėsi šiukšlės, daugiausiai juoduose ar tamsiai pilkuose maišuose, bet buvo ir mėlynų, geltonų, žalių bei raudonų…

Ieva Tumanovičiūtė. Anabelė

2024 m. Nr. 1 / Tą įsimintiną pavasarį kasdien vaikščiodavau taku palei jūrą, o mano šviesus lietpaltis atspindėdavo saulės spindulius. Mėgau šį miestą už ištisus kilometrus besitęsiantį grįstą taką pakrante.

Liutauras Degėsys. Dvi novelės

2024 m. Nr. 1 / Galiu prisiekti, kad nesu buvęs šitame mieste, šitame uoste. Arba neprisimenu. Plaukiojant jūromis tie miestai taip susimaišo galvoje, kad nebežinai: kas darosi, kada ir kodėl.

Sandra Bernotaitė. Kambarys

2023 m. Nr. 12 / Nepaleisdama iš rankų nei smuiko dėklo, nei kuprinės, atsigręžiau į kambarį. Visas man, tik man vienai! Bet kodėl jame tiek mažai erdvės? Kodėl taip trūksta oro?

Dovilė Zelčiūtė. Radybos

2023 m. Nr. 12 / Akvilė paprašo, kad jie ją apkabintų. Visi trys pastovi tylomis apsikabinę, toks ratelis virtuvėlėje, ji tyliai susijuokia. Reginos žvilgsnis aštrus, tiriantis, bet ir palaikantis. Jie atsilaikys.

Alvydas Šlepikas. Kelias tolimas

2023 m. Nr. 12 / Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus…

Arminas Bartulis. Mėlynų debesų kvapas

2023 m. Nr. 11 / Uršulė pabudo nuo dieglio krūtinėje. Atrodė, kad ne antklodė, o akėčios užgulusios jos kūną. Greitai apsidairė po kambarį: dar prieblanda, žadintuvo žali skaičiukai rodo beveik šešias.

Agnė Žagrakalytė. Tautosakos praktika

2023 m. Nr. 11 / Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja.

Deimantė Blusevičiūtė. Atsisveikinimas

2023 m. Nr. 11 / „Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė…