literatūros žurnalas

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10

2019 10

Ne jubiliejus, arba Ne, jubiliejus

Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei. Tik ne tada. Kai ji ruošdavo metines.

Šį kartą jis ruošia. Bus ir šašlykų, ir karbonadų, ir dešrelių su kopūstais. Bet svarbiausia – kalnas vėžių. Tai kas, kad gaudyti juos galima tik nuo liepos vidurio. Negi jis kaltas, kad metinės išpuola anksčiau? Jų nepastumsi nei pirmyn, nei atgal. Tokia tvarka galioja jau dvidešimt devynerius metus. Šiemet – jubiliejus.

Iki šiol viskas vyko įprastai: Simas groja arba ežere mirksta. Nuo tiltuko meškerę mėto, valtelėje kiurkso. Visą gyvenimą – pats tarp lelijų, cigaretė – tarp dantų. Visą gyvenimą su bučeliu vėžius semia. Dėl žvejybos pasimaišęs, sako aplinkiniai. Ir ne tik. Dėl muzikos irgi. Ir dėl Saulės. Bet apie šį pamišimą žino tik jis vienas.

Prisėmė ir vėžių, ir žuvų. Gamina Lolita. Sukasi po virtuvę beveik taip smagiai, kaip Saulė. Tik šypsena ne ta – Saulės, regis, visuomet kaip akinių kojelės – net už ausų užsiraito. O Simo atvirkščiai: kai išgėręs – šypsosi dešine burnos puse, kai gert ruošiasi – kaire. Todėl ir cigaretė permetama iš vieno lūpų krašto į kitą. Ir akys puikiai ištreniruotos: toji, virš cigaretės, kaipmat prisimerkia ir stebi pasaulį pro dūmų šydą. Šeimynykščiams jo veidas – tarsi kokia navigacija – žvilgtelėjai ir aišku: kur link tėvas trauks ar iš kur pargrįžo…

Pastaruosius mėnesius tėvo navigacija sutrikusi. Trys sūnūs, trys marčios ir šeši anūkai nesugeba perskaityti naujų ženklų: lūpų kampeliai ir akys nuolatos šoka breiką, nesusiderina tarpusavyje, trūkčioja lyg kokios prakiurusios akordeono dumplės. Bet jis vis tiek rūpestingai ruošiasi pokyliui. Sukvietė įprastinius svečius. Stalą papuošė gal netgi gražiau nei Saulė. Kaip visada – užsakė Sedoje mišias. Pas tą patį kunigą, kuriam vis kartodavo: daugiau negersiu, tėveli. Bet, žiūrėk, ir vėl yra velionis, vėl aidi triūbai, vėl į pabaigą eina Kalnai ir… kaip tu nepaskalausi gerklės šitiek laiko pūtęs? Ir dar tas graudumas… Nes juk vis kokį pažįstamą užkapsto, ne šiaip sau bėdžių. O dar ir po kapelius reikia pasivaikščioti – kas nors vis pakviečia: pagrokit, vyrai, ir mano vakui, ir mano mamelei, ir mano broleliui… Mišios koplyčioje seniai pasibaigusios, o patrūbočiams dar toli gražu iki namų – eina ir pučia, pinigėlių nemažai šitaip prisirenka, o kai jų yra, tai negi gaila vienam buteliui? Tas prie to, tas prie to, beveizint į kelis butelius įvarę… Simas daug nepajėgia. Ir gerai. Didesnė sauja popierėlių atitenka Saulei.

Ak, Saulele, kad tu žinotum, kodėl aš šitaip… Nepasakė. Neišdrįso. Per visus tuos dvidešimt devynerius metus. Ir sūnūs nesuprato. Jaunėlis, pastarąjį kartą išlėkdamas į Angliją pas brolį, trenkė: jeigu mamos čia nebūtų, kojos daugiau į namus nekelčiau. Ak, ta Anglija. Buvo. Abu nukako. Pas vyriausiąjį. Simas vos nenumirė iš baimės. Dangaus platybės, pasaulio margumas – ne jam. Nujautė iš anksto, spyriojosi, prašė Saulės – skrisk be manęs. O toji, kaip visada, ne, Simuti, visur mudu abu, iki grabo lentos. Ir šypsos savo putliom lūpikėm. Kaip neklausysi? Dieve, ji visa tokia, tokia… mažutė, minkštutė, kaip koks pūkuotas kamuoliukas. Apkabini tokią švelnybę ir jokių anglijų nereikia. Nieko. Greituolė mano,

geruolė. Kad užsikvatos savo gelsvas garbanas aukštyn pažėrusi – iki ašarų. O iš tikrųjų su juo turėjo vien ašaromis plūsti. Nes ir už ką Simą mylėti? Nedidukas, perkaręs, gunktelėjęs, keli pasišiaušę šviesūs plonyčiai plaukeliai ant pakaušio styro – ne svajonių jaunikis, o žvirblis – Paška durak iš multiko. Diplomuotas muzikantas, kurgi ne, Akademiją baigė, ir kas? Kiurkso provincijoje – amžinas muzikos mokytojas, tai triūba, tai akordeonas, arba būgnus muša. Vaikai myli. Bet daugiau svetimi. Nemažas būrys į tą pačią Akademiją

išlėkė. Net ir išgarsėjo. Grįžta, ranką paspaudžia: ačiū, mokytojau. Iš savųjų to nėra girdėjęs. Nė vienas muzikos nesimokė. Iš principo. Juk visi muzikantai geria. Ne tik geria, bet geria ir geria. Tokie juk Simo bičiuliai. Patrūbočiai. Vestuvininkai. Keli jau po žeme kirminus peni. Ypač Jurgelio gaila. Simas nueina vakarais prie jo kapo, groja neprašomas. Nes ir kas gali samdyti? Jurgelis irgi buvo diplomuotas. Virtuozas. Ir balsingas. Dvimetrinis – kaip koks milžiniškas angelas linguodavo šalia Simo per kapines. Tokį ir bažnyčioje, ir vestuvėse iš tolo atpažinsi. Moterys lipte lipo. Tuokėsi, skyrėsi, vėl tuokėsi. Vienoje gatvės pusėje žmona, kitoje – meilužė. Kiek vaikiukų paliko? – po šermenų klausė Saulė. – Parkūns žino, vein mergelia vedžioujies, o kitus vakus, musėt, slėpdava.

O aš, Saulele, daugiau nuo tavęs savo paslapties neslėpsiu. Atvirai pasakysiu. Dabar tai jau tikrai. Garsiai. Per jubiliejų. Tegul visi sužino. Ne be reikalo septintas mėnuo – nė lašo. Skaidrus esu kaip tas dangus už lėktuvo iliuminatoriaus, virš debesų, pakeliui į Angliją. Išsiblaivęs visam likusiam gyvenimui. Tokio manęs nebuvai regėjusi. Nes visada, dar nuo studijų, kai susitikom Vilniuje, vis su kvapeliu. Taip ji sakydavo: tu kaip mano tėtukas – samane atsiduodi.

Tarsi tik tokie vyrai ir galėjo suktis apie Saulę: dziedulis su kvapeliu, tėtukas su kvapeliu ir… Simutis su tom pačiom perfumom. Tik anie Marcinkonių girioje tas perfumas patys virė, o Simutis buvo pranašesnis – visada gaudavo veltui. Iš pradžių – savaitgaliais, o paskui…

Sugrįžęs į gimtąją Sedą, jau su Saule, puolė pinigo kalti. Džiaugėsi, kad šitiek vestuvių, šitiek krikštynų, jubiliejų – visi stvarsto, visiems reikalingas, į saują iš anksto kiša – tik grok. Grojo. Ką ten mokykla – arbatpinigius mokėjo, o ne algą. Per vienas laidotuves tokią sumą užkaldavo. Nusipirko trijų kambarių butą. Saulė norėjo medžio su šakom per visas miegamojo sienas – nupiešė, net ir su paukšteliais. Lig šiol jie tupi šalia lovos. Nors šiek tiek nutriušę. Kaip ir jis pats. Jie niekados negiedojo, jis – septintas mėnuo tyli. O juk po kiekvieno grojimo (Saulele, turiu darbelio, – tai eik, eik, tik susimildamas nelik nakčiai pas svetimus), anksčiau ar vėliau parsiradęs, kad ir kiek privaišintas, vieną kitą posmelį dar sugebėdavo savo Saulei sudainuoti. Prieš savo miegą. Prieš jai atsikeliant. Aš tau būsiu geras. Labai labai labai geras, – pažadėjo vestuvinę naktį. Ir buvo. Net ir girtas. Girtut girtutėlis. Vis tiek buvo geras.

Ar už tą gerumą Saulė jį mylėjo? Iš savo Dzūkijos miškų į svetimą kraštą atsitrenkė? Niekada nepriekaištavo? Niekada nebarė? Kas ji per žmogus? Panelė Švenčiausia? Juk tokių moterų nebūna.

Buvo. Kiekvienais metais su didžiausiu užsidegimu liepos keturioliktąją suruošdavo jų vestuvių metines. Džiaugėsi, lyg jos Simas būtų nesenstantis pasakų princas. Nei žirgo, nei rūmų, užpakalis kaip geras kumštis, kojytės trumpos ir… beveik kasdien – vos linguojantį stuomenį nulaikančios. Tokių – ne tik Sedoje, bet ir visoje Lietuvoje – apsčiai! O ji apsikabina ir visa spindėdama praneša susirinkusiems: jau šitiek metų kartu, o mylim viens kitą, lyg būtų tik vakar mudu elektra nutrenkus. Atsimeni, Simuti? Tą pirmą kartą, kai bandei pabučiuoti Lukiškių aikštėj, tokia srovė perlėkė, net plaukai mudviem pasišiaušė.

Dabar plaukai šiaušiasi tik Simui. Kaip čia viską sutvarkius taip gražiai, kad niekas neįtartų, jog ne Saulės paruošta. Kad visi įsitikintų – ir Simas gali. Jeigu gali pasakyti patrūbočiams: ne, vyrai, negersiu, tai galės viską. Jubiliejus privalo būti įsimintinas. Trisdešimt metų! Internete rašo – perlinės vestuvės. Jose turi dalyvauti ne tik vaikai, bet ir vaikaičiai. Bus. Pažadėjo ir jaunylis iš Anglijos parskristi. Nors ir užsirūstinęs. Bet prie progos ir savo vaikus aplankys. Saulelei reikėtų padovanoti trisdešimt perlų. Nupirko. Gaila, bet tikrų neišgalėjo

tik dirbtinius. Svečiai jau perspėti – jokių dovanų, tik baltos lelijos – jos mylimiausios.

Namai iščiustyti, kvepiantys vėju ir pyragais. Langai atlapi. Diena vaiski kaip ir Simo sąmonė. Tokios švaros galvoje nėra per visus tuos trisdešimt metų jautęs. Lyg būtų kiekviena smegenų rievelė šepetėliu su soda išvalyta.

Baltas Simo kostiumas Sedos bažnyčioje apakina artimus ir tolimus gimines. Draugus. Bičiulius muzikantus. Net ir kunigas žiopteli iš nuostabos. Juk visą gyvenimą iš juodų džinsų, juodo švarko neišlipdavo, net ir per Saulės rengtas metines tik šviesesnius marškinius užsivilkdavo, o dabar…

Dabar jis pasakys visą tiesą. Atėjo lemtingoji valanda.

Saulele, mano mylimiausioji, tu žinai, kad gražiai kalbėti nemoku, tik pasakysiu, kas ant dūšios visus metus gulėjo. Nuo pat pirmos dienos negalėjau patikėti, kad tu – tokia gražuolė, tokia protinguolė – gali mane mylėti. Paliks. Vis tiek paliks, pas geresnį išeis, galvojau. Grįšiu vieną dieną ir nerasiu. Nei jos, nei vaikų. Bijojau grįžti blaivas. Žinia, progų – devynios galybės, visi muzikantus vaišina, bet aš ne dėl to gėriau, kad patiko. Aš – iš baimės, kad tavęs neteksiu. O kai iš tikrųjų nutarei palikti, ruošeisi nesislapstydama – kaip tik tu mokėjai – kruopščiai ir… linksmai. Ir man prigrasei – kad jokių ašarų. Šitokį gražų gyvenimą nugyvenom, ko dar norėti? Tai aš ir neverkiu. Neprašei, kad mesčiau gerti, bet nebegeriu. Nes žinau, kad jau niekur toliau nuo manęs nepabėgsi. Visada – čia pat. Aš tau dažnai pagroju.

Simas persižegnoja ir užkabina perlų vėrinį putliai balto marmuro mergaitei-angelui ant kaklo. Susirinkusieji apkloja Saulės kapą lelijom. Visi sugieda Viešpaties angelą ir Marija, Marija.

Dabar eikim švęsti, – sako jubiliatas.

 



Ne vagis, arba Ne, vagis

Jo tėvas buvo Sabalis, o jis – Sabaliukas. Gal kad nei ūgio, nei gražumo? Ir pėda kaip vaiko: žmonos botai – kaip tik.

Žmona dažnai jį bara. Už tai, kad pernelyg kitus žmones myli. Sabaliukas – greitoji psichologinė pagalba. Už ačiū visus išklauso. Todėl namuose – retas svečias. O ir ką juose veikti? Vaikai užaugę, daržą žmona pati prižiūri.

Eidamas per kapines mato: jo bičiulis Stasys pačiam paminklų tankumyne duobę rausia. Ir kokio velnio? Jau pavakarys, ar tik nebus žmogus nusidėti sumanęs? Gal pritrūko samanei ir dabar auksinių dantų ieško? Juk šitiek metų duobkasys, visus žino, kur, kas ir su kuo užkapstyta.

Prisėlino ir šaukia:

Ko gi, Stasy, taip skubi, negi kas naktį numirėlį laidos?

O tas nieko, tik toliau šliurkt, šliurkt ant vieno, ant kito duobės krašto žemes varo ir varo.

Stasy, ar pasiutai?

Atsisuka, paišinas visas, žemėta ranka snarglį nusibraukia.

Ko tau čia, ar namų neturi?

Namus turiu, ačiū Dievui, bet kodėl tu rausies iki sutemų šitam kape, va kas man ramybės neduoda.

Ramybės, jam, matai, neduoda… – Stasys stenėdamas išsiropščia į viršų, permeta vieną lentą skersai duobės. – Gal išgert turi?

Visada turiu, gerk, geriau jau visą išgerk, bet kapų neapvaginėk.

Durnius tu, Sabaliuk, durnius paskutinis, negi manai, kad aš šitą cirką sugalvojau? Laimutės tėvai užsakė, matai, pasirodo, tokia buvo jos valia.

Kur su Arvydu, motociklu – ant amen?

O kokios kitos? Tas judošius ją į kapus be laiko nuvarė…

Ne jis pirmas, ne jis paskutinis, negi čia vienas sprandą nusisukęs guli.

Aišku, ne vienas, dėl jo man nusispjaut, bet Laimutė – viena. Ir jos tokia valia. Taip tėvai ir daro. Pasakiau – net pinigų neimsiu.

Palauk, palauk, Stasy, tai ji ką, norėjo, kad po šitiek metų, kai jau bus vien sutrūniję kaulai, atkastų?

Nieko tu nesupranti, Sabaliuk, sėsk, paaiškinsiu.

Sėdi abu ant lentos virš duobės, apačioj karsto lentos juoduoja, Stasys vis dar šnopuoja ir net ašaras braukia:

Po trisdešimt metų, ar tu gali įsivaizduot, po šitiek metų atrado sąsiuvinį, rodė man, paprastas, mokyklinis, langeliais, stogą perdenginėjo ir ant aukšto užkištą aptiko, ogi Laimutės dienoraštis, ir žinai, kaip baisu buvo motkai, skaito skaito, o duktė kaip tyčia prirašius, kad jeigu pirma numirtų, tai nori ne kur kitur, o šalia Arvyduko gulėti. Nes jie, pasirodo, jau susižiedavę buvo… Tai va ir kasu, prašė, kad žmonėms kol kas nesakyčiau, nori tik su artimiausiais perlaidoti, bet nuo tavęs negi pasislėpsi, tu net ir numirėlius užuodi…

Gurkšt gurkšt tai vienas, tai kitas, Stasys vis graudyn ir graudyn, o Sabaliukui

galva ima suktis, lyg kryžių karuselėje, bet negi paliksi žmogų tokio liūdnumo apimtą, tuo labiau kad sako:

Gal ir gerai, kad pasirodei, būčiau neištvėręs, taip krūtinę degino, taip degino, ką turėjau, išgėriau, jau maniau, nesuspėsiu iki nakties, o jie norėjo vos prašvitus, kol visi miega, kaulelius susirinkti.

Tai susirinks, jaugi karsto lentos matos, jau prisikasei, tai ko dabar žlibę trauki, negi dėl kiekvieno savo kliento taip išgyveni?

Dėl visų kaip dėl visų, bet čiagi Laimutės kauleliai guli, ant jos kapo visuomet turi būti šviežių gėlių, juk dažnai žmonės miršta, tai aš, kai išsiskirsto visi, jai vis naują vainikėlį atnešu, pasišnekam abudu, man atrodo, kad jai linksmiau, o dabar matai – jau ir su kunigu sutarę, ir su Arvydo tėvais peršnekėję, nes ten kaip tik vienam kapui vietos yra, o čia – paminklas prie paminklo ir visi brangūs, marmurai, nei kurį pastumsi, nei kur tą Arvydą įkiši.

Tai ant viršaus tegul guldo, jeigu jau gyvenime nepavyko, tai nors po mirties tegu paguli ant…

Sakinio Sabaliukas nespėjo pabaigti: tik baisus skausmas per nugarą – net nesuprato, ar jo kaulai trupa, ar Laimutės, ar tik karsto lentos, o Stasys iš viršaus rėkia:

Aš tau pagulėsiu, gyvuly neraliuotas, aš tau tuoj pagulėsiu! Ar tu supranti, jog aš nuo tos dienos, kai ji žuvo, gert pradėjau, o kad būčiau arčiau jos – duobkasiu tapau! Va, dabar pats

galėsi pagulėti, užbersiu žemėm, ir amen, nekiši nosies kur nereikia!

Ir jau ima kastuvą, ir lekia žemės į duobę. Sabaliukas rėkia, kapanojasi, krenta ir keliasi, murkdosi trūnėsiuose, kol galų gale išsiropščia iš duobės ir Stasio prakeiksmų lydimas pasileidžia namo. Įslinkęs į vonią savęs veidrodyje neatpažįsta, velnias, grynas velnias! Su visais drabužiais pasimerkia vandenin, paskui, iš jų išsilaisvinęs, trina ir trina visą kūną, po maudynių žmonos kremais, kvapniausiais aliejais išsitepa, bet vis tiek lavonu pats sau dvokia. Kai drabužius išplovęs su visokiais vanišais išleidžia iš vonios vandenį, žiūri… kažkas sublizga putose ant dugno: Dieve švenčiausias – žiedelis, senoviškas, su akele, auksinis

žiedelis! Viduje išgraviruota: Arvydas – Laimutei.

Kitą rytą vos prašvitus – vėl pas Stasį. Nulėkė į namus – nėra, tada į kapines.

Ogi miega susisukęs prie nukeltos marmuro plokštės, ant užrašo Laimutė… galvą padėjęs.

Stasy, kelkis, būk žmogus, kelkis, – niukina, kol tas galų gale prasimerkia. – Stasy, jau rytas.

Aha, rytas, – ima kalenti dantimis, nes naktis vėsi, rasota, nors ir vasara.

Stasy, ar atsimeni, kaip tu mane vakar norėjai šitoj duobėj užkasti?

Užkasti? Aš tik mirusius užkasinėju, nemalk šūdo, kiek dabar valandų?

Dar anksti, bet sakei, Laimutės tėvai ateis iš pat ryto, tai ir atlėkiau pasižiūrėti, kaip tu, nemaniau, kad čia nakvosi…

Baisus daiktas, aš dažnai čia nakvoju, – Stasys sunkiai keliasi nuo marmurinės pagalvės. – Gal dar kokį lašiuką pagirioms, ar viską vakar pribaigėm?

Viską, Stasy, viską, nebent tu pats kur užslėpęs turi.

Gal duobėj pasidėjau? – suabejoja Stasys ir… pažvelgia žemyn, ten, kur Sabaliukas nedrįsta nė akies užmesti. – O jofana, ar čia kokia velnių diskoteka buvo? – Stasys atsuka į bičiulį

užtinusį veidą.

Vadinasi, nieko neprisimena.

Na ir marmalynė, to per gyvenimą nebuvau matęs! – rypauja Stasys, trepsėdamas duobės pakraščiais.

Gal čia Arvydo darbas, – sako Sabaliukas, – gal jis pats norėjo Laimutę išsinešti, kol tu miegojai?

Klausyk, – įsiunta Stasys, – čia aš duobkasys, supratai? Čia mano tvarka, tai nelok ko nereikia!

Tai ką dabar darysi?

Ką ką? Negi šitokį vaizdą žmonėms parodysiu? Užmesiu žemėm. Sakysiu, sutemo, nespėjau. Kai jie ateis, tada ir baigsiu darbą. O jau ką rasim, tą rasim… – ir ėmė darbuotis.

Žiedelio tada Sabaliukas neparodė. Pagailėjo – jau ir taip žmogus įsiskaudinęs.

Nėjo ir į perlaidojimo apeigas. Gaila, kad paslapčiom kapinių koplyčioje kunigas mišias atlaikė, retai pasitaiko tokių gražių meilės istorijų, būtų visas miestelis sulėkęs.

Mažutis moteriškas žiedelis, o sveria kasdien vis daugiau ir daugiau. Rodos,

ne tik kišenę suplėšys, bet ir smegenis. Ką su juo daryti?

Vis dėlto po geros savaitės vėl pasuko į kapines.

Stasys pasikorėlių pakrašty maišė skiedinį, lipdė kažkokiam bėdžiui naują antkapį. Anksčiau neleisdavo kryžių tokiems statyti, o dabar, sako, Dievas demokratiškų Briuselio direktyvų laikos – ir jiems žada atleisti. Šalia gulėjo nuverstas angelas su nuskilusia nosimi.

Žinai, Stasy, – pradėjo iš toliau, iš lėto, – aš kai ką radau.

Kur?

Čia, kapinėse, ant takelio, tai sakau, tu čia generolas, žinosi, kas ir kaip. Gal kokį skelbimą prikabinsi ant koplyčios durų ar prie vartų…

Ir ką tokio radai?

Žiedelį. Va koks dailus, auksinis.

Sabaliukas atsipeikėjo nuo keisto jausmo. Atrodė, kad vietoj galvos turi standžiai oro pripūstą kamuolį, jame kažkas gaudžia, dejuoja, ūkauja, cypauja…

Daug visokiausių keistų garsų, niekaip neįstengė jų atpažinti, o kai pramerkė akis – vien kryžiai, ir visi ratu, ratu…

Virš jo, parimęs ant kastuvo, stovėjo Stasys. Rūkė.

Ar tu man ir vėl davei į snukį? – Sabaliukas mėgino pakelti galvą, bet nuo ausies iki pakaušio pervėrė skausmas. Pabandė pajudinti ranką ir… Viešpatėliau, juk tai skiedinys. Guli skiedinio baloje!

Gražus iš tavęs išeitų angelas. Tokio dar nebuvau nulipdęs – su visais kaulais ir kaukole. Dar porą kibirų sumaišysiu ir…

Stasy, bijok Dievo, ar iš proto išsikraustei? Trauk greičiau mane iš čia!

Pagulėk, negi manai, kad karste bus patogiau?

Dievaži, Stasy, nesuprantu, kas tau užėjo? Visą gyvenimą gražiai sugyvenom, o dabar… Ką aš tau blogo padariau? – ėmė paniškai muistytis, bet tas skausmas galvoje nubloškė jį

atgal į tirštą košę.

Dar drįsti klausti? Džiaukis, kad gabalais nesukapojau! Kol cementas sustings – gali visas litanijas sukalbėt, ir rožančiui dar laiko liks. Tik nebandyk rėkt – iš karto snukį užpilsiu.

Už ką, Stasy, už ką?

Už pavogtą mano gyvenimą. Ne tik už žiedelį.

Ar žiedelį? Kaip Dievą myliu – radau!

Nugirdei, o paskui – mano kišenėje radai, ar ne? Neapsimetinėk, kad nepameni! Aš gi iš visos dūšios, kaip geriausiems draugams tau ir Arvydui parodžiau – iš mamos žiedelį gavau,

jau žinojau, kuriai jį dovanosiu, jau kelis kartus buvau Laimutę namo parlydėjęs, o jūs – nugirdėt mane ir antryt – žiedelio nebėr! Keliais išvaikščiojau visą pievelę už kultūrnamio, kur gėrėm, niekur nė padujų! O dabar atneši lyg niekur nieko ir sakai: radau.

Neprisimenu, dievaži, Stasy, neprisimenu to vakaro, gal buvau girtesnis už tave, bet žiedelio aš nevogiau. Tu klysti, Stasy, tu baisiai klysti, ir Dievas tau neatleis… – Sabaliukui iš baimės, o gal nuo skausmo, ėmė trūkti oro. – Ir tą žiedelį, Stasy, ne aš, o… – ir vėl prarado sąmonę.

Galėtų viskas baigtis šitaip:

Sabaliukas jau ėjo siauru takeliu tarp vis didėjančių kryžių koplyčios link, o paskui atsiplėšė nuo žemės su visais paminklais it paukštis, kilo aukštyn ir aukštyn, kol išvydo spindintį auksinį bokštą, ant jo sukosi žėrintys žiedai, vienas ant kito, vienas ant kito, tarsi kokios apyrankės: kad švyti, kad blyksi, ir kuo arčiau sklendė, tuo aiškiau jas matė, jau atrodė, kad įsibes nosimi… Staiga kiekvienas žiedas virto aiškiu užrašu: Arvydas – Laimutei, Arvydas – Laimutei, Arvydas – Laimutei… Sabaliukas įkvėpė pilnus plaučius oro ir iš paskutiniųjų suriko:

Užrašą skaityk! Ant žiedo išgraviruotas!

Bet tai nebuvo šauksmas, tik neaiškus murmesys.

Jeigu nori man dar ką pranešti, tai sakyk garsiau, – Stasys išspjovė nuorūką. – Na? – pasilenkė virš Sabaliuko.

Ap-žiū-rėk žie-dą… Iš-gra-vi-ruo-ta…

Žiedą?

Ar-vy-das – Lai-mu-tei…

Stasys atsitiesė. Išsitraukė iš kišenės purviną nosinę, išvyniojo ją ir cemento dulkėmis aplipusiais pirštais suėmė žiedelį. Pasisuko į saulę, patyrinėjo.

Nelabai kas matės. Tada pasirausė savo įrankių dėžėje – išsitraukė lupą. Su ja ne

vieną seną antkapių užrašą buvo perskaitęs.

Arvydas – Laimutei, – ištarė garsiai ir nustėro. – Tai ko tu man iš karto nesakei? Ko tylėjai? Durniau tu durniau, – puolė traukti Sabaliuką iš skiedinio dėžės, o tas lingavo lyg kokia iš

požemių prisikelianti mumija. Šiaip ne taip išvilkęs, atrėmė į artimiausią paminklą.

Pasėdėk, aš tuoj, vandens atnešiu, apmazgosiu tave…

Ir lakstė Stasys: prie pompos ir atgal – šliūkšt ant Sabaliuko, vėl prie pompos, vėl ant Sabaliuko, kol tas seną povyzą ir kvapą atgavo. Tik iš prakirsto pakaušio kraujas nesiliovė sunkęsis – teko kviesti greitukę. Susiuvo, parą palaikė ligoninėje ir išleido – pijoko velnias neims.

Kas nutiko kapinėse, Sabaliukas „neatsimena“. Jam gera ir Stasio versija: dirbo abu, paslydo žmogus, krito, prasiskėlė galvą… Stasys jį vos ne vos atgaivino – gyvybę išgelbėjo.

Dabar jie dažnai pasėdi kapinėse prie naujo Laimutės kapo. Stasys, nors ir kaltę jausdamas, vis dažniau pasidžiaugia:

Tik tu pamanyk, kaip piktumas gali smegenus užtemdyt – per tą šūdvabalį būčiau pats peklon nugarmėjęs. Pavogė žiedą, pavogė mergą, manė – švilpaus laimingas. Betgi Dievo

neapmausi, brolyti.

Pasakyk, Stasy, negi būtum iš tikrųjų mane skiediniu užpylęs? Juk Laimutė vis tiek jį, o ne tave mylėjo.

O kas ten žino, ką būtų mylėjus? Jeigu aš būčiau žiedelį jai dovanojęs, gal lig šiol abu laimingai būtumėm gyvenę… Aš gi motociklo neturėjau.

Ir aš neturėjau. Ir jokio žiedelio saviškei nedovanojau, su skolintais apsiženijom, bet va, gyvenam šitiek metų. Nesuprasi moterų, už ką myli.

Stasys palinguoja galva, už skaisčiai raudonai pleškančių begonijų, visai šalia paminklo pamatų, prakasa giloką duobelę ir, suvyniojęs žiedelį į švarią popierinę nosinaitę, padeda jį duobelės dugne. Užpila žemėmis. Persižegnoja.

Abu pastovi. Paskui Sabaliukas nulinguoja miestelio link. Stasys pradingsta tarp

kryžių.

Galėtų baigtis ir taip:

Na, atsipeikėk, nešik į kelnes, negi manei, kad tave nuo puspadžių nuversiu? Aš jau nuverstiems duobes kasu, pats rankų nesiterlioju, – Stasys tol tvatino Sabaliukui per žandus, kol tas atsikvošėjo. – Kelkis! O tai iš tikrųjų šitoj skiedinio dėžėj sustingsi ir turėsiu tave su kirviu iškirsti.

Galvą, galvą man baisiai gelia, pakelt negaliu, – dejavo Sabaliukas įsitverdamas Stasio pečių. – Ką tu man padarei? – Tik kartą užvožiau. O tu kaip koks pelų maišas – jablynkšt į

dėžę. Taip vagiui ir reikia.

Nevogiau aš to žiedo, nevogiau.

Manei, patikėsiu, kad radai? Ką?

Tik netrenk man vėl, Stasy.

Gerai jau, gerai. Einam prie pompos – nusiprausi, o tai žmonės pamatę prisikėlusiu numirėliu palaikys.

Ar tu gerai apžiūrėjai tą žiedą, ar…

Kam man žiūrėti? Vien akį užmetęs atpažinau – tas pats. Aš šitiek vakarų jį čiupinėjau, vis repetavau mintyse, ką sakysiu dovanodamas… Niekaip nebūčiau sugalvojęs tokio scenarijaus – kad po mirties, kad jai į kapą…

Į kapą?

Kol tu čia drybsojai, nunešiau ir įkasiau po paminklu. Tikiuosi, antrąkart nevogsi. Kas Laimutei buvo skirta – tegul su ja ir lieka.

Per amžių amžius amen, – skiediniu aplipusiom lūpom sušnabždėjo Sabaliukas.

Tarsi du svirduliai jie nušlitiniavo per kapines. Temo.

Ir kas pasakys, kad nebūna vaiduoklių?

Kaip baigėsi – niekas nežino:

Sabaliukas dingo. Ilgokai niekam ir nerūpėjo, kur jis nusibastė. Ne pirmas kartas, gal su kuo nors kokiam pašalyje daugiadienes šventė. Kai jau šeima ne juokais sunerimo ir ėmė teirautis, policija skėsčiojo rankomis: niekas niekur nieko. Kaip į…

Kapinėse – įprasta ramybė. Pakaruoklio kapas su didžiuliu kryžiumi užklotas nauja juodo marmuro plokšte. Kartais ant jos prisėda Stasys. Užsitraukia dūmą. Užsiverčia buteliuką. Kažką murma. Toks visada buvo ir bus – duobkasys, pijokėlis. Žmonėms patogu: bet kuriuo paros metu jį rasi numirėlių karalystėje. O kad keli šriubai atsisukę… et, svarbu, savo darbą išmano.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?

2017 m. Nr. 8–9 / Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio…

Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos

2017 m. Nr. 8–9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.

Bogusław Wróblewski. Įsiklausyti į pasaulio ritmą. Apie Hannos Krall kūrybą

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas…

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Ilgai slėptam rašytojo talentui prasiveržus

2016 m. Nr. 4 / Rašytoją Vladą Kalvaitį kalbina Birutė Jonuškaitė / – Mielas Vladai, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iš tremties parkeliavus į Lietuvą? / Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą…