Augustė Jasiulytė. Helsinki hobo

2021 m. Nr. 4

Gimiau 1993 m. Vilniuje. Aštuoniolikos mečiau mokyklą ir išvažiavau su šimtu litų ieškoti laimės į Helsinkį. Grįžusi į Vilnių, baigiau „Varpo“ suaugusiųjų mokyklą, įstojau studijuoti skandinavistikos. 2019 m. leidykla „Naujas vardas“ išleido mano romaną „Šokanti giria“, o 2020 m. parašyta pjesė „Mėžinys“ užėmė trečiąją vietą Alytaus teatro organizuojamame dramaturgų konkurse. Šiuo metu užsidirbu duoną suvedinėdama skaičiukus trąšų įmonėje, o kai nerašau, dirbu mažos energingos mergaitės mama.

 

Autofikcija

Saldžiausias medus – su šutintu pienu. Ant smakro nutiškęs svilinantis skystis nudegina. Akimirką nežinau, kur esu, aptraukiu sąmonę plona pieno plėvele. Trokštu nematyti ir negirdėti.

Kiekvieną dieną „Krikščionių centre“ duoda duonos, kavos ir cukraus.

Kava – tai stebuklingas viralas, maistas, desertas, draugė ir mylimoji. Ji šildo, teikia vilties ir jėgų. Kava – tai upė, palei kurią teka mano dienos, paklusniai priglusdamos prie jos krantų, pasiduodamos jos vingiams ir nusižeminančiai jai patarnaudamos.

Kitas dienos prieglobstis – tabakas. Jei bus kavos ir cigarečių – diena išgelbėta!

Naktį vėl lijo ir nutiko nelaimė – palapinė ėmė leisti vandenį. Visa mano manta sušlapo. Drebėdama pasislėpiau po medžiu ir skaičiavau valandas iki kavos tiekimo.

Lietus nesiliovė ir net neišplovė prakaito dvoko iš vienintelių drabužių. Išardžiau palapinę ir paslėpiau krūmuose. Apžergiau dviratį. Nugarą skaudėjo taip, lyg ją visą naktį būtų traiškę spanguolių uogienei ir mušę iš jos sviestą.

Galbūt šiandien bus kavos, nes pusryčiams valgyti vien duoną taip nyku, kad nė nesinori keltis – tai liūdniausia dienos pradžia, kokią tik galima įsivaizduoti. Apie tai galvoti sau griežtai draudžiu, nes magnetukus pardavinėjantis Maikas perspėjo, kad visos mūsų baimės materializuojasi!

Duona „Krikščionių centre“ – kaip tie metro laikraščiai, išsipleikę ant šaligatvių, o lyjant virstantys koše: gardžia avižine, perline, grikių, ryžių, sorų, manų, kukurūzų, kviečių, senelio, o gal močiutės koše.

Užeinu į ką tik atsidariusį, šviežiai malta kava ir bandelėm kvepiantį prekybos centrą. Šiaip ne taip randu nemokamą viešąjį tualetą. Apsiprausiu kriauklėje ir nenoromis pasižiūriu į veidrodį. Nors man tik aštuoniolika, veide jau ryškėja pirmosios beprotystės raukšlelės, duonos kriaukšlelės.

Iki kavos tiekimo dar visa valanda. Atsisėdu ant suoliuko prekybos centre ir miniatiūrinėmis raidelėmis užrašau praėjusios dienos įvykius; pavyzdžiui, buvo kavos ar ne, ar iš manęs nupirko atviruką, visokius tokius malonius nutikimus. Iš pradžių bandžiau rašyti tik tai, kas gera, ką malonu prisiminti, nieko intymaus. Kad nebūtų gėda, jei kas perskaitytų. Taip mano dienoraštis tapo beverčiu kavos registru.

„Krikščionių centre“ su pasibjaurėjimu žiūriu, kaip vienas vyras mirko duoną kavoje, o tada įsikiša ištižusį gumulą į burną. Kiti smulkina sužiedėjusią duoną peiliais ar lupa jos kepaliukus kaip obuolius. Kiti begėdiškai pritrupina ir prilaisto, palieka neišgėrę pusę puodelio ar dar blogiau – leidžia kavai visiškai atšalti.

Tik aš žinau, kaip išgauti iš rytinio kavos ir duonos ritualo didžiausią malonumą. Pirmą kavos puodelį susiverčiu žaibišku greičiu, kol kava dar karšta, nes jeigu ji atšąla – tampa drumstu gėralu ir praranda visą stebuklingą poveikį. Tik įsipylusi antrąjį kavos puodelį ir pridengusi jį lėkštute, atsiplėšiu pirmąjį duonos kampelį. Įsiklausau, kaip sausas kąsnis skausmingai nušliaužia gerkle ir patenka į skrandį. Įsitikinusi, kad burnoje nebeliko duonos skonio, nuimu nuo antrojo kavos puodelio lėkštutę ir sriūbteliu dieviškojo nektaro.

Jeigu būna pirmadienis ir matau, kad dar liko kavos, vienu mauku išgeriu ir antrąjį kavos puodelį. Galiausiai, likus paskutiniams gurkšniams, manasis ryto ritualas pasiekia kulminaciją: ant likusios duonos užsibarstau cukraus, ir įvyksta stebuklas – paprasta duona virsta pyragu. Dvi visiškai skirtingos substancijos mano dėka susijungia į vieną!

Dažniausiai antrasis kavos puodelis nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek pirmasis. Imu žvilgčioti į laikrodį. Vestibiulyje sujudimas – kiti Helsinki hobos – valkatos bedarbiai – skirstosi savais keliais. Bandydama pratęsti malonumą, ketinu parūkyti. Traukiu prie vienintelio savo draugo Prateko (kai šis neturi cigarečių, leidžiamės po rajoną jų kaulyti iš praeivių).

Pamatęs mane, jis ištiesia pradėtą pakelį – vėl meta rūkyti. Dėkinga priimu dovaną, slapta tikėdamasi, kad Pratekas vėl pradės rūkyti, o aš neprarasiu kompaniono, su kuriuo daug drąsiau tręšti cigaretes. Tiesa, į jį čia visi žiūri kreivai, nes jis turi šiokį tokį darbą: kartais naktimis plauna restorane indus, nors gimtojoje Indijoje dirbo žurnalistu.

Bandau galvoti tik apie teigiamus dalykus: gavau cigarečių, kavos, tuoj eisiu į eksperimentą, o tai reiškia, kad nereiks visą dieną dalinti CV. Tiesa, niekas man ir taip neprisiskambintų, nes sugedo telefonas. Kaip gera turėti planą: kava, cigaretė, eksperimentas, pigiausio telefono paieškos, palapinės lopymas…

Informaciją apie eksperimentą, tiriantį, kaip pamaininis darbas veikia darbuotojo sveikatą ir miego kokybę, radau Psichologijos fakulteto skelbimų lentoje. Tiesa, jame galėjo dalyvauti tik studentai, tad anketoje įrašiau, kad studijuoju fotografiją. Somnologė Jena davė paskaityti eksperimento aprašą ir bandė mane atkalbėti nuo dalyvavimo. Moteris nenutuokė, kad bendrauja su pasikausčiusia eksperimentų dalyve. Manęs laukė trys kankinimų sesijos: kūnu leis elektros srovę, kairė ranka bus laikoma lediniame vandenyje, o dešinė lengvai deginama kažkokiais prietaisais ir badoma adatėlėmis. Po kiekvienos eksperimento dalies man reikės atsakyti į klausimus ir įvertinti patirtą skausmą balais.

Per pirmąją sesiją užpildžiau anketą ir daviau kraujo. Nuo šiandienos turėjo prasidėti pirmoji kankinimų dalis.

Atėjau visa valanda anksčiau. Nors lauke buvo ganėtinai vėsu, nusprendžiau palaukti ir parūkyti. Suėmė panika: jeigu greitai nesusirasiu darbo, ilgai nebeišmiegosiu prakiurusioje palapinėje.

Turėjau degtukų, bet magėjo sudrumsti kieno nors ramybę. Reikėjo patirti lašelį žmogiškumo, atsirandančio turint savas cigaretes, o ne nutręštas. Patraukiau prie pačios pirmos dūmuose paskendusios moteriškės. Dėl trumparegystės per vėlai atpažinau, kad tai toji pati Jena.

– Sveika, mes tarėmės dvyliktą valandą, taip? – paklausė moteris.

– Laba diena. Taip, aš per anksti atėjau…

– Aišku, na, tu gali nešalti ir užeiti į vidų, pasėdėti laukiamajame, ten yra žurnalų.

– Aš tik norėjau paprašyti, gal kartais turite ugnies?

– Taip, žinoma.

Akimirka buvo sugadinta. Dabar turėjau rūkyti šalia jos.

– Ar galiu tavęs kai ko paklausti… Ar tu mainų studentė? Mes negavome apie tave duomenų iš universiteto. Gal tavęs dar nespėjo įtraukti į sąrašus?

– Aš, tiesą sakant, ir nesu jūsų studentė. Bet studijavau savo šalyje, paskui, tiesa, mečiau. Atsiprašau, matot, aš ieškausi darbo, o kol jo nesusiradau, pagalvojau… Pamačiau skelbimą, ir tiesiog… Nesitikėjau, kad taip griežtai viskas…

Po trumpos pauzės Jena ramiai užgesino cigaretę į šiukšliadėžės briauną.

– Nieko tokio, čia buvo tik mūsų studijos formalumas. Aš tave jau užregistravau kaip studentę, gi ir kraujo paėmėme… O kokio ieškaisi darbo?

– Kad visokio, pačio paprasčiausio, nesvarbu labai, beveik bet kokio, iš tikrųjų, – atsakiau susijaudinusi.

– Žinai, yra tokia programa, bet aš tau nieko nepažadu. Reikia užsiregistruoti sistemoje, atsakyti į daugybę klausimų ir tada, jeigu praeini pirmąjį etapą ir jiems patinka tavo anketa, socialinis darbuotojas pakviečia į pokalbį. Po jo tave pasirenka arba ne. Na, darbas labai priklauso nuo žmogaus, kurį tau skiria. Beje, ar turi suomišką SIM kortelę?

– Turiu, bet telefonas sušlapo ir nebeveikia.

– Galiu tau atiduoti seną atliekamą telefoną… O dėl darbo… Tai nepastovus darbas. Tau gali tekti rūpintis vienišais senukais, bet yra ir jaunų pacientų. Nemanau, kad kalbos barjeras bus didelė problema… Net ir senukai Suomijoje kalba angliškai.

Bandžiau tramdyti džiaugsmą, kuris suliepsnodavo nuo menkiausios galimybės kur nors įsidarbinti.

– Mano pertrauka greitai baigsis. Lauksiu tavęs vestibiulyje.

Jenai nutolus, triumfuodama išsitraukiau iš pakelio dar vieną cigaretę.

Po trijų valandų kankinimų man ant rankos prisegė juodą į laikrodį panašų prietaisą, vadinamą aktigrafu. Sužinojau, kad negalėsiu jo nusiimti visą mėnesį. Taip pat kasdien SMS žinutėmis turėjau pranešti, kada keliuosi ir einu miegoti. Jena nė neįtarė, kad šis aktigrafas davė man dingstį dar mėnesį čia pasilikti. Prieš atsisveikindama paprašiau jos, kad paaiškintų, kaip užsiregistruoti dėl darbo, ir priminiau apie žadėtąjį telefoną.

Kompiuteriu naudojausi prašmatniame viešbutyje priešais traukinių stotį, nuklotą nemokamais metro dienraščiais, narkomanais ir girtuokliais. Praleidau ten visą vakarą ir į mane ėmė šnairuoti.

Prieš važiuodama namo (t. y. į vandenį leidžiančią palapinę), nusipirkau parduotuvėje kelis pigiausius plastikinius lietpalčius. Naujai palapinei neturėjau pinigų. Dar stabtelėjau prie restorano, dar nesusinešusio lauko baldų į vidų, ir „pasiskolinau“ keletą pledų. Iki sutemų dangsčiau lietpalčiais palapinę. Iš šono ji atrodė taip pasigailėtinai, kad nuo juoko ėmė skaudėti pilvą. Taip išgąsdinau dangų ir tą naktį nelijo.

Tris dienas nepaleidau iš rankų telefono.

Ketvirtąją dieną, besliūkinant į „Krikščionių centrą“ (šiandien jame turėjo dalinti numerėlius pasibaigusio galiojimo maistui), mano telefonas suskambo! Socialinė darbuotoja pakvietė į pokalbį. Moteris perspėjo, kad darbas nepastovus, fiziškai ir psichologiškai sunkus, o užmokestis vos didesnis už minimalų. Sutarėme susitikti septynioliktą valandą, tad turėjau daugiau nei užtektinai laiko nudrožti į prekybos centro tualetą, apsiprausti ir pasipurkšti kvepalų mėginuku. Eidama pro dėvėtų drabužių parduotuvę, kurioje vyko išpardavimas ir prekės kainavo po eurą, sumojau, kad proga per svarbi ir reikia nesusimauti. Nusipirkau šiltas rudas velvetines kelnes ir tamsiai mėlyną megztinį skandinaviškais raštais. Prieš keliaudama į interviu, tualete persirengiau naujais padėvėtais drabužiais, o savo sušlapusią mantą už kelis eurus paleidau skalbtis viešojoje skalbykloje.

Interviu truko ilgiau kaip valandą ir nebuvo toks jau baisus. Jo metu vis galvojau, kaip išėjusi užsirūkysiu (anketoje nurodžiau, kad nerūkau). Rytojaus dieną turėjau susitikti su septyniasdešimt vienų Kristianu. Man davė jo adresą ir telefono numerį. Pranešė, kad rimtų fizinių ligų jis neturi, bet jo šeima gyvena užsienyje ir yra pasiruošusi mokėti žmogui, kuris sutiktų kasdien pas jį ateiti, nupirktų maisto, padarytų valgyti, aptvarkytų namus, pasikalbėtų.

Išsekusi nuo šypsojimosi grįžau namo ir, kaip visada, išsitraukiau iš krūmų palapinę. Jau buvau pradėjusi verti lankus, kai iš niekur išdygo policijos automobilis ir sustojo gatvėje už gerų šimto metrų. Iš automobilio išlipo pareigūnas ir patraukė prie manęs. Buvo per vėlu, kad, rizikuodama prarasti palapinę, persimesčiau per petį kuprinę ir sprukčiau. Išaiškėjo, kad policiją iškvietė moteris iš namo kitoje gatvės pusėje, pastebėjusi, kad tris savaites glaudžiuosi jos kaimynystėje. Svarsčiau, ar neapsimetus turiste. Nusprendžiau kuo mažiau šnekėti. Pasakiau pareigūnui, kad esu įsitikinusi, jog pagal Visuotinę teisę galiu pasistatyti palapinę kur tik noriu. Pareigūnui taip neatrodė. Jis pareiškė, kad statytis palapinę taip arti gyvenamųjų namų draudžiama.

Pravaikščiojau iki dešimtos vakaro ir pasistačiau palapinę tam pačiam parke, tik kitoje pusėje – rytoj reiks ieškotis naujų namų.

Prie Kristiano namų manęs laukė toji pati socialinė darbuotoja. Ji turėjo raktus ir palydėjo mane iki pat buto durų, tarstelėjusi, kad Kristianas niekam jų neatidaro. Atrakinusi duris, darbuotoja stipriai į jas pabeldė. Pasakė, kad palauks manęs apačioje.

Jau prieškambaryje supratau, kas negerai su Kristianu. Jeigu ne svetainėje deganti silpna šviesa, būčiau išsisukusi koją vos peržengusi slenkstį. Koridorius nuo grindų iki lubų buvo prikrautas knygų. Vienintelis būdas pereiti į kitą kambarį – slinkti stipriai prisiplojus prie sienos. Vos įžiūrėjau stalus, kėdes, kilimus, veidrodžius, spintas ir paveikslus, paskendusius knygose, knygose, knygose. Baltabarzdį nutukusį Kristianą radau ankštoje ir smarkiai pelėsiais atsiduodančioje virtuvėje, kuri taip pat buvo nustatyta knygų kalnais. Senukas nepasisveikino. Kažką sumurmėjo suomiškai. Spėjau, paklausė, ar gersiu kavos. Pagalbos jam nereikėjo.

– Iš kur tu būsi?

– Iš Lietuvos.

– Aš nieko nežinau apie Lietuvą. Papasakok apie ją.

Po trumpo pasakojimo apie Lietuvą jis pareiškė, kad jam reikia į universitetą. Aš net nebaigiau gerti kavos. Tik gatvėje supratau – jis per daug nutukęs, kad prasispraustų pro knygų rietuves prieškambaryje ir išeitų iš namų.

Po keleto valandų gavau žinutę nuo socialinės darbuotojos: Kristianas manęs atsisakė ir šiuo metu įmonė neturi daugiau klientų.

Metų laikas buvo žiaurus, ištisai lijo.

Jau tris dienas nepardavinėjau atvirukų. Žinojau, kad su kiekviena diena vis sunkiau tam prisiversiu.

„Krikščionių centre“ mane perspėjo, kad lis tol, kol pradės snigti. Ilgai be tikslo važinėjausi ieškodama naujų namų. Sunku ir įsivaizduoti blogesnę dieną. Jaučiau, kaip nuo šalčio, vėjo ir lietaus ant rankų užsidega egzema. Taip ir važinėjausi, paskendusi tamsiose mintyse.

Mano alkaną žvilgsnį patraukė šviesa, deganti nepažįstamos bažnyčios priestate. Prirakinau dviratį. Timptelėjau priestato durų rankeną.

Įėjusi patekau į koridorių. Durys kairėje vedė į kavinę. Viduje moteris plovė grindis. Pasiteiravau, ar galėčiau išgerti kavos. Ši iš pradžių nieko neatsakė, paskui atrėžė, kad kavinė seniai užsidariusi, ir toliau sau plovė grindis. Jau sukau prie išėjimo, bet smalsumo patraukta patikrinau duris dešinėje.

Patekau į gerai apšviestą ir švara spindinčią tuštutėlę bažnyčią. Virš altoriaus kabėjo didžiulis laivo muliažas, o artimiausia siena ištapyta freska, vaizduojančia vaiką su erškėčių vainiku (pilvas sugurgė nuo minties apie varškėčius). Pasidėjau šlapią kuprinę, išsitiesiau ant suolo ir klausiausi lietaus barbenimo į bažnyčios vitražus. Laukiau, kada mane išvarys.

Virstelėjo durys. Manęs nepastebėjusi valytoja nuspaudė šviesos jungiklį, ir bažnyčioje sutemo. Prieš užmiegant apėmė trumpalaikė ramybė. Pro vitražą krintanti žibinto šviesa apšvietė bažnyčios grindų lopinėlį.

Medinių lentų raštas man taip priminė vaikystę.