2021 m. Nr. 12

Gruodis yra ir Žemaitės mėnuo, jos tapęs lygiai prieš šimtą metų – 1921-ųjų gruodžio 7 dieną ji mirė.

Jis tinka šiai publikacijai, ypatingai dovanai „Metų“ skaitytojui – spausdiname niekur neskelbtą Žemaitės apsakymą „Wokyče (lajdotuwes) pagrabs“, jį iš rašytojos juodraščio švarraščio, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne, labai kruopščiai raidė raidėn perrašė vyresnysis bibliotekininkas Pranas Vasiliauskas, parengė rankraštyno vedėjas Virginijus Gasiliūnas.

Paakinimo prikelti iš užmaršties Žemaitės kūrinius „Vokiečio laidotuvės“, „Perkrikštas“, „Popo pašventinimas“, „Staigus pravoslavas“ sulaukėme iš literatūros tyrinėtojo Dariaus Kuolio. Jis atkreipė dėmesį į knygoje „Rašytojas ir cenzūra“ (Vilnius: Vaga, 1992) aprašomas Žemaitės „Raštų“ rengimo peripetijas: „1956-ųjų rudenį Valstybinės grožinės literatūros leidykloje kelių vyrų redakcinė komisija svarsto, kokius tekstus skelbti Žemaitės „Raštuose“. Nuomonės išsiskiria dėl apsakymo „Vokiečio laidotuvės“. „Geriau išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio. <…> Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę“, – sako Juozas Žiugžda. „Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje“, – sako Jurgis Tornau. „Sutinku, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas… Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas“, – sako Kostas Korsakas. Ir nutaria: „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti“ (p. 497). Tuomet nuspręsta neskelbti ir Žemaitės vaizdelių „Perkrikštas“, „Popo pašventinimas“, „Staigus pravoslavas“ – dėl pašaipaus požiūrio į stačiatikius. „Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti. Vienam režimui viena netinka, kitam kita“, – redkolegijos posėdyje replikuoja Tornau“ (p. 500).

D. Kuolys patikrino – šie keturi tekstai nepateko ir į jau laisvės metais Aleksandro Šešelgio parengtą, „Žaros“ leidyklos išleistą Žemaitės „Raštų“ keturtomį (1995–2004).

Kol sulauksime literatūros žmonių akademiškai, su išsamiais komentarais spaudai parengtų šių klasikės tekstų, siūlome perskaityti vieną, Žemaitės ranka išvedžiotą: Rejkieje jums kalbieti žemajtiskaj, ajškej balsu.

 

– Wokytis miršta! Wokytis miršta!

– Ne miršta, bet jau numire.

– Sakie, ka dar ne numire…. atliekie Rogajtieni pačios šaukti…. pati buwa dware….

– Numire, numire! Lakste žmogaus barzdaj nuskusti.. Agnieškiki nulieki….

– Ne tijsa. Buwa nublogis, bet wiel atsigawa.

Tejp ginčijos dwara šejmyna, kureme kalvis wokytis senej sirga nepagydoma liga. Ant to ginča ir be iejnonti minietoji Rogajtieni, kalwe inumie.

– Kap ten su jusu wokyčiu? Nusirajte?…

– Joug gywas te biera?

– Numire, jau saka?

– Ar ištykojej kojenas nugraužti?

– Bene pagawaj duše?

Maž visi sykiu užnika bobas klausinieti.

– Numire, jau numire, – tare boba. – Šyryt nubloga, paskuo traukie dwase, traukie, tep be atmajnas ir nusikwiepawa….

– Kap ten marinot, ar su žvakie?…

– Kon ta pati be dara?

– Ar buva bent wyns žmogus svetims? .. – wielek wisi sykiu klause.

– Kas ten bus….biega i dwara, praše, norieje, kad kas atejtu, nieks ne ateje, praše paskajtyti…. Kas ten skajtys….

– Ir nieka ne buwa, wyns numire?

– Kurmieni iš kalnu ateje… O pačios toks pliešymos, kap pradieje pats mirti, toks draskymos: išlieks lauko ir wiel i puls, šauk, pul ant to ligone… negal atpliešti…. Šauk: „Kalbiekiet „Tikiu ing Diewa Tiewa“. Kalbiekiet balsu“, kelis sykius praše….

– Kodiel ne kalbiejot, kurios buwot?..

– Kas ten kalbies, aš išbiegau lauko – toks baugums pajeme. Kurmieni, i dures kakta idurusi, parrymoje. Praše kalbėti. Kap nieks ne kalb, ipuolusi pati atkalbieje, atmarmieje……

– Ar wokiškaj kalbieje?..

– Wokiškaj….

– Rejkieje jums kalbieti žemajtiskaj, ajškej balsu.

– Kap ten kalbiesi wokytems? Mes kalbam „gime iš panos Marijos“, o wokytej saka: „merga Marija“. Kap ten kalbiesi „gime iš mergos Marijos“?…

– Kad praše kalbieti, taj buwa sawotiskaj kalbieti, bene sawa poteru ne moki…..

– Daug ko praša…. Kol gyws te be buwa, praše melstijs, paskajtyti maldas pri mirštonče, ar kas skajte?

– Nežinojau, kad praše skajtyti, bučio atejusi ir paskajčiusi…

– Dabar praša i pagraba, praša pagijdoti… ejkiet…

– Pri wokyče mat gydoti?!….

– O ar jau pariedi?…. – ar ateje kas?….

– Meldama… kap tik pariedi, paguldi Awinčiuks. Kyrulieni suklaupe, „Aniols paswejkina“ pagijdoje… pagraba pradieje… Aš lauko išbiegau, ne klaupijaus….

– Turbut arielkas dawe?

– Kur ne duos…. dawe ir wis duod, kas tik atejn, bile tik gertu… imanytu pripilti….

– Kwajle, wirs mire, wargunse palika, dar mat piningus lejd ant arielkas…..

– Je, ka bieda senis tep lijpe, – pasakoje Rogajtieni. – Kol dar buwa twirtesnis, sirgdams kažikon prisimine apej pagraba, pačej ir saka: „Mana pagrabuo parduok parša ir užteksi piningu….“ – Pati saka: „Nerejk tep daug piningu – arielkas ne duosu….“ – „Še, aš ir misliju, ka tu, rupuže, tep ir padarysi, – tuo pačej užšawa. – Ne, ant mana pagraba turi duoti arielkas, kijk tik kas gers… wejziek, ka tep butu“, – dar igrazuawoje; dabar pati ir pilda jo žodi. Nedieloj, kap jau mate blogs, parsiweže du gorčiu arielkas, dabar ir wiel wažiuos da[u]giau parsiwešti, dar šio to, žinoma, pasipirkti.

– Kasžina, kur to wokyče dušele nueje?

– Ir ši tep rupinas, kap pati, – juokies boba. – Kap jau numire, ir klausinie musu: „Ar daužies mirdams?“ – „Ne daužies, – sakau, – tykiausej numire“. Antra syki wiel klaus: „Ar ne daužies?…“

– Dielko ji tep klausinieje?…

– Mat, pri wokyčiu toks prytars: jegu žmogus mirdamas daužos, taj duše ejna statej i dongu, o je tykej numiršt, taj i pekla. Dabar ir musoji wis dusaun: „Kažina kažina, kur jo dušele, kad tykej numire, ne daužies….“ Wis rupinas, werk ir werk…

– Mes nuejuses ję paguodžiosma…. „Kad spardies, – sakysima, – kad spardies“ wokytis mirdamas…..

– Wakare ejsma bent pasižiurieti…. – baudies mergas –

– Ne walnu i wokyče pagraba, – šaukie wyraj. – wokytej juokies, pamietojes iš kataliku tikiejima ant kožna žinksne; dar mat walkiotijs ten…. gal melsties?… Te parsiwedij sau wokyčius.

– Kame če ras tuos wokyčius…. bepigu, kad butu artij miestele, dabar tep tolin, nie koks wokytpalajkis nenories ejti, ne bent užmokietu, o če nier iškur.

– Bene ten melstys…. tep sau nuejti diel draugystes… Tas ne ejs, kits ne ejs…. ar wyna ir siedies su numirieliu par nakti…. biedna boba…

– Kas jis ne butu – wokytis ar cigons – wis gal nuejti…. ejsma wakare…..

– I maskoliaus pagraba taj ne walnu, nie išrišima ne gautumej, o i wokyče niera grieka

– Juog ir ana praša: „Gijdokiet mergeles tep, kap pri jusu… Juog wiera ta pati, tik kalba kitoniška…“

– Toks pat arklys wokytis, toks maskolius, – juokies wyraj.

– Kur ne buk toks, – ginčije mergas. – Wokyčiu kryžius tijsus, o maskoliu krejwas. Žiuriek, ant kapu maskoliu kryžej: wijna peti i žeme nulęnkis, kita i dongu pakielis.

– Maskolej ir žegnojes ikypai… tikri pagonis – pamietojes iš kataliku…. i wokyče pagraba taj ejsma šywakara….

– Paženkiet dar toliau, raste ir ąntra toki pagraba, – juokies wyraj. – Ten pas ežeruka Rimkaus arklys nusproga, ir pri to nuejkiet i pagraba.

Tejp pajuokavę, dwara šejmyna isiskirste: wyraj išwažiawa su grudajs i miesteli, mergas pri kita sawa darba.

Wakare susibaude keles mergas ir bobas ir išeje i wokyče pagraba; ejdamas tarase:

– Kap če mes iejsma i widu?

– O tep, statej pro dures.

– Kažina kap su poterajs?

– Kam tu poteru, jis juog ne kataliks….

– Ka bent rastumem kon swetima… tep ne dronsu.

– Bene dar kokios dronsos i pagraba….

– Ejk tu pirmu…..

– Ne, tu pirmu….

Lygdamos, stumdydamos sututieje i troba. Keles bobas be siedenčes pakertejs, numirielis gul, žwakes deg. Atejusioses ir stow kap nusigonduses. Pamate wokytieni, jeme tuojau siestijs prašyti; netrukus isineše pliečka, jeme pilti, raginti, girdyti, kyk tik kuri norieje gerti. Potam praša gydoti. Bobas pirmoses, geraj jau užmetuses, jeme waryti naujenses ir, pačes susisieduses, jeme kokie ten gijsme kap ne sawa balsu kwarkti, rodos, bi ne dronsej, bi ko bijodamas. Pamažu ir dwariškies prislinkuses pusbalsiu prabliuwa. Iškwarkie wijna ir kita iš kontičku gysme. Wokytieni usimane, kad pagijdotu „Amžin-atilsi“. Dwariškies kitas palakste šalen, kita i lowa iwirta, usipuole labiau ant wynos, kad gydotu.

– Nie aš moku „Amžin-atilsi“, nie aš gijdosu, – spyries mergajte.

– No, še! Ar tu ne moki „Amžin-atilsi“, nie pri poteru ne kalbi? – dywijos wokytieni. – Moki kalbieti, gali ir gijdoti…..

– Nie aš moku poteru, nie aš niekuomet kalbu, nie gydoti, nie kalbieti ne moku.

Wokytieni, pečius patraukusi, nueje šalen.

Tuotarpu atpuole wynos mergos motyna. Isiwedusi dukteri, jeme šaukti:

– A tu ne ejsi namo! Tu, bestije! Aš tau parodysu walkiotijs i wokyče pagraba! – trauk už skiepeta, duod i kupra iniršusi. – Koki tu juoka usitrauksi nuo wisu: kap pradies loti – ne apsiklausysi. Žiuriek, kon gaspadorius ant jusu šnek! Tuojau man namo!

Merga motynas ne klausa, o ta wara – tep i tompos po bragas; kitas mergas žiur nusiminuses: jegu ton nuvarys, taj ir wisas trauks ant namu. Paskuo jau susitare namo ir ejna wisas, susitink wyrus atejnont. Tij, dasižinoję, kokie če buwa bystra, jeme šaukti:

– Ko če klausyti…. grinškiem tik atgal, pagrabs do pagrabs, wokytis ar kataliks, bi tik duod arielkas, ejnam, daugiau busma….

Sujemę wisas mergas, sugronži atgal i pagraba. Wokytieni užpyle wisims arielkas. Jeme karkti, gydoti, nie justi ne pasijuta, kap parsiedieje maž ligi aušras. Kurioms butinaj rejkieje ryta stoti pri darba, tos gajdykste parliekie, o kurios ant sawes, tos ir išaušus siedieje dar pagrabe.

Wokytieni gawa iš dwara arklius numirieliuo nuwežti, wielek nueje mergu ir bobu burys pagraba išlejsti. Keletas bobu be siedenčes, dar ir žalnieruks wajšininks be esas; wisu ne be tuščes galwas. Wynas gyst, kitas plep – tikras jomarks troboj.

Užwažiawa dweji arklej, tajsos wežti; i wyna wežima idies grabą, i ąntra niera kam siesti. Užnika wokytieni werkti. Wynos bobas apsikabinusi praša palydinti: ta wajkus wynus palikusi… negalenti; praša, melda kitos: ta rejkin wyruj pytus wirti ir nešti. Puol pri mergajčiu, praša, melda palydieti.

– Tu, Kostiki, gali wažiuoti, tu lajka turi, – spigin bobas. – Par nakti če siediejej, numarinaj, apgydojej, ir palajdok..

– Je! Potam wisi iš manes juokses… ant gala, basa kap aš wažiuosiu?…

– Aš duosu sawa šliurius, je nori, kamašus! – šauk wokytieni, – duosu skiepeta ir burnosa…

– Aš wyna nenoru… jegu Morti wažiuos, taj ir aš…. dwijuo geriau.

– Wažiuok, Mortele, wažiuokiet abidwi, – meld wokytieni, apsikabinusi Mortele.

– No, aš biegsu mamas pasiklausti, – saka Morti. – Jegu lejs, apsitajsau ir parleku tuojau.

– Kap tos mergas didžiuojes, – tare boba, jau geraj igierusi. – O aš šit, wajkus wynus palikau, o dielto wažiuoju.

Mortiki nuliekie i alksnyna, pastowieje, parbiegusi atgal saka:

– Niekap mama ne lejd, nie drobužiu ne dawe… saka: karwes rejks milžti…. mama negal…

– Taj ir aš ne wažiuosiu…. – šauk Kostiki

– Ko če tejp didžiuojis? – isikiša žalnieriuks. – Nenori žmoguj gera padaryti… Aš gan neturu lajka, wajšes bajgies, rejk tajsytys grinšti i pulka, o dielto wažiuosiu su pagrabu – wijna numiriele juog ne weš….

Wos ne wos Kostiki dawies parkalbieti. Susitajse ar trins motriškas, žalnieriuks i wyna wežima, i ąntra dies graba. Uždare jau graba, tajsos nešti, wokytieni werkdama šauk:

– Gydokiet, mergeles, gijdokiet! Kon pri jusu gystat, ton pati gijdokiet….

Išnešont sukarkie bobas kažikon, iwerte i wežima ir išweže wokyti. Ąntras wežims nutraukie paskuo. Likusioses bobas skajdies ant namu ir dwariškies ejdamas juokies:

– Negal Kostiki pragysti: „Wež kuna par kluona širmajs arklejs, rijstais kaklajs…“

– Žiuriek, žiuriek, – ąnta par kalna kap Wladislows dulkin wokyti… Kuo ne zoweda…. – pasijuokuses isiskajde po trobas.

Ryta dwariškej, susisiedę pri pusryče, – pagrabs ir pagrabs dontise: wijns kala, kits zalatije, o kam daugiau nepakelti, kap mergoms.

– Kon tu, Kostiki, gawaj pałajku wokyče?

– O gi klumpius medenkas, kurejs kalwiej kala, – uždrože Agnieškiki.

– O tu gawaj britwa, mujlinyče už barzdos nuskutima…. Dagi ir plaukus barzdos?..

– Aš nuliekiau skusti, noriejau britwa gauti, bet pawielawau: Domuks pasišowes be skutęns…. jem ir britwa, jem ir plaukaj teka…

– Su wokytejs ar sutarej gydoti nuwažiawusi?…. klause kita.

– Kap wokytej pasitika mus ant tilta, – pasakoje, kurs weže, – pradieje wokiškaj štryliuoti, wokytieni ir saka: „Še, jau dabar ir kitoniškaj, ne be tas gijdojims“.

– Pagrabininkies biesun, – prabila kits ant mergu. – Aš tik tingiejau wakare, kap anos išeje; bučio parejnont pastojes alksnyni, su purwina lapuota šatra dzinkt par akes! Išbiriejes butu joms pagrabs….

– Kon če mes bloga padariem? – gynies mergas. – Nuejom ir parejom….

– Wokyče smarwes pritraukuses, – pridieje kits.

– Mes butumem tuojau parejuses, kap Jonieni jemi Mare namo waryti; wisas jau ejom. Kap susitikom be atejnont Powila Tamošiu, ir sugronže mus atgal i pagraba.

– Mat ir anims pakwipa wokytis….

– Dar tep tolin eje uostyti…. butu ir arčiau radę toki kwapa.

– Bieda, stiklele nieks ne pakiš….

– Stikleli išgierus, rejki atsimelsti, apwerkti wokyti.

– Kijk ta šlowe neš, kad wokyče pagrabe buwa.

– Werčiau buti pagrabe gera wokyče, ne ko kokie katalika, – atsikirta minietasis Tamošius

– Gera wokyče geresne ir smarwe, – juokies wyraj.

– Katalika ar ne tokie pat smarwe, o wis klaupas ir poterus kalba…..

– Pri katalika rejki kalbieti dielto, – ajškina pusdawatki, – kad numirielis ligoj P. Diewa yra prijemes, jo kunas pašwenstas SS Sakramentajs, dielto atsiklaupę meldamos.

– Ir duše šaukas maldos, pakliuwusi i čyščiu, – pridieje kita, – o wokytej ne tika i čyščiu, jems maldos ne rejk… pri ju dongus tik ir pekla.

– Tep, tep, jegu donguo – ne rejkalaun maldos, o je pekloj – te pasimoka…. – Wisi jeme juoktijs.

– Kita syki, saka, wokytis, susitikis sawa pažinstama žmogu, jeme guodžiotijs, – pasakoje boba:

– Še, tu mana susiedeli! Ar žinaj, kad našlys palikau, mana pati pasimire…..

– Tysa, mire nabagele!? Gera buwa žmonele, Amžin-atilsi.

– Je, še mums to „Amžin-atilsi“ ir ne rejk, – saka wokytis.

– No, kad ne rejk, tegul aną šimts welniu, – atšowe žmogus.

– Še, jau tas ir pardaug… Ka bent keli, dabar šimts..

Juokies, klegieje wisa troba. Tuotarpu be iejnons gaspadorius; pažwelgis i mergas, jeme juoktijs:

– No, gydorkas! Geraj apgydojot wokyti? Arielkas pakiša wokytieni, ir warwen sejle par nakti….

– Bene mes wijnas, – kertas mergas. – Wisi buwa, kiti ir palydieje, dielto nieks ne pasikond.

– Kostiki ne butu lydiejusi wokyti, ka ne žalnieruks…. tas je rupieje……

– Musu wisas mergas geras pagrabininkies, – juokies wyraj. – Kap kyno arklys nusprogs, tuo lieks i pagraba apgydoti.

– Bet arielkas kažina ar gaus?…..

– Kap mana širwuks nusprogs, – juokies gaspadorius, – aš parizikuosiu arielkas gorčiu, tegul pagijdos pri numiriele…. Patrotysu pora rubliu, kon padarysi; bent gydorkoms pagraba pakelsiu,

– Skura parduosi, sugrinš piningaj…. – pridieje kits.

– Puods katila wajno, o abudu juodi…

– Swiets ant to pasiets, wisi ant kits kita, – užbajgie bobas pas pečiu,

{× – uždrože Agnieškiki – –

– O tu gawaj britwa mujlinyče už barzdos nuskutima…. dagi ir plaukus barzdos

– Aš nuliekiau skusti, noriejau britwa gauti bet pawielawau Domuks pasišowes be skutęns…. jem britwa jem ir plaukaj teka} – tas šmuotelis jau y yterpts i teksta!