literatūros žurnalas

Kazys Saja. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3

Dar ne visos paslaptys

Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais ir duonos kepalu ant rankšluosčio. Ji, draugingų kaimiečių apsupta, pasitinka rusą ir vokietį, kurie panašūs į Staliną ir Hitlerį, o už nugarų slepia savo kruvinus durklus.

Vengalių žmonės to kalendoriaus nė matyt nematė, tačiau ne vienas buvo suimtas, tardomas, kankinamas, ištremtas. Žmonės kaltinti, kad iš jų kaimo atsirado toks dailininkas…

Rodos, viskas jau buvo aprimę, išgąsdinti kaimiečiai lindėjo lyg pelės po šluota, bet va!.. Mokyklos sargė Tarataila sutemus atbėgo pas seniūną ir pranešė savo akimis mačiusi, kaip „toks nedidelis kliurkvarnis, nei šuva, nei veršis, per lietų išlindo iš rugių ir pro mažąsias malkinės duris šmurkšt ir įlindo į vidų“.

– Stoj, stoj! – rusiškai ją pritildė seniūnas. – Ar dar kam nors tarškėjai, kol čia atėjai?

– Nagi sakiau, sakiau… Maniau, gal tamstos, drauge seniūne, dar namuose nerasiu. Kad rugiai išbraidyti, aš ir vakar jau pastebėjau. Dabar malkinės duris esu užrėmus, rytoj rytą galėsim patikrinti.

Kitą dieną seniūnas, aukštesnei valdžiai kol kas nepranešęs, nuėjo prie mokyklos, o ten jau rado kelis Taratailos sukurstytus kaimynus. Malkinės durys tebebuvo užremtos šluotos kotu ir lopeta. Uždarytas belaisvis nesitrankė arba jau buvo radęs sau kitą išėjimą.

Seniūnas patarė visiems nusitverti kokį nors medgalį ar bent klumpę nuo kojos nusimauti ir liepė sargei atidaryti didžiąsias malkinės duris.

Ir ką jie pamatė? Kelis kartus lietuviškai, rusiškai, piktai ir draugiškai paragintas, iš malkinės išėjo liolinas molinas berniūkštis, viena ranka vilkdamas skylėtą maišą, į kurį miegodamas buvo įlindęs.

– Na? Ko nesakai „labas“? – paklausė seniūnas. – Ar čia tu pats vienas? Kas tame maiše?

Berniukas tylėjo. Tik parodė, kaip jis tuo maišu moka prisidengti.

– Paaiškink žmonėms, – reikalavo Tarataila, – iš kur čia tu toks, lyg būtum kiaulę žindęs. Ko labiau nori – pavalgyti ar nusiprausti?

Vaikas papurtė seniai nekirptą galvą ir dairėsi, kaip čia jam pasprukus.

– Esi pabėgęs ar tėvų išvarytas? – griežtu balsu klausinėjo seniūnas.

Berniūkštis vienos kojos kulnu mėgino pasikasyti kitos kojos kraujuojančią blauzdą.

– Čia – mūsų seniūnas, – paaiškino buvusi mokytoja, kurią žmonės vadino Regina (kai ji grįžo iš Sibiro, nei ponia, nei drauge jos niekas vadinti nebedrįso). – Esi primokytas niekam nieko nepasakoti?

Berniukas linktelėjo.

– Nors vardą gali pasakyti?

Bėglys papurtė galvą.

– O kiek tau metų? – paklausė ta pati Tarataila. – Nors pirštais parodyk, jeigu nesakai.

Vaikas parodė septynis pirštus. Paskui, norėdamas patikslinti, kad jau įpusėjo aštuntus, tarp dviejų pirštų įspraudė ir nykštį.

– Tu čia špygom nesibadyk! – supykęs pratrūko seniūnas. – Grįžk į savo malkinę! Mes tave užremsim, aš pranešiu kam reikia, jie atvažiuos ir pasiims. Tegu išsiaiškina, kas tu toks per paukštis.

Seniūnas taip ir būtų padaręs, bet Regina, buvusi Vengalių mokytoja, užstojo tą nešnekų berniūkštį:

– Leiskit – aš jį parsivedusi išmaudysiu, pavalgydinsiu, tada ir nutarsim.

Paėmė tą nešnekų murzių už rankos ir eidama pagyrė berniuką už jo atkaklų tylėjimą:

– Man patinka, kad tu mums daug ko nesakai. Nepyksiu, jei ir dabar man kai ko nepasakysi. Bet vieną dalyką galėtum paaiškinti.

– Kokį? – sunerimęs berniukas ištraukė ranką.

– Aš suprantu – bėglys neturi sakyti, iš kur ir kodėl jis paspruko, – draugiškai kalbėjo mokytoja. – Aš tik norėjau paklausti, kodėl tu toks išsipurvinęs. Tave kas nors išvoliojo, ar pats?

– Pats, – atsakė vaikas. – Kad raudonosios skruzdės ir musės nekandžiotų.

– Supratau. Užkursime pirtį, nusiprausi, – žadėjo Regina. – Pas mane tavęs niekas nekandžios. Tas tavo kelnes ir marškinius tikriausiai sudeginsim. Nesu gera siuvėja, bet ką nors sugalvosiu.

Bėglys vėl įsikibo į jos ranką, dar kiek patylėjo ir galiausiai pasakė:

– Kaip jums aš galbūt atskleisiu vieną paslaptį.

– Tu dar pagalvok. Jei atskleisdamas nei savęs, nei kitų neišduosi…

– Išduosiu. Bet aš tik jums. Žinodamas, kad einu į pirtį.

– Toj pirty tu būsi tik prausiamas. Šiltu ar šaltu vandeniu – kokiu panorėsi. Numazgosiu tau nugarą. Jeigu tau bus gėda prie manęs plikai nusirengti, galėsiu palikti tave vieną.

– Ne… – atsakė bėglys. – Jūs dar nežinot, kad aš esu mergaitė, ne berniukas.

– Mergaitė!.. – nustebo Regina. – O aš galvojau, kuo tave nukirpsiu. Su žirklėm plikai mums nieko neišeis.

Bėglė pirmą kartą nusijuokė ir prisipažino, kad jos vardas Jurga, o ne Jurgis, kaip sakydavo kitiems.

Tais laikais kaimo žmonės linų nebesėjo, kolchoze avių neaugino, moterys siūlų nebeverpė, tad ir audimo staklių nebereikėjo. Tačiau Regina kadaise buvo ne tik gera mokytoja, bet ir audėja. Dabar ji ausdavo raibus skudurėlių takus. Iš sukarpytų senų drabužių, paklodžių ir užvalkalų. Jų gaudavo iš ligoninės, vaikų namų, išaugtų, nudėvėtų drabužių rasdavo kiekviena namų šeimininkė, kuri paskui seklyčioj galėdavo pasitiesti margą Reginos takelį. Ją vis dažniau žmonės pavadindavo ragana, kuri tą velniavaikį sugebėjo paversti klusnia mergaite.

Štai, abi sau sėdi, karpo, rūšiuoja senus skudurus. Ragana kaip sena močiutė aiškina, kad šita skiautė – iš vokiškos palapinės, šita – iš rusiškos „palatkos“, o šita – iš kalinio drabužio…

Atgijo ankstesnės kalbos, kad į Sibirą vežama Vengalių mokytoja pasiėmė kelias saujas lietuviškos žemės. Ten išbarstė aplink savo baraką, ir ką tu pasakysi!.. Tremtiniai laiškuose rašė: ne tik sniegas nutirpo, bet ir pašalas išėjo. Žmonės net bulvių šiek tiek pasisodino. O kai Regina sugrįžo iš Sibiro – pats brigadininkas sakėsi matęs, kaip iš tos raganos kamino veržiasi ne dūmų tumulai, o juodi velniai, viens kitam įsikibę į uodegą.

Tąsyk mažai kas tikėjo, o dabar jau tiki ir nuo savęs ką nors dar prideda. Kiekvienas savo troboj norėjo turėti nors ir neilgą Reginos išaustą takelį. Kad galėtų prie lovos pasitiesti ir prieš miegą ant jo atsiklaupęs bent jau „Tėve mūsų“ sukalbėti.

O senoji mokytoja tik maloniai šypsojosi ir sakė, kad „Regina“, „ragana“ atsirado iš to paties žodžio „regėti“. Dabar ji su savo augintine karpydamos derino šviesius ir tamsius skudurėlius. Kai baltųjų atsirasdavo per daug, abi svarstydavo, kokia spalva juos tiktų paįvairinti.

Kartą šalia savo globėjos staklėse sėdinti Jurga štai dėl ko susirūpino:

– Aš jau moku skaityti, bet vieno dalyko vis dar nežinau.

– O ką tu norėtum žinoti?

– Ar yra Dievas? – paklausė Jurga žvelgdama Reginai į akis.

– Dievo aš pati dar neregėjau. Bet mudvi besidarbuodamos galim apie jį pasvarstyti.

– Aš norėčiau tikėti, kad jis būtų.

– Norėkim ir tikėkim. Linkėkim, kad ir jis, mums ausdamas gyvenimo taką, įterptų kuo daugiau šviesesnių skudurėlių.

Vieną liepžiedžiais kvepiantį vakarą jos pamatė ateinančią mokyklos sargę Taratailą. Jurga uždarė langą ir net savo globėjai patarė išlipti iš staklių ir užsirakinti.

Regina nesutiko. Ji dar spėjo Jurgai pasakyti, kad tos moteriškės tikrasis vardas yra Teresė. Kol buvo maža, visi ją vadino Terute. Bet vėliau už tą jos per didelį plepumą žmonės ją praminė Tarataila.

Tačiau šį sykį Teresė norėjo ne tik kai ką pasakyti, bet ir parodyti. Mokyk-los palėpėj po karo, matyt, varvėjo per sušaudytą stogą. Todėl ten buvo paklotas „linoveliumas“. Po juo ji radusi paslėptą Trispalvę. Papelijusią, bet pelių nesukapotą. Gal būtų galima ją sukarpyti ir panaudoti skudurėlių takui?

Regina pakėlė vėliavą prie veido, lyg norėdama pauostyti, bet įsikniaubė į ją ir graudžiai pravirko.

– Gal ji ten ir buvo pakavojusi? – tarsi pati sau, o gal ir Jurgai pasakė Teresė. – Gal aš iš ten ją ne laiku ir be reikalo ištraukiau?

– Laiku, laiku, – atsakė Regina. – Pritaisysime kotą, surasime vietą ir iškelsim.

– Apsaugok Viešpatie!.. Tik jau be manęs.

– Ateis laikas, Tarute, tu pati norėsi pasigirti, – jau kaip ragana pranašavo Regina. – Ir kaip tą bėglią mergaitę išgelbėjai, ir vėliavą per šitiek metų išsaugojai…

– Ne ne, ne ne… Nieko neieškojau, nieko neradau – į politiką nelindau ir nelįsiu. Su tuo bernaičiu tamstai pavyko – aš nieko prieš. O iš tos vėliavos – kas?

– Už tą vėliavą aš tau dovanosiu takelį. Ar tokio užteks nuo slenksčio iki lovos?

– Užteks, už… Prie lovos esu pasitiesusi tą maišą, kurį paliko jūsų berniūkštis. O gal ir mergaitė – nežinau…

– Net ir aš dar nežinau, kas ir kada tam vaikeliui pasakė: „Bėk atgal į savo tėvynę. Ten atrasi žmonių, kurie tave priglaus.“

Jurga susigraudino, prisiglaudė prie savo globėjos, bet neištarė nė žodžio. O Tarataila žodžių niekad nepritrūkdavo.

– O aš, – rėžė ji, – neturiu nei tėvų, nei vaikų, nei vyro. Turiu tik pečių ir jį kartais apibaru. Rūksta, dūmai akis graužia, bet menkai tešildo. Oi, daug šneku ir pati nebežinau, ką aš čia norėjau pasakyti.

Visos trys nutilo, žiūrėjo į Reginos išskleistą Trispalvę. Dar trūko vienų rankų, o gal visų mūsų akių ir širdžių.

 

Laumžirgis

Kregždės nardydamos pažemiais ir ieškodamos savo nameliui tinkamo purvo čirškavo, kad pelėno urvelyje murkso į grumstelį panašus rupūžiokas. Vienišas, liūdnas… Gal todėl, kad neturi sparnų, neieško draugų, tikriausiai tingi kartu su varlėm išsimaudyti. Todėl toks puškais nusėtas ir pajuodęs.

Taip, rupūžiokas nesijautė laimingas. Jis matė, kaip saulėj pasišildęs žaltys ėmė brautis tarp sausų aviečių ir be jokio vargo išsinėrė iš nusibodusio, ankšto savo drabužio. Rupūžėlė taip pat mielai būtų išsinėrusi iš savo odos, jei būtų turėjusi kitą. Gal kokią žalesnę ar margesnę…

O žaltys, pasirodo, turėjo! Bet kažkodėl susigėdo pajutęs, kad rupūžiokas pastebėjo, kaip jis raivėsi kaišiodamas savo dvišaką liežuvį, kaip jam norėjosi šen bei ten pasikasyti… Vėliau prašliauždamas jis tam rupūžiokui pagrasino:

– Dink iš čia! Kitą sykį pamatęs aš tave prarysiu.

– Žiūrėk, kad nepaspringtum, – atsiliepė rupūžė.

Rodos, abiem šitam sode visko užteko, bet žaltys vieną dieną iš tikro čiupo tą karpuotą kaimynę ir būtų prarijęs, bet rupūžiokas staiga išsipūtė. Net pats nustebo, kad jam pavyko iškrėsti tokį pokštą.

Visa tai matė ežys, dar vienas sodo gyventojas. Jis būtų tą žaltį, savo konkurentą, sudorojęs, jeigu rupūžiokas jo nebūtų taip skaniai prajuokinęs. Ežys pasakė „bravo“ ir patarė ateity jam užsiauginti dyglius.

Bet apsirikti net ežiui pasitaiko.

Vieną pavakarę ežys išsirengė medžioti ir supainiojo žaltį su gluodena. O šita gudruolė nusprendė sprukti atbula. Ežys ją stvėrė „už galvos“, o iš tikrųjų jam teko uodega. Žinoma, tai buvo skaudi to įstabaus driežo savigyna. Tam, kad išgelbėtų savo galvelę, gluodena turėjo prarasti uodegėlę.

Apsirinka ir žmonės tą gudruolę vadindami varine gyvate, nors ji dar niekam nėra įgėlus, niekam nieko blogo nėra padarius.

Tarp girių gyvenantis Marto senelis Motiejus sakėsi matęs, kaip lapė įritusi ežį į vandenį. Kai ežys išsitiesęs ims plaukti, tada ji ir čiups…

Taip ir būtų nutikę, bet Motiejus tada valtyje tarp meldų meškeriojo ir turėjo pasiėmęs šautuvą. Ta ar kita lapė buvo per daug įjunkusi į jų vištas. Motiejus nusitaikė ir būtų ežio skriaudėją nupylęs, bet ant šautuvo vamzdžio nutūpė laumžirgis. Tarsi kokios ežero laumės pasiuntinys.

Motiejus šovė ir prašovė. Ežys nusiyrė į krantą, o lapė spruko į krūmus. Nuo to laiko Marto senelis nebemedžiojo. Jis buvo girininkas. O Martui apie tuos gyvūnus pasakodamas apgailestavo, kad miesto vaikai nebepažįsta tėviškės gamtos. Ir Martas turbūt neatskirtų žalčio nuo gluodenos ir net rupūžės nuo varlės.

Tegul jis ateinančią vasarą pabūna pas senelius. Martas daug ką sužinos ir įsitikins, kad žmogaus tėviškė – jo antroji motina, o gamta – apleista, gal net serganti močiutė.

Senelio įkalbėtas Martas savo tryliktąją vasarą praleido jų sodyboje. Motiejus tikino, kad kitų tokių atostogų jis nebeturės. Girininkas jau sirgo, nors niekam niekuo nesiskundė. Jis aiškino, kad joks laikas – nei žiema, nei vasara – nesikartoja. Kam visos dienos atrodo vienodos, tam veikiausiai trūksta pastabumo. Tokiam visas gyvenimas nemielas, žmogus pats sau ir kitiems pasidaro nuobodus.

Martas klausėsi, pritarė seneliui ir net sakė, kad šis jo progimnazijoj galėtų pakeisti fizikos ir biologijos mokytoją, kurią visi vadina Kvarka.

– Eik su tais, kurie ieško, o ne su tais, kurie šaukia „radau“, – mokė Motiejus, kai jiedu su Martu užtrukdavo ieškodami gluodenos, ežio ar laumžirgio lėliukės.

Kartą ją rado, gal neseniai prilipusią prie švendro. Jiedu po du tris kartus per dieną eidami prie tvenkinio laukė, kol Martas pamatys neregėtą gamtos stebuklą. Kaip iš to pilko kleckelio, į kurį pavirto iš vandens išrailiojęs bjaurus purvajonis (taip žemaičiuodama jį vadino senelė) pagaliau išsikepurnės didelis ir gražus laumžirgis. Plačiai išskleis keturis permatomus sparnus ir kol bus gyvas, jų nebesuskliaus.

Kai laumžirgis staiga pakilo ir tartum prityręs malūnsparnio pilotas ėmė skraidyti virš tvenkinio, Martas pasakė seneliui:

– Ir aš taip norėčiau… Tik nežinau, kiek metų man reiks mokytis, kad galėčiau valdyti kokį nors lėktuvą.

– Ilgai, – atsakė girininkas. – Kiek žinau, ne kiekvienas gali būti lakūnu. O juo labiau – tokiu oro akrobatu.

– Tai kodėl plaštakė ar žiogas vos tik išsirita iš kiaušinėlio, ir jau žino, kaip turi gyventi?

– Taip, – sutiko Motiejus. – Ir vabzdys, ir žuvis… Kiekvienas gyvūnas, medis, žolė žino savo paskirtį.

– Tai kodėl žmogus toks kvailas? Taip ilgai raidžių nepažįsta. Net kalbėti mokosi.

– Kaip tau prisipažinsiu – ir aš vis dar mokausi, – šypsojosi girininkas. – Gali sakyti ačiū Dievui, kad vis dar atrandi, ko nežinojai.

– Tai kam toks sumautas gyvenimas?

– Vietoj žodžio „sumautas“ galėtum sakyti „sunkus“, „sudėtingas“, „keblus“ ar net „paslaptingas“… Tačiau esi laisvas pasirinkti. Laisvas!.. Kuo būti, koks būti… Atskirti, kas yra gera, kas bloga… Kas gražu, kas nelabai…

– Seneli, tu pats man sakei, – prisiminė Martas, – jei ne laumžirgis, būtum tą lapę nušovęs.

– Bet aš galėjau jo nepaisyti, ar ne?

– O man pasirodė, kad tu dėl jo jau niekad nebešaudei.

– Galbūt, – sutiko Motiejus. – Žmogus šaudo, Dievas kulkas gaudo. Yra toks priežodis. Kiek ko besimokytum, abejonė galbūt mums labai reikalinga.

Keturioliktą vasarą Martas jau buvo baigęs septintą klasę ir tikėjosi gauti dovanų tėvų žadėtąjį mopedą, nors pastaruoju metu ir pradėjo visiems priešgyniauti, prastai mokėsi, praleidinėjo pamokas.

Kai atėjo žinia, kad senelį ištiko širdies smūgis, Martas nevažiavo jo lankyti kartu su tėvais. Sakė norįs pamatyti motociklininkų lenktynes. Kai turės mopedą, tada ir vienas nuvažiuos…

Martas pats nesuprato, kodėl pasidarė toks irzlus, viskuo nepatenkintas. Kaip tas laumžirgis, nerimstantis savo kokone. Jaučia, kad jau turi viską, ko reikia, bet vis dar negali praplėšti savo apvalkalo.

Jo išmanusis telefonas galėjo atsakyti į bet kokį klausimą ir Martui leido susisiekti su visu pasauliu. Bet kažko dar trūko, kažkas dar turėjo atsitikti. Žiedinių lenktynių trasoj jis pastebėjo jauną motociklininkę, kuri buvo apsivilkusi oranžinę striukę su laumžirgiu per visą krūtinę. Martui pasirodė, kad besirikiuodama ji šyptelėjo jam. Gal pastebėjo, kad Martas savo mobiliuoju ją fotografuoja.

Pasitikdamas startuojantį „laumžirgį“ Martas ne tik prasibrovė pro žiūrovų ratą, bet ir peržengė atitvarą. Jis norėjo turėti tos šaunuolės atvaizdą ir pats jai šauniai pasirodyti.

Kažkas jį kliudė. Gal pralekiančio motociklo rankena ar veidrodėlis, bet Martas nepargriuvo. Tik pajuto skausmą, tarsi kažkas būtų nukirtęs jo pirštus, kurie laikė sugniaužę telefoną.

Tie pirštai kraujavo, o Martas net ropom ieškojo prarasto, turbūt jau sutrupinto išmaniojo. Kažkas pamanė, kad vaikinui bloga ir iškvietė greitąją pagalbą.

Ligoninėj gydytojas sutvarstė Marto dešinę ranką ir pasakė, kad jis gali keliauti namo.

– Bet aš adreso neprisimenu.

– Tada mes paskambinsim tavo tėvams.

– Kad aš jų numerių… Viską buvau sudėjęs į savo išmanųjį.

– Tai ką – tu savo galvos nebeturi? – pasišaipė slaugė.

Martas tylėjo, todėl gydytojai nusprendė ištirti, gal jis daug rimčiau trenktas.

Apsiraminęs Martas tėvų telefonus prisiminė, ir jie pagaliau atvažiavę pasakė sūnui, kad senelis po infarkto jau neatsigavo.

– Išėjo… – pravirko mama.

– Sakykime tiesiai – tavo senelis mirė, – pridūrė tėvas.

– Aš suprantu, – patylėjęs pratarė Martas. – Mudu pernai kalbėjom. Gyvūnai gyvena sau ir negalvoja, kad jie yra mirtingi. Aš jau tada kaltinau Dievą…

– Norint kaltinti, pirmiau reikėtų jį surasti, – pataisė tėvas.

– Tai kur jo ieškoti, kur?..

Dabar jau ir Martas pravirko. Mama jį apkabinusi tarė:

– Ar senelis nesakė tau: savyje, vaikeli, savyje…

– Ne. Jis tik sakė „galbūt“…

Kazys Saja. Antrininkas

2023 m. Nr. 12 / Praėjo daugiau negu du tūkstančiai metų. Abelis padėjo išsaugoti Jėzaus Kristaus vardą, pasaulyje susiformavo krikščionybė. Bet ar iš esmės kas nors pasikeitė?

Kazys Saja. Ašis

2022 m. Nr. 8–9 / Veiksmas vyksta mūsų laikais. Ta pati salė
PATRANKA. Kaip matot, mes vis dar septyni.
BALSAI. Matom. Nedaug. Čia tik tie, kurie jau užsigrūdinę.

Kazys Saja: „Eik su tais, kurie ieško…“

2022 m. Nr. 4 / Rašytoją, dramaturgą Kazį Sają kalbina Saulius Vasiliauskas . Rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Saja birželio 27-ąją minės 90-mečio jubiliejų. Galima būtų K. Sają vadinti žmogumi-epocha…

Kazys Saja. Eruditų ratas

2022 m. Nr. 3 / Ką gi… Pasižiūrėjau į laikrodį – mums laikas pradėti. Išjunkit savo telefonus. Mūsų Rate šiandien tik šeši stipinai ir aš, kaip stebulė… Jeigu pritarsit, aš rytoj jūsų vardu įteiksiu ministrui pareiškimą….

Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino

2021 m. Nr. 3 / Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu.

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

2015 m. Nr. 3 / Baigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų.

Kazys Saja. Anapilin

2014 m. Nr. 4 / Ontologinė drama / Apšnerkšto parko pakraštys, netoli esančių globos namų gyventojai, save laikantys mirtininkais, čia kartkartėm ateina pasigrožėti saulėlydžiu ir papostringauti apie tai, kas jų dar laukia. Jie čia atkėblins vienodais chalatais…

Kazys Saja: Apie gyvenimo vaidmenis

2012 m. Nr. 8–9 / Birželio mėnesį dramaturgui, prozininkui Kaziui SAJAI sukako 80 metų. Jubiliejaus ir naujos knygos pasirodymo proga rašytoją kalbina Ginta Čingaitė / 2011 m. vasarą išleidote prisiminimų ir pamąstymų sutelktinę…

Kazys Saja. Volas

2012 m. Nr. 5–6 / Čia svarbiausias veikėjas – MINIA, pasiduodanti įvairiems demagogams. Iš jos išeina ir, atlikę tam tikrą vaidmenį, vėl į ją sugrįžta netgi tokie personažai kaip Hitleris (Fiureris), Stalinas, Nacis, Čekistas…