literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Keturios novelės

1996 m. Nr. 6

Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija

Grįžimas atbuline pavara

Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį. Rytais naujieji rajonai, nutvieksti tekančios saulės spindulių, iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverną palei Mičiganą… Iš tolo daugiaaukščius silikatus, išmė­tytus ant kalvų, gali palaikyti dangoraižiais, o dangoraižių dangoraižį at­stoja televizijos bokštas. Taip gali pasirodyti, kai ankstų vasaros rytą žiūrėsi į Vilnių kur nors nuo Belmonto kalvų, kaip toj dainoj; „Per am­žius dainavo lietuviai, sustoję ant Vilniaus kalvų“. O iš čia, iš miesto va­karų pusės, iš dvyliktojo aukšto žiūrint, rytuose Vilnius smenga į duo­bę. Pagalvojęs gali suprasti, kodėl iš tenai taip veržiasi į viršų bažnyčios bokštai. Pagalvojęs viskam gali pritaikyti priežastį arba manyti ją sura­dęs, – tiems, kurie sufantazavo ir tas bažnyčias statė, gal net galvon ne­šovė bandyti į jas pažiūrėti iš kokios nors Giraitės ar Lazdynų.

Ganėtinai atsargiai laikydamasis už balkono grotelių, daktaras Be­nas dairėsi į Vilniaus tolumas. Dairėsi ne tiek akimis, kiek mintimis, nes akimis neką tegalėjo matyti – kad jau užtektinai sutemę, o miesto šviesos visą panoramą dar labiau gramzdina į tamsą. Tai įdomu: ar katinai naktį išmato toli? Daktaras Benas į naktinį Vilnių žvelgė ne vildamasis ką nors pamatyti, o bent mažumėlę prasiblaškyti – kaži kur jo fizikos viduje po išgerto stiklo vyko cheminė reakcija, labiausiai ji siautėjo galvoje. Matyt, ne jam vienam, nes neaukštas garbanius, ilg­šiui menotyrininkui užsiminus apie Bulgarijon išvažiavusią žmoną, ne visai rišliai ilgšį erzina:

– Kokio velnio ji ten išvažiavo? Kailinių pirkti?

Žurnalo leidėjas, įsidėmėtinas ne tik dėl pusėtino žurnalo leidimo, bet ir labai ryškiais tamsrudžiais apgamais ant abiejų skruostų, norė­damas įsitraukti į prasidėjusią šneką, persikelia koją ant kitos, prieš tai darydamas jis turi rankomis už liemens trupučiuką kilstelti dailutę manekenę, kuri, pamaniusi, kad ilgiau nebegalės sėdėti šiame jaukiame soste, katės balsu ima miaukti.

– Man čia taip gera, gera…

Pasikeitęs koją ir vėl jaukiai nutupdęs žurnalo leidėjas ima glostyti manekenei plaukus.

– Nepešk, – sako jam manekenė.

Ar jis peša, ar ji nori, kad peštų.

Garbanius pasigenda daktaro Beno, atsistojęs nueina žvilgtelti į virtuvę, skėsčiodamas rankomis išgriūva į balkoną.

– Žiūri, o nieko nematai, tai kam tada žiūri?

– Klausyk, kaip manai, ar katės naktį mato toli?

– Durnas… Katės? Kad jos ir dieną toli nemato. Tai radai kuo susidomėti! Eime vidun, pasėdim, kol dar turim, ir neriam namo. Škac! – sako jis manekenei, kuriai už dailios kojos, aptemptos dailia ir kojine užkliūva. Apgamuotasis žurnalo leidėjas kliudymo sukrutintas sūpuojasi per kelius, tyčia, velnias, sūpuojasi taip ilgai, kad sūpuotųsi ir manekenė. Ilgšis menotyrininkas su buteliu apeina visus ir įpila – mat jie sėdi ne prie stalo, o kur kam pakliuvo. Menotyrininkui nepasisekė šneka apie Bulgariją ir žmoną, tai jis taikosi užvesti kitą:

– Mafija, mafija… Visiems visur ta mafija. Net menotyroj. O aš jos nematau: parašo žmonės, ką galvoja, ir tiek.

– Nematai? Tai kaip tu matysi, jeigu pats toks esi! – išgėręs kaži kodėl popikčiai sako garbanius.

– Aš? Mafija?

– Žinoma. Giri tik saviškius. Bet apie tai daugiau nešnekam. Kad gudrus, pasakyk, kieno eilės: „Dūmai, stalas, troškulys pasiutęs, žai­džia saulė butelio dugne…“ Kieno, ką?

– A.M., – nemirktelėjęs atsako dailėtyrininkas. Manekenė ant leidėjo kelių krusteli, ji irgi įtempia ne tik dailią koją, bet ir atmintį.

– O jūs man pasakykit, ar katės naktį mato toli? – kertėj nuo savo klausimo negali dar atšokti daktaras Benas.

– Eik tu… žinai kur! – užpyksta garbanius.

– Ir eisiu. Nusibodo.

– Tau vienam… nusibodo? Mums ne? Verčiau aš tau patarsiu, kur pasiskaityti, kaip reikia padaryti katei bidė…

– Sau pasidaryk… Eilės ne A.M., o E.M. To mirusiojo… Pasitikrinkit… Tai ir sudie.

– Jis išėjo? Jis iš tikrųjų išėjo? – spėja suspigti manekenė. – Tai nervai… Negalėčiau su tokiu… – išgirsta Benas anapus durų.

Iki stoties atpila taksiu, o iš ten, žinojo, kadaise būdavo vadinamųjų maršrutinių. Tokių nebėr. Yra ekstra… Eikit švilpt, kad aš jums tokius pinigus mokėčiau! Apėjęs suranda ne iš tų ekstra, bet ir tas ponas, iškart nevažiuoja, įdėmiai nužvelgia daktarą Beną, rodos, ne orą uodžia. Jau sutinka vežti, tik reikės apmokėti iki ten ir atgal, bet jam vis tiek dar reikią užsukti į dispečerinę, išsirašyti kelialapį… Katino pikį – ne kelialapį, bijo taip važiuoti, nori tenai, toje dispečerinėje pro langiūkštį parodyti, iš kokio molio tasai tokios tolimos kelionės žmogėnas nulipdytas! Palikdamas mašinoje savo keleivį, šoferis ištraukia iš variklio spynelės raktuką, kaži ką galvoja, bet greitai sugalvoja – liepia kartu eiti ir Benui. Įsliūkinęs paskui šoferį, kuris lyg ir norėjo, kad Benas eitų greta, o ne iš paskos, daktaras Benas iki ausų nusiviepė pusėtino gražumo mergiščiai prie kaži kokio pulto.

Kai pagaliau išsirango iš miesto ir kai šviesos vis smarkiau ima plėšti asfaltą, ilgai muistęsis šoferis paklausia:

– Kas per bėda prispyrė, kad po vidurnakčio taip toli lekiat?

– Tenai manęs laukia žmogus.

– Šitaip, šitaip… – abejingas šoferio balsas. Tai netiki žmonės! Ir tas šoferis netiki, kad jo keleivio gali kas nors laukti.

Tikriausiai dieną plentas neatrodytų toks vingiuotas, dabar šviesos vis atsimuša ir atsimuša į alksnynus ar pušeles, šoferio akys kelią prižiūri atidžiai.

– Sakot, laukia?

– Laukia! O ką? Jūsų niekas nelaukia?

– Neširskit. Spėsim. Matot, kaip varau!.. Kiek jums metų? Atleis­kit, kad klausinėju…

– Jūs kaip tas rusas po karo – įvirsta į trobą, o tada kriokia: „Možno?“

– Šiaip paklausiau… Nesvarbu… Iš kur tas randas ant nosies?

– Po velniais! Žiurkė vaikystėj įkando. Vos nenusinešė nosies.

– Neširskit! Meluokit sveikas… Pamaniau, gal kokia kulka… Matai, kai buvau jaunas, man per karą…

Daktaras Benas atidžiai žvilgteli į šoferį – tai kiek jis dabar gali tu­rėti metų, jei apie karą šneka? Mažų mažiausiai – septyniasdešimt, o atrodo – kaip jautis!

– …karo metais man peršovė… per tą svarbiausią vietą. Ir viskas – visos pajėgos dingo. Prapuolė amžinai! Jau galą norėjau pasidaryti. Ir čia pasitaikė tokia sanitarė… Olialia! Atsidaviau jai kaip triušis… Gal negerai sakyti, bet ji buvo nelabai graži… Jeigu jau kare niekas prie jos nelindo… Ir ką tu manai? Pamažu sugrįžo visos galios. Viskas sto­josi savo vieton…

– Stojosi, stojosi… – sumurmėjo daktaras Benas. – Tai ir džiauki­tės!.. Gal žinot, ar naktį katės mato toli?

Dabar šoferis žvilgt į Beną, tačiau trumpai – reikia žvilgt į kelią.

– Kačių ir pasiklausk! – ar tik nebus šoferis supykęs. – Aš jums iš dūšios pasakoju, o jūs…

– Ir aš sakau iš dūšios: gerai, kad jums viskas taip laimingai bai­gėsi. Užtat ir dabar drūčiai atrodot, nors metų, mano galva, jau turite turėti… Bet atleiskit, o kokio galo ėmėt man apie tai pasakoti?

– Kodėl? Tai tau dar neaišku? Kiekvienam panašesniam žmogui pasakoju…

– Panašesniam? Kas čia dar per nesąmonė?

– Kaip kaip? Nesąmonė?.. Tik jau pagalvokit… Tai kokio velnio da­bar naktį lekiat? Ką?

– Sakiau: laukia žmogus…

Šoferis išsišiepė.

– Žinai ką, tu man smegenų neknisk!.. Škac! – surinka, kai įsuka į centrinę miesto gatvę. – Šit jums ir katė! Nė velnio ji nemato, kitaip – ar lįstų po tekiniais?

Sustojęs prie daktaro Beno nurodyto namo šoferis atidžiai suskai­čiuoja pinigus.

– Gerai… – kaži kaip atlaidžiai ir žmoniškai staiga sušnenka jis. – Dabar žinot ką, kaip žmogus… kaip vyras vyrui patariu: jūs eikit, pasižiūrėkit, jūs mažumėlę padauginęs, o jei nerasit? Eikit, pažiūrėk aš čia palauksiu. Aš vis tiek grįžtu atgal, už grįžimą sumokėjot. Jei nerasit – parvažiuosim kartu, kur naktį dėsitės?

– O ne! Jūs abejojat? Važiuokite sau.

– Pagalvokit… Aš dar užsuksiu į autobusų ir gelžkelio stotį, ten palūkuriuosiu, gal koks keleivis pasitaikys, jei buvo į tą pusę, tai gali būti ir į kitą… Jeigu kas – ateikit.

– Važiuokit laimingas, važiuokit.

Priėjęs prie laiptinės durų žvilgtelėjo į virtuvės langą – tik virtuvės langas toje pusėje ir tebuvo. Vazonėlis su gėle prispaustas prie stiklo, baltas žiedas atrodė plonytis – lyg priklijuotas. Tolokai kieme įkelta į stulpą švietė lempa ir gana aiškiai apšvietė langą, kurio pačiame kam­pe daktaras Benas užmatė rainąją katę – po galais – ji tupėjo ir pakai­tomis čia viena, čia kita koja, prieš tai pedantiškai ją paseiliojusi, prausėsi!

Kutenanti, jauki šiluma užliejo sudiržusią daktaro Beno širdį. Kai vėrė laiptinės duris, matė, kad katė jį jau irgi pamatė, nustojo praus­tis, ištiesusi kaklą jau žiūrėjo pro stiklą žemyn, į Beną.

Laiptais lipo tyliai, nenorėdamas žadinti įmigusių žmonių ir vilda­masis kuo didesnę staigmeną padaryti tam, kuris laukė. Durų mygtu­ką paspaudė jautriai, klausydamas, kas darosi už jų. Iš pradžių viduje nepasigirdo nė krepštelėjimo, po antro skambučio, jam pasirodė, švel­nūs žingsniai nutapeno iš virtuvės ar iš kambario koridoriaus link. Ta­čiau niekas durų nevėrė. Jau ketino imti kalbėti, raminti, kad neišsi­gąstų, kad skambina savas, tačiau paspaudė mygtuką dar trečią kar­tą. Tylu – kaip vandenų gelmėj, kaip palaimos apimtoj sieloj… Iš pradžių net nesuvokė, kas atsitiko, į kokią bjaurią padėtį jis pateko, bet greitai kiekviena akimirka ėmė priešais jį statyti vis baisesnę ir baisesnę sieną. Spausdamas ketvirtą sykį jau nebeturėjo jokios vilties, nė kiek nebelaukęs ėmė lipti žemyn, pačioje apačioje stabtelėjo, ir jo sudirginta klausa, rodos, vėl pagavo žingsnius anapus anų durų. Iš­ėjęs žvilgtelėjo į langą – balta gėlė tebebuvo prisispaudusi prie stiklo. Kai pasisuko eiti, ties namo kampu dar kartą atsigręžė: anoje stiklo pusėje, ant palangės, tupėjo raina katė, kuri suklususi pro langą sekė Beno žingsnius.

Pirma mintis, kai išėjo į gatvę: kuo greičiau į stotį! Lėkė pusteki­nis, deja – per stoties aikštę vėjūkštis į pakraštį nuginė murziną po­piergalį – tik tokia gyvybė jį čia pasitiko. Užmetė akį į plentą – prie pat posūkio Vilniaus kelio link raudonuodamos tolo dvi automobilio akys. Galbūt to paties automobilio.

Jau nebesiskubindamas grįžo į miestą, nuėjo į skverą priešais bažnyčią, pasiklojo lietpaltį ir atsigulė ant ilgo iš medinių juostelių su­kalto suolo. Kai aprimo, galėjo išgirsti, kaip upės slėnyje tarpas nuo tarpo pasigarsina lakštingalos. Dar nežinojo, ką reikės daryti sulaukus aušros – iš čia į Vilnių autobusas išvažiuoja labai anksti, bet kaip jis važiuos, jei anam šoferiui atidavė visus aliai vieno pinigus! Plikas kaip tilvikas! Baisiausia, kad tame mieste ir pažįstamu neturi. Į parytį darėsi vėsoka, ta jų sambūrio metu prasidėjusi cheminė reakcija ėjo vis menkyn ir šaltis lindo po išdėvėtu apsiaustu. Šaltis ir troškulys. Prisiminė, kad telegrafas dirba kiaurą dieną ir kiaurą naktį, pasistatęs lietpalčio apykaklę nukiūtino ten, išgąsdino snūduriavusią mergaičiukę, o kai paprašė vandens, toji visai persigando. Atnešė įleidusi į butelį iš krano ir atsiprašė, kad taip nemandagiai.

Valandėlę pasėdėjęs ant suolo išėjo. Kaži koks balsas viduje kuž­dėjo nueiti dar kartą prie to namo, o gal? Bet nėjo, patraukė vėl į sto­tį, dar nežinodamas, ką darys, kai atvažiuos išganingasai autobusas. Vos įžengęs į stoties teritoriją, gūždamasis nuo vėsos, susikišo rankas į lietpalčio kišenes ir… ir pirštais užčiuopė kokį popierėlį, ėmė atsar­giai atsargiai jį traukti aukštyn, tramdydamas spurdančią širdį. O Die­ve! Popierinis pinigas! Visai pamiršo, kad vakar vakare, kai susitiko to namo dvyliktajame aukšte, garbanius atidavė jam menką skolelę, užsi­likusią nuo kažkokio butelėlių pirkimo, padavė ne į rankas, o įmurkdė tiesiai į lietpalčio kišenę – jau vien dėl gražuolės manekenės nebūtų buvę gražu tuo menku pinigu švaistytis.

Dabar jis drąsiai, vos ne dainuodamas sėdosi į aprasojusį, ką tik nuplautą autobusą, sėdosi ne vien jis, atskubėjo dar vienas kitas ke­leivis, o kai pradėjo važiuoti, kai priartėjo prie tos gatvės, kai ėmė rie­dėti gatve ir vis toliau ir toliau palikti namą su virtuvės langu, baltu žiedu ir kate, išdavystės siaubas taip ėmė smelktis į jį visą, kad, ro­dos, nutirpo ne tik rankos kojos, tirpulys pagurkliu ir sprandu ėmė kilti aukštyn, čiupinėti galvą… Ką darau, kaip galiu šitaip – vieną pa­keisti kitu: ką tik naktį lėkiau lyg vejamas, o dabar, kai nieko nera­dau, o tik tą pinigą, tą rupūžę pinigą, iš čia išlekiu dainuodamas? Niekšas, niekšas!

– Sustokite, man bloga! Būkit geras…

Pirmiausia išgirdo konduktorė, rankoje dar tebelaikanti jo pinigą, greitai visą negerą padėtį suprato ir šoferis, kuris ėmė pamažu sukti autobusą į pakelę.

– Reikia mažiau lakt! – dalinės visuotinės tiesos gabalą numetė vi­sai nebjaurus vairuotojas.

– Ačiū… Važiuokit, aš liksiu… – ant priekinių durų laiptelių stovė­damas išstenėjo daktaras Benas.

– Nebevažiuosit? – jau aiškiai užjausdama pasilenkė konduktorė.

– Ačiū… Ne-be-va-žiuo-siu… – dirbtinai sužiogčiojo jis.

Kaži ką greitai galvoje sumetusi konduktorė padavė jam pinigą, kurio daktaras Benas nespėjo paimti. Pinigas nuplasnojo po kojom ant žemės.

– Jūs tikrai nebevažiuosit? Mes palauktume… – pasiutusiai greitai žmonės atgauna jautrumą! Staiga atsileido ir šoferio pyktis.

– Ne. Dėkui.

– Bjauriai prasideda diena… – rodos, atsiduso šoferis ir džerkštelėjęs įjungė pavarą.

Vienišas žmogus anava palei kelią į ganyklą jau tempė karvę.

Iš pradžių daktaras Benas saugojosi žmonių, kad jie ko nors nege­ra nepagalvotų, užmatęs kokį netoli einantį, pasilenkdavo, nuduodavo ko beieškąs ir atatupstas traukdavosi į tą pusę, kur liko namas su žie­du ir kate. Paskui pamatė, kad šitaip apsimetinėjant jo kelionė truks labai ilgai, tad nebepaisė nieko: varėsi atbulas į priekį; kad neužkliūtų ir neįvairuotų į kokią duobę ar marmalynę, į kokį katmėšlį, tarpas nuo tarpo pasilenkęs apsidairydavo per šakumą, o kai šitaip ėjęs pavargo, tai kelis sykius stabtelėjo pailsėti. Rodos, ne kažin kiek tuo autobusu pavažiavo, bet autobusas yra autobusas, jo greitis, lyginant su atbuliniu daktaro Beno greičiu, daug didesnis, todėl šitas grįžimas at gal gali kiek užsitęsti.

1995.III.18


Mėnulio gniaužtuose

Vakare išėjo pasivaikščioti palei upę. Iš tos pusės, kur ėjo, pro pli­kus juodalksnių kamienus ir šakų sausgysles ėmė rodytis mėnulis. Pagalvojo, kad jiedu tiktai du šioje vietoje. (Lyg mėnulis irgi būtų čia!) Pats savęs tyliai klausė, kodėl, kai užeina nerimas, visada patraukia pievoje sumintu taku į šiaurės rytus, ten, kur prasideda upės ištakos. Stabteli ties posūkiais, kartais nueina taku tiesiai, o kartais kėblina pačiu upės krantu, žemu tose vietose, išrausiotu kurmių, gal kokių žiurkių, gal bebrų išvingiuotu siauromis ir plačiomis šliūžėmis. Kėbli­na lyg kokiu apsilaupiusiu dubens pakraščiu. Tenai, kur upė daro vin­gį, vanduo pakraščiuose sūkuriuoja, gremžia ir gremžia smėlį, maišo ir maišo duburių dugnus… Kaži kokios šiurpios galios turi vandens gylis – ten, kur jo sluoksnis plonytis, perregimas iki gelsvo dugno, gali žiū­rėti kiek nori, jokių pajautų, o sustoji ties gelme, įsižiūri – ir suima šiurpas: tavo žodžiai, tavo kalba, pagalvoji, jeigu nusileistum tenai, gilumon, nebeturėtų jokios prasmės, jokios galios bendrauti. Tikrai ža­vu: viskas taip čia pat, už kelių metrų, poros sieksnių gylyje – ir tu be­regint tenai pasidarytum kokio kelmo, kokio įmirkusio medgalio ver­tės. O gal ir tos neturėtum – nežinai, kuo tenai tave laikytų. Keista gelmės nežinomybė ir trauka. Čia, paviršiuje, nors ir vienas būtum, galėtum išgirsti bent savo balsą, jei ko nors pabūgęs riktelėtum, jį at­kartotų laukymės, medžiai, jį kas nors išgirstų, kas tuo metu būtų pa­viršiuje. tolimiausiame paviršiuje, tolimiausioje plynėje. Dabar toli­miausioje plynėje, celofaninėje plynėje – abejingas, bet gal kaip tik dėl to ir mielas pilnaveidis mėnulis. Ne, ne abejingas, o tolerantiškas, vi­sada vienodai atsainus, nesikišantis į tavo gyvenimą. Gal ir į tų, kurie gyvena po vandeniu ir žibančiomis puvėsių akimis iš visų paskatų no­ri ką nors matyti pro vandens molekules.

O keistybe – netolimoj gelmėj, visai čia pat, yra kitokiais elektronų judėjimais sutvarkytas gyvenimas!

Tai skaudžiai ir baugiai pajutęs, traukė taku toliau, nepriartėdamas prie upės posūkių. Vienoje vietoje, vos tiktai spėjo kelias dešimtis žingsnių pasukti iš tako – akį patraukė mėnesienoj sublizgęs žilvičio krūmas – buvo išgąsdintas: kažkas captelėjo už kojos, ėmė veržti ir tvirtai laikė. Tikriausiai riktelėjo, nes kaži kas suriko ir anoj upės pusėj, prie skardžio, kurio papėdėje augo seni apsamanoję ąžuolai vėju nurautomis šakomis, tiksliau sakant – be šakų, nes jas nurovė vejai. Toje vietoje mėnulis kaip skis nebuvo nė kiek užstotas, nes didieji medžiai liko tolėliau, užtat apsiraminęs ir įsidrąsinęs pažiūrėti apačion, į tą plėšrūną žvėrį, į tą apžiojusį jo koją, pamatė, kad iš tikrųjų ją apžiojo paprasčiausia kilpa, tiesiog ji smaugė jo nudėvėtą batą iš įsiūčio, kad ne tas, kam ji buvo pritaikyta, pakliuvo. Išlaisvinęs koją išlaisvino ir žilvitį nuo kilpos, atmazgęs ją nusviedė į krūmus. Šitame paviršiuje, paviršiniame gyvenime, jei tiktai nori, tai ir gali būti nau­dingas ir šio to vertas – šį sykį kokiam kiškiui ar stirnai.

Grįžtant priekyje ėjo, taip trupučiuką iš šono, lyg slapstydamasis, šešėlis – ilgesnis už žmogų. Daug lengvesnis ir išsilaikantis ant mėnu­lio nušlifuoto vandens.

Kai sugrįžo, vidurnaktį, mėnulis ėmė smeigti savo drungna šviesa šį paviršinį gyvenimą kiaurai, nes jam pavyko užsikaburkštinti aukš­tai, o medžiai dar lapų neturėjo. Jau neturėjo. Išvėsęs oras buvo skaidrus, tad šaltadrungnė mėnulio šviesa prasiskverbė lengvai, lindo pro langų užuolaidas, mėčiojo išskydusius daiktų šešėlius. Snūduriuo­damas jis ėmė galvoti, kad ne tik daiktų, o ir minčių. Tai įdomu: min­tys ėmė skleisti šešėlius, ir poaiškius, mėnulinius. Minčių nuotrupo­mis pastatyta gelsva palapinė labai netiko prie vaikystės miško, ką ten prie miško, prie nieko ji netiko, nes anais laikais jo krašte jokių pala­pinių niekas nematė, nebent tiktai kokią plasč-palatką. Taigi – geltono­ji palapinė prie nieko arba prie visko netiko. Bet jis ją pasistatė, taip įtempė palapinės nugarkaulį, kad ant jo sutūpusios didelės juodos varnos negalėjo nė kiek įlenkti, nors stengėsi, kraipydamos uodegas sūpavosi kaip pasiutusios. Jaunas, vienmarškinis, žvilgtelėjęs veidro­dėliu į vos vos pradėjusius kaltis ūselius, kuriuos gremžia tris kartus per dieną, išlindęs iš palapinės jis patraukia tiesiai savo trobos link, ta troba visai netoli, gal net ir ne naktis, o ankstus rytas, šiame paviršiu­je dar nėra saulės, jinai kaži kur toli už miškų, žadėtoji jos šviesa pa­maži ateina ateina, glaustosi glaustosi.

Prie trobos, prie tvorelės, už kurios taip aitriai kvepia diemedžiai, riogso virve apraišiotas brolio dviratis. Pasidaro kaži ko baugu. Ko? Kad pargrįžęs neras savo palapinės? Ir kad palapinėje nebus, ko am­žiais nebuvo: to iš proto varančio gražaus veido, tos tobulybės, tos, kuri undinė, kurios uodega anoje gelmėje, ne paviršiniame, o gylio gyvenime. Atsigręžia kiek nusigandęs: tebėra, tik labai labai nutūpta mi­singinių paukščių. Ką tai galėtų reikšti? – ateina kaži kokia sapnuo­janti mintis, ir taip pat sapno mintis atsako: tai nereiškia nieko, visiš­kai nieko. Arba pasistenkim kalbėti tiksliau: tai reiškia, kad tu esi šiame, paviršiniame, gyvenime, ne žuvys sutūpė ant palapinės, o paukščiai.

Ačiū Dievui – rąžydamasis išeina brolis dryžuotais marškiniais, nė kiek nenustemba, gali pagalvoti, kad kiekvieną rytą pas jį kas nors at­eina iš geltonos palapinės. Matyt, taip ir yra, nes jis nė neklausia – iš kur, kodėl, kam, o klausia ko kito:

– Tai ko pageidautum šiandien?

– Kaipo čia gyvenantis, gal tu geriau žinai, kur galėtų būti Graiki­jos istorija?

– Žinau! Ar tau paduoti?

– Aš jos ir atėjau.

– Pala. Tuoj užlipsiu ant aukšto. Mačiau, yra prie tavo testamento.

– Kokio testamento?

– Jei ką darai, tai žmoniškai įsidėmėk! Prie tavo testamento kurį surašei.

Neprisimena jokio testamento, bet visiškai neturi ir noro ką nors aiškintis. Brolis ramiausiai pasistoja ant kopėčių, labai stambus jo užpakalis, aptemptas išaugtinių kelnių, kyla į viršų. Netrukus jis kepėstinasi žemyn, laikydamas rankoj knygą.

– Šita?

– Pala! Kad tave!.. Kad čia ne Graikijos istorija…

– O tai kokia?

– Romos.

– Ar tau… tokiam ne vis tiek?

Tikrai kad vis tiek – galvoje tvinkčioja mėnesienos mintis, ir jam, pasiėmus knygą, reikia labai greitai iš čia eiti, kaži kaip nujaučia, kad vis labiau kas akimirką reikia eiti, brolis pro duris įlenda į priemenę – tikrai jis jau bus įpratęs, vargšelis, kasryt broliui ką nors paduoti – ir tuo metu, lanku riesdama uodegą, pasirodo balta brolio katė.

Labai labai reikia skubėti, ardo palapinę, čia tokie skanūs moteriš­ki ir žuviški kvapai, Romos istoriją išvėpusi snapą nusineša lyg bjau­rybė didelė juoda varna, palapinė jau sulankstyta, suklostyta… O! Vi­sai ji panaši į Romos istoriją! – bet dabar atsiranda didesnė bėda: o kur dingo jo gražutis mažas katinėlis? Tai juk katinėlis buvo palapi­nėj, jį paliko eidamas ieškoti Graikijos istorijos, jis tiktai troško, kad palapinėj būtų undinė, tik ilgėjosi… Visai baisu. Laksto po lauką, rau­sia žemę, kur stovėjo palapinė, mėnesienos mintis liepia ieškoti gylyje, gelmėj, bet kad čia nėra upės. tiktai pulkeliai tokių gražių vaikučių, tokių gražių, kad jis laimingas pagalvoja: tikriausiai jie našlaičiai.

– Vaikelyčiai, ar jūs nematėt mano katinėlio?

– Ar tokio dryžuoto? – klausia vienas išsišiepęs.

– Nežinau kokio! Katinėlio…

– Nematėm. Gal jis kur su katinais žaidžia.

Lekia pasibrukęs po pažastim palapinę – Romos istoriją, o priešais tokia sidabrinė mėnulio šviesa, o per ją ilgu ilgu sijonu apsivilkusi jo motina – eina link sūnaus ulbėdama.

– Mamute, ieškau katinėlio… – Ir tai pasakęs jis pats jau mato ka­ži kokius įtaisymus, panašius į šiltnamį, po jų stiklais žaidžia daug katinų ir katinėlių.

– Palauk, – sako jam motina. – Tu nemokėsi, tu viską sugadinsi.. Aš pati. Mačiau, tenai yra tavo katinėlis. Eisiu ir paimsiu. Gink Dieve, tu neik.

Motina atsargiai praveria šiltnamio duris ar vartus – kaip jie vadi­nasi? Jis irgi prieina arčiau, mato ne pro stiklus, o pro tokią perregimi plėvelę: tikrai jo katinėlis pasilinguodamas prikritęs prie kažkokio ilgo padaro žinda, lyg veršis baksnodamas tam padarui papilvę.

Bet juk toji, kurią žinda, gyvatė! – pagalvoja jisai mėnulio sapno mintim, o motina jau tykiai tykiai taikosi paimti jo katinėlį – capt už nugaros ir išneša. Paduoda jam lyg kokį negyvą daiktą, bet jis mato, koks tai gyvas, koks sunkus padaras, šitiek prisiputęs, šitiek prisiputęs…

– O tu žinai, sūnau, o žinai, kas ten tysojo, toji, kurią jis žindo? Puma! Ko dabar išsigandai, ar nematei, juk vėpsojai?

O tu žinai, o tu žinai, kas viskas tas yra? – miaukteli rąžydama­sis katinėlis. – Tai yra, tai yra bjaurios tavo minčių nuodėmės… Nuo dėmės prie dėmės… Supranti?

Pjaunasi kambaryje daiktų šešėliai, nes šviesa sklinda iš aukštai, iš viršaus, prasiskverbė ji pro visus langus, gal ir sienas. Sidabrinis beržas taip įsilinguoja nuo vėjo ar nuo kaži ko, kad tarpais pasilenkia prie namo stogo ir jį glamonėja belapėmis šakomis, glamonėja ir bu­čiuoja. Jau alsuoja kaži kas ir prie mėnulio apsėstojo lūpų, jau gal pa­lietė jo nosies galiuką, bet už lango, už mėnulio šviesoje išskydusios užuolaidos vypso kaži kieno keptuvės dydžio veidas, jis turi ir burną, jis baugina:

– Jei dar nevėlu, būk atsargus, traukis, traukis, negerk iš jos lūpų nuodų!

Kaži kas kelis sykius trinkteli į langą – gal iš tikrųjų nori perspėti, nuo ko nors atitraukti – trinkteli labai stipriai, net baisoka: stiklas juk ne guminis. Tikriausiai kas nors nemiega, kam nors pasidarė negerai, atėjo šauktis pagalbos, ieško užuojautos, reikia pratraukti užuolaidą ir pažiūrėti. Nieko nėra. Visai nieko. Nieko nėra ir mėnulio nutviekstoje sieloje, tiktai bjauri sumaištis. Visai nieko nėra. Baisu, negilinkim šito supratimo, negilinkim. Nuvirsta patalan, bet ir vėl reikia greitai keltis, nes dabar trinkteli į kitą langą. Kaip padaryti, kad būtų tiktai vienas langas? Kaip padaryti, kad būtų tiktai vienas langas – kaip yra tiktai vienas gyvenimas? Vienas? O ten, vandenų gelmėj, tai jau nebe gyve­nimas?

Atitraukia ir palieka atitrauktas visų langų užuolaidas, taip stip­riai į vidų plūsteli šviesa, jog atrodo, kad kambary ima atsirasti toji gelmė. O gelmė palaimingoji, tu kaip moteris! Dieve, koks didingas tos gelmės gyvenimas!

O priežasties vis dėlto būta: kai tik atitraukia paskutinio lango užuolaidą, anoj pusėj mato sidabro šviesos nušviestą negyvą paukštį (kodėl ne žuvį?), gulintį netoli sienos, prie lango. Po langu! Galvytės plaukeliai pašiaušti, snapelis išsižiojęs. Reikėtų išeiti į lauką, pačiupi­nėti. o gal dar gyvas, pamena, kaip vaikystėje atgaivindavo – pražio­dindavo snapelį ir pūsdavo savo kvapą. Bet ateina raminanti mintis, kad suspės ir išaušus. Vėl kėblina prie lovos, mėnesienoj dabar mato, jog yra apsivilkęs tokius pat marškinius kaip ir jo brolis tada, kai iš palapinės ėjo ieškoti Romos istorijos, o brolis surado ir pakišo Graikijos istoriją… Reikėtų dar gultis, bet kad nelabai yra kur – lo­voje susirietęs jau begulįs mažutukas jo brolis, toks mažutukas, kad jis gal dar nemoka ir kalbėti. Moka:

– Pasislinksiu, užteks ir tau vietos! Tu toks mažuliukas…

Ir pasislenka, ir užtenka.

Rytą mėnulis jau buvo dingęs, gal nukeliavęs į Graikiją.

Iš pradžių žvilgtelėjo pro langą ir tik po to išėjo į kiemą, pažiūrėjo iš arti: prie beržo buvo numesta išpurvinta kraujuota vištos galva. Čia pat beaimanuojanti senutė kaimynė:

– Įjunko koks bjaurus padaras, pjauna ir pjauna, o kaimynų šuo galvas paskiau tąsioja po kaimą. Naktimis nemiegu, o negaliu to bai­saus padaro užmatyti ir pagauti… Sakiau prašysiu, kad jūs pasiaukotumėt, kokią naktelę nemiegotumėt ir pasaugotumėt. Nejaugi tai nesugausim?

1995.III.18


Meilės šypsnys išeinant

Naujovių vėjai pūsteli ne tik miestų skersgatviuose, įsisuka jie ir į nuošalesnes gyvenimo kertes, įsisuka keldami seniams (tiksliau – se­nėms) siaubą, o jaunuomenei ir apskritai pagalintiems beateinančios naujovės kelia ir smalsumą, ir sunkiai suvaldomą džiaugsmą. Sakome – beateinančios naujovės todėl, kad jos atsiranda ne iš sykio, nenu­krenta kaip iš dangaus ledo kruopos birželio mėnesį, o pirma jos pa­siunčia gandą, užuominą, garsą: jau nuo tada ir tada atsikrausto meistrų brigada ir jau ji įsikurs ilgam, gal net keleriems metams, o gal ir dešimtmečiams, nes sumeistruos jie ne tiktai kokias pirkias, kluo­nus ar tvartus, jiems bus pavaldu net naujas kaimo tvoras užtverti, tik su tomis tvoromis gali prireikti palūkėti, nes andai laiškininkas ar girdėjęs, ar skaitęs, kad bene tik trečią projektą į sostinę vežęs tų visų meistrysčių architektas, ir vis nepatvirtina. Pirkių, kluonų, tvartų – patvirtino, o tvorų – ne. Ir nieko čia neįmanomo nėra: didžiausią garsą skleidžia ne bažnyčia, nors ir naujai pastatyta, o mažutukė sena var­pinė pažaliavusiu, samanom apėjusiu stogu, jos varpas!

Galima laukti ir dar vienos naujovės – meistrų brigadai iš paskos skuba į kaimą ir nuo nebeatmenamų laikų čia panaikinta parduotuvė. Būsianti iš pradžių ji tiktai duonytei, sviestui, kokiai konservei pritai­kyta, gal alučiui. Dėl šito, dėl to stipresnio… Galėsim, galėsim, kai apsiprasim, bet jau slapčia, neviešai… Kokių kelnių ar marškinių kol kas nebus. Gal ir dėl to, kad ir kaime, ir už kaimo, tų visų apylinkių cent­re, gerai prisimenama dešimtmečių istorija, kai šito va paties kaimo parduotuvėlėje buvo visko – ir pašaro, ir apdaro. Mitriai sukosi parda­vėjas, kuo ilgiau parduotuvėje dirbo, tuo jis gražėjo: dailiai ėmė rengtis ir autis. Bet viską reikia daryti su saiku, o jis to nepripažino – vilkėjo kasdien naujais marškiniais ir avėjo naujais batais, kol vieną sykį aikštingesnė moteriškė pastebėjo, pirkdama saviškiui marškinius, kad jų apykaklė įjuodusi.

– Tai kur neįjuos? – atsikirto pardavėjas, atsikirto, bet vis tiek ma­žumėlę sukluso jo nuojautos. – Kokiais pirštais čia jūs visi prekes čiupinėjat? Atmaunat tiesiai tvartus mėžę!..

Tuoj po to atsirado ir tiesiaeigis vyras:

– Pirkčiau, bet kad šitie batai nunešioti. Man taip rodos.

– Tai tau rodos, o yra kitaip: brūžuos, brūžuos, kol pasimatuoja. Keli tokie kai pabrūžina, tai kur tau nebus panašu, kad nunešioti.

Bet iš miesto atskubėję tikrintojai nustatė, kad brūžino ir marškinius kasdien keitė pats pardavėjas, tad kai užtrenkė duris, tai iki pat šiolei.

O šit dabar jau parsiranda žinia, gandas. O šis dabar po kokio mėnesio tų žinių ir gandų atlėkė prie senelių neseniai paliktos pirkios – netoli senučiai išvažiavo, į kaimo kapinaites – mašinėlė, iš paskos dar kita, tuoj pat užpyškino ant nedidelių langų geležines grotas, grotas įrėmė ir tarp durų staktą, sukalė lentyną ir ant jos sutupdė kepalus, konservų dėžutes, alaus butelius ir litrines užsienietiško vandens gilzes – tai velniava, tiek skaisčių šaltinių sunkiasi čia pat, atšlaitėse, o vandenėlis atgabentas iš užsienio. Užsienyje ir pasaldintas, parūgštintas, padruskintas. Ne, ne, ne iš gretimo kaimo, kurio vardas Užsie­niai, o iš už gronyčios. Vyreliai, pritaisę grotas ir išgėrę po du butelius alaus, išmovė kaži kur, gal vėl kokių grotų kalti, o prie krautuvės lentynų stojosi jauna juodplaukė. Kai ji užsivilko baltą baltutėlį chalatą, tai atrodė, kad ant to kalnelio atsidarė ne menka parduotuvėlė, o mažų mažiausiai kokia koplyčia. Drąsesnieji vietiniai žmogeliai suėjo beregint, dar grotininkams begeriant alų, pirkosi ir vietiniai, čia pat kliukino, kieme, į storo kampuočio galą atsikimšdami butelius. Moterys ėjo priešpriešiais vienos į parduotuvę, kitos– iš, persimesdamos žodžiu Ir viena kitą papeikdamos.

– Tai kolgi tu tiek daug prisipirkai duonos? Juk rytoj vėl atveš.

– Atveš neatveš.

Visai neblogą kryptį buvo paėmusios šnekoj, antrosios juk ir kažkoks išminčius yra paabejojimo nesupeikęs.

Ir šitaip pamaži pamaži naujienos gandas tapo tikrove. Ir dar kokia tikrove! Mat prie kaimo pirkėjų ir lankytojų, švelniai tariant, prisidėjo, o tiksliau ir aiškiau sakant, lipte lipte prilipo tieji meisteriai, kuriems tvorų projektai dar nebuvo patvirtinti ir kurių visokių kluonų, pirkių atstatymo darbai yra sunkūs ir nepaskubinami. Ypač jie prilipo prie tų, kurie ilgainiui čia ėmė atkimšinėti ne tik alaus butelius, o ir tuos slaptuosius.

Žmogeli! Ar galėjo būti kas gražesnio: iki išnaktų sėdi būrelis pasižmonėti mėgstančių vyrų, nemažo kambario vidurin jau atbogintas ir senovinis stalas, aplūžusių kėdžių, krosnyje užkurta ugnelė, paleistas pardavėjos radijukas… ir ta pardavėja tokia su visais maloni, tokia jauki, pašneka su kiekvienu, pamalonina ir moka kaži kaip išsilaikyti: chalatukas visad baltas baltutėlis – kaip gulbės sparnas, ir negeria, biesiukas, lyžteli ir pasiunčia stikliuką toliau, gražiai ji spausdama tarp pirštų. Ir apsirengusi ji turbūt pagal šiuolaikinę madą tokiomis storėlesnėmis kojinėmis ar kelnėmis. Juodomis, kaip ir jos blizgantys plaukai, kaip vos vos ant palūpio išsikalusiu ūselių juostytė – jei kas tuos ūselius bus pastebėjęs.

Taigi – tąsyk vienas gėrėjų gražiai atsisėdo prie krosnies, dali savo sėdėjimo (taisęs ant skardos, prikaltos prie grindų priešais krosnies dureles – atsibodo jam kilnotis nuo stalo ir ugnį prižiūrėti, užsiėmė poziciją įmanomai trumpiausiu atstumu, pardavėja tuo metu atnešė ir ant stalo padėjo naują butelį, o grįždama kaži ko pasilenkė ties krau­tuvės lentyna – tikriausiai, būdama moteriškai tvarkinga, bus pakėlusi ne vieton nulėkusį butelio kamštį, pasilenkus pro baltą chalatą pasiryškino visas jos dailumas, aptemptas juodomis kelnėmis ar kojinė­mis. ir tas, kuris buvo žemiausiai, t. y. prie krosnies durelių, neiškentė:

– Jei Bogu, kaip Vilniuj, krautuvės lange mačiau…

Pardavėja užraudo, nors būta čia ko, iš tikrųjų jai ir gražesnių žo­džių būtų negaila.

– Radai su kuo palyginti – su negyvu daiktu… – juokais nuleis.

– Nu!.. Tu lygink su kokia artiste… – pamokė vienas iš meistrų brigados.

– Kad nė vienos nepažįstu! Tu labiau prie kultūros, paminki perdirbinėji…

– Galiu. Buvau nuo čia ne per toliausiai viename kaime. Ten ir vasarojo artistė, mačiau, pažinojau. Ir sakau: mūsų pardavėja akras kaip Mainelytė…

– Tinka? – klausia pardavėjos tas, kuris žemiausiai.

– Gal jau per daug…

Valandėlę šnekos aprimsta, galimas dalykas, kad rimsta ir pajė­gos. Vienas iš meisterių brigados ir vienas apyjaunis iš kaimo taukši šaškėmis, taip jas pagrūda per nutrintą lentą, kad, rodos, vien ta brūžinimo jėga galėtų laimėti.

Gal ir ne visai tikslus paėjo gandas, gal ne tą vakarą, bet atėjo vie­nintelis barzdotas kaimo žmogus, na, sakykim, senis, nors jis dar ir nėra koks bejėgis, dar, sako, kai nuvažiuoja miškan, tai vienas pusrąstį į vežimą įkelia. Jo vardas Fortūnatas, bet dėl patogumo kartais kai kas vadina Fortūnų. Jei Bogu, kaip tasai sakė, kad ne vienas kai­me Fortūnatą buvo gal ir užmiršęs – taip retai jis kur pasirodydavo, o jei ir pasirodydavo, tai taip tyliai, kad niekas net dėmesio neatkreipda­vo, o jei ir atkreipdavo, tai tam sykiui, kol mato, po to beregint užmirš­davo. Yra kurie įlenda į akį ir laikosi, nors pasiusk, o yra kurie neįlenda, o tiksliau pasakius – nelenda. Kadaise apie Fortūnatą ėjo stiprios kalbos – mat jis ganėtinai ryžtingai atsikratė armijos, dabar jau galima sakyti – sovietų armijos, tos raudonosios. Ir išgelbėjo jį paprasčiausia tėvo taboka, kurios patogiai suslėgti lapai nuo seno dūlėjo ant aukšto. Virė lapus ir užsimerkęs gėrė tą tabako arbatą. Gėrinėjo, kol smarkiai nusibaigė, komisija išbrokavo, nors vienas, ruskis, spyrėsi, kad reikia atiduoti teisman – aiškiai sąmoningai tas, atsiprašant, jaunikaitis ven­gia armijos. Gerai, kad buvo komisijoj daktarka, kuri pažinojo Fortū­nato motiną, vėliau daktarė jai ir papasakojo, kad ji tarusi paskutinį žodį dėl Fortūnato – kad nesikabinėtų, o paliuosuotų nuo kariuome­nės. Fortūnato motina už tai gydytojai nugabeno du papjautus ir galu­tinai paruoštus kalakutus. Po to dar ne sykį jautė pareigą aplankyti geradarę su lauknešėliu.

Tai va šitas Fortūnatas, sakysim, aną vakarą ir įėjo į naująją krautuvę. Įėjęs apsidairė, smagioji kompanija pritilo, pažvilgčiodama į retąjį lankytoją. Dėliodama ant prekystalio Fortūnato pirkinius, parda­vėja paklausė, ar nereikia maišelio, nereikėjo, nes Fortūnatas turėjo kelis savo, taigi – susikrovė, susidėjo ir jau sukosi eiti. Gal kartais ta pardavėja ir nesimaivė, gal jai iš tikro kas nors patiko – po šitokios er­zelynės, apygirtės sumaišties ėmė ir apsilankė tykus žmogelis, lyg iš kito pasaulio, taigi – pardavėja, kai Fortūnatas gręžėsi išeiti, krustelė­jusi ne visiems įmatomą juodų ūsiukų ruoželį virš lūpos, pasidžiaugė:

– Tai daili barzdžiukė. Patinka barzdelės… O gal dar butelaitį van­dens?

Nusipirko Fortūnatas ir vandens.

Užbėgdami už akių, turime pasakyti šit ką: toms, kuriu ūseliai pa­nosėj dažnokai dailiai krusteli, meilius žodžius derėtų labiau pasverti!

Taigi, kai pardavėja taip pasakė, krautuvės visuomenės pritilimas virto erzeliu, ir meisteriai, ir vietiniai tiktai žvilgt žvilgt vienas į kitą, o Fortūnatas užraudęs beveik atbulas atbulas išsmuko pro duris.

– Vot ir auginsiuos, regėsit, kokią užsiauginsiu, – tvirtai pasižadėjo žemiausiai sėdintysis.

– Tavo netiks, bus ryža kaip burlioko! – supeikė vienas lošėjų, taip viskas ir liko pusjuokių pusiaukelėj.

Tik ne Fortūnatui. Diena dienon jis ėmė vaikščioti į parduotuvę, iš pradžių vis ką nors ištaikydavo nusipirkti, kokį niekniekį, nes jo pini­gai neprilygo tų, kurie restauravo praėjusį gyvenimą. Po kurio laiko ėmė nebepirkti nieko, skaldė skiedryne malkas tos parduotuvės kros­niai pakurti, nešiodavo jas į vidų ir dailiai sukraudavo kertėj, dalį su­dėjo lauke, pastogėje, kad išdžiūtų. Kai pardavėja savo mašinėle su priekaba atvažiuodavo iš miesto, Fortūnatas jos jau laukdavo ant kalvos, griebdavo dėžes, sunešdavo, neklausydamas pardavėjos, vis pri­mindavusios, kad pailsėtų, sukalė dar dvi dailias lentynas – netgi tie meisteriai tokių nepadarytų. Ir nesitraukdavo dienų dienom ir naktų naktim. Sunkiausia jam būdavo vakarais ir naktimis – nors pasiusk, nebėra kas veikti, dar kol nepasirodydavo tasai žemai sėdėtojas, For­tūnatas galėdavo kurstyti ugnį, bet anasis pasirodydavo veik kasdien ir pasirodęs, vos tiktai spėdavo daugiau išgerti, tuojau paverždavo iš Fortūnato darbą.

Sykį išsidrėbęs palei krosnį ėmė negražiai erzintis:

– Fortūnatai, ar teisybė, kad nesi mergos turėjęs? – buvo pats bjauriausias jo klausimas. Perpykusi pardavėja sužaibavo akimis ir užriko:

– Von! Kad daugiau neišgirsčiau!

Gerindamasis tas liežuvininkas atsistojo, nušlitiniavo prie parda­vėjos, mėgino ją apkabinti, bet toji atstūmė, tada jisai atsivedėjo ir, ro­dos, ketino jai smarkiai pliaukštelėti per užpakalį, bet sulaikė ranką ir tiktai pridėjo delną. Fortūnatas nebeišlaikė:

– Von! – suriko ir jis pardavėjos žodį, tiek tik ir padarė, kad suri­ko, nes ta pliauska, kurią buvo pagriebęs, beregint atsidūrė ano žodžiautojo rankoj, ir jeigu ne vienas meisteris, suėmęs į glėbį įsisiautė­jusį vyrą, gal būtų nekaip viskas pasibaigę. Reikėjo kitam meisteriui sugriebti ir Fortūnatą, nes tas veržėsi atsikeršyti:

– Tik paliesk! Į skutus!..

Gerai viskas pasibaigė, jei nei – gal būtų tekę uždaryti parduotuvę, nes jau ne viena moteriškaitė griežė dantį – kad vyrai amžinai toje par­duotuvėje kiūto ir kad ta pardavėja kažin kokia… Ar tiktai ji vyrų ir dar kuo nors nevilioja?

O Fortūnatas ir po to įvykio lyg niekur nieko tebebuvo amžinas parduotuvės įnamis, ateidavo pirmasis ir išeidavo paskutinis, ir ne vie­nam jaunesniam parduotuvės lankytojui šaudavo mintis, kad Fortūna­tas bus tyčia sumanęs jiems trukdyti laisvai gyventi. Jie jau sunkiai begalėjo pakęsti to keisto priešininko buvimą ir persekiojimą: tik ban­do prie pardavėjos kaip nors prisiliesti, kad ir juokais, Fortūnatas jau ir spokso, ir taip spokso, lyg saugotų… Ir matyti – jei kas, Fortūnatas gali paleisti ir savo dideles lyg kultuvės rankas! O ką saugo? Dukterį!

Ką gi daugiau. Tad jie ir ėmė tartis, kaip Fortūnatu nusikratyti. Tasai žemasėdis pajuokavo:

– Sutaisom jam vėl tabokos ir paprašom, kad pardavėja pasiūlyt išgerti. Kai ji siūlys, jis patį velnią išgers.

– Manai, ji siūlys? – suabejojo meisteris. – Juokai juokais, bet kad jinai irgi…

– Eik jau, eik…

Pašnekėję sumanymui nepritarė, bet grėsmė vis vien jau pakibo.

Tiktai ne ta.

Į pabaigą einant žiemai ir į pabaigą einant vakarojimui, o nuger­tam buteliui jau kokia valanda taip ir liekant nepajudintam – atsigėrė visi sočiai – įvirto siaubo akimis vaikas iš kaimyninės pirkios:

– Skęsta, Petras, brolis, skęsta!

Kas, kur? – dar paklausinėjo gėrovai, o išsiklausinėję kiek pajėgė nėrė pro duris, ir netrukus jų balsai ir kojų kaukšėjimas į sušalusią žemę buvo girdėti tolstant ežero link.

– Fortūnatai, dėl Dievo, bėkit ir jūs, tie juk visi girti…

– Bėgu, bėgu, tikrai… – stabtelėjo prie durų, lyg laukdamas, kol pardavėja apsirengs. – Dabar mudu dviese, ir aš…

Daugiau Fortūnatas nebešnekėjo, negrabiai – lyg koks neįgudęs vagis – apkabino dar nespėjusią apsirengti pardavėją, palenkė jos gal­vą ir dukart pabučiavo į skruostą. Antrąsyk ilgiau palaikė prie jo pri­spaudęs barzdą.

– Bėkit, Fortūnatai, bėkit! Ir aš tuoj, man tik reikia užrakinti, bė­kit… – Ir ji pabučiavo Fortūnatui į barzdą.

Prie ežero jau švysčiojo prožektoriai, buvo girdėti vandeny marma­liuojant tą, kuris sėdėdavo žemiausiai, kiti parduotuvės lankytojai svirduliuodami lakstė pakrante, šūkaliojo, bet nė vienas neturėjo pro­to, ką daryti. Matė, kaip anasai, kur sėdėdavo prie krosnies, lūžta ir lūžta, vos tik ima artintis prie nelabai toli rėkiančio ir taip pat negalin­čio už ledo užsikabinti Petro.

Fortūnatas mikliai nusimetė batus ir viršutinį drabužį ir drąsiai, tiesiog narsiai brido gilyn laužydamas ledus, kad kažkuris iš gėrovų girtu balsu nusistebėjo:

– Tau ir senis!

Pajutę, jog Fortūnatas iš tikrųjų bus gal tik vienintelis rimtas gel­bėtojas, subėgusieji žmonės tiktai į jį nukreipė prožektorius. Į jį ir į skęstantįjį. Sunkiausia buvo, kai kojos ėmė nebesiekti vandens – For­tūnatas vis bandė užsikabinti už ledo ir išsikelti į viršų, rodės, jau pa­vyks tai padaryti, bet ledas vis lūždavo ir lūždavo, ir Fortūnatas panir­davo. Supratęs, kad kitaip nieko nebus, jis šokčiojo iš vandens ir alkū­nėmis kirsdamas ledą šitaip skynėsi kelią prie grimztančio ir kaskart vis rečiau rėkiančio Petro.

– Stumkit šatras šalia manęs, šatras! – šaukė Fortūnatas. – Ledu!.. Pririškit virvę ir stumkit.

Ilgiausią virvę, kuria priekaboje rišdavo dėžes su prekėmis, atsi­tempė pardavėja.

Šit jau Fortūnatas pagriebia už pečių Petrą, tas vaikigalis jau pusgyvis, bet įsikabina Fortūnatui į alkūnę lyg erkė, reikia net smarkiai trinkelėti, kol atsiplėšia, ir tada Fortūnatas iš visų jėgų mėgina išstumti Petrą ant ledo, grumiasi abu, baisus reginys, klykia moterys, pardavėja kartoja: „Dieve, Dieve…“ Gerai, kad kartoja, Fortūnatas ją girdi.

Pavyksta! Pagaliau Fortūnatas išstumia Petrą ant ledo, vaikigalis jau nebeturi jėgų stotis, ir gerai – įlūžtų vėl, Fortūnatas kapstosi į krantą, pagriebia šalia jo šliūžės slinkusią kartį su virve, tempia iki proskynų pabaigos, panyra, iškyla vėl, knibinėjasi prie vaikigalio ir pa­galiau gali sušukti:

– Traukit, tik atsargiai, neįvilkit į šliūžę… Į šliūžę neįvilkit.

Dabar Fortūnatas jau tikrai ima trauktis kranto link.

Visi visų prožektoriai apšviečia pavojingąjį vaikigalio traukimo ke­lią. Pagaliau ant kranto pasigirsta jo motinos aimana:

– Gyvas. Petreli!

Ten dabar džiaugsmingas bruzdesys, jau kelia gyvą skenduolį į pardavėjos mašinėlę.

Kiek susivėlinęs kaži kieno prožektorius blyksteli ten, kur yra For­tūnato grįžimo kelias. Bet jisai tuščias, nėra ko ir apšviesti. O gal ir nesusivėlinęs – ar labai malonu būtų buvę prožektoriais išryškinti For­tūnato agoniją?

Gaila, šito tuščio kelio negali pastebėti pardavėja – ji nugabeno į miestą gyvą skenduoli ir jo motiną.

Betgi, betgi, kaip sakyti – o kodėl anksčiau niekas nepasigedo For­tūnato, kodėl nepastebėjo, kad jo nėra?

O todėl, o todėl – kad. sakėme pradžioje, yra žmonių, kurių leng­va nepastebėti.

1995.III.19


Pro memoria

Mutato nomine de le fabula narratur
Horacijus

Ilgainiui tą žmogų daug kas įsidėmėjo. Praėjus kuriam laikui ne vienas jau buvo supratęs, kad jis per plačios upės tiltą visada traukia tiktai sekmadienio popietę. Tuo metu po šventų mišių iš baroko bažny­čios išsiverždavo maldininkai.

Žmogus buvo dar nesenas, tiesus ir aukštas. Kol pereidavo upės tiltą, jisai bent dukart iš vienos rankos į kitą perimdavo dailią fabriki­nę lazdelę, o kartu ir geltoną pasaitėlį, kurio kitas galas buvo prisegtas prie rudplaukio takso kaklasaičio: taksas visada bidzendavo šalia to žmogaus. Nelabai jam sekdavosi bidzenti – jo šeimininko žingsnis buvo platus, ir jei eidavo spėriai, tai taksas turėdavo savo trumpomis kojo­mis minkyti atsakančiai – taip kaip kadaise, kol dar aname bažnytkai­myje nebuvo elektrinių vargonų, kojomis yra tekę vargonų dumples minti jo dabartiniam vienišiui šeimininkui, kai tos muzikos vamz­džiams prireikdavo daug oro – išgauti kokią sielą drebinančią melodiją, kokią bažnytinę fugą.

Pakeliui į kapines vienoje vietoje galėdavai pamatyti jį sustojusį prie balto seno pastato upės pakrantėj; ant jo stogo buvo pasilypėjusi, grakšti moters figūra. Jos kelius dengė ilgas drabužis. Jos kelius dengė ilgas drabužis, tačiau moteris taip gracingai, tokia gyvybinga stiepėsi į viršų, kad galėjai įsivaizduos kaip įsitempusios virpteli jo kojos.

Taksui per sunku butų užlaužus galvą iš taip žemai stebėti tą reginį, tad jis prieidavo prie akmenų krantinės krašto, prakišdavo pro jį savo snukelį, įsmeigdavo akis į priešingą upės pusę ir gėrėdavosi tos grožybės atspindžiu vandenyje.

Ilgą laiką besikartojant to žmogaus, kurio vardas buvo Joris, žygiams per tiltą ir tolyn, pro bažnyčią, į kalvose sumigusias kapines, sutiktasis ne vienas nukeldavo kepurę, jau daug kas Jorį pažino, į sveikinimus jis atsakydavo santūriai, linktelėdamas galvą – jei būdavo be skrybėlės, o jeigu su ja – kaži kaip jaukiai, žmoniškai perstumdavo skrybėlę nuo vienos ausies ant kitos; atrodydavo, kad jis sveikintojo nė nemato, prasmegęs kažin kur mintyse, savy, eina tolyn, barkšteldamas į šaligatvį savo dailiąja lazda, eina taip reikšmingai, lyg ten, tolyn, būtų visa ko prasmė. Gydytojo taksas į praeivio sveikinimus visai ne­kreipdavo dėmesio. Sykį viena jaunų žmonių pora praėjusi atsigręžė – tai atsitiko pačioje jų žygių pradžioje – ir moteris vyrui patylom tarė:

– Nepažinai? Tai garsus gydytojas… Jėzau!.. Jo sužadėtinę už­smaugė valkatos… Dieną… Atėmė koralų vėrinius… Iš Naujojo Orle­ano buvo parvežęs…

Kai daktaras atsisėsdavo ant dailaus ąžuolinio suolelio prie kapo, prie jos kojų, taksas atsargiai nusliūkindavo prie galvūgalio, prie verti­kalaus, tačiau kiek pakrypusio paminklo, ir išsitiesdavo ant priekinių striukų kojyčių pasidėdamas galvą; šitaip jis ir būdavo, kol sėdėdavo daktaras, nedrįsdamas krustelti, žvilgsniu gerindamasis savo šeimi­ninkui, jis stipriai spausdavo pilvelį prie geltono smėlio, lyg norėtų pa­rodyti, kaip myli tą, kuri guli tenai, žemėse.

Paminklas buvo pilko granito skeveldra, pritvirtinta prie akmeni­nio pagrindo. Toje skeveldroje buvo grakšti moters figūra, kurios platė­jančioje apačioje lyg suplaktos smėlio bangelės kaip gyvos kaži kur veržėsi kojos. Ir visai neturėjo ta skeveldra galvos, ją galėjai tiktai nu­jausti esant čia pat; jautei ją laisvą, neprijungtą liaunu kaklu prie lie­mens, su koralais ar be koralų, nepriklausomą, matomą tiktai žiūrinčiojo meilės akimis.

Jau daug sekmadienių po valandą ar dvi prie paminklo sėdintis Joris pradžioje visai neatkreipė dėmesio į vieną pasikartojimą: kad jo mintys čia, tarp tų paminklų, visada eina tik iš vieno taško. Siaubas!.. Lyg nieko o nieko kito gyvenime nebūtų buvę. Kai pagaliau tai supra­to, ėmė sąmoningai stengtis atsiplėšti, pamatyti ką nors kita, bet nesi­sekdavo: lūpos šnibždėdavo kaži kokius padrikus žodžius, mirguliuo­davo blausūs vaizdai, amžinai lįsdavo į akis gal tik vieną kartą maty­tas, tik žodžiais artimo žmogaus nusakytas paveikslas – žalčio galva akmeninėje bažnyčios sienoje, ir tada kaži kokia jėga, kaži koks nema­tomas delnas pasitraukdavo nuo praėjusio laiko ekrano ir iš tos ske­veldros jųdviejų – jo ir tos, kuri tenai, po žeme, – gyvenimo, gražaus ir skaidraus, imdavo plaukti, ryškėti, ryškėti paveikslas: vasara, vėsokas šiaurės vėjūkštis, gandrai aukštai aukštai gręžia dangaus kupolą.

Vėjūkštis atlekia ir dingsta, sušiaušdamas pievoje žoles, jis, pirmo kurso studentas, parėmęs galvą guli ant šono tose žolėse ir kramto saldžią smilgą, priešais akis – kaži kokio ypatingo gražumo, ypatingo pagavos mirksnio rugių laukas, o per jį – siaurutis molio takelis, tie­sus tiesutėlis, kokio tikrovėje nebūna, ir nubrėžti tokį būtų sunku: to­lyje jis, rodos, pakyla iki rugių viršūnių. Jau eina jų viršūnėmis, takas jau juda, traukdamas iš širdies kaži kokį skaudų siūlą. Šit jis žiūri da­bar, žiūrėjo prieš savaitę, žiūrėjo prieš metus, prieš dvejus į tą granito skeveldrą, į tuščią ervę prie skeveldros viršūnės, ir jau mato skilinėjančias dobilienas – jas matė vaikystės sapnuose – iš vienos ir kitos pusės ore ima plūkuriuoti tokios jaukios, gražios, mylinčios akys, jos artėja, artėja, ne, staiga neria šalin – lyg tie vandens čiuožikai… Vėjas dar stipriau trenkia ir į tas dobilienas, ir į visą realybę. Jis jau guli kniūbsčias, rugiai taip gundomai linksta palei molio taką, panašu, kad klaupiasi, ir taku, braukydama delnais per rugių varpas, ateina kaimynų mergaitė. Jos suknelė tokio spindinčio žydrumo, kaip šventuose paveiksluose, apykaklė balta lyg angelo sparnas, jos ilgos kojos, tų kojų apvalumai prie pėdų ir kelių tokie panašūs į suklaupusių rugių sąnarių gumbelius… Mergaitė stabteli, sušvilpia vėjas, priploja jai prie kojų, prie šiaudinių kojelių žydrąjį drabužį ir tokia pusiau plėšianti žydra įduba, toks kauburėlis, tokie rugių nareliai!

– Tiek kartų šnekėjai, ateik, ateik! Atėjau. Tai kas dabar bus? Tai kas iš to?

Jos akys neranda vietos tuščioj erdvėj prie palinkusios skeveldros.

– Tai kas bus?

Dešimtys vėjų nirsta, ne vėjų, o vilkų staugsmas, jis neria rugių viršūnėmis, varpomis, dešimtys vėjų velia šiaušia rugių gyvenimą.

Ir visą laiką tas pats, kiekvieną sykį, kai ateina prie kapo, kai sėdi ant ąžuolinio suolelio ir kai jo taksas prisiplojęs guli prie skeveldros. Kai šeimininkas keliasi, stojasi ir šuo, sugedęs nusižiovauja, spragsėdamos tiesiasi retutės žolelės, kurias taksas buvo nugulęs ir šitaip einant laikui takso blakstienose ima rodytis stori žili šeriai, o netoli tos pakrypusios granito skeveldrai, už kelių kapų su senais paminklais, atsiranda dar vienas, naujas, apdėtas vainikais, matyt, per laidotuves lyta, todėl vainikai ir juostos su tikrovėje retai sakomais žodžiais apli­pusios geltonu smėliu. Prie to kapo jau vieną. Jau antrą. Jau daug kartų Joris mato stovint lieknutę mergaitę – lyg iš anų laikų – o prieš sa­vaitę. kai smarkiai lijo, ji laike virš galvos japonišką skėtį su druge­liais. Joris matė ir jo taksas, rodos, matė, kad mergaitė slapčia žvilgčiojo į juodu. Gal ji nedrįso pasiūlyti prisiglausti po drugelių sto­geliu?

Kai kitą sykį jau buvo saulėta diena, mergaitė ėjo pro jų pasviru­sią skeveldrą, spėjo praeiti, bet atsigręžė, akimis bėgiodama per ske­veldros kojas. Vėjai į kapines dažnai ateina nežinia iš kur, gal tų, ku­rie čia ilsisi, užprašyti, ir dabar jie įsiveržė, nuskriejo molžemio taku, sušiaušė nepražydusių ir nematomų rugių varpas. Prasižiojusi mergai­tė dar tebežiūrėjo į skeveldrinės skulptūros kojas, vėjas prilipdė jos avietinę suknelę prie liemens ir ruginių sąnarėlių.

– Labas! – pasakė ji sodriu gomuriniu balsu. – Kokios gražios… Tos kojos… Kaip padaryta!.. Lyg judėtų. Neteko pažinti tos, kuri čia palaidota… O jūs manęs neprisimena!? – Mergaitė kiek dirbtinai vaikiškai patempia lūpą, jos veido išraiška, raukiama kaklu, dailiai palenkta galva su kaspinu plaukuose matantįjį jau verčia matyli ir būsimąjį laiką. Nes yra dalykų, kurie šaukte šaukiasi standartų. Tai patirties naujienėlė – standartus išgyvename kiekvienas savaip!

– Ne, neprisimenu! Ką galėčiau prisiminti?

Taksas atsikelia, riečiasi, žiūri į šeimininką ir mergaitę – retai jis čia girdi žmonių balsus.

– Kvaišelė… Kur Jūs prisiminsit, tiek žmonių sutinkat… Be to, tas ne vakar ir buvo. Dyla ir išdyla iš atminties. Sakysiu tu – man taip lengviau. Taigi juk tu mano mamytei pagelbėjai. Gal jau pameni – jai negerai buvo su akimis… Toks valktis…

Ir ji pasakoja, nusigręžusi ir žvelgdama kaži kur pro paminklo ske­veldrą, pasakoja ne Joriui, o kam kitam, kitiems, lyg išsipasakojimas būtų vienintelis būdas ko nors neužmiršti… Pameni, ji gulėjo akių ligoninėj, bet jai ten bebūnant dar paaiškėjo, kad tas auglys, tas baisusis auglys, daktare, tas siaubo auglys, atsiradęs ant pilvo… Nepamenat?

– Jau pradedu prisiminti… (Jau prisimenu, kaip mano pirštai tie­siog sustingo, kai prisiliečiau prie jos šikšnosparnio švelnumo odos ir kai tuoj pat ji suspigo, vos tik užkliudžiau tą sukietėjusi gumbą.)

– Matai! Prisiminei… Jai labai labai skaudėjo. Ir ji nebeatlaikė… Ir tėčiui jūs padėjot… Tu padėjai. Ir šito neatsimeni? Tu pjaustei jam kraujagysles.

– Jau prisiminiau!

– Kodėl taip greitai?

– Jo viena koja…

– Aha, jis buvo šlubas…

– Atmenu, atmenu.. Tai ir tėtis jau čia? Nelaikė kraujagyslės?

– Ne… Širdies jam tai nesutvarkei… Dabar čia aš ir vaikštau. Se­niai jus pastebėjau. Ateinu ir su močiute… Daktare!.. Niekad nebuvau mačiusi tokio gražaus ryto kaip tas, kai mama ligoninėj ištarė paskuti­nius žodžius. Visas Vilniaus senamiestis, visas Užupis tą nuostabų ry­tą glaustėsi po mūsų kojomis.

– Taip… O dabar kaip tu gyveni?

– Viena! Močiutė atskirai… Ateina. Ir aš dažnai nueinu. Taip tai viena.

– Tu gyveni pati viena?

– Kaip tai – pati? Žinoma! Aš jau pripratau… Aš viską moku.

Ir šitaip sukasi gyvenimo ovalas – su visąlaik skubančiomis ske­veldrinės skulptūros kojomis, su vėjo šuorais molio taku per rugių lauką, ir laikas eina ir eina, kaži koks nesugaunamas, nesuvokiamas, nesustabdomas. Nublunka, nusitrina, rodos, amžinumo ženklais kal­bėjusios detalės, išdidžiai atstačiusios krūtines, papūtusios lūpas, tyčia stygas įtempusios kojas ateina naujos, tvirtos ir ryškios, jos drąsiai įmontuojamos arba montuojasi pačios buvusiųjų vieton, ir tai vadinama restauracija, pro kurios tinką, žiūrėk, iš po nakties prasimušęs se­nasis dažas, senieji paveikslai, naujos dienos saulėje kartais atrodan­tys lyg pamėklės. Amžina gyvenimo juokdarystė; ir jos nori būti – kokia nors figūra, linija, spalva suviliojusias praeivio žvilgsnį, jos pradeda manyti, jog gyvena tikrą, pilnakraujį gyvenimą, jog sako reikalingus žodžius, o tos naujosios, dar pusplikės, dar pusdurnės – kvatoja lėkdamos pro šalį. Bet atsiranda ir kitokių – jos lyg kokios pa­smerktosios, o gal Dievo palaimintosios ir pašauktosios, ima glaustytis prie buvusiojo laiko spalvų ir žodžių, šitaip padėdamos įtvirtinti saky­mą, kad neprisimindama ir nemylėdama praeities mūsų giminė liautų­si buvusi.

– Aš jau negerai būsiu padariusi… Atėjau į kapines kaip į vestu­ves… Negerai, ką? Ko tyli? Bet kad aš visur taip vaikštau, aš kitaip negaliu… – Jos žvilgsnis vėl sustoja ties paminklo skeveldros kojomis. – O man patinka iš kitų išsiskirti… Negerai?.. O tau dabar kas? Kad tu visai suvaikėjai! Ką – ir nosinuko reikės? Kad tu kaži koks nerea­lus… Gražiausia! Sakyk…

– Tu juoksies!

– Taigi – tu verksi, o aš juoksiuos?

– Pameni prie upės ant elektrinės stogo skulptūrą? Dailutė moteris laiko ar žibintą, ar kokią lempą…

– Ir kas? Pamenu!..

– Ar kada matei, kad iš tos moters gražaus drabužio klosčių pa­slaptingai, vos pastebimai išlenda vyro figūra? Matei?

– Ne.

– Ir aš iki šiol nebuvau matęs! Supranti?

– Olia! – pagaliau suspinga ji. Kapinėse taip ir netinka spygauti. – Tai ko tu nusiminei: ar kad iki šiol nepastebėjai, kad jau toks grau­džiai nepastabus, ar kad iš moters klosčių?

– Tu mano gudruolė!..

Vakaro juodi šešėliai nugulė gatvę. Baigiančių nudžiūti pušų at­vaizdai upėje, elektros lempučių šviesoje, mirguliavo vandens sujudin­ti. Prie mokyklos plačiu šaligatviu dviračiais dar lakstė vaikai. Nuo pa­saitėlio paleistas taksas šnopuodamas kabinosi į viršų, prie savo durų.

Ji jau buvo stabtelėjusi laiptinėj tarp pirmo ir antro aukšto, bet jis palietė ranka jai petį ir švelniai stumtelėjo. Ji vis tiek pasakė, ką buvo ketinusi sakyti:

– Močiutė kaži kodėl vis labiau baiminasi būti viena. Gal šiandien pas tave neužeisiu.

– Užeik. Spėsi ir pas močiutę. Pabūkim, juk dar nėra vėlu.

Nevėlu. Vėliau, po kurio laiko, kai jo rankos stipriai apkabins jos suvirpėjusius pečius, šiurpdamas jis prisimins aną laiką, tą palatą, kai seselė nuklojo baltą drobulę ir kai jis atsargiai rankomis lietė šikšno­sparnio odą prie sukietėjusio auglio.

Vengdama subtilybių, ji pamėgino dvelktelti dirbtiniu šalčiu:

– Kaip čia mane dabar glostai! – Ir po mažytės pauzės pasakė tai, ko galbūt ir nebuvo maniusi pasakyti: – Niekur aš jau tomis… savo ko­jomis nepabėgsiu.

O paskiau, kai ėmė brėkšti rytas:

– Atleisk, atleisk, – nemelavo jos balsas, kai parklupusi šnibždėjo vieną žodį, žiūrėdama į nuotrauką ant sienos. O dar po kurio laiko sodriu, galutinai žudančiu balsu paklausė: – Tai kur tu mane dėsi, į kokį rugių lauką išsivesi?

Ir jau dar toliau sukasi ratai ar ovalai, ir jie jau trise kartu eina į kapines; beje, taksą dažnai reikia palikti, nes jis pavargsta, ne visada bepagali. Ir dabar, kai jie eina per tiltą, beveik niekas jų nebepastebi priprato lyg prie kokio pakelės krūmo, nebeliko juose nieko įtartino ar laukiamo. Nebent retkarčiais kai kam žvilgsnis užkliūna už jų šuns – negražiais lopais išdriskęs jo kailis. Jei ryžtasi taksą pasiimti, kapinėse, jis išsitiesia pusiaukelėj tarp dviejų antkapių.

Išsitarę pavadinimo žodžiais, lyg ir įsipareigojame gyvenimą nusa­kyti viena kryptimi. Beje, jeigu ir neįsipareigotume, ar kas nors judėtų kitaip? Po poros metų, po poros siaubingų metų jos meilės ir priežiū­ros dėka Joris vėl galėjo vargais negalais retkarčiais nusikasti iki kapi­nių.

– Tu mane pakėlei beveik iš mirusių, – pasakė atsirėmęs į skeveld­rą. – Tu man atgavai, iščiūpojai širdį…

– Šitaip pritaikyk žodį!..

Ir dar šlubos kelerių metų kelionės per tiltą, pro baroko bažnyčią. Pasitaiko grįžti jau prietemoje, apkurtęs šuo, kai anapus į jį atsitren­kia veriamos durys, susigėdęs dūlina į pašalį. Gal jau ir nebereikėtų jokių skaudžių spalvų šitam numatytam paveikslėliui… Bet…

– Jori, žiūrėk… – tarė ji vieną vakarą. – Iš pradžių nieko tau nesa­kiau, bet kad jisai, bjaurybė, kietėja ir jau darosi skaudus. Matai… Pa­čiupinėk…

Gurgžteli stebuklingoji jos oda, o kai pirštais prisiliečia tos vietos, ji lyg šunytis suurzgia. Taip, kaip tada jos motina.

– Jau negerai, ar ne, Jori?

Ir jau visai nebedaug tepraėjo laiko, o jis vėl vienas vaikšto pro ba­roko bažnyčią, ir vieną sykį, kai tik grįžo, ji paprašė, kad paduotų veidrodį.

– Po galais! Šitokios raukšlės! Tu tik pažiūrėk. Bjaurios, ar ne? O juk nieko buvo mano veidukas, pats sakydavai… Žinoma, tu mane ty­čia gražindavai, girdavai… Matai, kas pasidarė. Ir ta mano dailioji krū­tinė… Kaip negražiai nurėžė… – praskleidžia kvepiančius marškinė­lius.

Mėlynai raudoni ruožai.

– Matai? Plokščia kaip virdulio dugnas… Turėsi paprašyti to savo draugo, to skulptoriaus, kad… To, kur atbogino tą skeveldrą. Gerai?

– Dabar jau bus mano eilė!..

– Ką? Tu mane išgydysi? – dar pasiseka jai pasakyti sodriu balsu. – Išgydysi?

Didelės jos akys, kaip ir tos, kurių nėra granito skeveldroje, laks­to, nerasdamos pastovios, tinkamos vietos.

– Išgydysi? Tau jau gali neužtekti jėgų. Supranti – tavo jėga per­skelta pusiau – viena tenai, prie skeveldros, kita…

– Dabar jau mano eilė!..

– Palauk!.. Perskelta… Palauk!.. Tu dar kada nors skelsi?.. Skelsi?

1996. IV.12

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.

Juozas Aputis. Pasikalbėjimas su savim

2006 m. Nr. 11 / Eugenijus Ignatavičius. Kiparisų tamsa. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 238 p.

Petras Bražėnas. Iššūkis standartui

2006 m. Nr. 6 / Juozui Apučiui sukanka 70; jubiliejaus išvakarėse išėjo nauja jo knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“; dar ne vėlu prisiminti ir jo „novelių knygą“ „Vieškelyje džipai“, ir apdovanojimus – P. Cvirkos ir Nacionalinę premijas.

Juozas Aputis. Su dolomitais, žodžiais ir muzika.

2005 m. Nr. 12 / Vytauto Narbuto 75-mečiui / Septyniasdešimt penktąjį gimtadienį švenčiantis V. Narbutas dabar, rodos, yra labiau atšlijęs nuo geologijos ir visokių kitokių mokslų, tat gal nulykins daugiau laiko beletristikai…

Juozas Aputis. Pakelėse daug sugulusių

2005 m. Nr. 11 / Plastmasinį gyvenimo būdą stengiamasi įteigti kartais net įnirtingiau nei tai darydavo sovietinio gyvenimo būdo propagandistai. Kas dėl tokio peršamo gyvenimo nelabai nori sutikti, tas apšaukiamas niurgzliu ar dar kuo.

Juozas Aputis. Plėšia plaučius šitas kvepėjimas…

2005 m. Nr. 7 / Kazimieras Barėnas. Apsakymų rinktinė. Sudarė L. Peleckis-Kaktavičius. – Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2004. – 240 p.

Petras Bražėnas. Netikėtos atverstinės, rūstūs atminai

2005 m. Nr. 5–6 / Juozas Aputis. Vieškelyje džipai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 511 p.

Juozas Aputis. Publikuojamas pirmą kartą

2004 m. Nr. 12 / Jurgis Jankus. Pušis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 523 p.

Juozas Aputis. Lietuvos Jeruzalės ilgesys

2000 m. Nr. 11 / Grigorijus Kanovičius. Nukirstų medžių šlamėjimas. – Vilnius: Leidybinės sistemos, 2000. – 273 p.

Juozas Aputis. Dutūkstantųjų trisdešimt šeštasis –

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris – kūrybos, literatūros bičiulystės, knygos ir skaitytojo (ar klausytojo) pasikalbėjimo šventė, trukusi vos ne dvi savaites. Gegužės vidury būrelis mūsų poetų susitiko…

Juozas Aputis. In memoriam. Amžinybėn palydėjome Albertą Zalatorių

2000 m. Nr. 1 / Albertas Zalatorius 1932.XI.3–1999.XI.13 / Išeina artimas žmogus iš šito gyvenimo, ir pasijunti likęs silpnesnis, vienišesnis. Protu suvoki, kad jau niekad nebegalėsi su juo pakalbėti, pasiguosti, o miglotoj jausmo kertėj dar ilgai neišsiskirsi

Juozas Aputis. Kas ten, prie Čigriejaus dobilų?

1999 m. Nr. 11 / Henrikas Čigriejus. Vieškeliukas pro dobilus: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

Juozas Aputis. Anapus baimės haliucinacijų

1999 m. Nr. 8–9 / Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. – Vilnius: Vaga, 1998. – 494 p.

Juozas Aputis. Literatūros psichiatras beletristikos pienių lauke…

1999 m. Nr. 6 / Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį 75 metų gimtadienį.

Juozas Aputis. Balta katytė literatūros mūšyje

1999 m. Nr. 4 / Savo literatūroje turime beletristikos unikumą – Joną Biliūną ir jo kūrybą. Labai mažas jo raštų ryšulėlis jau greitai visas šimtas metų nešiojamas iš klasės į klasę, iš kartos į kartą, iš laiko į laiką…

Juozas Aputis. Mūsų nerimo slėpiniai

1999 m. Nr. 4 / Mečys Rakauskas. Gintarinio korio akys: Apsakymai ir apysaka. – Kaunas: Varpas. 1998. – 283 p.

Juozas Aputis. Viktoro Brazausko apsakymų grumstai

1999 m. Nr, 2 / Viktoras Brazauskas. Pono Adomo odisėja. Apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – 111 p.

Juozas Aputis. Apie naudingąsias iškasenas

1999 m. Nr. 2 / Subtiliai balansuodama politiniame visuomenės gy­venime pasitvirtino toji nuostata, kurią prieš gerus tris dešimtmečius paskelbė lietuvių egzodo intelektualai, to meto jaunoji karta: veidu į Lietuvą.

Juozas Aputis. „…atrodo, kad grįžta laikas“

1998 m. Nr. 10 / Antanas Ramonas. Ramybės kalva. – Vilnius: „7 meno dienų“ leidykla, 1997. – 206 p.

Juozas Aputis. Žemaitė. Gysločio paradoksas

1998 m. Nr. 7 / Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pir­mąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva.

Juozas Aputis. Šimtai Juliaus Kaupo kūrybos puslapių

1998 m. Nr. 4 / Julius Kaupas. Raštai. Sudarė Kostas Ostrauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. – 727 p.

Juozas Aputis. Laikas, įsispaudęs novelės žodyje

1997 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Ir itin abstrakčiame prozos tekste visada esti atpažinimo žymių – laiko, vietos, žmonių tipų, jų jausenos ir pasaulėjautos įvardijimo ženklų.

Juozas Aputis. Atminties vyzdyje

1997 m. Nr. 4 / Birutė Jonuškaitė. Rugių laukas. – Punskas: Aušra, 1996. – 140 p.

Juozas Aputis. Sugrįžusieji… iš rekrūtų

1997 m. Nr. 1 / Viktoras Katilius. Dykumos karalius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 309 p.

Albertas Zalatorius. Smėlynų gaisruose, prigludus prie balto Viešpaties drabužio

1996 m. Nr. 10 / Juozas Aputis. Smėlynuose negalima sustoti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 277 p.

Juozas Aputis: Šventės ir pirmadieniai

1996 m. Nr. 6 / Liudvikas Jakimavičius sumanė tokį lyg ir žaidimą: novelių herojai klausinėja Juozą Aputį. Jauna mergaitė („Užkilusios skulptūrų akys“): „Dieve, ar pakeičiau, ar atlaikyčiau, kas susikra

Juozas Aputis. Ar cikados – paukščiai?

1996 m. Nr. 5 / Icchokas Meras. Apverstas pasaulis. Apsakymai. – Chicagos Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1995 – 153 p.

Juozas Aputis. Nusikaltėliai į klausimą neatsako

1996 m. Nr. 3 / Antanas Kryžanauskas. Už ką? – Vilnius: UAB „Saulės vėjas“, 1995. – 160 p.

Juozas Aputis. Beletristiniai įvykių konspektai

1996 m. Nr. 1 / Rimantas Černiauskas. Laužai palėpėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 137 p.

Juozas Aputis. „Salve!“ – atminties slenksčiui

1995 m. Nr. 8–9 / Aušra Marija J. Sluckaitė. Miesto madrigalai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – 155 p.

Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

Juozas Aputis. Juoda drobulė

1994 m. Nr. 6 / Marius Katiliškis. Pirmadienis Emerald gatvėje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1993. – 208 p.

Juozas Aputis. Atsiminimai su slapyvarde

1993 m. Nr. 11 / Kazys Jankauskas. Ne pirmas kartas. Antra knyga. – Vilnius: Vaga, 1993. – 312 p.

Juozas Aputis. Skridimas lizdo apačioje

1993 m. Nr. 7 / Gal kaltos ozono skylės danguj, kad esame prislėgti, nusiminę, beūpiai. O gal gyvename pernelyg uždaroje aplinkoje ir linksmųjų, veikla trykštančių žmonių nematome? Kaip apie kokias slegiančias…

Juozas Aputis. Vienišumo chirurgija

1993 m. Nr. 1 / Vytautas Narbutas. Per toli pažadėjo: romanas. – Vilnius: Vaga, 1992. – 263 p.

Juozas Aputis. Rytdienos slenksčiai

1991 m. Nr. 12 / Demokratija – sąlygos pasireikšti žmogui, pažinti žmogaus įvairumą, nevienpusiškumą ir visuotinai priimtais įstatymais drausti tai, kas griauna visuomenės susitarimo pagrindus, kas skleidžia nežmonišką ideologiją

Juozas Aputis. Žodžio ir pasakojimo trauka

1991 m. Nr. 10 / Jurgis Jankus. Egzaminai. Be krantų. Naktis ant morų: romanai. – Vilnius: Vaga, 1990. – 573 p. – (Aukštupiai).

Juozas Aputis. Metai – smėlio laikrodyje

1991 m. Nr. 1 / „Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį)…