literatūros žurnalas

Gailė Garnelytė. Ramybės diena

2018 m. Nr. 7

Jaunojo novelisto premija apdovanota publikacija

Gailė Garnelytė (g. 1987 Vilniuje) 2006–2010 m. studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete. 2013 m. baigė kino dramaturgijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra įvairių trumpametražių vaidybinių bei dokumentinių filmų scenarijų autorė ir bendraautorė. Taip pat kuria nepriklausomus TV projektus, rašo teatro ir radijo teatro pjeses. 2017 m. G. Garnelytė įkūrė kūrybiškumo ugdymo centrą „Kurk“, moko scenarijaus bei kūrybinio rašymo.

 


Bertas norėjo tiesiog ramybės dienos. Bet pasirodė, kad šitai įgyvendinti taip pat sunku, kaip laimėti Auksinį smuiko raktą prestižiniuose kasmetiniuose Kompozitorių sąjungos apdovanojimuose. Bertas kadaise svajojo, kaip atsiimdamas šį apdovanojimą sakys už širdies griebiančią kalbą ir dėkos visiems jį įkvėpusiems, o labiausiai – Dievui ir jo nuostabiai kūrinijai. Deja, dabar Bertas jau tikras, kad Auksinis smuiko raktas nuo jo taip pat toli, kaip ir gerojo kūrėjo veidas, nes jis neberašo nieko gražaus ir didingo, o tik paprastas melodijas reklamoms. Bertas nesiskundžia, ne, jis tikrai stengiasi sąžiningai atlikti savo darbą, niekuomet nieko neplagijuoja, net kai putlutis reklamos agentūros vadovas apskritais dramblio kaulo akiniais jam sako – ei, padaryk kaip jutube, tik truputį kitaip, kad autorių teisės neprisikabintų. Net ir tada Bertas sukuria ką nors savito ir įdomaus, kas visiems tinka ir patinka, net putlučiui apskritais dramblio kaulo akiniais. Ir nesvarbu nei šlovė, nei Auksinio smuiko rakto apdovanojimai, juolab kad tas smuiko raktas net ne auksinis, o tik paauksuotas. Bertas visomis išgalėmis stengiasi išsivaduoti nuo žemųjų aistrų ir žmogiškosios puikybės, kurios, žinoma, turime kiekvienas iš mūsų, bet juk labai norint ir dedant pastangų galima ją suvaldyti.

Bertas tikrai stengiasi – jam keturiasdešimt, jis jau dešimt metų nevartoja alkoholio, nevalgo mėsos, daro jogą ir medituoja, nori būti geras ir paslaugus, neįžeisti nei vieno žmogaus ir nei vieno žeme ropinėjančio vabalėlio, juk mes visi – vienis, absoliutus visatos vienis, sako Bertas palaimingai žiūrėdamas į savo šunį Bartą, kuris net prisimerkęs iš malonumo vizgina uodegą ir, atrodo, puikiai supranta, kad tas vienis – tai jis ir Bertas, Bertas ir Bartas.

Iš tiesų ši vardų kombinacija yra visiškai atsitiktinė, nepagalvokite, kad Bertas kvaištelėjęs, tiesiog, pirkdamas šunį, karališkąjį šnaucerį, jo dokumentuose rado būtent tokį vardą. Žinoma, šeimininkas visuomet turi teisę pakeisti šuns vardą, tačiau Bertas nusprendė, kad to daryti neverta, – jis jau buvo bepradedąs kopti į savo dieviškąjį Olimpą ir palaikė šį sutapimą likimo ženklu. Juolab kad Bertas – tik trumpinys, o visas vardas Bertoldas visiškai nesisiejo su Bartu.

Bartas padėjo Bertui, kai šio gyvenimas vertėsi aukštyn kojom ir atrodė beprasmiškas. Tuo metu jis kiauras dienas gerdavo savo apšniaukštame bute, rymodavo prie lango įsivaizduodamas, kaip pro jį iššoka, bet jam užteko sveiko proto likučių, kad to nepadarytų. Su Bertu niekas nenorėjo bendradarbiauti ir jis nebegaudavo užsakymų. Ironiškiausia, kad net negalėjai laikyti jo nesuprastu menininku – visi jo meną kuo puikiausiai suprato, tiesiog nebegalėjo pakęsti kvailų incidentų ir neprognozuojamo charakterio, kurį dar pabjaurindavo alkoholis. Tuo metu Bertą išmetė net iš legendinės pankroko grupės „Batai“, kurioje grojo nuo aštuoniolikos. Buvo dėl ko – per vieną koncertą jis prišlapino į grupės lyderio batus, o tuometinė jo mergina ištatuiruotais antakiais pareiškė, kad viskas, tai jau dugnas ir žemiau ristis nebėra kur. Tą naktį ji susirinko daiktus, apsiavė raudonus aukštakulnius, prieš veidrodį demonstratyviai pasipudravo veidą ir išėjo. Bertas lyg pro rūką matė tą sceną, jos smerkiantį žvilgsnį ir mintyse net pradėjo kurti muziką šiam dramatiškam filmui, bet greit užmigo, o kitą rytą muzika buvo dingusi.

Taip, atrodė, kad iš Berto neliko nieko – nei jauno, nei perspektyvaus kompozitoriaus, kuris meistriškai suderindavo klasikinės ir alternatyvios muzikos stilius ir, apimtas įkvėpimo, sukurdavo šį tą labai gražaus ir didingo, tiesiog stulbinančio. Bertas pats puikiai suprato, kad tai dugnas, todėl jis nusipirko Bartą ir pradėjo gyventi kitaip. Tiesa, jau nebekūrė nieko gražaus ir didingo, manėsi esąs to nevertas, užtat uoliai ėmėsi reklamų, rado daug naujų klientų ir dabar laikosi puikiai – seniai pamiršo, ką reiškia žemosios aistros ir priklausomybės, jo žvilgsnis įgavo gylio ir nebėra apsiblausęs, o pats jis juokiasi iš savo praeities ir to, kokiu nesusipratėliu buvo.

Dabar Berto butas nebeprimena landynės, langus dengia pastelinių spalvų užuolaidos, kurias kartais apkramto Bartas, bet paprastai čia švaru ir gera. Žinoma, idilę kartais sudrumsčia ne pačių šviesiausių įpročių kaimynas, riedantis į bedugnę, kaip kadaise Bertas. Kad ir kaip Bertas stengiasi jį suprasti ir mintimis padėti peržengti mirusiųjų slėnį, jau teko šimtą kartų kviesti policiją, kad sutramdytų šią kol kas užtemusią asmenybę. Tik kas iš tos policijos – amžinai atvažiuoja tas pats jų miegamojo rajono pareigūnas, kuriam išgėręs kaimynas durų neatidaro, o tada šis, sumurmėjęs „taigi nesilaušiu vidun“, vėl ramiai nusileidžia liftu žemyn.

Po kiekvieno tokio incidento Bertui sukyla apmaudas, nepasitenkimas ir pasipiktinimas Lietuvos policija, bet jis susitvardo ir stengiasi pažvelgti į tai brandžiau – juk ir pats neatsakingu elgesiu iš kantrybės buvo išvedęs ne vieną kaimyną, o pareigūnai jo namuose taip pat būdavusi beveik kasdienybė. Tad Bertas atsidūsta, užsidega smilkalą, kad permuštų per rozetę atsklindančius tabako dūmus, ir pradeda medituoti. O medituoti, kai už sienos rėkia „aš tave užmušiu“ (Bertas nuoširdžiai tikisi, kad šie žodžiai skirti ne jam), nėra taip paprasta, bet jis niekuomet užsiėmimo nepertraukia, iš ko galime suprasti, kaip stipriai šis žmogus atsidėjęs dvasiniam tobulėjimui.

Tiesa, pastaruoju metu Bertui sunku palaikyti įprastą rutiną – neaišku, ar dėl to, kad dabar pavasaris ir jo veidas išbalęs, o pienės, kurios padėtų atgauti jėgas, dar iki galo nesudygusios, ar dėl to, kad darbų, kaip tyčia, labai daug, prie jo prikibo visos reklamos agentūros ir TV kompanijos, jos siurbia paskutinius syvus, reikalaudamos, kad jis tik kurtų, kurtų, kurtų. Ir Bertui nieko kito nelieka, tik kurti, kurti, kurti, o kada medituoti, jei pusę aštuonių ryto jau turi būti įrašų studijoje ir įrašinėti gyvą orkestrą? Žinoma, galėtų keltis penktą, bet neatsikelia, vis nuspaudžia telefone snaudimo režimą, o ir Bartas, kaip tyčia, nebepažadina – palaimingai knarkia. Tiesiog dabar toks metas, raminasi Bertas, ir tikrai nesmerkia Barto, šuo irgi jaučia sezono kaitą ir turi bėdų dėl sąnarių (tą pasakė veterinaras). Aišku, iš dalies ir persistengė – dar visai neseniai jie kasdien nubėgdavo bent dešimties kilometrų krosą, natūralu, kad šuns letenos to tiesiog neatlaikė (juk bėgama buvo be jokio apšilimo). Todėl vienintelis dalykas, kurį Bertas dabar praktikuoja, yra šventųjų Dievo vardų išdainavimas vairuojant automobilį, bet ir tas ne visuomet pavyksta, jei koks nors idiotas sukelia avarinę situaciją. „Žemosios aistros, ne kitaip“, – tuomet sako Bertas, nurydamas kartėlį ir stengdamasis nesusinervinti.

Neaišku, kaip ilgai Bertas būtų skendėjęs darbuose, atidėliojęs dvasinį tobulėjimą, jei vieną dieną nebūtų paaiškėję, kad rytoj – laisvadienis. Ragavę laisvai samdomo darbuotojo duonos puikiai žino, kokia reta tai galimybė, nes dažniausiai, vieniems piktiems užsakovams apsiraminus ar išėjus trumpų atostogų, būtinai atsiranda kiti pikti užsakovai, kuriems kas nors netinka ar nepatinka. Bertas dar kartą pasitikrina – būtent rytoj, gegužės ketvirtąją, jis turės laisvą dieną, ir galės nė akimirkos negalvoti apie darbą. Tai ir bus jo ramybės diena – diena, kai pagaliau sugrįš į savo vidinį ritmą ir pasiners į tėkmę.

Kaip nuostabu bus vėl atsikelti pusę penkių, atlikti visas būtinąsias praktikas, o tada lėtai gerti žaliąją arbatą su ryžiais, kurią gimimo dienos proga gavo iš bendraminčių draugų. Vėliau su Bartu jie nueis į paupį ir stebės upę mąstydami, jog iš esmės gyvenimas yra aiškus ir paprastas, tik neramus protas viską komplikuoja! Bartas vizgins uodegą, taip pat spoksos į vandenį, gaudys drugelius, ir atrodys, kad palaimingai šypsosi suvokdamas savo būties paprastumą ir nuolankumą didžiajam šeimininkui. Paskui patrauks link miško, prisiskins sprogstančių pumpurų ir vos prasikalusių kiaulpienių, kurias iškart ir suvalgys. Kaip gera burnoje justi bundančios gamtos syvus!

„Kaip viskas paprasta, kai širdies netemdo klastingasis ego, kaip tuomet viskas paprasta“, – galvoja prieš užmigdamas Bertas ir jau įsivaizduoja būsimą ramybės dieną. Būtent todėl jis neįjungia žadinimo funkcijos mobiliajame telefone, o išsitraukia seną raudoną žadintuvą ir pasistato jį ant palangės, kad, šiam suskambėjus pusę penkių, automatiškai jo nenutildytų, o nueitų prie atviro lango, kur jį pasitiks ir pažadins tekančios saulės spinduliai.

Deja, Bertas pabunda ne nuo žadintuvo, o nuo virtuvėje inkščiančio Barto. Taip, žadintuvas išties stovi ant palangės, o seniai patekėjusi saulė apšviečia rodyklę ties skaičiumi aštuoni. Kaip tai galėjo nutikti? Žadinimo mygtukas, beje, nuspaustas, tačiau Bertas visiškai neprisimena kelionės prie lango. Tenka pripažinti – būdamas nesąmoningos būsenos, jis pasidavė tinguliui, neleidžiančiam pajusti tikrųjų sielos poreikių. „Nieko tokio, svarbiausia – ramiai“, – nusprendžia Bertas, jis labai mėgsta šią frazę ir dažnai ją kartoja lyg mantrą. Spės deramai nugyventi ramybės dieną, net ir pradėjęs vėliau, nei planavo.

Jis skubiai nueina į virtuvę pas inkščiantį Bartą, kuris ką tik išdraskė didžiulį ryžių maišą, stovintį kampe. Ryžiai buvo ypatingi ir tikrai labai skanūs, pirkti per piligriminę kelionę po Indiją. Ir kodėl iš prigimties ramus šuo, anksčiau į tą maišą nekreipęs jokio dėmesio, sugalvojo jį suniokoti kaip tik šiandien?

Žinoma, pirmoji šeimininko reakcija yra kaip ir daugelio – jis supyksta ir nori aprėkti savo augintinį, kuris ne tik neatrodo susigėdęs, bet dar ir palaimingai čepsi su keliais prie nasrų prikibusiais ryžiais. Tačiau Bertas tik įkvepia ir iškvepia, puikiai suprasdamas, kad šiandien negali pasiduoti provokacijoms. Jis ramiai paima šluotą ir, koncentruodamas dėmesį į savo kvėpavimą, ima tvarkyti šuns vandalizmo pasekmes. Darbas ilgai netrunka, Bertas jau ruošiasi išsivynioti jogos kilimėlį bei įsitaisyti lotoso poza. Bet tada suskamba jo mobilusis telefonas.

Kaip ir galėjai tikėtis, skambina reklamos agentūros vadovas, garantuojantis pusę Berto metinių pajamų. „Privalau palaikyti dvasios ir materijos balansą“, – atsidūsta ramybės trokštanti siela ir atsiliepia. Tačiau atrodo, kad skambinantysis apie jokį balansą nėra girdėjęs, jo riksmai ir keiksmažodžiai liete liejasi į Berto ausį. Mėgindamas atsiriboti nuo to negatyvo, Bertas pažada, kad viską pataisys per valandą. „Tik ar apskritai yra ką taisyti“, – retoriškai klausia mažų pataisymų ir pastabėlių iškankintas kompozitorius, juolab kad paskutines dvi savaites kūrinys agentūrai visiškai tiko.

– Tikriausiai dabar Mėnulis Avine, o tai skatina agresiją, – ramiai konstatuoja Bertas. – Negali pykti, greičiausiai jis dar jauna siela, bandanti susidoroti su savo negatyvia energija. O jei jau pritraukiau tokį įvykį, reiškia, šį tą panašaus turiu ir savyje, – Bertas nustumia jogos kilimėlį ir atsidaro nešiojamąjį kompiuterį.

Per valandą jis kruopščiai, romiai šypsodamas (kam į kūrybą lieti negatyvią energiją?) ištaiso savo kūrinį ir išsiunčia – laikrodis tuo metu rodo devynias trisdešimt. Nieko, kad geriausias meditacijos laikas jau praėjęs – pamedituos miške ar prie upės. Be to, gamta tikrai atgaivins ir normalizuos vidinį ritmą – nors Bertas iš paskutiniųjų tramdo emocijas, bet negalėtų pasakyti, kad piktas skambutis jo visiškai nesuerzino. Jis čiumpa keliautojo kuprinę, kurioje yra vandens, jogos kilimėlis ir pora dvasingų knygų su įkvepiančiomis citatomis (maisto neima – ramybės dieną rekomenduojama nepersivalgyti), pasikviečia Bartą ir, tyliai praėjęs pro puolusio kaimyno duris, nusileidžia į gatvę, vedančią į gamtos prieglobstį.

Deja, lauke Bertą ir vėl ištinka kliūtis, griaunanti idilę, – dar kartą suskamba telefonas. Bertas supranta, kad didelė klaida buvo jį pasiimti, bet ką padarysi, jis yra perdėtai atsakingas, o būdamas laisvai samdomas darbuotojas žino, kad turi būti visada pasiekiamas. Tačiau Berto ieško ne užsakovai, o mylima mama, ir tai suerzina. Bertas tuojau pastebi, kad erzinasi tik protas ir emocijos, kurie nieko kito daugiau ir neveikia. Juk ir pats ketino skambinti mamai, tik, tiesa, kiek vėliau – Bertas iš visos širdies ją myli ir yra dėkingas už paramą sunkiu metu, o, kaip žinia, tas sunkus metas užsitęsė, nuolatiniais skundais bei pykčio priepuoliais jis visus buvo išvedęs iš kantrybės.

– Bertukai, šiandien nedirbi? – lyg žinodama klausia mama. – Liucija kaip tik sode, labai reikia, kad lysvę jai sukastum. Tau netoli, ir darbo nedaug, kokiai valandai.

Kaip gali atsakyti, kai šeima prašo pagalbos? Bertas puikiai žino, kad kelias į nušvitimą tikrai nėra kelias į tingėjimą – matė užtektinai pavyzdžių, visokių „nušvitėlių“ meditacijomis tik pridengiančių absoliutų nieko neveikimą, – ne, jis ne toks! Žinoma, teta Liucija gal ir nėra pozityvumo įsikūnijimas, bet galima suprasti ir ją – kai žmogų vargina šitiek ligų, ar įmanoma džiaugsmingai pasiduoti gyvenimo tėkmei? Bertas pažada mamai, kad padės, sukas lysvę braškėms, įsisodina Bartą į automobilį ir išvažiuoja.

Kelionė iki Pelėžirnių gatvės Vilniaus rajono sodų bendrijoje praeina ramiai, Bertas spėja mintyse ištarti keletą gerojo Dievo vardų, tačiau tai, kas nutinka prie paskutinės sankryžos, užgožia visus Dievo vardus ir pavardes, jei tik tokios yra. Gretimame automobilyje jis pastebi buvusią savo merginą Auksę. Tai ne toji, ištatuiruotais antakiais ir raudonais aukštakulniais, bet studijų laikų meilė – aktorė, kuriai vardas Auksė buvo net per prastas, per menkai atspindintis jos švelnią ir tyrą esybę. Auksė tikrai mylėjo Bertą, tik jis, deja, viską sugadino plevėsiškai šlaistydamasis, negrįždamas naktimis ir miegodamas kur papuola. Dabar Auksė sėdi automobilyje su savo augalotu vyru ir dviem linksmais berniukais, o viskas, ką turi Bertas, yra Bartas ir vidinė laisvė.

Auksė taip pat pastebi Bertą ir nužvelgia jį skvarbiu, kančios kupinu žvilgsniu (puikiai žinome, kad aktoriai linkę viską dramatizuoti, bet Bertas tai jau pamiršo, jis regi tik liūdną Auksės žvilgsnį ir jos dviejų berniukų tyras akis, smalsiai įsmeigtas į jį). Bertą apima siaubinga gėda ir sielvartas dėl jaunystės paklydimų – kas iš to, kad dabar jis kitoks, kad stengiasi būti kitoks, tačiau praeities nepakeisi! Bartas jaučia, kad šeimininkas graužiasi, net pravažiavus tą nelemtą sankryžą, – kaip jis atpirks skausmą, kurį kadaise sukėlė? Juk Auksė – tik ledkalnio viršūnė, būta ir daugiau paklydimų!

Galiausiai Bertas pasiekia Pelėžirnių gatvę, kur jį pasitinka Liucija, jai, kaip ir Bartui, gelia sąnarius. Jis apkabina tetą ir iškart čiumpa kastuvą – puikiai supranta, kad fizinis darbas išvaiko blogas mintis. Kad tik galėtų dirbti tyloje! Deja, neįmanoma – teta Liucija, linkusi nuolat skųstis, šiandien kaip niekad įsismagino. Jos reumatas paūmėjęs, skauda trečią stuburo slankstelį, negana to, gelia kojų pirštus ir ausį. O ir apskritai pasaulyje nieko gero – žvakės vėl pabrango, beje, vaškinių nieks nebegamina, tik parafinines, tad ką jai savo mirusiam vyrui ant kapų nunešti?!

Kurį laiką Bertas laikosi išties stojiškai – ramiai kasa lysvę, stengdamasis neaitrinti tetos skundų, o kaip tik įžvelgti jos bėdose ką nors pozityvaus. Tačiau Liucija vis labiau niršta. Supratusi, kad įprastais skundais Berto iš pusiausvyros neišves, smogia į jautriausią vietą – kodėl jis vis dar vienas, be šeimos? Ar nesupranta, kad tokiu elgesiu ypač skaudina mamą (o ir visą giminę)? Jeigu jaunystėje nebūtų tiek klaidžiojęs, dabar mama džiaugtųsi bent keliais anūkais!

Galime įsivaizduoti, kaip Liucijos žodžiai lyg koks kauptukas sminga tiesiai Bertui į širdį – jei tai būtų buvusi kita diena, jis ramiai ir filosofiškai būtų atsakęs, kad viskam savas laikas, tačiau susitikimas prie sankryžos jį nusilpnino.

– Norėčiau bent vieną lysvę sukasti tyloje. Bet tai neįmanoma, jūs visąlaik kalbat. Ir, beje, visiškas nesąmones.

Šitaip Bertas pradeda savo monologą, skirtą Liucijai. Jis kalba vis dramatiškiau, kol galiausiai ima rėkti ir išsako viską, ką galvoja apie tetą, jos nuolatinius skundus ir kišimąsi į svetimus reikalus. Liucija sutrikusi – ar čia tas pats jautrus, nuolankus, visados paslaugus Bertukas? Tačiau Bertas nebegali sustoti, nors suvokia, kad elgiasi negerai, – jis vis rėkia, rėkia, rėkia. Galiausiai, sukasęs paskutinę vagą, iš visų jėgų smeigia kastuvą į žemę, pasiima prie namelio laiptų pririštą Bartą ir išdumia.

Nuvažiavęs porą kilometrų, sustoja, įkvepia ir iškvepia. Nueina į šalia esantį miškelį ir nusiauna batus – žemės energija dažniausiai jį nuramina. Stovėdamas basas ant šaltų samanų ir jusdamas, kaip šąla mažieji kojų pirštai, jis supranta, kad ką tik pasielgė kaip agresyvus paauglys. Paima telefoną ir skambina Liucijai. Negi teta kalta, kad šiandien jo tokia emocinė būklė? Liucija nuramina, kad viskas gerai, visiems pasitaiko sunkių dienų (žinoma, apie incidentą ji būtinai papasakos Berto mamai), ir jis lengviau atsikvepia – atsiprašymas priimtas, nors greičiausiai panaši pamokanti situacija pasikartos po mėnesio ar poros, tad Bertas privalo būti budrus, kad ir vėl nepratrūktų. Galiausiai Bertas šypteli Bartui, galvodamas, kad dabar jau tikrai prasidės jų ramybės diena. Niūniuodamas raminančią melodiją, jis pasuka link pavasariškai gaivaus, drėgno miško. Tačiau ir vėl, jau trečiąjį kartą šiandien, suskamba telefonas, dabar jau aišku, kad per kitą ramybės dieną (jei tokia apskritai ateis), jis bus paliktas namie. Bertui skambina nepažįstamas numeris, visi laisvai samdomi darbuotojai žino, kad nežinomas numeris gali atnešti tūkstantį du šimtus eurų už kelių dienų darbą, todėl geriau atsiliepti. Deja, skambina mokesčių inspekcija. Ledinis balsas, kuriam labai tiktų garsinti siaubo filmus, Bertui praneša, kad jis neteisingai užpildė mokesčių deklaraciją. Nors viską atliko laiku (vėluoti jam neleido stiprus atsakomybės jausmas), deja, nepateikė FR4320 priedo, todėl gresia visų sąskaitų areštavimas. Vienintelė galimybė išsigelbėti – tuoj pat vykti į mokesčių inspekciją ir, sumokėjus dvidešimt keturių eurų, penkiasdešimt aštuonių centų baudą, užpildyti šį priedą ranka. Bertas dar mėgina klausinėti, tačiau siaubo filmo balsas padeda ragelį, vadinasi, apsilankymo juodame bauginančiame pa-state šiandien nepavyks išvengti.

Visi, susidūrę su savarankišku mokesčių deklaracijos pildymu ir mokesčių apmokėjimu, puikiai supras, kaip jaučiasi žmogus, patekęs į pastatą, kuriame ant švieslentės užsidegus dar vienam triženkliam skaičiui suskamba liūdna melodija. Bertas laukia eilėje, gniauždamas savo penki šimtai dvidešimt ketvirtą numeriuką. Jis stebi žmones, kurie stengiasi perprasti neįkandamos sistemos taisykles – dauguma jų nori tiesiog susimokėti mokesčius ir nesupranta, kaip tą padaryti. Pyktis vėl auga – mintyse jis keikia valdžią, įstatymus ir visus biurokratus, vadindamas juos gerai žinomais epitetais. Akimirkai liaujasi ir pasmerkia save už tai, kad ką tik smerkė sistemą, tačiau išvydęs, kaip ant senyvos moters rėkia išraudusi konsultantė, vėl pradeda pykti, dabar jau iš visų jėgų. Gerai, kad Berto įtūžį apmaldo švieslentėje pasirodęs jo numeris – jis lengviau atsikvepia ir, pasirašęs pavedimo kvitą, užpildo FR4320 formą, į kurią reikia įrašyti lygiai tris skaičius. Išeidamas iš mokesčių kalėjimo ir dairydamasis artimiausio banko skyriaus, Bertas išgirsta, kad jį kažkas kviečia. Tai buvęs bendramokslis – išsišiepęs dabita stipriai želė sulipintais plaukais, kūręs labai vidutiniškai, o šiemet gavęs Auksinio smuiko rakto apdovanojimą. Dabita šypsosi ir užjausdamas žiūri į Bertą.

– Tai kaip kūryba? – klausia, atrodo, vos pašiepdamas.

– Kūryba? Puikiai, daug visokių projektų… – atsako Bertas, nužiūrinėdamas prašmatnų kompozitoriaus megztuką paauksuotomis sagomis, kurios jam skaudžiai primena paauksuotą smuiko raktą.

Dabita nusišypso ir dar kartą užjaučiamai dirsteli į Bertą, sakydamas, kad džiaugiasi jo sėkme. Jie atsisveikina. Bertas patraukia link savo automobilio, o skrandyje susikaupęs pyktis virsta slegiančiu geležies luitu. Kokie dar įdomūs projektai? Paskutinis jo sukurtas darbelis – melodija majonezo reklamai! Žinoma, Bertas supranta, kad pavydi to niekingo paauksuoto smuiko rakto, bet kažkas jame verkia – ir tai ne pavydas, tai kūrybos ilgesys. Bet kaip sukurti ką nors gražaus ir didingo, kai galvoje – jokių idėjų, ir skamba tik paprastos melodijos majonezo reklamai? Bertas stengiasi, tačiau ką daryti, jeigu muzika pas jį neateina? Bertas prisimena dienas, kai galvoje nuolat skambėdavo nuostabiausios melodijos – tik spėk užrašyti. Klasikinės ir šiuolaikinės, ilgos ir trumpos, begalės melodijų, stebinančių ir besiliejančių, pasibaigiančių ir vėl prasidedančių. Kokia tai buvo muzika! Džiaugsminga, spontaniška, jauna ir aistringa, o svarbiausia, kad nereikėdavo nieko kurti – užtekdavo klausytis. Ir Bertas klausydavosi – kai apgirtęs vaikščiodavo po miestą, o vėliau vienas sėdėdavo ant apleisto tilto ties mažąja upės įlanka. Nusiavęs batus atsiguldavo ir užversdavo galvą į sprogstančius pumpurus – jie skleidė švelnią, tylią, neritmišką, labai savitą muziką. Nuo pavasario ir alkoholio svaigo galva, o jis tiesiog klausydavo, vėliau belikdavo viską užrašyti. Bertas jaučia, kad jo viduje kažkas verkia ir ilgisi, ir pažada sau kurti, puikiai suprasdamas, kad iš to pažado turbūt nieko neišeis. Bandydamas nuo šuns nuslėpti liūdesį, jis parvažiuoja namo. Vos pravėrus automobilio dureles, Bartas strykteli ir iššoka į kiemą, Bertas neskuba paskui jį, negirdi jo lojimo, o tik keistą, šunišką savo paties inkštimą. Tačiau netrukus išgirsta ir Bartą, ir ant jo šaukiančius statybininkus. Pasirodo, kieme vyksta cementavimo darbai, ir šuo ką tik teikėsi užlipti ant neaiškios paskirties stingstančio cemento darinio. Bertas skubiai žengia link darbininkų (jam ką tik sutrukdė išgyventi nekuriančio kūrėjo dramą) ir bando ištraukti įklimpusį Bartą, o statybininkai juos pašaipiai stebi.

– Bartai, einam! – vaduoja savo bendrakeleivį Bertas, o pro šalį einantis kaimynas sušunka:

– Sveikas, Bertai!

Darbininkai prapliumpa juokais.

– Tu Bertas, o jis Bartas? Nu jo…

– Nu jo? Koks dar „nu jo“?!

Bertas pratrūksta, jį ištinka didžiausias pykčio išlydis. Šis inteligentiškos išvaizdos vyras šaukia ant statybininkų ir keikia juos keliomis kalbomis. Kodėl nėra jokių užrašų, įspėjančių, kad vyksta cementavimo darbai?!

– Idiotai, visiški idiotai!

Bertas draskosi taip, kad atrodo, tuoj šoks muštis. Jis niršta ne tik dėl Barto ir cemento, bet ir dėl dabitos su paauksuotu smuiko raktu, dėl mokesčių inspekcijos, tetos Liucijos, besikeikiančio reklamos agentūros vadovo, dėl Auksės ir, aišku, – dėl ypatingų sąlygų reikalaujančios kūrybos. Jei galėtų, aprėktų juos visus, kiekvienam atseikėtų po individualią pykčio dozę, bet priešais jį stovi tik statybininkai.

– Ė, pacanas, ramiai, – dairosi į šalis stambūs vyrai geltonom liemenėm.

Bet pacanas tikrai neatrodo ramus, galiausiai, išliejęs visą susikaupusį įtūžį, jis pasiima Bartą, įeina į laiptinę, pakyla liftu ir atsirakina buto duris. Namie jo pyktis staiga virsta nusivylimu – ne, ne piktuoju prodiuseriu, ne buvusia mergina ar teta, ne biurokratais, dabita moksladraugiu ar statybininkais, o savimi. Ko vertos visos jo praktikos, pastangos tobulėti ir nuolatinis proto raminimas? Ką tik jokio dvasingumo nepraktikuojantys ir greičiausiai išgeriantys statybininkai ramino jį!

Berto rankos dreba, jis ketina užsikaisti arbatos. Degtukų dėžutėje randa paskutinį degtuką. Uždega, bet liepsnelė užgęsta ir jis supranta, kad šiandien arbatos nebeišgers. Ir nereikia – įsiutęs surenka visas arbatas, sveikuoliškas sėk-las bei indiškus prieskonius ir išberia pro langą. Arbatų lapeliai lėtai sklendžia iš devinto aukšto – kaip žalias pavasario sniegas jie krenta ant apačioje sėdinčių vietinių girtuoklių galvų.

– O, dangiškoji mana, – sako jie ir abejingai kramto arbatžoles.

Taip, Bertui skaudu, bet jau neliūdna – sukyla maištingumas ir laisvės troškimas. Bertas prieina prie spintos, išverčia iš jos sportinius drabužius ir laisvus lininius apdarus, kol galiausiai pačioje gilumoje randa seną odinę striukę. Apsivelka ją – užuodžia senos odos kvapą, puikiai prisimena, kad taip kvepėdavo ir tada – pavasarį, kai išeidavo į miestą ir šypsodavosi merginoms – puikiai žinodamas, kad gali bet kurią suvilioti, juk buvo žavus ir dar kompozitorius, o tokiai kombinacijai sunku atsispirti. Bertas prieina prie veidrodžio ir žiūri į save – žavesio jam ir dabar nestinga. Jis trokšta aistros, laisvės ir lengvumo, gal net lengvabūdiškumo, kai gali daryti ką nori, patirti niekad nesibaigiantį pasitenkinimą, kuris aplimpa tave it susicukravęs medus ar pūkai, o tu žinai, kad tai negerai, bet apie tai negalvoji, nes pasekmės tau nerūpi. Bertas mato savo atspindį, atsainumą veide ir lengvą ironišką šypseną – žvilgsnis pasidaro drąsus, jame blyksteli gyvybė – ne rami, džiugi ir šilta, o pavojinga, aštri, neprognozuojama gyvybė, būtent toks jis dabar nori būti – pasiduoti keistam, nepaaiškinamam impulsui, kai gali padaryti bet ką.

Jis apsiauna nutrintus batus ir ruošiasi eiti į miestą. Bartas žiūri gailiomis akimis, gal net nusigandęs, jis pirmą kartą mato savo šeimininką tokį. Nors jam aiškiai pasakyta, kad privalo likti namie, taip drasko duris ir inkščia, kad Bertas pasigaili – tiek to – gal ir šuo ištroško laisvės, reikia jam parodyti tikrą gyvenimą, išsivesti į įsimintiniausią šio dešimtmečio naktį.

O naktis šilta ir pavasariška, viskas sprogsta ir kiekvienas pumpuras atsiduoda aistra. Bertas eina, uosdamas tą jauną kvapą, pirmuosius lapus ir žemę, net mieste neprarandančią savo gyvybingumo. Dabar jo akyse atsispindi tik atsainumas ir panieka asketiniam gyvenimui – visi jūs lūzeriai, lengvatikiai ir idiotai, siekiantys neaišku ko, užuot atsipūtę ir tiesiog gyvenę – lengvai ir stip-riai – be jokių filosofinių išvedžiojimų.

Bertas prieina senamiestį, čia viskas klega, išgėrę žmonės vaikšto vos svirduliuodami, jis prisimena tą nesvarumą, ir pats pradeda svirduliuoti, lyg klimptų į sniego pusnis. Galva lengvai svaigsta – koks malonus tas svaigimas – truputį primena jausmą, kai išgeri tris skardines kondensuoto pieno. Jis pamato seną mėgstamą barą – iškaba ir durys nepasikeitusios, šalia rūko žmonės, šneka visokias nesąmones – nerišliai ir paviršutiniškai, bet kaip tik to jam dabar ir reikia – šnekėti nesąmones be didelės prasmės. Jis tuoj įeis į barą, užsisakys alaus, paskui dar ko nors, ir keista neaiški ramybės diena pagaliau baigsis. Jis vėl nori bent viena koja pasiekti dugną ir būti taip, kol ištvers. O gal jo sąžinė apskritai nebeprabus, jis to ir nori – pamiršti viską, kas buvo, žengti žingsnį atgal, su tokiu malonumu ir pasišventimu, su kokiu medituodavo. Ir Bertas žengia į baro vidų, kur jį sustabdo apsauginis:

Su šunim negalima, suprask.

– Kaip negalima?

– Niekad ir nebuvo galima, palik prie įėjimo.

Bertas nori užrikti, kad jam neaiškintų apie tą „niekad ir nebuvo galima“, nes prieš penkiolika metų čia buvo galima viskas, absoliučiai viskas. Šitas baras buvo visų valkatų prieglobstis, jame galėjai paglostyti ne tik šunį ar katę, bet ir kokį nors paukštį. Tačiau Bertas tyli – negi aiškinsi šitam pasimetėliui, kuriam daugiausia dvidešimt, tokius dalykus? Jis tik paprastas vaikinas, kuris nori būti kietas ir dirba bare – „kietu netampama, kietu gimstama“ – pasakytų jam Bertas, bet nepasako, tik dairosi ieškodamas, kur galėtų pririšti šunį. Tačiau lauke už durų apšnerkšta ir nuolat rūkoma, o du apsvaigę individai jau ruošiasi muštis – ne, šuo nekaltas, kad ir kaip būtų, jis prisiima atsakomybę už Bartą ir nenori jo kankinti tik dėl to, kad pats trokšta laisvės.

Tad Bertas vedasi Bartą per naktinį miestą – jie eina tolyn, į visišką laisvę, kur taip trošku ir gera, o už pasekmes niekas neatsako. Štai, prie kito baro stovi mergina raudonais plaukais, ji šypsosi ir gundomai žiūri į Bertą, pražiojusi lūpas markstosi ir juokiasi.

– Čia tavo šuo? – klausia ir vis juokiasi, juokiasi, juokiasi.

– Aišku, kad mano.

Bertas bando su ja flirtuoti, juk kadaise tai darė meistriškai, o dabar gauna progą neįpareigojančiam nuotykiui. Jis šypsosi ir žiūri į merginą, į jos apsvaigusias akis, į mažą tatuiruotę prie ausies, ji jam patinka – ir mergina, ir tatuiruotė – nuo jos sklinda paslaptis ir pavojus. Bertas ją giria ir gerinasi – visai kaip senais laikais, jis nepraradęs flirtavimo įgūdžių ir, ačiū Dievui, mergina juo taip pat domisi. Jis paima jos ranką ir ji juokiasi, paliečia jos drėgnus nuo pavasario nakties plaukus, ir ji juokiasi, o Bertas irgi juokiasi.

Einam su manim, – sako jis, o mergina juokiasi, susverdėja ir nugriūna.

– Kelkis. Einam, mergaite, einam – kelia ją Bertas, bet mergina tik guli ir juokiasi, ji per daug girta, kad kur nors eitų, – parodo jam vidurinįjį pirštą.

Bertas drožia šalin, dabar vėl tik jis ir Bartas – du keisti bendrininkai, ieškantys neaišku ko. Jis prisimena savo seną maršrutą link upės, per apleistą tiltą, kur sprogsta medžiai, tik šiandien jis nebegirdi jokios muzikos – tyla tokia didelė ir liūdna, kad jos neužgožia net akmenis skalaujantis vanduo.

Nesvarbu – aš bent kiek gyvas“, – mąsto Bertas, žingsniuodamas per mažąjį tiltą ir sukdamas savo miegamojo rajono link. Jis nusprendžia užeiti į parduotuvę – jei niekas nenori jo priimti, tiek to, išgers ir vienas, kadaise jam tai buvo įprasta. Gal net pasišauks kaimyną, jam bent kartą gyvenime nebereikės kviesti policijos. Parduotuvėje, kurioje pirkdavo tik daržoves ir sviestą ghi, dabar krauna į krepšelį viską, ko seniai nebuvo sau leidęs, – dešrą, traškučius, rūkytą žuvį ir produktus su daugybe konservantų. Nesvarbu, kad nuo dešros kvapo jį truputį pykina – jis valgys viską, ir taip, lyg valgytų paskutinį kartą. Bertas užeina į alkoholio skyrių, išsirenka geriausią ir brangiausią viskio butelį – gali sau leisti, per blaivybės metus sutaupė daug pinigų.

Išeidamas iš parduotuvės išdidžiai apžiūri pirkinį, o galvoje skamba daina „Whiskey bar“ – pagaliau jį tikrai aplankė lengvabūdiška nuotaika. Bertas atriša ištikimai laukiantį Bartą ir čia pat atsuka kamštelį – paskutinis įkvėpimas prieš gurkštelėjimą. Ant butelio užklijuota etiketė su lelija dar neseniai jį būtų piktinusi – toks simbolis netinka alkoholiui – bet dabar jau nepiktina niekas – tik truputį graužia sąžinė, tik tiek. Bertas nuplėšia lotosą ir užsiverčia butelį.

– Negerk, ei, negerk, – kažkas sako jam ir Bertui atrodo, kad tai apvaizda, gal net Dievo balsas, – jis dairosi nesuprasdamas, iš kur sklinda balsas, viskas atrodo taip mistiška ir netik-ra. Bet pamato policininką – tą patį, kuris ateidavo pas Berto kaimyną ir bejėgiškai sumurmėdavo „taigi nesilaušiu į vidų“.

– Gerti viešose vietose draudžiama, tu tai tikrai turėtum žinoti.

Jis ironiškai žiūri į Bertą, o Bertas nežino, ką daryti. Kadaise buvo didelis maištautojas, drąsiai spjaudavo policininkui į veidą ir pabėgdavo, gurkšnodamas viskį tiesiai iš butelio. Nakvodavo areštinėse ir blaivyklose, o ryte atsikėlęs kaip niekur nieko grįždavo namo ir kurdavo muziką. Bertas žiūri į policininką, o policininkas į jį, Bertui atrodo, kad pareigūnas šaiposi. Bertas ir pats nusijuokia:

– Su šventėm. Čia tau, dovana.

Jis paduoda pirkinių maišelį policininkui, maišelį, prigrūstą traškučių, dešrų ir alkoholio.

– Su šventėm, – pakartoja Bertas ir pasileidžia bėgti, o policininkas lieka stovėti su pirkinių maišeliu neapšviestoje miegamojo rajono gatvėje.

Bartas liuoksi šalia, o Bertas bėga vis smarkiau, jis nepavargsta – kūnas išlavintas tiek, kad gali bėgti neuždusdamas ir jausti džiaugsmą. Viskas kvepia ir viskas tikra, o jis gyvas kaip niekad. Bėga ir juokiasi, bėga ir juokiasi – koks kvailas Bertas, kvailesnis už Bartą, galvoja Bertas ir juokiasi, juokiasi, juokiasi.

Jis įbėga į savo pilkojo daugiabučio kiemą, parkrenta ant žolės po sena obelimi – tikriausiai likusi iš tų laikų, kai čia stovėjo kaimas, o gal ją pasodino pirmieji daugiabučių gyventojai. Jis guli ir žiūri į obelį, į pumpurus – dar akimirka ir jie sprogs visa žiedų jėga.

Staiga Bertas išgirsta kažką neapsakomo – tai muzika, sprogstančių pumpurų muzika. Tik dabar ji kitokia – paprasta, nostalgiška, be įmantrių išvedžiojimų, beveik šnabždanti, beveik švytinti. Bertui taip gera, atrodo, kad muzika sklinda ne iš pumpurų, kurie ją tik perduoda, bet ateina iš daug toliau – gal iš žvaigždžių, gal iš elektros stulpų, o gal iš būsimo žiemos sniego. Jis guli ir klausosi – bijo net pajudėti, o kas, jeigu muzika dings ir niekada nesugrįš? Bet ji nedingsta. Skamba ir skamba, lyg toji siaura santūri miesto upė, vietomis išsivejanti spalvotais verpetais. Ji skamba, o Bertui belieka klausytis. O tada grįžti namo ir viską užrašyti.

Gailė Garnelytė. Kankorėžis

2020 m. Nr. 8–9 / Taip, žinau, jūs sakysite, kad tai ne toks skausmingas variantas – ne vaikas, ne butas, už kurį reikia mokėti paskolą bankui, ir net ne didžiulis sopulys širdy, bet, patikėkite, kartais ir paprastas kankorėžis gali sukelti nemažą sumaištį.