literatūros žurnalas

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7

Akla višta

Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs – net pasirodė, kad ironiškai šyptelėjo, naudodamasis savo galia uždaryti autobuso duris kada panorėjęs. „Raudonnosis kvailys“, – mintyse mestelėjo jam pavymui. Kitas autobusas tik už penkiolikos minučių. Pasitikslindamas pažvelgė į tvarkaraštį – taip, lygiai už penkiolikos. Viskas, žinoma, aplipdyta kramtomąja guma, bet skaičius tarp linijų dar galima išskaityti, nors beveik trečdalį jų dengė įvairūs ranka rašyti ar spausdinti skelbimai: „Parduosiu vieną kambarį trijų kambarių bute Salininkuose“, „Mokau groti gitara“, „Parduodu elektros stulpus“. Trumpam jį sudomino vienas ilgesnis – „Gal yra rimtas, vienišas vyras rimtam bendravimuj? Rimta, tvarkinga, vieniša jieško gyvenimo Draugo“.

Rūkyti nesinorėjo, trypčioti aplink balas irgi. Nusipirko laikraštį, tačiau užuot skaitęs susibruko į lietpalčio kišenę. Greta krykščiojo keli vaikai, paimti, matyt, vėluojančių tėvų iš darželio, kelios merginos, sustingusios kaip mumijos, baksnojo uoliai įkniubusios į savo sarkofagų ekranėlius. Stoties rajono varguomenė įprastai sklaidėsi aplink netoliese esančias autobusų ir troleibusų stoteles tarsi išbaidytas ir sulėtintai judantis širšių lizdas, vienijamas nepaneigiamos bendrystės. Dvi žemaūgės čigonės rausėsi savo rankinukuose lyg tikėdamosi atrasti ten dar nematytus aukso kalnus; žmogus be kairės kojos, vilkintis dengiamosios spalvos kareiviška ar medžioklės uniforma, išsižiojęs snūduriavo atsirėmęs į spaudos kiosko sieną; trys naktinės plaštakės – tai buvo matyti iš vulgarokų judesių, kol galop jos nusigręžė nuo saulės, atsisukdamos į jį nugara, – matyt, vakarop baigusios pamainą, irgi laukė savo autobuso – išsidažiusios taip, kad nelabai galėjai suprasti – cirkui, Felinio filmo kastingui ar turbo parfumerijos reklamai, kur būtina visas savo dažybos atsargas be atrankos ir ant greičio sumesti ant veido.

Į autobusą įlipo paskutinis. Vairuotojas – jaunas, guvus – visu garsu klausė „Русское радио“. Reikėjo tik pamatyti, kaip sukaliojo pečius vairuodamas, niūniavo kartu su apie meilės pabaigą spygaujančia blondine. Autobusas sustojo, kaip visada, beveik prie pat jo namo. Ilgai netrukus jis atvėrė buto duris ir sustingo. Tada jį pasitiko prietema ir katinas Liucis. Glaustėsi aplink kojas lyg atsiprašydamas, piešdamas lanksčiu pūkuotu kūneliu begalybės ženklą ir mėgindamas viską sustatyti į vietas.

Kristis neskubėjo įžengti. Ir visai ne dėl to, kad jam buvo maloni ši prietema, dangstanti daiktus. Jis baiminosi, kad, kairiąja ranka įžiebęs koridoriuje lempą, bute išvys dykvietę. Smėlio plokštumas, švilpiantį geltoną vėją, akis ir klausą pribloškiantį karštį, gal net skeletų siluetus, boluojančius iki pat horizonto, ir neišvengiamai juose gyvo grobio tykančius skorpionus, pritvinkusius sportinio azarto kaip Dakaro motorai. Jam stipriai plakė širdis, regis, pasiekdama pačią aukščiausią išgyvenimo natą, apie kurią jis niekad net nebuvo pagalvojęs, kad tokios išvis esama. Skuduras prie buto durų buvo visai apgailėtinas. Ir dar kažką nelemtai priminė. Daug kas dabar rodėsi apgailėtina, menka, beviltiška. Dar mėnuo, ir skurlis virs pilkų debesų skivytais kaip ir pats Kristis, dvidešimt metų tuo pat metu toje pačioje vietoje išgyvenantis tą pačią dykumos dieną. Jis nieko nenorėjo nei atsiminti, nei pasinerti į mintis, kurios persekiojo kaip ne laiku atsibudęs širšynas.

Nenusiaudamas batų ir nejungdamas šviesos jis atidarė balkono duris ir nuėjo į virtuvę. Spintelėje, žemutinėje seniai valytoje lentynoje greta aliejaus ir kelių pakelių miltų stovėjo nežinia nuo kokių laikų nugertas butelis „Jack Daniels“. Nieko nelaukdamas jis nusviedė kamštį ant grindų ir springdamas susivertė kelis gurkšnius. Užsimerkė ir pagalvojo apie jūrą. Ne pagalvojo, prisivertė pagalvoti. Tai visada jį nuramindavo. Vėjo šlamenamos tuopos už lango priminė, kad dar ne vasara. Bent ne dabar, kai Liucis trinasi apie kojas kaip Bikfordo virvutė, grasindamas sprogimu, jei nebus išklausytas. Atidarė šaldytuvą, iškrapštė konservų skardinę su ryškiai geltona višta ir dideliu šaukštu išskobė kietą masę į katino dubenėlį. Liucis nurimo, o ėdančio gyvulėlio vaizdas nuramino ir jį patį.

– Jeigu paklaustumėt, kaip dabar gyvenu, pasakyčiau, jog ką tik prisiminiau, kaip prieš penketą metų, lygiai tą pačią dieną, pas senelius Kaune gėrėme arbatą iš vyšninio virdulio. Pamenat, jie mėgo juodą, stiprią, gruzinišką su daug daug cukraus, o tie amžinieji nuo vaikystės prisimenami baltos emalės puodeliai iš vidaus buvo apjuosti neišplaunamu juosvu ratu, water line, rodančia grimzlės ribas. Dar truputis, ir puodelį apsems juodos užmaršties marios. Dar truputis – ir laivas ims skęsti. Liks ten, kur liko šimtai tūkstančių kitų laivų vandenynų ir jūrų dugne. Jis nuskęs kaip ir jūs tada, prieš dvidešimt metų, ir aš liksiu vienas, be jokio gelbėjimosi rato, nežinodamas, kur ta teisingoji, vienintelė water line. Reikia paisyti ribų net ir geriant arbatą, net ir važiuojant autobusu, kur groja „Русское радио“, net ir gyvenant tokį sumautą gyvenimą, kuriame nieko nežinai ir niekas neaišku. Taip, arbatos puodeliai ir prisiminimai neskęsta, skęsta tik laivai ir žmonės, bet nuo to ne lengviau. Beje, tada išvažiuojant senelis apkabino ir pasakė: „Kristi, noriu, kad tau viskas būtų gerai.“ Neturėjau ką atsakyti. „Ar paimsi iš mūsų Liucį?“ Abu patylėjome. Visada prieš man išvažiuojant patylėdavome. Tai buvo kiek netikėta, nes abiejų senelių nuo vaikystės neįsivaizdavau be katino namuose. Iš pradžių jie gyveno kaime, prisimenu nevalomas gatveles, užverstas sniegu iki pat tvoros, automobiliu važiuodavom geras dvi valandas, vėliau, sendami, persikėlė į miestą, bet visur kartu su jais būdavo katinas. Katinas, paleidžiamas nakčiai, katinas ant močiutės kelių prie krosnies, katinas, lakantis iš dubenėlio. Baltas, pilkas, juodas su balta žvaigžde. Visada koks nors katinas. Nenorėjau nieko atsakyti, ištiesiau rankas, ir Liucis gavo naują šeimininką. Kadaise, pamenat, neleidot man laikyti katino, o dabar, kai jūsų nebėra, galiu laikyt ką tinkamas – tigrą, liūtą, kupranugarį, bet ką. Su visom bacilom, savom ir svetimom. Aš tik grįžau iš darbo, aš sėdžiu prasmegęs fotelyje ir galvoju apie jus.

Jis užsidėjo tą pačią Kriso Rea plokštelę „Woman in red“. Ją mėgo mama. Klausydavo pavakare, viena, kol tėvas dar nebūdavo parėjęs. Linguodavo krėsle su taure baltojo vyno. Ji nešokdavo, niekada nešokdavo. Jie niekada nešokdavo. Nebuvo kaip, nebuvo kur. Tą vakarą, lygiai prieš dvidešimt metų, jie susipyko dėl to, kuris vairuos mašiną per savaitgalio kelionę pas senelius. Pyktis dar labiau įsiliepsnojo, kai tėvas (jis sirgo artritu) netyčia iš rankų paleido puodelį su vyšnių arbata ir viskas išsiliejo ant balto, ką tik iš cheminės valyklos paimto kilimo. Neišlaikęs mamos spiegimo ir rankų grąžymo, Kristis dingo į savo kambarį ir pakišo galvą po pagalve. Po valandėlės įsiklausė, buvo tylu. Atidarė duris ir išgirdo tylutėliai dainuojant Krisą Rea. Jie šoko. Tai buvo neįtikėtina. Jie šoko užsirišę akis, lyg žaisdami „Aklą vištą“. Kraipėsi, juokėsi, kikeno, maivėsi kaip paaugliai. Dainai pasibaigus, ją be galo kartojo. Kadaise studentaudami jie panašiai žaidė per vakarėlį pas kurso draugus, ir taip susipažino. Dabar dublis buvo kartojamas, po dvidešimties metų. Greičiausiai net paaugliai nebeužsiima tokiais niekais kaip „Akla višta“. Balkono durys buvo pravertos, paskutinis pavasario pasažas – gegužės pabaigos vėjas draugiškai kedeno užuolaidas. Namo remontas beveik baigtas, sienos nudažytos, stogas užlietas nauja danga, beliko niekniekiai – uždėti balkonams turėklus, sutvarkyti veją ir išvežti šiukšles. Jie šoko. Jie vis dar šoko. Kristis nusprendė jiems netrukdyti, tįsojo savo lovoje. Gerai atsiminė, kaip gulėjo užsimerkęs ir ką tada galvojo. Po gero pusvalandžio jam pasigirdo, kad mama kviečia blynų. Kambaryje grojo Krisas Rea, balkono durys buvo atviros kaip ir prieš tai, tik ant paties krašto gulėjo mamos batelis. Juodas ir blizgantis.

 

Atvertas langas

– O tas atvertas langas, va tas, ten, trečiame, tau nieko neprimena? Nieko nieko? O jeigu tardytų, ką atsakytum? Jei prispirtų, kad tu teroristė šachidė, ir nuo to, ką atsakysi, priklauso tavo ir artimųjų gyvybė? Na ką, vaikeli? Kalbėsi?

Draugė buvo įkyri, neužsičiaupdama tarškėjo, aikčiodama pasakojo apie kažkokius naujausius filmus su Nikole Kidman, japoniškus kvepalus, kuriuos, nesuprasi, ar ką tik pirko, ar gavo dovanų, o Veronika stengėsi neišsiduoti, kad prastai jaučiasi ir nieko nenori, tik namo. Kaip tą pasakyti? Juk vos prieš dešimt minučių susitiko, nesimatė gal mėnesį, o va jau taip iškart ir dingo ūpas bendrauti. Stovi vidury Vokiečių gatvės ir niekur eit nenori.

Aukštai penkiaaukščių priestogiuose siūravo vijoklių girliandos, danguje ratus suko kregždės, karpydamos nežinia kieno erdves, dūzgė mašinos, po priešvakario miestą nešiodamos spalvoto metalo žinutes, ir viską gaubė tingi liepos pabaigos nuotaika. Betrūko tik verksmingos šarmankos, aklo muzikanto, negrabiai sukančio rankenėlę su dideliu nutrintu bumbulu, ir seno žilo miesto budelio, ašarojančio su nuleistu ant kelių kirviu, kad nebeturi ko nukirsdinti.

– Veronika, ar girdi mane? Va tas atvertas langas tau nieko neprimena? Negi visai nieko?

Veronika persibraukė plaukus, abejodama, ar ištvers dar valandėlę. Negi visos tos moterys aplinkui irgi tokios? Kudakuojančios, gražiai sušukuotos, išsičiustijusios vištos.

– Man primena prapjautą obuolį, – nepaliovė čirkšti Silvija.

– O man atvertą langą. Va ir žmogus, žiūrėk, ten juda. Turbūt ruošias išeiti, bet juk tuoj lis, – galop išspaudė kaip indulgenciją.

Reikia pasistengti būti malonesnei. Draugė vis dėlto. Ir brolio žmona.

– Nelis, įlįsime kur kavos, ir galės sau lyti.

Dar vienas langas atsivėrė, tik ne trečiame aukšte, o ketvirtame, virtuvėje. Beveik kaip lėlių teatre, pakilus uždangai, pasirodė moters galva, ir Veronikai dingtelėjo – o jeigu ten tik galva? Moters galva be kūno, gyvenanti ramų, niekieno nedrumsčiamą galvos gyvenimą.

– Kur čia būtų mažiausiai žmonių? Kaip tau tinka šita šukuosena! Pas Izabelę kirpais? Ten pat, Užupy? Reikės ir man užsirašyti, tik nenoriu laukti mėnesio. Tau gerai, tu kantri.

Silvija atsirėmė nugara į suoliuką ir iškėlusi delną patikrino, ar nelyja. Dangus pilkšvėjo, tikrai reikėjo lietaus, bet gamta ir toliau su miestu žaidė katės- pelės žaidimą, neskubriai užtemdydama sceną ir ruošdama ją nežinia kam. Vos juntamas dulkių ir prieblandos kvapas tvenkėsi gatvėje, perspėdamas apie būsimą viešą iniciaciją tų, kurie nespės parbėgti namo.

– Veronika, ar eisim kavos?

Moters galva vėl pasirodė, šmėkštelėjo iš kairiojo lango į dešinįjį, paskui atgalios, ir Veroniką nudiegė mintis – o kas, jei ji kelias ar keliolika dienų nevalgius. Jei jos maitintojas susirgo ar išvažiavo. Išvažiavo, palikęs ją be maisto, pinigų, be nieko. Tiesiog įmetė kaip į kapą. Gal būčiau pagaliau laiminga, dar pagalvojo, jei būčiau galva. Jeigu būčiau. Kregždės ėmė daužytis tarp žibintų ir Veronika užsižiūrėjo į jas.

– Veronika, ar mes einam kavos? Tu šiandien kažkokia keista. Gal nevalgei? Juk tau atostogos. Pasigamintum ko nors skanaus. Juk moki. Pavyzdžiui, džiovintų baravykų sriubos su perlinėmis kruopomis, putpelės kiaušiniu, ir kuo ten dar?

Veronika atsisuko ir netikėtai paglostė Silvijos skruostą.

– Kaip gerai, kad tu man šiandien paskambinai.

– Gerai? Mes nesimatėm dvidešimt septynias dienas. Aš skaičiavau. Tu buvai pas mus lygiai prieš dvidešimt septynias dienas, per mano gimtadienį.

Pro šalį praburzgė mašina, plaunanti gatves, ir Veronika pastebėjo, kad virš žibintų nebeliko kregždžių, o ankštų palėpių trikampėliuose užsižiebė šviesos.

– Izabelės namą griaus. Liepė išsikelt per tris mėnesius. Ir sodą nupjauti. Statys gyvenamųjų namų kvartalą. Išnaikins visus vynvyčius, visas gebenes ir vynuoges.

– Negali būti.

– Gali, labai gali.

– Juk ten tokios gražios nišos, tokie saulėti kambariai. O balkonai kokie…

– Niekam dabar nerūpi balkonai.

– Man tas namas gražiausias visame mieste. Izabelė turbūt verkia.

– Izabelė neverkia. Ji dar turi tris mėnesius. Ištisus tris mėnesius.

– Trys mėnesiai nieko nereiškia.

Greta klestelėjo porelė su motociklų šalmais. Mergina nusitraukė šalmą ir įsisiurbė į lūpas vaikinui. Jis dar nebuvo spėjęs nusiimti šalmo, skėsčiojo rankomis tarsi gindamasis nuo puolančio širšių spiečiaus. Jų delnai sukibo. Veronika žiūrėjo neatitraukdama akių, Silvija kažką pasakojo. Tačiau Veronika jau galėjo nebesiklausyti, jos akys glostė restauruojamų pastatų sienas, parduotuvių vitrinas, žmonių veidus – nedrąsius, įžūlius, vaiduokliškus, jaunus ir senus, pageltusius kaip seni smuikai, kuriuos odiniuose futliaruose nešasi po koncerto Filharmonijoje muzikantai, svaiginami liepos pabaigos aromato.

Silvija timptelėjo ją už rankovės, norėdama įsitikinti, kad Veronika dar gyva.

Galva virtuvės lange išnyko. Užgeso ir šviesa. Dabar ji užsižiebė kambaryje. Galėjai aiškiai įžiūrėti paveikslą, kabantį ant sienos, tris spalvų linijas – oranžinę, žalią ir baltą. Jos driekėsi per visą drobę kaip spalvotas ledonešis. Dangus sustingo, patamsėjo ir atvėso. Jo juosvas, nejudrus luitas ėmė slėgti. Veronikai pasidarė šalta, o dar reikėjo užsukti pieno į parduotuvę.

– Gal eikim namo, Silvija? Sutemo.

Silvija čiulpė ledinuką. Neatrodė, kad jai šalta. Iš vingiuotų skersgatvių pūstelėjo vėjas ir Veronika pirmąsyk pagalvojo apie artėjančią žiemą ir apie tai, kad praėjusią pametė mamos megztas šiltas vilnones pirštines. Galva išjungė kambaryje šviesą ir greičiausiai vėl atsigulė miegoti alkana.

Juk artėjo ruduo.

 

Gimimo dovana

Iš pradžių jis laipiojo keistų barikadų nuolaužom. Vėliau jau tik tingiai kėblino. Stiklai, pagaliai, geležinės rievėtos, apskritos dėžės. Vieną atidaręs, ištraukė kažką panašaus į kino juostą, bet ją iškart pasiglemžė vėjas. Aplink plytėjo dykvietės, jos priminė pražiotus mirties nasrus ir tik retkarčiais pradžiugindavo sutryptos žolės lopinėliais. Kartais reikėdavo sustoti ir kaip medkirčiui prasiskinti kelią kokiu nors lentgaliu. Mažas gyvūnėlis prie pat jo kojų šmurkštelėjo po raudona R raide, apvarvėjusia kažkokiais taukais. Kitą žodžio dalį EVOLUTION jis netyčia paspyrė ir užsigavo didįjį kairės kojos pirštą. Padėkojęs Aukščiausiajam, kad neįsibedė į rūdžių išėstą vinį, ėjo toliau. Laukė daug darbo, reikėjo išsigauti iš šios apleistos vietovės. Atrodo, kad čia vyko didelis mūšis, mėtėsi žibantys šalmai, vieni suskaldyti, kiti visai sveiki. Vieną net pasimatavo. Gaila, per didelis. Užsirangęs ant juodos kvadratinės platformos, ant kurios stovėjo keistos metalinės kopėčios, panašios į elektros pastotės stulpą, užlipo viršun. Apačioje plytėjo lyguma, beribiai plotai, juose lengvai galėjo tilpti šimtas tūkstančių verkiančių riterių. Bet ką čia įžiūrėsi kone aklinoj tamsoj, primenančioj milžinišką klaustrofobišką liftą-sandėlį, kuriame išprotėjęs Nojus keturis tūkstančius metų kaupė viską, kas tik pasitaikė jo kelyje. Nesimatė jokios gyvybės, kariuomenės, pulkų judėjimo – nieko. Aplink nei miško, nei klonio, nei jokios kalvos ar giraitės. Saulė aptemusi ar prislėgta storų juodų debesų, neturinčių nei pradžios, nei pabaigos. Kieno teritorija plyti iki pat horizonto? Kieno šarvai ana ten, žemai, po kažkokiom išnarom, tarsi po nuožmių batalijų ten sukniubęs gulėtų žmogus? Jis nulipo žemyn, skuduru nusivalė batus ir traukė toliau. Griuvėsiai, griuvėsiai. Lavonų ir ginklų nėra, arba jų nematyti prieblandoje. Ranka užčiuopė krūmokšnius, ant vieno – pasišvietė telefonu – kybojo kalėdiniai žaisliukai. Du raudoni – didelis ir mažas, ir du žali, nedidukai. Jo neapleido nuojauta, kad čia vyko mūšis, įnirtingas, nuožmus, palikęs daug kraujo. Reikėjo matyti, kaip jis kyla ir leidžiasi tais sąvartynų kalnais, tarsi kalnų slidininkas, besimėgaujantis savo kūno lankstumu ir niekinantis visą likusį ištižėlių pasaulį. Staiga pasirodė rausvas, greičiausiai saulės spindulių pluoštas, jis nesulaikomai skverbėsi iš už horizonto. Lyg kas būtų prabilęs anakreontinėm strofom apie puotą maro metu, – pagalvojo jis ir dar atkakliau patraukė pirmyn. Reikia įveikti šį atstumą, šią žudančią atkarpą, ir pasiekti vietą, iš kurios trykšta spinduliai. Negalvojo, kad tai neįmanoma, tiesiog ėjo pirmyn, spardydamas pakeliui visokius maišelius, čežančias šiukšles ir svarstydamas, kas dar pasitaikys priekyje. Nuojauta sakė: nesitikėk, kad čia bus žmonių. Truputį pailsęs sustojo ir išvydo savo atspindį. Stovėjo prie apleisto pastato ir stebeilijo į vidų per nešvarų stiklą. Regėjo savo kūno kontūrus, nepastebėdamas kreida ir tamsiomis dulkėmis apnešto švarko, judino rankas, šūkčiojo, šokinėjo, rodė liežuvį, nematė jo, bet žinojo, kad jį iškišo, kad jį turi, kad jį rodo. Galėjo išsirengti nuogai, bet tai nieko nebūtų pakeitę. Net savo lyties nebūtų įžiūrėjęs per tą purviną, neįveikiamą prieblandą, kuri paslėpė jo bruožus ir panardino į neaiškią tikrovę. Jo kūnas jau buvo nusilpęs, jam žūtbūt reikėjo poilsio, tačiau puikiausiai suvokė, kad išliks gyvas, jei pasieks tuos prakeiktus rausvus spindulius, trykštančius kaip aviečių sultys tarp suspaustų pirštų.

Aną vasarą jie rinko avietes prie ežero. Jų nebuvo daug. Keli skurdūs neaukšti krūmokšniai. Jis stebėjo, kaip Ema švelniais ir įgudusiais pirštais lyg megzdama praskiria spygliuotas šakeles ir tiksliai užčiuopusi nukabina uogas. Svajojo, taip, gerai prisimena, kad svajojo, kad jį taip liestų avietiniai Emos pirštai, kad kutentų ausis, raustųsi po plaukus. Tą akimirką abu jie buvo nepalaužiami. Ema, skinanti avietes, ir jis, prisėdęs ant žemės, žiūrintis į ją kaip į potvynio nunešamą medūzą, kurią vėjas be gailesčio nublokš į atvirą jūrą.

Jis atsimerkė, slinko toliau. Pamatė dviračio siluetą, tų siluetų daugėjo. Galop rado daugybę jų, atremtų į kažkokią sieną. Netyčia užkliudė vieno skambutį. Paskambino juo dar sykį, tada patikrino kitus dviračius. Dauguma be skambučių; dviračių nepalyginti daugiau, nei iš pradžių atrodė, bet skambučius turėjo tik keli. Jų signalai skyrėsi, vieni vibravo, kiti aidėjo skardžiai, treti kimiai skundėsi, tarsi paliegėliai.

Rausvi spinduliai vis dar sklido iš už horizonto, jis juto, kaip dviračių skambučiai skatina, kaitina kraują eiti pirmyn, be perstojo, kaip plakanti širdis. Dar vienas pastatas, antras, trečias. Šis jau su durimis, jos juodavo pravertos. Šviesos nebuvo kaip ir visur, tik tie ramūs virbalai, judantys horizonte, tarsi ragino nepasiduoti ir tęsti kovą po nokdauno. Kaip jis čia pateko, nežinojo. Dabar ne laikas buvo apie tai galvoti, reikėjo eiti. Nusivalė kaktą ranka ir stabtelėjęs atsilošė. Raumenys dar veikė, širdis plakė, ir jis nejučia pagalvojo apie motiną, jau ne pirmą sykį per šias kelias valandas, kai kėblino taip nežinioje. Prisiminė motiną, ravinčią sode. Jų sodas anuomet būdavo pilnas augalijos: obelų, kriaušių, vaiskrūmių ir gėlių – medetkų, laukinių rožių, rusmenių, aguonų ir rugiagėlių, kartais – saulėgrąžų. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens motina ten triūsdavo, ravėdavo ir sodindavo. Kišdavo daigus į paruoštas duobutes, užberdavo šaknis žemėmis ir peržegnodavo. Vasarą sodas būdavo žalias, rusvas ir mėlynas – vazonai su gėlėmis lauke, palei namelio sieną, skaisčiai mėlyni. Sykį, dabar sau negalėjo už tai atleisti, su draugais išvartė juos, nes buvo girti ir alkani kaip vilkai. Iš vakaro motina buvo liepusi užkasti pūvančius, suverstus į krūvą pernykščio derliaus vaisius, o jie atsinešė nežmonišką kiekį alaus, prisigėrė, visu garsu užsileido džeržgiančią magnetolą su „Deep Purple“, šoko, striksėjo kaip žvirbliai, bejėgiškai kritinėjo ir džiūgaudami valėsi žemėtas rankas į vienas kito plaukus. „Kaip kūdikiai jūs, kaip gyvuliukai“, – motina nepyko. Atsipeikėjęs jis tikėjosi desperatiško riksmo, ašarų, priekaištų lavinos, o ji ryte stovėjo prie jo miegančio ir šypsojos, atvažiavus į sodą taksi. Vis dėlto keturi kilometrai. Krisčio chebra riogsojo kas kur, apkabinę savo merginas ar vieni, purvini ir laimingi. Šyptelėjo prisiminęs, kaip Marius knarkė viena ranka apsikabinęs karučio koją, iš kitos nepaleisdamas alaus butelio. Jurga, Martyno mergina, atsitūpusi vėmė po aronija, o Igoris kerėpliškai brązgino gitara Kernagio dainą apie silkę, įlipusią į obelį.

Reikėjo eiti pirmyn. Jis užkliudė kelias namų, sandėliukų, pašiūrių ar balažin kokias sienas, ir jos girgždėdamos nuvirto. Jo niekas nebestebino. Kaip biologas žinojo, kad jutimai prisitaiko, o nuo tamsos skaudančios akys irgi bus priverstos prisitaikyti, peržengti skausmo ribas, tarsi iš šalies stebėdamos, ką skauda, liausis priešintis, įsileis tą skausmą ir pagaliau pajus, tegul ir po kančių, pergalės skonį.

Priėjo dvivėres duris ar vartus. Jie net gerokai paklibinus neatsidarė. Pusiautamsoje nesimatė net spynos, ant žemės gulėjo sudužusio stiklo šukės, jis paspardė jas ir tuomet įsibėgėjęs koja išvertė vartus. Jie krito taip, tarsi būtų to laukę šimtus metų.

Rausvieji spinduliai. Jie švietė iš čia. Du galingi kino prožektoriai. Suakmenėjęs jis ne iš karto suprato, kur dingo tamsa, sąvartynai, kodėl nebereikia eiti link spindulių ir kodėl mato prunkščiančią į baltą nosinę ir akių kampučius besivalančią Emą, kitus žmones, kuriuos irgi atpažino. Tomas, Matas, Elena, dar keli iš universiteto biologijos laboratorijos.

– Kristi, Kristi! – skandavo jie.

– Su gimtadieniu, su gimtadieniu!

Keli tortai, lėkštės, šampano taurės, dėžės su vynu. Ežero krantas.

– Kristi, – pabučiavo jį Ema. – Na, kaip tau mūsų gimtadienio dovana? Ilgai įkalbinėjau kino studijos chebrą, kad kelioms valandoms išjungtų elektrą. Jie nerimavo, kad tamsoje nenugriautum jų kvartalo. Nuo ryt ryto filmuos „Niekas nenorėjo pasilikti“. Ar buvai geras berniukas? Nepyk, kad prieš kiną tau įmečiau į kokteilį keletą tablių.

Jis neprisiminė. Nieko neprisiminė. Galvojo apie motiną ir gėles.

 

Tobulas gyvenimas

Ji prisiminė – buvo laiminga tada, kai sėdėdama mašinoje kelis akimirksnius žvelgė pro langą. Jie kažkur važiavo, kur, jau užsimiršo. Matė vien pūvančius, vėjo veliamus lapkričio lapus laukuose, kvepiančiuose popiete, tačiau tą akimirką nusmelkė, kad yra laiminga. Niekaip to negalėjo paaiškinti. Ir dabar negalėtų. Tarsi aštri nematoma ietis pervėrė kūną ir įstrigo, nepajėgdama išeiti kiaurai, ir kamavo ją, sukeldama nesuprantamą kaltę. Puikiai ją jautė, galėjo net parodyti, kur ji yra. Toks persmelkiantis jutimas, kai beveik netekai savo kūno, tarsi virsti šviesa. Tada juto, o po dvidešimties metų prisiminė, tik ne rudenį, o prasidėjus pavasariui. Ne taip lengva atvykti į šalį, į miestą, prie senojo savo namo, prie kurio nebuvai daugiau nei dvidešimt metų. Arba buvai čia visada, tik nežinojai. Likai čia nuo tada, kai Marta, toji kita Marta, išvažiavo.

Juokinga, tada net namie negalėjo vaikščioti basa, su naktiniais, slepiamais nuo svetimų akių, nudėvėtais iki skylių, su išvirkščiu švarku, su nušiurusia berete, mūvėti skirtingų spalvų kojinėm, ką jau kalbėti apie spjaudymąsi ant parketo (nieku gyvu nebūtų to dariusi). Ir tada, ir dabar. Nei namų tvarkytoja, nei vaikų auklė, nei vyras nebūtų to supratę. Žaidimo taisyklės buvo griežtos, bet negalėjai sakyti, jog už jas nebuvo atlyginama. Vyras dirbo banke valdytojo pavaduotoju ir tų laikų gerovės aitvaras kasdien nešė jiems milžiniškus aukso kiaušinius. Šaltus, didelius, vargu ar apvalius, – auksas formos neturi, tik kainą ir vertę. Taip jai tada atrodė. Odinių bibliotekos krėslų kvapas, prieblandoje spindinčios Bohemijos krištolo taurės, brangių vakarinių kvepalų šleifas, savaitgaliais susirenkančios diplomatų ir verslininkų poros, visur poviškai besistaipančios, be perstojo smalsaujančios, tarsi ieškančios silpnos, pažeidžiamos, labiausiai persišviečiančios kūno vietos, per kurią būtų galima suleisti mirtiną nuodų dozę. Namai dažnai prisipildydavo negailestingų, visada pasiruošusių šypsotis svetimų žmonių, kurie nebūtų supratę jos išskydusių žydrai rausvų naktinių kodo; žinoma, niekada jiems ir nebūtų rodžiusi savo mielų, kone iki siūlelio sunešiotų marškinių, kurie be skrupulų apnuogindavo pečių, nugaros, krūtų fragmentus. Su jais ji jausdavosi esanti Marta. Užtrenkdavo savo baltas, auksinėm juostelėm dekoruotas duris, užsirakindavo ir pagaliau pasijusdavo esanti namie.

Ją nupurtė anų laikų prisiminimas, tačiau vienintelė akimirka, kai buvo laiminga, nepaliovė švytėti kaip ramiai deganti elektros lemputė virš sargo būdelės. Ji stovėjo negalėdama pajudėti.

– Marta, ar dar ilgai? – vyriškis krokodilo spalvos batu nervingai sutrypė nuorūką, nesiliaudamas barbenti į mašinos stiklą. Martai pasidingojo, kad jis beldžia Bethoveno „Likimo“ simfonijos motyvą, nedarydamas jokių pauzių, ką ji mielai būtų pataisiusi. Žinojo tą simfoniją mintinai.

Ji atskrido čia mėnesiui, bebuvo likusios kelios dienos. Dar reikėjo dukros prašymu nupirkti kelis drabužius iš „Marshalls“, tada kai ką sūnui, raudoną „Folgers“ kavos dėžutę mamai (labai ją mėgo), paieškoti lengvų, nebrangių, vasarai tinkamų batų. Laikas susitraukė kaip netinkamu režimu išskalbta mėgstamiausia suknelė ir grėsmingai pakibo ant skalbinių virvės. Gerai, kad spėjo pastovėti prie senojo savo namo, šeimininkų sūnus pavežė, pati niekaip nebūtų nusikapsčius. O gal išvis nereikėjo ten važiuoti? Ko lapei kišti nosį į vištidę, kurioje jau dvidešimt metų nėra nė vieno viščiuko?

Prisiminimai užplūsdavo pačiu netinkamiausiu metu. Kartais vos prabudus svetimoje, negirgždančioje, kaip kad būna senuose namuose, lovoje, pilnoje nepažįstamų gėlėtų kvapų. Tačiau dažniausiai prisiminimai užplūsdavo tuomet, kai Martos šlapimo pūslė jau sprogdavo nuo besaikio kavos gėrimo, ir tekdavo skubiai pakilti nuo stalo, atsiprašius Rodžerio. Kartais ir jo žmonos Saros, jeigu ši nemiegodavo iki pusiaudienio retkarčiais suvaitodama nuo nepakeliamų artrito skausmų. Negalėdavo taip, kaip jie, prilipę prie raudonos odos fotelių, nuo ankstyvo ryto iki išnaktų pliumpti silpnutę amerikietišką kavą, pilsčiodami ją iš peršviečiamų kavinukų, primenančių senus lietuviškus trilitrius agurkams, dieną naktį kalenant CBS ar ABC žinioms iš spalvoto milžiniško ekrano. Perdėtas pasitikėjimas savimi plūdo ir iš TV ekranų, ir iš šeimininkų, primindamas jai laikus, kuriuose nesijautė sava.

– Tu nemoki džiaugtis, – sakydavo Tomas. – Tau nepatinka mano draugai. Tu man nepadedi. Ar supranti, kad mes viską pirkom į skolą – nuo namo iki tavo pėdkelnių. Aš nepriekaištauju, aš myliu tave, bet mes kiaurai prasiskolinę, o tu nepadedi man tapti korporacijos prezidento asistentu. Tu nieko neprašai, bet aš geriau žinau, ko tau reikia, kad būtum laiminga, kad mūsų namai būtų tobuli.

Ji nežinojo, kaip jam padėti. Šypsodavosi per baliukus, spausdavo ponams rankas, girdavo ponių išvaizdą – perukus, kremą, sukneles, iš visų jėgų stengdamasi nieko bloga apie juos negalvoti. Tai tiesiog kitokie žmonės, jiems reikia medžioklės, užkariavimų, įniršio, o ji jautėsi kambarine kate, kurios namuose, jos kambaryje, kuriame jai leidžiama būti, vyksta nuolatinis remontas.

Daugybė žmonių jos nemėgo, ji tiesiog buvo jiems per graži. Jei Tomas jos nebūtų sutikęs gyvai, būtų galvojęs, kad ji – tik photoshopu sukurta chimera. Klausydama komplimentų ji nejuto savo išskirtinumo; jautėsi kaip žuvelė, viena iš daugelio, šmėžuojančių saulės peršviestuose vandenyse. Kartais būdavo gerai, o kartais panūsdavo dingti po akmeniu ir lindėti aklinoje tamsoje. Iš pradžių Tomas buvo tuo akmeniu, paskui vaikai, tada jie užaugo, ir viskas pasikeitė. Auksinė žuvelė liko gyventi pieno cisternoje, vienutėlė, ir netgi be vandens. Tačiau žinojo – kaip šekspyriškoji Kornelija – kad niekada nesiteisins, net jeigu bus neteisi.

Dabar, kai liko dvi dienos iki skrydžio namo, dingtelėjo, kaip juokinga būtų įsitaisius prabangiame Rodžerio fotelyje laukti mirties, išgėrus visus vonioje laikomus Saros vaistus nuo artrito. Bet gal tada nors akimirką suprastų, ką reiškia gyventi, senti ir mirti? Galėtų pažvelgti į save iš paukščio skrydžio, kaip į svetimą, ir įžiūrėti gyvenimo klaidas? Ji nejuto nevilties. Pianistės darbas simfoniniame orkestre ją išmokė sustabdyti laiką ir suvokti, kad neviltis, nesėkmės, pažeminimai ir apleistumas tėra oras deguonies balione. O tas balionas jai buvo muzika. Bachas, Šopenas, Bethovenas.

Kur ją vežė tada? Sėdėjo atrėmusi galvą į sėdynės atlošą, už lango girtuoklio balsu stūgavo vėjas. Užsimerkė, ir jau atrodė, kad visa yra išnykę, kad liko tik nešvarus lango stiklas, už kurio – kadaise kažkieno regėtas ruduo. Ruduo, kuris kada nors lango ekrane ir jai prasidės kaip naujas filmas.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Dovilė Kuzminskaitė. Apie sraigių kvapą ir kitas subtilybes

2015 m. Nr. 8–9 / Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

Czesław Miłosz. Medžioklio metai

1995 m. Nr. 1 / Vertė Julius Keleras / Be abejo, apeliavimas į lietuvišką kilmę tebuvo dar vienas mano mėginimas išvengti tikrų ar įsivaizduojamų užkietėjusių lenkomanų persekiojimo. Tikriausiai nesu teisus, nesidomiu nei sociologine, nei politine tos eros analize.