Lina Simutytė. Sraigių efektas
2022 m. Nr. 3
Blue are the feelings
That live inside me
„Eifel 65“, „Blue (Da Ba Dee)“
Jos buvo visur. Besitrindamos viena į kitą kilstelėdavo žaižaruojančius kibirų dangčius ir šliaužė lauk. Slydo cinkuotais jų paviršiais, raizgėsi aplinkui kėdžių ir stalų kojas. Jų storasienės sferiškos kriauklės grikšėdamos gremžėsi viena į kitą, ir virtuvė pakvipo jūržolių druskomis. Drėgni glitūs kūnai lindo iš savo kiautų, o purvinas mūsų linoleumas jų įveiktose trajektorijose pradėjo žvilgėti.
Plačią palangę virtuvėje mama išklojo celofaniniu pirkinių maišu, iš popierinės pakuotės išbėrė kilogramą miltų ir tolygiai paskirstė. Su broliu kėlėm sraiges nuo grindų, plėšėm nuo baldų paviršių kaip paskutinius gyvos medienos syvus iščiulpusias siurbėles. Edis jau buvo nustojęs šlykštėtis, nes pats tas šliuženas surinko, o aš jų kiautus laikiau suėmusi pirštų galiukais – mane, kaip ir daugumą, už visa, ką galima įsivaizduoti, labiau gąsdino tai, kas iš tiesų egzistavo, raitėsi prieš akis keisčiausiomis būties formomis.
Tai buvo pirmas Edžio bandymas užsidirbti pačiam, nes tą neonine apatijos šviesa mus užliejusį pavasarį tėčio galvoje besisukusių būdų praturtėti centrifūga perdegė. Kai tėtis dar dirbo langų gamykloje, kur buvo atsakingas už darbuotojų grafikų sudarymą bei darbų paskirstymą, mane su broliu, pusbroliu ir kiemo vaikais kviesdavo valyti sandėlio. Sutikdavome – vyriausias, protiškai atsilikęs pusbrolis Nikita, aš ir trys naivūs devynmečiai – mums dvidešimtinė ar net penkiasdešimtinė atrodė kaip svajonės išsipildymas. Tada dar nežinojome, kad didžiausia mūsų uždarbio dalis atitenka tėčiui, ir slapta kiekvienas tikėjomės užsidirbti kuo daugiau, nors visada gaudavome po lygiai.
Langų gamyklos sandėlį kuopdavome savaitgaliais. Anksti rytą visi penki jau stovėdavome kieme, kai tėtis privažiuodavo prie vartų, atlenkdavo darbinio autobusiuko galinę sėdynę ir suleisdavo mus vidun. Nikita sėdėdavo priekyje. Jo akinių stiklai buvo tokie stori, kad net aš, įsitaisiusi jam už nugaros, galėdavau per juos matyti – jog visas juodo plastiko apsauginis autobusiuko korpusas su vairu, radijo imtuvu ir iš jo kyšančia muzikos kasete, su spidometru ir žybsinčiomis prietaisų lentelės kontrolinėmis lemputėmis buvo padengtas baltais įvairiaformiais žvyneliais, nubyrėjusiais nuo tėčio pečių.
Panašių, nors gerokai mažesnių žvynelių aptikdavau ant savo juodo megztinio. Dažniausiai lengvai nupūsdavau arba nubraukdavau juos delnu, tačiau didžiausias odos plokšteles, netikėtai primenančias žinomų ar dar nežinomų pasaulio žemynų kontūrus, tyrinėdavau perkėlusi ant smiliaus pagalvėlės. Nors jau tada supratau, kad šie žvyneliai yra kažkas, ko turėčiau kuo greičiau atsikratyti, smalsumas įveikdavo. Mokykloje nekantriai laukdavau pamokų pabaigos, kad grįžusi namo galėčiau patikrinti, kiek ir kokių naujų žemynų per dieną spėjo susidaryti. Labiausiai stebino, kad žvyneliai pirmiausia susidaro man ant galvos – kad skalpas, ko gero, yra padengtas vientisa plokšte, kurią galima nesunkiai suardyti plonomis metalinėmis mamos šukomis. Jų padaugėdavo žiemą, kai mama sekmadienio vakarą prileisdavo vonią ir mane išmaudydavo. Išplovusi galvą vaikišku, bet akis vis tiek graužiančiu šampūnu, plaukus apvyniodavo standžiu rankšluosčio gumulu ir džiovindavo kaitriu elektriniu džiovintuvo vėju. Plaukus išsišukuodavau pati, nes mama neturėdavo kantrybės kęsti mano krūpčiojimų kaskart supešus. Stovėdavau priešais vonios veidrodį, įgręžtą į suskilusias purvinai gelsvas, beveik vėmalų spalvos keramines plyteles, ir laukdavau, kol aprasojusiame jo paviršiuje galiausiai išvysiu save. Vandenį iš vonios būdavo galima išleisti tik tada, jei prausdavausi po brolio. Taip dažniausiai ir nutikdavo, nebent Edis negaluodavo, o mama bijodavo jį peršaldyti. Brolio plaukai trumpi, ir šiaip po jo mažiau purvo lieka, – sakydavo mama, kai mėgindavau priešintis, norėdama praustis pirma. Todėl, galvos odai pasidengus tuo trapiu balsvu kiautu, slapta džiaugiausi – dabar vonioje galėdavau likti viena, nes nereikėjo skubėti užleisti jos broliui.
Iš pradžių išnarpliodavau plaukuose dar karštus nuo džiovinimo mazgelius, tada iššukuodavau galiukus ir pereidavau prie mėgstamiausios dalies. Šukomis praskleisdavau plaukų šaknis ir, įsitikinusi, kad skalpas jau spėjo iš naujo apaugti vientisa žvyno plokšte, pradėdavau ją ardyti. Daugiausiai žvynelių susidarydavo tose vietose, kurias jau būdavau anksčiau prakrapščiusi. Ten atsirasdavo skausmingų šašelių. Aštriais šukų dantukais per naujai nubalusius plotus braukdavau atsargiai, kad ant šukų prikibę žvyneliai nesuirtų, o tada vieną po kito juos apžiūrėdavau perkėlusi ant juodo tėčio skutimosi priemonių dėžės dangčio. Skirtingų dydžių pietų amerikos, netaisyklingi šiaurės ašigaliai, afrikos aptrupėjusiais kampučiais, mažyčius aukštakulnius primenančios italijos, pasaulio vandenynų baseinai, įlankos, krateriai ir žvaigždynai – ant juodo kvadratinio paviršiaus iš tolo švytėjo nuo mano odos nubraukti žvynai, sudarantys reljefinį išgalvotos planetos atlasą. Žinojau, nors dar nesupratau, kodėl, kad visa tai reikia daryti slapta, kad apie tai nevalia niekam pasakoti. Todėl odos atplaišas galiausiai nupūsdavau, iš plaukų iššukuodavau likusius žvynelius ir išeidama iš vonios išjungdavau šviesą.
Šis ritualas baigėsi staiga – kaip ir prasidėjo. Kai Edis žaidžiant parduotuvę man į plaukus įvėlė rausvą sutraiškytomis vynuogėmis kvepiantį kramtomosios gumos gumuliuką, mama iškirpo kuokštą plaukų ir nugremžtose skalpo vietose pastebėjo žaizdeles. Tada galvą išplovė vyrišku „Head & Shoulders“ šampūnu ir ištrynė aitriai dvokiančiu, močiutės specialiai tėčiui paruoštu tepalu. Nesu tikra, nuo kurios priemonės plaukai pasidarė lengvi ir glotnūs, bet žvyneliai pamažu dingo, o žaizdelės sugijo.
Taip maniau netekusi vienos iš savo paslapčių, kurias kaip garus išsiliejusiame nuo drėgmės vonios kambaryje norėdavau pradanginti anapus veidrodžio. Dabar afrikas ir aukštyn kojomis apvirtusias amerikas bandydavau įžiūrėti ant klasiokų apykaklių ir pečių, bet nerasdavau: jei jų ir buvo, visi žvynų žemynai slėpėsi švelniuose vilnos, medvilnės arba sintetikos pūkeliuose. Buvau įsitikinusi – mama bijojo užsikrėsti, nes plaukus dažė juoda spalva, o joje žvynai būtų švietę kaip druska ant pigiu tepalu nušveistų batų. Dabar mano kaktą ji paliesdavo nebent tikrindama, ar neturiu temperatūros, o aš termometrą kartais tyčia kyštelėdavau į arbatos puodelį, tikėdamasi jos reakcijos – to žaibiško nuotaikos pasikeitimo, kuriuo stebėdavausi Edžiui kaskart susirgus. Mamos balsas pakisdavo, pasidarydavo minkštas ir glotnus tarsi sportinės kojinės su nailonu – visiškai priglundančios prie pėdos, taip, kaip jos rankos priglusdavo prie nuo kosulio besikilnojančios brolio krūtinės.
Pakeliui į langų gamyklą užmiestyje spoksodavau į tėčio žvynus, kurių išnaikinti nepavyko nei „Head & Shoulders“ šampūnu, nei močiutės gamintais tepalais. Tų kelionių metu jam pajusdavau keistą artumą. Iš arčiau įsižiūrėjęs galėjai pamatyti, kad žvynelių pilna ne tik tėčio plaukuose. Jie buvo ausų landose, jie luposi nuo kaktos, rožinėmis dėmėmis plėtėsi ant alkūnių ir kelių. Kartą, kai tuo pačiu autobusiuku važiavome apsikirpti, tėtis prasitarė, kad serga žuvies liga, todėl turi kirptis senjorų kirpyklose – ne vien taupumo sumetimais. Jaunesnės kirpėjos lengviau įžiūrėdavo žvynelius ir, visai kaip mama, bijodavo užsikrėsti. Žuvies liga skambėjo ypatingai – tarsi turtingų šalių monetos, skimbčiojančios ištampytų kelnių kišenėse. Šis pavadinimas susidėjo visai ne iš raidžių ir garsų, bet iš dabar jau tik tėčio odoje knibždančio pasaulio. Troškau prie jo priartėti: įsivaizdavau, kad įsikeliu į tėčio kūną gyventi kaip į užkariautą teritoriją – tik ne žvanginu ginklais, bet prieš jam keliaujant į darbą nubraukiu visus žvynelius nuo megztinio su Eifelio bokšto aplikacija tėčiui sunkiai pasiekiamose vietose.
Pakeliui į langų gamyklą tekdavo kovoti su snauduliu – panašūs savaitgaliai iš mūsų atimdavo ilgesnį miegą ir įprastus rytus su įkaitusios, riebalais ištrintos keptuvės kvapu, mamai ruošiant pusryčius. Gerai žinojau, ką reiškia bado blynai. Tai buvo miltai, kiaušiniai ir vanduo. Gerai įkaitinta sena ketaus keptuvė nuo mėlynos dujinės viryklės liepsnos išsilydžiusia rankena, prieš tai mirkyta muilo putose ir šveista šiurkščia šluoste, bet vis tiek įsigėrusi amžino svogūnų kvapo, bjauriai primenančio, kad mūsų namuose tiek pusryčių kiaušinienė, tiek pietų kotletai iš maltos mėsos ir vandenyje į pliurzą virtusio batono buvo ruošiami tame pačiame inde.
Žinojau, ką reiškia bado blynai. Tai buvo miltai, kiaušiniai ir vanduo. Ir mamos pirštai, vatos gumulu keptuvės paviršių ištepantys taukų bei aliejaus mišiniu, sugrąžinantys dienai nesutrikdomą pastovumą. Rutina, paįvairinama pervirtomis pieniškomis dešrelėmis, keptomis bulvėmis ir pigiausiais žuvų piršteliais iš didelio plastikinio maišo. Rytą juodas keptuvės paviršius mamos rankose sužėrėdavo tarsi tobulas apskritimas, iškirptas iš naktinį dangų vaizduojančios „Mokslo ir visatos enciklopedijos“. Švytinti, nuo trynimo ir grandymo žvaigždėlapiams būdingą mirgėjimą įgijusi Juodoji keptuvės skylė, tas paslaptingas magnetas, išplėštas iš paklodėse besirangančio nuogo nakties kūno, mamos rankose atsiverdavo kaip portalas, išteptas riebalais netrukus įkaisdavo, ir namai prisipildydavo troškių dūmų tirštybės.
Bado blynai mūsų kiemo vyresniesiems vaikams sukeldavo panieką. Jie buvo perpratę realybę – jei mamos pusryčiams dažnai kepa blynus, o vakarais juos pašildo vakarienei, maisto atžvilgiu šeimos racionas yra skurdus.
Žinojau, ką reiškia ir blynai, ir įkaitintos keptuvės kvapas. Todėl, užuosdama įkaitusios keptuvės ir blynų kvapą, sklindantį nuo Nikitos ir šalia sėdinčių Tito su Luku, jaučiausi saugiai kaip namuose, už aptrupėjusiu tamsiu tinku nelygiai padengtų fasado sienų, kurių nuolat gėdijausi. Nes bado blynai buvo ne tik miltai, kiaušiniai ir vanduo. Bado blynai buvo lėtinio skurdo forma. Ir nors užuodus jų kvapą savo plaukuose norėdavosi prasmegti skradžiai, panašus riebalų dvokas, sklindantis nuo aplinkinių, mane nuramindavo – vadinasi, jie savi. Vadinasi, ir jie žino, ką reiškia subraižytos, svogūnų tvaiko įsigėrusios keptuvės, neišvalomos dėmės kėdžių ir sofų gobelenuose, mamų uždangstomos pledais ir pagalvėlėmis.
Mes akimirksniu suartėjame su žinančiais, kaip tvoskia pelėsis ir prisvilę puodai nuo juose kunkuliuojančios nupigintos sriubos iš stiklainio, kaip pūvančios bulvių lupenos prilimpa prie šiukšlių kibiro dugno, kokios spalvos yra įsisenėjęs purvas tapetuose, arba ką reiškia pirkti maisto į skolą, paslapčia tikintis, kad pardavėja tai pamirš. Ir nors atsidūrę kitos kategorijos žmonių kompanijoje nesąmoningai bandome neigti savo bičiulystę su skurdžiais, likę su jais vieni lengviau atsikvepiame. Pagaliau išsispiriame iš spaudžiančių batų, net jei ir mūvime pradilusias kojines. Nes skurdas sukelia ne tik atskirtį, bet ir bendrystę, iš kurios paslapčia tikimės išsivaduoti, išaugę prisvilusias savo vaikystes. Tačiau vis tiek patogiausiai jaučiamės tarp savų, net jei jų gėdijamės labiau nei plaukuose įsigėrusio riebalų kvapo.
Pasiekę gamyklą nerangiai sliuogdavome iš autobusiuko, o tėtis mus įleisdavo į gamyklos darbininkų rūbinę, kurioje turėdavome persirengti iš namų atsivežtais drabužiais. Tada keliaudavom į sanitarinę patalpą, ten kiekvienas gaudavome po platų šepetį storais kietais šeriais. Kai tėtis sandėlyje vienu elektros jungiklio spragtelėjimu įžiebdavo palubėje kybančias kaitrines lempas, patalpos dydis ir briliantinis mėlynumas prislėgdavo savo sunkiasvore purvina tuštuma, kurią žinojome turėsiantys iškuopti. Kaip mama ant palangės berdavo miltus, kuriuose Edžio surinktos sraigės turėjo išsituštinti, taip tėtis ant grindų sandėlyje visur pažerdavo skalbimo miltelių. Atlikęs šį darbą paleisdavo iš žarnos stiprią vandens srovę. Grindys šnypšdamos suputodavo, o mūsų šepečiai ilgomis rankenomis – kaip šukų dantys, nuo skalpo gremžiantys žvynus, – palikdavo švarias šliūžes. Atrodo, beveik pavirsdavome sraigėmis – didžiuliame sandėlyje atrodydavome it maži moliuskai, judėdavome lėtai ir atsargiai, bijodami paslysti ant muilinų grindų.
Vidurdienį, kai maždaug ketvirtadalis patalpos būdavo išvalyta, tėtis įjungdavo radiją, kurio skleidžiami garsai tuščiame sandėlyje išaugdavo ir aidėdavo žemais dažniais. Beveik diskoteka, – galvodavau stebėdama, kaip mėlynos sandėlio sienos ir grindys nuo muzikos pradeda vibruoti, pakeisdamos savo pirminę prigimtį. Susėdę ant drėgnų grindų valgydavome mamų iš vakaro suteptus sumuštinius. Tada tęsdavom darbą. Šepečius stumdydavom ir purvą gremždavom iki vakaro, kol tėtis išlįsdavo iš savo kabineto, įvertindavo atliktą darbą ir liepdavo ruoštis namo.
Sulipdavom į dulkėtą darbinį autobusiuką ir aptardavom būsimas rytojaus užduotis, tačiau šiltas nuovargis, nuo kurio lipo akių vokai, mus netrukus įveikdavo. Dauguma užsnūsdavo dar nepasiekę namų, o tėčio žodžiai veikdavo kaip monotoniškos radijo laidos. Net jo instrukcija apie skutimosi peiliukus, kuriuos rytoj turėsime naudoti, prarasdavo pavojingą, todėl budinantį žvilgesį, ir akis atplėšdavome tik tėčiui įsukus į kiemą.
Darbo savaitgalių sekmadieniais su Edžiu prabusdavome anksčiau, dar prieš tėčio nustatytą žadintuvo signalą. Mus prikeldavo nugaros ir kojų skausmai. Tačiau labiau už geliančius kojų raumenis ir nuospaudas Edį kankindavo chemikalų sukelta alergija. Apie pasilikimą namuose praleidžiant galimybę užsidirbti nebuvo nė kalbos, todėl brolis čiaudėdavo ir kosėdavo į savo grikių lukštų prikimštą pagalvę kuo tyliau, kad tėvai neišgirstų. Kai atsikeldavo, Edžio žvilgsnyje jau nebūdavo vaikui būdingo naivumo, o tik suaugusiojo nuovargis. Vis dar užspaustas ir trūkčiojantis, bet tylus pasipriešinimas kūno siunčiamiems signalams išsiverždavo ašaromis jo įraudusiuose akių obuoliuose su išryškėjusiomis kraujagyslėmis. Nors savaitgalių, kai dirbome langų gamykloje, buvo vos keletas, tie sekmadienio rytai, kai brolis be garso žiopčiodavo nurydamas kosulį, mus suartino. Dabar, nebejausdama jam pavydo ir neapykantos dėl didesnio mamos dėmesio, virsdavau rūpestinga vyresne seserimi, kuri išvėdindavo kambarį, surasdavo inhaliatorių ir padėdavo broliui susiruošti dar vienai darbo dienai. Negalėjau net įtarti, kad po keleto metų brolio liga sustiprės, o mūsų taip sunkiai uždirbtos santaupos bus išleistos jo gydymui privačioje klinikoje. Kur kas labiau už visas kartu patirtas saldaus malonumo akimirkas, kai pasistiebę virš dujinės viryklės spoksodavome, kaip nuo bado blynų likusiuose riebaluose išsiskleidžia spragėsiai, o mamos pirštai juos apibarsto lipniais cukraus kristalais, įsiminsime kumščiais gniaužiamą dusulį, alkį ir jo trupinius, kuriais išmokome dalintis perpus. Spengiančią tylą po tėvų rietenų, mūsų kambaryje įsitempiančią tarsi skalbinių virvė su varvančiais skudurais, ir vaikiškus, bet dėl to tik dar tvirtesnius pažadus vienas kitu pasirūpinti.
Tas sekmadienis buvo paskutinė mūsų darbo diena ir apskritai paskutinis susitikimas su mėlynuoju sandėliu. Blogiausia, kad tai buvo paskutinė darbo diena ir tėčiui – po to jį atleido, o pas mus kartu su pavasariu atslinko ir apsigyveno didelė apvali tyla, slėgusi stipriau už purviną sandėlio tuštumą, varginusi labiau nei tėvų barniai, anksčiau įprasti kaip bado blynai.
Sekmadieniais turėdavome iškuopti likusią patalpos dalį – šepečiais iššveisti grindis ir laukti, kol tėčio pirštuose blykstėlės iš popieriaus išvynioti aštrūs, trapūs ir plonyčiai skutimosi peiliukai. Tėtis apžiūrėdavo visą sandėlio plotą ir baltos kreidos lazdele apibrėždavo purviniausias grindų vietas, kuriose būdavo likę įminti suakmenėjusios kramtomosios gumos gurvuoliai, sustingę klijų lašai, statybiniame glaiste įaugusios darbuotojų nuorūkos ir susisluoksniavusios dulkės. Tai pažymėjęs tėtis grindis apipildavo indų plovikliu ir iš žarnos paleisdavo šiltą vandenį. Žinojome, kad netrukus prasidės paskutinė, pati atsakingiausia darbo dalis – peiliukais nuo grindų turėsime išskusti sunkiausiai išvalomą purvą. Tačiau sandėlyje akimirksniu pakildavo tūkstančiai sprogstančių muilo burbulų, jie susidurdavo ir čia pat ištirpdavo, o mes, pakerėti šio vaizdo, iš pradžių tiesiog spoksodavome atlošę galvas, o tada puldavome jų gaudyti. Trumpam pamiršę savo svarbias pareigas, slysčiodavome ant muiluoto grindų paviršiaus, o mūsų juokas aidėdavo garsiau už visus praėjusios savaitės radijo stoties topus, kurių tėtis laukdavo, nors ir neišsiduodavo.
Gali būti, kad jis, kaip ir mes, jusdavo pamažu besiartinančią darbų pabaigą, kai pasimėgaudamas skaičiuos neteisėtai uždirbtus pinigus, vildamasis, kad už juos galės pakeisti savo automobilio tepalus ar net pravaryti technikinę – taip tėtis įvardindavo priežastį, dėl kurios jau pusmetį visur važinėjo darbiniu autobusiuku. Naują kompaktinę plokštelę, batus metalu kaustytomis nosimis, džinsinį švarkelį madingai nutrintais šonais, nėriniuotus perregimus apatinius mamai, kurių dydį paskutinį kartą parinko gerokai per mažą, todėl jie atiteko man, arba elektrinį dantų šepetėlį – mintyse spėliodama, ką tėtis įsigytų, jei galėtų sau leisti viską, sudarinėdavau ilgą sąrašą daiktų, kurių jis neturėjo. Mano svajonė buvo paprasta – už gautus pinigus ketinau nusipirkti nešiojamą kasečių grotuvą ir tikras ausines, kurios lengvai įsliuogtų į mano ausies kriaukles ir apsigyventų jose kaip slidus sraigės kūnas savo kiaute. Todėl, kai pašnibždomis
tardavau „Sony“, jusdavau, kaip subtiliai liežuvis priartėja prie galinės priekinių dantų paviršiaus dalies, palikdamas mažą tarpelį, ir kaskart įsivaizdavau, kad tas iki dantų likęs atstumas yra reikalinga pinigų suma – trūksta vos trupučio, ir popieriniai banknotai į pravirą piniginės burną įslys taip, kaip kasetė į žvilgantį naują grotuvą, o aš galėsiu naudoti ausines kaip standžią kempinę kaskart tėvams namuose ištempus keiksmažodžiais tarsi neišgręžtais skudurais lašančias barnių virves.
Jau žinojau, kad ta kempinė šaltų rietenų lašų, kapsinčių ant linoleumo, negalės sugerti, tačiau įsivaizdavau, kaip ausų kriaukles užkemšančios „Sony“ ausinės su visu garsu jose pulsuojančia muzika nuplauna tėvų rietenas it milžiniška garso banga, atšniokščianti iš neatpažįstamų instrumentų jūros, – ir aš daugiau nebegalvoju, kad tėvai pykstasi dėl mano kaltės, ir viską ramiai stebiu iš kito kranto.
Nuo jų barnių izoliuojantis vandens telkinys turėtų būti pakankamai siauras – kaip tarpelis iki dantų, liežuviui taip ir nepaliečiant jų paviršiaus tariant „Sony“. Tada galėčiau pamatyti, kaip tėvai galiausiai išvargę nurimsta ir susitaiko. Tačiau kaip visame pasaulyje nėra jūros, kurios krantą galėtum matyti iš kitos pusės, taip jokia muzikinė kasetė mano svajonių grotuvo nepasiekė.
Nikita atsiklaupė viename kreida apvestų purvo likučių rate, lyg grindyse įminta nuorūka būtų padidinta begalę kartų ir virtusi modernaus meno skulptūra. Edis buvo sustingęs tarsi pirmąkart gyvenime žiūrėtų filmą suaugusiesiems. Lukas vis dar vaikėsi sproginėjančius muilo burbulus, kurių buvo tiek, kiek neregėjome jokioje indų ploviklio reklamoje. Radijo laidų vedėjas aptarinėjo skambėjusią dainą tarsi mėgindamas pats save nustebinti, nors tikrai žinojo, kuris kūrinys ir šią savaitę bus klausytojų mėgstamiausias. Stebėjau Titą. Mačiau, kaip iš jo delno išslydęs peiliukas atsimuša į grindis, o jis pats paslysta ir užgriūva ant trapių peiliuko ašmenų visu smulkučiu savo kūnu.
Tai įvyko akimirksniu – kaip akimirksniu ir tarsi savaime viena melodija radijo imtuve pakeičia kitą. Kaip dulkėtas televizoriaus ekranas nušvinta paspaudus vienintelį nuotolinio valdymo pultelio mygtuką, o kadrai nepastebimai pasikeičia, sukurdami iliuziją, kad seno filmo juosta prieš tai buvo visai ne kruopščiai karpyta ir klijuota, bet visą tą laiką kantriai dūlėjo susukta į didžiulį standų ritinį su ant jo priklijuotu pavadinimu režisieriaus studijoje ir laukė savo premjeros kino salėje. Negalėjau pajudėti. Visi kiti irgi sustingo savo vietose, o kelios išsitęsusios sekundės panėšėjo į lėtą rytinį nubudimą, kai esame kažkas kur kas primityvesnio, bet kartu ir didingesnio nei įprastai manome. Tomis sekundėmis, prieš galutinai pabusdami, dar nesame galutinai susiformavę – labiau primename ne žmones, bet vienaląsčius organizmus, o gal varles, moliuskus, sraiges, grybus ar kerpes – į sunkiai nusakomą gyvasties masę sulipusius savo pirmtakus, keliančius nepaaiškinamą baimę keistomis formomis ir tekstūromis.
Tam vėsiam odos elastanui, lyg jį palietę ir staiga atitraukę pirštus būtume užčiuopę visai ne savo kūno ribas, bet nuogą nakties esmę, kai jungtis tarp gyvo ir negyvo, tarp buvo ir bus yra pati blyškiausia, o tada nusprendę likti primityviose lovų geldelėse, bet besiskverbiančio ryto taisyklių priversti iš jų išlįsti ir vėl įsikūnyti į savo kasdienius vaidmenis.
Titas, vienas iš brolio klasiokų, gyvenusių netoliese ir ateidavusių paspardyti kamuolio į medines mūsų garažo duris, dabar gulėjo ant mėlynojo sandėlio grindų. Kreida apvestą purvą plovė jo kraujas iš skutimosi peiliuku prakirstos arterijos. Pulsuojantis jo skausmas buvo begarsis, todėl platus ir pažįstamas – kaip Edžio kosulys į pagalvę, tarsi rytinio prabudimo sukeliamoje būsenoje Titas būtų įstrigęs, o jo kūnas – išaugęs taip smarkiai, kad nebetilpo stačiakampio formos sandėlio akvariume. Mums reikėjo jį išstumti kaip populiariame, ledus laižančių turistų prikimštame pietų kurorto pliaže gaištantį banginį, kaip rašalo prisigėrusią plunksną iš siauros rašalinės, kad klampaus mėlyno skysčio buteliuke nenuskęstume patys. Tėtis atbėgo su glėbiu skudurų ir tvarsčių. Plėšė juos, rišo ir vyniojo ant Tito žaizdos, o radijo laidų vedėjas toliau aptarinėjo šios savaitės topus, eteryje kapsėjusius neoniniais lašais. Visa patalpa buvo mėlyna ir vibruojanti, o jos siūbuojantys vandenys purslodami tryško per aštriabriaunio akvariumo kraštus.
Kai kraujavimą pavyko sustabdyti ir tėtis į autobusiuką įkėlė Titą, jis priminė pirmykštį daug kartų padidintą vienaląstį organizmą, stebimą pro mikroskopą. Jis buvo trapus suglamžytas dumblis, kurį reikėjo atsargiai nugabenti į vandenyno dugną, kad dokumentinis filmas apie jūros gyvius atgautų įprastinę savo scenografiją. Tą akimirką visi pasaulio organizmai, daiktai ir reiškiniai atrodė labiau nei bet kada susiję. Mano sportbačiai, išmynę taką nuo didžiosios kiemo kriaušės iki garažo durų, į kurias atsitrenkia Tito spiriamas kamuolys, ir kilimėlis po kojomis. Nikitos akinių stiklai ir jų padidinami skaičiai spidometre, liudijantys, kad tėtis, važiuodamas per gyvenvietę, viršija leistiną greitį. Edžio kosulys ir pravertas langas, leidžiantis įkvėpti daugiau oro. Eifelio bokšto aplikacija ant tėčio megztinio ir radijo laidų vedėjo balsas, pranešantis, kad pirmoji topo vieta atitenka „Eifel 65“ dainai.
Tėtis sustojo prie ligoninės priimamojo skyriaus, atsargiai paėmė Titą ant rankų ir paliko mus laukti autobusiuke. Apsėsti mėlynosios sandėlio šviesos spoksojom į švytinčius radijo imtuvo mygtukus, beveik laukdami, kad vedėjas, užuot paskelbęs pirmąją topo vietą, būtų tapęs Dievu ir per tiesioginę transliaciją praneštų apie Tito nelaimę, vaikams išdalintus skutimosi peiliukus ir kuopiamą purvą. Sandėlio spalva mus toliau persekiojo, o radijo klausytojų simpatijos mėlyną pavertė dar ryškesne – briliantinis patalpos atspalvis dabar įgijo aštrios signalinės mėlynos pigmentų. Salone per nematomas garso kolonėles pasigirdo pirmoji topo vieta ir joje trisdešimt kartų nuskambėjo žodis blue. Tą erzinančią dainą buvome girdėję ne kartą, tačiau nė neįtarėme, kad ji mums taps tokia pranašiška. Tito arterijai sugijus, jo mama nuvažiuos į langų gamyklą ir viską smulkiai papasakos – įsivaizduosiu, kad jos žodžiai it žydri giliavandenių žuvų ikrai krinta ant direktoriaus stalo: tėtis pažeidė taisykles, savaitgaliais nuo sandėlio valymo atleisdavo visus darbuotojus, o vietoje jų veždavosi vaikus. Tai darė ne kartą, todėl kartą ir visiems laikams bus išmestas iš darbo.
Apatiška tyla apsigyveno mūsų namuose, o tėtis vėl įniko rūkyti „L&M“ cigaretes iš pakelio su mėlynais elementais, nepaisydamas savo žuvies ligos ir močiutės patarimų, kaip ją gydyti. Vonios kambaryje dabar stovėjo nebe dviejų, bet keturių šimtų mililitrų talpos „Head & Shoulders“ šampūno butelis. Liga plito tėčio kūnu. Mačiau, kaip balsvi jos plotai pažeidė delnus, žinojau, kad žvynų židiniai įsikūrė pažastyse ir kirkšnyse. Tėtis pradėjo vaikščioti išsikėtęs, tarsi ilgėjantys rytiniai nubudimai jį būtų pavertę aštuonkoju – dabar tarp dviejų tėčio kojų įsispraudė dar šešios ataugos, apsivijusios kūną ir ketinančios pasmaugti.
Mes vis dažniau mitome bado blynais – dabar jau antros rūšies kvietiniai miltai, kiaušiniai ir vanduo iš kalkėto virtuvės čiaupo. Žuvies liga apėmė ne tik tėčio kūną, bet ir mano galvą. Perštėjo prakrapštyto luobo vietas po plaukais ir ant skruostų. Naktimis, kai atrodydavo, kad įsisupu ne į patalus, bet į niežulio audeklą iš aštrių trupinių, išlipdavau iš lovos ir basomis nušlepsėdavau iki virtuvės. Prietemoje susirasdavau vaistinėlę, iškratydavau jos turinį ir ieškodavau tėčio tepalų receptų, tarsi jie būtų galėję paaiškinti mūsų ligą, kurios pavadinimo skambesys nustojo priminti ypatingą, išskirtiniais mus dariusį vertingų monetų žvangėjimą ištampytų kelnių kišenėse. Žuvies liga monetas dabar priminė nebent dėl savo galios slapčiausias kišenes išversti taip, kad visi pamatytų, kokios jos skylėtos, purvinos ir sudilusios. Viskas, ką tomis niežulio naktimis pavykdavo aptikti, tebuvo aitrus tepalų kvapas, šaltas tūbelių metalas ir slidus buteliukų stiklas be jokių pavadinimų ar informacinių lapelių. Prie vaistinėlės, įkištos spintelėje šalia raktų, dėžučių su vizitinėmis kortelėmis, darbo skelbimų iškarpomis iš laikraščių, popieriaus skiautelių ir tušinukų pasibaigusiomis šerdelėmis, kartą radau tėčio cigaretes. Tiek laiko ieškotas paaiškinimas, kaip ir mano nenuslopęs troškimas įsikūnyti į tėčio kūną, iš žvilgančia plastikine plėvele aptraukto pakelio išsistūmė lėtai, bet užtikrintai. Jis buvo sausas, sprangus ir atsidavė benzinu, sumišusiu su odiniams švarkams būdingu kartumu. Rūkiau prisišliejusi prie didžiosios kriaušės kamieno, kuri dar nenutuokė, kiek daug kartu tai vėl patirsime, ir žinojau – pelenų spalvos dūmų prisigėrę mano plaukai jau niekada nebetvoks riebaluose keptais blynais.
Naktiniai išsmukimai iš namų tapo laukiamiausiu paros metu. Grįžusi iš kiemo be garso užrakindavau pagrindines namų duris, tyliai pakildavau laiptais kaip vienas iš čia gyvenusių vaiduoklių, o tada užsisklęsdavau vonios kambaryje. Kelis kartus išsivalydavau dantis, o rankas plaudavau įsivaizduodama, kad esu moteris iš muilo reklamos.
Nuogo jos kūno siluetas už permatomos užuolaidos apšviečiamas blankia pilnaties šviesa. Kadras keičiasi ir kamera priartina tris muilo pakuotes. Muilas juodoje pakuotėje kvepės vasaros dangumi, į jį besistiebiančiomis tamsžalėmis džiunglėmis. Raudonoje pakuotėje slypintis muilas primins liepsnojančius laužus ir bus aistringų bučinių skonio, kurio prisisiurbę visi anksčiau ar vėliau pameta galvą. Iš baltos pakuotės išslydęs muilas taip pat bus baltas ir nukels į sterilius viešbučių kambarius, kuriuose net tualetinis popierius kvepia pirmuoju sniegu. Moteris panardina pirštus į standaus kremo pripildytą indą. Jos manikiūras prancūziškas, o lėto šokio judesiais nugaros oda slystantys pirštai tokie plonyčiai, tarsi ne aš, o ji būtų vienuolikmetė. Dabar ekranas nušvinta, o kamera fiksuoja baltąjį muilą aptakiu paviršiumi be menkiausių įbrėžimų. Pačiame muilo centre – trikampio formos duobutė, kurią kažkieno nematoma ranka pripildo jau matytu kremu. Kadrai keičia vieni kitus, keičiasi muilo spalvos, jų duobutės užpildomos ypatingu skysčiu, užlyginančiu visus trūkumus. Galbūt todėl moteris reklamos pabaigoje jau ne viena – glotnią jos pečių odą glamonėja vyriškas delnas. Kitame kadre pora bučiuojasi, tarsi duobutę būtų užpildęs ne kremas, o koncentruota dangiškosios manos esencija, ir pamaitinanti, ir sukelianti vis didesnį aistros alkį.
Tos trisdešimt sekundžių negrįžtamai pakeitė mano gyvenimą. Kaskart prausdamasi įsivaizduodavau, kaip sveikstu – tuo reikėjo patikėti tarsi Dievo egzistavimu, apie kurį, kaip ir apie dangiškąją maną, sužinojau iš tikybos mokytojos. Viešpats keturiasdešimt metų siuntė maną iš Egipto išėjusiems badaujantiems žydams. Sniego kruopas primenančią šventąją duoną izraelitai rinkdavo paryčiais, nes pasirodžius saulei grūdeliai pradingdavo. Vaikai ją valgė kaip sviestą, jaunuoliai ragavo kaip duoną, o senoliai kabino kaip medų. Tačiau jei Dievas ir buvo, mums jis siuntė visai kitokią maną – baltus žvynus, skausmingus šašus ant niežtinčios ir perštinčios odos. Panaši į izraelitus būdavau nebent tomis naktimis, kai nusileisdavau surūkyti sausos „L&M“ cigaretės prieš švintant. Tvirtai tikėjau, kad jaudulys, tiršta apsvaigimo migla, aukštyn kylantys užmaršties dūmai, širdies dūžiai krūtinėje ir pelenai, maitinę didžiąją kiemo kriaušę, pranyks saulės spinduliuose.
Tą ankstyvą pavasarį močiutė vieną po kito kūrė tepalus mūsų žuvies ligai išgydyti, tačiau jos pastangos buvo bevaisės. Kaip ir rytiniai tėčio prabudimai. Galvojau, kad jam derėtų pasilikti lovoje ir ilsėtis – mėgautis tiek daug kainavusia privilegija susijungti su primityvia, bet už žmogiškąją kur kas stipresne vienaląsčių būtimi. Kai mama savo priekaištais vis tiek išversdavo jį iš lovos, buvau įsitikinusi – žmonės galėtų paprasčiausiai būti, kaip kerpės, moliuskai ar kiti sutvėrimai, nes to pakaktų pasauliui išlikti. Dabar, kai visa buitis užgulė jos pečius, dengiamus juodai dažytais ir prie šaknų nuaugusiais plaukais, mama pradėjo platinti kosmetiką. Rinkinius iš katalogo blizgiais viršeliais ir spalvotais puslapiais su vienu rankos judesiu išstumiamais lūpdažiais, kreminiais akių šešėliais ir šampano spalvos mineralinėmis veido pudromis pristatydavo moterims, gyvenančioms prašmatniuose naujos statybos namuose arba butuose plačiais plastikiniais langais.
Matydavau, kaip ji skaičiuoja pinigus. Mamos pirštai kruopščiai išlygindavo kiekvieną užsilenkusį banknoto kamputį, glostydavo, nubraukdami vos įžiūrimas dulkeles. Kartais ji pakeldavo pinigą priešais langą, kad šviesoje galėtų įžiūrėti tviskančias smaragdo spalvos juosteles ir įsitikintų, jog jie nepadirbti.
Stebėdavau mamos judesius, mintyse iš naujo sukdama tiek kartų matytą muilo reklamą – mamos pirštai tuos popierėlius liesdavo lėto šokio žingsneliais – visai taip, kaip moterį glamonėjo vyras prieš svaigų jų lūpų susiliejimą. Popierinius banknotus ji laikė slaptame piniginės skyriuje su užtrauktuku, o monetoms turėjo atskirą drobinį maišelį. Bandžiau prisiminti, ar kada nors ji buvo tokia atidi man, pinigų popieriui pavyduliaudama jos pirštų, tačiau supratau: jei mama apkabintų, tikriausiai norėčiau pasprukti. Nežinočiau, kaip reaguoti.
Visas mamos dėmesys atiteko pildomai ir tuštinamai piniginei, todėl tėtis pagaliau galėjo netrukdomas miegoti. Galbūt dėl to nepastebėjome, kaip mėlynas nelaimės rašalas ėmė lėtai sklaidytis ir vis labiau priminti iš moliuskų išgaunamą sepiją arba rusvą indišką tušą. Namus užkariavęs tėčio liūdesys tarsi sukapotos, bet vis dar gyvos banginio kūno dalys viena po kitos kraustėsi kažkur kitur, o ant grindų ir sienų ištiškę indigo tylos lašeliai bluko. Dabar jie buvo šviesiai violetiniai – kaip vyno, kurio tėvai neragavo ilgus mėnesius, dėmės pageltusioje staltiesėje. Tėtis vis dažniau atsiversdavo laikraštį ir skambindavo juose nurodytais numeriais, žadančiais ne tik laiku mokamą atlyginimą, bet ir visas socialines garantijas.
Balandžio liūtims taršant didžiąją kiemo kriaušę, jau žinojau, kad nenumaldomai artinasi tai, ko taip nelaukiau – saulės spinduliai, suliepsnodavę vis anksčiau ir anksčiau, vieną rytą pirmieji prisidegs naujos dienos cigaretę. Išsmukti būdavo sunkiau, nes dabar savaitgaliais ir brolis keldavosi paryčiais – apeidavo visus miestelio parkus, aplinkinius miškus, dar įmigusius sodus su saldžiai snaudžiančiais gyventojais. Namo grįždavo su sraigių pilnais cinkuotais kibirais. Kilstelėję jų dangčius moliuskai šliauždavo virtuvės sienų plytelėmis, sueižėjusiu linoleumu, stalo ir kėdžių kojomis. Tinkamai paruošęs Edis pristatydavo juos į supirktuvę ir parduodavo. Kai virtuvė pakvipdavo jūra, primindama neišsipildžiusią svajonę apie „Sony“ grotuvą, vėl nusikeldavau į sandėlį, tačiau vis lengviau nurimdavau, nors jūržolių, druskos ir neišmatuojamo stiprumo vėjo spalvos sraigių kvapas tebebuvo mėlynas. Palangę mama išklodavo maistine folija, pripildavo miltų ir palikdavo nakčiai, kad sraigės išsituštintų.
Vieną rytą nubudau švintant ne tik nuo įprasto odos perštėjimo, bet ir nuo krebždėjimo namo sienose. Į tamsius, kietai įmigusius mūsų kambarius krito šviesos pluoštai. Jie sklido pro langus mediniais, izoliacinėmis juostelėmis ir laikraščių atraižomis apšildytais rėmais, o priėjusi pasižiūrėti pamačiau, kad kiemą su didžiąja kriauše ir lietaus nuskalbtomis medinių garažų durimis dengia sniegas. Nors į lauką mane išvedė paprasčiausias smalsumas, jaučiausi lyg iš Egipto išėjusi izraelitė, jau žinanti, kad Dievas mūsų nepamiršo. Jo dangiškoji mana, kaip pašto skyriuje užsimetęs siuntinys, pagaliau mus pasiekė.
Apsirengiau striukę, kurios vidinėje kišenėje glaudėsi cigaretė ir barškėjo degtukų dėžutė, įsispyriau į storapadžius tėčio batus, kad išsmukti suspėčiau dar prieš pirmuosius saulės spindulius. Tačiau kieme viskas jau buvo pasikeitę: saulė pradingo, mane plakė sniego kruopos ir raižė įstriži lietaus pjūviai. Sustingau iš nuostabos. Šimtai sraigių, radusių pravirą langą, sugebėjo nušliaužti toliau, nei būčiau galėjusi įsivaizduoti. Jos čiuopė sutrupėjusį, peršlapusį namo tinką, šliaužė sienomis, o standūs kiautai nuo vandens žvilgėjo sapnams arba seniems kino filmams būdingomis spalvomis. Mūsų tiek kartų lopytas, skirtingais glaisto sluoksniais padengtas namas žliaugė nuo ką tik praslinkusios šlapdribos, o lietvamzdžiai nespėjo srėbti tyškančio vandens, trūkinėjo ir taškėsi ant kiemo asfalto kartu su atsiklijavusio tinko dalimis, moliuskų geldelėmis ir riebiais šliužiškais jų kūnais.
Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi, bet tikybos mokytoja buvo teisi – saulės spinduliams užliejus kiemą, dangiškoji mana ištirpo. Nesurūkyta cigaretė išskydo kišenėje, o peršlapę degtukai dėžutėje nustojo barškėti. Lietui rimstant ir rūkui sklaidantis, atlošusi galvą spoksojau į mūsų namą – sudėtingą daugialąstį organizmą, kurį tiek kartų troškau pradanginti. Nubyrėjusio tinko vietos, pažymėtos drėgnomis sraigių šliūžėmis, buvo atsinaujinusios – jos pašviesėjo, o moliuskais aplipęs tinkas vis dar krito ir dužo. Pietų amerikos ir šiaurės ašigaliai, afrikos ir pasaulio vandenynai, įlankos ir krateriai plytėjo man po kojomis, apautomis tėčio batais. Joks kitas pastatas visame pasaulyje dar neatrodė man toks gražus, toks panašus į glotnų akvariumo kubą. Mūsų namas buvo sumūrytas visai ne iš purvo ir gėdos, o iš baltų plytų, apie kurias nė nežinojau.
Nuo sienos nuplėšiau kelias sraiges, manęs nebegąsdino nei jų formos, nei šaltas glitumas ant odos. Išsitiesiau šlapioje, net vasarą žalios spalvos pigmento neįgyjančioje žolėje prie didžiosios kiemo kriaušės ir prie opiausiai perštinčių savo žaizdelių prispaudžiau moliuskų kūnus. Perštėjimas ėmė slopti. Tirpo kaip sandėlio tuštumoje išaugęs ir tėčio į autobusiuką perkeltas Tito kūnas, kaip milžiniškas mėlynos spalvos gumulas, ne laiku įridentas į mūsų namus. Jis tolo kartu su visam laikui mintinai išmoktais dainos žodžiais Blue are the words I say / And what I think / Blue are the feelings / That live inside me ir davė man bežodį pažadą. Apie gydomąjį sraigių efektą papasakosiu vaistinėje dirbančiai močiutei, ir mes būsim išgelbėti. Net jei niežulį keliančią paslaptį – mane su tėčiu jungiančią žuvies ligą – iš savęs tektų iškraustyti taip, kaip kuriam laikui iškraustėme tylą.
Ir vis dėlto akimirkai sudvejojau, ar tai įmanoma – juk ir „Sony“, tariamas liežuvį prie dantų prispaudus taip, kad neliktų jokio tarpelio, skamba šveplai.