Danutė Kalinauskaitė. Namo

2003 m. Nr. 7

Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.

Aukštoje reanimacijos lovoje, rodės, guli ne mama. Duktė vos atpažino ją – pusnuogė, su negražia burnos kiauryme. Atbukusi nuo skausmo, infekcijos apnuodytomis smegenimis, pasakojo seselė, prieš operaciją lovoje ji prašė nuauti purvinus batus, išvaikyti palubėj muses, dūmus, taisė vietą šalia savęs tėvui. Dabar, po operacijos, jau lyg po krikšto guli su kūdikiškais ligoninės marškinėliais iki juosmens, surištais už nugaros, nuskustais gaktos plaukeliais, gelsvu bandažu apvytomis blauzdomis. Tik antra savaitė taip ir nebesugrjždama į save, nors gydytojų ir „padaryta, kas galėta“.

„Kokios prognozės? Tokiais atvejais – jokių, – motiną operavęs jaunas žilas chirurgas išduobtais kelnių keliais nepaėmė šimto dolerių („O gal jūs bankininkė?“). – Vegetacinėje daržovės būsenoje žmogus gali išgulėti kelerius ar net dešimt metų, paskui – iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti. Gali ir visai neatsibusti. Tada funkcionuoja širdis, plaučiai ir visa kita, bet smegenų žievė jau būna mirusi. O jos – labai silpna širdis. Niekas nežino, kiek tas motoriukas temps…“

Pasilenkusi virš nusmailėjusios nosies, duktė gaudo menkiausią kvėptelėjimą, bet jo kaip ir nėra. Reikia įsidrąsinti, kad nubrauktum nuo kaktos prakaito kruopas, šaltas kaip požemio vanduo. Gyslotas kumštukas ir kadaise – kapojant žabus – įskeltas nykštys, panašus į bulviuką, – tai dar iš namų, visa kita, taip pat ir neatpažįstamas veidas – ligoninės.

Staiga už stiklinės pertvaros – kriokimas, lyg ant šachmatinių grindų lauk būtų verčiami viduriai. Koridoriumi iš stiklinių gardų potekom jau skuba seselės ir daktaras, tas pats kimus budinčio chirurgo balsas, rytą kalbėjęs su ja telefonu, užklupęs iš už nugaros, šiurkščiai paprašo pasišalinti. Tyliai išeidama su prairusiais sūrmaišiais ant žieminių batų, ji girdi grumtynių triukšmą, daktaro komandas. Tai taip, pasiraitojus rankoves, iš mirties nagų plėšiama gyvybė, pamano apdujusi. Tik jos mamai – viskas vis vien.

Į tėvų namus priemiestyje, kur buvo vienas tėvas, ji atvažiuoja pusiaudienį. Už padūmavusio miško liko purvino sniego pusnys šaligatviuose, ligoninė ant kalno kaip fabrikas. Sustoja prie vartelių. Namas su yrančiu kaminu ir piliarožių stagarais pasieny – pilkšvai violetinėj pusny. Užpustyti mediniai laiptai veda į daržus prie šiltnamėlio grobų. Išžargstyti pomidorų kuolai, sniege pajuodusi kopūsto gūžė. Ant vielos virš svarainių – mamos padžiauti skalbiniai, sukaulėję nuo šalčio.

Sunku pareiti namo, kai gėlių lysvės kūpso kaip apsnigti kapų kauburėliai. Į letargą nugrimzdusiam kieme apie jos sugrįžimą garsiai ir džiugiai paskelbia Tuzikas, kaip kulka iššovęs iš būdos. Tas senas kvailys – ką jis jaučia? – unkščia netverdamas savam kaily, gerinasi ant šlapimu išgeltoninto sniego.

Išgirdęs bruzdesį ateina pasitikti tėvas. Taip ji ir manė – apžėlęs, apsmukusiom, regis, šlapiom kelnėm, per tą savaitę įsigąsdinęs visų, o labiausiai – savęs. Jie tylėdami suduria garuojančias burnas.

 

Staiga apsnigtuose Linksmės miškuose – eglės iš tolo kaip kryžiukai – nuo aštraus melekėlio nutrūksta medšarkės riksmas. Ji krūpteli. Taip čia viską ir įsivaizdavo: sniegas, ledas, išretėjęs oras beveik be deguonies traukia odos poras. Palei sandėliuką kažką įrijusi vemia katė.

Ji atvažiavo padėti tėvui išbūti – gydytojų, profesoriaus, net viso konsiliumo galios jau buvo pasibaigusios ir dabar jau Viešpats sprendė, kas darytina toliau. „Mes neką tegalim, bet mudviem reikia laikyti surėmus pečius“, – žiojasi sakyti tėvui, bet jis jau mina kaliošais į virtuvę. Klūpo tarp žabų ant vieno kelio, pro geltonus dūmus šviesdamas suodina kulnimi, kuria pečiuką. Iš jos, suprask, jam nieko nereikia.

Ką gi. Kai senukams dantys byra jau be priežasties ir nebesilaiko šlapimas, reikia kantrybės. Ji numeta ant stalo polietileninį maišelį su apelsinais ir kiviais ir svečio žingsniu pereina koridorėlį. Didžiuoju pirštu stumteli duris į kambarėlių dumsą. Svarbiausia – nedegti šviesos, kad nesuspragėtų įdrėkusi prieblanda ir nepradėtų lįsti laukan visokie fantomai.

Dumsoje sudūluoja daiktai – jau gyvenime po gyvenimo… Tėvo „Singer“, pensininkė, uždengta dryžuotu impilu. Duktė stumteli adatą į adatinę – metų metais badytą vyšninę aksomo širdį. Nepaklota tėvų lova kvepia senu dūmu ir „tigro tepalu“ nuo sąnarių. Ant palangės sėklinių agurkų kokonai – pastėrsti pirštus sukišęs į pelėsio pūkelius. Visur įsismelkęs dūlėjimo garsas, sakytum, plonyčiai šereliai skrebentų į podėlių ir ryšulėlių tamsą.

Į ką pavirsta senukų gyvenimas, kai visi didieji darbai jau nudirbti, o vaikai – palikę namus? Į raštelius lentynose: „Antano drabužiai“, „Mano apatiniai“; į vaistų lėkšteles su popierėliais „Ryte“, „Per pietus“, „Vakare“. Megztiniai, kojinės, dokumentai, laiškai – viskas suraišiota į klumšelius, kad būtų lengviau orientuotis kas kur, nes kasdienybė – vis klaidesnis labirintas, dažnai be išėjimo. Be švieselės jo gale. Gyvenimas čia apsuko ratą ir kaip prieš penkiasdešimt metų atsikraustant – vėl sugrįžo į ryšulius. Tik tada juose buvo pradžia, o dabar – pabaiga.

Tada, tuoj po karo, languotų skepetų ryšuliai atkeliavo į šį Kauno priemiestį iš Suvalkijos kaimo dviem zisais. Viename buvo iš amerikono pirkta ožka (keturi litrai per dieną), kitame – deglas paršiukas, visą kelią maiše muistęsis tėvo tarpkojy. Dar vieną paršelį bulvių maiše atnešė mamos pusbrolis, iššokęs iš specialiai pristabdyto prekinio traukinio. Iš nebrangiai pirktų, nes vogtų sielių pradžiai suręstas dviejų kambarių „sandėliukas“. Virtuvės tapetai – Tiesa ir Valstiečių laikraštis, klijai – iš bulvių krakmolo išvirtas kleisteris, į kurį tuoj kolonijomis įniko juodi vabalai. Pirmoji klientūra – vyras permatomomis ausimis ir nosies šnervėmis, siūdinęsis kostiumą savo paties šermenims. Be kišenių („Kam po žeme kišenės, o juo labiau – pakaba?“). Ant „sandėliuko“ sienų pakibę vyriškų kelnių lekalai iš rudo vyniojamojo popieriaus su užrašais „Priekis“, „Užpakalis“ ir sudėtingi siuvamų paltų „mechanizmai“… Gal kad tokia buvo mada, o gal kad žmogus anais laikais kainavo tiek, kiek aliumininis šaukštelis, tėvas negailėdavo vatos drabužio pečiams ir krūtinei – į siuvėjo namus atėjęs eilinis norom nenorom išeidavo tūzas… Dar tėvas dirbo kareiviškų švarkų ir milinių siuvykloj pas poną Finkasevičių. Iš antros algos – „duonpelnys“ – manekenas drobiniu torsu, stovėdavęs priebuty už kibirų.

Ir, žinoma, velniava su mokesčių inspektoriais. Iš pradžių vienas, paskui kitas, dar budresnis. Nuo Poliakovo tėvas, „valstybės apgavikas“, slėpdavosi spintoj tarp mamos suknelių, nes naktimis vertėsi neteisėta privačia praktika – „rengė kaimynus“. Kai į spintą įlįsti nesuspėdavo, sodindavo tą Poliakovą po fikusu ir girdydavo slyvų užpiltine, kad „kelias nedulkėtų“. O dar Bobkis iš vykdomojo komiteto skundo pėdsakais dėl namelio statybos legalumo. „Specialusis tardytojas“ iš Kybartų. Tėvas viename saugumo būstinės kambaryje, mama – kitame, klausimai tie patys: „Kodėl išvykot iš kaimo?“ ir „Kur buvo bunkeris?“ Ir tas suktas: „Mes žinom, kad jie pas jus neužeidavo pastaruoju metu, bet gal jie yra lankęsi kiek anksčiau?“ Prieš uždarant duris iš kitapus, duodami pasirašyti popieriai. Mama – kaip visada nuovoki – patikrindavo, ar po apačia nėra antro – tuščio – lapo. Profesionalams – juoko net atsilošus.

Skundus visoms toms instancijoms rašė „savas kraujas“ – tėvo pusbrolis, kiek ankstėliau įsikūręs čia pat, už ežios. Per iškilusią mūro tvorą į daržą šiapus slapčia būdavo mėtomos stiklo šukės ir šuns „grankulkės“. Mamai, „banditų išperai“, į nugarą sviestas akmuo. Broliams, tada dar vaikams, iškrypę stuburai, nes plytas namui statytis reikėdavo atsinešti ant kuprų iš gatvės – į kiemą įvežti pusbrolis neleido. Ir t. t. ir t. t. Bet mažam vaikui dažniausiai įstringa ne dramatiški sunkmečių momentai, o visokie niekai… Tėvo sėdėjimas po jazminu su apsiuvama kelnių klešne, prie apatinės lūpos prilipęs siūlo galiukas (nuo tada visam sode pasisėjo adatos – po daugelio metų svetimi žmonės, apsigyvenę čia, vis atkasinės jas kaip surūdijusias karo laikų kulkeles). Arba: plonytės prisegamos kojinės su siūle, tvarkingais ritinukais sudėtos batų dėžutėj; pagal anų laikų madą išskėstais pirštais ant motinos (ir tėvo) kaktos spaudžiamos plaukų bangos; suknelių spintos aromatas. Glotnų lyg šlapią anglišką šilką atsiuntė dėdė Aloyzas, mamos brolis iš Kanados, per karą pabėgęs į Vakarus (mirė vėlų vakarą Toronto metro nuo širdies smūgio, po antkapio lenta pavožtas šalia dvylikamečio anūko). Suknelės buvo sugėrusios odekolono „Landyš“ iš tamsiai mėlyno buteliuko su gumine pulverizatoriaus pompele, kremo „Liubimyj“, bažnyčios smilkalų kvapus.

Aloyzas seniai mirė, o mamos suknelių šilką pakeitė suskrudintas štapelis ir šilta flanelė. Į laikraštį įsuktas ir skalbinių segtukais susegtas žieminių aulinukų paketėlis.

Kiti spintoje kvapai.

Į ką pavirsta senukų gyvenimas, kai iš namų jau seniai išėję vaikai? Į siūlų kamuolius iš kandančios vilnos kojinėms, į sumuštinio likutį, uždengtą lėkštele, į naktipuodį išdaužtu emaliu po lova. Regis, į vis paprastėjančius dalykus. Bet jie tik iš šalies paprasti, o iš vidaus… Po tuos klumšelius ir ryšelius tenka brazdėti dieną naktį, ypač naktį, kai reikia žūtbūtinai įsitikinti, ar polietileniniam maišely tebėra vokas, o tame voke – dar vokeliai su tremtinio ir pensininko pažymėjimais. O dvi šimtinės sūnaus atsiųstų Anglijos svarų, slepiamų čia po kilimu, čia kiaušinių lukštuose? O trijų hektarų žemės nuosavybės dokumentai – ar jie gerai paslėgti po deginto medžio Rūpintojėliu, tokia kilogramine kultuve – tai vis nepraktiškos vyriausiojo sūnaus rašytojo dovanos. Dar tos apdulkėjusios kartoninės dėžės ant spintos ir už bufeto, kurių turinys (neišpakuotas kiniškas termosas, siūlų šeivos, triacetato atraižos portjeroms ir kt.), kauptas metų metais, jau kiek ir prisimiršęs, nes jam vis dar ne laikas – ten viskas ateičiai. Geresniam laikui. Tik jis paprastai niekada neateina – „čia ir dabar“ suvalgo, kas tavo būna geriausia.

Taip, gyvenimas čia jau apsukęs ratą. Gal todėl, kiekvienąkart atvažiavus, – vis daugiau fetišų: geltona folija išpuošta Švenčiausioji Pana ir Nukryžiuotasis, įstatytas į laikraščio gniužulą majonezo indely, nučiupinėti Vickos Ivankovič regėjimai. Nes jau patikimiausia tikėtis ne žmonių, o „tiesioginės“ pagalbos. Žmonės nepatikimi. Apmauna vidury šviesios dienos. Kaimynai pavogė aliumininių puodų dangčius, naują grėbliuką… O savi vaikai…

Jautrus išbalęs paauglys su virpančiu Adomo obuoliu ir Arno Roseno balsu, gamtininkas, daręs herbariumus ir žiedavęs paukščius, paskutinėje mokyklos klasėje įstabiai vaidinęs Julių Janonį, o vėliau talentingai startavęs literatūroje – „sugriautos psichikos“ antros stadijos „isterinis alkoholikas“. Nepaliaujamas rankų tremoras… Kai ūsuota gydytoja, mačiusi visokių „personažų“ – šopenhauerių ir brajanų adamsų, – psichoneurologinėje ligoninėje jam liepia ištiesti ir palaikyti rankas, jis ne visada pajėgia tai padaryti ir uždarytas pasilieka dar savaitei. Namie, kad išpirktų savo – be kaltės kalto – kaltes, kapoja malkas ir nešioja anglis – už lovą ir valgį dirba padieniu darbininku senukams tėvams, nes jau treji metai nebeturi nei darbo, nei namų. Vakarais paupiu – pasroviui ir prieš srovę – išvaikšto nerimą. Paskui kokius du mėnesius – ramu… Bet kai vieną dieną ima tikrinti, kuri čia durų rankena tvirtesnė, jį ir vėl išgabena. Alkoholiko vyro išsižadėjo žmona, keturiolikametė podukra motinai seniai įkalė į galvą: „Jį gelbėdamos, mes tik darom meškos paslaugą, nes jo toks likimas. Pagalvok – kam mums tas tinginys, ir dar diabetikas. Juk kada nors jam vis tiek nupjaus koją.“ Kadaise didelių planų kupinas jo gyvenimas virto mažu kilnojamu, telpančiu į „Reebok“ krepšį. „Kai išgyveni save iki dugno, daiktų reikia vis mažiau.“ Visi, kurių jam dar reikia, – šiame kambaryje. Akordeonas „Weltmeister“ kelios knygos. Nė vienos grožinės (išgalvotų istorijų nebereikia, nebent nutvilkančios autentikos, bet tokios niekas neberašo), tik Lietuvos miškų paukščiai, Vabzdžiai, Ispanskij risunok ot EI Greko do Goji, Drezdeno galerija. Ties EI Greko „Diena“ ir Koredžo „Šventąja naktimi“ su šviesos stebuklu tvartelio tamsoje – skirtukai. Tik jie irgi iš anksčiau.

Ant lentynėlės – prožektoriukas be vidurių, antras – mažytis, cigaro formos – telpa delne. Žiūronai „Olympus“. Visada mėgo tokius daiktus – gerą optiką. Lizdelis su kėkšto kiaušinėliais, parsivežtas iš kadaise turėtos sodybos. Kiaušinėliai tušti, į orą pakyla nuo kostelėjimo. Polietileniniam maišely tarp lazdynų riešutų iš Linksmės kalno ir akmenukų iš Karklės – klonozepamas ir rodedormas. Insulinas… Drabužiai, kojinės, apatiniai, susitrynę nuo vyriško grumdymo pustuščiam dubeny – irgi jau apsukę savąjį ratą ir sugrįžę į tėvų podėlius – senutei mamai skalbti ir taisyti…

…Vidurinysis brolis, verslininkas, kadaise su studentų būriu išmaišęs Altajų (sesuo tada dar buvo maža mergaitė), grįžo su bravūrišku kedrų riešutų maišu ant peties ir sombreru; ant jo atbrailų – išsimainyti metaliniai ženkleliai iš visų Tarybų Sąjungos vietų. Brolis tapo geru inžinieriumi racionalizatoriumi, padarė išradimą, gavo diplomą. Tačiau pirmaisiais Laisvės metais, kai išsimokslinusios galvos tapo nebereikalingos, neteko darbo. Mąslus, bet neverslus, ėmęsis smulkaus verslo, kurį tuomet skatino kiekviena į valdžią atėjusi partija, – iš pradžių broilerių, kurie išgaišo, paskui „nebrangios antros jaunystės buitinės technikos“, galiausiai odų, kurių priraugino visą konteinerį, – jis per neatsargumą galvą palydėjo kažkur Rusijoje, Permės srityje. Niekas tiksliai nežino kur. Likimo ironija: protinga galva mainais į kailines kepures, kurios, pasirodo, buvo net ne jo. Liko tik sombreras, skolos, altorėlis ant komoduko su gipsine Marija ir žvakute. Ir kasvakarinė „Jėzaus peties žaizda“ („Buvau badomas su dygliais ir 23 kartus peštas už barzdos, galvoje buvo 20 žaizdų, 110 erškėčių įdūrimų… Kraujo lašų, kuriuos aš praradau, buvo 28 430“). Gipsinės Marijos apsiaustėlis nuo tų ritualų aprūkęs, juodas. Visa tai tara, „kad jo kauleliai ilsėtųsi ramybėje, kad jų netąsytų po laukus išbadėję Rusijos šunys“ (mama). „O gal tas vaikas dar gyvas ir gyvena su kokia juočke“ (tėvas)? Abu žino – tai absurdas. Jei jų vaikas būtų gyvas, seniai būtų grįžęs neapleisti jų senatvėje.

…Užtat jauniausias – „sugramdukas“ – atėjęs į šį pasaulį nei šioks, nei toks, mėlynais nagiukais, iš kurio, atrodė, jau nieko gero nebus, – neprapuolė. Kai vyresnieji broliai jo klausdavo (žinoma, ne be piktos ironijos ir sarkazmo, nes patiems stigo šiais laikais būtino avantiūrizmo ir drąsos), ką gi tu – bekalbis, bemokslis, nebaigęs net mokyklos – veiksi pasidavęs į Vakarus, jis atsikirsdavo: „Anglijoj dresuosiu sakalus ir pardavinėsiu arabų šeichams, bet į Lietuvą, šitą skylę, nebegrįšiu.“ Negrįžo. Jau ketveri metai ne namie. Buvo teisus – mokslo jam ir neprireikė. Išvažiavo už skolintus pinigus, mito duona ir džiovintom slyvom, rūkė prie metro susirinktas nuorūkas, turėjo tik būtiniausių dešimties žodžių žodynėlį: „nešti“, „kelti“, „stumti“, „šluoti“ ir t. t. – dėjo svarą prie svaro, bet dabar jau turi kelias sąskaitas banke. Dirba stalium ir vadovauja „12-ai leiberių – ryžiniams, babajams ir nigeriams iš Ganos“. Angliškai kerta laisvai. Laiškai namo – trumpi ir reti, nes „sukti galvą“ – ne jam, be to, ir nėra kada. Užtat nuotraukas iš „muilinės“ siunčia puskilogramiais: stiklinis „Deutsche Bank“, kurį „pats“ statė, karalienės Viktorijos rezidencija nuo Grinvičo kalvos, kur prasideda planetos laikas, transvestitas bronzinėmis krūtimis, negriukas, čiulpiantis nykštį parduotuvės „Safe-way“ vežimėlyje, ir t. t. Pats su statybininko drabužiais ir asmens identifikavimo kortele ant krūtinės tarp šimtų kompiuterių kojas užsikėlęs ant stalo su „paskutinio žodžio technika“. Povyza – kieto vaikino: štai savo purvinus „leiberio“ batus laikau ten, kur kostiumuoti biržos makleriai, atsilaisvinę kaklaraiščius, prakaituos dėl milijonų… Kai sesuo paskambino jam į Londoną pranešti apie nelaimę, jis prisipažino turįs problemų. Jei mirtų – dar galvotų („Londonas – ne Balbieriškis“), o čia – vis dėlto tik koma… Bet pasiteiravo, kurioj ligoninėj mama guli, žadėjo domėtis, jei reiks, atsiųsti pinigų ar vaistų.

Duktė ištraukia telefoną iš po tėvo vatinuko, jei skambintų iš ligoninės ar domėtųsi Londonas.

Atsiremia kakta lango. Jis barba, kai pro šalį važiuoja traukinys. Už samanojančios mūro tvoros jau avietynu virsta tėvo pusbrolio daržai. Pusbrolis mirė prieš dešimt metų – pūlinys iš kojos krauju nukeliavo tiesiai į širdį. Mama svarstė: eiti į savo amžino priešo laidotuves ar neiti. Sugėdinta vaikų, visgi nuėjo. Ir nesigailėjo. Sodybą našlė, penktoji žmona, itin pigiai pardavė šeimynai iš Prienų, ji kaip amaras nuo mažo iki didelio priglaudžia viską, ką tik kas šioje apylinkėje pasideda ne vietoje – kokį armatūros gabalą ar saulėj džiūstančius aliumininių puodų dangčius. Nespjauna nė į „vaflinį“ rankšluostį ant virvės. Bet iš šiapus tvoros, ypač šiuo metų laiku, jau lyg ir nebebūtų ką nešti. Ant plastmasinių banginio šonkaulių – polietileno skivytai. Sniege ruduoja supuvusių obuolių krūvelė – tėvo labdara juodiesiems strazdams. Jie čia nebailūs, daro ką nori. Greitai ant senukų galvų tūps. Lyg niekur nieko, matyt, pajutusi nevaržomą laisvę, atsikraustė ir akmeninė kiaunė. Tavo akivaizdoj ji stovi ant dviejų kojelių, stebėdavosi telefonu mama, palėpėj skuduruose palieka sušalusias išmatų „kulipkėles“. Pamažu čia viskas yra – baigiasi, tai yra grįžta į save, į pradžių pradžią. Ne, ne į tą ryšulinę, o į daug ankstesnę, mitinę, samanų rudumo (tokios rudos būna senos fotografijos). Į šaltį, ledą, ugnį, pelenus – pirminius elementus…

Lyg iš po žemių – tėvo pagalbos šauksmas!

Apkabinusi per pečius duktė kaip per karo dūmus išsiveda jį, leisgyvį, į kiemą… Suodina nosis. Kapituliavęs. Įveiktas šalčio ir pečiuko dūmų.

– Giliai kvėpuokit, tėvuk, – tarp jos delnų kreta karšta jo galva. – Likom dviese, tai dabar turim laikytis surėmę pečius.

„Visai praradęs nuovoką, – šmėsteli. – Ir priekinių dantų trūksta… Tikras diedas… Na ne, kol čia viskas neužgangrenavo, turiu imti vadžias į savo rankas…“

Reikia tik susirasti mamos „joptvajuką“ – berankovius triušio kailinėlius, milo sijoną, žaliąją vilnonę skepetą.

Ji be jokio vargo įkuria pečiuką. Apeina visus pašalius. Svarbiausia – jokių mistifikacijų. Daryt tik tai, ką reikia – išgrandyti prižėlusius puodus, pamerkti tėvo kelnes, vietnamietišku balzamu – „žvaigždute“ – ištepti jo karkiančią krūtinę, kol iš vidaus, pasak jo, ims pūsti šaltmėtinis vėjas. Lipnia juosta apklijuoti VEF 202 – išlūžusį langą į pasaulį, – vėl sugrąžinti šventąjį pusvalandį su avarijomis ir paros kriminalais. Tai ir bus jųdviejų – „suremti pečius“. Ką kita jie gali?

Ji kaip svečias kyšteli galvą į palaikį šiltnamį: katės nagelių sudraskytas polietileno stogas, pro plyšius prisnigę, ant šonų lopai iš kartono dėžių lakštų su šiai tikrovei kosmiškai tolimais užrašais: „Pompadour. Vengerskoje šampanskoje“ ir „Conchita. Tropical citrus from Caribbean“. Sandėliuke, kur kadaise laikytas paršiukas, – kiaura balėja ir ketaus puodas be ausies. „Garažėlis“, pašiūrė, pakrypusi išeinamoji, nuo kraigo byrančių vynuogių – „Ivanausko rastinukių“ – išrašaluoti takai.

Ne, dar nepamiršta, kokie šio išaugto pasaulėlio kodai. Kaip prieš naktį čia reikia skubėti tarškinant kibirais (kiek tos liuobos priemiesty – kelios vištos ir šuo su kate, užtat kiek turi būti brazdesio). Nešina šutintų bulvių ir perlinių kruopų kibiru, palinkusi į priekį su skaros stogeliu virš kaktos, garų debesy pati kažkokia mitinė, ji iriasi per kiemo tamsą į rūsį po namu, kur bulvių kapčiuj – sugalvok tu man! – žiemai įkurdintos vištos. Tik kai peržengia slenkstį ir graibo elektros jungiklio (dar nepamiršo, kur jo ieškoti?), visi kodai išnyksta. Kažkas iš už nugaros suima ją už plaukų, atlošia į priplėkusią tamsą ir laiko tol, kol širdis nukrinta į pilvą ir baimė ima skobti vidurius. Išspjaunama lauk dar spėja durimis prisiverti pirštus…

Šaltis, speigas, naktis grūda stiklą, ir niekas čia tavęs nesiruošia gailėtis.

Vakaruose virš gelžkelio – įšalęs purpuras, topoliai su varnų lizdų juoduliais, šis vaizdas kadaise kaip adatas į panages varydavo ilgesį. Žūtbūt iš čia išsiplėsti. O dabar – sugrįžti. Tačiau nebegali, nes tu – nebe ta. Ir viskas kitaip. Ir tas gerai pažįstamas skausmas pakaušyje, kai žinai, kad niekada nebuvai ištrūkusi (niekas neištrūksta) iš optinio taikiklio, o kulka, lekianti per metus, jau seniai prisivijusi. Skalpas nuplėštas?

Nejauti pirštų kaliošuose, veido po skaros stogeliu – toks šaltis. Bet juk tai ne šaltis. Tai miegas, antrinė tikrovė, iš kurios ištrūkti neturi nei valios, nei jėgų (nei noro). Lengvas paralyžius, kai myli, kenti, neapkenti, net bijai giliai vidun įtrauktomis nervų galūnėlėmis, t. y. kai metų metus nebegyveni. Esi, bet – nebesi. Kas tai?

„Jei tyčia prišalčiau ranką (ar liežuvį) prie geležies taip, kad reiktų atplėšti, gal – nubusčiau?“

Bet pirštus prišąla ne ji, o tėvas. Ir nė nejunta, nes turi ruoštis nakčiai: patiesti Tuzikui senas treningines kelnes (kad nuo šalčio nesukvailiotų) ir įpilti į dubenėlį „ubaginės“, paklebenti sandėliuko durų spyną, uždengtą tolio atraiža, atsinešti žagarų, slapčiom prasegus antuką ir dėl visa ko apsidairius nusišlapinti šiltnamy į skardinę su pjuvenomis, kur pavasarį mama diegia agurkus. Viską reikia daryti kaip visada.

Kaip du pagaliukai – vienas aukščiau, kitas žemiau – už sieto tvoros jie turėtų atrodyti iš tolimųjų reisų traukinio, kai jis pralekia pylimu, išgaląstais ratų peiliais raikydamas bedugnės tamsą. Nutoldamas pavožia juos po violetiniu dangumi sodyboje – ištaršytame kuosos lizde. Ir staiga nežinia kokių jėgų katapultuojama iš tos antrinės tikrovės ji užuodžia šaltį, prisimindama jo tikrąjį kvapą. Tikrus visko – sniego, rūdžių, pjuvenų, medine piestele grūdamų pipirų, laurų, vanilės, muskatų kvapus… Suleistų dabar dantis į geliantį obuolį iš po vatinės antklodėlės sandely, kur kietai slūgso supelijusių plunksnų ir bičių pikio kvapas, o pro kumščio dydžio langelį pripustyta smulkiausio sniego. Kaip tas Bitės Vilimaitės iškrypėlis geležtės veidu, įsidėjęs į burną geidžiamo berniuko paltelio sagą, atsikąstų į skritulį sulydyto vaško, išliežtų ant miltuoto cemento papiltą rašalą. „Noriu namo…“

Regis, jau jie ir apsiliuobę. Su šalčio tumulais į priebutį įleidžiama katė ir užrakinamos laukujės durys. Tėvas dar užkabina milžiniškus kablius viršuj ir apačioj. Šautuvo apsiginti jie neturi. Užtat guminis pagaikštis su švino rutuliuku ant galo Lietuvai atgavus nepriklausomybę jau visada atremtas priebučio kampe. Taip, jų gerai užsibarikaduota nuo šalčio ir banditų.

O čia, viduje, – nuo savęs?

 

Nuščiuvęs ir nusižeminęs tėvas kiūto savo įprastoj vietoj po rankšluosčiais. Beretė, ta vyskupiška kasdienybės mitra, kurią jis nusiima tik eidamas gulti, pagarbiai padėta ant kelio. Kol buvo šalta, visi daiktai ištuštėjusiuose namuose atrodė tolimi kaip nekūrentoje bažnyčioje. Dabar ir vėl arti, nes dusliai pokši pečiukas ir traška šiluma, gerdamasi į virtuvės orą – nekarštą vilną. Kampe, statinaitėje, paslėgti akmeniu jaukiai bezda kopūstai. Aplinkui triūsinėja duktė, ir jis nebevienišas. Tik tas gruzdesys krūtinėje: šalčio įpūsta sausa ugnis plečiasi, laižo alveolių šiaudelius, treškina bronchų šakeles, kol imi dusti. Bronchai, sako susirūpinusi duktė. Bet tai ne bronchai, jis net supyksta, nes geriau žino, – kas ten jo krūtinėje treška. Tai mirtis vaikšto – pirmyn, atgal. Lūkuriuoja. Neskuba. Įsikraustė ir dabar visada drauge. Kartu kasa sniegą, kartu šlapinasi šiltnamy į pjuvenas, kartu atsigula į lovą. Prieš aušrą prislenka taip arti, draugiškai atkišdama ūsus, kad jis turi keltis ir padaryti tamsoje tris yrius rankomis ir keturis kartus įtraukti ir išpūsti orą pro nosį. Tada ji – labai nenoromis – atsitraukia.

Jis beveik tikras: jeigu ją, jo senutę, mirtis pasiims su savimi, tai tik ne iš ligoninės, o iš namų (visus pasiima tik iš namų, nors mirštama dažniausiai ligoninėse), kur per tą savaitę, kol jos nebuvo, ji spėjo pavirsti – druska, vandeniu, visais namų apyvokos daiktais. Siuvimo piršteliu.

Daktarai sako: vilties mažai, bet reikia laukti. Jis – laukia. Tik kas ją, klajojančią tarp „čia“ ir „ten“, galėtų sugrąžinti? Kai žiūri iš taip toli ir iš taip aukštai, kaip ji turbūt dabar, daug kas atrodo kitaip… Vaikai jau išsibarstę kas sau. Kas gyvas, kas miręs. Jis – senas diedas Parkinsono apsėsta galva. Širdimi didumo sulig veršiuko – atsisako širdies raumuo. Maudžiančiais kiaušeliais – prostatitas. O dar zvanas kairėj ausy… Kai taip išrūšiuoji save dalimis – ne kažin kas, nors visuma ir traukia. Naujus dantis – kompensaciją iš vokiečių už kastus apkasus, slėptą užsukamame stiklainy po balkiu, – rado ir per gerklę praleido jo vyriausias sūnus. Pragėrė kaip ir dingusiojo brolio paltą. Niekšelis.

Ir vis dėlto dabar, šią sunkią valandą, tėvui labiausiai trūktų kaip tik sūnų. Dukters, tokios lapės, norinčios skaityti jį kaip atverstą knygą, privengia. Be to, dukterį bet kada prisišauksi, ji, nors ir toliausiai būtų, – visada po ranka. O štai sūnūs… Vyriausias, Kazys, paskambinęs iš ligoninės – žinai jau kaip „Tėve mūsų“ – paprašytų ne duonos, bet cigarečių, pačių pigiausių, be filtro, nes cigaretės – dabar jo duona. O paskui: susimildami, paimkit mane iš čia. Čia suvežti nušašę, trenkti, surankioti iš griovių ir pakrūmių, degradai… O aš ne toks, aš – subtiliausių jutimų žmogus. Tokiems kaip aš čia perlaužia stuburą… Bet namo jį, – čia jau tėvas būna kietas, – pasiimti galima tik išgijusį. O į tą, iki dugno išvalgantį ligoninės putros dubenėlį ir mandagiai prie vežimėlio su sriubos ir makaronų kibirais paprašantį dar, paskui per televizorių „drauge su visais taikiai žiūrintį“ poną Byną, jis atvirsta sunkiai. Sugniaužęs kumščius ir grieždamas dantimis, – nuolat pasiruošęs gintis, nors ir taip nuo jo visi laikosi atokiai. Arba jis štai, sako, visai „išjungia save iš tinklo“ – suka ant piršto metalinį karpuotą ratuką ir nei su psichiatrais, nei su jauna palatos gydytoja nebendrauja („Nė už ką iš savo puikybės nenusižemina iki savęs“, – Alkoholinių psichozių skyriaus vedėja). Nakčiai paslepia tą ratuką po pagalve arba suspaudžia delnuose tarp kelių – dėl jo užmuštų žmogų.

Bet kai pasibaigus gydymo kursui tėvas ir motina atvažiuoja jo pasiimti, jis pasitinka juos prie durų jau „nekenksmingas nei sau, nei aplinkiniams“, plačiai šypsodamasis, papilnėjęs. Kitas žmogus! Sesutės liudijimu, iš pat ryto į polietileninį maišelį būna rūpestingai susikrovęs šlepetes, treningą, dantų šepetėlį (aštrių daiktų ten įsinešti neleidžiama). Išsaugotas aukso vertės cigaretes išdalija tiems vargšams – „ligoninės kamščiams“. Nes jis pats čia pateko per apmaudžią klaidą. Jo diagnozė visai kita – unikali. Ir tik jis pats ją gali nusistatyti. Čia pat išbučiavęs motinai krumplius, kimiu balsu (jis jau nebetiktų Juliui Janoniui) pasižada niekada daugiau nekelti rankos. Nei prieš ją, nei prieš save. Jei reiks – koduosis. Bet to ir neprireiks, nes nuo šiol jis pats kontroliuos situaciją…

„Iki kito karto. Minkštapautis, bevalis, – atlaidžiai, su meile galvoja tėvas, – bet jo jautriausia širdis.“

Kiečiausią, matematiko, galvą turėjo vidurinysis – Povilas. Tačiau vieną dieną jis dingo. Policijoj jiems padėjo tuo, kad patarė nesistebėti: daug kas dabar išeina iš namų ir negrįžta – toks laikas. Būrėja prie Vilniaus, pas kurią jie eilės laukė dvi savaites, už „Jacobs“ pakelį siūlė patikrinti, ar į kurį nors pagalvį neįsiūtas raudonas raištelis. Per pažįstamus susirastas ekstrasensas kelias minutes sėdėjo užsimerkęs ir sąsiuvinio lape užrašė jų sūnų matąs „vertikaliame stovyje“. Policija su milicija dar kurį laiką susirašinėjo, bet veltui Byla baigta. Arčiausiai savo vaiko buvo tik motina, dukart susapnavusi jį nuogą už baltos paklodės, šiaudinėm lūpom šnabždantį: „Man šalta… “ Tačiau sapne juk dažniausiai nesusiproti nutverti siūlo galo, išklausti, kas ir kaip. Prieš sūnaus dingimą ir jis sapnavo, kad iš karvės mėšlo daro papločius. Kad būtų tada žinojęs…

Sakoma, Laisvės metai, kaip karas ir pokaris, susirinko ir dar renka savo aukas. Vyriausiasis, vidurinysis… Bet jiems dar liko trečiasis… Šis tikrai turėtų paskambinti, nes vienintelis neprapuolė. Iš pradžių Italijoje – prie picų, dabar Anglijoje – prie statybų. Kad tėvai neilgtrukus Londone valgys anglišką bekonieną su pupelėmis ir dairysis pro dviaukščio autobuso langą į Bakingamo rūmus, rašė ką tik nuvažiavęs. Neberašo seniai. Užtat telefonu vis žada neduoti pražūti toj sukčių Lietuvoį. Per du kartus atsiuntė 200 angliškų svarų. Tėvui Kalėdų proga – languotas šlepetes su teddy bears, o motinai – škotišką pledą. Iš Romos atsiuntė rožinį, išmirkytą rožių aliejuje, šventintą Šv. Petro bazilikoje. Tuo rožiniu motina prašė apipinti jai rankas, kai mirs.

Taip, į šitą vaiką jie kabinsis. Tik dėl vieno dalyko neramu… Atsitiktinai per kitus žmones sužinojo, kad jų sūnus Londone – ne Saulius Milušauskas, o Baltarusijos pilietis Miroslavas Pečiui. Tas Pečiui, – kantriai telefonu aiškino sūnus užkampy tarp varnalėšų gyvenantiems tėvams, – tai teisė gyventi ir dirbti Didžiojoje Britanijoje kaip pabėgėliui nuo režimo. Plius nemokamas būstas. Anglai gerbia visokius išvietintus: čigonus, albanus, Kosovo pabėgėlius. Saulių Milušauską jie kaipmat deportuotų. Tad dėl šventos ramybės jis su pasu užsiūtas už striukės pamušalo, o štai legalas Miroslavas Pečiui gyvena sau, dirba, valgo anglišką bekonieną su pupelėmis, ir jam viskas dzin. Tenykštis Rusijos žydas už 100 svarų konsultuoja, kaip tuos anglus, beje, biurokratus kaip reta, mulkinti, kada jiems sakyti tiesą, o kada meluoti, kol bus nustatinėjama jo tapatybė – iki teismo, o paskui gali paduoti apeliaciją. Žodžiu – kaip vilkinti ir laikytis to baltarusio skūroj kiek galima ilgiau. „Spausiu iš šitos šalies, ką galėsiu, ir dar jums pagal galimybes padėsiu, tik nespazmuokit“, – rašė sūnus. Bet rašyti laiškus jam griežtai užgynė. Nes laiškas su atgaliniu adresu – tai jau įkaltis. Verčiau skambintis. Bet tada, vėl svarsto retapėdis tėvas, visas naujienas savo vaikui turi išberti greitakalbe: kas gimė, kas mirė, kas su kuo išsiskyrė, kas ką papjovė. „Tu tik kalbėk, – kaskart ragina sūnus, – įrašinėju, o išsišifruosiu aš viską paskui“. Bet senukui tėvui patiktų vakare po darbų atėjus į kambarį kojos nykščiu spustelt toršero mygtuką ir išsitraukus dėžutę nuo „Kauno asorti“ su vokais neskubant – pasukant galvą – pakeverzoti šį bei tą. Paskutines naujienas. Pavyzdžiui, kad Perliubo gerklę graužia vabaliukas, o ūseliai jau net skrandy kyšo. Kad Lietuvoj dabar visokie po namus ir butus vaikšto, išmaldos prašo, o po suubagautais duonos kriaukšliais kirvius terbose nešiojasi ir t. t., ir t. t. Pabaigęs „Pas mus jau ruduo įsivyravo, likom kaip du pustelninkai tik su Tuziku“, ant voko būtinai užrašytų atgalinį adresą: Milušauskui Antanui, Sąnašų g. 2. Nes laiškas be atgalinio adreso – iš niekur.

Tokie tad jo sūnūs, galvoja susigraudinęs. Jie – kaip jis. O duktė? Jis visu kūnu – kaip akmeninis svečias – pasisuka į dukterį. Motinos dukrelė… Jos abi susimokiusios pūsdavo jam į akis arabus, kad tik jis niekur nesikištų. Ir ką užgyveno? Dvejas skyrybas, apie kurias, kaip ir apie vedybas, būdavo pranešama jau po fakto. Lapės raudonumo plaukus. Ką tikro, vaikeli, aš žinau apie tave?

 

Duktė atsmaukia ant sprando skarelę – nei jauna, nei sena. Be amžiaus. Tikrai neaiški – Agata Kristi svarainių suplėšytom pėdkelnėm. Palaižo privertą smilių su sukrešėjusio kraujo pusmėnuliu palei nagą. Kas galėtų tėvuką paguosti, galvoja šypteldama sau, kad ne veltui jo kadaise vytine šmaukščiota per plikus pakinklius: „Išvarysiu aš tau tuos lepus!“ Senas ketaus puodas be ausies sandėliuko tamsoj ją, sugrįžusią, peršvietė lyg rentgenas. Tame negatyve, tėti, ne kažin kas – šviesios dėmės, patamsėjimai: džiaugtasi, springta ir dūsta nuo laisvės. Spjaudyta kraujais. Gyventa. Bet, matyt, netoli nuo šitos pagelžkelės nubėgta. Tiesa, būta šiokių tokių laimėjimų. Bet stigo uoslės laimei. Moteriško instinkto, sakoma. Užtat turėjo gyvenimo idėją – kūrybą ir troškimą bet kokia kaina išlikti savimi. Dėl to nesirinko draugų. Iš karjeros šaipėsi. Provokavo likimą, medžiodama potyrius, momentines pažintis ir sueitis… Kad išsipirktų laisvę, absoliučią laisvę nuo aplinkybių, bastėsi po Europą, rekomenduota tokio Patriko, lenko, gramdė klozetus Pietiniame Londone, rinko kušplaukius iš indo Kutapeno viešbučio vonių ir lovų, kol „Royal Hotel“ indų plovykloje išvirė rankos. Bet nieko neišsipirko, o idėja sunyko… Tiesa, buvo sutikusi žmogų, paskui kitą, kaip vėliau paaiškėjo – ne tuos. Dėkojo likimui, kad išsisaugojo ir nė nuo vieno jų nepagimdė vaikų. Bet kad kalkuliuodama ateitį ir vis neišsibarstydama kažkam, kas nebuvo vertas tokios aukos, apsigavo visu savo gyvenimu, – suprato per vėlai. Būdamas tik savimi, dažniausiai lieki be nieko…

– Reikia kaistis arbatą, tėvuk, atsinešti nuo aukšto lašinių.

Ant aukšto sūkuriuojančiam šalty su vasaros sutra, susigėrusia į kandėtus kailinius ir krapų barzdas virš galvos, duktė atsitupia ant stiklo vatos plako. Saldžiai maudžia nuo šalčio ir vandens raudonas iki alkūnių rankas. Palaižo tamsoje peršinčią odą. Bet juk tai ne oda, o šiurkšti namų faktūra, kurios taip ilgėjosi.

Noriu namo.“

 

Tu kaip driežas, kuris ėda savo uodegą, pagalvoja plikydama arbatžoles. Arbata, kurią kadaise parvežei, čia kvepia nebe apelsinų žievelėm, bergamotėmis, citrinžiedžiais, o stalčiuko trupiniais, špagato ritinėliu, apvarvėjusiu žvakigaliu. Tas kvapas, atsimušantis į gomurį ir karštom srovelėm išeinantis pro šnerves – tamsus, veninio kraujo spalvos. Tu – namie. Ir vis dėlto susėsti šįvakar su tėvu užstalėj tik dviese – sunku. Lyg dalyvautum akistatoje ir lauktum, kol būsi atpažintas įvykdęs nusikaltimą, o nusikaltimo sudėties – taigi nėra. Tiesa, į tėvo klausimus ji niekada neturėdavo reikiamų atsakymų, nes gyveno ne taip, kaip reikia, – užsižiebdavo kaip degtukas ir, trenkusi durimis, išvažiuodavo. Juodu kariavo, pešėsi „dėl tuščio maišo“ (mama)… Bet dabar, kai ant kortos pastatyta bemaž viskas, užprašyta aukščiausia kaina – kiekvienas žodis gali būti ne laiku ir ne vietoj. Mirtinas. Tad verčiau tik valgyti. Kišeniniu peiliuku tylomis kabinti sviestą ir tepti ant batono riekės. Praskėlus peiliuku kaulą iščiulpti smegenis. Plutele švariai iššluostyti lėkštutę. O jei jau ir kalbėti, na, tai tik apie tokio Mickos karvę pasiutusios lapės iškąstu speniu, apie šešką, nuėdusį Raibei galvą, dar apie savo jaunas kepenis pragėrusį Anglinio sūnų. Ir jau visada geriausia – apie prakeiktą valdžią, kuri tik ir daro, kad paprastam žmogui būtų blogiau. Tie apsirijėliai, sukčiai, „piderastai“! Tėvo galva su atkragusiu žilų plaukų kuokštu ima kretėt, žvilgsnis iš po antakių vielučių blaškytis po stalą, kol susifokusuoja į kišeninį peiliuką – juo skiepydavo kriaušaites, įskiepijo net obuolius „Kokso pomona“, peiliukas toks universalus, toks patikimas (vokiečio darytas!), kad galėtų būti panaudotas ir kitkam – ranka, jopikumat’, nesudrebėtų.

Staiga tiesiog akyse ant tėvo pirštų išpampsta pūslės. Vis dar susierzinęs jis numoja ranka: et, niekai. Bet prieš dukterį, ryžtingai atsistojusią, mačiusią, ko gero, ir šio, ir ano, nepasišakosi, ir jis norom nenorom atkiša drebančias rankas marga kaip putpelės kiaušiniai oda… Adatėlės – suturėtos senuko ašaros (kad tik neišsidavus!) – bado paraudusios nosies galiuką. Kol duktė, nuleidusi galvą, bintuoja, jis niekaip neatsistebi, kad jos plaukų pašaknės po tuo lapės rudumu jau beveik žilos. Pala, pala, tai kiekgi čia dabar jai tų metų – jei taip tiksliai paskaičiavus? Kokie trisdešimt ketveri. Ar net trisdešimt septyneri. Keturiasdešimt dveji?! Ajajai, kaip greitai laikas bėga…

Šnirpščiodamas nosimi, suprask, kaltas (Kur pragaišino jos penkerius metus? Ir visas jo paties gyvenimas jau – į rūrą?), tėvas žiūri pro šalį į pelenų kibirą, paskui neištvėręs rodo dviem apibintuotais balvoniukais: gal po kilikėlį? Kad atlėgtų įtampa ir nurimtų skrandžio spazmai. Deja, „kilikėliai“ namie uždrausti, kaip ir skutimosi losjonas ar skruzdžių spiritas, net bičių pikis skrandžio opoms – sausa. Bet juk dar niekas neuždraudė „dropų“!

„Dropai“ – tai, aišku, magija. Fizika ir metafizika. „Dropais“ Suvalkijoje po karo vadindavo lakųjį eterį, skirtą nuskausminti, kontrabanda iš Eitkūnų gabendavo plokščiuose buteliukuose ir lašindavo ant cukraus vietoj alkoholio. Jei koks lašas netyčia nuvarvėdavo ant grindų, katė toj vietoj išlaižydavo baltą dėmelę, o jeigu kas surizikuodavo gerti taurelėmis ir paskui užsirūkyti papirosą – ugnis stulpu šokdavo iš burnos. Vanduo jau nebegalėdavo pagelbėti – „kad užgesintų gaisrus, vyrai tais laikais myždavo kits kitam į gerklę“ (močiutė)… Eteris, kaip ir žibalas, išnyko, o „dropų“ galia atiteko paprasčiausioms mėtoms ir valerijonams. Bet stebuklas išliko – vaistas nuo žarnų susimazgymo ir agurkų miltligės, nuo visokių didelių bobų, miegant palinkstančių virš lovos, ir juodo kostiumuoto vyro raudonais akių vyzdžiais, vaikštančio koridorėliu pirmyn atgal ir murmančio: „Čia mano žodis bus paskutinis…“ Nuo maniako Vilniuj (vakar jis jau pastebėtas Kaune). Nuo negimusių anūkų. Nuo nelaimių. Nuo per didelės laimės. Tėvas kaip nusenęs magas po virtuvės šviestuvo gaubteliu buria virš aptrupinto stalo – lašina „dropus“ savo vaikui. Abu žino – tai kyšis iš baimės, sumišusios su visad giliai slėpta meile, kad tik jos nebūtų parodyta per daug, nes nuo per didelio gerumo vaikai genda. Jis žinojo, kad ateis laikas, kai liks vienas – kada nors visi lieka po vieną, – bet neįsivaizdavo, kad ta tuštuma – begarsė, besvorė – su tokia jėga spaus ausų būgnelius ir knežins kaulus. Duktė iš už nugaros apkabina tėvą, nustebdama, kad po tuo darbiniu balakonu jo jau tiek, kiek paukščiuko…

 

…Kada nors, keliaujant iš vienos spiralės įvijos kiton, iš vieno būvio į kitą, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir grumant baltai šviesai, kurios galybė trupins kalnus, tarp nedaugelio dalykų, išsinešamų į „ten“ bus turbūt ir „dropų“ kvapas, iš skruzdžių šlapimo rudumo dėmelės… Dar – kiaušinio lukštas, įšalęs į sniegą. Liesas ražas, suveržtas aliuminio viela, tinkamas jau tik sniegui nuo batų nudaužyti. Gyvsidabrio rutuliukai po ledo pluta – ir per didžiausius šalčius neužkrešantis šaltinis. Moliūgo žiedas kaip ančiuko plaukmuo. Pleistro juostelė su cheminio pieštuko užrašu: „Juodieji serbent. 1989.“ Kreivi kadaise lošto „Tūkstančio“ stulpeliai seno laikraščio paraštėje po inicialais A., P., S. (P. jau ir kauleliai sutrūniję, S. užpernai mirė, A. dar kabo ant plauko, bet kažin ar ilgai). Smulkmenos. Ir – nieko iš „gyvenimo knygų“ su siužeto vingiais ir „dešimtmečio pasiūlymais“. Iš buvimo „ant balkono atbrailos“ įspūdžių ir kančių didybės. Nieko iš to, kas, rodos, buvo taip svarbu.

 

Kai tėvas jau beveik nesipriešina, kad jam būtų numazgotos kojos (žinoma, tai nereikalinga prabanga), kažkas pabeldžia į laukujes duris. Taip negarsiai, kad gal jiems tik pasigirdo. Kaimynas? Vagis? Tėvas dar nežino, kad tas kažkas – tai jo likimas, ant kurio nė Tuzikas nesulojo, o likimas, žinia, nesinaudoja elektros skambučiu – beldžia krumpliais…

Iš tolo, kad negautų per galvą kokiu įnagiu, senukas stebeilija pro ledu užburbėjusį langelį: reiks paklaust Tuziko, niekšelio, kas jį šeria ir kam jis turi padus laižyt. Kas ten tokį vėlyvą metą?

Begalvė žmogysta anapus lango šalty prašneka jauniausiojo sūnaus balsu…

 

…Glėbesčiuotis tamsioj priemenėj tarp kibirų per ankšta. Ir jų mažasis su šalčio aura, dar ne visai realus, jau stovi priešais koridorėly ašarotomis nuo vėjo akimis. Aukštesnis nei išvažiavo. Patirties išbaigtais bruožais. Nuskeltu priekiniu dantimi.

Anglas, sako susigraudinęs tėvas. Nu tikras anglas.

Jis pats per tuos metus, kol sūnaus nebuvo, nuaugęs žemyn, norėtų pasakyti ką nors itin svarbaus savo vaikui, pasirodžiusiam kaip tik laiku, nes, žiūrėkit, jam jau ruošiasi kojas mazgot, gal jau ir numyždint, po perkūnėliais, užsimanys?! – rūstus žvilgsnis adresuotas dukrai. Bet atskubėjęs Parkinsonas tuoj sutrauko balso siūlelius ir tėvas, išlukštentas iki apatinių, mindžikuodamas pamėlusiom kojom, dusdamas sukuksi.

Tačiau Saulių hipnotizuoja – katinas ant kuruoto baldakimo fotografijoje virš sieninio kalendoriaus, įtupdytas ten „dėl grožio“. Paliko jį išvažiuodamas. Rado sugrįžęs. Neįtikėtina.

Vadinasi – namie.

Nusimetęs pūkinę striukę – kosmonauto skafandrą, bet nenusiavęs batų–šarvuočių, su kuriais apkeliavo Škotijos fortų griuvėsius ir pilis, liesas kaip mūka atsisėda plačiai išžergtomis kojomis. Į šitą margų lovatiesių ir Jeronimų ant palangės tirštymę jis nupuolė tikrai iš kosmoso. Stalas salonėly, nors ten ir šalta, ir žaliais išlydžiais spraga įdrėkusi prieblanda, jau padengtas. Tėvas pats neša raugintus agurkus, ir jo, senuko, subliūškusiuose blauzdų kapšeliuose – vėl po kietą raumenų kamuoliuką…

Bet Saulius tik išgertų. Mosteltų taip, kaip jiems nė nesisapnuoja. Nes jis ne iš kosmoso – ne iš Londono, o iš Vilijampolės… Jau nuo vakar Lietuvoje… Savo love story kraupinti juos gal dar ankstoka…

 

…Once upon a time („seniai seniai“) Londone viename alaus vakarėly jis susipažino su Verute. Vera iš Kauno. Ji atėjo, kai jis jau rengėsi išeiti ir susirietęs prakaitavo bandydamas apsiauti naujuosius batus. Elegantiški anglų džentelmeno batai, geriausios rūšies odos, tamsiai rudi, iškrėtė kiaulystę – staiga netiko po alaus atsipalaidavusioms kojoms. Šeimininkai, jauni ir nuoširdūs lenkai, gyvenantys tame pusrūsyje kaip stotyje, miegantys dviem aukštais, neturėjo specialaus batų šaukšto ir siūlė savus sportbačius pareiti namo. Bet štai pasirodė ji, šypsodamasi atnešė iš virtuvės… sriubinį šaukštą, ir problemos kaip nebūta. Per tą šaukštą jie ir susipažino. Pirmasis įspūdis buvo labai stiprus. Kažkoks gauruotas. Išvydęs kojinės tinklelio prispaustus jos neskustų blauzdų plaukelius, jis iškart suprato, kad tai – ne kokia nors barbė, o tikra moteris. Be to, ji turėjo tarpelį tarp priekinių dantų, o tarpeliai jam visada reiškė – aistrą, sėkmę, pinigus. Kaip tik tokios moters jam ir reikėjo. Jis neapsiriko: šešiolika metų vyresnė Verutė buvo energijos kamuolys, sugebėjo dirbti trijuose darbuose ir nepavargti. Indas, viešbučio savininkas Glosterio gatvėje, net nenorėjo jos išleisti iš darbo, o futbolininkas Patrikas Viera, puolėjas iš „Arsenalo“, kuriam ji suplukusi kambarėlyje po laiptais išlygindavo šimtus marškinių (ir nepavargdavo), dovanodavo bižuterijos. Kalėdoms – violetinę skrybėlę su aguonomis, nes Anglijoj moteris be skrybėlės iškilmingomis progomis – tas pat, kas be galvos. O progomis, juo labiau iškilmingomis, Verutės niekas nelepino. Lietuvoje ji turėjo du sūnus ir labai žiaurų gruziniško gymio ir temperamento vyrą (su juodų plaukų ežiuku ant nugaros), laimei, buvusį, kuris mušdavęs ją „su pasiilsėjimais“, o po skyrybų piktybiškai nemokėjęs alimentų ir dar grasinęs – jei kas, pakišiąs po velėna. Bet vaikai jį kažkodėl mylėjo. Norėdamas palenkti vaikus į Verutės pusę, Saulius dvejus metus iš Londono siuntė pinigus jos sūnų Dareko ir Juleko 42 ir 47 dydžio batams, muzikos centrui, jos brolio bizniui – investavo į jų su Verute ateitį jau čia, Lietuvoje. Verutė, stebinusi jį sumanumu, irgi sukosi kaip ratuota bitelė. Į jųdviejų nuomojamą kambarėlį pusrūsyje grįždavo medum aplipusiom kojelėm (apsijuosusi juosmenį – viešbučio rankšluosčiai, paklodės, specialiai įsiūtose vidinėse kišenėlėse – pusrytinis marmeladas ir sviestas, razinos, veidrodžių ir baldų blizgikliai, žodžiu, viskas, ko tas indas buvo turtingas). Kol kartą nebegrįžo. Ją sučiupo apsauginiai, kai iš kulinarijos mokyklos, kur dirbo indų plovėja, apatinėse kelnaitėse ir už liemenėlės su pastandinimais bandė išsinešti sidabro šaukštelius. Niekas niekada nebūtų susekęs – Verutę per gyvenimą vedė šuns uoslė ir šeštasis pojūtis, – bet įskundė bendradarbė lenkė, irgi nešusi ką galėjusi, tik kitą rytą jau turėjusi išvažiuoti namo, į Krokuvą, tad tądien, suprantama, ir nebedirbusi. Migracinės tarnybos pareigūnas Verutę atvežė į oro uostą su darbiniais drabužiais kaip nusikaltėlę, pakeliui sustojęs tik paso iš jos namų paimti. Tuo metu jis – Miroslavas Pečiui – dirbo šešioliktame banko aukšte ir joks pojūtis jam apie nelaimę nieko nepranešė. Apie įvykį ašarodama vakare jam papasakojo kita lenkė – kaimynė anos, kuri įskundė, geriausia draugė… Sulig ta diena išbluko Londono gatvių spalvos, o karališkų parkų tvenkiniuose išgaišo antys. Sėdėdamas Soho parkely, kur juodu su Verute, išsiavę batus, valgydavo „snikersus“ ir „marsus“ ir žiūrėdavo, kaip anglai, neskaičiuodami minučių, šneka mobiliaisiais telefonais, jautėsi apiplėštas. Vidury šviesios dienos. Jį apiplėšė suvokimas, kad visų pinigų vis tiek neuždirbs, be to, didieji cirkuliuoja kitais, jam neprieinamais kanalais. O antra – jis prarado Verą, kartu su ja – tikėjimą, viską, dėl ko čia buvo atvažiavęs.

Po mėnesio, neištvėręs nežinios (Verutė neatsišaukė nei telefonu, nei laiškais), nusipirko autobuso bilietą į Lietuvą. Pramiegojęs Vakarų Europą, nubudo Lenkijoj, Varšuvos autobusų stoties laukiamojoj salėj. Kai čia, atkirtę įėjimus, jį apsupo penki ginkluoti rusai – civiliai kariškių veidais. Keli pavieniai keleiviai – vyras, moteris ir senutė – buvę toj salėj, išsinarinę sprandus žiūrėjo pro langus. Jis metėsi laukan, bet ten jo laukė dar keturi. Ir čia jau jį apšvarino iš tikrųjų. Sovietinės kariuomenės likučiai, atkūrus istorinį teisingumą, negrįžo Tėvynėn ir gaujom rezidavo miesto autobusų stotyje, turguose ir kazino. Kai vyriausiasis, veikiausiai praporščikas, spardė į kelius (Ne diorgaisia, zdes nami vsio kontrolirujetsa), kiti trys rausė lagaminus. Dovanos ir drabužiai jų nedomino, jiems rūpėjo tik paskutiniai du tūkstančiai svarų, kurie jam dar buvo likę. Užtat jie laikėsi „garbės kodekso“ – neatimti lietuviškos šimtinės ir angliškos smulkmės, taip pat trijų butelių „Black Jacko“ – „skausmui nuskandinti“. Taip, jie humaniški, bet jei jis, neduokdie, to neįvertintų ir sumanytų skųstis policijai ar atstovybei… Būtų sukaltas artimiausiam skersgatvy. Peršauta kelio girnelė. Atmuštos kepenys. Nes jie kartu su policija kontroliuoja pravažiuojančiųjų srautus ir surenka – „privalomąjį keleivio mokestį“… Likęs vienas su išprievartautais lagaminais, Anglijoje matęs ir šilto, ir šalto, jis vis dėlto išsivėmė už šiukšlių konteinerių ir tvirtai apsisprendė pirmiausia važiuosiąs ne į namus, o pas Verutę. Ji, kaip ir jis, buvo ištvėrusi tą patį – riekę duonos ir tris slyvas per dieną. Reketą. Viską.

Susirado ją nesunkiai. Tik ne mūriniame name su stikline veranda ir olandiškais medeliais keraminiuose vazonuose, o kažkokiame 12 butų žiurkyne su vaitojančiais laiptais. Daug kas ten buvo ne taip, kaip jam pasakojo… Pirmiausia Verutė neturėjo savo namų. (Kad už jo pinigus brolio vardu jau buvo nusižiūrėjusi butą naujajame mikrorajone, sužinos vėliau.) Gyveno pas motiną. Ši su čigoniškai užrišta gėlėta tikro šilko skarele ir auksinių auskarų – širdelių nutęstais ausų speneliais ramdė kalę su šuniukais ant patiesto seno palto. Aprūkusios lubos, muzikos centras, užverstas skarmalais, lašo formos prancūziško konjako „Otard“ butelis ir audinių kailiniai lovos kinyje vietoj apkloto – viskas čia liudijo, kad pinigų šiuose namuose niekas nekiša į kruopas ir nekonservuoja užsukamame stiklainyje – pro vienas duris jie nesunkiai jėję pro kitas dar lengviau išeina. Staiga iš užkrosnio išskrido rubininė-smaragdinė papūga Roma ir suriko jam į veidą: „Durrrnas…“ Bet labiausiai jį pribloškė Verutės sūnūs. Mėlynakiai skustukai su auskariukais nuotraukose – juos jis jau mylėjo beveik kaip savo – regis, būsimi recidyvistai: prikišę petardų susprogdino aklos senutės krosnį, laužėsi į svetimas mašinas, vogė iš sodo namelių… Tikri savo tėvo sūnūs, tėvo, kuris, pasirodo, sėdėjo kalėjime ir kortomis ten pralošė savo mažąjį pirštą, bet tebebuvo šeimos galva ir visiems vadovavo…

Apmautas, neatgavęs pinigų, infiltruotų į Verutės giminės buitį, apstumdytas Verutės brolių, kurių ji irgi turėjo ne vieną, kaip anksčiau sakė, o keturis, lauždamas sniego plutą, jis brido į stotelę. Sagos iš „Marks & Spencer“ marškinių buvo išplėštos su „mėsomis“. Ausyse tebeskambėjo Verutės, neatpažįstamai pasikeitusios (dabar ji jau buvo baklažanų spalvos plaukais ir daug už jį vyresnė, tiko tik į motinas), žodžiai: kas buvo emigracijoje, vaikeli, viena, o čia – jau kita. Ji lauksianti savo diedo. Nors ir be piršto. Bus tų pirštų, kad tik ko kito nebūtų pralošęs. Tarp dantų tebešvietė tarpelis…

Jis ėjo tol, kol turėjo jėgų. Paskui važiavo. Vėl ėjo. Primuštas šunytis cypė galvoje. Temstant sename parke prisėdo ant suoliuko šalia apsnigtų bevardžių karių kapelių. Suskaičiavo šešiolika antkapinių lentų. Po septyniolikta įsivaizdavo save. Virš galvos pro plikas medžių šakas su varnų lizdų juoduliais žioravo purpurinis dangus. Staiga smeigė plonas ir aštrus kaip tėvo adata namų ilgesys. Jie visai netoli, už karinio miestelio, pagelžkely – rodės, kvapu pritrauktum… Tačiau ne toks ten norėjo pareiti… Iš visko, kuo kitados svajojo pritrenkti sugrįžęs, buvo likęs tik žiupsnelis prisiminimų, tuščios banko sąskaitos ir airių bare nuskeltas priekinis dantis. Bet eiti daugiau nebebuvo kur.

Pakeliui ligoninėje aplankė mamą. Ji gulėjo stikliniame aptvare pusiau pramerkta viena akimi. Dantų protezai, kad nepaspringtų, išimti ant servetėlės šalia pašto ženklo dydžio Aušros Vartų Dievo Motinos. Jis norėjo paliesti mamos kumštelį, tokį naminį, bet nustėro, išvydęs savo paties ranką su pajuodusiu krumplių krauju, ir tuoj atitraukė…

 

O dabar jam norisi tik atsigulti kur nors kampe, apsikloti kokia ožkena ir, susirietus į gemalą, užsimerkti taip, kad suskaustų akių obuolius. Stumte išstumti save pro tas akis, kad rytoj galbūt viską pradėtų iš naujo. Arba baigtų… Bet tėvas, vis dar kažko naiviai vildamasis – Dieve mano, ko?! – iš paskos. Sesuo – paskui tėvą. Katė – namų klaustukas – paskui seserį. Ko jie visi nori? Paguodos? Pinigų?

Saulius, nusikeikęs prieš jų ištįsusius veidus, staiga merkia galvą į kibirą su lediniu vandeniu, net vilko dantis į kraštą barkšteli. Tą amuletą – vilko dantį – gavo iš australo Ijano mainais į raktų pakabutį – gintarinę klumpelę. Laiko panardinęs galvą tol, kol išsipučia plaučiai. Laikytų, kol sprogtų kaip vandenilinė bomba ir plaučių gabaliukai ištikštų ant sienų. Bet gal dar anksti save laidoti? Ir – juos gąsdinti?

Ir jie sėdi sušilusioj, aliejinėj kambario šviesoj prie stalo su viskiu, kurio neatėmė anie rusai, ir dabar jis negailėdamas pripila jo visiems į arbatos puodelius. Kai Sauliaus plaukai šlapi, matyti: žandikauliai, išaštrinti alkio ir kovos už būvį, – per dideli tokiai mažai galvai. Jis ką tik vienu mauku išgėrė ir po ranka pasipainiojusį buteliuką „dropų“. Per silpnas šis makalas, bet užkaušti nesiseka ir nuo „Black Jacko“… Kad užmuštų nervą, įkyrų kaip danties skausmas, verčiau jau trauks lauktuves. Tėvui ir mamai („Kodėl paguldėt ją į pačią prasčiausią ligoninę su atsiknojusiu linoleumu?“) – po škotiškos vilnos megztinį. Seseriai – puodelį su Kail of Lochalšo žemėlapiu ir dėželę „briliantams“ su cukrine mergyte nusmukusiom kojinaitėm-armonikėlėm ant dangtelio. Yra dovana ir vyriausiam broliui – tikros vilnos liemenė su kailinių avyčių aplikacija. Kaip iš bedugnio šulinio traukia kažkokius laidus, sraigtus ir jungiklius – tai vis iš „Deutsche Bank“, kurį „pats“ statė…

Papasakoti? Hm… Jis pagaliau iškvepia tą sunkų ketverius metus plaučiuose spaustą nelegalų orą. Papasakoti, aišku, galima… Apie Egipto, Irano, Kinijos, Tanzanijos brangenybes Britų muziejuje. Fantastiško grožio parkus su antimis ir fontanais. Karališkuosius bitininkus, sodininkus, pirtininkus, kurie uždirba kone tiek, kiek ministrai. Apie Viktorijos monumentą, pastatydintą princui Albertui – įsivaizduokit: susitraukęs Albertas sėdi po devynių milijonų svarų vertės aukso špiliu. Bet papasakoja kažkodėl apie pleiskanotą lenko Juzefo kepurę. Su ta juoda slidininko kepure žiemą Juzefas, šeimininkas, pas kurį glaudėsi, nuo pat ryto lengvai „apsiforminęs“, vaikščiodavo po savo aptriušusį nekūrenamą namą, pilną įnamių iš Lenkijos ir Lietuvos. Visiems iš burnų ten virsdavo garas. Rytais nuomininkai lįsdavo iš neįmanomiausių namo plyšių – palėpių ir puskambarių – ir konspiratyviai po vieną, kad kaimynams nesukeltų įtarimo, skubėdavo į darbą. Su ta kepure Juzefas ir miegodavo, apsikabinęs ponią Terezą – tokį nuo alkoholio mėlyną neuroną. Ne iš meilės, o todėl, kad šildydami vienas kitą, jau penkiasdešimt metų įstrigę tarpupasaulyje tarp Lenkijos ir Anglijos, sutaupytų vieną kitą svarą, jis – lenkiškai degtinei, ji – amerikoniškam burbonui.

Papasakoja apie Elzytę, bufetininkę iš Šančių, vis atlapojančią spintą, jei užeina kas nors iš uždarbiauti atvykusių lietuvių: 32 poros batelių, 17 švarkų, 19 rankinukų. Tų rankinukų šaltinis – tikras, bet labai netipiškas anglas, aktoriaus Leonovo antrininkas, su minkštučiu biskvito pyragėliu vietoj širdies. Gyvena juodu name prie miško. Įsivaizduokit, vienintelis anglo pensininko rūpestis – voverės, priešaušriais nugraužiančios rožių pumpurus. Tai jis jas paprasčiausiai šaudo medžiokliniu šautuvu, o Elzytė užkasinėja už sodo tvoros… Prieš papasakodamas apie Verutę turi išgerti ir atsikvėpti. Nes tai – ne šiaip sau. Tai – fatumas…

– Ne fatumas, o vagis, – nuo „Black Jacko“ žila tėvo galva ima kinkuoti. – Nekas ta tavo Verutė ir jos peras…

Ak, tas tėvukas, kiek nedaug jam tereikia! Saulius juokais nuleistų ir tą „perą“, ir kitką, bet jau ima šalti momuo – stipriau už alkoholį veikia grįžtamoji nuovargio jėga: atriša rankų ir kojų raiščius, atkabina sąnarius, fosgeno dujomis tuoj ims kauptis smegenyse, kol perdegs saugikliai. Taip, Saulius toks pavargęs, toks išardytas, kad nepajėgtų tėvui net aiškinti, jog Anglijoje vagia visi, kas tik nuvažiuoja. Ir jis „vogė“. Bet tai visai ir ne vagystė. Jo sąžinė švari. Nes ta šalis visko pertekusi ir išpindėjusi. Lietuvoj jie nė neįsivaizduoja, kokius gerus daiktus anglai išmeta. Aksominės sofos, geriausi kompiuteriai, mikrobangų krosnelės voliojasi tiesiog gatvėse… Bet jis juk žino, kur sugrįžo – į provinciją, į namus su sėklinių agurkų kokonais ant palangių ir rūkytų lašinių skurlio kvapu. Čia ir vėl tampi niekuo, lyg niekur nebūtum išvažiavęs. Čia kažkodėl linksta stuburas ir tęžta kaulai. O tokį, „naminį“, tave be vargo įveikdavo visokie iš Panevėžio ir Kauno, anglai, net indusai laikydavo rusu ir žemindavo, o žydas advokatas jo kiaušą kapojo kumpu snapu – sumaniai traukdamas šimtinę po šimtinės. Taip, jis kentėjo ten už juos visus, kol jie čia ramiai sau raugė agurkus…

Staiga Saulius suriaumojęs – saugikliai perdegė galutinai – paspiria ant tako pasipainiojusią taburetę ir batais–šarvuočiais pereina išaugtus kambarėlius. Po padais trūkinėja plonas ledukas.

 

Jį jau čia viskas ima ėst. Ir tas rūkytų lašinių skurlio, tokio panašaus į suavėtą autkojį, kvapas, ir palšos, širmos spalvos. Ir visi kalti, kad jis buvo taip išdurtas. Tėvas audė dėl niekų („nevok“ ir kt.), bet neišmokė svarbiausio: kautis už save nagais ir ragais ir per kilometrą užuost apgaulę. Jo broliai niekada nežiūrėjo į jį rimtai, nes jis net nebaigė mokyklos, tyčiojosi (kažkas į mus visus žiūri nerimtai ir anksčiau ar vėliau pasityčios…). Vyriausias, rašytojas, kurį laiką juo domėjosi kaip tabula rasa, tampė pakriūtėm ir pabaliais, bet veltui: Sauliaus netraukė nei gamta (žalčialunkiai ir kt.), nei knygos, nei Tarkovskis. Galiausiai brolis į ne savo genus numojo ranka, bet įkaušęs, jau pats prarasdamas orientyrus, vis tiek klausdavo: „Negi tu, tuštuk, neturėsi jokių aukštesnių aspiracijų? Tikslo? Jokios idėjos?“

Bet dabar Saulius – ne tabula rasa, o mėtytas ir vėtytas – stovi prieš tai, kas liko iš aukščiausių jo brolio aspiracijų. Spusteli lizdelyje pergamentinį kėkšto kiaušinėlį, pirštai sulenda į miniatiūrinę metų išskaptuotą tuštumėlę, akimirksnį kažkuri neužgrūdinta – neužmėtyta ir neužvėtyta – jo dalelė sustingsta lyg iš baimės, lyg iš gailesčio. Bet Saulius jau nieko nebijo, o ant gailesčio daugiau nepasimaus. Kaip teismo antstolis dabar įkainos brolio turtą… Šio to verti tik žiūronai „Olympus“ – gero galingumo, vokiški. Visa kita, deja, – „nebrangi antros jaunystės buitinė technika“. Apibrozdintas „Weltrneisteris“, kuriuo groja atkišęs Adomo obuolį ir drebindamas balsą kaip ir visi jautrūs alkoholikai, televizorius už sofos, atitekęs po skyrybų, prožektoriukas be vidurių, kitas – cigaro formos – telpa delne. Kažkokios knygos, kurios proto jam nepridėjo… Saulius rausiasi tarp apatinių, sukimštų į polietileninius maišelius, – ten turėtų būti į „vaflinį“ rankšluostuką įsuktas devinto kalibro revolveris, kuriuo brolis taip didžiavosi ir varydavo kraupą žmonai ir podukrai. Dabar jo dvikovose su savimi jau tarpininkauja sekundantai ligoninėje… Tačiau Saulius savo ginklų sudėti dar neketina. Jis jau identifikavo savo ir brolio bendrą priešą. Tai – laikas, kuris čia kapsi lėtai, per lėtai, ir varo šizofreniją, nes į jį įsikibusi artima ir tolima praeitis, giminių ordos vestuvių ir laidotuvių nuotraukose, dingusio brolio kaulai. Nukryžiuotasis majonezo stiklainyje, tėvas ir motina, kurių nevalia bus apleisti mirties valandą… Tirštas ir klampus, pilnas pareigų ir priklausomybių, jis tempia atgal, o Saulius norėtų – tik į priekį. Gyventi laiku, kuriuo gyvena visas pasaulis, laisvu nuo visko, cinišku ir be sentimentų, kuris nesigaili per ilgai nesurandančių savo vietos ir nelaukia, kol už šiapusines skriaudas bus atlyginta anapusine paguoda – viską iki paskutinio pasiima šiandien. Laikas, kuris neturi laiko.

Regis, šis laikas pradeda – katės ir pelės žaidimą. Saulius staiga atsigręžia į tėvą:

– O kaipgi jūs čia gyvenat? Nieko nebijot? Vienišus senukus dabar medžioja… Anglijos laikraščiai rašė: atkampiose sodybose Lietuvoje siaučia visokie – criminals, murders…

Ar jie nebijo?! Jėzau, tėvas, visą vakarą instinktyviai laukęs šio klausimo, paknopstom skuba į priemenę atsakymo – guminio pagaikščio su švino rutuliuku ant galo. O tuodu kabliai? O plaktukas po lova? Jis dar sugebėtų banditui kaukolę sutratint. Nuo jaudinimosi uždususiam, jam sunku net kalbėti. Bet Sauliaus šypsnys koridorėlio prietemoje – lengvas kaip kėkšto kiaušinėlis. Kertantis per pakinklius. Nes šypsosi ne jo vaikas, o tas baltarusis. Kaip čia atsitiko, – tėvas veik be žado, – prieš ketverius metus jie išleido Saulių Milušauską, o sugrįžo – Miroslavas Pečiui…

Jau reikia rimtai paaiškinti vaikams, kas slaugys ligonę, nes nuo to, ko gero, priklausys čia daug kas. Ir jis pats… Jis, tėvas, ir slaugys. Jie tuo galės visai nesirūpinti. Jei reiks laukt penkerius metus, kol ji prisikels iš gyvų mirusiųjų, – jis lauks. Iš naujo mokys vaikščioti ir kalbėti, penės šaukšteliu. Jie galbūt net nuklypuos laikraščių ir duonos į kitą gatvės pusę. Jei ji pus gyva, irgi ne tragedija: jis ją kuops, vartys. Keis vystyklus…

…Sakoma, prieš dideles nelaimes ištinka mažosios – kaip suskrebusi duonos plutelė atšoka į orkaitę įkištos rankos oda, nusipjauni piršto pagalvėlę. Tėvui staiga nei iš šio, nei iš to iškrenta akinių stiklas. Ir kai lauke, apvertęs dubenėlį, ima kaukti Tuzikas, tėvas vidury kambario apsišlapina…

Taip kartais žmogus per vieną vakarą nugyvena visą jam likusį laiką. Pražyla. Sudėvi širdį. Tada jau nebūtinas nė nuosprendis: kardimiopatija, prostatitas ir šlapimo nelaikymas, glaukoma, išvarža, senatvinis smegenų suminkštėjimas. Ir taip aišku: kad išliktum – jokios lengvinančios aplinkybės. Permautas sausomis kelnėmis, droviai suglaudęs tirtančius kelius, tėvukas pasodintas salonėly. Prasižiojęs, žvilgsnis laksto. Virš galvų palėpėj kaip ir kiekvieną vakarą subrazda kiaunė, bet jis nebepajuokauja, kad ten bėgioja jo „kalnierius“. Ryja sausas seiles.

Taip – rodos, visai paprastai – priartėja valanda, kuri kada nors vis tiek būtų atėjusi…

Saulius, suėmęs už alkūnės, išsiveda seserį į miegamąjį. Tamsoje, vienas priešais kitą, jie svetimesni nei kada nors anksčiau. Patikimiausi nusikalstami sandėriai taip ir įvyksta – prieblandoje, slapčia ir – nekenčiant vienas kito.

– Ką gi darysim? – klausia brolis.

– O ką, tavo manymu, mes turime daryti?

– Tą, ką daro visi, kai ateina laikas… Neužuodi? – jo alsavimas priremia ją prie sienos. – Jis jau žeme atsiduoda. Greit nebeprisimins, kas toks ir kas mes jam. Mes privalom juo pasirūpinti. Bent įtaisyti normalių drabužių. Baltus marškinius ir juodą kostiumą…

– Su kišenėmis ir pakaba, ar ne? – sesuo trenktų tamsoje į tą mažą juodą galvą.

Bet netrenks…

Apsiašarojusi – bejėgė – atneša pledą ir apgaubia tėvui pečius. Dar išplaus jo kelnes ir numazgos kojas. Daugiau, deja, nieko negali jam pažadėti… Saulius įstato akinių stiklą ir raminamai patapšnoja tėvui ranką – drebančią bėdulę marga kaip putpelės kiaušiniai oda; jis gali nesibaiminti, jo vaikai – ne drakonai ir neduos pražūti. Švelniai moko, kaip reikia valgyti kivį. Su šaukšteliu. Kaip kiaušinį. Nuo šiol jis paskanaus ne tik kivių – karambolų, persimonų, kinkanų. Rambutanų… Tačiau dabar tėvas su tuo languotu pledu ant pečių ir kiviu rankoje jau tikrai kaip nevisprotis.

Nes jie – Narajamos viršūnėj. Užkopė į ją lengvai ir greitai. Sustojusiam laike besvoriais luisteliais krenta sniegas. Oras išretėjęs, beveik be deguonies, traukia odos poras, bet kvėpuoti neįtikėtinai lengva. Sunku buvo tik ten, kur tau skirtas laikas jau praėjęs, o tavojo oro gurkšnio mirtinai reikia kitam. Pagaliau juk artinantis pabaigai oro reikia vis mažiau, o greit ir visai nebereikės – kai pats sniegu krisi ant savo vaikų galvų, ant savo paties kaliošais išrašaluotų takų. Kol kraujas smegenyse dar nepadarė juodo darbo, neatėmė rankų, kojų, atminties – atims prieš rytą, – skuba prisiminti, ko dar nesuspėjo padaryti. Prieš operaciją ligoninėje neapgynė savo senutės, kai jo akivaizdoje seselė sušėrė jai per pamėlynavusius sėdmenis, kam per naktį į smulkius skutelius supašė sauskelnes. Tada jis neišdrįso net papriekaištauti, o dabar pultų kaip sarginis šuo – per vėlai. Viską reikia daryti laiku. Dar mato savo tėvą samanų rudumo nuotraukoj: visai jaunas, stumia dviratį. Dviratis su žibintu, per vairą permestas miliuko švarkas. Jis dar nežino, kad tuo ratų išmaltu kaimo keliu važiuoja paskutinį kartą – po trijų mėnesių jį, „komunistuojantį laisvamanį“, sušaudys vokiečiai. Prieš tai daužydami buožėm privers išsikasti duobę ir išsimatuoti gylį. Žilas bedantis sūnus dabar, sugrąžindamas praeitį, pamokytų tėvą: vaikeli, neik kviečiamas į valsčių, o bėk į pakelės krūmus ir – į mišką. Bet tasai, jau padaręs visas jam skirtas klaidas, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir grumant baltai šviesai, kuri trupina kalnus, keliauja savosios spiralės įvijom, o tada jau niekam jokia pagalba iš šalies nebereikalinga. O ir sūnus – senukas – ar jam pačiam numirt pasiseks taip, kaip norėjo? Niekam nematant. Nusisukus į sieną… Ne, jo senutei nebėra dėl ko grįžti, nieko gero ji čia nerastų. Varnai tuoį les jo smegenis…

 

Staiga ligoninėje senutė pramerkia akis. Ji – dar ne ji. Liežuvis dar per didelis, netelpa burnoj, o po krūtine pritelžta akmenų. Ji pačiupinėja tamsoje savo plaukus, bet jie – ne drėgnos pakulos, kaip tikėjosi, o – suvirę nuo prakaito. Vadinasi, buvo toli – keliavo ilgai. Kad – grįžtų. Nors ten, kur ji buvo, jau nebepokšėjo stubure, o ligos išvogtus kaulus užpildė ramybė. Pagaliau ten, toje šviesoje, kuri yra be pradžios ir be pabaigos, nereikia nei stuburo, nei kaulų. Nei plaučių. Nei gerklės. Nėra ir grafikų, kuriuose parašyta:

„antradienį – padėti indelį pienui,
trečiadienį – „Fosamax“,
ketvirtadienį – liuosuojantys,
penktadienį – nervų gydyt,
visom d. vakare aštuonioliktą val. „Cardace“ (nuo širdies),
prieš naktį pusė tabletės nuo represijos,
šeštadienį – laisva.“

Ten laisvos visos dienos. Ir nėra represijos. O čia visur tamsoje gerdamosi į tvarsčius kreša žaizdos – toks triukšmas… Bet didžiausią triukšmą kelia jos pačios širdis. Senutė net pyksta – dar nė neatsiklaususi jos valios, dar jai nė nepriklausanti, jau skuba per tamsą klupdama, vėluodama – namo…