Arminas Bartulis. Mėlynų debesų kvapas

2023 m. Nr. 11

Apsakymas

Kažkas yra sakęs, kad visi
mes rašom savo vaikystėmis
Romualdas Granauskas

…galbūt ir gyvename
Arminas Bartulis

Du žmonės. Vienas, mažytis, – kitam ant rankų.

– Ar nupieši man namą?
– Štai namas ir sūpynės. O ant sūpynių Uršulytė supasi.
– O nupieši tėtę?
– Va ir tėtė.
– O nupieši Pilkį?
– Va, Pilkis.
– O dabar Rainę.
– Ir Rainė čia.
– O mamą nupieši?
Pieštukas sekundei stabteli popieriaus paviršiuje. Žmogui nėra lengva piešti save.
– Va, mama. Supa Uršulytę.
Dvi mažos akutės žiūri į piešinį. Vienas mažas pirštukas baksnoja į popierių ir vardina:
– Čia aš, čia tėtė, čia mama mane supa. O čia Pilkis ir Rainė. Visi saugo, kad Uršulė nenukristų.
Minutė tylos. O tada:
– O nupieši man…

 

Uršulė pabudo nuo dieglio krūtinėje. Atrodė, kad ne antklodė, o akėčios užgulusios jos kūną. Greitai apsidairė po kambarį: dar prieblanda, žadintuvo žali skaičiukai rodo beveik šešias. Įsiklausė: kitame kambaryje sekundei sustojo laikrodis, pro orlaidę gūstelėjo gaivus kvepiantis pavasaris. Telefonas koridoriuje. Kažin, ar prireikus pajėgtų, ar spėtų paskambinti?.. Darkart stipriai sudūrė. Viskas bus gerai. Praeis. Vakar praėjo, užvakar praėjo. O Viešpatie, kaip duria. Pabandė atsisėsti, delnu ėmė glostyti krūtinę. Pasisuko į langą, jame brėško dangus. Visad šitaip miegodavo – be užuolaidų ar žaliuzių, kad matytųsi tikroji dangaus spalva. O ir naktį drąsiau. Dangus niekada nebūna visiškai juodas. Net iš baisiausių tamsybių visad kas nors šviečia.
Dabar dangus gelto.

– Tai ar jau šiandien? – paklausė, užsimerkė ir įtempusi sielą ėmė klausytis.

– Aš čia.

Uršulė net krūptelėjo. Ar pasigirdo? Turėjo pasigirsti. Kas gi galėjo atsakyti?

Spragt! Kažkas pokštelėjo. Uršulė vėl pašoko. Bet iškart pradėjo save raminti – tai tik čiužinio spyruoklė kojūgaly. Spragt! Šįkart krūtinėje. Ėmė trūkti oro. Dieve, nenoriu ligoninėn. Ant kelių užšoko Pupsė – Uršulės senolė katė. „Dvi senės, – pagalvojo Uršulė. – Vienos į ligoninę nepriims, o kita nenori.“ Uršulė stipriai užsikosėjo. Katė ėmė galva trintis jai į krūtinę. Akyse raibuliavo. Ar širdis taip vibruoja, ar tai tik murkimas? Ai, kaip duria. Niekur nesidėsi, teks važiuoti. Linkstančiais keliais ir nuo pėdų slystančiom šlepetėm nuslinko koridoriun, surinko numerį.

– Klausom.

– Man reikia greitosios.

Pamena, kaip atrakino duris, o vėliau nieko. Pabudo jau ligoninėj. Gulėjo palatoj su dar trimis panašaus amžiaus moterimis. Užsimerkė ir pabandė pajusti kūną. Krūtinę dar spaudė, bet nebedūrė, kojose buvo silpna, maudė pakaušį. Patalynė – maloniai vėsi. Matyt, neseniai paguldė.

– Uršulė Bagdonavičiūtė?

– Taip, – atsimerkė.

– Kaip jaučiatės?

Prie lovos stovėjo apyjaunė gydytoja baisiai keista šukuosena. Šitaip – bliūdeliu – kirptas Uršulė matydavo tik mažas mergaites, bet ne moteris. Jai už nugaros mindžikavo jaunutė slaugė išsigandusiom akim (matyt, naujokė).

– Aš… nu biški krūtinę… mano katė liko viena namuose, reikia paskambinti…

– Jūsų sūnui jau paskambinta. Jis atvažiuoja. Šiek tiek užtruks iš Vilniaus… Ar ką skauda?

– Čia truputį spaudžia, – uždėjo delną ant krūtinės.

– Sunku kvėpuoti?

– Dabar lyg ir ne… O kas man buvo?

– Infarktas. Ponia Bagdonavičiūte, jūsų sveikatos istorijoje gydytojas Petrašiūnas…

– Ai tas… – atsiduso Uršulė.

– …gydytojas Petrašiūnas įrašė „Didelė miokardo infarkto rizika. Pacientė kategoriškai atsisako gydymo.“

– Jis šundaktaris.

– Prašau?

– Petrašiūnas – šundaktaris. O tablečių aš ir taip daug geriu.

– Ponia, širdis – ne juokas. Jums buvo sunkus infarktas.

– Man jau geriau.

– Bet ne jūsų širdžiai. Nemaža dalis miokardo…

– Miokardo?

– …širdies raumens žuvo. Mes nežinome, ar infarktas nepasikartos. Per ateinančią parą turėtų paaiškėti. Stebėsime jūsų būklę ir… – gydytojos žvilgsnis įsmigo sienon. Ji kurį laiką tylėjo.
Uršulė pažvelgė pro langą ir lyg ten perskaičiusi tarė:

– Tai arba numirsiu per parą, arba pagyvensiu dar porą mėnesių.

Gydytoja linktelėjo:

– Lašinsime jums vaistus ir stebėsime. Jums svarbiausia dabar nesijaudinti ir ilsėtis.

Gydytoja minutę apsimetė, kad reguliuoja lašelinę, tada išėjo. Iš paskos nuskubėjo slaugė.

Nu ir kas? Uršulei buvo vienodai. Numirs, tai numirs. Jau seniai žinojo, seniai maudė krūtinę, o Petrašiūnas grasino ateitimi. Nu ir kas?

– Nu ir viskas.

Uršulės vokai apsunko. Iš po jų išsirito pirmoji ašara. Uršulei atrodė, kad jai tas pats. Nieko panašaus. Staiga plėvė, skirianti ją ir bedugnę, plyšo, ir plūstelėjo tamsa. Nu ir kas? Nu ir kas, kad mirtis prie ausies alsuoja, žmogus vis tiek bijai. Staiga visa Uršulę slėgusi baimė, pyktis, liūdesys išsiliejo ir ėmė tekėti skruostais. Ji dar nenorėjo išeiti.

Apsivertė ant šono, kad „kambariokės“ nematytų verkiančios. Sulenkė kelius, sugniaužė mažus suvytusius kumštukus ir prispaudė prie krūtinės. Šitaip miegodavo vaikystėj. Užsimerkė, kad ašaros taip nebėgtų.

Spragt! Vėl lovos spyruoklė. Tik šįkart kažkas nusvėrė kojūgalį. Uršulė pažiūrėjo į savo kojas. Per ašaras sunku įžiūrėti. Ant lovos krašto kažkas sėdėjo. Jauna moteris.

– Mama?

Siluetas nusišypsojo. Tas žvilgsnis… toks švelnus ir guodžiantis.

– Mama?..

– Uršulyt, – švelniai ir tyliai, kad, rodės, nesuvirpėjo nė ant Uršulės pagalvės nutūpęs pūkas.

– Jau?

Mama paglostė jai koją.

– Jeigu nori, dar gali šiek tiek pamiegoti. O vėliau kelsimės, reikės eiti.

– Kur?

– Kaip tai kur? Uogauti.

 

Ak, kaip nesinorėjo lįsti iš šilto patalo. Per naktį troba būdavo įšalusi, pridrėkusi. Kas gi kurs pečių vasarą?

Mama pažadindavo Uršulę, keturias jos seseris, o pati eidavo suruošti kuklaus pusryčio. Jį valgys miške, jau po uogavimo. Dabar svarbu kuo tyliau ir greičiau išeiti neprižadinus bernų. Bernai – tai tėvas ir penki Uršulės broliai.

Atsikeldavo, susišukuodavo, apsirengdavo ir iškart laukan. Gyveno miške, bet aplink namus uogų būdavo mažai. Mama nemėgo tupinėti kaip višta prie pavienės uogos. Iki tikrųjų uogaviečių reikėdavo nemažai paėjėti. Eidavo ten, kur uogienojai svirte svirdavo nuo stambių uogų, o jos kaip išbarstyti karoliai ridinėdavosi samanų įdubėlėse. Dažniausiai mėlynės, bruknės, rečiau žemuogės. Kartais ir kokį grybą išraudavo, jeigu rasdavo. Bet specialiai negrybavo. Grybai – tėtės reikalas.

Atveri duris ir krūtinę užlieja sakų, spyglių, samanų, žemės ir pūvančių lapų kvapas. Aikštelėje prie šulinio jau laukia mama ir sesės. Pabaidytas nuskrenda genys, o tau prie kojų papteli jam iš snapo iškritęs pusiau išlukštentas rytas.

Kai penkios dar mieguistos puškuodavo per samanas, Uršulė mėgdavo žiūrėti į viršų – tik į viršų – kur dangus smelkėsi pro šakas, lapus ir spyglius. Šitaip pajusdavo šiandienos orą. Jai labiausiai patiko, kai šakos stipriai siūruodavo braižydamos viena kitą, o jose nelyg plaukai šukose įsiveldavo melsvi debesys. Jų spalva Uršulei primindavo mėlynes. Keistai įkvėpdavo tie vėjai, tie debesys. Ir kartu gąsdino: tokie didingi, galingi. Norėdami galėtų išversti medžius ir nupūsti kartu su Uršule kažkur į pasaulio kraštą. Bet buvo gailestingi: tik iš lėto slinko ir šukavosi medžių viršūnėmis.

Uogas rinkti reikia stropiai: nurenki visas uogytes ir tik tada tūpi prie kito krūmelio. Uogas rinkti reikia greitai: nesipešti dėl uogienojo, o valgyti tik tada, kai darbas baigtas. Ir uogas reikia rinkti atsargiai: nespausti ir netraiškyti, neišbarstyti. Kitaip mama bars. Uogos – pardavimui. Už jas perkamas žibalas lempoms, degtukai, cukrus – viskas, ko miške negalėjai rasti ar susimedžioti. Todėl ir valgyti negalima – surysi šeimos pinigus.

Tąkart jau buvo bebaigiančios rinkti, kai Stasė garsiai aiktelėjo.

– Kur skauda? – pribėgo mama.

– Čia, – parodė į čiurną. – Įsidūriau su pagaliuku.

Mama atsmaukė kelnes ir sustingo. Bet tai truko tik akimirką. Motiniškas instinktas žaibiškai padiktavo, ką daryti: staigiai nusitraukė skarelę, aprišo blauzdą ir taip stipriai užveržė, kad Stasė net suklykė iš skausmo.

– Nerėk, kentėk. Ona, – pašaukė vyriausiąją, – eisi su manim, padėsi nešti. O jūs trys, – smeigė žvilgsnį į likusias dukras, – laukiat čia ir nė krust. Laukiat čia, niekur neinat. Aš grįšiu.

Uršulė (dievaži, jai tada nė aštuonerių metukų nebuvo) ir dvi jos sesės taip ir liko stovėti tarp pusiau nurinktų uogienojų. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip įsikibusi į mamą ir Oną šlubuoja Stasė, kaip klumpa, vėl stojasi, tada vėl klumpa. Kaip kažkas žalsvo pasipila jai iš burnos. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip jų mama tolsta, o galiausiai ir visai dingsta tarp medžių. Subraška pušų kamienai ir pasidaro labai baisu.

Kelias valandas verkė apsikabinusios. Per pietus baisiausiai išalkusios atsidarė pintinę, pasidalino duoną, lašinius, sugraužė po agurką. Uogų nelietė. Tada dar šiek tiek verkė. Vėlai, jau temstant, išsigandusias ir drebančias parsivedė Ona. Grįžus namo, mama paklausė, ar parnešti krepšiai. Paėmė juos ir nuėjo tvarkyti uogų.

 

– Mama, kodėl mane palikai?

Ušulė gulėjo ir žiūrėjo į savo mamą: tokią gražią, jauną. Tokią, kokias visi prisimena savo mamas. Mama sėdėjo ant lovos kraštelio ir žiūrėjo pro langą. Palatos langai – didžiuliai, aukšti. Pro vieną jų – atidarytą – gūstelėjo vėsus pavasaris ir vos vos sukrutėjo iš surištų mamos plaukų pabėgusi sruoga.

– Du taškai Staselei ant kojos. Du raudoni taškai.

– Bet…

– Nešėm iki namų nualpusią, apsivėmusią. Tėvas kinkė arklį.

– Bet…

– Gydytojas buvo tik miestely.

– Mama…

– Staselę sugydė, bet jau silpnesnė atliko…

Mama tyliai murmėjo, nelyg kalbėdamasi su savimi, nelyg pasakodama Uršulei. Ji vėl nusisuko į langą. Jų palata, matyt, buvo aukštai – penktame aukšte – nes nesimatė nei pastatų, nei medžių. Grynas dangus. Ir kartais lyg iš niekur išnyrantis paukštis. Horizonte telkėsi debesys.

– Bet tu drąsi. Kartą jau atklydai iš miško. Mano šaunuolė.

Uršulė pyko, nusuko žvilgsnį nuo mamos.

 

Tą vasarą Uršulytei buvo penkeri. Žaidė pamiškės smėlynėj. Kepė kotletus, virė sriubas, pjaustė agurkus. Staiga atkasė skruzdėlyną. Daugybė skruzdėlių ir jų baltų kiaušinėlių pabiro iš ertmės. Uršulytė pastebėjo, kad skruzdėlės kaip susitarusios bėga nuo jos viena kryptimi – į mišką. Prasidėjo pėdsekystė. Takeliai, tuneliai, spyglių tiltai, negyvų vabalų kroviniai, – ištisi karavanai judėjo miško keliais, kol galiausiai pasiekė sostinę – didžiulį skruzdėlyną. Uršulytė aplaižė pagaliuką ir pakišo skruzdėlėms – kad apsysiotų. Taip ją mokino Ona. Viena bjauri skruzdėlė užbėgo pagaliuku ant rankos ir skaudžiai įkando. Uršulytė supykusi metė pagaliuką skruzdėlynan ir susiėmė už rankos. Pradėjo žvalgytis. Namų nė kvapo. Aplink tik medžiai ir krūmai. Baisiausiai persigandusi bėgo tai į vieną pusę, tai į kitą, šaukėsi mamos, verkė. Niekas nepadėjo. Labai išgąsdino praliuoksėjusios stirnos. Vaikiškas verksmas ir šauksmas tik atsimušdavo į trigubą aido sieną ir grįždavo pas Uršulytės baimę.

Ryškiai atsimena, kaip vakarop sukilo vėjas, apsiniaukė, grasinosi lyti. Mėlynių spalvos dangus vis temo, temo, temo…

Uršulytė rado kelią, bet nežinojo, kur jis veda. O gal ir apskritai nežinojo, kas yra kelias. Mama ir miškas – tai buvo viskas, ką ji pažinojo.

Jau tik gerokai sutemus, vis labiau vėstant kvepiančiam vėjui, ant to paties kelio ją rado dvi moterys. Jos gyveno kaimynystėje, niekas nežinojo jų pavardės, bet spėjo, kad seserys. Uršulytė jų bijojo, bet šiaip ne taip leidosi paimama ant rankų ir parnešama namo. Drebančią į lovą paguldė mama, pabučiavo, apkamšė, pažadėjo, kad skruzdėlės jos niekada nebepagrobs. Mat Uršulytė kaip užsikirtusi vis verkė ir skundėsi piktomis skruzdėlytėmis. Mama išbarė, kad daugiau viena neitų į smėlynę, ir išėjo guldyti seserų.

Į mamą nebežiūrėjo. Žiūrėjo į langą. Paskutinius saulės spindulius sulesė vėjuose nardantys paukščiai. Užslinko debesys. Matyt, lis. Juodvi šitaip – abi suaugusios – sėdėjo nebe pirmą kartą.

Mama ir dukra. Dukra – suaugusi. Mama – sena. Dukra pažįsta mamą, bet nebežino, ar myli. Mama – nebepažįsta. Myli, bet to nežino. Švelni švelni perregima pieno plėvelė skyrė jas. Nei vėjas, nei šiluma, nei garsas negalėjo prasiskverbti, pasiekti jų. Tik vaizdas lyg senas priekaištas dar dirgino vyzdžius, dursčiojo širdį.

Liga į mamos protą atslinko lėtai ir nematomai. Lyg nuodas po trupinėlį, po cukraus krislą su kasdieniu puodeliu arbatos, su duonos kąsniu skverbėsi į galvą. Vis labiau ją žildė ir tuštino. Iš pradžių nebe taip žiūrėjo į savo žmogų. Uršulė tai gerai atsimena: anksčiau akyse sublizgėdavęs sidabras dabar, pažiūrėjus į vyrą, pajuosdavo ir virsdavo paprasčiausiais vyzdžiais. Vėliau mamos akys vis labiau niaukėsi, tuštėjo, o kartu ir piktėjo. Turbūt labiausiai pyko ant savęs: kad neranda, kur pasidėjo, kad nebeprisimena, kad nebeatpažįsta, kad netenka savo žmogaus. Tėtė mamą paliko ne dėl ligos. Bent pats taip sakė. Bet kas ten supaisys, kur baigiasi meilė, o kur prasideda liga.

Seną ir nebegalinčią savimi pasirūpinti mamą namo parsivežė Uršulė. Pirmajai iš seserų pagailo. Pasodino balkone, apklojo kelius savo megztu pledu, užplikė arbatos ir atsisėdo šalia. Oras buvo puikus. Visas dangus – tarsi perskeltas pusiau. Vakaruose: oranžinis giedras saulėlydis. Rytuose: debesų tumulai ir dailios vėjo išpustytos bangelės juose. Aštuntas aukštas, visas miestas kaip ant delno. O kažkur tolumoj ir jos gimtasis namas: apleistas, išvėsęs, medžiais užaugęs. Stačiai per vidurį dviejų dangų.

Mama tylėjo, žiūrėjo į tolį. Po valandėlės vos girdimai sukuždėjo:

– Reikėjo mane palikti.

– Mam… žinai, kad negalėjau.

– Nieko aš nežinau.

Uršulė tylėjo.

– Net tavo vardo nežinau.

Uršulė staigiai nugręžė galvą. Verčiau žiūrėti į rytus. Iš ten pučia šiltas vėjas ir atidunda audra. Tamsi tamsi, mėlyna siena. Gili, bet sutvardyta Uršulės rauda.

Nusisuko nuo mamos. Kad nematytų saulėlydžio. Lėtai lėtai žemyn riedančios raudonos motinos galvos.

 

Ji atsisuko.

– Mama.

– Taip?

– Kodėl mane palikai?

Mama tylėjo. Uršulė krūtinėje vėl pajuto pažįstamą dieglį. Atsigulė ant nugaros, nuo lašelinės kateterio niežėjo odą.

– Kodėl?

– Kažką sakėt? – atsisuko slaugė, atėjusi uždaryti langų. Matyt, bus rimta audra, – pagalvojo Uršulė, bet slaugei nieko neatsakė.

– Ne, palikit, – ranka mostelėjo mama.

– Aha, palikit. Taip gaiviai tas vėjas pučia, – tyliai paprašė Uršulė.

Slaugė gūžtelėjo pečiais ir vėl atidarė langą. Patvarkė užuolaidas. Kitame palatos gale kažkas užknarkė.

– Kodėl mane palikai?

– Uršulyt, vėl tu pradedi…

– Nepatinka? Gerai, tada paklausiu šitaip: už ką?

Čia Uršulė nutilo ir susiėmė už krūtinės. Dieglys, vėl tas dieglys.

 

Mokslas sako, kad vaikas negali atsiminti tokių ankstyvų įvykių. Esą, Uršulė negali prisiminti, kaip mama ją atidavė krikšto motinai. O vis dėlto prisiminė, negalėjo pamiršti.

Kai tik atjunko nuo mamos pieno, Uršulytė iškeliavo į savo dėdės – krikšto tėvo ir motinos – namus. Pamena, ten kiekvieną rytą gaudavo ką tik sugautos žuvies ir stiklinę pieno. Pirmą kartą valgant gerklėje užstrigo ašaka. Užtat nuo to laiko išmoko pati išsiimti kaulus. Mažyčiai piršteliai greitai darbavosi – tik atsidūrusi Uršulytės lėkštėje, žuvis kaipmat nusinerdavo nuo stuburo ir baltut baltutėlė mėsytė švelniai garuodavo saulėje.

Daug ką pamiršo Uršulė: kokius žaidimus žaisdavo su didžiaisiais pusbroliais, pavadinimą upelio, kuriame dėdė žvejodavo, o teta skalbdavo jos drabužėlius. Bet rytinės žuvies ir šviežio pieno kvapo nepamirš niekada. Kiekvieną dieną, kiekvieną rytą. Nieko neturėjo savo, viskas skolinta, ji pati buvo paskolinta auginti. Užtat žuvis ir stiklinė pieno – jos ir tik jos.

Ir dar kai ko net norėdama nepamirštų…

Vasaros vakaras, žvyrkelis. Mama neskubėjo. Ėjo lėtai, nešėsi Uršulytę glėbyje. Nuo jos žingsnių kaip maži linkėjimai sklido dulkių debesėliai. Kilo vėjas, spalvos darėsi kaip niekad ryškios. Vasarą visad šitaip: dieną nuo saulės pasislėpusios spalvos jai išeinant pražysdavo ryškiausiais tonais. Uršulė pamena, koks švelnus buvo mamos megztinis, kaip ritmingai ir švelniai kilnojosi jos krūtinė.

Kieme jas pasitiko krikštamotė. Ji ir mama beveik nesikalbėjo. Kilo vėjas. Kieme lakstė pusbroliai, tampė kits kitam už plaukų ir klykavo. Kilo vėjas. Uršulytę pastatė ant žemės – kad ir netvirtai, bet ji jau mokėjo vaikščioti. Eik. Kilo vėjas. Visai prie pat pribėgo pusbroliai. Kilo vėjas. Eik, Uršulyte. Uršulytė nėjo. Kilo vėjas. Mama pasitraukė. Priėjo teta. Kilo vėjas. Uršulyte, ateik pas tetą. Kilo vėjas. Mama atsitraukė. Kilo vėjas. Kvepėjo drėgme.

Uršulytė neverkė. Tik išsigandusi, o gal nesuprasdama, žiūrėjo į žvyrkelį ir juo nueinančią mamą. Kilo vėjas ir sklaidė jos ilgus rudus plaukus. Krikštamotės megztinis buvo dygus, vilnonis, dūrė rankutes. Uršulytė žiūrėjo į mamą, tik į tolstančią mamą. O kai ji visai išnyko už kalnelio, pakėlė akis į dangų. Ten stūksojo didžiulė mėlynų debesų siena. Kilo vėjas.

 

– Kodėl, mama?

Mama tylėjo, žiūrėjo pro langą.

– Atsakyk.

Tyla.

– Kalbėk su manimi!

Uršulė ant riešo pajuto ranką.

– Ar seniai jai taip? – žiūrėdama į laikrodį Uršulės palatos kaimynės paklausė gydytoja.

– Kokią valandą jau su savim šnekasi.

Uršulė piktai dėbtelėjo į šalimai gulinčią bobšę. Tylėk, paliegėle.

– Jungiam deguonį. Nitroglicerino irgi.

Kol aplink Uršulę zujo slaugės, mama atsitraukė. Nuėjo prie lango ir nerami, sukryžiavusi rankas stebėjo kažką toliuose.

Suleido vaistų, po nosim bjaurus vamzdelis, o geriau nepasidarė. Velniškai spaudžia krūtinę. Mama grįžo prie lovos.

– Ar labai skauda?

– Nea… tik spaudžia.

Kurį laiką sėdėjo žiūrėdamos viena į kitą.

– Kodėl, mama?

– Būčiau galėjusi prašyti tėvo kinkyti arklį…

– Tik nekaltink vėl tėvo.

– Būčiau galėjusi prašyti tavo tėvo kinkyti arklį. Bet visus tuos kilometrus nešiau tave ant rankų. Ar žinai kodėl?

Uršulė papurtė galvą. Net tai buvo nepakeliamai sunku. Dar stipriau suspaudė krūtinę. Supypsėjo virš galvos kabėjęs aparatas.

– Kodėl, mama?

– Galvojau, jeigu eisiu pakankamai ilgai, galbūt apsigalvosiu. Galbūt apsisuksiu ir parsinešiu tave atgal. Po širdim jau buvo tavo broliukas, namai pilni vaikų. Aš tikrai nebūčiau galėjusi jūsų visų sužiūrėti.

Kalbėdama mama tarytum gėdijosi, nežiūrėjo į Uršulę.

– O gal ir būčiau pajėgusi… nebežinau. Galvojau, kad nepajėgsiu. Tavo teta pasisiūlė padėti…

Uršulės dieglys plito ir sunkėjo. Spaudė visą kūną.

– Bet galvojau… Norėjau apsigalvoti.

Vokai tapo sunkūs. Ji vis sunkiau galėjo matyti mamą.

– Uršulyte, aš tikrai norėjau apsigalvoti. Su kiekvienu žingsniu kojos, atrodė, pačios gręžėsi apsisukti.

Uršulė pabandė įkvėpti, bet ašarų gumulas buvo užstrigęs gerklėj. O gal ir ne dėl to… Mėšlungiškai pasuko galvą į langą.

– Uršulyte, aš atsiprašau.

Kokie dideli ir gražūs debesys, – dar spėjo pagalvoti Uršulė. Sugriaudėjo ir prapliupo lyti.

 

Uršulytė pradėjo muistytis, toks dygus buvo megztinis. Stūmė tetą, spardėsi, kol buvo paleista ant žemės. Netvirtais žingsniukais pasileido žvyrkelio link.

– Mama, mama!

Mama sustojo, sekundę pasižiūrėjo į mėlyną debesų sieną priešais, staiga apsisuko ir bėgte sugrįžo pas Uršulytę. Vėjas plaikstė jos plaukus. Čiupo dukrą, apsikabino, pabučiavo.

– Einam namo.

Švelnus mamos megztinis, tik baisiai šlapias. Juodvi ėjo namo. Šlapios iki paskutinio siūlelio, bet ėjo namo. Su mama.

 

Slaugė Anastasija parodė sanitarams lovą. Pati uždarė langus. Už jų plieskė kepinanti saulė. Visoje ligoninėje nebuvo kuo kvėpuoti. Koridoriuje iš paskutiniųjų burzgė vienintelis oro kondicionierius. Vienam diedui lašelinę, kitam tabletę, iš septintos ponią palydėti į tualetą, prašė jau prieš dešimt minučių. Gerai, kad pamaina į pabaigą. Baigusi nusiplovė rankas, alkūne pastūmė poilsio kambario duris.

– Ivanovai padidino dozę, po valandos dar suleisk, – tarstelėjo ant sofos į žurnalą įnikusiai kolegei.

– Gerai, – numykė.

Tad štai. Ji nusivilko chalatą, pasidažė lūpas ir išėjo laukan. Kada gi liausis tas karštis… Jau vakaras, o žmonės net lauke lekuoja kaip šunys. Išsitraukė telefoną. Dukra skambino. Matyt, vėl prašys pasiimti iš treniruotės.