literatūros žurnalas

Sara Poisson. Virtuvė

2022 m. Nr. 8–9

Romano fragmentas


Virtuvėje – vėsi nusekusi versmė
Ir keletas kėdžių, tarytum retas miškas.

Tomas Venclova

Kišeninė virtuvė – kartu su maisto ir netgi smirstelėjusios šluostės kvapu, su šiluma, auginama mažiuko radiatoriaus ar viryklės, su traškančiu radiju, lašančiu ir rudą dryžį ant plautuvės krašto piešiančiu vandens čiaupu ir spintelėmis, kuriose mažų mažiausiai buvo galima rasti bent jau džiovintų obuolių – kadaise man buvo tobulo gyvenimo projekcija.

Ypač mėgdavau įsitaisyti ant praplatintos palangės – tipinės, chruščiovkinės, atstojančios stalą. Čia buvo mano scena, apžvalgos bokštas ir gyvenimo medis, ir pasaulio kraštas, ant kurio galėjau sėdėti tabaluodama kojomis.

Prasigyvenusios su mama tą stalą-palangę buvome apkalusios linoleumo likučiais – tai buvo idealus sprendimas po neatsparių, greitai susidėvinčių klijuočių, kurių greitai nusitrinantys raštai man atrodė pertekliniai tokiai mažai virtuvei ir iš esmės negražūs. Niekieno nemokyta jutau, kad gražiausia yra lygiaspalvis to nedidelio podiumo paviršius – nesvarbu, kad ant jo matyti kiekvienas trupinėlis, svarbu, kad galėtum greitai tokį nušluostyti: šitoks jis visada bus atviras, patogus ir akiai pailsėti, ir, jei reikia, sėdynei pasidėti. Ant tokio paviršiaus galėjai būti matomesnė ir daugiau matyti, jis neteršė erdvės, kurioje galėjai atidžiau įsižiūrėti į kitus. Galbūt jutau many užsimezgusią trumparegystės sėklą, kuri sudygo, regis, septintoje ar aštuntoje klasėje – tarsi bandydama prislopinti mano atidų, skvarbų žvilgsnį, išvaduoti mano jautrų protą nuo per didelio kiekio detalių, vaizdingo pasaulio tarškesio.

Po praplatinta palange mūsų daugiabučio virtuvėje žiemą galėjai laikyti vėsos reikalingus produktus – čia vietą atrasdavo aliejus, taukai, uogienės, medus. Spintelėje tų pačių architektų buvo suprojektuota ir ventiliacijos skylė į lauką – žiemą iš ten spintelėn, o per ją ir virtuvėn verždavosi šaltis. Visiškai jo nebijojau: man patiko toji keista šaldytuvą atstojanti ertmė, kurią įsivaizduodavau kaip mažą namuką dvivėrėmis durelėmis. Tai buvo ir varteliai į kitą, svajonių ar sapnų karalystę.

Spintelės langelio praleidžiamą šaltį neblogai atremdavo beveik už dyką pleškinamas virtuvės radiatoriukas: anais laikais už šildymą mokėdavome simboliškai. Ant to radiatoriuko džiovindavome rankšluosčius. Dalis jų buvo susiūti iš lino su lavsanu atraižų, atkeliavusių iš kažkurios gamyklos, skirtų gamybinėms mašinoms ar darbo vietoms valyti. Nežinia kodėl, bet man buvo labai smagu naudotis rankšluostukais, kurie buvo tarsi atgimę iš pelenų, įgavę formą iš beformės masės, pasmerktos dar didesniam beformiškumui. Pati prisidėjau prie tų rankšluostukų gimimo, mokydamasi siūti kojine mašina – buvau bemaž tų daikčiukų motina ar krikštamotė.

Ant virtuvės radiatoriaus įrengėme guolį katinui: nieko nebuvo maloniau, kaip jaukiai įsitaisyti virtuvėje prie šviežiai iškeptų sausainių dubens ir žiūrėti, kaip ant radiatoriaus markstosi katinas. Gyvūnas jautėsi saugus, mėgavosi šiluma ir pro akių plyšelius atidžiai mus stebėjo – taip jautėmės svarbūs, susiję su mums gimininga būtybe, turinčia akis, ausis, liežuvį, pirštus, nagus ir dantis, pajėgia, kaip ir mes, jausti alkį, sotumą, džiaugsmą ir skausmą.

Kol gyvenome kartu su tėvu, virtuvėje ant stalo-palangės tilpdavo ir vyriški atributai: užrašų knygelė, cigarečių pakelis, degtukų dėžutė, žiebtuvėlis, o kartais ir sena, iki bespalvio blizgaus tamsumo nutrinta piniginė. Kurį laiką kampe stovėjo ir storos obels šakos gabalas, iš kurios tėvas buvo sumanęs kažką išdrožti – noromis ar nenoromis tikėjome gražios, subtilesnės ateities vizija – ne mažiau kaip dvejus metus, kol paaiškėjo, kad tai vizijai nelemta išsipildyti. Obels šaka, turėjusi atitolinti tėvą nuo polinkio į išgėrinėjimus, padėti jam labiau įsilieti į svetimą miesto gyvenimą, galutinai pralaimėjo prieš alkoholį. Vis dažniau šalia medžio strampo buvo statomi buteliai, jų vis daugėjo, virtuvės grindys vis dažniau tapdavo lipnios nuo išlaistyto vyno. Artuma, turėjusi padėti atidžiau, intymiau įsižiūrėti į žmones, su kuriais kartu gyveni, ėmė darytis slegianti, vis dažniau matant svaigalų iškreiptą veidą ir žvilgsnį. Galbūt jie nebūtų atrodę tokie veriamai skaudūs, jei būčiau juos mačiusi iš didesnio atstumo. Bet argi buvo įmanoma? Mus visus į kumštį buvo suėmusi mažulytė gal penkių kvadratinių metrų virtuvėlė!

Nežinia kodėl, bet iš pat pradžių, kai pradėjau gyventi kartu su tėvais dviejų pereinamų kambarių bute su maža virtuve, mane nepaprastai stipriai paviliojo vizija, kad panašioje mažoje erdvėje užtektų vietos viskam, jei ten įsikurtum vienas. Įsivaizduodavau čia, virtuvėje, lovą, kurioje būtų nepaprastai jauku miegoti. Maistas ir guolis vienoje vietoje man atrodė teisingas sprendimas. Gal tai kilo iš to paties vaikiško pasaulio, kai žaidžiant „namus“ kokioje nors mažoje erdvėje, pavyzdžiui, po lovatiesėmis uždangstytu stalu, stengiamasi sutalpinti visus namus ar visą pasaulį.

Šiaip ar taip, toji vaikiška vizija išsipildė pirmoje nuosavoje virtuvėje. Tai buvo pirmasis mano gyvenime butas bendrabutyje – kišeninė virtuvė su kambariu, kur virtuvę buvome pavertę nedidele jaunavedžių užuoglauda, kai mūsų pirmagimė užmigdavo vieninteliame tikrame kambaryje.

Savo rankomis geltonai išdažiau virtuvės sienas, o rudais emaliniais dažais nuteptas grindis pati išmarginau įvairaus dydžio gelsvais skrituliukais. Tokios grindys atrodė linksmai ir tai buvo sprendimas, pridengiant netobulą švarą nukritus trupiniui, ypač valgydinant dukrytę. Mylėjau tą mažą virtuvėlę ne mažiau nei save pačią.

Net ir apniukusiomis dienomis tokia virtuvė atrodydavo saulėta. Čia, ant iš draugų perpirkto dvigulio fotelio, priiminėdavome svečius, ant jo pasodinome ir vienintelį kartą pas mus į bendrabutį iš kaimo atvykusį mano tėvą, kuriam vaikas išsyk pajuto giminystę ir vieną po kito nešė savo žaislus. Atrodė, kad pagaliau tampu svarbaus giminysčių ir draugysčių ryšių centro – jaukios virtuvėlės – valdove.

Ant dvigulio fotelio galėjome apnakvydinti svečią, kartais patys sukrisdavome, jei tik sumanydavome paspoksoti į savo mažytį „Šilelį“ – nešiojamą televizoriuką, anuometinį elektronikos stebuklą. Toks daikčiukas fantastiškai tiko mažai erdvei ir nedrąsiems, bet viltingiems polėkiams bundančios Baltijos, bundančių svajonių laikotarpiu.

Ši virtuvė turėjo tik du trūkumus. Vienas jų užplūsdavo mėnesio gale, kai netoliese įsikūrusiame mėsos kombinate imdavo utilizuoti atliekas. Šiandien jokiam fabrikui nepavyktų paskleisti tokios pragariškos smarvės – neleistų galiojančios higienos normos. O anomis dienomis – gyvenome, jausdami šnerves ir gerkles deginantį kvapą. Išgyvenome. Negana to, išmokome vertinti paprasčiausią niekuo nedvokiantį orą. Bekvapis, neutralus oras buvo daugiau nei normalu – jis buvo ne kasdien gaunama dovana, malonė.

Antrąjį virtuvės trūkumą pajusdavau per karščius. Kadangi butas buvo pastogėje, penktajame aukšte, per kaitrą mūsų maži namai prikaisdavo iki trisdešimties laipsnių. Neapsikęsdama parėjusi namo vaikščiodavau nuoga, manydama, kad tai ne tik išeitis, bet ir intymumo galimybė. Ir vis dėlto sykį man buvo taktiškai pasiūlyta kuo nors prisidengti. Taip sužinojau, kad žmogui, su kuriuo gyvenu, nesu graži ir patraukli tokia, kokią mane pagimdė. Nebuvau graži ir virtuvėje, kuri buvo per jo darbovietę gauto buto dalis. Mažyčiame saulėtame kambarėlyje, kuriame maniausi susikūrusi rojų. Su gelsvais pagal bobutės receptą virtais varškėtukais su duobutėmis viduryje sviestui, su lietiniais blyneliais, į kuriuos įvyniodavau saldžią vanilinių sūrelių masę. Vieno sūrelio pakakdavo penkiems blyneliams: tris atiduodavau tam, kuriam pagal egzistuojančią teoriją reikia daugiau kalorijų, o sau pasilikdavau du (vaikas keptiems patiekalams tuo metu buvo per mažas). Tikėjau, kad toks saikingumas yra prasmingas, ypač laikais, kai daug svajojama ir žvelgiama į ateitį.

Vaikystės virtuvė su likusia tvarka ir tuo pačiu, kaip kadaise, stalą-palangę dengiančiu linoleumu neprilygo savo pačios susikurtam kūriniui – čia net lubas pati baltai buvau išpurškusi, panaudojusi prie dulkių siurblio pritaisomą purkštuką.

Šioje virtuvėje mediniu korpusu šarvuoto šaldytuvo „Snaigė“ kamerą prigrūdau sviesto, laukdama ir galų gale su visa tauta sulaukusi: per vieną naktį sviestas pabrango keturis kartus. Iš tiesų tokia perspektyva kurį laiką atrodė kaip mitas, kuris galiausiai išsipildė visiškai be žaibų, be dūmų ir be kraujo.

Antras mano kūrinys – erdvi, su valgomuoju sujungta virtuvė – buvo kuriamas drauge su visu mano gyvenimu mažame mieste. Buvo išsimokėtinai perkamos virtuvės spintelės, vos suduriant galą su galu, dienomis iki algos išgyvenant iš parduotų butelių ar pasiskolinus menką sumelę, iš paskutiniųjų daromas remontas. Darbo dienos pabaigoje, išvykus meistrams, atsisėsdavau tuščioje virtuvėje ant grindų, grožėdavausi erdve ir joje tarsi kamuoliuku atšokančiu aidu, kuo puikiausiai suvokdama, kad ši tuštuma, švara ir palaiminga vienatvė – trumpalaikės dovanos, kurių trumpalaikiškumas tik pakelia vertę. Galvodavau apie virtuvės sieną, ant kurios, nulupusi tapetus, radau pigią freską su kolonomis, primenančiomis šventyklą, žiūrėdavau į pro langą matomą bažnyčią, klausydavausi laidotuvininkų orkestro pučiamųjų ir būdavau tikra, kad čia, šioje nuostabioje virtuvėje, nugyvensiu savo paskutines dienas.

Tai buvo pasiutusiai prašmatnios, intymios, gobšios, gyvenimo aistros pripildytos akimirkos, siekiančios gimimą ir mirtį, panašios į tas tapetais užklijuotas išpaišytas kolonas: aistringos akimirkos, lygiai taip pat užklijuotinos ir slėptinos. Slėptinos ne dėl to, kad būtų gėdingos, bet dėl harmonijos ir taikos vizijos. Rodėsi, kad tokio didaus vienatviško laiko galėtų pavydėti bet kas: aš ir pati jo sau truputėlį pavydėjau. O kiti pavyduoliai, žinoma, įmanytų šias akimirkas apšaukti visiškai nenaudingomis, išvadinti jas laiko švaistymu, nepagarba visuomenei ir nemeile artimui, parazitavimu, patalpų, daiktų ir žmogiško gyvenimo naudojimu ne pagal paskirtį. Ir, žinoma, būtų nutylima, kad bet kokia prakilni žmogiškosios kultūros apraiška panaši būtent į tai, apie ką galėtų būti pasakyta: laiko švaistymas, nepagarba visuomenei ir nemeilė artimui, parazitiškas elgesys, vertingų dalykų naudojimas ne pagal paskirtį.

Betgi nė vienas čia vėliau nutikęs susitikimas ar tiesiogiai virtuvės arba valgomojo veiklai priskirtinas veiksmas nebuvo pakylėtas tiek, kiek tada, nebaigtoje remontuoti erdvėje. Pamenu, kaip, atvykus į svečius jaunam kunigėliui, vėlyvą vasaros prieblandą pasitikdavome vienas viename, kitas – kitame stalo gale, šiek tiek apsvaigę nuo vyno, gal dar nuo sūrio ar šokolado, bet aš, kaip ir visada, – labiausiai nuo savo pačios kalbų, kalbėjimo tam tikru ritmu, panašiu į dainavimą ar maldą, kurioje užgriebiama aukščiau arba žemiau nei įprasta ir mandagu, todėl panašu į stovėjimą prie bedugnės krašto. Tai buvo nesaugios kalbos, ir visai nesvarbu, kad didžiąja dalimi jos buvo susijusios su savanoriškai pasirinktu vaidmeniu – vaidindama tokią „save“ galėjai bet kada susimauti ir pasirodyti ta, kas nesi, nė pati to nenorėdama. Ir, priešingai, niekada negalėjai susimauti sėdėdama ant grindų viena, po naujais tapetais paslėptų kolonų šešėlyje ar atokaitoje.

Vėliau čia atėjo vyras baltu vilnoniu švarku ir atnešė baltą tortą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis buvo cukrus, o mano juodas šuo, tam vyrui nejuntant, nugraužė baltą to švarko skverną. Kas dabar galėtų pasakyti, kuo šunį patraukė skvernas – ar dėl avies pėdsakų, vilnoje likusio prakaito ir mėšlo dvelksmo, ar dėl to cukraus kvapo, kuriuo švarką pažymėjo cukrinis tortas?

Dar vėliau čia buvo atėjęs vyras, kurį nesėkmingai pabandžiau pavaišinti, mano akimis, puikiu vasarišku skanėstu – šviežiomis bulvėmis su lupenomis, pagardams pasiūlydama sviesto, grietinės ir kefyro. „Ir viskas? Ir nebus prie to nieko daugiau? Jokios mėsos? Jokių salotų?“ – irzliai paklausė nusivylęs vyras. Jei panašus atvejis pasikartotų, ir vėl nežinočiau, ką tokiam atsakyti: po panašių klausimų pasijuntu taip, tarsi mano burną būtų užkimšusi bulvė, kurios neįmanoma nei išspjauti, nei sukramtyti. Kodėl žmonės, būdami alkani meilės, nėra alkani tiek, kad galėtų valgyti šviežias virtas bulves su sviestu?

O dar vėliau čia apsilankė vyras, kuris man pats paruošė vakarienę iš pusfabrikačių – mikrobangėje šildytų kotletų ir mišrainės iš plastikinio indelio. Ir viskas jo paserviruotoje lėkštėje atrodė taip, lyg jau sykį būtų buvę uostyta, laižyta ir atstumta, o galiausiai pasiūlyta man – tarsi paršeliui, kuriam atiduodama tai, kas nebetinkama žmogui. Ir tą vakarą jau aš buvau ta, kuri nebuvo alkana meilės tiek, kad valgytų bet ką.

Tiesą sakant, iš visų tų nutikimų galima būtų spręsti, kad joks santykis su vyru, net jeigu jis kunigas, neįmanomas be virtuvinių reikalų ir kažko, ką būtina – valgomo ar geriamo – padėti ant stalo. Argi tai nebuvo ženklas, kad bet koks santykis su vyru yra valgymo ar gėrimo paralelė ir kad kaip tik ši paralelė geriausiai atskleidžia, ko tikėtis iš santykių, tiksliau – kad nereikėtų tikėtis nieko daugiau nei tam tikros rūšies suvartojimo, virškinimo, įkūnijimo?

Bet ar taip buvo nutikę tik su vyrais? Pamenu, kaip mano namuose apsilankė įtakinga jauna moteris – su ja gėrėme vyną ir bandėme įkąsti nenusisekusias picas, joms, savo nelaimei, panaudojau parduotuvinius padus. Iš tiesų ir mudviejų pokalbis tada buvo ne kas kita, kaip beskonis pusfabrikatis. Klausiausi jos pasipasakojimo apie keistus meilės nuotykius, kurie man atrodė nelabai įdomūs. O gal tik neįdomiai papasakoti? Liko įspūdis, kad tai buvo banalūs dalykai, kuriems suteikiama per daug reikšmės: kažin kokie kūno nuotykiai, kurių neįmanoma įdomiai nei papasakoti, nei pavaizduoti.

Ir tik būdama virtuvėje vienui viena galėjau ją pajusti kaip namų centrą ir kaip pasaulio kraštą vienu ir tuo pačiu metu.

Sara Poisson. Actas

2021 m. Nr. 5–6 / Jaunam, neužaugusiam šuniukui į gerklę reikia įvarvinti acto, ir jis nustos augti. Esu apie tai girdėjusi savo vaikystės namų virtuvėje bent keletą kartų. Kažkodėl turėjau patikėti, kad į mažą, švelnią, rausvą gyvo…

Sara Poisson. Alkoholis

2018 m. Nr. 12 / Kad alkoholis yra didis blogis, nelaimė, sąmoningai pradėjau suprasti jau eidama į mokyklą. Labiausiai toji bėda panėšėjo į peilį. Tas peilis prakiurdydavo mūsų namų tylos maišą – tada iš jo pasiliedavo žodžiai, sakiniai… snargliai ir ašaros.

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Sara Poisson. Istorija

2016 m. Nr. 8–9 / Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį. Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai…

Sara Poisson. Vilniaus poniabudė

2015 m. Nr. 11 / Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi svajonę svajonių mieste.

Viktorija Filipovaitė. Kreivų veidrodžių kambaryje

2015 m. Nr. 10 / Sara Poisson. Madam madam madam. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 280 p.

Sara Poisson. Nuo laisvės iki stoties ir atgal

2013 m. Nr. 12 / Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės…