Akvilė Kavaliauskaitė. Mano ligos istorija

2024 m. Nr. 2 

Apsakymas

 

Knygeles poliklinikų registratūrų lentynose anksčiau vadindavo ligos istorijomis. Niekas nepamena, kada tiksliai jos tapo sveikatos istorijomis.

Blogis jau nebėra blogis, o tik gėrio pažeidimas.

Sveikatos istorijas perkėlė į interneto duomenų bazę. Nesuprantamą gydytojų rašyseną pakeitė dar mažiau suprantami kodai. Kodas, apie kurį jums plačiau papasakosiu – S68.1 – reiškia vieno piršto trauminę amputaciją – visišką arba dalinę.

1994-ųjų rugpjūčio 29 dieną, antradienį, netekau šiek tiek daugiau nei pusės kairės rankos smiliaus. Įkrito į nuotekų šulinį ir nuplaukė miesto kanalizacijos arterijomis. Aišku, niekas to nematė, bet kadangi iškart po įvykio dangus pratrūko siaubingu lietumi, ši versija labiausiai tikėtina.

Pamenu pastabą ligos istorijoje: galūnė nerasta.

Įvykį net aprašė miesto laikraštis. Nieko įspūdingo – trumpa žinutė apatiniame puslapio kampe. Nei vardo, nei pavardės – tik inicialai. Keliais sakiniais papasakota, kas nutiko, ir kad tėvai dirbantys, tvarkingi, niekada neturėjo problemų su vaikų teisių tarnybomis.

O dabar – vėl vasara. Mama pagaliau pardavė neparduodamą namą ir išsikrausto į didmiestį, į plastikinį dviejų kambarių butą, kuriam aš pasiėmiau paskolą, nes jai nebedavė dėl amžiaus. Išblukusį laikraštį radau į dėžes kraudama literatūrą ir vogčiomis įsimečiau į rankinę. Kažkuriuo metu mama nustojo pirkti naujas knygas. Lyg senstančią jos odą glostau praėjusio amžiaus viršelius. Ir vėl tą patį galvoju: gal reikėtų pagaliau pasakyti. Tiek buvo progų, o vis neišdrįsdavau. Ne kartą planavau išlaisvinti mamą nuo jos paslapties, bet akimirką apgaubus tylai – būtent tokiai, kokios reikėjo, – nuspręsdavau viską palikti, kaip yra.

Vaikystė niekada nesibaigia, tik pasiverčia šmėkla ir visą gyvenimą vaidenasi.

Čia aš užaugau. Pakraštyje miesto, kuris jau merdėjo dar iki galo negimęs. Medinis namas gatvėje – pats paskutinis. Tuo metu netoliese tiesė autostradą ir palei mūsų langus nukreipė visą į didmiesčius plūstantį eismą. Sankryžoje vos išsitekdavo autobusai, ant šaligatvio lipo sunkvežimiai, prie sienų glaustėsi išsipūtę pienovežių pilvai. Kitapus gatvės, kaimyno, kurį mama vadino Čigonu, nors nebuvo jis joks čigonas, o tik šiaip menkysta, kieme stovėjo senas zaporožietis. Mašinoje kaimynas laikė vilkšunį. Išgirdęs artėjančią mašiną, vilkšunis iškišdavo juodą snukį pro lange paliktą tarpą ir imdavo per visą gatvę loti. Garsai iš gerklės – papliūpomis lekiančios kulkos.

O mano tėvas buvo žmogus, kuris važiuodamas autobusu šypsosi. Languotais marškiniais, rudomis kelnėmis, sėdi ant kelių pasidėjęs aptrintą odinį portfelį, žiūri tiesiai priešais save, o veido išraiška tokia, lyg būtų kažką malonaus prisiminęs. Tėvas priemiestiniais autobusais važinėjo po kaimo mokyklas mokyti geografijos. Grįždavo su pilnu portfeliu sąsiuvinių, kuriuos vakarais taisydavo, o paskui klijuodavo džiovintus skraiduolius į savo albumus.

Tėvas nedvokė, nerūkė ir negėrė, kas anais laikais tik kėlė įtarimą. Be to, stengėsi nesivelti į situacijas, kurios galėjo baigtis smurtu, kad ir kaip sunku tai buvo padaryti Rytų Europoje devintajame dešimtmetyje. Dauguma žmonių, norėjo to ar ne, kokiu nors būdu dalyvavo smurtiniuose žaidimuose ar bent nutuokė, kad anksčiau ar vėliau teks į juos įsitraukti. Dėl viso pikto tėvas po lova laikė kirvį, tik kažin ar būtų išdrįsęs juo pasinaudoti. O mamai turguje nupirko medžioklinį peilį, ir lyg tarp kitko užsiminė, kad ši jį čiuptų tik jei tikrai reikės.

Man vaidenasi mamos plaukai. Juodi plaukai iki liemens ir žalias lietpaltis. Rankinėje – į violetinę skarą įsuktas peilis. Pro langą matau, kaip ji stabteli ant šaligatvio. Persimetusi plaukus per petį, žingsniuoja į vienintelį miesto restoraną. Žmonės ten eidavo pasipuošę, o mama – ne. Ji buvo virėja. Smaragdinėmis plytelėmis išklijuotame tualete susipindavo plaukus į kasą, kasą susukdavo į kuodą ir paslėpdavo po balta kepure. Tada pasimatydavo, kad jos antakiai ties smilkiniais suauga su galvos plaukais. Bijojau, kad man taip nenutiktų. Bet ne, neįmanoma, aš geltona kaip šiaudas, antakiai – vos įžiūrimi, manęs niekada nevadins plaukuota Virga, kaip restorane vadino mamą.

Šiltą gegužės naktį tėvas sode pakabino paklodę ir, pro langą išvedęs ilgintuvą, įjungė galingą statybinę lempą. Ant paklodės nutūpė dešimtys naktinių drugių, keistų ilgakojų skraiduolių, vos įžiūrimų musyčių, kurias tyrinėjome per lupą. Už stiklo miniatiūrinės muselės virto sunkiai apibūdinamomis pabaisomis, drugiai panėšėjo į dinozaurus. Tėvas rodė man juos ir šypsojosi. O ant miegamojo palangės auginome kristalų giraitę. Kristalų karoliukai viduje raudonavo kaip širdys.

Vaikystė – tai karoliukas, ant kurio nepastebimai auga dygus druskos kristalas.

Vis dėlto kartais, be galo retai, tėvo veide nubusdavo pyktis. Ant akių užslinkdavo tykančio žvėries šešėlis. Sykį, neapsikentęs vilkšunio lojimo, pakilo nuo stalo, trenkė durimis taip, kad sudrebėjo namas ir viskas, ką jame turėjome. Be skėčio išėjo laukan per liūtį. Stabtelėjo prie gatvės, kol pravažiavo ilgas sunkvežimis, ir pasibeldė į kaimyno duris. Pro durų tarpą išlindo ranka su cigarete tarp pirštų. Cigaretė judėjo kaip dirigento lazdelė, o tėvas linksėjo pagal jos diktuojamą ritmą. Ūmai cigaretė prapuolė ir tėvas sustingo. Kurį laiką stovėjo nejudėdamas, o tada pasileido bėgti. Rankos mostu sulaikęs raudoną opelį, vidury gatvės išrėkė:

– Tu čia man šautuvais nemojuosi! Tuoj iškviesiu policiją!

Bet neiškvietė. Šuo lojo, mašinos važiavo, tėvas grįžo prie stalo ir toliau taisė sąsiuvinius permirkusiais marškiniais. Mes ir vėl gyvenome be ryšio. Sunkvežimiai telefono kabelius nutraukdavo taip dažnai, kad niekas nebematė prasmės jų vėl sujungti. Taip niekada ir nesužinojome, kas iškvietė policiją tą popietę, kai namo kampą kliudė sunkvežimis. Nenutiko nieko rimto, sakė tėvas, tik kepštelėjo, bet tas kepšt iš lentynų išmušė visą literatūrą.

Kalbant apie literatūrą, iki beveik septynerių metų nepažinojau nė vieno vaiko. Šalia nepasitaikė jokio bendraamžio, kurį būčiau galėjusi vadinti draugu. Tėvai, atsikraustę į naują miestą, mažai su kuo bendravo. Tiesą sakant, nežinojau, kodėl jie čia atsikraustė, o jei ko nežinojau, kaltinau tėvo tėvą, kuris sėdėjo kalėjime, nors gal ir nesėdėjo – niekada jo nemačiau, nugirdau tik iš vakarinių tėvo ir mamos pašnekesių. Darželio nelankiau, nes vos mane ten palikdavo, iškart supykindavo.

Mamos plaukai lenda į akis. Ji mane nešasi per ankstyvo pavasario vėją. Paguldo ant sofos ir ką nors skaito. Mintyse, tik sau. Namuose blogumas praeidavo, nuveda į darželį – ir vėl prakeiktas acetonas. Kai prireikdavo paskambinti, lėkdavo pas bendradarbę, kurios dukros namuose prekiavo dėvėtais rūbais. Prisimenu mamos žodžius tarpduryje pasitinkant felčerę:

– Darykit ką nors, nes mano vaikas tuoj išvems save.

Termometre plečiasi gyvsidabris. Užmerkiu karštas akis. Pasaulis po vokais – spalvotas ir lengvas. Jame sklando paukščiai skaidriais it laumžirgių sparnais, tamsos dugne ant baltos paklodės tupia ilgakojai skraiduoliai. Daug sykių norėjau juos nupiešti, bet vos pabandydavau, kažkur prapuldavo magija. O vėlyvais vakarais skraiduoliai atrodė tikri. Jei būtų pakakę jėgų kilstelėti ranką, būčiau galėjusi paliesti, bet aš plūduriavau karštam vandeny ir klausiausi, kaip svetainėje groja „Fields of Gold“ ir kaip kalba mama.

– Restorano Algis prekiauja varžtais ir vinimis. Litai nebetelpa į stalčius. O tu džiauni kieme paklodes.

Man šešeri su puse. Temperatūra – trisdešimt šeši ir šešios. Papurtau termometrą ir įkišu į gelsvą popierinį dėklą. Atsuku dujų balioną, įplieskiu ugnį ir, ištepusi keptuvę sviestu, įdedu restoraninį kotletą – reikia jį suvalgyti, kol iš darbo grįš tėvas. Išsiplaunu lėkštę ir nušluostau baltu skudurėliu. Įberiu maltos kavos į mažą porcelianinį puoduką, užpilu verdančiu vandeniu, prisėdu virtuvėje prie stalo ir apsimetu, kad skaitau. Vėliau, kai tėvas užsimos išmokyti mane skaityti, nustebs, kad neapsimetu, kad jau ir taip skaitau. Tiesa, man geriau seksis mintyse. Pirma paskaityti, o paskui papasakoti, apie ką čia viskas buvo.

Papasakosiu, apie ką čia viskas buvo.

Man vaidenasi sodas. Netikusios obelys žemėn svaido vos užsimezgusius vaisius, kriaušės ant šakų pūva ir kirmija. Sode laksto driežiukai. Tėvas parodė, kaip juos gaudyti pavožiant puslitriniu stiklainiu.

– Tam, kad sugautum žvėrį, pačiam reikia tapti truputį žvėrimi, – pamokė, ir man pavyko.

Judėjau tiksliai, nieko aplink negirdėjau ir pagavau pirmąjį savo driežiuką. Tėvas pasiūlė sušerti jam vorą ir tuojau pat vieną atnešė iš verandos, sugnybęs pincetu, kuriuo mama pešiodavosi antakius. Driežiukas vorą prarijo ir aš, gamtos apžavėta, leidausi į vorų paieškas po sodą. Vorų visur pilna, o kai reikia – nerasi. Tiek jau to, velniop vorus. Užtat kitapus vartelių pamačiau mergaitę su dešros gabalu rankoje. Tai buvo Julė, Čigono sesers dukra. Uodų paliktus spuogelius ji draskė iki kaulo. Dešrą čiulpė, kol liko tik plikas celofanas, o paskui ir tą prarijo. Papasakojau apie paukščius peršviečiamais sparnais, apie skraiduolius ir spalvotą lengvą pasaulį, kurį matydavau užmerkusi karštas akis, bet mano pasaulis jai nepaliko įspūdžio.

– Kalbi kažkaip keistai, – pasakė.

Julė tai pradingsta, tai vėl atsiranda tarp pravažiuojančių mašinų. Pabeldžia į galinį zaporožiečio stiklą, pasilenkusi apibėga mašiną ratu ir jau beldžia į priekinį. Šuo viduje urzgia, draskosi. Kai įniršta taip, kad, atrodo, viskas aplinkui sprogs, klykdama pasileidžia per gatvę. Bet ji nebijojo, tik vaidino, kad bijo.

Atrodė, kad šalia tos mergaitės netenku savasties. Tiksliau, buvimas su ja parodė, kad jokios savasties niekada neturėjau. Julė valgė tada, kai išalkdavo, ir miegojo tada, kai norėdavo, ėjo visur, kur jai tik atrodė reikalinga, ir niekas, absoliučiai niekas dėl šito nesuko galvos. Nemokėjau plaukti, bijojau lipti į medį. Nežinojau jokių vaikiškų žaidimų. Julė pasakojo apie raudoną vėliavą, reiškiančią banguotą jūrą, vyrą su paršo galva ir beždžionių tiltą. Įsivaizdavau Golden Gate Bridge, aplipusį makakomis.

Vaikystė – tai kažkas, kas pamažu kuo nors aplimpa.

Kai po eilinės mano ligos susitikdavom, Julė vis turėdavo ką naujo papasakoti, nors dabar negaliu prisiminti, apie ką mes kalbėdavomės. Julės pasakojimuose dalyvavo žmonės, kuriuos ji vadino vardais, plačiau nepaaiškindama, kas jie tokie, todėl sunkiai pagaudavau istorijos esmę. O kai aš bandydavau ką nors papasakoti, išeidavo visai ne tai, ką mintyse įsivaizduodavau.

– Būna žvaigždės, – sakau, – kai negaliu užmigti, tetė uždeda ant lempos puodą su skylutėmis, kambary įjungia žvaigždes, ir kai į jas žiūriu, ateina sapnai.

– Bet ten ne žvaigždės.

– Ne. Bet atrodo kaip žvaigždės.

– Tai, kas atrodo kaip žvaigždė, nebūtinai yra žvaigždė.

Ėjo karščiausios vasaros dienos. Nespėjus atvėsti, išaušdavo naujas, dar karštesnis rytas. Miegojome atlapotais langais, vis žadinami variklių ūžesio ir jį palydinčio šuns amsėjimo. Mama darbe mirtinai nusivarė nuo kojų. Karštą vidurdienį užėjau namo atsigerti. Ant sofos radau ją miegančią. Gulėjo pražergusi kojas, ant smilkinio blizgėjo maži prakaito lašeliai. Man jie pasirodė gaivūs. Prieš tai niekada nemačiau mamos įmigusios. Ji pabusdavo anksčiau už mane ir tėvui išvirdavo du skystus kiaušinius. Retais laisvadieniais skalbdavo ir lygindavo. Mano mama, kaip Dievas, galėjo būti keliose vietose tuo pačiu metu, o dabar miegojo atsijungusi, tarsi mirusi. Pamiršau, ko atėjau, ir vėl išsliūkinau į lauką. Buvo karšta diena, kai visur aplink tuščia, kai, kad ir ką veiktum, niekas nesiveikia. O dar tas šuo. Kai karštyje mašinos pritilo, kai neliko nė mažiausio vėjelio, lojimas orą vėrė kiaurai, ir aš mąsčiau apie miegančią mamą, apie pravirą langą, kurį gal reikėjo uždaryti, ir apie tėvą, kuris jau turėjo grįžti pardavęs varžtus ir vinis, bet niekaip negrįžo.

Prie zaporožiečio pamačiau Julę. Atsisėdusi ant kelkraščio krapštinėjo šašus. Pamojau. Julė tingiai pakilo ir žingsniavo per gatvę glostoma karšto oro bangų. Pasakė, kad dėdė neaišku kur dingęs. Išėjo dar vakar.

– Padaryk ką nors, kad šuo nutiltų, – paprašiau.

– Ką?

– Nežinau, duok dešros.

– Neturiu. Pati duok.

Pravėriau duris. Mama dabar gulėjo ant šono. Šaldytuve radau virtos dešros. Išėjusi laukan atkišau Julei vėsų gabalėlį, bet ji tik vyptelėjo:

– Pati ir paduok.

– Tingiu.

– Netingi, tau ten neleidžia.

– Neleidžia, bet ir tingiu.

Besiginčydama su Jule nė nepastebėjau, kaip šuo nutilo. Pro akis nurūko žydras pienovežis, o vilkšunis neišleido nė garso. Trumpą akimirką gatvė paskendo absoliučioje tyloje. Retai taip nutikdavo.

– Nu, myžne, eini ar ne?

Žvilgtelėjau į tolį, ar negrįžta tėvas, dirstelėjau į pravirą langą, pro jį matėsi plika mamos koja. Jau iš lauko mašina atrodė apgailėtinai – aprūdijęs metalo gabalas ant plytų, išsuktomis lempomis, aplipęs purvais ir pernykščiais lapais. Aplink tvyrojo nenusakoma smarvė. O salone parudusio porolono burbulai vėrėsi kaip skauduliai. Ant priekinės keleivio sėdynės stovėjo kibiras su vandeniu. Vairuotojo pusėj – apmusijęs dubuo. Visur pilna šūdų. Šuo gulėjo gale, nusukęs snukį į kampą. Kailis – nusišėręs. Vietomis švietė plikos dėmėtos odos plotai. Juos išvydusi, žengiau porą žingsnių atgal. Julė apėjo mašiną ratu, kad žvilgtelėtų pro kiekvieną langą, kelis sykius kumščiu padaužė į stiklą.

– Jis mirė, – pasakė daktarės balsu, lyg mirtis būtų kažkas, su kuo susidurtų kiekvieną dieną, atidarė dureles, giliai įkišo ranką ir palietė šuns uodegą.

– Dar šiltas.

Taip mes ir stovėjome prie mašinos, nežinodamos, ką daryti.

– Reikės kastuvo ir didelio kryžiaus, – pasakė Julė.

Laidotuvės buvo mėgstamiausias mūsų žaidimas. Laidojome viską, ką tiktai rasdavome. Netvėrėme džiaugsmu, kai verandoje aptikau negyvą pelę. Užkasėme ją po obelimi ir Julė atsiklaupusi ant kelių meldėsi. Reikėjo laiko, kol suvokiau, kad, kasdama po žeme visokiausius daiktus, Julė kartojo vaizdinį, kaip juodai apsirengę vyrai mažose kaimo kapinaitėse užkasa jos mažąjį brolį.

Prisėdome ant kelkraščio. Rankoje vis dar laikiau virtos dešros gabalą, šiltą ir glitų. Julė rakinėjo šašus. Iki mokyklos buvo likusios vos kelios dienos. Ant kėdės kabėjo sukrauta mano kuprinė. Pamaniau, kad Julė turbūt nemoka skaityti. Ji sakė, kad moka, bet nenori. Per vasarą spėjau tą mergaitę nemenkai perprasti: ji gebėjo padaryti įspūdį temomis, kurias išmanė, ir apsimesti, kad kitos tiesiog neegzistuoja.

– Tu tikrai nemoki skaityti. Jeigu neskaitysi, būsi dvejetukininkė ir dirbsi valytoja, – pasakiau taip, kaip man buvo sakiusi mama.

Man besakant šitą bjaurastį, prieš akis išdygo juodas šuns snukis. Tai – paskutinis vaizdinys, visa kita ištirpo karštyje.

Mamos plaukai lenda į akis. Ji mane kažkur nešasi. Bijau atsimerkti. Šuo vis dar loja. Man nieko neskauda. Mes važiuojame. Užvertusi galvą pro langą regiu sunkų debesį, paremtą pakelės kaštonų viršūnėmis. Iš elektros stulpų auga laidai, po pastogių keteromis raitosi vamzdžiai. Vamzdžiuose auga samanos ir pakalnutės.

Kol miegojau, karštis pratrūko siaubingu lietumi. Tame mieste, kuris jau merdėjo dar iki galo negimęs, nuotekų šulinyje prie aštrios sankryžos liko daugiau nei pusė mano rodomojo piršto.

Kai grįžome iš ligoninės, šuns zaporožietyje nebebuvo, nebuvo ir stiklo, virš kurio jis kišdavo savo juodą snukį. Tik nuo galinio sparno iki pat žemės tįso juodas kraujo dryžis.

Iš kaimyno durų plyšio kyšo cigaretė. Spragt, ir ji įkrenta į balą šalia šviežiai supilto žemės kauburėlio.

– Sakiau, kad čia nereikia tos Čigono mergiotės, – sako mama, – mano vaikas nebūtų ten ėjęs.

Tėvas padeda galvą ant stalo, tarytum ruoštųsi miegoti.

– Jei būčiau buvęs namie, aš būčiau pamatęs, bet tau reikėjo, kad pardavinėčiau vinis.

– Ir koks velnias man davė užmigti? Koks prakeiktas velnias? Gerai, kad kairė, ačiū dievui, kairė.

Pirmą ir paskutinį kartą mačiau mamą verkiančią. Atrodė, kad visas jos kūnas – viena didelė skausmo talpykla, kad skausmas teliūskuoja joje kaip kibire teliūskuoja nešamas vanduo.

– Man nieko neskauda, – sakau.

Tėvas pakelia galvą:

– Į mokyklą eisi kitais metais.

Po šitų žodžių pasijutau taip, lyg man kas būtų išskobęs vidų.

– Man nieko neskauda!

Savaitgalį mamai išpuolė laisvadienis ir ji apsivilko žalią suknelę. Visi trys nuėjome į restoraną. Už baro žvilgėjo buteliai gražiomis etiketėmis, po lempomis raitėsi dūmai. Prie raudona staltiese užtiesto stalo valgiau ledus. Mama pasilenkė, kad tėvas pridegtų cigaretę ir pasakytų:

– Tau tinka šitie trumpi plaukai.

– Ai, nenusišnekėk.

Šitie trumpi plaukai jai iš tiesų netiko.

Julės daugiau nesutikau ir apie ją neklausinėjau. O šuo… Kurį laiką maniau, kad jį nušovė kaimynas. Man netgi vaidenosi trys šūviai, dusliai nutylantys zaporožiečio salone.

Kaip viskas buvo, sužinojau vėliau.

Tėvas verandoje rišosi batus. Pastebėjęs, kad žiūriu, davė man druskos kristalą su raudonu karoliuku viduje ir po pažastimi pasikišęs skėtį išėjo. Naktį pro miegamojo durų apačią veržėsi cigarečių dūmai. Mama bendradarbei pasakojo apie tėvą, kaip jis stovėjo su kirviu rankoje ir nieko nedarė.

– O aš tą peilį – iš visų jėgų. Žiūrėk, dar dabar atsispaudęs delne.

Aš prarijau druskos kristalą.

Antrąsyk į mūsų namą sunkvežimis įvažiavo per liūtį. Šįkart smūgio būta kaip reikiant. Kambariuose pažiro stiklo šukės, ir erdves užliejusi drėgmė aplaižė viską, ką turėjome. Skylę lange tėvas užklijavo mėlynu maišu. Po liūties išlindus saulei, kambariai nusidažė mėlyna spalva, kurioje šukės žėrėjo kaip vitražai. Visa kita – tik vaizdų nuotrupos. Iš lentynos išmuštos knygos – dauguma jų gulėjo pavadinimais į apačią, po sofa pastipusios musės, kurias tyrinėjau per tėvo lupą. Pro nėriniuotų kelnaičių kraštą išlindę mamos gaktos plaukai, kai ji pasilenkusi šlavė pilkšvus tinko miltelius. Jiedu su tėvu dirbo be žodžių, nesitardami. Atsirėmusi į sieną, visa tai regėjau kaip kažką, kas vyksta ne man, lyg matyčiau ne tikrovę, o atspindį.

Mama tiesia link manęs ranką. Maniau, kaip visada, priglaus delną prie kaktos patikrinti, ar nepakilo temperatūra. Bet ne. Ji atsiklaupė priešais mane ir paklausė taip, kaip niekada neklausdavo:

– Kaip tu jautiesi?

Aš atsakiau taip, kaip niekada neatsakydavau:

– Keistai.

– Nieko čia baisaus neatsitiko. Gausim naują langą ir tu eisi į mokyklą kitais metais. Jau viską mokėsi. Gal net priims iškart į antrą klasę.

Aš linktelėjau, nors keistai jaučiausi visai ne dėl lango, ne dėl mokyklos ir netgi ne dėl piršto. Tiesą sakant, greitai pripratau jo neturėti.

Kai atėjome pas gydytoją ištraukti siūlų, ant kabineto lubų pamačiau mažytes žvaigždutes. Tai buvo saulės atspindžiai, atsimušantys nuo stalą dengiančio stiklo. Prisėdau ant kėdės šalia. Mama trumpais sakiniais pasakojo apie tvarsčius ir nuskausminamuosius. Ant stalo pūpsojo krūvos ligos istorijų. Sesutė kuitėsi tarp tų knygelių, kol rado maniškę ir atidėjo į šoną. Perskaičiau raudonu tušu be galo dailiu šriftu išraitytą savo vardą – Elena. Šitaip gražiai užrašytas, mano galvoje jis nuskambėjo kitaip nei anksčiau – ne kaip vaiko, o kaip seno žmogaus. Tais laikais dokumentuose nurodydavo ir tėvo vardą. Kortelėje jis buvo parašytas smulkesniu, bet ne ką mažiau dailiu šriftu. Tas vardas nebuvo mano tėvo.

O dabar – vėl vasara. Prie atlapotų vartų pridegu mamai cigaretę. Nešikai krauna dėžes į baltą autobusiuką. Į degančias lempas bumbsi naktiniai skraiduoliai. Sėdame į mano subaru ir pasileidžiame autobusiukui iš paskos. Prietaisų skydelyje caksi posūkio signalas. Įsilieju į eismą ir įjungiu autopilotą. Radijas groja „Fields of Gold“. Pagarsinu, kad mama nesugalvotų nieko sakyti. Autostrada tiesi, asfaltas lygus ir sausas.