literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Novelės

1993 m. Nr. 5

Žiemos debesys

Vis dar stebiesi savo gajumu, žilas jaunuoli? Apšerkšnijusioj prieme­nėje nukabini virvę ir trauki į mišką malkauti. Eidamas kažkodėl galvoji apie Vogėzų kalnus, kuriuose niekad nebuvai.

Štai tu jau ant miško gūbrio, sniegas šviečia pro švarius kamienus, o kokio pusantro tūkstančio metrų aukštyje ir žemiau plaukia šėmi žiemos debesys. Juos reikėtų kruopščiai aprašyti, nufotografuoti ir nufilmuoti, sudėti dainas, išleisti spalvotą „Debesų albumą“, o pačius gražiuosius – tuos rausvus ir žalio dūmo spalvos – saugoti atminty amžinai: tokių debesų daugiau nebebus!

Tik iš kur tu tai žinai, niekad nebuvęs Vogėzuose, Beskiduose, net Ardėnuose nesilankęs? Ak, tai visai kas kita, be galo teisingai sakai pats sau, tai nesulyginami dalykai. Šitie debesys kvepia kadagiais, šlapiu smėliu, šviežiu sniegu ir vos vos dvelkia žvėrių muskusu.

Bet malkos. Kiti turi rogeles, net arklius, o tu tik šitą nykščio storu­mo virvagalį. Užtat čia, ant gūbrio, surandi savo kablį šakoms laužyti. Tiek puikių, sakingų sausšakių – traškių irgi kvepiančių. Tokios be dūmo ir degdamos net svaigina. Kitaip nei debesys. Ant jų nereikia pilti brangaus žibalo. Žibalas skirtas lempai, jo nebedaug. Taigi kablys, ilga kartis su metaliniu kriukiu gale, laibajame. Užkabini nužiūrėtą šaką, įsiręži, įsitempi visu kūnu, kitą sykį net pakimbi ore ir… trioookšt! Virsti į sniegą, o šalia ar tiesiog ant tavęs nukrenta šaka…

ilgai sėda sniego dulksna. Kliegia kėkštas, tolyn sprunka voverės su voveriais, o tu jau dairaisi naujos šakos – dar sausesnės, dar gražesnės!

Šitaip malkaujant galima išsiugdyti net šiokias tokias estetines pažiūras! Mistines pažiūras ir gan primityviu būdu apgauti save – buities nėra, ją sugalvojo kiti. Tie, kurie turi mažiau laiko ir daug pinigų. Tie, kurių nebaugina degtinės ir tabako kainos, kurie nedejuoja, kad žmonės jau nebeperka knygelių, paveikslų it gaidų. Žinoma. Kvaila pirkti gaidas, kai stinga riebalų. Vatos irgi nėra. Ko, ko? Vatos, vatos! Ža­dėjai juk pradžios mokyklai, tuoj Kalėdos! Eglutei jiems mat reikia, dar kaži kam. A, maskaradui. Na, tiek to, nėra tai nėra. Trioookšt! Hop!

Drrruuumninim!

Ė, betgi sugriaudėjo! Vos girdimai, toli. Drruuumm! Štai dar kartelį. Dar kartelį! – sakė pradžios mokyklos mokytoja, kuriai žadėjai kalną vatos, nejau gaila, dar kartelį! Drum. Nuje, žiemą būna tokių griaustinių, labai retai, bet pasitaiko, pasitaiko. Betgi šalta dabar, skaidru. Ir griaus­tinis. Ogi nieko nepaprasto: kažkur šaltas frontas susidūrė su šiltu frontu, trenkėsi vienas į kitą kaktom ir štai – drruuum! Bet jau nutilo, baigta. Reikės kam nors papasakot. Gal net tai mokytojai. Šaltis, pusbadis. Londonas nė nežada padėt, o širdies neskauda – drruuuummm!

Štai tie debesys! Jie neplaukia, o teka: dabar danguje aiškiausiai matyti nuolydis – jie teka iš viršaus nuožulnuma, atsidaužia į kitus de­besis, truputėlį susidrumsčia, pajuosta ir vėl subaltuoja jau tolėliau. Ver­dasi tarsi dūmai iš pakuros – tiršti, riebūs. Užspirginęs tokius beveik galėtum valgyt. Tik apie jokį valgį nedera dar galvot – pirmučiausia reikia parsivilkti malkas. Štai jau surišai jas virve, suveržei, primynęs aulinio padu. Dabar ant peties tą virvutę ir jau tempk, tempk!..

Bet ne. Reikia nueit prie Grūdos žiočių ir, išgėrus šlaką, užsigert šal­tinio vandeniu. Kaip obuolį sukrimst svogūną: kad dvoktum ar kvepė­tum – kaip kam.

Jau tie debesys. Tiek apie juos pripaistyta, pripliurpta! O juk juose nei krizių, nei stagnacijų. Nei klasių kovos. Teka sau ir nuteka. Kaip Vogėzuose. Kaip Ardėnuose ir Beskiduose.

Palik šakas! Niekur jos neprapuls, čia ne miestas. O prapuls, tau dar užteks.

Eik, eik prie Grūdos žiočių, prie Gnedos žiočių, Nilo žiočių, keliauk į Ronos ar Volgos deltas, debesys seks iš paskos kaip vilkai, kol išsekęs parkrisi ir jie prarys tave!

Štai čia. Čia vasarą gulėjai po alksniu su Gedos tomeliu po galva. Gulėjai kaip negyvas, aptūptas muselių ir mašalų. Kiek ėjo prošal, nė vienas nestabtelėjo. Net toji mokytoja! A, ji buvo su vaikais, nepatogu mat. Gulėjai – kojos vandeny, liemuo klane ir tik galva ir pečiai ant žolės. Taip nuilso rankos, kad nebepakilo baidyti tų gyvių. Sliekai suės! – suktelėjo toks vaikas. – Kirmėlaitės!

Ak, vaike! Ak, vaike, vaike! Dievas duos, ir tu kada nors taip gulėsi, ir tavo vaikas, ir tavo vaikų vaikai… Taip jau be galo, kaip tie žiemos debesys. Tik – jokios nevilties! Kai jau gerai suvoki kokią neišvengia­mybę, niekas nebaisu, niekas nebeįstengs nuvilti. Tai ar tikrai čia? čia, čia, antai rausvas alksnio kamienukas – juk jį nulaužei tada keldamasis. Pasvyravai ir nubridai į kitą krantą titnagų rinkti, juokindamas žmones. Žmones, žvėrelius irgi paukštelius.

Kaip jie lekia, pasiutėliai! Tarsi nespėtų pamažu slinkdami. Tokia jų, debesų, prigimtis. Kai pagalvoji, romantikų ir niekdarių pramanas, bet apie juos prabyla mokslas, vis dėlto koktu. Susidarę, girdi, iš lašelių… Kokie čia lašeliai, po perkūnais, jei griūva, sminga žemyn kaip lavina, kaip švinas ir plienas, atmiešti sidabru ir auksu. Metaliniai žiemos dantys, kramtantys tokius kaip tu, nė nejusdami mėsos ir kaulų. Rastum ten ir kobalto, vario, rūgščių gal visokių – chemija irgi viską paaiškintų, ypač šiais apšviestais laikais. O iš tų debesų būtų galima gaminti puikiausius baldus – minkštus, lengvus, patogius, visaip sukiojamus ir kilojamus. Juos būtų įmanoma nešiotis visur, kur tik eitum. Visur galėtum prisnūst nuvargęs. Vienas kvailys taip ir pasakojo prie butelio: skrendu, sako, lėktuvu ir matau pro iliuminatorių: guli ant minkštasuolio toks ponas – girtas, be abejo, čepsi lūpom ir šypsosi per miegus… Niekai, žinoma, taip nebūna… Kita vertus, kodėl gi ne? Mokslas irgi ne viską gali paaiškinti. Ypač šiandien, tokiais sujauktais laikais. Anksčiau viską o viską išmanė, šiandien nebe. Tokiais painiais atvejais jis, mokslas, be galo sutrinka, išrausta, ima mikčioti, taukšti nesąmones. Arba tiesiog užpila frazių srautu. Numoji tik ir eini sau. Kur akys mato, kur kojos veda. Ne, tik juokas: mokslas ir gyvenimas! Tiek lengvatikių aplink, kad mirk iš juoko!

Tai jau guli ant sniego, žilas jaunuoli, jau guli! Ar gražu?

Plauks, oi dar plauks ir tekės tie debesys, smigs vis žemyn kriokliu– kais, puls slenksčiais, bet juk pasaulyje visuomet rasis analogų, taip irgi teigia tasai mokslas. Mokslas pavirtęs į pleiskanotus, akiniuotus vyrus įdubusiom krūtinėm ir ne kaži ką geresnes moteris – tik pabandyk neigti analitinius jų protus ir dvišakus liežuvius! Suvirškins kaip kirminą, jei tik turės laiko. Irgi nė nepajus.

Gulėk, jei guli. Malkos palauks. Kablys juk savo vietoje.

Dabar jie ritasi kaip vikšrai.

Keli sustojo ir žvelgia į tave iš viršaus. Nulėkė. Liko tik vienas ka­boti, atsiskyrėlis. Panašus į beždžionžmogį – kojos, rankos, gauruotas. Ataugėlė, kur kitados raitės graži riesta uodega. Tokių dar gali sutikti patiltėse ir turguose, irgi ne retenybė. Žiū! Ką jis ten daro? Kodėl nesiveja saviškių? Begėdis debesis kasosi sau užpakalį, pučia pilkšvą garą, nuodingas dujas leidžia. Aiškiai prisiputęs. Girtas kaip dūmas debesis.

Dabar, kai šis sustojo, aiškiausiai matyt, kaip greitai slenka kiti. Ir jau nė truputėlio nenustembi, kai iš jo nusileidžia tavoji virvė – lygiai tokia pati, kuria suveržei malkas. Aiški provokacija! Virvė leidžiasi vis žemiau virš gulinčio tavęs… jau kadaruoja tokiame aukštyje, kad kils­telėjęs ranką nutvertum galą. Taip ir pasielgi – stveri, įsikimbi, stojiesi, apsivynioji tą virvę kojom ir rankom ir sliuogi, sliuogi, sliuogi. Delnai kaista, kojos pinasi, kaktą išpila prakaitas… užtat kaip nuostabiai atrodo miškas, žiotys, trobos su kaminėliais ir apšerkšniję beržai!

Kelio atgalios nebebėr! Lipk, kopk aukštyn, malkautojau, šūktelėk iš aukštybių savo droviajai mokytojai, pažerk jai sniegą! Dangus juk šiuose kraštuose visai neaukštas. Tik mokslas ir šįkart pasišaipytų iš tavęs: to­kius triukus, girdi, Indijoje išdarinėja kiekvienas vidutinių gabumų jogas ir šiaip fokusininkai, tai visiškai nesunku. Imama žmogų galinti išlaikyti virvė…

Ė, o gal pasileist atgal? Maut į mišką, kol nesutemo, parsivilkt kuro, užkurt krosnį, užkaist arbatinį? Pasikviest tą mokytoją ir viską jai išklot? Ak ne! Nesupras ji. O ir kas čia beliko – keli sprindžiai. Ypt, ypt, dar keli pastenėjimai ir didžiai patenkintas jau sėdėsi ant to debesies kraš­telio, papusi delnus ir…

Ir – nieko! Ypt, ypt. Ir kai lieka tik užsikeberioti, tarsi ant palangės, virvė smukteli žemyn gal pusmetrį, nukrenta kaži koks dangtis, ir iš debesio ūžteli lavina sniego! Na, argi ne provokacija?! Sūriausiais keiks­mais čia nebeišsiversil

Ta lavina tave mala, sukalioja, varto, neša, ir kai iš svaigaus aukščio dribteli kaip pėdas ant tavo suneštos šakų krūvos, atšoka akių vokai, tu dar spėji išvysti skliaute sužibusią žvaigždutę – rausvą kaip anų nekonvencinių debesų laibi krašteliai. Šįkart ji tavo ir niekieno daugiau.


Šiltas ruduo

Nedaug kas beatminė tokį šiltą rudenį. Kad ir grybštelėti ugnies, lapai, rodos, nė nesirengė kristi – sultingi, stangrūs džiugino akį geltoniu bei raudoniu, dar labiau ryškindami likusią žalumą. Ir tai kone lapkričio vidury. Po Visų Šventų, po seniausiai pamirštų „spalinių“! Tais metais laikraščiai po kurio laiko vėl prisiminė Černobylį: pasirodė pirmieji aiš­kus mutantai. Ne, ne pas mus, kažkur į pietus nuo Gomelio, o ir apie Černigovą. Čia veršio didumo zuikis, čia sulig žalčiu kirmėlaitė. Visos tos naujienos buvo spausdinamos „Pabirų ir įdomybių“ skiltyse, šalia pranašysčių apie pasaulio pabaigą, galimus susidūrimus su asteroidais – skaitytojas prie visko įpranta, lengvai jo neįbauginsi!

Paskutinę vėlyvų atostogų dieną išsirengiau į mišką, o kad iškyla būtų turiningesnė, nutariau aplankyti savo sodyboje už Nemuno kiurk­santį jaunyvą kompozitorių. Malonus, šnekus vyrutis, tik be laiko ėmęs vaikėti. Juk žinojau: vėl trauks iš komodos bajorystės dokumentą, bir­byne kvies iš pirkios kampų taip sunkiai prisijaukintus žalčius, lakins juos pasterizuotu pienu, o tada jau vyniosis juos ant rankų kojų ir ban­dys vynioti man. Bet jau nueisiu, užsuksiu, seniai prisižadėjau!

Išsirengęs miškan, visuomet imuosi peilį. Kad ir duonriekį, koks po ranka. Gal lazdyno šmaikštį išsipjausiu, gal šaknį kokią, o ir šiaip. Maža kas. Su peiliu, vis su. Išgėriau butelį giros, brūkštelėjau rankove per ūsus ir išėjau.

Ankstyva priešpietė, žydrynė, dar šilta saulė. Drumsta Nemuno juosta tarp gelsvų kalvų. Nusivilkau brezentinę striukę, pasėdėjau ant aukšto gelžkelio pylimo ties seniai sugriautu tiltu – kokie toliai, aidai, ūkai! Švarkelius nusimetę mokiniai netoliese klausėsi lieknos mokytojos pasakojimo:

– …tuomet lietuviai aukščiausiam kuore uždegdavo ugnį. Taip perspėdavo kaimynus apie artėjantį priešą…

Didgalvis, plikai nusiskutęs berniukas šaukė:

– Ir mes užkurkim, ir mes! Aš turiu degtukų!

Kitame Nemuno krante stūksojo dvikupris piliakalnis. Pabandžiau įsi­vaizduoti jame liepsnojantį kuorą, bet prieš akis kažkodėl iškilo į cerkvę su kupolų svogūnais panaši Černigovo geležinkelio stotis – kokia ji man kitados pasirodė kraupi! Didžiulė, aidi, purvina, kupina pavojų – tam­siose laukiamosiose salėse gąsdino net Šiškino meškiukai… Prisiminiau tuščias konservų skardinėles, prirakintas prie gazuoto vandens automatų, ir tualeto pasieny įmigusį vyrą – man įžengus, jis prasimerkė ir iš mažo buteliuko siūlė išgerti balzgano, aitriai kvepiančio skystimo. Tai buvo senokai, dar prieš visus černobylius ir revoliucijas.

– O! – tarė mokytoja, pažinusi mane. – Jūs tikriausiai traukiat pas kompozitorių J.?

Nenorom patvirtinau: teisybė, pas jį. Ji kažkodėl atsiduso, tikriausiai mielai būtų palikusi savo mokinius ir ėjusi kartu.

Vos įžengus miškan, į mane plūstelėjo tvanka, taip būna miškuose nebent rugsėjo pradžioje, kai grybai tiesiog akyse lenda iš spyglių ir samanų, ir dabar jų buvo pilna prisėta – vienos meškutės!

Išspjoviau šmaikštį ir mosikuodamas juo žygiavau pačia panemune – .žemai, upės vagoje, išvydau juodą žvejo valtelę ir jos dugne užsnūdusį. Tai bent lapkritis!

Štai ir tiltas. Už jo – serpantinu išmetęs senkelis, grįstas lauko akmenimis. Tuščias, jau beužželiąs. Nukasus kalną kelias į rytus sutrumpėjo bent puskilometriu, bet dabai man pasirodė, kad naujuoju tiltu ir neva greitkeliu riedančios mašinos važiuoja vos vos, be garso, tarsi nebyliam kine. Tik kai viena visai šalia supypino, šastelėjau prie turėklų.

Ėjau senkeliu, pačiu viduriu, vis rasdamas ką prisiminti. Antai kadaise sulaužiau slidę. Ten vos neprigėriau, išvirtęs iš baidarės. O štai ten, ties anuo kelio posūkiu, dar prieš karą nuo šlaito nudardėjo cirkininkų sunkvežimis – tiesiai į gilų slėnį. Aš, tiesa, dar nebuvau bet apie įvykį miestas kalbėjo net po karo! Cirkininkai, kad ir kokie mitrūs, užsimušė, žuvusiuosius iškilmingai palaidojo mūsų miesto kapi­nėse, garbingose vietose. Bet po gero pusšimčio metų juos netikėtai išsi­kasė kažkokia Vyriausioji Cirkininkų gildija ar komitetas. Išsikasė ir išsivežė laidoti kitur: buvo mat nutarę visus šios rūšies (ar srities?) me­nininkus sulaidoti greta. Tai ir davėsi po visą Lietuvą, ieškodami tokių kapų. Šyptelėjau pagalvojęs: jei žmonės sumanytų iš naujo perlaidoti visus degtindarius, batsiuvius, provizorius, gaisrininkus… žvejus ir muzikantus? Tai būtų vargo! Ir sąmyšio, žinoma.

O, šit ir sodyba. Tuščia, tylu. Nei užburtosios birbynės garsų, nei žal­čių šnypštimo.

– Očiačia, opapa! – šūktelėjo kompozitoriaus močiutė ir peržengė slenkstį. – Nėr jo, nėr! Atalakė iš miesto kaži kokis su mažu avtobusu i isivežė! Grot, grot. A alaus gersi?

Išgėriau butelį vėsaus alaus, skaniai atsiriaugėjau ir atsisveikinau nė kiek nenusivylęs. Nėr tai nėr. Nuo kalno dar nužvelgiau slėnį, tiek kartų regėtą! Išaugę medžiai jau visai užstojo upę. Užtat pačiame horizonte pilkavo daugiaaukščiai, niūrūs net iš tokios tolybės.

Antai, dar nenuimti griežčiai. Kokia didelė rupūžė tupi po lapu! Veik permatoma oda. Pasilenkęs, rodos, mačiau, kaip kraujo apytakos ratu srūva lipnus rupūžiškas skystis. Išsprogusios akys piktai žvelgė į mane – ko tau? Eik, kad eini!

Leidžiantis serpantinu, dabar tai jau tikrai be garso, mane pavijo lengvoji mašinėlė – leidosi išjungtu motoru ir sustojo.

Išlipo garsus muzikas, jis irgi ieškojęs kolegos. Žinojau jo vardą ir pavardė, buvau net klausęsis jo kūrinių, bet asmeniškai nebuvom pažįs­tami. Kad ir didis, čia, ant kelio, jis nė kiek nesipūtė.

– Sveiks! – riktelėjo vos išlipęs. – Rūkysi?

Stovėjom, rūkėm, žvalgėm slėnį ir jau matomą Nemuno juostą. Paaiškėjo, kad jis vos prieš kelias dienas grįžęs iš Balkanų.

– Ko tie mūsų žmonės nori! – protingai kalbėjo kompozitorius. Aha, prisiminiau, prieš mėnesį jis buvo paskelbtas Planetos Žmogumi Nr. 00000059. Kažkodėl įsidėmėjau tokį ilgą numerį.

– Ko jie dar nori! Ramu juk pas mus. Žalia, žavu, niekas nešaudo, nesivaiko vienas kito! O ten… pyškina iš už kiekvieno kampo.

Nuoširdžiai pritariau jam; tikra tiesa, mūsiškiams viskas smirda, viskas neskanu, tik ir žiūri, ką čia dar nugvelbus, apstačius, papirkus! Kokiam nors grožiui niekas tiesiog laiko neturi. Tik koks valkata pražiota burna rydamas lietų ar džiovindamasis atokesniam paupėly, dar vis ką nors tokio pastebi. Kas tiesa, tai tiesa. Muzikas pritariamai palingavo galva.

– Žinai, – jau tyliau prašneko jis. – Kas ten per žmonės! Žemė dunda, stiklai dreba, o jie… supranti, jie kone visų akivaizdoj…. nu, duodam kaip šunes!

– Ten klimatas kitoks, – atsiliepiau. – Ten šilta!

Užmindėm nuorūkas. Jis nuoširdžiai siūlėsi pavėžėti mane, gal net šitiek užsigavo, kai nesėdau į mašinėlę. Bet taip jau buvau nutaręs – ir namo pareiti mišku.

Grįžau į savąjį krantą ir vėl žengiau pažįstamu taku. Tas muzikas buvo įsiūlęs gerą mauką stipraus gėrimo, tada pakeliui suėmė tokia snūdą, kad neištvėriau ir priguliau šalia storulės, kerpėm aplipusios iš­vartos – alksniai retai kada tokie stori užauga, išvirsta jauni. Gerokai snūstelėjau, nubudus saulė jau vos šmėžavo tarp kamienų. Bet dar netamsu.

Atsisėdau, pasirąžiau – tai gražus ruduo! Ir – kaip gera, kad čia nei Libanas, nei Sudanas! Kai išsikraustė rusų desantininkų pulkas, miško nebedrebino jokie sprogimai ir automatų papliūpos. Kur buvo jų šaudykla, dabar įrengta milžiniškas turgus. Aūūū! – nusižiovavau ir dar sykį pasi­rąžiau. Laikas kilt. Dešinės rankos pirštais apčiuopiau prie alksnio pri­augusią kerpę – didelę kaip skriblius, šviesiai rausvą. Dar jauną kerpę – šviežią ir minkštą. Kitur tokias netgi valgo. Spustelėjus iš jos ėmė sunktis balkšvas skystis. O ant piršto liko rausva žymė.

Nežinia, kas kartais šauna žmogui į galvą. Suėmiau šalia gulėjusį savo aštrųjį duonriekį ir tvirtai suspaudęs medinę rankeną smeigiau į tą švelnią kerpę. Norėjau perrėžti ją pusiau. Nei reikėjo man jos, nei ką – šiaip sau!

Viena ranka prilaikydamas kerpės kraštą, perrėžiau ją kiaurai. Omai pasigirdo toks veriantis klyksmas, toks kliegimas, kad peilis pats iškrito iš mano rankos, o aš pašokau tarsi katapultuotas. Kas gi čia darosi?! Viešpatie! Iš kerpės kuprelės atsivėrusi raudona, karšta burna šiepė bal­tus dantis ir klykė! Drebėjo rausvas liežuvėlis, o ten, kur aš ką tik rėžiau peiliu, į samanas virto kruvinos gleivės ir plonos, melsvos kažkokio gy­vūno žarnos! Kraujas kliokė kaip iš ką tik paskerstos kiaulės!

Po kelių akimirkų tas siaubingas riksmas nutilo, tik liežuvėlis vis dar tebevirpėjo – neįstengiau atitraukti nuo jo akių. Bet ir jis palengva su­stingo, pro tą baisią burną vėl kliūstelėjo tirštas kraujas.

Viską aš ten palikau – peilį, striukę, artipilnį pakelį brangių cigare­čių „Ramon“. Tik pribėgęs pylimą stabtelėjau. Tik tada nusibraukiau kruvinus pirštus į šiurkščią žolę.

– Kelinta jau valanda? – paklausė toji pati mokytoja. Ji žiūrėjo į mane ir vos šypsojo. – Juk aš žinojau, kad jūs šituo keliu grįšit.

Pasukom prie jos automobiliuko. Ačiūdie, kai kas dar moka gerbti tylinčius žmones. Bet kai mes užkopėm šešiolika laiptelių į jos nuomo­jamą kambarį už parko, kraują ji vis dėlto pastebėjo.

– Susižeidėt? – blykšdama paklausė, o aš ėmiau taip drebėti, taip purtytis, tarsi iš jos mažytės burnos būtų pasigirdęs ne duslus, išgąstingas „susižeidėt?“, o anas spigus, sužeisto plėšraus žvėrelio klyksmas. Šokau į virtuvę ir sugniaužiau dar didesnį nei manasis duonriekį.

– Nesiartink! – sunkau kiek įstengdamas. – Tik pabandyk! Vieną aš jau nudėjau!

Ji vis tiek artinosi, jos burna kartojo vieną kaži kokį žodį.

Tik kai užsimojau peiliu, mokytoja suspigo (lygiai taip pat!) ir at­šoko.

Sviedžiau peilį aslon, atbulas išvirtau laukan, nusiritau laiptais ir pa­sileidau bėgti sutemusiu, plūktu parko taku, kol užkliuvau už šaknies ir išsitiesiau. Patikėkit, daktare, daugiau aš tikrai ničnieko nebeprisi­menu!


Ką mes radome negyvėlio kišenėse

Trečia diena slydinėjom paupiais, patižęs sniegas nakčia vėl susting­davo į plutą, šaltiniuoti šlaitai apledėdavo. Upė plūdo sulig krantais. Žvejų takai apsemti, brautis sunku. Užtat niekas mūsų nestabdė, nerei­kalavo parodyti nei leidimų, nei pasų, nei lytinių organų. Sunkiai įkurdavau laužą, o įkūrus vis tiek nebuvo ramu – sklido rimtas gandas, kad apylinkėse siaučia gauja iš Gudijos: plėšia, pjauna gyvulius, prievartauja vyrus, moteris ir net vaikus. Tai, girdi, kažkur nuo Uralo atklydęs būrys iki dantų ginkluotų nusikaltėlių, tokiems spjaut ant visų valdžių. Bet vengėm ir oficialių postų, kontrolių, viešesnių kelių bei kryžkelių.

Ėjom dviese – Doloresa Lust ir aš. Kvailas buvau, kad sutikau išvesti ją iš miesto. Mat ir mieste sklandė gandas: visus, kada nors viešėjusius beprotnamiuose, įrašytus į neatmenamų laikų įskaitas, naujoji valdžia vėl žada suvaryti į aptvarą, kontroliuoti ir iš naujo gydyti kažkokiais visai naujais vaistais. Oficialiai akcija vadinosi: apsaugosim visuomenę nuo psichiškai nesveikų asmenų! Visi žino, kuo tai kvepia. Siautė klaiki suirutė, prasidėjusi jau po 2000-ųjų. Dvi kadencijas buvo ramu, o dabar štai vėl. Sąskaitų susikaupė galybė, ir naujoji valdžia skubėjo jas su­vesti.

Taigi apsiėmiau lydėti Doloresą Lust paupiais iki atokaus miesteliuko, palikti ją ten pas kažkokius gimines negimines ir tada ramiai grįžti į miestą Ramiai? Kažin. Juk ir aš kadaise varčiausi tuose apartamentuose! Šiaip jau su protu susipykęs nebuvau, bet „ligos istorija“ tikriausiai kur nors liko. Ką aš žinau!

Išėjom patį nykų viduržiemį, pirmadienio rytą. Įsimečiau puskilį ar­batos, tirpios kavos skardinę, lašinių. Dar neprašvitus jau buvom už­miesty, mynėm pagelžkele, tada pasukom paupiais, kas žingsnis toldami nuo Doloresos Lust taip nekenčiamo miesto. Bėda, kad aš visiškai nebegeriau svaigalų, o arbatai virtis reikėjo laiko, ilgainiui tai pakyri. Užtat mano bendražygė maukė kaip jaunas traktoristas: daug, smagiai, neuž­sikosėdama. Nakčiai pririšdavau ją prie medžio, girtą aptalžydavau, ir kol rišdavausi savo hamaką, ji inkšdavo. Kniaukdavo, cypdavo, kandžio­davo orą, elgėsi kaip nėščia katė. Maldaudavo dar gurkšnelio, kol už­migdavo stačia, o aš migdydamasis dar ilgai supdavausi tarp dviejų pušų. Rytą atmazgydavau virves tik užvirus vandeniui; keikdamasi ji tūpdavosi čia pat ir čiurkšdavo ant sukietėjusio sniego. Praurbindavo jo plutoje plačią žalsvą skylę, paskui užmindydavo kulnimis. Kaip koks šunšunis. Arba kaip koks desantininkas. Pati vilko ant liesų pečių „kanistrą“ kvaišalo rusvo, potirščio, rodos, salsvo. Nemeluosiu: ji neatsilikdavo, necypavo net iki kraujų nusibrozdinusi veidą į apledijusį šlyną. Pasitrindavo savo gėralų ir slydom toliau. Doloresa Lust, senoji kovotoja už teisybę! Atsikišę dantys, pilkšvi plaukai, kojos prasideda nuo pažastų – tai veikiau pergamentu aptraukti kaulai. Vadinau ją „kaulų vyniotiniu“, ji nepyko. Žvėrie, užtat sakydavo rišama prie alksnio, kaip tu šitaip gali? O juk taip sutarta buvo. Neprikiši – nugrius girta ir sustirs. Buvau prižadėjęs vienas žmogui (net dabar neturiu teisės sakyti, kas jis), atvesti ją gyvą. Atvesti iki to miestuko, pasodinti vienintelėje restoranu vadinamoje smulkėje, atsiprašyti išvietėn ir dingti, dingti, dingti! Ten Doloresa jau neprapuls. Ji dar pašokdins savo tolimus, niekad neregėtus giminaičius!

Bet iki miestuko buvo dar para ėjimo. Galėjom, aišku, giria pasukti į plentą, susistabdyt kokį sunkvežimį ar pėščiom drožt, kiek čia to kelio! Tai ne, ėjom it tikriausi kvailiai paupiais, vingiuodami kartu su vaga, čiulpėm lašinių odeles, gėrėm arbatą ir vėl mynėm.

Ketvirtos dienos pavakare radom negyvėlį. Jis gulėjo ant kranto, ne­didelėje aikštelėje ties upės pusvingiu, atmetęs rankas į šalis, negyvas ateis išsproginęs į šarmotą dangų. Pirmoji negyvėlį pamatė Doloresa Lust. Spygtelėjo, užsiėmė bumą. Tada priėjusi nesmarkiai spirtelėjo koja – ar tikrai negyvas? žagtelėjo, išsitraukė gertuvę, nukliukino gerą pusę. jos akys sublizgo.

– Negyvas! – riktelėjo man. – Negyvas, nebgyvas.

– Eime, Dole, – paraginau. – Kas mums rūpi! Gal čia tų banditų darbas. Tų, nuo Uralo. Nu, kaukaziečių.

Bet ji užsispyrė. Atsitūpė, užspaudė vyriškiui akis, bandė sudėti ran­kas ant krūtinės ir kažką į jas įsprausti, bet tuojau visiškai pasigėrė ir t pargriuvo šalia. Žliumbė, šnekino negyvėlį. Ne, ji tikrai trenkta! Gal to­kias tiesiog būtina izoliuoti? Grieždamas iš piktumo dantim, rišau ją prie pušies, jaučiau, kad ji jau apsišlapinusi. Daviau užtraukt porą dūmų, užleidau ant akių striukės gobtuvą ir, nors tirtėjau iš šalčio, laužo ne­kūriau. Štai kiek kainuoja blaivystė!

Nubudau kalendamas dantim. Kovo paryčiai šalčiausi. Po pilnatim švietė gelsvas numirėlio veidas. Jis gulėjo vis taip pat atmetęs rankas, bet akys buvo užmerktos. Atrodė ramus. Kojos kiek pražergtos. Juodi pusbačiai. Platus drapo paltas. Šviesūs plaukai. Neiš­kentęs susikūriau lauželi ir išsiviriau arbatos. Rijau ją kaip liepsną ir palengva atšilau.

Prašvitus pastebėjom už krūmų pririštą luotą. Ilgas, juodas luotas, ilgas irklas su apkaustu gale. Tokiu Ir prieš srovę gali irtis. Taip ir knietėjo sėst ir plaukti Bet visur postai, visur pavojai.

Doloresa, vos atrišta, puolė prie savo smarvės.

– Ką darysim? – paklausiau, nors jau buvau nusprendęs, ką daryti.

– Paliekam, kaip radę, ir einam, – tingiai atsiliepė ji.

– Nei – atrėžiau. – Nei Paleisim jį pasroviui. Juk čia jo luotas. Paguldysim į dugną ir teplaukia.

– Kaip sau nori, – burbtelėjo ji. – Tik greičiau.

Priėjau prie negyvėlio. Jaunas dar vyras. Ne, čia ne tie kaukaziečiai jį. Pats tikriausiai. Kiekvieną rytą radijas praneša: rasti devyni lavonai. Kartais šeši, kartais net tuzinas. Savižudžiai. Buvom antroj vietoj visoje Europoj, rodos, po vengrų ar juodkalniečių. Ne, po rumunų. Dabar jau pirmi. Prisiminiau, kaip vienas žilas ponas per kažkokią sueigą šaukė: Aria, aria, išlipa iš kabinos, bėga į krūmus ir pasidžiauna! Kur eini, tė­viškėle? Quo vadis? – taip klausė jis. Ir pats atsakė: Skradžiai! Ir tai dar komunistų laikais, beveik prieš trisdešimt metų. Drąsus žmogus. Ra­šytojas ar matematikos profesorius? Nebepamenu.

Lūpa to lavono perskelta, jau pa juodus, atvipus. Paakiai patinę – aiškus girtuoklis. Nevilties akimirką ėmė ir… bet kaip? Pilki marškiniai, kaklaraištis, kelnės sulaidytos. Šundaktaris ar bibliotekininkas? Niekas nešneka apie skaitymo žalą, tai jis… Ne, tikriausiai nė nesižudė, atsiyrė, išlipo… dar maktelėjo ir nudvėsė. Irgi ne… va šalikas prasiskyrė, kaklas per mėlynas. Pakaruoklis. O gal ir luotas ne jo? Per daug man mįslių. Per daug mistikos. O dar toji Doloresa Lust, girtas galvijas, karvė nešven­tinto tvarto, su vos įžiūrimais papiukais, spokso padėrusiom akim! Argi jai naujiena negyvėliai? Kiek ji išnešė jų iš savo pusrusinio kambariuko ant kaulėtų rankų – dar leisgyvių, – kiek jau negyvų suguldė ant sniego, kad kas pasiimtų! Kiek užkasė darže vasaros metu, kad nedvoktų, ne visus ji per savo girtą galvą ir prisimena. Ir mane žadėjo nugalabyti, jei neisiu su ja į šitą žieminį žygį! Kitos nebijotum, skeltum į ausį ar paleistum juką, bet kai šitaip žada pati Doloresa, vyržudė, šešerius metus atpylus sustiprinto režimo beprotnamy, verta susimąstyti. Ne, tie vėl į valdžią įlipę komunistai gal ir gerai daro, reikia tokius izoliuoti. Tik kad jie ir čia maišo tą daiktą su pirštu. Visus ant vieno kurpalio, kaip pratę.

O juk Doloresa buvo kitados poetė, rašė eiles, spausdino jas, net knygšę išsileido. Tik vėliau taip nevykusiai ištekėjo, kad tą vyrą tiktai nukepti ir beliko, ji taip ir padarė. Menki juokai, kai Dolė šitaip varto savo akilėkštes ir dar vapa. Dabartės tai aš jos nebijau, kirvukas makš­tyse ant diržo, visad po ranka, o ir ji visąlaik pusgirtė. Ne, nė kalbos, negali būt – nakčiai tik pririšti! Dar mieste kietai sutarėm tuo klausimu. Pirmutinė mano sąlyga!

Krūptelėjau. Užnugary trekštelėjo šakelė, ir Doloresa Lust prarūkytu bosiuku ištarė:

– Koks panašus į Vaidulį.

Tikrai panašus. Vaidulis, tai yra Vaidotas, ir buvo tas velionis jos vyras. Meno kritikas ir poetas, ir dar kaži kas. Ilgaplaukis švelnus vai­kinas, ašarojančiom nuo vėjo, graudulio ir silpno vyno akim. O, kaip seniai, rodos, tai buvo!

– Nu, varom, varom, sustipsim.

O gal tikrai nevilkt jo į luotą? Kokia kvaila mintis! Besaikis skaity­mas vėl kaltas. Luotas su numirėliu pasroviui… ne!

– Geriau pažiūrėk jo kišenes. – Vėl Doloresa Lust.

Tai jau ne. Jei nori, pati žiūrėk. Jei turi ūpo. Gal rasi pinigų, jei savižudis. Bet vargu, atrodo, girtuoklis. Toks paburkęs veidas.

– Leisk, aš pati.

Tiesa, ji moka ieškoti. Dirbo kažkada moralės policijoj, kratydavo spekuliantes. Lįsdavo joms už ančių ir po sijonais. Šit, pritūpė, atlapojo paltą, prasegė kelnes. Ir jau meta viską, ką radusi, ant sušalusių viksvų. Nosinę, peiliuką, išsižiojusį cigarečių pakelį, juodas šukas, dar vieną nosinę, tabaku aplipusį saldainį… Švyst, švyst, viskas.

– Viskas. Va, vokas dar.

Vokas. Taigi tikriausiai savižudis!

Ištraukiau lapuką. Vos įskaitomai šratinuku sukeverzota: „Vyrai, karkitės, kol nevėlu!“ Ir viskas, tiek. Nei parašo, nei datos, nieko. Taip ir turi būt, kam reikės, viską supras. Ne pedantas koks. Gal net labai drą­sus vyrutis. Psichologai, žinoma, moka pilnas ausis prikalbėti, o paskui imi ir išgirsti – nusižudė toks ir toks psichologas. Buvo toks Antanas, pažinojau. Vis mėgo kitus mokyt, kaip reikia gyvent. Buvo ko! Žmona dailininkė, liaudies meistrė, vaikai aprengti kaip lėlės. Jis pats tarsi šeimos vyr. psichologas. Buity be galo mandagus, taisyklingai kirčiuodavo visus žodžius, apsiskaitęs kaip kunigas. Ir še tau: stryktelėjo iš savo ketvirtojo aukšto ant žalios žolės, dar tris dienas pagyveno, verkė, verkė visų dar spėjo atsiprašyt ir padėjo šaukštą. Bet ką čia Antanas! Guli va, raštingasis vienas! „Vyrai, karkitės, kol nevėlu!“ Nė vieno kablelio, žinoma, o šauktuką aš čia pridėjau, dabar. Mažaraštis. O gal per skubą. Mūsų protmaišiai tomus prirašytų iš šito sakinio. Motyvų beigi komentarų. Bet iš kur aš čia toks protingas? Reikia greičiau dingt! A, ji dar po apatinius naršo! Ir va, traukia kaži ką – maišiuką! Atriša, rankos ir kaulai dreba iš nekantros – kas ten? Ogi šlamštas paskutinis – pirmieji lietuviški pinigai. Šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių. Nieko jie jau seniai neverti.

Ji dar įkiša ranką į maišiuko vidų ir iškrenta – moneta. Dešimt caro rublių. Už žando kiša ją Doloresa Lust, išspjauna, dreba, nė nežino, kur dėt. Tai jau apšvarinom tave, negyvėli? Jau. Nebepaliksim. Plauksi, kaip ir buvau pažadėjęs. Į luotą jį!

Velku, sugriebęs už tiesių kojų, lieka vos įžiūrima šliūžė. Įverčiu į luotą, stumteliu tą laivę nuo kranto ir ploju delnais sau per klešnes – viskas! Luotas lėtai pasisuka ir jau plaukia – upė kaip akis. Gal greit neužklius?

Maunami Pusgirtė, pusprotė Doloresa Lust ir aš, jos palydovas, glo­bėjas, jos ponas ir tarnas sykiu! Vergas, ką jau čia.

Miestelis už penketo kilometrų, kas čia yra, kai kažkas nematomas stuksi į nugarą: greičiau, greičiau!

Kurių galų ji ėmė iš negyvėlio tą pinigą! Bet pabandyk tokiai pasakyt? Dabar, kai nepririšta, Doloresa Lust pavojinga it laukinė. Reikia jos saugotis. Nieko, smuklėj aptalžysiu, jei prisireiks. Būsim atsiskaitę už, viską. Už visą šitą beprotišką žygį.

– Pala! – šaukia ji iš paskos. Atsigręžiu. Stovi pražergus savo kartis, vieną pakėlusi ant kelmo. Užsiverčia tą savo rezervuarą, išlaižo pasku­tinius lašus, numeta ir jau vysis mane. Klupteli, pargriūva, nusižvengia klaikiu balsu ir vėl šuoliuoja. Giltinė, tikrų tikriausia Giltinė! Ša! – šau­kiu, ša, kretena! Gerai, kad jau temsta. Pasivijo. Smogiu jai į pažiau­nę, klupdau, uždengiu galvą maišu – dar spėjau! Miško keliu žygiuoja tie plėšikai. Tie kaukaziečiai iš Uralo. Musulmonai. Pro kadagio kerą, žvelgiu, koja prispaudęs Dolę. Viens, du, viens, du. Koja į koją. Visi aukšti, raumeningi. O gal tik taip atrodo? Vis po du gretoje. Juodi, ūsuoti, tik akių baltymai šviečia. Ant pečių automatai, bazukos. Priekyje dvikinkis vežimas, ir iš paskos vežimas – girdėt, kaip vaitoja, Alacho šaukiasi jų sužeistieji… Nužygiavo. It vaiduokliai pranyko.

Miestelis beveik sugriautas. Rūksta gaisravietės. Kitur girdėt raudos, dainos, girti balsai. Langai išbarškinti, durys nukabinėtos nuo vyrių, ant šaligatvių žmonių ir arklių lavonai. Še tau ir gandai. Mudu sustabdo rai­tas patrulis su raudonu raiščiu, dar du tokie su raiščiais eina jam iš šalių. Užtveria kelią, laižosi, žvelgdami į Doloresą Lust, o manęs klausia kaž­kodėl rusiškai:

– Banditov ne videli?

Švelnus minkštas kaimiečio akcentas. Kiti du jau grabalioja Dolės kaulus, – jie irgi girti.

Nykus, nuniokotas miestas. Apverstas sunkvežimis, nuplėšytos vėlia­vos. Kam čia rūpės kažkoks miškuose galą gavęs savižudis? Mudu veda Pas komisarą B. Aukštas, stuomeningas vyras. Žilas plaukas, liūdnos lietuviškos akys. Naganas ant stalo, puslitris šalia. Kaip kokiam prastam filme. Pažiūri mano Ligonių kasos pažymą, Doloresos Lust išrašą iš Psi­chiatrinės ligoninės Sunkiųjų ligonių skyriaus – tikrai paleista. Nepabė­gi. Palinguoja galva, tarsi šypteli. Matyt, ne psichų gaudynės jam čia rūpi! Bet paklausia ir jis:

– Banditov ne videli?

Purtom galvas – ne, ne. Jis veja mus lauk, dar kelia koj1 spirti – žyvej!

Vargšas miestelis. Užvažiuodavau čia su mergom prieš kokį šimtą dvidešimt metų. Alaus būdavo šviežio, vėžių. Valtys, kinas, šokiai. Vitaminai tiesiog spragsėjo ore. O dabar!

Centrinėje gatvėje kas antras praeivis svyruliuoja. Krautuvės išplėštos. Po baisaus antpuolio moterų beveik visai nebeliko – išsivarė priešai. Užtat išliko ligoninė, bažnyčia, spirito varykla, areštinė ir smuklė. Viskas, ko reikia save gerbiančiam miestui. Vedu Dolę į smuklę, ten ištarsiu jai sudie.

Prieina malonus kelneris – juodas švarkas, juodi marškiniai, kreivai parišta peteliškė, niekis! Užsakau litrą vyno, po puslitrį degtinės – dabar jau ir man galima, žygis baigtas! Dar po kotletą. Išgeriam, mirkteliu vienas kitam. Atsiprašau į išvietę, bet Dolė eina man iš paskos, lenda į tą pačią kabiną, užkabina kablį ir kyšteli man prie gerklės skustuvą – sprukt norėjai, a?

Šįkart ji manęs dar pasigailėsianti. Grįžtam į salę ir geriam geriam. Rūkom, dainuojam karo dainas. „Kur statūs krantai šiapus Nėrio“ ir – „Ąžuolėlio šakos linko!“ Sėdim iki uždarant, o kai ateina metas atsi­skaityti, Doloresa Lust kyšteli skustuvą administratoriui. Truputėlį net įpjauna riebų pagurklį, ji moka tai daryti. Ne juokas – šešeri metai užgrotiečių šaly!

Grasindama veda tą kuklų žmogų į virtuvę ir liepia krauti į mūsų kuprines vištas, paštetus, raudonųjų burokėlių salotas, žuvį. Vynus, brangvynius, degtinę.

– Ir tik pabandytum kam žioptelėti! – čia ji melsvam iš siaubo ad­ministratoriui.

Komendantas B. galėtų mus sušaudyti vietoje. Be jokio teismo ir tyrimo. Bet mudu apsikabinę einam per mirusį miestą, mormorando trau­kiam karo dainą – ir niekas nieko. Tempiu baisiai sunkų krepšį su kru­vinom kiaulių galvom ir degtine. Laša kraujas ant seno šaligatvio, tyliai lyja, netrukus ir tikras pavasaris. Mudu einam prie upės žiočių, sėdam ant hamako, supamės ir geriam.

Po vidurnakčio matau: atplaukia luotas. Numirėlis guli ramiai. Kažkas susagstė jam visas sagas, pataisė kaklaraiščio mazgą. Šviesi plaukų sruo­ga užkritusi ant kaktos – gyvas Vaidulis! Luotas sustoja, Doloresa Lust atsargiai išneša Vaidotą, paguldo jį į hamaką ir tyliai supa, svirpdama po nosim kažkokią žmogėdrų lopšinę…

Tada jau sėdam į luotą. Sėdim kaip du šešėliai – vienas vienam gale, kitas – kitam. Be menkiausio garso išplaukiam į didžiąją upę. Ji juoda, tik su žvaigždynų langeliais.

Pririšu Doloresą, siurbteliu degtinės, kramtau žalią mėsą ir prisimenu sąsiuvinį, kurį paėmiau ten. Taip, taip, kai vilkom, iš palto kišenės iškrito plonas mėlynas sąsiuvinėlis, išsitraukiu jį ir vos įžiūrėdamas mėnesienoje skaitau:

„Trečia diena slydinėjom paupiais, patižęs sniegas nakčia vėl susting­davo į plutą, šaltiniuoti šlaitai apledėdavo. Upė plūdo sulig krantais. Žvejų takai apsemti, brautis sunku. Užtat niekas mūsų nestabdė, nereikalavo parodyti nei leidimų, nei lytinių organų.“

Čia juk apie mudu rašoma! Apie mane ir Doloresą Lust! Apie mus, apie mus, pagalvoju, luotui lėtai nirstant į juodą vandenį. Bet žvaigždynų langeliai vis šviečia ir šviečia… tai ir yra keisčiausia… tai ir yra čiausia…

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Jurgis Kunčinas. Nuo Vingių Jono iki Oskaro Macerato ir toliau

2000 m. Nr. 8–9 / Ne kiekvienas rašytojas yra knygų rijikas. Ne kiekvienam tai išeina į sveikatą kaip rašytojui. Labai apsiskaitęs žmogus šiandien gali pasirodyt netgi truputėlį nepadorus. Pernelyg viską išmanąs.

Almantas Samalavičius. Ironiškas pasakojimas apie šiandieną

1998 m. Nr. 2 / Jurgis Kunčinas. Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 1997. – 272 p.

Almantas Samalavičius. Novelės romano šešėlyje

1997 m. Nr. 3 / Jurgis Kunčinas. Menestreliai maksi paltais: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 221 p.

Liudvikas Jakimavičius. „Gal tu nori, kad čia taurieji elniai vaikštinėtų?“

1996 m. Nr. 7 / Jurgis Kunčinas. Laba diena, pone Enrike! apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996. – 296 p.

Jurgis Kunčinas. Kraupi dvidešimto amžiaus pasaka

1996 m. Nr. 6 / Edgaras Hilzenratas. Pasaka apie paskutinę mintį. Vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Am­žius, 1995. – 414 p.

Renata Šerelytė. Margas prisiminimų aitvaras

1996 m. Nr. 4 / Jurgis Kunčinas. Baltųjų sūrių naktis: apysaka. – Vilnius: Amžius, 1995. – 207 p.

Jurgis Kunčinas. Laikai ir sezonai

1995 m. Nr. 10 / Bėga prošal vasara – geltonas, žalią liežuvį iškišęs, lekuojantis šuo. Rudas ir dar geltonesnis šuo, pilkas ir sulytas jo brolis, laukia ant slenksčio.

Jurgis Kunčinas. Juozo Erlicko literatūros pamokos

1995 m. Nr. 10 / Juozas Erlickas. Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu: kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1995. – 303 p.