literatūros žurnalas

Daina Opolskaitė. Miške

2020 m. Nr. 5–6

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio
Aš pasiklydau miško tankmėje…

Dante Alighieri

Kažkur toli, už sąmonės ribų, betgi derlioje ir našioje minčių dirvoje tie žodžiai, nukritę it grūdas, seniai glūdėjo ir brendo, kilo ir dygo, augo, kol galop tą sekmadienio rytą jis garsiai juos ištarė:

– Renkis, važiuosim.

Keista, bet, regis, žmona jų net laukė, nes greitai metė viską, kuo buvo užsiėmusi (atrodo, tuo metu valė palangę), nieko neklausdama čia pat iš spintelės čiupo porą didelių talpių maišų su prekybos centro logotipu, greitai įmurkdė juos į tarytum iš anksto paruoštą baltą plastmasinį kibirą juoda rankena, šoko į nudėvėtus sportbačius, paprastai laikomus balkone, ant pečių užsimetė striukę – ir viskas, jau stovėjo koridoriuje pasirengusi kaip eilinis karys apmokymuose. Sustingo nudelbusi akis į kilimėlio kutus ar į spintos rankeną, o gal į nuo jos kažkaip priekaištingai liūdnai svyrančią dukters kepurę.

Toks jos nuolankumas ir staigi parengtis Modestą netgi išgąsdino. Jis to nesitikėjo, bet gal taip netgi geriau. Jau pernelyg seniai jiems susikalbėti reikia tiek mažai žodžių. Gerai tai ar blogai – kaip pažiūrėsi. Jis taip pat negaišo – stvėrė nuo lentynėlės automobilio raktelius, pakeliui dar spėjo suglemžti kepurę ir štai vienu žingsniu jau buvo prie durų, kur laukė žmona. Grėtė, jų dukra, kaip visada lindėjo užsidariusi savo kambaryje, ir jiedu išėjo tyliai, nieko nepasakę, leisdami kilimui sugerti žingsnius, taip pat be garso užvėrė ir užrakino buto duris. Kai ji apsižiūrės, kad tėvų nėra, tikrai nė kiek nenustebs, jau pripratusi, kad jie abu kaip šmėklos dingsta iš namų kada sumanę ir grįžta lygiai taip pat.

Kaip šmėklos, kaip du vaiduokliai jiedu susėdo į mašiną, prisisegė diržus, išvažiavo. Nė vienas netarė nė žodžio, rūpestingai slapstė savo mintis, džiaugdamasis tuo, bet ir nerimaudamas, kaip reikės išsaugoti tokią savo nebylystę ilgame kelyje. Žmona kone iš karto, vos tik pajudėjo iš kiemo, užsivertė ant galvos striukės gobtuvą visiškai paslėpdama veidą ir kiek per garsiai (aišku, demonstratyviai!) sukaleno dantimis – neva šalta. Rankas susikišo giliai į kišenes, suspaudusi į kumščius, aišku, kad jis nematytų, kaip virpa pirštai. Tiek daug bereikšmių judesių, tokių kaip šie, jie abu darė jau daugybę dienų, mėnesių. Keisti, nereikalingi judesiai, kurie turėjo išsprogdinti įtampą, iškibirkščiuoti abipusį nerimą, o svarbiausia, tą baisų netikrumo jausmą, kuris dabar, likus dviese, augo kiekvieną minutę, didėjo nuo tylos ir kreipiamų į šalis žvilgsnių ir tikrų tikriausiai gąsdino. Virpčiojo ir paties Modesto kietai sukąsti, iš šalies žvelgiant aiškiai pernelyg išryškėję žandikauliai, širdis mušė it patrakusi, krumpliai ir pirštai balo, stipriau nei reikia spaudžiant vairą. Jis nemačiomis iškvėpė orą, stengdamasis neišsiduoti, šiek tiek sumažino greitį ir iš paskutiniųjų pabandė susikaupti, surikiuoti galvoje viesulu siaučiančias mintis. Kada jiedu ėmė gyventi atskirai? Na, ne iš tikrųjų atskirai, o neprisileisti vienas kito minčių, nesikalbėti, nelaukti prisilietimų. Tai nutiko staiga ar pamažu, truko mėnesius ar jau ištisus metus, Modestas nebūtų galėjęs pasakyti. Kad ir kaip ten būtų, per ilgai, jeigu šitaip gyvendami sulaukė tokios šiandienos, kada abu aiškiai jaučia įkaitus orą tiek, kad artėjantis sprogimas neišvengiamas ir nuo jo jau niekur nepabėgsi. To sprogimo nuojauta jau spengia smegenyse ir ore aplink, ir galų gale jis išsiverš, ištaškys jų giliai glūdinčias mintis žodžiais, kurie apspjaudys juos karšta lava, išdegins jiems burnos gleivines, išsprogdins akių vyzdžius, o prisiminimai, kurie juos vis dar sieja, akimirksniu virs juodais pelenais ir jiedu liks stovėti sustingę kaip du nelaimėliai senuosiuose Pompėjuose, taip ir nespėję išgelbėti savo rytojaus. O gal nutiks stebuklas, gal kaip tik toji ugnis, plūstelėjusi iš jų, apvalys ir nuskaidrins tai, kas padengta dulkių aksomu, ką jie pamiršo turį, ko nemato ir slapčia ilgisi?

Abu gerai žinojo, kur važiuoja. Ir tas abipusis žinojimas, aitri nuojauta, akivaizdus bežodis susikalbėjimas vis dėlto keistai vienijo juos, abu tai jautė, tai gal dar iš tiesų ne viskas prarasta? Daugybę metų kiekvieną rudenį jie sėsdavo ir pasukdavo ta pačia kryptimi – beveik trisdešimt kilometrų iki artimiausio tankaus miško masyvo. Žmona jau iš anksto būdavo paruošusi porą pintinių, kibirą, lenktinį peilį, šiek tiek užkandžių – juk grynas miško oras gimdo žvėries alkį. Alkis tampa labai stiprus, taip. Jiedu žinojo vietas, kur esama geros grybienos, kur per gerą valandą gali pririnkti dvi dideles pintines, manė, jog žino, nors kiekvienais metais tos vietos, atrodo, traukėsi, keitėsi, darėsi nebeatpažįstamos, nerandamos. Tas pats miškas kasmet būdavo kitoks, kitas, pasitikdavo juos skvarbiu žvilgsniu persmelkdamas nuo galvos iki kojų, nepasitikėdamas jais. O gal ne miškas keitėsi, bet jie patys, einant metams po metų, jau nebegalėjo savęs atpažinti?

Vis dėlto dėl vieno dalyko tikrai nereikia stebėtis – kaip ir kiekvieną rudenį, taip ir šį žmona paprasčiausiai žinojo būsiant kaip visada, todėl ir buvo pasiruošusi. Betgi tikrai viskas nėra kaip visada. Per metų metus stiprus abejingumo, susvetimėjimo, netgi neaiškios, niekuo nepagrįstos abipusės neapykantos jausmas išaugo gyvendamas jų namuose, ir jie nepamiršo jo pasiimti dabar, vežėsi jį kartu su savimi kaip vaiką, ramiai kiūtantį ant galinės sėdynės, bet atidžiu žvilgsniu stebeilijantį jiems į nugaras. Ką gi jis nori apgauti? Šį kartą reikia pagaliau bent sau pačiam prisipažinti, kad jis važiuoja tik pasikliaudamas svaigiu, kol kas raminančiu kasmetinio ritualo pasikartojimu, o juk iš tiesų žino ir jaučia, kad įvyks kažin kas lemtingo, ir jis to trokšta, jis netgi padės tam įvykti, nes siaubingai pavargo taip gyventi.

Staiga žmona užsikosėjo, tikrai netyčia, bet netikėtai, ir jis taip išsigando, kad ji ką nors pasakys ir brangus tylos audinys bus negrįžtamai sudraskytas, jog iš to išgąsčio vikstelėjęs vos nenuskynė kelio ženklo. Nuo staigios reakcijos net ėmė spengti ausyse. Nebegalėdamas daugiau ištverti įtampos, kuri net sproginėjo smegenyse, Modestas ūmiai paspaudė stabdžius pasukdamas į artimiausią aikštelę. Žmona persigandusi loštelėjo atgal ir klausiamai sužiuro į jį.

– Pamiršau namuose peilį, aš tuoj, – tarstelėjo iššokdamas laukan ir trinktelėdamas dureles.

Pakelės parduotuvėlė buvo viena iš tų, kur bet kada sustojęs rasi visko, ko reikia: saldumynų, degtukų, duonos ir bandelių, vaisvandenių, alkoholio, alaus, smulkių namų ūkio prekių. Jis pasakė ieškąs peilio, gero peilio, nieko daugiau. Grįžęs įmetė jį į tuščią kibirą, jis subarškėjo į dugną. Žmona net nepažvelgė į jį, tik atsiduso. Dar giliau įsigūžė į striukės gobtuvą ir nukreipė žvilgsnį pro langą, lyg būtų ką įdomaus pamačiusi, bet kreivas suspaustų lūpų brūkšnys rodė abejingumą. Ne, ji neketino kalbėti. Modestas vėl sėdo už vairo, važiavo toliau.

Šalikelėse tirštėjo medžių. Abipus kelio tankėjo gerai pažįstama išlaki spygliuočių juosta. Aukšta ir tanki ji virto ilgu svaigiu tuneliu ir Modestas drąsiai nėrė į jį, leidosi apsiaučiamas jaukios, gūdžios prieblandos. Diena nebuvo saulėta, bet jis pastebėjo ryškiai geltonas juostas pakelėse ir apsidžiaugė. Štai tie ženklai, tarytum kas būtų nužymėjęs kelią geltonais dažais. Bet tai tebuvo maumedžiai – numetę savo pageltusius spyglius pasitiko įspūdinga plika kolona. Dar iš vaikystės Modestas žinojo, kad jie vieninteliai spygliuočiai, žiemai numetantys spyglius, o senolio nuvestas gilyn į mišką dar vaikas būdamas braidė po jų pusnis ir sėmė nuo žemės saujomis džiaugdamasis ir žavėdamasis jų geltoniu. Dabar jis liūdnai nusišypsojo prisiminęs tas dienas, tokias senas ir dingusias, tarsi visai nė nebuvusias.

Jis riedėjo pažįstamu keliuku gilyn į tankmę, kol pasiekė mažą aikštelę ir sustojo. Išjungė variklį ir išsigando – tokia tyla apgaubė juos. Jie greitai šoko laukan, tarytum ir vėl sutarę, nes abu norėjo išsaugoti tą tylą, kuri, taip pat abu gerai žinojo, ilgai neišsilaikys, jos trapi siena greitai, bet kurią akimirką grius, o ar jie buvo tam pasirengę, nė vienas nenumanė. Žmona pasilenkusi rišosi sportbačio raištelius, gobtuvas nuslinko jai ant nugaros ir Modestas kaip užhipnotizuotas žiūrėjo į jos plaukus – kaštoninius ir tamsaus medaus spalvos ties šaknimis, viršugalvyje perskirtus lygiu sklastymu. Staiga ji pakėlė nuo žemės akis ir jų žvilgsniai smigo vienas į kitą kaip maži karinių oro pajėgų naikintuvai. Modestas greitai nusuko savąsias – jam buvo gėda, nors nesuprato kodėl. Dar ne dabar, šiek tiek vėliau, kartojo jis ieškodamas pasiteisinimo ir vartydamas drėkstančiame nuo susijaudinimo delne peilį. Ir vis dėlto reikėjo ką nors sakyti ar daryti!

– Išsiskirkime, taip bus geriau, – pasiūlė jis ir akimirksniu nusigando savo žodžių. Stūksančių medžių tyloje jie nuskambėjo kaip nuosprendis. Bet žmona klusniai linktelėjo, net nepasižiūrėjusi į jį stvėrė kibirą, pasitaisė smunkančius džinsus ir pasuko į kairę. Regis, ji net lengviau atsikvėpė ir kuo greičiau įbrido į iškerojusius paparčius, kad tik jo atsikratytų.

Jis nuėjo į dešinę. Dar porą kartų grįžtelėjo atgal, kad įsitikintų, jog tikrai yra vienas. Automobilis kaip didelis žvilgantis vabalas ramiai kiūtojo supamas didelių paparčių lapų. Ratų net nebuvo matyti. Modestas giliai atsikvėpė ir žengė į samanas. Jo žingsniai iš karto prasmego liulančioje žalumoje, jau buvo spėjęs apmiršti tą jausmą. Prisiminė, kaip vaikystėje, vedamas už rankos senolio, susmukdavo kone iki kelių. Gal net šitoje pačioje vietoje, nežinosi. Juk tai yra tas pats miškas. Jis netgi galėtų atpažinti vietas, kur jiedu nuvargę susėsdavo ant kelmo ar nuvirtusio medžio pailsėti. Ta pati žaluma po kojom ir plikos, kone debesų keterose pasislėpusios maumedžių viršūnės, ta pati kerinti tyla. Modestas užvertė galvą ir sustingo. Akys klaidžiojo padūmavusiuose šakų rezginiuose, siūruojamuose menko vėjo. Apėmė gūdus jausmas: lyg būtų kieno stebimas. Lyg kokia visaregė akis būtų žvelgusi į jį, tokį menką, iš viršaus. Vėl pajuto nevalingai čiupinėjąs nusipirktą peilį: medinėmis kriaunomis, nelygiais, bet smagiai apdirbtais kraštais, rantytais oda. Didokas, bet kitokių parduotuvėlėje nebuvo. Jam tai ir nerūpėjo, nes pirko beveik nežiūrėdamas, tvilkomas įelektrintos įtampos ir jaudulio.

Jausdamas, kaip jį ir vėl apima toji baisi, keista nerimastis ir pyktis, Modestas pritūpė ir pasėmė saują spyglių. Jie buvo sausi, švelnut švelnutėliai ir geltoni lyg vaškas. Jo vyriška ranka gniaužė juos ir vėl leido byrėti, pirštai sklaistė, jis džiaugėsi jais kaip vaikas. Aš nežinau, ką daryti, niūriai galvojo Modestas, nežinau, ką turėčiau daryti ir kodėl aš čia. Kur man eiti? Kodėl, kai gyvenime tariesi sukūręs viską, ko siekei, staiga pats gyvenimas ima ir išblėsta kaip pamirštas, nepasaugotas laužas? Argi jis nebudėjo, apleido, pamiršo jį? Išblukusios artimiausio žmogaus akys liudija jo vėsą, marmuriniai bučiniai sudūžta ant odos. O tas žmonos žvilgsnis! Jis buvo skirtas svetimam, nepažįstamam žmogui.

Modestas sukando dantis, aštriu peilio galiuku nevalingai sau braukdamas per skruostą. Suvokė ryte pamiršęs nusiskusti. Aštrūs šereliai kibo už peilio geležtės, dirgino ir kuteno. „Išprotėjai, vaike?“ – tartum aidas iš tolimos atminties atskriejo senolio žodžiai, kai jis, būdamas septynerių ar aštuonerių, visai kaip dabar neatsargiai švaistėsi nustvertu virtuviniu peiliu.

– Neišprotėjau… – sumurmėjo Modestas pakeldamas nuo žemės akis.

Senolis sėdėjo čia pat, ant nuvirtusio eglės kamieno, ir ramiai žvelgė į jį. Modestas iškart atpažino jo šviesų, tarytum besišypsantį žvilgsnį, būtent žvilgsnį, kuomet šypsosi ne lūpos, o akys, ir jaukios, mielos raukšlelės susimeta kampučiuose. Tačiau tame žvilgsnyje buvo ir kažkas naujo, tada, vaikystėje, nematyto – griežtas, atkaklus perspėjimas ir nerimas dėl jo, Modesto. Buvo aišku, kad tai skirta jau ne vaikui.

Kurį laiką Modestas iš netikėtumo dar kiūtojo pritūpęs, bet paskui atsistojo, išsitiesė, pasirąžė įskaudusius pečius. Pabandė nusišypsoti – vis dar netikėdamas ir nesurasdamas žodžių. Senolis atidžiai jį stebėjo.

– Nori obuolio? – paklausė paprastai, visai kaip tada, senais laikais, kai nežinia iš kokios kišenės netikėtai ištraukdavo obuolį ir ištiesdavo Modestui, abiem jau gerokai nuvargus bevaikščiojant miške ir prisėdus pailsinti kojų ant kelmo ar nuvirtusio kamieno, visai tokio pat, ant kokio Modestas jį regėjo dabar.

Ir dabar senolis rankose laikė obuolį. Didelį, geltoną kaip saulė. Modestas lengvai prisiminė jo skonį. Tik jų sode noko tie obuoliai, ypatinga rūšis, niekas tokios aplink neturėjo. Suleidęs dantis galėjai jausti, kaip kvapnios, saldžios it ananaso sultys teka smakru, o burnoje pasklinda skonis, kurio jis niekad nepamiršo. Tais senais laikais sėdėdamas greta senolio miške ir valgydamas obuolį Modestas jausdavosi kaip niekada ramus ir laimingas. Toji laimė būdavo kažkokia savaiminė, labai paprasta, apgaubdavo jį vien nuo sėdėjimo kartu ir obuolio kramtymo. Lėtai, neskubant. Jis net nebūdavo alkanas, obuolio galėjo ir nebūti, bet kai senolis jį pasiūlydavo, imdavo ir valgydavo, niekada neatsisakydavo, nes toji valandėlė miške būdavo išties nepaprasta. Rydamas seiles žvelgdavo į senolio kaliošus, juodus, žvilgančius kaip gyvatės oda nuo šlapių miško samanų, pilnutėlius geltonų maumedžių spyglių, žvelgdavo į senolio kepurę, irgi visą apkritusią, prismaigstytą maumedžių adatų, ir jaukų veidą. Jauno senolio būta gražaus, ne tik gražaus, bet ir kaip reikiant pasiutusio, žvitrių akių ir karšto kraujo, taip po daugybės metų, jau senoliui mirus, girdėjo kalbant Modestas. Maža to, visos norėjusios už jo tekėti. Bėda ta, kad ir gyvendamas šeimoje jis nuotykių nevengė, vedamas to paties karšto kraujo ne kartą suko savais keliais, o namuose, žinant tai, tie jo keliai buvo ašaromis nulaistyti.

Betgi viskas seniai praėjo, sudegė, išblėso dešimtmečių tolumoje, galbūt dėl to žvelgdamas į jo nuotrauką Modestas jokių svilinančių minčių niekad neprisileisdavo, apie tai nė karto ilgiau nemąstė ir nesigilino. Jis visa širdimi mylėjo tą žmogų, kantriai vedžiojusį jį po mišką, dalinusį jam ananasinius obuolius ir begalinę vaikišką laimę. Niekinga ir kvaila būtų kapstytis po jo paklydimus ar spėjamas nuodėmes.

Pagaliau prisiartinęs jis nedrąsiai prisėdo ant kamieno šalimais. Visai kaip vaikystėje. Betgi ne: dabar greta sėdėjo du vyrai – vienas senas, kitas – nenusakomo amžiaus, pavargusio veido, gyvenimo palaužtas.

– Obuolį? – pakartojo senolis.

Modestas karčiai nusišypsojo ir papurtė galvą. Deja, jis jau nebe vaikas, o vyras, ir jo laimei sugrąžinti vien obuolio nepakaks.

– Ėhėhė… – giliai atsidūsėjo senolis. – Toks mat gyvenimas, kad jį kur…

Modestas blankiai prisiminė lygiai tuos pačius žodžius girdėdavęs ir tada, kai sėdėdamas ant išvartos vaikiškai spardydavo samanas kąsnodamas obuolį, bet tada jie jam nieko nereiškė, tai tebuvo paprastas atsidūsėjimas, nuo kurio jam, vaikui, tapdavo dar jaukiau. Dabar gi jis liūdnai nunarino galvą, lyg būtų kaltas, ir nieko nesakė.

Senolis daugiau irgi nieko nesakė, tylėjo kartu su juo. Tai buvo jųdviejų tyla – sunki, vyriška tyla, apsunkinta klaidų ir jų pačių netobulumo, perkrauta sudužusių vilčių ir žodžių, kurių, jie abu žinojo, vyrai taip ir neišsako, ir ašarų, kurių jie taip pat neišverkia. Jų mintys ir kančia čia pat susitiko, tarytum susiliejo, virto viena. Sėdėdamas greta Modestas keistai jautė jų bendrystę, jam norėjosi verkti. Žvelgdamas į bejėgiškai sunertas ant kelių senolio rankas, į suskerdėjusius pirštų galiukus, staiga aštriai ir aiškiai suvokė, kad išgyvena ir patiria tai, kas begalybę kartų jau išgyventa šioj žemėj, kad su juo nenutinka nieko nauja ar nepatirta. Ir drebėjo nuo to suvokimo.

– Ėhėhė… – tyliai atsiduso senolis. Dvelktelėjo vos juntamas tabako kvapas. – Kiekgi skausmo žmogus per gyvenimą sutinka ir kiek jo pats kitiems prigamina… ėhė…

– Bet kodėl taip yra? – norėjo paklausti Modestas, o gal tai padarė anksčiau nei pagalvojo, nes senolis ramiai nubraukė sau nuo kelių spyglius ištardamas:

– Žmogus negali be skausmo gyventi, tokį jį Dievas sutvėrė. Ir nepasakė, ką su savo skausmu daryti… Šitai, vaike, reik sužinoti pačiam, ėhė…

Modestas nustėro. Kažin kas garsiai ošė jo galvoje kaip medžių viršūnės. Nuo kamieno pakilo staiga – lyg pamėtėtas. Senolis, atrodo, nė kiek nenustebo, suprato, kad jam reikia eiti.

– Vis dėlto paimk, – atkišo Modestui obuolį. – Paimk, vaike.

Jis ėjo sparčiai, nors klampino samanos. Kurgi ji? Dabar jis net norėjo ją sutikti! Ką būtų daręs, gerai dar nežinojo, bet baimės nebejautė. Krūtinė kaito nuo verdančių jausmų, numanomi žodžiai sūkuriavo čia pat, kone virpėjo ant jo lūpų, prašėsi išleidžiami. Kas nors, išvydęs jį iš tolo, būtų palaikęs pamišėliu, matydamas jo desperatišką blaškymąsi proskynoje, jo žingsnius laukymėje, bėgimą protekiniais tankumyno link. Bet Modestas apie tai negalvojo. Galbūt ji paklydo? Kas, jei išsuko iš kelio ir tiesiog nenorėdama jo susitikti nuklydo visai kiton pusėn? O kas, jei kaip tik dabar ji… paliko jį? Jis suriko – tai buvo keistas garsas, duslus ir gniaužiantis savyje baimę. Net aidas neįgarsino jo.

Geriau pabandys jos pasižvalgyti. Modestas atkakliai tyrė tirštą medžių masę kiek užmatė. Niekas nešmėžavo, nesudūlavo tarp kamienų. Įsiklausė: nei arčiau, nei tolumoje netrakštelėjo nė šakelė, vadinasi, buvo galima spėti, niekas nevaikščiojo kone šimtu žingsnių aplink. Jis buvo vienas, visiškai vienas. Greitai brisdamas nelygia paklote užmatė kyšančius kazlėkus ir šilbaravykius, bet nepasilenkė ir nesusirinko, jie jam visai nerūpėjo, tik ėjo ir ėjo greitai, įtempęs klausą ir akis, žvilgsniu karpydamas visą plotą, atidžiai nužvelgdamas visus šešėlius, tiesiog degdamas troškimu išvysti juodą gobtuvą arba tolumoje boluojant baltų sportbačių kulnis lyg bėgančio zuikio letenėles.

Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko. O gal joje nieko nebuvo, gal ji niekur ir nėjo, o visą tą laiką ir sėdėjo čia, jam po nosimi, nepakildama iš vietos, nes, kaip ir jis, neturėjo jėgų niekam kitam?

Jis tyliai prisiartino ir sustingo proskynoje stengdamasis nesušlamėti, net nekvėpuoti. Štai ta akimirka, kurios jis taip ilgai laukė, nuo kurios bėgo, o paskui ieškojo, netgi baisėjosi jos netekęs, štai ji. Žmona tebesėdėjo nuo jo nusisukusi, kiek gunktelėjusi į priekį, tokia skaudžiai vieniša, apleista. Bet ji turėjo jausti jį stovint už nugaros, juk negali nejausti tykančio žmogaus žvilgsnio. O gal ji tyčia neatsigrįžo, tyčia taip sėdėjo, visa įsitempusi ir sustingusi ant to samanoto kauburio, nežinodama, ko laukti.

Modestas užsimerkė. Akyse tebestovėjo pažįstama striukės apykaklė. Suvokė, kad rankoje spaudžia peilį. Ne peilį. Jo jau seniai neturėjo, tikriausiai pametė, jis iškrito, liko ten, prie kamieno, kur kalbėjosi su senoliu. Rankoje laikė obuolį – didelį ir geltoną kaip saulė.

Širdis ir vėl mušė kaip pašėlusi, kai praskleidęs eglaites jis drąsiai žengė žingsnį į priekį.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Ištikima kūrybos procesui

2019 m. Nr. 7 / Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė / Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Daina Opolskaitė. Dūdelės magija

2018 m. Nr. 8–9 / Laureatės kalba priimant Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją / Ten, kur balti ir saulėti akmenys grimzta pakelės pievų žalume ir tykiai vidurnakčiais šneka Šeimena…

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5–6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas.

Daina Opolskaitė. Karūnos

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…