Virgilijus Veršulis. Apakęs
2022 m. Nr. 1
Apsakymas
Prislėgus nesuvaldomai depresijai, nusprendžiau atsiriboti. Atsiriboti nuo visko: nuo žmonių, informacijos, bendravimo, nuo pasaulio. Nebeįsijungdavau nei radijo, nei televizoriaus. Anei kompiuterio. Išjungiau telefoną. Užsidėjau akinius. Akinius nuo saulės. Jie buvo labai tamsaus stiklo. Nieko negalėjau įžiūrėti. Gal tik lauke šmėkštelėdavo siluetai. Supratau – tai tobula priemonė atsiriboti. Pradžioje beveik nėjau iš namų, mokiausi orientuotis bute ir apsitarnauti apgraibomis. Gan greitai ištyriau savo teritoriją ir, tarkim, susirasti cukrų, kavą, stalo įrankius bei naudotis jais pasirodė ne taip ir sudėtinga. Ir visa kita atlikti savo bute nieko nematant tapo įprasta, teikė net savotišką malonumą.
Kai baigėsi produktai, įsijungiau telefoną ir balsu užsakiau surasti prekių pristatymo tarnybą. Sujungė. Užsipirkau maisto maždaug savaitei. Padiktavau savo sąskaitos numerį, kurį kadaise buvau išmokęs mintinai. Pasirodo, nesuklydau. Užsakymas buvo priimtas. Prekes paprašiau palikti prie durų. Ir paskambinti.
Iškart pasipylė skambučiai, vos pabaigiau su užsakymu. Kurį laiką nereagavau arba atmetinėjau skambučius. Paskui vis dėlto nusprendžiau atsiliepti. Tiksliau, leidausi sujungiamas, bet tylėjau. Knietėjo sužinoti, kas skambina. Bet vos išgirdau absurdiškų klausimų virtinę – kur tu dingai, keturias dienas negaliu tau prisiskambinti? – iškart vėl ilgam atsijungiau. Skambino redaktorius, jis sumokėjo už knygą avansą, siekiantį beveik pusę sutarto honoraro, o aš nepristačiau jam net būsimos knygos aprašymo, nors paskutinį kartą buvau pažadėjęs pateikti jį ketvirtadienį. Vadinasi, prieš penkias dienas. Neturėjau ir neturiu jam ko pateikti, nes dar nežinau, apie ką bus knyga. Jos, dabar nusprendžiau, gal visai nebus. Todėl, kad negaliu įsijungti kompiuterio. Nieko nematau. Esu aklas. Aišku, galbūt galėčiau pamėginti rašyti ranka, bet niekad nesu to daręs, be to, kaip ir sakiau, neturiu ką rašyti.
Esu aklas. Savo noru toks tapau. Aišku, tai sąlyginis veiksmas. Kada noriu galiu jį nutraukti, bet kol kas mane ši būsena tenkina. Padeda atsiriboti nuo pasaulio. O tai šiuo metu svarbiausia.
Paskui po truputį ėmiau rodytis viešumoje, t. y. išeidavau į gatvę. Susiradau rekvizito stalčiuje kadaise nežinia kam įsigytą sulankstomą neregio lazdelę (niekada neišmetu daiktų, nežinia, kada ir kam jie gali praversti) ir išslinkau iš buto. Kadangi gerai pažįstu savo namą, laiptinę, tai įveikti šią atkarpą pasirodė labai lengva. Na, o gatvėje, aišku, pirmiausia mane pribloškė garsas. Kadangi nieko nemačiau, klausa sustiprėjo. Mašinos, žmonių balsai, visas tas kasdienis chaosas, kurio dažniausiai net nepastebim. Pabandžiau laikytis sienos ir nueiti iki namo kampo. Toliau, žinojau, turi būti mažas skverelis, aptvertas keliasdešimties centimetrų aukščio tvorele, tad, jeigu nepataikysiu į taką, galiu už jos užkliūti ir griūti. Išsitraukiau lazdelę per visą ilgį ir ėmiau ja tyrinėti grindinį priešais save. Iškart pasigailėjau, kad nepasipraktikavau namie. Bet pamažu ėmiau vis geriau justi aplinką. Ir tikrai – pirmiausia mano lazdelė atsirėmė į tvorelę, tada baksnodamas ja radau tarpą ir supratau, kad tai takas. Drąsiai pasukau į jį ir žengiau link suolo, kuris, žinojau, yra vos už keleto žingsnių įėjus į skverą. Suolą taip pat radau vedžiodamas aplink lazdele. Ketinau sėstis, bet kažkas nusikeikė ir pašoko iš vietos, į kurią taikiausi. Palaukiau, kol žmogus nuėjo, sprendžiant iš balso, tai buvo paauglys. Tada pritūpiau ant suolo. Pirma mano kelionė, galima sakyti, tuo ir baigėsi, nes pasėdėjęs apie dešimt minučių nusprendžiau, kad šiai dienai pakaks, ir grįžau tuo pačiu keliu namo.
Namie vėl pasijutau kaip savo tvirtovėje, bet supratau, kad išeiti ir pažindintis su pasauliu iš naujo, kitomis aplinkybėmis, yra naudinga. Todėl tęsiau kasdienius pasivaikščiojimus. Kaskart jie būdavo ilgesni ir įvairesni. Pavyzdžiui, eidavau vis naujais maršrutais, skirtingu paros metu, stropiai skaičiuodavau žingsnius iki posūkio, visą informaciją kelis sykius pasikartodavau, kad geriau užsifiksuotų atmintyje, ir dažniausiai nesuklysdavau, kartodamas ją atbuline tvarka, kai ketindavau tuo pačiu maršrutu grįžti. Tiesa, kelis kartus kažkodėl nepasiekiau tikslo, bet tada paklausiau praeivių, ar teisingai einu į tokią ir tokią gatvę. Mane patikino, kad einu teisinga kryptimi, tiesiog pritrūko keliasdešimties žingsnių, vadinasi, kartais žingsnius skaičiuodavau ne visai tiksliai. Tokiu būdu išmokau pats koreguoti savo apskaitą. Tai buvo labai įdomus mokymosi gyventi kitaip laikotarpis, atitolinęs mane nuo negatyvių minčių ir jų sukeltos depresijos. Pats jaučiau, kad sparčiai sveikstu.
Labai greitai pastebėjau, kad į mane dėmesį atkreipė ir kaimynai, ko anksčiau niekada nebuvo. Kartą išgirdau, kaip viena kaimynė laiptinėje pakuždomis pasakė savo sūnui, tokiam devynerių metų berniūkščiui: čia mūsų naujas kaimynas, būk mandagus, pasisveikink, jis aklas. Bet, mama, jis jau seniai čia gyvena, kiek prisimenu, tik anksčiau jis nebuvo aklas. Nekalbėk nesąmonių, anksčiau buvo kitas, matantis, o šitas aklas. Laba diena, gal jums padėti? – paklausė ji. Ne, ačiū nereikia, aš pats.
Ir kiti taip pat elgėsi su manimi kaip su nauju gyventoju. Viena senutė parodė, kuri pašto dėžutė mano: paėmė už rankos ir privedė ją iki kraštinės dėžučių sienelės, o tada dar truputį aukštyn ir sustojo ties reikiama vieta. Įsidėmėkit, šita jūsų. Ar pakartoti? – dar paklausė. Ne, ačiū, atsiminsiu. Ir išsitraukiau pluoštą laiškų. Kaip jūs juos skaitysite? – pasidomėjo. Įprastai, – atsakiau aš ir pakilau laiptais į savo aukštą. Laiškus, aišku, visus išmečiau į šiukšlių dėžę. Laimei, buvau iš anksto sudaręs sutartį su tarnybomis, jog nustatytą sumą jos kas mėnesį nuskaičiuos iš mano sąskaitos, todėl nereikėjo kiekvieną mėnesį teikti skaitiklių parodymų. Tad laiškai galėjo būti susiję nebent su mano rašymu, kuris dabar, savaime suprantama, liovėsi ir menkai mane domino. Buvau pasinėręs visa galva į naują, dar niekada nepatirtą gyvenimą ir kol kas nesirengiau jo palikti.
Ką aš veikiau? Dažniausiai klausydavausi muzikos. Pradėjau, aišku, nuo „Carmina Burana“, tai mėgstamiausia mano kantata, paskui leidau viską: „Mėnesienos sonatą“, „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Sieną“, Veikmeną, Bachą ir daugybę kitų perliukų. Klausydavau po kelis kartus iš eilės, kad kiaurai persiimčiau nuostabiais garsais, nežinau, ką galvojo kaimynai.
Tada atėjo skaitymo periodas. Skaityti, žinoma, negalėjau, bet perklausiau nemažai garsinių knygų, taip pat ir vieną geriausių kada nors parašytųjų – „Robinzoną Kruzą“. Daug panašumų atradau su šiuo nelaimėliu. Nors vadinti jį nelaimėliu gali tik sąlyginai. Iš tiesų mes abu labai patobulėjome, mokydamiesi gyventi neįprastomis sąlygomis. Vadinti jas praradimu ar nelaime būtų neteisinga, greičiau priešingai. Nauja padėtis mane vėl paskatino apgalvoti temas ir siužetus, kurių vėliau galbūt imsiuosi, o kol kas pradėjau balsu užrašinėti kai kurias įdomias mintis.
Taip pat patyriau, kad buvimas vienam su savimi man, kaip ir Robinzonui, padeda geriau pažinti ne tik supantį pasaulį, bet ir save patį. Turi daugybę laiko įsiklausyti į savo kūną ir savo vidų, tavęs neužgožia aplinkinis triukšmas ir iš esmės bevertė informacija, be kurios gali puikiausiai apsieiti. Juk ko iš tiesų reikia žmogui? Būti sočiam, pailsėjusiam, kūrybingam. O tam didelių išteklių nereikia. Žodžiu, ėmiau atrasti paprastus, bet labai svarbius, esminius dalykus.
Iš to padariau išvadą, kad man visai nereikia bijoti, tarkim, pasiklysti, galiu laisvai drožti kur noriu, nes visada galiu grįžti autobusu, blogiausiu atveju, taksi. Visada galiu pasiklausti žmonių, kur yra artimiausia transporto stotelė, jų išties labai daug, o suradęs vieną, paskui jau galiu pasiekti visas kitas, reikalingas. Iš aklo žmogaus niekas nereikalauja bilieto. Tai tiesa. Šis paprastas atradimas leido man ilgas valandas klajoti po savo miestą. Pietaudavau daugiausia gatvės kavinėse, ko anksčiau taupumo sumetimais dažniausiai atsisakydavau. Bet dabar numojau į tai ranka. Pinigai vienaip ar kitaip turėjo byrėti į mano sąskaitą nuo parašytų knygų ir rodomų spektaklių pagal mano pjeses, o aš tiesiog mėgavausi gyvenimu.
Ilgainiui taip įpratau prie aklumo, kad jei naktį netikėtai prabudęs automatiškai atsimerkdavau, mane priblokšdavo akinamai šviesi tamsa. Kuo skubiausiai užsimerkdavau arba užsidėdavau savo nepermatomus akinius. Mane išpildavo šaltas prakaitas, apimtas siaubo aš galvodavau, koks baisus yra regimasis pasaulis.
Ir vis dėlto supratau, kad amžinai tai tęstis negali, juk atsiribojau tik tam, kad neišprotėčiau arba nenusižudyčiau. Dabar jaučiausi nepalyginamai geriau, gal net visai pasveikęs, manęs nekankino nemiga, blogi sapnai, kaltės jausmas, baimė, buvau absoliučiai ramus ir emociškai stabilus. Be to, artėjo Kalėdos, didžiosios metų šventės, gal reikėtų akies krašteliu žvilgtelėti į visuotinę beprotybę ir smagiai iš jos pasijuokti? Ėmiau ilgėtis ir rašymo, kurio visai neseniai, beveik prieš aštuonis mėnesius, negalėjau pakęsti, maniau, niekada daugiau nerašysiu. Kur tau, dabar vis dažniau į galvą ateidavo įdomios idėjos arba nugirsdavau pjesei tinkamą dialogą, ir viską įkalbėdavau į kompiuterį, tu failų jau nemažai susikaupė, sudėliojus juos gal net išeitų visai geras tekstas.
Prieš Kalėdas į mano duris paskambino. Dabar tai nutikdavo labai retai, tiksliau, niekada, tad pagalvojau, gal kas nors apsiriko, ne į tas duris paskambino. Bet po kelių akimirkų skambutis pasikartojo, ir supratau, kad turiu paaiškinti asmeniui, jog jis apsiriko. Pravėriau duris, ir moteriškas balsas, užbėgęs man už akių, pasakė, kad aš, toks ir toks, esu kviečiamas pirmadienį, Kūčių išvakarėse, į aklųjų draugijos kalėdinę šventę. Norėjau paklausti, iš kur jie apie mane sužinojo, bet nespėjau, moteris dar kartą patikslino laiką, vietą ir pridūrė: tik nevėluokite. Paskui, neleidusi man nė išsižioti, paklausė: o gal jus reikia paimti? Šį kartą spėjau įterpti: ne ne, ką jūs, nereikia. Ir ji, išgirdau, nukaukšėjo žemyn. Visi man kilę klausimai ir pageidavimai galėjo suvirpinti tik voratinklius laiptinės palubėje, kurie, tikrai pamenu, visada ten kabodavo.
Buvau šokiruotas. Stovėjau laiptinėje, kol pradėjau šalti, vis dėlto buvo gruodžio vidurys. Pagaliau grįžau į butą, bet vis negalėjau atsipeikėti. Kas mane įskundė? Bet ar tai galima vadinti įskundimu, juk jokio nusikaltimo nepadariau? Pamanyk, suvaidinau akląjį, norėjau įlįsti į kito, tarkim, nelaimingo žmogaus (nors dar neaišku, katrie nelaimingesni) kailį, bet tai juk ne nusikaltimas. Vis dėlto mano naujasis gyvenimo būdas (nežinau, kaip kitaip pavadinti) susilaukė dėmesio, tapau reikalingas tikriems akliesiems. Gerai, kad atsisakiau būti paimtas iš namų, dabar galiu pasirinkti – eiti arba neiti. Kitaip privalėčiau vykti į šventę. Mane tai nuramino: galiu rinktis, turiu bent dvi galimybes. Aišku, yra ir trečioji – atvažiuoti savo mašina – įdomu, ar ji dar važiuoja? – ir pasakyti tiesą: atleiskite, pajuokavau. Bet tai būtų žiauru, šį variantą iškart atmečiau. Ką gi, tada greičiausiai reiktų nueiti, nebent paskutinę akimirką persigalvosiu. Viską apsvarstęs truputį nusiraminau ir nuėjau miegoti.
Sapnavau, žinoma, Kalėdų eglutę ir Kalėdų Senelį, daug vaikų, ko gero, šventė vyko darželyje arba mokykloje. Aš pats suaugęs, bet stoviu tarp vaikų, kai kuriuos net atpažįstu iš savo vaikystės, taip, tai mokykla, pirmoji klasė. Aš vilkiu vaikiška jūrininko uniforma, žiauru, ir dainuoju kažkokią vaikišką dainelę. Kalėdų Senelis ploja, ragina ir tėvelius ploti, atkiša man didelį saldainį, imu jį, bet tai ne saldainis, tai neregio lazdelė ar kažkas panašaus. Žodžiu, krūptelėjau ir nubudau, iškart užsidėjau išganingus nepermatomus akinius. Daugiau tą naktį nesumerkiau akių.
Į šventę nuvykau, nors ilgai dvejojau, bet rimtų argumentų atsisakyti nesuradau, nusprendžiau toliau vaidinti akląjį. Mane pasitiko tas pats moteriškas balsas, toks linksmas, toks džiugus, o kai pagaliau paklausiau, kaip jie mane susirado, balsas nedelsdamas viską išklojo. Kadangi nebeklausau radijo, nežinojau, kad yra nauja laida, skatinanti gerumą ir panašiai, žmonės skambina į ją ir praneša apie nelaimingus, pamirštus, pagalbos reikalingus žmones, dažniausiai savo kaimynus. Taip kažkas pranešė ir apie mane. O toliau jau visai paprasta: buvau išaiškintas, demaskuotas ir apgaubtas artimo meile. Aklųjų draugija, be viso kito, išrūpino man neįgalumo pažymėjimą, jį ruošėsi įteikti Kalėdų Senelis, ir neįgaliojo pensiją, ją pradėsiu gauti iškart po Naujųjų metų. Kai pasidomėjau tos pensijos skaitmenine išraiška, man iškart praėjo noras vėl praregėti. Tie aklieji, galima sakyti, tikri slaptieji rotšildai.
Padėkojau savo pašnekovei, o ji mane supažindino su dailininke ir skulptore iš draugijos, matyt, tikėdamasi, kad mudu, kaip menininkai, lengviau rasime bendrą kalbą, ir pasitraukė prie kitų svečių. Man parūpo, ar dailininkė (neišgirdau jos vardo, perklausti buvo nepatogu, be to, nemaniau, kad mes apskritai bendrausime ilgiau nei tris minutes) akla, ir kaip ji tada tapo, bet ji iš karto ėmė pasakoti, kaip jai patiko spektaklis pagal mano pjesę. Nors negalėjo matyti, tik klausėsi teksto, pjesė jai padarė gilų įspūdį, lig šiol negalinti jos pamiršti. Taip supratau, kad ji tikrai akla, vadinasi, tapo paveikslus apčiuopomis. Tai mane suintrigavo, iš karto pamiršau ketinimą pabendrauti vos kelias minutes. Jos balsas buvo žemas, nors ir jaunas, gal įtakos turėjo rūkymas, užuodžiau nuo jos sklindantį tabako kvapą, sumišusį su acetono ar aliejinių dažų, kita vertus, visada norėjau kada nors išvysti aklo žmogaus kūrinius ir jį patį. Žodžiu, toji jos visuma – žemas balsas, tabakas, acetono kvapas ir tapyba apčiuopomis – kažkodėl nuteikė seksualiai, praleidau su ja visą vakarą, o vėliau ir visą naktį, nes ji pakvietė apsilankyti jos studijoje. Netrukus sužinojau jos vardą. Ją, kaip ir mane, neatsimenu už ką apdovanojo Kalėdų Senelis. Kai jis pakvietė Leticiją, ji trumpam paliko mane ir nuėjo atsiimti prizo. Taip susipažinau su savo būsima meile Leticija. O gal reikėtų vadinti ją Penktadieniu?
Beje, dera dar paminėti, kad tą vakarą mudu šokome. Iš pradžių laikiau Leticijos ranką, paskui trumpam paleidau ir nebegalėjau rasti, vis pagriebdavau kieno nors plaukuotą arba apmaustytą apyrankėmis. Galų gale atsekiau Leticiją pagal kvapą ir jau nesitraukiau nuo jos visą vakarą.
Paskui susipažinau su jos darbais studijoje. Paveikslų vertinti nesiimu, nors kai kurie iš stambių potėpių man priminė van Gogą, o štai gipso skulptūros buvo tikrai tobulos. Ji man vardijo pavadinimus, tarkim, Milo Venera. Ir ši tikrai buvo be rankų, nuostabiomis krūtimis, puikiu liemeniu ir taip toliau. Arba Dovydas. Užčiuopiau raumeningas berniuko rankas, sėdmenis ir visa kita. Niekaip negalėjau suprasti, iš kur neregė taip gerai pažįsta kūną. Ji paaiškino lankiusi daug garsių pasaulio muziejų ir ten neregiams buvo leidžiama liesti skulptūras: Prado muziejuje, Luvre ir kitur.
Pradėjau dažnai lankytis studijoje. Kildavo noras pamatyti ją, bet kol kas tenkinausi lietimu ir atidėliojau praregėjimą, galbūt bijojau nusivilti, o gal tiesiog svaiginausi nežinomybe. Man patiko jos kūnas, gal liesokas, bet užtai labai judrus, nenustygstantis, kvepiantis dažais. Dažų kvapas dabar mane varė iš proto. Nesuprantu, kodėl anksčiau į juos nekreipiau jokio dėmesio. Iš tiesų tai nuostabus pasaulis, kažkas žiauriai seksualaus. Turbūt aš pats ilgainiui ėmiau atsiduoti dažais. Tai daug maloniau nei kvepėti losjonu. Galiausiai pamėginau slapčia tapyti namuose, tik kol kas vandeniniais dažais. Į mokyklinį piešimo sąsiuvinį. Pradėti reikia nuo paprastų priemonių.
Viskas klojosi neblogai, spėjau priprasti prie didelių išmokų, vaidindamas neregį jaučiausi laisvai, lyg visada toks būčiau buvęs. Bet vieną dieną – tai buvo pavasaris, jutau saulės spindulius, girdėjau paukštelius, kvepėjo žole, vienu žodžiu, buvau kaip niekad pakilios nuotaikos ir, galima sakyti, kone bėgau į studiją. Keistas reginys – neregys kone bėga, beveik nesinaudodamas neregio lazdele, turbūt atrodžiau kaip paprastas žmogus su akiniais nuo saulės, gal todėl vienas praeivis nejučia atsitrenkė į mane ir sušuko – žiūrėk, kur eini! Mano akiniai susidūrus nukrito, girdėjau, kaip kažkas užmynė ant jų ir atsiprašė. Rėmeliai triokštelėjo, stiklai pažiro, garsas buvo nepakeliamas, vos neišprotėjau tai girdėdamas, bet blogiausia, kad tuo metu staiga atsimerkiau ir saulės spinduliai pervėrė mano akis iki pat smegenų. Po to ryškaus blykstelėjimo mane užliejo visiška tamsa, išsigandau, kad iš tikrųjų apakau, pradėjau rėkti, žmonės supuolė klausinėdami, kas nutiko, ko jūs rėkiat, pamanyk, akiniai, nueikit štai į aną kioską ir nusipirkit kitus. Lazdelė nežinia kur pradingo, be jos tikrai atrodžiau kaip trenktas. Netrukus prisistatė policija, nuvaikė praeivius, ėmė manęs klausinėti, maždaug, pilieti, ko jūs rėkiate, jus apvogė? Ne, jam kažkas akinius sudaužė, tai bliauna, girdėjau sakant vieną liudininką. Jūs susimušėte, vėl klausia policininkas, praeikime į nuovadą.
Nuovadoje, galų gale pasižiūrėję mano dokumentus, supranta, kad esu neregys. Aiškinu, kad yra ne visai taip, kad neregiu tapau tik dabar, man reikia pas gydytoją, jie sako, kaip tai dabar, čia parašyta, kad jūs aklas jau keleri metai. Nesąmonė, šaukiu aš, jie galvoja, kad esu pamišęs, ir nežino, ką toliau su manimi daryti. Uždaro į kamerą, kad nusiraminčiau, o aš nenusiraminu ir vis prašau, kad skubiai vežtų pas akių gydytoją. Taip sulaukiu ryto, jie surašo protokolą už rimties trikdymą ir išleidžia namo.
Bet namo, žinoma, aš nevažiuoju, sėdu į taksi, kurį paslaugiai užsako policininkas, ir paprašau vežti pas akių gydytoją. Kokį, klausia taksistas. Nesvarbu. Priimamajame mergelė, patikrinusi mano duomenis internete, pasako puikią naujieną: be reikalo atvykau, juk esu aklas ir gydytoja man nereikalinga, ji priima tik reginčius. Aklajam medicinos mokslas padėti negali, o jei turiu kitų nusiskundimų, turiu kreiptis į vidaus ligų gydytoją. Bet palaukit, sakau, dar vakar aš nebuvau aklas… Kaip tai nebuvote, čia parašyta, kad esate treji metai kaip apakęs, gaunate solidžią, didesnę nei apskritai, išmoką. Turbūt esate ypatingas. Nieko ypatingo, tik rašau pjeses. Na matote, juk ne kiekvienas gali rašyti. Taip, bet kiek laiko, sakote, gaunu išmoką? Trejus metus, argi neprisimenate? Gal jums reikėtų pas galvos gydytoją. Bet aš tik tris kartus ją gavau, paskutiniuosius tris mėnesius. Jums tikrai negerai su galva. Taip taip, ko gero. Ir padėti jūs man tikrai negalite? Labai apgailestauju.
Tuo mano vizitas ir baigėsi. Esu apakęs jau trejus metus, su dokumentais nepasiginčysi, esu ypatingas ir taip toliau. Apmaudu, kad taip ir nepamačiau, kaip atrodo mano Leticija, mano Penktadienis. Reikėjo man retsykiais vis dėlto atsimerkti nakties prieblandoje, po truputį tinklainė vėl būtų įpratusi dirbti, tikriausiai būtų grįžusi regėjimo funkcija. Būčiau galėjęs toliau apsimetinėti, bet ir būčiau išsaugojęs galimybę vieną dieną liautis. Dabar viskas, esu apakęs. Ačiū.