Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis (Pabaiga)
2018 m. Nr. 12
Romano fragmentas
Tuo metu kambaryje buvo beprasidedanti orgija. Prasegusi kelnes MayaM viena ranka mankštino Dino penį, kita masažavo savo krūtis.
– Kaip biškį kitos kartos žmogus, jis viešumoje sunkiai susijaudina… Pagal Platono padalintos linijos analogiją…
Jos žodžius užgožė Klaros, kurią gnaibė MataZ, spygavimas ir iš virtuvės atsklidusios Yurgos dejonės – liūdnomis šuns akimis žiūrėdamas pro savo kamerą, Edis dorojo ją tiesiog ant virtuvės stalo, vis suduodamas per sėdmenis delnu.
– Edi, neužmiršk paskui išdulkinti ir šventos lietuviškos duonos. Netingėk! Žinai, kad ji verkia tinginio valgoma, – šūktelėjo jam Thomas ir uždarė duris.
Staiga Šarlotė pajuto ant savęs jo rankas ir suvokė nežinanti, ką daryti. Įsikibo abiem delnais į jo megztinį, tada neryžtingai, nebūdama įsitikinusi, ar tai, ką daro, nėra kvailystė, jį atstūmė.
Jo akyse šmėstelėjo nuostaba.
– WTF? Juk tu išsiskyrei su Alexu?
– Būk geras, neminėk man Alexo. Apsivemsiu. Tu turėtum suprasti…
– Čia nėra daugiau ką veikti. Visi pisasi.
Jis neketino atsitraukti. Atsagstė jai marškinius ir ėmė bučiuoti krūtis. Šarlotė nesipriešino. Buvo neįprasta – ir drauge labai gera – žinoti, kad jis nenori iš jos nieko daugiau, kaip tik teisės kelias minutes pasinaudoti jos kūnu, ir tokiam pačiam laikui perleisti teises į savąjį. Jokių sumautų reikšmių ir apskritai jokių minčių, kurias reikėtų įveikti, kad būtum.
Atsitokėjo tada, kai Thomas prasegė savo kelnes ir švelniai paėmęs jos ranką uždėjo ant savo lyties.
Šarlotė sudrebėjo ir pastūmė jį nuo savęs – šįsyk su pasidygėjimu, kurio pati negalėjo valdyti, ir kuris kilo kažkur iš anapus Thomo ir jo glamonių.
– Kas nors ne taip? – nustebo.
– Nieko, – suvapėjo ji. – Pagalvojau apie pinigus… Tai yra ne apie pinigus, o… Bet tu nesuprasi.
Išlaikydamas veide nuostabos išraišką, kuri rodė, kad jis nesistengs jos perkalbėti, Thomas užsisegė kelnes.
– Aš juk sakiau, kad tu nesuprasi.
– Tu labai keista. Aš pirmąsyk gyvenime matau tokią keistą moterį. Prieš tavo keistumą kartais norisi klauptis ant kelių, – ištarė jis ir nuėjo. Šarlotė girdėjo, kaip jis užsirakina tualete.
Jis pasakė tai, ką apie ją manė, ir ką, matyt, manė absoliuti „Opalo“ narių dauguma.
Vėmalas stoviniavo priešais veidrodį ir vartė akis bei liežuvį – atrodė, kad jis mezga intymų ryšį su savo paties atvaizdu, o šis jam tuo pačiu atsako.
Jūratė viena blaškėsi po kambarį, švelniai liesdama daiktus, švytintis jos veidas pamažu niaukėsi – matyt, ji negavo iš jų tiek švelnumo, kiek tikėjosi. Prie Vėmalo ji nesiartino – net ir jai jis buvo mažiau nei daiktas. Tada užsidarė spintoje ir greitai iš ten pasigirdo dejonės, pasibaigusios malonumo riksmu, drauge su kuriuo iš spintos išvingiavo ir šlapimo srovelė.
– Nuostabu. Georgeʼas Batailleʼus būtų laimingas, – sušnabždėjo iš tualeto išlindęs Thomas.
Tuo metu Vaidutis paėmė nuo lentynos kavinuką ir stipriai, kaip į kokį klarneto vamzdį, papūtė į jo snapelį. Oro srovė pakėlė dangtelį, jis krito ant žemės ir žvangėdamas nusirito į kampą. Kavinukas sugaudė keistu, pusdusliu garsu, primenančiu vargonus.
Besisagstydamas kelnes atbėgo Edis, paskui jį iš kito kambario iškišo galvą Klara.
– Kas čia darosi?
– Trimitai. Apokalipsė! Pasaulis baigiasi! Melskitės, mano ponai, melskitės! – vaipėsi Vaidutis. Jis vėl priglaudė lūpas prie kavinuko snapelio ir papūtė. Kambarys prisipildė šiurpaus gausmo, kurio fone, kaip rodėsi Šarlotei, buvo girdėti tylus šiurenimas – lyg kas nors lengvas ir trapus būtų čiuožęs vidinėmis indo sienelėmis.
– Turbūt snapelis užsikimšęs… Susiaurėjime susidaro didesnis slėgis, ir tuomet atsiranda tas baisus garsas… Eolo dūdos…
– Askaridės… Kodėl aš prisiminiau šį žodį?
Jam dar sykį papūtus į kavinuką, visi, išskyrus Tomą, kuri kaip sarkofage gulėjo vonioje, subėgo į kambarį.
– Fuck. To neįmanoma klausyti. Atrodo, kad viduje kažkas… rėkia? Cum tacent, clamant… Beje, kodėl aš tai pasakiau?
– Prašykite atleidimo Viešpaties, jis yra didis!
– Jis yra didelis kavinukas. Visų kavinukų kavinukas.
MataZ žengtelėjo prie Vaidučio ir grėsmingai paliepė:
– Žiūrėk, atiduok man šitą šūdą.
Jis išėjo į balkoną, ir Yurgai nespėjus sumoti, kas čia iš tikrųjų vyksta, sviedė kavinuką lauk – tas ištiško į skalbiniams džiovinti skirtus virbus. MataZ grįžo į kambarį, pakėlė nuo žemės kavinuko dangtelį, per stebuklą nesudužusį, ir atkišo jį Vaidučiui-Vėmalui.
– Šitą daikčiuką, bičiuli, gali susikišti į šikną – drauge su savo knygos rankraščiu. O jeigu nenori, atiduok Artūrui. Jis pedikas, žinos, ką su juo veikti.
Tai pasakęs, jis kaip niekur nieko suleido dantis į zefyrą. Artūras nuraudo, tačiau taip švelniai, kad niekas to nepastebėjo, – drovumą, kaip ir savo seksualinę orientaciją, jis buvo išmokęs nepriekaištingai slėpti.
– Ar mes nebeturim daugiau kiaušinių? – norėdamas išsklaidyt nemalonią tylą paklausė Thomas.
Iš virtuvės susirūpinusiu veidu atskubėjo Yurga:
– Nebėga. Vanduo, – tepasakė.
– Ir spintelė neatsidaro, aš negalėjau paimti… – nesugalvojusi, ko jai galėjo prireikti spintelėje, užsikirto Klara ir nuraudo.
Lyg seniai būtų laukę progos, bet nedrįsę prabilti, jie vienas per kitą ėmė vardinti, kas dar namuose neveikia kaip turėtų.
MataZ nervingai pamėgino pavažiuoti į priekį su kėde. Jos ratukai nesisuko.
– Velnias, nieko nesuprantu. Tai…
Klaptelėjęs kaip sekcijos durelės, Yurgos balsas užsikirto.
Visų akys nukrypo į Diną, kuris ramiai krovė tabaką į suktuką, ir atrodė kaip žmogus, kuris žino, kas vyksta.
– Čia yra paralelė su vienu kultiniu Sanderewskio tekstu, kuriame jis aprašo iš esmės analogišką situaciją. Tai Aktajono mito interpretacija, galimai paveikta XIII a. trubadūro Peiro Vidalio baladės apie tai, kaip žmogus, sudraskęs ėriuką, pavirsta vilku, kurį vėliau sudrasko piemens šunys. Kūrinys prasideda sakiniu: „Aš, Aktajonas, Aristėjo sūnus, Kadmo anūkas, vieną puikią dieną nuo ankstaus ryto medžiojau elnią.“ Toliau – lotyniška Ovidijaus „Metamorfozių“, kuriose aprašytas ir Aktajono mitas, eilutė „Mons erat infectus variarum caede ferarum“. Beje, vienas iš dviejų kūrinio epigrafų (turbūt neatsitiktinai) taip pat yra iš „Metamorfozių“: „Quod enim scelus error habebat?“ Kitas – eilutė iš įžymios Schillerio baladės, pasakojančios apie jaunuolį, trokštantį nutraukti deivės Izidės skraistę, kad sužinotų „viską“…
Dinas lėtai užsikėlė koją ant kojos ir patogiai atsirėmė į sofos atlošą, rodydamas, kad pasakojimas bus ilgas.
– Galima pamanyti, – tęsė jis, – kad rašytojas tenori savais žodžiais atpasakoti mitą, bet taip nėra. Sakyčiau, Sanderewskio tekste Aktajonas – išvis ne medžiotojas, o veikiau prasmę besivaikantis filosofas, ar paskui įkvėpimą skuodžiantis kūrėjas, kadangi jo nesėkmės priežastys, skirtingai nei Ovidijaus „Metamorfozėse“, pirmiausia yra vidinės ar, jeigu norite, filosofinės: medžioklės įkarštyje Aktajonas pameta skirtį tarp sąvokų „sprukti“ ir „vytis“ – jis suvokia vienu metu ir bėgąs, ir vejąsis, ir kad tas procesas jau vyko prieš jam pradedant medžioti, ir nesiliaus po to, kai medžioklė baigsis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad laukymėje nimfų apsuptą Artemidę jis pasiekia aplenkęs mito laiką – dar nepasmerktas, nes nepamatęs jos nuogybės, tačiau jau bėgantis nuo šunų, kurie jį atsivys ateityje. Taip jiedu netikėtai susikeičia vietomis: Aktajonas kaip latenta forma substancialis simboliškai įgyja dieviškų galių, tuo tarpu Artemidė, nespėjusi nusirengti ir sukurti precedento, kad Aktajonas, kaip reikalauja mito naratyvas, pamatytų ją nuogą, prasmiškai redukuojama iki paprastos moters. Autorius parodo, kaip sugriūva visa mito struktūra ir herojai „pakimba“, užsikerta tarytum laikrodžio mechanizmas – siužetas negali nei tęstis, nei logiškai baigtis. Beje, ši kolizija kūrinyje taip ir lieka neišspręsta (neišsprendžiama?) – abu herojai pasitraukia į tankmę ir lieka prie kiškio, kuris daugelyje kultūrų simbolizuoja Mėnulį, maitos. Tai vadinamasis Sanderewskio prakeiksmas…
Yurga klausėsi jo kone išsižiojusi, tada ėmė klausinėti:
– Mes keliame prielaidą, kad mūsų mesti kiaušiniai nuskrido tolyn laiku, tiesa? Ar tokiu atveju mes privalome apmąstyti, kas iš tikrųjų buvo taikinys? Ir ar tai, ką metėme, mums buvo kiaušiniai? Pagaliau kur iš tiesų įvyksta prasilenkimas? Ar vis dėlto joks prasilenkimas neįvyksta?! Bet kaip tuomet traktuoti faktą, kad vanduo dingo kaip tik tuo metu… Dinai, ką tu manai?!
Dinas tuo metu baigė kimšti tabaką į suktuką ir, įkišęs popierėlį, švelniai stumtelėjo gumą. Ji nė nekrustelėjo.
– Šarla, tu gerai pagalvok. Tai beprotybė. Ir tu pati tai žinai, – nuoširdžiai (nepajėgęs nuslopinti įkarščio balse) pasakė Thomas.
Taip, ji žinojo.
– Juk tu ne mažas vaikas, – priėjo prie jos Yurga. – Jei tu išeisi, tapsi vienu iš jų… Ir tada viskas pasikeis. Niekas niekada nebebus taip, kaip buvo. Juk tu pameni Sanderewskio… kaip tą…
Jos balsas irgi buvo sušvelnėjęs, ji atrodė kaip žmogus, kurį pamažu apima narkotikų poveikis. Žvelgė į ją, lyg jau būtų ieškojusi jos kūne pažeidžiamos vietos, kažkokio orientyro, stigmos, į kurią vėliau būtų galima smogti.
– Tu – vientisa tuštuma. Plyna kaip popieriaus lapas. Į tave žiūrint skauda akis. Bus sunku į tave pataikyti, – girtu balsu sušvebeldžiavo jai į ausį MataZ ir pajaciškai išrietė lūpas žemyn – atseit liūdna.
Ji žinojo duodanti jiems dar vieną šansą išsikapstyti iš ciklo, iš Sanderewskio prakeiksmo.
Kai ji užsirišo skarą, Jūratė puolė jai į glėbį ir arkliškai pabučiavo.
– Tu… tu… tu… – kartojo jinai, o iš tikrųjų atrodė, kad ji, imituodama žaislinį garvežiuką, sako sau „tū tū, tū tū, tū tū“…
Iš kažkur prieškambaryje atsirado šuniukas ir ėmė skardžiai loti.
– Iš kur čia šuo? Kas įleido šunį? – susijaudino Yurga.
– Matyt, įsprūdo pro laiko kinivarpą, – pasakė MataZ ir abejingai spyrė į šunį. – Eik nx, OK?
Šuo sucypė ir dingo, išgaravo lyg nebuvęs.
Thomas paėmė ją už rankos:
– Jeigu kada… Kur nors… Žinok, tu mane uždegi.
– Kada nors… Taip.
Ji išėjo į laiptinę ir nubėgo žemyn.
Pyptelėjo telefonas: „veluosiu uz 10 min“. Viskas galėjo prasidėti dešimčia minučių vėliau, – šmėstelėjo mintis.
Pirmas kiaušinis atskriejo it deganti saulė, jis rėžėsi į skruostą ir pamažu kietėjančiais baltymo gleivių siūlais išsidraikė po visą veidą kaip kibūs čiuptuvai. Iš kaistančių skruostų nervų siūlais į kūną išplito šiluma, prasimušusi šiurpios, keistokos laimės versme, – svarbu, yra veiksmas, jis vyksta, dabar. Šarlotės ranka nevalingai pakilo – kaip anksčiau berniūkštis, ji pabandė įsikibti oro.
Kitas kiaušinis, nors jo laukė, užklupo tarsi iš pasalų, – atlėkęs iš šono, ištiško į smilkinį. Į akį siūbtelėjo trynio geltonis – dvyliktos klasės geometrijos vadovėlio spalva, antrojo tėvo automobilio (to, kuris buvo prieš vėlesniąją tojotą) spalva, šviesos tunelio gale spalva, juostelių ant išsvajotųjų kedų spalva. Spalva banano, kurį – paskutinį – gavo, atstovėjusi eilę 1988-aisiais, jai tai buvo ir paskutinis sovietmečio bananas – už langų tuo metu jau šmėkščiojo trispalvės, o per radiją transliavo šventąsias mišias; spalva konservuotų ananasų, prie kurių nuvingiavo apskritai paskutinė, kiek Šarlotė prisiminė, eilė LSSR, palikusi daugiausia nusivylusiųjų: žmonės, kurių absoliuti dauguma niekada gyvenime nebuvo ragavę ar net matę ananaso, sužinojo, jog konservuoti ananasai – ne itin skanūs; spalva lango trūkių, kurie, kai į juos kaldavo saulės šviesa, užsiliepsnodavo auksu; spalva paskutinių sovietmečio kalgotkių, kurias suplėšė likus kelioms dienoms iki nepriklausomybės paskelbimo, ir taip jos neperžengė epochų sandūros – liko ten, kur propagandinių plakatų dulkėse dygo branduoliniai grybai – beje, taip pat skaisčiai, beprotiškai geltoni.
Spalva Karakumų dykumos ir javų Ukrainos stepėse spalva, liepsnodavusi vadovėlių puslapiuose; spalva megztinio, iš tikrųjų turėjusio būti mėlynu arba juodu, blogiausiu atveju – žaliu ar pilku, bet, nesant kitokių siūlų, priverstinai tapusio geltonu (dėl ko bobutė jai visad sakydavo: atrodai kai ruskelā – t. y. bjauriai); spalva negrabia ranka nupieštų saulių, po kuriomis ji niekada nevaizduodavo žmonių, gyvūnų ir namų, bijodama, kad nulūžę saulių spinduliai gali juos sužeisti ar sugriauti, – apačioje būdavo tik akmenys, kurių Šarlotė visai negailėjo, o žmonės ir namai jos paveiksluose sklandė danguje kaip debesys. Spalva karuselių, nuo kurių, pamažėl rūdijančių, geltonumas luposi dideliais gabalais kaip nuo medžių žievė, – Šarlotė bijojo sustoti; traukdama iš atminties tuos geltonumo pavidalus ir kartodama juos kaip mantrą, ji jautėsi apsaugojusi pačią savo gyvasties esmę nuo vis skaudžiau žeidžiančių kiaušinių smūgių, – spalva elektros, pasislėpusios vario laiduose; spalva laipiojimo gaublio, nuo kurio krisdama vaikystėje nusibrozdino užpakalį; spalva autobuso „Ikarus“; balkonų plytelių Lazdynuose spalva…
Į ją pasipylė tikra kiaušinių kruša – jie krito ir dužo į krūtinę, galvą, pečius. Šarlotė nieko nebejautė – tarytum jos jau niekas nebūtų siejęs su kūnu, kurį negailestingai kapojo taiklūs kiaušinių kirčiai. Ji neįstengė pakeisti žvilgsnio perspektyvos ir toliau matė save iš viršaus – taip, lyg stovėtų balkone ir kiaušiniai jos nekliudytų, o skausmas tebūtų orgazmo, kurį ji patiria, savyje nužudydama save, fantominis aidas, atsklindantis betgi ne iš lyties, o iš maudžiančio skrandžio – kaip pykinimas ar vėmulys.
Dar vienas kiaušinis sprogo nepasiekęs jos kūno: tirščiai išsiskleidė ore ir liepsnojančiais siūlais kaip napalmas ėmė leistis ant jos. Balkone kilo nevaldomas ekstazės ir tuo pačiu siaubo klyksmas – tarytum jaunieji literatai staiga visi drauge būtų išsigandę savo siaubo fantazijų. Perverta liepsnojančių siūlų, odos poromis ji jautė, kaip susipina balkone kūnai – rankos, kojos, užpakaliai, drėg-
mė ir virpesys, išsirietę liežuviai, šniokštimas ir gargaliavimas, kartkartėmis virstantis šaižiu spiegimu. Ar bus įveiktas Sanderewskio prakeiksmas?
Šarlotė susverdėjo ir tą akimirką priešais ją ore sutvisko kiaušinis – šviesa krito į jį įžambiai. Toli už jo – išgąstingas, bet pasididžiavimo ir aistros kupinas Vėmalo veidas; jis atrodė pakibęs ore atskirai nuo kitų įraudusių veidų ir nuo rankos, kuri tarsi atitrūkusi lėtai sklendė link jos trajektorija, kuria anksčiau pati buvo paleidusi kiaušinį. Sekundės dalį pamanė, kad erdvėje ir laike pasiklydusi ranka atsitiktinai, vietoj kiaušinio, sviedė į ją tą veidą, ir dabar tas veidas – arba vis dėlto kiaušinis, o gal net kiaušinis su veidu, – lekia į ją, ir jo jau neišvengs – kad ir kaip stengtųsi.
Plona riba, skyrusi ją nuo įsisiautėjusios kompanijos ir nuo visko, ką ji bandė atmesti kaip svetimą, išnyko. Įlėkęs į jos akių tamsą, kurią Šarlotė dar instinktyviai mėgino ginti delnais, kiaušinis atsimerkė ir pažvelgė liūdnomis trynio akimis – tiesiai į sielą. Tai buvo pati įtikinamiausia, pati skaudžiausia, ir drauge – labiausiai nevykusi kiaušinio koncepcija pasaulyje.
Šarlotė sudejavo ir jai akyse aptemo.
– Kas tau? Ei, ar girdi mane?!. Tu gyva? Ar tu gyva?
Ji atpažino Vaidučio-Vėmalo balsą anksčiau, nei suprato, kur yra atsidūrusi ir kas nutiko. Jis skambėjo mechaniškai ir be lūkesčio – kaip žmogaus, kuris žino, kad jam niekas neatsilieps. Šarlotė pajudino koją.
– Tai tu gyva? Gyva? Gyva!
Jis susijaudinęs trypčiojo prie jos, bet nieko nedarė.
– Vaiduti… – ji norėjo paklausti, kaip jis čia atsidūrė, ir kodėl jis neapmėtė savęs kiaušiniais, bet jėgų užteko tik atsisėsti ir atsiremti į sieną.
Kliokė lietus, tarp jos kojų plūdo ledinio vandens srovės. Tolumoje gurmančio griaustinio aidas ankštoje bromoje skambėjo kaip pratisas traškesys – lyg kas nors būtų glamžęs tarp pirštų sviestinį popierių.
– Čia ką tik trenkė žaibas – visai prie pat. Ačiū Dievui, kad ne į tave. Buvo nerealus garsas. BUM! Taip kalė! Atrodė, kad visas šitas vanduo susprogo.
Ar jis melavo? Norėjo ją paguosti? Įrodyti, kad nebuvo jokių kiaušinių, jokio vakarėlio – nieko? Ar tik stengėsi ją įtikinti, kad nedalyvavo jos egzekucijoje?
Ją apėmė ūmus pasidygėjimas Vėmalu ir savimi – kad leido sau atsidurti su juo tokioje nepatogioje padėtyje.
– Ačiū, man jau viskas gerai, Vaidotai, – šaltai pasakė. Atsistojo, suėmė delnais savo plaukus ir išgręžė.
Reikėjo sprukti nuo jo kuo greičiau, kad jis nesugalvotų kaip anąsyk prie jos prisiklijuoti.
– Palauk… – pajutęs, kad ji, nepaisydama lietaus (o tai ji galėjo sau leisti, nes buvo visiškai šlapia, ir daugiau sušlapti jai nebegrėsė), gali nueiti ir jį palikti, suvapėjo Vaidotas; jame kaip visada rungėsi kretinizmas su hiperaktyvumu, bet šįkart toji pradų kova nebuvo užtemdžiusi jo sąmonės – atrodė, kad jis iš paskutiniųjų stengiasi perlipti savo baikštumą ir pasakyti kažką svarbaus.
Impulsyviai iškėlė abi rankas ir tuojau pat jas nuleido.
– Aš galiu pamėginti… sustabdyti lietų… – tarė.
– Nieko čia tokio… – pridūrė, išvydęs Šarlotės veide nuostabą. – Paprastas folkloras, aš universitete apie tai rašiau diplominį darbą… Tokių užkalbėjimų turi daugelis pasaulio tautų. Bet šis senovės lietuvių užkalbėjimas, kurį per praktiką užrašiau Ukmergės rajone, ypatingas… Taip, ypatingas. Nes jis… veikia!
– Vaiduti!
– Aš sakau, nieko čia keisto. Jahvė Biblijoje (arba, jei turim galvoj „Epą apie Gilgamešą“ – dievų susirinkimas) irgi sustabdo tvaną vienu žodžiu. Aš manau, kad tai ne vienas žodis, bet struktūra, kuri turi tą patį principą, kaip mūsų aukštaitiškas burtas. O ten visai paprasti žodžiai. Vandenį bara dėl to, kad jis užmiršo, ką jam sakė gerasis dievulis. Vadinasi, remiamasi mintimi, kad vanduo yra įsiminęs savęs atšaukimo formulę, tereikia tą prisiminimą sužadinti. Veiksmo sąlyga tampa mnēsis – kaip graikų mituose arba, pavyzdžiui, meksikiečių muilo operose. Įdomu, kad apie vandens atmintį taip pat kalba homeopatai ir vandens jonizatorių industrija…
– Vaidai, tu išprotėjai!
– Žmonės pasakojo, kad prie „Suokalbio“ lietų pernai sustabdė Beresnevičius. Aš manau, jis rėmėsi tokia pačia formule, kaip ir aš, nes dar prieš metus mačiau jį tame kaime, kur mes anksčiau atlikome praktiką…
Nelaukdamas, kol ji pasakys „taip“ arba „ne“ (Vaidutis, matyt, jautė, kad jos atsakymas, kurį ji tartų instinktyviai, nemąstydama, kaip tai paveiks jį ir debesų stichiją, būtų „ne“), jis priėjo prie bromos krašto, užvertė į dangų akis ir ėmė kažką murmėti. Kartkartėmis iškeldavo į viršų rankas, ir tada jo delnus apšviesdavo už krūmų pasislėpusio žibinto šviesa.
Atrodė kaip klaidinančių haliucinacijų apimtas šamanas, stojęs prieš stichiją, kuriai suvaldyti neturėjo nei jėgos, nei teisės. Ir tuo pat metu – kaip beviltiškas lūzeris, apsėstas idée fixe perbraižyti savo likimo mikroschemas ir savo nevykėliškumą metafiziniame lygmenyje pakeisti virtus, susigrąžinti aistras – anapus žemiškos realybės ir žmogaus kūno. Jam tikrai trūko vieno šulo.
Ir tada lietus liovėsi – vienu sykiu, kaip burtų lazdele pamojus. Atsirado pojūtis, kad dangus atsitraukė, tapo švarus.
– Aš sakau, tai veikia, – sušnabždėjo Vaidotas. Jo akys degė. Jis dar netikėjo, kad partija su likimu, kurią jis vis beviltiškai pralaimėdavo, svarstydamas, kaip taisyklingai užrišti virvę ant balkio, netikėtai pakrypo jo naudai.
Šarlotė pajuto jam ūmų palankumą, turbūt kylantį iš instinktyvios pagarbos galiai. Norėjo jam parodyti, kad suvokia, ką jis ką tik padarė, galbūt netgi pasakyti ką nors gražaus, pavyzdžiui – „o, kaip šaunu!“ arba „čia tai bent!“ Bet, žiūrėdama į jį kvailomis jūros kiaulytės akimis, įstengė tik pritariamai sudrebėti.
Jiedu nuėjo į degalinę, ir Šarlotė, intuityviai pajutusi, kad Vėmalas alkanas, nupirko jam dešrainį. Šis nepasakė „ačiū“ – iš susijaudinimo buvo pamiršęs būti perdėtai kuklus. Virpėdamas stvėrė dešrainį, suleido dantis. Jo pirštai taip stipriai gniaužė bandelės apatinę dalį, jog atrodė, kad padažuota dešrelė iššaus iš jos ir pataikys jam į akį.
Dešrainiui pradingus gerklėj, jis dar kurį laiką spoksojo į padažais išterliotą popierėlį ir, rodos, svarstė, ar neverta praryti ir jo.
– Atleisk, buvau labai alkanas, – įveikęs instinktą sumurmėjo jis. – Kai esi labai alkanas, pradedi galvoti, kad ne tiek daug dalykų iš tikrųjų yra nevalgomi…
Jis atkišo savo kairės rankos mažąjį pirštelį.
– Vakar apie vidurdienį (o apetitas būna didžiausias būtent tarp dvylikos ir dviejų, tada vėl paūmėja jau tik po keturių ir vėlai vakare) rimtai atrodė, kad jei jį suvalgyčiau, aš visai pasisotinčiau, ir galėčiau išgyventi dar kelias dienas, – niūriai pasakė jis, ir turbūt pajutęs, kad išreiškė mintį negana aiškiai (bent jau ne taip aiškiai, kad Šarlotė išdrįstų patikėti tuo, ką girdi), pridūrė: – Turiu namuose tokias sodininko žirkles. Kas čia tokio? Čekšt – ir viskas!
Šalia niūraus skepsio, su kuriuo jis visa tai sakė, lyg būtų pats savimi gerokai nusivylęs, jo balse nuskambėjo ir pasididžiavimo gaida – Vėmalas tikriausiai manė, kad jo beprotybę (o ir jo suveltą, kliedesių prifarširuotą poeziją) jos akyse pateisina tai, kaip puikiai jis susitvarkęs su lietumi.
Šarlotei buvo sunku susikaupti – ją purtė drebulys, kurį nesėkmingai bandė suvaldyti, įsikibusi į stalo kampą. Kaip žmogus, neturintis nieko autentiška, tik įgimtą sugebėjimą mėgdžioti, Vėmalas drebėjo kartu su ja. Iš šalies jiedu galėjo atrodyti kaip jausmingai santykius besiaiškinanti pora.
Vaidučiui kumštelėjo į verslininką panašus pagyvenęs dėdė, užsimetęs švarką ant treningo.
– Ko čia sėdi kaip prisišikęs? Ar nematai, kad medmuzelei, – šį žodį jis sugebėjo ištarti nešvankiai, tarsi purvinomis lūpomis, – šalta?! Nupirk jai išgerti! Arba… hahaha… gerai pašildyk! Padaryk jai čum čum! Chrum chrum! Pom pom!
Vaidutis susimėtė, – užteko menko sutrikdymo, ir jo trapus normalumas susvyravo, akyse įsižiebė baili kvailio nekaltybė. Dėdulė nusižvengė (matyt, iš savo sąmojo) ir nuėjo.
– Aš nupirksiu išgerti. Dar turiu pinigų, – tarė Šarlotė. Ji buvo dėkinga tam chamui, kad jis trumpai ir aiškiai pasakė, ko iš tikrųjų dabar reikia. – Išgerti. Kaip aš anksčiau nepagalvojau.
Grįžusi su plėčkele, Šarlotė rado Vėmalą panirusį į miegą primenantį dirglų stuporą. Gali būti, kad gavęs maisto jo organizmas šiek tiek atsipalaidavo.
– Kažin, kiek mažajame piršte yra kalorijų? – paklausė ji labiau savęs, ir išsigandusi, kad bus pasakiusi tai garsiai, pakartojo klausimą teisingai:
– Kažin, kiek dabar valandų?
– Valandų? – Vėmalas markstėsi, jo kūnas atrodė sugeibęs, tik plaštakos įsitempusios, lyg giliai viduje jis rąžytųsi.
– Aš negaliu gerti. Aš vartoju… tokius vaistus. Su jais negalima alkoholio, – Šarlotei įspraudus jam į ranką kartoninį indelį su gėrimu, sumurmėjo jis, ir čia pat entuziastingai pridūrė: – Bet šiandien galima.
Šarlotė spoksojo į jo rankas.
– Negaliu užmiršti tavo pirštų. Tavo mažojo piršto. Kurį tu norėjai suvalgyti.
– Jei plaukai ir nagai būtų valgomi, žmogus galėtų ilgai išgyventi pats iš savęs. Tu įsivaizduoji? Uždaras ciklas. Savęs pavalgai, savęs atsigeri. Visiškai nemokamai.
Pasakė be jokio užsidegimo – kaip savaime suprantamą dalyką. Jį buvo pavergusi idėja išgyventi iš nieko.
– Kas dėl to lietaus… Kaip ir sakiau, čia nieko ypatingo… Taip galima sustabdyti ir paprasčiausią vandentiekio avariją. Tačiau yra dar vienas užkalbėjimas… Tiksliau, tai visai ne užkalbėjimas, o užkeikimas… – jis išliko kuklus, bet aistra, su kuria jis anksčiau suteikė sau teisę gerti, liko balse. – Jį užrašiau Žemaitijoje, Skuodo rajone, ir jis skamba pusiau latviškai, kas tik patvirtina lietuvių stereotipus. Ir veikia jis visai kitaip, nei anksčiau minėtas užkalbėjimas. Vanduo nesustoja bėgęs, taigi iš pažiūros nieko neįvyksta… Bet sugriūva jo vidinė sąranga, nelieka struktūros – vanduo pasidaro nebe vanduo. Paprasčiau kalbant, jis miršta.
Jis šnekėjo vis keisčiau, bet atrodė normalesnis nei bet kada anksčiau, ir labiau priminė šaltakraujį mokslininką, dėstantį savo teoriją, nei pablūdusį literatą, kuriam, kaip ji žinojo, trūko vieno šulo.
– Galima pagalvoti – ir kas gi čia tokio, ar ne? Juk vanduo toliau kaupiasi arba teka. Bet jame ir aplink jį nelieka prasmės, jokio naratyvo. Ten, kur yra negyvo vandens, žmones pakerta liūdesys ir beprasmybė. Išnyksta skirtys tarp reiškinių. Sutrinka daiktų funkcijos. Senovės lietuviai, esant reikalui, šitaip užkeikdavo šaltinius.
– Gal tau nupirkti dar vieną dešrainį? Nes paskui…
– …aš radau duomenų, kad partizanai kartais užkeikdavo šulinius. Jų aukų gali būti gerokai daugiau, nei skelbiama… Tai fundamentalus posūkis šios rūšies tyrimuose…
Jame įstabiai derėjo kenčiantis, vizijų apsėstas ligonis ir tyrėjo aistra.
– Bet yra dar vienas dalykas… Toks žmogus man pasakojo, kad šituo būdu galima užkeikti upelį ar netgi visą upę, ir atimti prasmę viskam, kas yra jos kelyje. Gerai, jei tai kokia maža upelė, kuri teka per kelis kaimus. O jei tai – Dunojus? Įsivaizduok – per sekundę netenka prasmės visa, kas yra tarp Donauešingeno ir Vilkovės Ukrainoje bei Sfintu Georgės Rumunijoje. Tai apokalipsės mygtukas – jį galima lyginti su Sanderewskio… Mane žavi archajinio žmogaus užmojai ir… tam tikra prasme galimybės. Tu sėdi kažkur… šiknoje… už šimtų kilų nuo bet kokios civilizacijos (ir galbūt nežinai netgi tokio dalyko kaip kilas), bet disponuoji fundamentaliu ginklu, kuris gali pražudyti Europą.
Be abejo, jis galvojo apie save – kaip atkeršija visiems už viską, ką yra iškentęs.
Netoli jų, kitame baro stalo gale įsitaisęs storulis atkando dešrainį. Neproporcingai maža, lyginant su kūno mase, ir plokščia kaip snapas nosis, mėlynos lūpos. Jo ranka, kėlusi dešrainį link burnos, vieną akimirką suakmenėjo, veidas prarado išraišką. Storulis griebėsi už širdies ir švokšdamas išbėgo į lauką, palikęs dešrainį ir nepradėtą gerti kokakolą.
– Eik, pasiimk. Ten daugiau nei pusė dešrainio.
– Bet… Gal… Ten ne mano… Aš jo nepirkau…
Jis vėl ėmė šlykščiai raivytis. Atrodė, kad vėl užsidėjo bepročio kaukę, kurią buvo trumpam nusiėmęs, kad sklandžiai papasakotų jai apie vandens užkeikimą. Langas, pro kurį ji trumpą valandėlę galėjo pasiekti jo sielą (ar kažką, ką jis turėjo vietoj sielos), užsivėrė.
– Kaip – ne tavo? Jis – niekieno. Tai – šiukšlė.
Vaidutis ėmė virpėti. Visa savo siela jis veržėsi prie išėdų, dorojo jas savo vaizduotėje. Jo apdujusiose akyse vaistų numarintais vyzdžiais gerai atsispindėjo televizorius.
– Aš negaliu. Aš neimsiu. Tegul kiti ima, o aš – ne. Ne mano.
Bailumą jis pavertė moraliniu principu. Buvo pasiryžęs kęsti badą ir mąstyti apie savo mažąjį pirštelį, bet nesiliesti prie išėdų.
– Ką čia šneki, Vaiduti? Gal išprotėjai? Tu svarstai, ar suvalgyti savo pirštą, ir tuo pat metu galvoji, kad išmestas dešrainis – ne tavo? Tai tavo dešrainis. Tas bybys, kuris jį čia paliko, neiškentėjo nė šimtosios dalies to, ką tu. Tu už jį jau sumokėjai. Brangiai. Reikia tik pasiimti.
Ji aistringai išgyveno pasibjaurėjimą juo ir tuo pat metu nuoširdžiai norėjo, kad Vaidutis pagaliau pasisotintų ir neberegėtų maisto haliucinacijų.
– Iš kur tu viską žinai? – irzliai suvapėjo jis.
– Paauglystėj mes su drauge valkatavom Palangoj. Valgėm išėdas, rinkom šiukšliadėžėse nuorūkas ir prašinėjom gatvėj pinigų… Baisu tik pirmą kartą.
Staiga jai dingtelėjo, kad Vėmalas tikriausiai niekada nebuvo Palangoje – nei Palangoje, nei apskritai kokiame nors kitame mieste.
– Žiūrėk, tai visai paprasta. Tu niekam neįdomus. Ir tas dešrainis niekam neįdomus. Jei nori, kad tavęs niekas nepastebėtų, varyk, kai darbuotojas nusisukęs į tą savo aparatą. Arba eidamas pro šalį staiga priklaupk ir pradėk atseit rištis batraiščius arba kažko ieškok ant žemės, o tada, kai visų akys jau bus pripratę prie to, kad tu ten kažkur esi, atsistok, atsainiai, lyg pats tą padėklą būtum ir padėjęs, paimk tą šūdą, ir ateik čia. Supratai?
– Arba, – ji pamažu įsijautė į mokytojos vaidmenį, – nueik prie baro servetėlių, ir tada grįžk ne čia, bet prie dešrainio, lyg ten būtum ir sėdėjęs, ramiai paimk ir neškis čia.
– Aš negaliu. Tai man per sudėtinga, – pasakė Vaidutis su palengvėjimu ir vos juntamu pasididžiavimu; matyt, jautėsi nugalėjęs pagundą. Savo ribotumą jis laikė unikalumu. Visi rašytojai įkvėpimo sėmėsi iš savo patirties, o Vėmalas – iš to, kad, išskyrus savęs ribojimą ir nuolatinį poreikių mažinimą (kas jam vis dėlto davė tam tikros patirties), nepatyrė visiškai nieko. – Jei tu moki paimti, tai tu ir atnešk.
Šarlotė įtūžo.
– Vaiduti… Tuoj pat atnešk dešrainį! Ar supranti, ką sakau? Privalai nueiti ir jį paimti, – ji nebežinojo, ką dar rūsčiai pasakyti, kad jo bukumas patirtų nepatogumų. – Jeigu ne… aš tau nebeduosiu gerti. Daugiau nė lašo.
Vaidutis sunerimo. Alkoholis, kurio įprastai jis irgi atsisakydavo, buvo kažkas kita nei maistas. Šiandien jis užvaldė jo sielą. Juo labiau kad išgirdo liepimą – jis nemokėjo atsispirti svetimai valiai. Tačiau netrukus įtampa jo veide atlėgo, jis sukryžiavo rankas ant krūtinės; kaip pagundas įveikęs žmogus su palengvėjimu atsiduso ir tyliai pasakė:
– Gal ir gerai. Juk man negalima gerti. Aš ir taip per daug išgėriau.
Jis jautėsi saugus, tarp jo ir visų įmanomų pagundų vėl stovėjo neperžengiama siena. Šarlotė pasiuto.
– Paimk ir suvalgyk dešrainį!
Susijaudinusi ji per stipriai spustelėjo ant stalelio stovėjusį kečupo indelį – šis ejakuliavo plona skysta srovele ant stalo ir kartoninės stiklinės, iš kurios jie gėrė degtinę.
– Eik, išmesk šitą šūdą, ir pakeliui paimsi tą dešrainį, po galais. Niekas nepamatys. Iš tikrųjų visiems dzin.
Vėmalas papurtė galvą – jis jau buvo apsisprendęs. Mėgavosi kančia, kurią patirs suprasdamas, kad pats atsisakė galimybių.
– Tada… Aš visiems papasakosiu apie tavo burtus. Kad tu moki sustabdyti lietų ir kad nori užkeikti upę… Čia jeigu nepaimsi dešrainio.
Tai buvo klaida. Ji nežinojo, ar pats Vaidutis mano, kad čia yra ką slėpti. Galbūt jis kaip tik norėjo, kad apie jo sugebėjimus sužinotų visas pasaulis?
– Ne, ne, aš pasakiau – ne, – bukai pakartojo jis. – Ne. Aš neimsiu.
– Vaidotai, – iš pykčio ir apmaudo, suvokus, kad negali jam padėti peržengti savęs, jai aptemo akys. – Jei jau neimi dešrainio, pakelk nuo žemės tą trupinį! Štai ten, dešinėje, tarp kojos ir kėdės…
Ją apėmė azartas. Tai buvo pinklės Vėmalui. Trupinėlis niekam nepriklausė – jis negalėjo jo išsiginti.
Vėmalo akys sublizgo, taigi bent vieną dalyką tuo trupiniu jai pavyko pasiekti. Jo apsisprendimas nesiliesti, nedaryti, neimti tapo nebe toks tvirtas. Jis vėl dvejojo.
– Jei pats nenori, paduok man tą trupinį. Aš noriu to trupinio. Kai tik paduosi, aš jį suvalgysiu, – lėtai išskiemenavo.
Vėmalas raivėsi. Instinktyviai kaip gyvulys jis jautė, kad, paklusęs Šarlotei ir pakėlęs nuo žemės trupinį, paneigs savo apsisprendimą nepajudinti nė piršto, bet jį, savo unikalumą kildinantį iš silpnumo, tikriausiai kvaitino pagunda pasiduoti, sau tarus, kad paėmė jį Šarlotės lieptas.
Jo pasipriešinimas buvo palaužtas. Jis pasilenkė ir griebė tą trupinį, ištiesė Šarlotei. Ši įsimetė jį į burną ir nurijo.
– Žiūrėk, ten yra dar vienas trupinys. Aš jo taip pat noriu. Paduok jį man!
Buvo tikra, kad sykį jos valiai pasidavęs Vėmalas nebeišsisukinės, todėl žodžius ištarė draugiškiau, netgi šiek tiek nerūpestingai, taip, kad jis galėtų pamanyti (ir kaip vėliau pasirodys – tikrai pamanė), jog ji, skirtingai nei jis, įsivaizdavo, šneka su juo kaip lygi su lygiu.
Jis nerangiai pasilenkė po stalu ir po sekundėlės atsitiesė su tuo nedideliu bandelės gabaliuku. Atkišo jį Šarlotei – galbūt kukliau, negu jam pačiam norėjosi.
Šniokštė kavos aparatas. Du jauni vairuotojai mėlynais kombinezonais trypčiojo prie kavos automato ir rodė į juos pirštais – matyt, apkalbinėjo. Ant jų krūtinių švietė užrašas: CEDE VEDE VITO.
– Ačiū, aš nevalgysiu. Nebenoriu, – tvirtai pasakė ji. – Būk geras, padėk tą šūdą atgal ant žemės.
Jis buvo pasiryžęs tuojau pat, nė minutės nedelsdamas išpildyti paliepimą, bet kažkokia jėga jį sustabdė. Negalėjo atplėšti akių nuo to bandelės gabalyčio. Godžiai rijo seilę.
– Aišku, jeigu tik nori, gali suvalgyti pats.
Kaip išbadėjęs šuo jis čiupo tą kąsnį ir ėmė energingai kramtyti. Godulys buvo pažadintas – atrodė, kad drauge su žandikauliu juda visa jo siela.
– O dabar jau atnešk tą dešrainį. Aš vėl noriu valgyti, – staiga liepė ji.
Vėmalas, kuris atrodė apsėstas, tiesiog sutriuškintas dviprasmių jausmų, vienu šuoliu atsidūrė kitame stalo gale, stvėrė padėklą su prakąstu dešrainiu ir kokakola, ir taip pat mikliai grįžo. Jis drebėjo – matyt, jautėsi peržengęs save ir atsidūręs pilnatvės, kurią simbolizavo prie durų stovinti šiukšliadėžė, papėdėje. Šiukšliadėžės dangtis buvo pasikėlęs, o žiotyse buvo matyti daugybė įvairaus dydžio ir formų išėdų.
Buvo šlykštu. Nepaisant nuoširdžios užuojautos, kurią jam jautė, Šarlotė nebegalėjo jo tverti.
– Viskas, turiu eiti, – ji atsistojo ir pasitaisė striukės apykaklę. Tai buvo ženklas, kad jis nebandytų jos perkalbėti, – savo sąmonėje ji buvo jau išėjusi. – Manęs laukia.
Nežinojo, kodėl meluoja. Iš tikrųjų buvo visiškai nesvarbu, ką jam pasakyti.
Vėmalas pašoko ir juokingai linkčiodamas į priekį tarytum besimeldžiantis judėjas ėmė kartoti:
– Ačiū, ačiū, ačiū.
Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna. Tada baugščiai atsitraukė nuo jos ir labai tyliai – taip tyliai, kad Šarlotei pasirodė, jog žodžiais sušnarėjo daiktai – suvapėjo:
– Tik niekam nieko nesakyk, gerai? Čia nieko nebuvo, ane?
– Sutarta.