literatūros žurnalas

Donaldas Kajokas. Cirkas

2019 m. Nr. 1

Romano fragmentas

 


Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę, išvydo cirko palapinės kupolą. Netoliese sukiojosi būrelis berniūkščių, o sidabrinis plakatas virš vagonėlio, atstojančio bilietų kasą, skelbė, kad miestelyje ištisą savaitę viešės vienintelis ir nepakartojamas cirkas, kurio direktorius iš Lietuvos, tačiau artistai – įvairių šalių geriausi profesionalai. Ši reklaminė klišė, tiesą sakant, nebūtų patraukusi Gabrieliaus dėmesio, jei ne juodbruvė mergaičiukė, pietinėje kupolo pusėje laksčiusi po nediduką pievos lopinėlį.

Maždaug pirmokėlė, iki pusės kaklo pakirptais lygiais karčiukais ji laigė pirmyn atgal vis ta pačia linija. Šiek tiek panaši į Boženą, tiktai gal liesesnė.

Gabrielius slapčia stebėjo mergaitę. Įdegusi saulėje, tikriausiai iš Pietų Europos, tvarkingai aprengta, tačiau tasai mechaniškas jos lakstymas truputį glumino. Prieš kelias dienas Raudonojoje rezidencijoje Gabrielius buvo matęs TV laidą apie cirko dramblį, kuris nenustygo vietoje, darė kažin kokius automatiškus judesius, o gyvūnų gynėjai tvirtino, kad jam pasimaišęs protas. Tai ir ši mergaičiukė – vis toje pačioje pievukėje, vis pirmyn atgal. Kita vertus, o ką jai veikti, dar ir svetimoje šalyje, jei ne bėginėti, strakalioti…

Ilgokai ją stebėjęs, vis dėlto ne ilgiau, nei leidžia mandagumas, Gabrielius nužingsniavo paežere galvodamas, kd norėtų mergaičiukę išvysti ir rytoj. Toje pat vietoje, taip pat beprasmiškai straksinčią.

Ir išvydo. Ir kitą dieną, ir dar kitą. Tuomet nusišypsojo: „O kodėl nepažiūrėjus, ką jie po tuo kupolu išdarinėja?“ – ir nė nesvarstęs nusipirko bilietą į vakarinį cirko vaidinimą.

Viskas ten vyko, kaip jis ir tikėjosi – jokių kvapą gniaužiančių triukų, oro gimnastų skrydžių, tiesiog provincialus vaidinimas su būtinom atrakcijom – vargana, nepaprastai liesa, matyt, sulaužytos prigimties rudąja meška, kurios buvo gaila kaip nukamuotos būtybės. Cirko direktorius, toks bebarzdis Karabasas Barabasas, mėgino sukelti publikos prielankumą negabiai vaidindamas tai nusenusį šoumeną, tai dirbtinai besivaipantį reklamos agentą, tai nepakeičiamą vaikų draugą…

Kitko Gabrielius ir nesitikėjo. Tai buvo tipiškas šiuolaikinis provincijos cirkas, kurio butaforinė prabanga slėpė elementarų skurdą, o triukų banalumą mėgino užgožti tranki muzika, sklindanti iš nekokybiškų garso kolonėlių. Viskas atrodė primityvu kaip dukart du – direktorius ir dešimt įvairių tautybių artistų, neskaitant trijų persirpusių vietinių šokėjų, matyt, buvusių meninės gimnastikos būrelio augintinių.

Žiūrovai plojo vangiai, bet organizatoriai tuo apdairiai pasirūpino: paleisdavo ovacijų įrašą, girdi, štai kaip, gerbiamieji, reikia mums ploti!

Vis dėlto Gabrielius nenusivylė, jį viskas tenkino, išskyrus, žinoma, nukamuotą mešką. Šią pavakarę po cirko kupolu gavo tai, ko ir buvo atėjęs: keletą antrarūšių akrobatų, neskoningų direktoriaus juokelių ir dirbtinio artistų entuziazmo – po kiekvieno triuko jų veidai nušvisdavo plačia šypsena, nors žiūrovai gana abejingai triauškė savo kukurūzų spragėsius.

Įpusėjus vaidinimui Gabrielius ėmė dairytis į šalis. Jam iš dešinės sėdėjo šviesiaplaukis paauglys su auskaru šnervėje, iš kairės – vyriškis su dviem mažom dukrelėm. Netrukus scenoje jo dėmesį patraukė šoninė mėlyno aksomo užuolaida. Ji subangavo, šiek tiek prasiskleidė ir tarpelyje pasirodė tamsūs kirpčiukai. Juodbruvė cirko mergaitė slapčia mosikavo rankomis, tarsi rodytų kažkam sutartus ženklus. Gabrielius pasekė jos žvilgsnį ir išsižiojo iš nuostabos: ji žiūrėjo į Eliezarą, sėdintį tarp žiūrovų.

Eliezaras! Šitiek metų nematytas, negirdėtas, jau ir pamirštas, kadaise per įstrižą lapkričio lietų išėjęs iš dvaro su liktarna ir inkilu šikšnosparniams! Eliezaras, pulte prapuolęs, štai jis, kumpanosis, sėdi trečioje eilėje ir prisimerkęs stebi mergaičiukės ženklus, bandydamas juos suprasti.

Gal ir suprato, nes tamsiems kirpčiukams pradingus už užuolaidos senasis žydas palingavo galva.

Gabrielius buvo priblokštas. Džiugus jaudulys užliejo širdį, privertė ją tiesiog šokčioti krūtinėje, jis neįstengė atitraukti akių nuo kumpanosio, jau ketino stotis ir prieiti prie senojo žydo, tačiau į areną išbėgo ta pati cirko mergaitė, matyt, vien tam, kad pakeltų nuo smėlio lazdelę, kurią netyčia pametė ką tik ja žongliravęs ekvilibristas. Taip ir buvo – ji pastvėrė lazdelę ir strimgalviais nėrė atgal į užkulisius, bet netyčia suklupo ir, regis, nikstelėjo dešinę čiurną, nes visa salė užjaučiamai aiktelėjo.

Mergaitė pašoko nuo žemės ir skausmo perkreiptu veidu iššlubčiojo iš arenos. Tą akimirką Eliezaras prasibrovė pro sėdinčius žiūrovus ir dingo už šoninės užuolaidos.

Gabrielius irgi nedelsė, stryktelėjo iš savo vietos ir nusekė paskui.

Užkulisiuose jis kiek sutriko. Raudondryžis cirko kupolas iš lauko neatrodė didelis, tačiau dabar Gabrielius atsidūrė gana erdvioje patalpoje. Dešiniau ant pakylos sukryžiavę kojas sėdėjo keturi vyrai, panašūs kaip vandens lašai. Lyg ir su kaukėmis, lyg ir baltai nudažytais rytietiškų bruožų veidais.

Japonai, pagalvojo Gabrielius.

Du buvo atsisukę veidu į jį, du sėdėjo profiliu. Tarp jų tvyrojo kažin koks genialiai paprastas, vos juntamas ryšys. Jis buvo toks svarbus, toks elementarus ir toks mįslingas, kad Gabrielius sustojo priešais juos tartum įkastas žemėn.

Tuomet vienas jų atsistojo ir Gabrielius nustebęs suvokė, jog tai vienas vyras, tik keturiskart pasidauginęs.

Jis priėjo ir apglėbė Gabrielių per pečius. Pastovėjo taip nejudėdamas, tarsi pozuodamas nuotraukai, tada familiariai paklausė:

– Gabrieliau, kokia tavo pavardė?

– Aušautas, – mechaniškai atsakė Gabrielius, bet jo balsas nuskambėjo taip garsiai, tarsi jiedu būtų stovėję ne palapinėje, o aidžioje marmurinėje salėje.

Gabrielius pasijuto neįprastai, tik negalėjo suprasti – nejaukiai ar išdidžiai. Buvo šiek tiek nesmagu, net įtartina, kad žmogus žino jo vardą, bet nežino pavardės; sykiu jį perliejo ir išdidumo banga, nes tasai keturis kartus gebantis save padauginti cirko genijus atpažino ir užkalbino būtent jį, Gabrielių…

– Atleiskite, o jus kaip vadinti?

– Mane? Dzė. Bet kodėl neklausi pavardės?

– Suprantama, suprantama… – ėmė linksėti Gabrielius.

– Pavardė – Špesartas, – žmogaus balse suskambo pasididžiavimo gaidelė. – Taigi esu Dzė fon Špesartas!

– O kur anie trys?

– Ai, ten, – vyras baltai dažytu japono veidu paniekinamai mostelėjo sau po kojom.

Gabrielius pažvelgė į tuščias grindis, delikačiai krenkštelėjo ir tarė:

– Tiesą sakant, aš ieškau…

– Žydo, – nutraukė vyriškis. – Žydo Ahasfero.

– Ne, pone, mes jį vadiname Eliezaru.

– Taip taip, Eliezaru… Kur daugiau jis bus, aišku, – su dar didesne panieka vyras mostelėjo kairėn, – mano smuklėj.

Ir nuėjo.

Pusbalsiu niūniuodamas panosėje:

Onegin, ja skryvatj ne stanu,
Bezumno ja liubliu Tatjanu…

Kairėj, tai kairėj.

Gabrielius žvitriai perėjo patalpą, kuri baigėsi lenktu koridoriumi.

Šis buvo nepaprastai aukštas, jo viduryje styrojo ilgi metaliniai strypai, tačiau jų viršūnėse kabėjo ne žibintai, o dušo galvutės, iš jų kapsėjo vanduo.

Spaudimas galėtų būti ir didesnis, kažkodėl dingtelėjo Gabrieliui, bet priešais sumirgėjo moterų būrelis. Jos ėjo klegėdamos ir dulkėtuose statybininkų neštuvuose nešė į ryškiai geltoną chalatą susisupusį vyriškį, o jis jauniausiajai iš jų seniokiškai bambėjo: „Tai vėl ne viena, vėl su svita…“

Dabar aš jau beveik namuose.

Ir kodėl jis taip pagalvojo?

„Kas taip pagalvojo?“ – mintyse paklausė Gabrielius, bet nespėjo pats sau atsakyti, nes vyriškis vikriai nušoko nuo neštuvų ir sukliko:

– Kur libreto autorius?!

Tik dabar Gabrielius atpažino cirko direktorių.

– Kur tas sumautas šarlatanas?!

Aušautas bemat išsitempė prieš jį kaip kareivukas, nes pasidarė aišku, kad dalyvauja operos „Eugenijus Oneginas“ pastatyme ir prieš spektaklio pradžią privalo į lietuvių kalbą išversti dar kelis Tatjanos arijos kupletus, kurių rimai tobulai atkartotų Puškino eilučių pabaigas. Gabrielius neabejojo suspėsiąs, mat jautėsi esąs įgudęs rimuotojas; visa tai jis greitakalbe išpyškino nuo neštuvų nušokusiam direktoriui, nesijaudinkite, girdi, suspėsiu, ne pirmas kartas, o šis tik pajaciškai nusikvatojo ir atkirto, kad kupletus Gabrielius galįs susikišti į išangę, niekam jų nereikia, operos premjera puikiai apsieis ir be grafomanijos.

Kaip apsieis? Be kupletų jūs išblukinsite visą muzikinį audinį! – mintyse sušuko Gabrielius, bet garsiai to nepasakė, tik apsisuko ir nupėdino toliau.

Pasikark, cirkininke, su savo bobom ir operom!

Toldamas išgirdo pirmuosius „Eugenijaus Onegino“ taktus – švelnius, skaudžiai ištęstus smuikų atodūsius, bet nė negrįžtelėjo. Jis jau nesijautė esąs libreto autorius. Troško tik vieno – kuo greičiau pasiekti smuklę, kurioje, anot Dzė, rasiąs Eliezarą.

Paklausti nebuvo ko, aplink nesimatė nė gyvos dvasios. Koridorius netrukus baigėsi ir Gabrielius atsidūrė dar vienoje patalpoje. Tamsiausioje kertėje pajuto tūnant jėgą, kuri akylai jį stebėjo ir pagal labai gudrų algoritmą kontroliavo kiekvieną jo judesį.

Gabrielius panūdo kuo skubiau iš čia ištrūkti, tačiau jėga jį sukaustė, neleido žengti nė žingsnio. Kai akys apsiprato tamsoje, susivokė stovįs kambaryje baltintomis sienomis. Tiesą sakant, tai buvo net ne kambarys, o žemas ir platus didelio pastato rūsys.

Labai priminė jo tėvų namo rūsį.

Ūmai persmelkė nuojauta, kad visa jo gyvenimo esmė, gal net laimė – tai troškimas likti šiame rūsyje, nesipriešinti jį sergstinčios jėgos kerams.

Nuojauta žaibiška ir įsakmi.

Bet ir abejonė: ar teisinga?

Ją kaipmat permušė kita: ar nuojauta gali būti neteisinga, jei išaugo iš tokio puikaus algoritmo…

Ir tuomet tiesiai prieš save jis išvydo vos blėsuojančią liktarną. Ant inkilo su skyle dugne. Ne kieno kito, aišku, Eliezaro sukalto!

Seniai. Labai seniai.

Ir liktarna jo!

O už šių daiktų, grąžinusių Gabrielių į realybę, bolavo metalinių durų stačiakampis, ant kurio buvo iškalta –

ŠVENČIAUSIOJI DANGUN ĖMIMO

ŠPESARTO SMUKLĖ

Smuklė atrodė anaiptol ne smukliška. Vargu ar joje išvis kada nors buvo valgoma, juolab puotaujama. Šešiakampėmis akmens plytelėmis grįstos grindys, pasienius ramstė tuzinas gelsva oda aptrauktų kėdžių, o vietoje stalo žiojėjo plati duobė, virš kurios plieskė ryški elektros lemputė.

Cirko mergaičiukė sėdėjo prie duobės krašto rydama ašaras ir laibomis rankelėmis glostė sutinusią čiurną.

Gabrielius priėjo arčiau ir pažvelgė į apačią, duobė buvo kokių trijų metrų gylio. Suplūktu jos dugnu kažin kas ropinėjo. Lyg varanas, lyg krokodilas ar prie žemės prisiplojęs žvynuotas dinozauras, žodžiu, kažkokia milžiniška driežažuvė.

Siaubūnas žvitriai šaudė akutėmis ir karščiu tvoskiančiais nasrais taikėsi nutverti virš jo levituojantį žmogų. Šis sklandė lengvai, tarsi be jokių pastangų, nėmaž nesibaimindamas reptilijos nasrų. Vos tik padaras nerangiai pašokdavo ketindamas jį sučiupti, žmogus kaipmat išsisukdavo, smagiai erzindamas žvynuotą baidyklę, nes, regis, turėjo galią akimoju liuoktelėti į bet kurį erdvės tašką.

– Čia tu, Eliezarai? – nustebęs šūktelėjo Gabrielius.

– Taip, pone, – atsakė senis nepakeldamas galvos.

– Ką ten veiki?

–Gydau Yj koją.

– Yj?

– Mano koją, – paaiškino mergaičiukė.

Gabrielius priklaupė šalia.

– Kas taip gydo, – suniurnėjo, – nebijok, – ir priglaudė rankas prie sutinusios čiurnos.

– O kas ten per velnio išpera? – vėl šūktelėjo Gabrielius Eliezarui.

– Ką aš žinau, – atsiliepė iš duobės. – Dzebukas sakė, kad mokslo žmonės ją vadina pasąmone.

– Ir kas tave pamokė taip gydyti čiurną?

– Dzė.

– Tas japonas baltu veidu?

– Koks jis japonas, Yj tėvas.

–Mano tėvas, – rūgščia mina patvirtino mergaitė, bet po akimirkos jos akys nušvito: – Oho!.. Man beveik neskauda…

Gabrielius patraukė delnus nuo jos kojos. Patinimas iš tiesų buvo nuslopęs, o jo plaštakos sunkios ir aptirpusios.

Jis didžiavosi savimi. Norėjo išbučiuoti savo rankas – ačiū, mielosios, kad ir šįsyk neapvylėte, bet pasidrovėjo mergaitės. Tik šūktelėjo per petį Eliezarui:

– Gali lįsti iš tos skylės. Jai nebeskauda.

Eliezaras grakščiai išplaniravo iš duobės ir nutūpė šalia mergaitės.

Staiga triukšmingai atsilapojo metalinės durys ir kažkas brutaliai įstūmė vyriškį baltai dažytu veidu, o įkandin švystelėjo dar ir nediduką kiauksintį šunėką.

– Pats tu durnas! – nuskausto paauglio balsu spygtelėjo įstumtasis, valydamasis kelius, nors nebuvo suklupęs.

Paskui išsitiesė, nusispjovė ant grindų ir, apsidairęs kaip šeimininkas, įsmeigė žvilgsnį į Eliezarą.

– Tu vis dar čia? – lyg nustebo, lyg papriekaištavo, tačiau be pykčio, labiau iš pareigos.

– Kur man daugiau būti, Dzė?

Vyriškis kažką sumurmėjo panosėje nesuprantama kalba, tada dėbtelėjo Gabrieliaus pusėn.

– Ko čia vėpsai?

– O pats? – atšovė Gabrielius.

– Man sakai? – pasipiktinęs išsprogino akis Dzė. – Aš esu šios bažnytėlės pastorius! – ir įsisprendė rankomis į šonus.

– Juk čia smuklė.

– Pats tu smuklė.

Kurį laiką tvyrojo nesmagi tyla.

Yj sėdėjo ant duobės krašto ir krapštinėjo nosį.

Šunėkas tįsojo šalia.

– Cibiras Gudriadantis, – glostydama jo kailį paaiškino mergaitė Gabrieliui. – Toks jo vardas ir pavardė, – ir patikslino: – Grynaveislis mišrūnas.

Po deramos pauzės reikšmingai pridūrė:

–Dresuotas. Mėgsta sapnuoti kvapus.

Gabrielius įtariai prisimerkė – dievaži, primena Boženą, ypač tie žemyn timptelti lūpų kampučiai, ir nosį panašiai rakinėja…

Dzė į dukters žodžius nekreipė dėmesio. Stumtelėjo kelias kėdes, pakėlė nuo grindų nediduką kilimo ritinėlį, išvyniojo ir patiesė netoli durų. Vos ant jo įsitaisė, šalimais kaipmat išdygo trys jo kopijos.

Dabar priešais Gabrielių vėl sėdėjo keturi kojas sukryžiavę Dzė – du anfas, du profiliu.

Dievaži, vėl nejučia nusistebėjo Gabrielius, šis cirkininkas iš tiesų moka genialių triukų.

– Karabasas Barabasas duris atblokuos tik nutilus paskutiniam operos akordui, – suinkštė vienas iš trijų vyrų.

–Nemokyk dieduko kosėti! – atsainiai jį nutildė Dzė ir, akimoju surimtėjęs, atsigręžė į Gabrielių: – Susipažinkite – Dzė Du! – tarsi konferansjė mostelėjo į vieną vyriškį, – Dzė Trys! – mostelėjo į kitą, – Dzė Keturi! – mostelėjo į trečią. – Kitaip sakant, visu gražumu – aš! Metas, ponai, sušaukti neeilinį concilia amicorum, jei kam neaišku – draugų pasitarimą. Taigi, atsitiktiniai nelaimės bendrai, kad sutrumpintume Špesarto smuklės laiką laukdami nuožmaus priešo antpuolio, pasitarkime, kuris ir kokį pamokslą sakysime.

Visi trys Dzė pavidalai abejingai tylėjo. Matyt, jautėsi saugūs, nes kalbantysis, nors ir turėjo akivaizdžių diktatoriaus bruožų, šįkart nė į vieną jų nesikreipė.

Iš duobės pasigirdo agresyvus prieštvaninio padaro šnopavimas.

–Nepasiduokime panikai, – tęsė Dzė. – Vis dėlto Yj tegu ir toliau stebi, kas dedasi apačioje. Gerbiamas Eliezaras, kiek žinau, jau keletą tūkstantmečių neturi savo minčių, užtat turi gabalą ožkos sūrio ir stiklainį vytintų pomidorų… Tad pamokslo iš jo nereikalaukime, mums užteks pasimėgauti vaišėmis. Ką pasakytų mūsų svečias Gabrielius Aušautas, ir taip galime nuspėti, nes jis yra užsislaptinęs ateistas…

– Bet nepraktikuojantis! – kažkodėl išsprūdo Gabrieliui, ir ši kvailoka frazė išgąsdino tris padaugintus Dzė.

– Dėkokite likimui, kad nepraktikuojantis, – autoritetingai patikino tikrasis Dzė, – tačiau visų atspalvių ateistai, atleiskite, gerbiamasis, – jis linktelėjo Gabrieliaus pusėn, – elementarūs kaip dukart du, jie nieko įdomaus negali nei sau, nei mums pranešti. Tad siūlau pasiklausyti trijų tikrai iškilių mano bažnyčios pamokslininkų! Kitaip sakant, ekleziastų! O trečiaip, garbiojo Ahasfero kalba persakant, – koheletų!

Dzė užvertė akis ir spragtelėjo pirštais. Matyt, tai buvo sutartas ženklas, nes trys jo kopijos ėmė skystai ploti.

– Šie dori vyrai ketina pasisakyti aktualiomis temomis, išryškinti kai kuriuos būties slėpinių branduolius bei išnarplioti pinkliuosius problemų mazgus. Kitaip tariant, jeigu tiesos nėra, ją reikia prasimanyti. Pirmasis pamokslas vadinsis „Medinis dviratis“, antrasis – „Sanitarė ir tankistas“, trečiasis – „Karalių pasaka, arba Platono ola“… – Dzė minutėlei nutilo, buvo akivaizdu, kad įtemptai mąsto. – Ne, atvirkščiai – „Platono ola, arba Karalių pasaka“… O gal galima ir taip, ir anaip?

Jis klausiamai dėbtelėjo į Dzė Keturi ir šis ėmė arkliškai kinkuoti galva.

– Sutarta, – tikrasis Dzė atsikrenkštė ir, atgavęs pasitikėjimą savimi, tęsė: – Vis dėlto trumpą įvadinį žodelį leiskite tarti man. Visų pamokslų centrinė ašis, be abejo, nuodėmė. Tačiau ar yra kas nors, klausiu, nuodėmingas pats iš savęs? Ir atsakau: mūsų bažnyčios doktrina teigia – ne, ne ir ne! Nuodėmingas, taip sakant, deformuotas, neleistinai iškreiptas yra tiktai mūsų santykis su tuo „kuo nors“. Visi žinote, kaip aukštai aš vertinu filosofus, nors jie nieko daugiau nedaro, tiktai pačių susikurtas problemas bando įpiršti kaip universalias, atseit tinkančias visai žmonių padermei, bet aš, atleiskite, netikiu jų universalumu, nors ir gerbiu filosofus kaip rūpesčio žmones, nes, patikėkite manimi, rūpesčio žmogus – tai reta…

– Tėveli, apie filosofus tu be reikalo, – įsiterpė Yj. – Be to, šitai jau daugelį kartų girdėta. Verčiau leisk pasireikšti kitiems koheletams.

– Tu teisi, dukruže, užsisiuvu burną, tyliu.

Dzė artistiškai persibraukė per lūpas, tada pasisuko į Dzė Du ir kaukštelėjo krumpliu jam į kaktą.

Šis iš netikėtumo loštelėjo ir sutrikęs prabilo:

– Mieli parapijonys, mano pamokslas, kaip minėjo mylimas mūsų tėvas Dzė, bus apie medinį dviratį… Tai nutiko per pragarišką kaitrą… Kai visą mėnesį laikosi trisdešimt penki celsijaus, nuolat galvoji apie tai, kaip ištverti dieną ir nors trumpam sumerkti akis nakčia… Tą vasarą aš bandžiau sukurti svarbiausią savo, kaip cirko artisto, triuką – sprendžiau klastingąjį pasidauginimo klausimą, kuris afišose vadinamas ketvirčiavimo fenomenu…

Tai aš bandžiau, – pusbalsiu patikslino tikrasis Dzė, – jis su šituo triuku neturi nieko bendra.

Galop pradėjau nutuokti, jog tai siejasi su sekunde, – tęsė Dzė Du, – su sekunde, arba, tiksliau, su erdve be sekundės. O tai tas pat, kas su visa ir vientisa sekunde, kai praeitis, dabartis ir ateitis sušoka į viena, ir pasirodo, kad trys laiko dimensijos – akių dūmimas… Ak, ką aš čia… Juk tai vien kibūs kalbos dilgėlyno nagučiai…

– Jūs turbūt suprantate, – vėl burbtelėjo Dzė, – nagučiai – mano metafora…

– Taip, nagučiai – mano metafora, – lyg niekur nieko pakartojo Dzė Du. – Bet, mieli parapijonys, koks skirtumas, kieno ši, o ir visos pasaulio metaforos… Net jeigu aš ir išspręsčiau kalbos, oi, atleiskite, pasidauginimo klausimą, jei ir pataikyčiau į patį taikinio centrą, vis tiek tai tebūtų vėjų gaudymas ir tuštybių tuštybė! Pastanga be tikslo, nes rezultatas kaip visuomet bus graudžiai nykus: medinis, niekam tikęs dviratukas, kuriuo toli nenuminsi… Pagaliau galiu prisipažinti, kad visą gyvenimą buvau medinio dviračio drožėjas, asmeninio mažyčio dviratuko, galite mane vadint ir pastangos vergu. Ir vis dėlto tai vienintelis vardas, vertas žmogaus, kuriam tiesiog smagu drožti tokį neįmanomą važiuoti medinių ratų dviratuką, nes kas paneigs, kad į TENAI ir su tobuliausiais – metaliniais, plastmasiniais, firminiais – dviračiais dar niekam nepavyko numinti. Toks dviratis, deja, o gal dėkuidie, dar neišrastas, jo turbūt ir neįmanoma išdrožti, bent jau masinei gamybai. Tad verčiau būti pastangos vergu ir pasigaminti medinį, šiaudinį, vijoklinį ar net marmeladinį dviratį, išdrožti jį iš ryto vėsos, iš vakaro gaiso ar vidurnakčio nemigos, ak, iš ko tik norite, visa tai, mieli parapijonys, aš supratau per tą pragarišką kaitrą… Varge, dar tik vienuolikta ryto, o jau trisdešimt trys celsijaus… Kyla kaip ant mielių, kaip ant mielių…

Vyriškis baltai dažytu veidu tarsi pamiršo, kur esąs, kam ir ką kalbąs, tik lingavo visu kūnu ir aimanavo: „Kaip ant mielių, kaip ant mielių…“

Tikrasis Dzė perspėjamai atsikrenkštė, Dzė Du krūptelėjo ir, tarsi išniręs iš transo, nutilo. Kitą akimirką įtariai apsidairė, pasirausė marškinių kišenėlėje ir kažką atkišo Gabrieliui.

Tai buvo iš medžio išdrožtas dviračio skambutis.

– Priimkite, parapijonys, nuoširdžią mano auką, – gailiai suinkštė. – Drožiant medinį dviratį, žinokite, sunkiausia išdrožti skambutį. Tokį, kuris skambėtų.

O šis, Gabrielius pabandė nykščiu, skambėjo, ir dar kaip!

Tuomet, nelaukdamas raginimo, prabilo Dzė Trys. Šis kalbėtojas Gabrieliui pasirodė kur kas drąsesnis už Dzė Du.

– Mano mokymas nebus ilgas, – tvirtu balsu pradėjo jis, – tačiau, kaip jūs ir tikitės, vaizdingas ir nestokojąs prigimčiai mielų emocijų. Ir kalbėsiu aš ne apie vasaros karštį, o apie žiemą. Kadaise Paryžiuje mačiau filmą…

– Kokiam dar Paryžiuje! Aš niekad nebuvau Paryžiuje! – užprotestavo tikrasis Dzė.

– Sutinku. Jeigu ne Paryžiuje, tai, tarkim, Edinburge, juk buvai Edinburge?

Dzė nudelbė akis ir koketiškai pro nosį suvogravo: „Galėtum apsieiti ir be intymių smulkmenų…“

– Tu teisus, broli, – sutiko Dzė Trys, – Edinburgas buvo ne

klausimas, o retorinis atsakymas. Taigi kadaise Lisabonoje mačiau filmą (kodėl dabar jau Lisabonoje? – mintyse prunkštelėjo Gabrielius), kurio vienas epizodas įstrigo, vis neišgramdau iš smegeninės. Filme, jei atmintis nešlubuoja, kalbėjo rusiškai, tai gal jis rusų? Juolab kad rodė žiemą, tiesa, gana švelnią, tai gal ne rusų…

– Tas padaras nerimsta, darosi vis agresyvesnis, – įsiterpė Yj, kuri nenuleido akių nuo reptilijos, – ardo duobės sieną, nagais ir iltimis rausiasi į ją.

– Lapei nerūpi, kiek gaidys kainuoja, – išdidžiai išpyškino Dzė. – Opera dar neįpusėjo, turime marias laiko.

Tasai vaizdas įsirėžė giliai, – tęsė pasakojimą Dzė Trys. – Antrasis pasaulinis. Griuvėsiai po žiauraus mūšio, žiema, gražutė, nė dvidešimties neturinti medicinos seselė, mielom strazdanom aptaškyta nosytė, lavonai… Ji vaikšto tarp jų – ar yra gyvų? – klausia, klausia ir šaukia, kiek paėjėjusi vėl klausia, viskas veltui, niekas neatsiliepia. Ir staiga vyro balsas, silpnas, duslus, lyg pro kruviną maršką; sėdi ant sniego keista žmogysta, perkreiptą nugarą į raudonų plytų sienos likutį atrėmusi, tankisto šalmas, juodut juodutėlis, apsvilęs, veidas irgi panašiai apanglėjęs, ypač kairioji pusė; padėsiu tau, dėde, tik tu pakentėk, kužda ji, aš tuojau, tuojau… Aš ne dėdė, sustena tankistas, man aštuoniolika, ji bando jį tvarstyti, dirba atsiklaupusi, nė nepastebi, kaip jos prasegta palaidinė šiek tiek prasiskečia, švysteli mergiškai baltas krūtų dvišakumas, tik mirksnį, tik mirksnio dalelę, parodyk, ūmai sudejuoja tankistas, parodyti, ką? – nesupranta seselė, papus, sunkiai seilę nuryja senis-pajuodėlis-aštuoniolikmetis, nesu dar nė sykio matęs… Merginos veidas ištįsta, nurausta, ji regi jo mirštančias ir sykiu maldaujančias, paskutinio noro sklidinas akis, akimirksniu viską pasveria, supranta, apsisprendžia… Nusimeta šimtasiūlę, karišką palaidinę, dar kažką, lieka klūpėti nuoga ligi pusės, tik virpčiojančiais pirštais pridengusi krūtų spenelius, taip nedrąsiai… vos vos… rodo… žiūrėk, kareivėli… O pati rydama gerklėje susitvenkusį ašarų gumulą žvelgia pro šalį, į tą raudoną sienos nuolaužą, stengdamasi išvengti tankisto žvilgsnio… Įsivaizduojat, lavonų pilni griuvėsiai, rytas po mirtino mūšio, po mėsmalės, žiema ir stiklėjančios akys, nėkart neregėjusios… Nuo apatinės lūpos nutįsusi seilė, ilga ir raudona… Tiršta, gliti… Štai ir viskas, jau nebėr čia gyvų, tiktai ji, ligi pusės nuoga, ir sniegas… Ir melodija, tykių dermių muzika, dieviškasis adagio, ir tolstanti kamera… Ne, – po pauzės pasitaisė Dzė Trys, – adagio aš turbūt sugalvojau… Bet ji, toji muzika, turėjo skambėti… Girdžiu, skamba… smuikai… dievaži, smuikai…

Aha, ir aš girdžiu… Albinonis, jo dieviškas adagio… – svajingai sukuždėjo Dzė Du.

Ne, broli, tai Malerio penktosios adagietto, – pataisė jį Dzė Keturi.

– O toliau? – išplėtė akis Yj.

– Toliau nepamenu. Kažkoks kvailas siužetas.

– Gaila, – pasakė Yj ir vėl įsmeigė akis į duobę.

Tikrai gaila, – paantrino jos tėvas. – Suk nesukęs, moterys turbūt sudėtos iš subtilesnės medžiagos nei vyrai. O tai, ką girdite, ne koks ten adagio, bet seniai visiems įgrisęs „Eugenijus Oneginas“. Prasisunkia net pro Špesarto smuklės sienas.

Staiga iš duobės išvinguriavo laibas balselis:

Aš nupirksiu tau suknelę,
kad nuvilkčiau tau suknelę
ir nuvilkčiau nuogutėlę
pirkti man suknelės…

– Kas čia, po paraliais?! – spygtelėjo kažkuris iš trijų padaugintų vyriškių. – Negi tas šliužas dar ir dainuoja?

– Ne, – prisimerkęs atsakė Eliezaras. – Čia Dzebuko balsas.

– Kokio dar dzebuko?! – sunerimo tikrasis Dzė. – Juk tai nešvanku! Peržengtos visos ribos… O dar prie mergaitės!

– Teisinga pastaba, – lyg niekur nieko įsiterpė Dzė Trys. – Jeigu be meilės, koks skirtumas, su kokia – gražia ar negražia, gyvulėlio pasitenkinimą vis tiek patirsi. O jeigu iš meilės, skirtumas dar menkesnis, nes jeigu myli, tai ir graži…

– Nutilk, kretine! Aš klausiau apie dzebuką!

Dzebukas, – pagaliau rado progą įsiterpti Eliezaras, – tėra paprasčiausia anatta. Jis beveik nematomas, tiesa, sykiais kai kas jį girdi, bet retas. Nesijaudinkit, daugiau neprabils. Be to, – liūdnokai palingavo galva kumpanosis, – Dzebukas dainavo visai ne apie tai, ką pagalvojote, nes yra niekatrosios giminės.

Gabrielius iš visų tų kalbų tik šypsojosi į ūsą, jautė netgi tam tikrą pranašumą prieš tuos keturis, nes Dzebuką buvo ne sykį matęs, o anie, atrodo, apie nesybes ničnieko nebuvo girdėję.

Po šios visus kiek sutrikdžiusios emocinės iškrovos Dzė vėl perėmė iniciatyvą į savo rankas ir paskelbė, kad atėjo metas pasistiprinti. Eliezaras iš po kėdžių ištraukė drobinį ryšelį, kuriame, pasirodo, tilpo nemažas gabalas ožkos sūrio, kelios vyriškos saujos vytintų pomidorų ir stiklainis alyvuogių.

Gabrielius irgi skanavo senojo žydo vaišių, atbulais dantim kąsdamas sūrio iš pradžių dar mėgino susigaudyti, kur atsidūrė, kokiu būdu nedidelė cirko palapinė virto erdviu tvirtasieniu painiai išplanuotu pastatu, bet greitai suprato, kad vis tiek nieko nesupras.

Tad numojo ranka ir toliau kramsnojo sūrį su alyvuogėmis, atsainiai klausydamasis nerišlaus pašnekesio.

– Opera tikriausiai dar nesibaigė…

– Kur tau! „Eugenijus Oneginas“ – dvi valandos, ne mažiau!

– Naje, kokios trys! Mes čia jau dvi lindime.

– Prakeikimas! Sūtrauka Čaikovskis!

– Reptilija tuoj pasikas po grindimis!

Velnio opera, ir kam jos prireikė! Mūsų visai kitas amplua!

– O ir libretas prastas! Tatjanos arija pasibaisėtinai negabi.

Keista, bet tarp šių žmonių Gabrielius jautėsi saugus, situacijos paradoksalumas kažkodėl nė kiek negąsdino, nors, išgirdęs pastabą apie Tatjanos ariją, trumpam nusuko akis.

Galop šeimynišką šurmulį nutildė Dzė, primindamas, kad jie užkandžiauja ne bet kur, o šventoje vietoje, tad ir kalbos privalo būti atitinkamos. Trys jo kopijos pritariamai sumirksėjo, ir Dzė Du, matyt, norėdamas įsiteikti, ėmė malti liežuviu apie tikrąją žmogiškumo mįslę. Anot jo, esmiško žmogiškumo apibrėžties nežino nė vienas mirtingasis, tačiau kai prireikia pavyzdžio, kone visas pasaulis sutinka, kad Jėzus, dailidė iš Nazareto, jį atitinka geriausiai.

Dzė Du pamaldžiai suglaudė delnus ir nuleido akis. It stropus klierikas, greitakalbe išbubenęs gerai išmoktą dogmą.

– Tu teisus, broli, – netikėtai švelniai pažvelgė į jį tikrasis Dzė. – Matau, supranti, ką turėjo galvoje Pontijus Pilotas, ištardamas žydų miniai: „Ecce homo.“ Tačiau mes susirinkome ne teologinių plonybių nagrinėti, o išgirsti šį tą naujo.

– Tas padaras jau įsirausė į tolimąją duobės sieną, – kone iškilmingai pareiškė Yj, kuri įrėmusi smakrą į kelius vis dėbteldavo žemyn. – Tik uodegos galiukas kyšo…

– Netrukdyk, dukruže, – paprašė Dzė, – metas prabilti trečiajam pamokslininkui!

Iš savo vietos pakilo Dzė Keturi ir ėmė neskubriai vaikštinėti – trys žingsniai pirmyn, trys atgal.

Po minutės iš užančio išsitraukė nedidelę knygą, kurį laiką tylomis ją vartė.

Platono „Valstybė“, – burbtelėjo ir vėl ilgam nutilo.

Jo balsas buvo…

Tiek to… Gabrielius nerado tinkamo žodžio apibūdinti stipriai pasikeitusiam Dzė Keturi balsui.

– Mielieji, – pagaliau teikėsi prabilti šis, – nuosekliai ir su meile išguldysiu jums šaunaus vyro Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, istoriją. Bet prieš tai trumpai prisiminkime, ką apie jį yra kalbėjęs mūsų brolis Platonas iš Atėnų. Pasak jo, Eras žuvo kovos lauke, po dešimties dienų jo kūną nugabeno į namus, jau rengėsi laidoti, tačiau paguldytas ant laužo jis atgijo ir papasakojo, ką buvo matęs. Manau, neverta priminti, ką Platonas Ero lūpomis dėstė apie mirusiųjų karalystę, dabar mums svarbesnis faktas, kad pats Eras nežinojo, kokiu būdu jo siela grįžo atgal į kūną, tiesiog jis atsimerkė ir suprato gulįs ant laužo.

Dzė Keturi nutilo ir po kankinamai ilgos pauzės sukuždėjo:

– O aš žinau.

Pasimėgavęs pauzės sukeltu efektu, tęsė:

Tad paklausykite, kokį kelią teko įveikti šauniajam vyrui Erui, kai pasigirdus galingam griausmui mirusiųjų sielas ėmė nešti į visas puses, į ten, kur joms buvo lemta atgimti. Ero sielai nebuvo leista gerti iš Letos, todėl ji nenuskriejo su kitomis, bet pasiliko visiškoje tamsoje. Netrukus tolumoje išryškėjo menkas šviesos ruoželis, lyg kokia žvaigždutė, ir Ero siela nusklendė į ją. Priartėjusi išvydo du Karalius, tamsų ir šviesų, kurie suglaudę delnus laikė kažin kokį gūbriuką. Priskridus dar arčiau, pasirodė, jog tai ne gūbriukas, o milžiniškas kalnas, apaugęs medžiais ir žolynais, išraizgytas upelių, pilnas gyvasties. Žodžiu, Eras išvydo pasakiškai gražų žalsvos mėnesienos nušviestą pasaulį. O pačioje viršukalnėje susirietęs į kamuoliuką miegojo mažas padarėlis – švelnutis, nepaprastai mielų formų dangaus ir žemės sutvėrimas… Gulėjo padėjęs skruostą ant suglaustų delniukų, pūtė į akį to nuostabaus kalnagūbrio balne… Bet štai jis krusteli ir nusišypso, atrodo, net užsimerkęs jaučia tą nepaprastą grožį, atsiveriantį nuo viršukalnės, kur čirpia, kvepia, alpsta, plyti, dauginasi, šnara visa Aukščiausiojo kūrinija…

Dzė Keturi užsimerkė, sakytum, vaizduotėje ir pats mėgautųsi tuo pasakišku gamtos paveikslu.

– Tuomet Ero siela neišlaiko, priskrenda prie padarėlio, jau kone jį liečia, bet akimoju pajunta, kad kažkas pasikeitė: dvelkteli lengvas vėjelis, bet ne tas, nuo viršukalnės… Staiga padarėlis prasimerkia ir Eras supranta, kad pūkuotukas nubudo kaži kokioje uždaros erdvės apytemoje. Padarėlis susigūžia, iš padilbų stebi ant sienų šmėžuojančius šešėlius – juos meta vėjo siūbuojamos smilgos ir keli skysti krūmokšniai, augantys šalia olos… Ir Ero siela ima trauktis, pro apvalią angą ištrūksta iš slogios šešėliuotos prieblandos, išnyra į erd-vų pilnaties nušviestą pasaulį ir supranta, jog tasai simpatiškas pūkuotukas iš tiesų nubudo ankštoje oloje; nuskriejusi dar toliau, Ero siela išvysta, kad ola išrausta anaiptol ne kalno viršūnėje, o pačioje jo papėdėje… Mielas padarėlis nubudo ne tik oloje, bet ir toli nuo to grožio, kuris atsiveria nuo viršukalnės… Ir Erui nepaprastai jo pagailo, sielą suspaudė liūdesys, nebeguodė net tasai čirpiantis, kvepiantis, alpstantis, besidauginantis pasaulio grožis, Ero siela tolo ir tolo nuo jo, kol iš kalno galiausiai teliko mažas gūbriukas ant dviejų Karalių delnų…

– To žvynuoto siaubūno jau nebėr duobėje, net uodegos nesimato, – susirūpino Yj. – Visas sulindo į išsiraustą angą.

– Opera ilga, – nuramino ją Eliezaras, – bet anga ilgesnė.

– Nekreipk dėmesio į tą prasmirdusią žuvį, – atšovė Dzė, pasukęs veidą į Dzė Keturi. – Drąsiai baik ką pradėjęs!

– Paskui Ero siela išvydo, kad du Karaliai, laikantys gūbriuką, patys stovi ant mėnesienos nutvieksto kalno, kuris, sielai tolstant, pasirodė esąs irgi tik gūbriukas ant kitų Karalių delnų, ir taip pasikartojo dar kartą, ir dar… Veikiausiai šitai būtų kartojęsi be galo, tačiau staiga kažkas galingu balsu ištarė: „Žvaigždė, kuri rodo kelią, yra tavo žvaigždė!“, Ero siela ištrūko iš besidauginančių vaizdinių rato, sakytum, praplėšė juodą maršką ir grįžo į savo kūną, ką tik paguldytą ant laužo…

Dzė Keturi nutilo kuktelėjęs. Po minutės nedrąsiai išlemeno:

Man labai jo gaila…

– Ko? – suraukė kaktą tikrasis Dzė. – Ero, kurį padauginau?

– Ne. To pūkuoto kvaišelio.

Ašara sužvilgo Dzė Keturi akyje.

Jis šniurkštelėjo nosimi ir drumstas lašelis nukrito po kojom.

Dzė Keturi jį pakėlė, tarsi stikliuką pavalė į alkūnę ir įsimetė burnon.

Lyg kokį saldainį.

Taip bent pasirodė Gabrieliui.

Trumpam visus suėmė graudulys, niekas nedrįso nė žioptelt.

Po grindimis nemaloniai krebždėjo, matyt, žvynuotoji driežažuvė gremžė suplūktą molžemį.

– Taigi, mielieji, – tikrojo Dzė veidas palaimingai švytėjo, – išgirdome tris archetipines patirtis. Apie ką, paklausite, jos buvo? Ne, atsakysiu, ne apie žmogaus bejėgystę, vadinamą mediniu dviračiu, ne apie gailestingąją samarietę mirties slėnyje, netgi ne apie nenuspėjamą pasaulio būvį, o apie Tąjį, kuris sugeba apvilkti laikinumą amžinybe, kuris nevaržo skeptiško proto laisvės, leidžia jam mėgautis bergždžiomis teorijomis ir žeminančiomis išvadomis. Manau, pagaliau supratote, ką reiškia didžiojo Pamokslininko minima Aukščiausiojo baimė? Kiek mūsų širdys pristinga meilės, tiek jos pripildomos Dievo baimės. Nesielvartaukite dėl to, nesigraužkite, tai prigimtinė žmogaus būsena, gal net privilegija. Nes didelė didelė baimė – jau ne bailumas, o aukštasis bijojimo menas! Žmogiška!

Jis nutilo.

Regis, ilgam.

– Tačiau ne pernelyg, Frydrichai! – staiga suspiegė Dzė, dėbtelėjęs į žilpinančią lemputę palubyje. – Tai dieviška. Bet irgi ne pernelyg, Karlai Gustavai! – įsmeigė žvilgsnį į duobę.

– Šventa teisybė, arba, kaip man aiškino Kama Sutra, – vėl, regis, ne laiku ir ne vietoje įsiterpė Dzė Trys, – jis troško jos, ji troško jo, drauge jie nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, ir tai buvo nepakeliama…

Gabrielius vos neprunkštelėjo į saują, bet tą akimirką kitoje duobės pusėje ėmė dubti grindys, klaipytis akmeninės plytelės, ir į lemputės apšviestą plotą iš po žemių išlindo kruvinas žvynuotos pabaisos nosgalis. Visi kaip vienas pašoko ant kojų…

Donaldas Kajokas: „Jeigu žmogus labai nori – visur gali būti laisvas“

2023 m. Nr. 5–6 / Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, rašytoją Donaldą Kajoką kalbina Neringa Butnoriūtė / Birželio 13 d. Donaldui Kajokui sukanka 70 metų. Planuodama jubiliejinį pokalbį, įsivaizdavau, kad susitiksime „Pas našlę“.

Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščio fragmentai. 1986

2022 m. Nr. 5–6 / Vienišas esi dar ir todėl, kad jauti, koks gyvenimas erdvus ir tobulas, o kiti to nežino ir net nenori sužinoti. Tada pradedi dvejintis, kentėti, kad kiti kenčia. Bet ir užjausti jų negali.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Gintaras Bleizgys. Bokso kriaušių šventumas, arba Kryžkelėse su Donaldu Kajoku

2021 03 31 / Kai išėjo „Drabužėliais baltais“ buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai.

Donaldas Kajokas. Apie vieną, bet tris Kęstučius

2020 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas (1964 02 24–2020 02 16) / Vasario 16-ąją mus paliko Kęstutis Navakas. Gal savaitę prieš mirtį skambinau jam, į tradicinį: „Na, kaip gyveni?“ silpnu balsu atsakė: „Jau negyvenu, tik laukiu…“

Elžbieta Banytė. Poezija, kad ir kas ji būtų

2017 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Poezija, o gal ne ji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 494 psl.

Ramutė Dragenytė. Poezijos perviršis

2015 m. Nr. 7 / Donaldas Kajokas. Apie vandenis, medžius ir vėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 152 p.

Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“

2015 m. Nr. 4 / Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau daryti tai, ką moki geriausiai.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Donaldas Kajokas. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 4 / ne, nebijau nelaukiu bet vis tiek
kai mano kambario duris praversi
ir paprašysi ar jėga priversi –
ramybės tau, mirtie

Donaldas Kajokas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 3 / drakono žingsneliais
   minkštais nedrąsiais
žinau kad ateina
   nežinau kas įeis

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.