Kristina Tamulevičiūtė. Po septynerių metų
2023 m. Nr. 7
Novelė
Kiekvieną rudenį draugė giriasi, kad praleido geriausią vasarą gyvenime.
Dabar liepos vidurys, aš Lietuvoj, maunuosi vilnones kojines ir prisimenu eilutes iš Parulskio eilėraščio apie šaltį, stingdantį šaltį rūsyje, kuris sukausto sielą, į dramblio kaulo bokštą uždaro, bet po žeme bus dar šalčiau.
Tokia vasara, kad nors sprok iš pasiutimo, o draugė tuo tarpu keliauja Azijos šalių paupiais.
2017 metų birželio pabaiga, pradedu, lyg rašyčiau dienoraštį, Slovėnija, pats Mariboro centras. Dravos pakrantėje, senojoje miesto dalyje, siaučia muzikos ir meno festivalis, ką tik pasirodymą baigė, ko gero, garsiausias slovėnų dainuojamosios poezijos atstovas, neprisimenu nė vienos jo dainos eilutės, įstrigę tik įsišėlusios publikos paveikslai. Laikas grįžti į viešbučio numerį, šią savaitę atstojantį namus ir siūlantį visai jaukų naktinės lempelės apšviestą darbo kampą. Aptrupėjusiais akmens laipteliais pakylu ant tilto, vėjas taršo plaukus, festivalio garsai lieka kažkur apačioje. Persisvėrusi per tilto turėklus žvelgiu į kitą pasaulį – prie juodos upės spalvotomis lemputėmis papuoštos vigvamus primenančios palapinės smailiais stogais. Jose susėdę vyrai ir moterys rūko ilgas pypkes, vario apyrankėm svarinamom rankom ant žemų staliukų dėlioja vaišes, dalijasi. Tvyro miesto vandens kvapas, upės juodumoje atsispindi švieselės. Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal, negimdyčiau… Tada kažkas mosteli burtų lazdele ir vieną kadrą pakeičia kitas.
Esu ant to paties tilto, skubu į draugės gimtadienį. Man gėda, nes vilkiu vienintelį turimą sijoną (ir tas pats – pusseserės mokyklinis, tik patrumpintas) bei nusidėvėjusį salotinį lietpaltį, bet šį pusmetį taupau – likau be stipendijos. Aptriušusioje kuprinėje – vyno butelis, nors aš visai nenusiteikusi švęsti. Rodos, sėdėčiau prie menkai apšviesto darbo stalo, kaip ir kiekvieną vakarą, skaityčiau knygas, versčiau ir siekčiau nesibaigiančių tikslų, spurdančių tarp knygos puslapių. Ko gero, neverta plėstis apie tai, ko nori mergaitės ir kokia mergaitė esu aš, svetimame mieste, svetimoje šalyje, einanti į draugės gimtadienį, per upę tiltu, kurio gale ryškėja juodi laipteliai. Tada jais žemyn, ir į kitą pasaulį – buvusią vieną tamsiausių Mariboro irštvų, kur netgi dieną klajodavo vaiduokliai, prisimenantys netikėtą Hitlerio apsilankymą, regis, didelės reikšmės neturinčiame mieste, kurį dalija daugybės tiltų sukapota upė.
Paupyje trenkia sušvinkusia žuvimi ir pelėsiais. Į upę garma kelios dešimtys pilkų pastatų sienų, kai kur aptrupėjęs tinkas atveria raudonų plytų gėlą. Ant sukrypusių palangių raivosi tingūs miesto katinai, yra langų, kuriuos dengia užuolaidų draiskanos, ir jei nežinotum, niekada nepasakytum, kad vos už kelių gatvių prasideda „iš naujo atrastas“ turtuolių rajonas. Taip ir norisi sustoti prie upės, sušukti ir įsiklausyti, kaip į krantą atskuba raudona kraujo puta, bet tylą perskrodžia nutolęs transporto gausmas, o kišenėje suvirpa mobilusis – draugė ieško, galvoja, kad paklydau, todėl negaišuoju, einu kaip liepta, ir vos pravėrusi ankšto buto duris patenku į teminio vakarėlio apsiaustį. Praviri langai papuošti lempelėmis, už griūvančių sienų srūva Drava. Tvyro miesto vandens kvapas, juodumoje atsispindi švieselės ir nieko daugiau, į mane niekas nekreipia dėmesio, linksminasi. Tik staiga suspaudžia širdį, lyg žinočiau, kad nuo šios akimirkos 2012-aisiais man liko treji laisvi metai, o po jų – tuštuma. Tada kažkas mosteli burtų lazdele ir vieną kadrą keičia kitas.
Man atrodo, niekada nepereisiu to tilto. Liksiu įstrigusi vidury, žvelgdama į vandens sūkurius, laukdama, kol iškils putos, nežinodama, šokti ar likti.
Ne, Žilvinai (esame susitarę, kad vienas kitą vadinsime vardu), nerašau jau seniai, ranka nekyla, ir nežinau, kada pakils. Neseniai dalyvavau susitikime su vienu garsiu rašytoju, apie savo naująjį romaną skaitytojams jis pasakė „pinigai jūsų – vaikystė mano“. O aš skaitytojams negaliu sakyti, kad pinigai jų, o vėžys mano. Vėžys buvo mano sūnaus, ir tą pačią dieną, kai susirgome, aš išsijungiau. Nebeliko manęs, turinčios vardą ir pavardę, tikslus ir dideles karjeros ambicijas. Likau aš, leukemija sergančio Ermino mama. Ir mano vienintelis tikslas buvo padėti savo vaikui iškęsti. Dabar jau nesakau, kad siekiau padėti išgyti. Tokios galimybės praktiškai neturėjome. Su tokia diagnoze pasveiksta tik vienas iš dešimties, bet joks tėvas niekada negalvoja apie blogiausia. Visi tikisi geriausio, net tada, kai vaiką be sąmonės ant ratukų išveža reanimacijos darbuotojai. Iki šiol kartais sapnuoju raudonas jų striukes.
Kai pirmąjį vakarą atvažiavome į Vaikų onkohematologijos skyrių, koridoriuose buvo tuščia, ir mano sūnus dairėsi, norėdamas pamatyti kitus vaikus, nes jam žadėjome važiuoti ten, kur jų bus ir jis galės žaisti. Baisus nekaltas melas. Spiginančioj ligoninės koridoriaus šviesoj geltonos sūnaus garbanos atrodė mažų mažiausia neįprastai. Jam ką tik buvo sukakę dveji, ir tai buvo paskutinis mūsų gimtadienis su draugais. Tada į namus suvažiavo nemažai svečių – mano draugė su dviem dukrom, pusseserė, tetos, dėdės ir kaimynai. Dovanų Erminas gavo medinį triaukštį garažą, ir kitų žaislų jam nebereikėjo. Ištisas valandas galėdavo prastumdyti mašinėles. Aš tuo tarpu versdavau. Užsakymai plaukte plaukė, darbas ėjosi kaip per sviestą. Lyg kas būtų žinojęs, kad mums greitai prireiks didelių pinigų. Mūsų gyvenimas buvo ramus ir nuspėjamas, todėl iki šiol save kaltinu, kad taip troškau pokyčių. Nes jei labai nori, žinok, išsipildys.
Vieną dieną Erminas tapo irzlus ir nustojo valgyti. Apetitu jis niekada nesiskundė, todėl sunerimome. Vakare sukilo temperatūra. Šeimos gydytojas diagnozavo peršalimą, rekomendavo arbatas, paracetamolį ir poilsį. Bet po kelių dienų ir vėl atsidūrėme šeimos gydytojo kabinete, nes vaikas staiga pradėjo vemti. Nieko tokio, pasakė gydytojas, čia Roto virusas, kaip tik epidemija. Ir paleido namo. Mes gėrėme arbatas ir reguliariai matavomės temperatūrą, net neįtardami, kad kaulų čiulpuose progresyviai dauginasi vėžio ląstelės. Paties agresyviausio vėžio. Kaulų čiulpuose devyniasdešimt penki procentai vėžinių ląstelių, pasakė gydytoja, sulaukusi tą pačią dieną atliktos punkcijos rezultatų, ir pridūrė, kad taip sergančio vaiko nematė seniai. Sulig tais žodžiais aš persisvėriau per šaltą tilto turėklą ir kritau į juodžiausią vandenį, iš kurio mes ilgai kapanojomės kraujo puta. Iš viso – apie tris šimtus perpylimų.
Žilvinai, man patinka skaičiai. Turiu draugą, kuris skaičiuodavo visas mūsų su vaiku ligoninėje praleistas dienas. Jis man rašydavo kiekvieną dieną, net tada, kai neturėdavo laiko kalbėti, o aš pranešinėdavau tik blogas naujienas. Ir jis buvo vienintelis, kantriai stovintis prie juodų vandenų ir šaukiantis prieš vėją mūsų vardus.
Kai apie jį pagalvoju, labai noriu rašyti, bet, žinok, negaliu. Toks jau tavo darbas, klausyti, kaip žmonės kalba, todėl visai ne gėda prisipažinti. Man skauda ir graužia sąžinė, o kai šią vasarą ėjau per tiltą Maribore, giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir sustojau pusiaukelėje. Gaudė pravažiuojančios mašinos, girdėjau pokalbių nuotrupas, leidosi vakaras, ir akimirką patikėjau, kad jei užsimerkusi pereisiu upę, pasieksiu kitą krantą tokia pati, kokia buvau prieš septynerius metus, kai per tą patį tiltą Mariboro centre ėjau į draugės gimtadienį. Tada buvau trečiame kurse, tais metais negavau stipendijos, vos sudūriau galą su galu ir labai bijojau ateities. „Prieš daugelį metų, kai dar nežinojome, kas mūsų laukia“, – po socialiniuose tinkluose paskelbta nuotrauka su draugėmis parašė pažįstama iš onkologinio. Jos sūnus išėjo vos sulaukęs vienerių. Mes jo gedėjome ilgai.
O blogiausia, Žilvinai, kad aš tau rašysiu dar ne kartą. Ir ne kartą skambinsiu susitarti dėl kitos konsultacijos. Pasikalbėjusi su Tavimi pasijusiu geriau, nors mane nervins vos tramdant ašaras ekrane matyti Tavo susirūpinusias akis. Žinau, ką man pasakysi – liepsi eiti į gamtą, į mišką, prie upės, kur bent valandą per parą privalėsiu skirti savo psichinei sveikatai. Sakysi, kad paskutinė stotelė turi būti prie Neries krantų, nes vandens raibuliavimas gydo, nes vanduo nusineša viską – karą, badą, traumas, taip, ir kraują. Ir aš Tavęs paklausysiu, Žilvinai, padarysiu taip, kaip man sakysi, nes kiekviena stotelė man reikš grįžimą namo, į tikrąją save, į tokią, kokia buvau prieš kelerius metus, kai raudona man turėjo visai kitokią reikšmę.
Po ilgų metų septynerių – kaip tose liaudies pasakose. Kaip ilgesingose dainose. Ilgesys yra kaip upė, jis visą laiką teka per mane.
Pavasarį Neris parodo tikrąjį veidą. Jos krantai būna švarūs, praeinami, galima prieiti visai arti vandens ir įbesti lazdelę į dumbliną dugną. Čia visai nėra akmenų, tik netvirta žemė, krantą jungianti su vandeniu. Vieną gyvenimą su kitu.
Kartą bevaikščiodama koją padėjau ne ten, ir pėda akimirksniu sušlapo. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau purvu aplipusias batų nosis, o žemė pilkavo. Ji priminė senutėlę adatinę, nes iš po kiekvieno grumstelio lyg pro adatos paliktą skylutę sunkėsi vanduo. Tikriausiai reikės naujų batų, pagalvojau tada, ir kiti mano žingsniai jau buvo atsargesni. Sąmoningai ėmiau tolti nuo kranto, kol tarp pernykščių žolių įžvelgiau žvėrių takelį. Juo veikiausiai tipena stirnos. Tik pagalvok, Žilvinai, koks grožis – atėjusios iš miško stirnos per žoles brenda prie upės atsigerti. Kažin, ar ir jos sušlampa pėdas? Ar ir jos bėga nuo versmės, išsigandusios, kad šį kartą juodi upės vandenys bus neišbrendami?
Neprisimenu daugybės dalykų. Kad ištvertų laukimą ir turėtų bent kokį pagrindą po kojomis, kai kurios mamos rašė ligos dienoraščius. Ilgi jie būdavo ir pilni duomenų: datos, kraujo komponentų perpylimai, duodamų vaistų sąrašai ir grafikai. Kitos nešiodavosi sunumeruotas lėlių lentynėles primenančias vaistų dėžutes, kuriose buvo galima tvarkingai susidėti tabletes ir užrašyti, kada ir kokiais kiekiais jas privaloma vartoti. Tačiau dienoraščiai pasitarnaudavo visai kitam tikslui. Jie buvo kaip akmenys dumble, ant kurių galima atsistoti, juos rašant, ir nesušlapti kojų. Tačiau dumblas aplinkui juos neišnykdavo. Ligoninėje jautiesi kaip karuselėje: siūbuoja, bet visai ne smagu.
Aš dienoraščio nerašiau, todėl dabar tenka rašyti Tau. Rašau nuotrupas, pasakoju, ką prisimenu, nors kiekvieną dieną prisiminimų mažėja. Kiekvieną dieną atmintyje mažėja mano vaiko, mano mirusio vaiko, kuris gimė tik tam, kad mirtų. Žinai, Žilvinai, dienoraščio nerašiau dar ir dėl to, kad man onkologiniame visai nereikėjo žodžių. Mano sūnus dar net nebuvo išmokęs kalbėti, tad mes bendraudavome prisilietimais. Baisiausia diena išaušo tada, kai po kaulų čiulpų transplantacijos sūnaus kraujyje visai neliko baltųjų kūnelių, ir, norėdama prie jo prisiliesti, privalėjau mūvėti gumines pirštines. Vaikas nesuprato, kodėl nuo šiol nebesiliesime, jis rėkė ir priešinosi, reikalavo mano rankų odos, mano prisilietimų, nes tik jie buvo tikri ir tik jie priminė namus. Atėmus iš mūsų galimybę liestis, abu tapome kurčnebyliais ir benamiais.
Mano prisiminimai atrodo kaip kačių nudraskyti tapetai. Jie kabo ant sienų, savo vietose, bet skylėti, nusilaupę, išblukę ir negražūs. Mintimis klaidžioju tarp to, kas buvo iki ligos ir po jos, desperatiškai ieškau taško, kuriame viską būčiau galėjusi pakreipti kita linkme. Mane drasko kaltė dėl to, kad išgyvenau, gyvenu, ieškau prasmės ir bandau nusikratyti naštos, dėl to, kad ta našta yra mano sūnus, mano kūnas ir kraujas.
2012 ir 2017 metais ant to paties tilto Maribore per Dravą aš stovėjau visai kitaip.
Dabar prie Neries stoviu taip, kaip nebūčiau stovėjusi kadaise.
Pavadinau Tave Žilvinu, nes, atsidūrusi prie versmės, Tavęs šaukiuosi.
Stoviu, nors man drėksta kojos, ir žinau, kad vandeninga žemė niekada netaps geru pamatu.
Po ilgų metų septynerių, kaip raudama dainose, kaip sekama pasakose. Po ilgų metų septynerių pasibaigs žiema, sugrįš broliai, juodvarniais lakstantys, parkeliaus draugė ir atneš tikrą rytietišką vasarą, atjos princas stebukladarys, pamos burtų lazdele, ir stos užmaršties ramybė.
Vienas Dievas težino, kada praeis tie metai septyneri.