Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2009 m. Nr. 7

Aliuminis šaukštas

Turistinis autobusas sustojo kažkokiame miestelyje – jis buvo tarsi matytas: kur – Jegorovas negalėjo prisiminti. Bet jis tą miestelį jau buvo matęs. Gal kokiame filme? Būna tokių miestelių, kuriuos režisieriai pasirenka kaip tipiškus.

– Čia mes stovėsime dvi valandas. Galite apžiūrėti seną bažnyčią, pilies liekanas. Nueiti į supermarketą. Išvyksime pusę penkių. Prašyčiau nevėluoti kaip praėjusį kartą.

Jauna savimi pasitikinti gidė nuleido mikrofoną ir atsuko turistams nugarą.

Jegorovas stovėjo ir laukė, kol kiti išlips. Paskui jis, žemaūgis, apkūnus, kiek žvairas, sunkiai spraudėsi tarp autobuso krėslų.

Lauke tvyrojo siaubingas karštis. Jegorovas iš įpratimo paglostė ūsiukus, išsitraukė iš kabančios ant peties rankinės kepuraitę ir užsitempė ją ant pradėjusios plikti kampuotos galvos.

Jis nemėgo vaikštinėti kartu su grupe. Per visą kelionės savaitę jis nepasikalbėjo nė su vienu turistu. Šie, pastebėję jo nenorą bendrauti, nelindo.

Praėjo linksma merginų ir vaikinų grupelė iš jo autobuso. Pasuko į kairę. Jegorovas pasuko į dešinę.

Siaura ilga gatvelė, iš abiejų pusių apstatyta vienaaukščiais namukais, aptvertais aukštomis, aukštesnėmis už žmogų, tvoromis, driekėsi tolyn. Nelabai suvokdamas kur, tiesą sakant, jis eina (vis tiek reikia užmušti laiką), Jegorovas nužingsniavo palei skendinčius žalumoje namus.

Jis ėjo jau dešimt minučių, bet nesusitiko nė vieno žmogaus. Atrodė, kad namuose niekas negyvena. Gal šiandien jų gyventojams laisva diena? Jegorovas negalėjo prisiminti, kokia šiandien diena: ar tik ne sekmadienis? Bet čionykščiai, regis, švenčia šeštadienį.

Jis nesuvokė, kiek praėjo laiko, kai ūmai pamatė skersgatvį ir pasuko į jį. Skersgatvis buvo siauresnis nei gatvė – veikiau tai buvo takelis tarp namų. Keista, bet čia aukštųjų tvorų nebebuvo, tik įprastos, iki juosmens – ir namukai buvo mažesni, kartais primenantys nuo vaikystės pažįstamas trobas. Nejaugi šioje tolimoje šalyje irgi stato tokias pat trobas? Miestelis tarsi ir baigėsi, nes Jegorovas tolumoje išvydo pievas ir upelį. Ir tiltą per jį. Ir, nepaisant virš galvos kabančios saulės, kažkodėl jau buvo ne karšta, bet gaivu ir drėgna, tarsi būtų pasikeitęs klimatas.

Praeidamas pro paskutines trobas ir artėdamas prie pievų, Jegorovas pajuto kažkokį nerimastingą jausmą. Tai buvo net ne nerimas – tai buvo baimė. Taip, pati tikriausia baimė. Bet tokia, kurios eini pasitikti. Negali neiti. Tai buvo baimė ir trauka vienu metu. Taip traukia drugelį ugnis. Taip traukia baisi tiesa.

Staiga Jegorovas, eidamas pro paskutinę trobą, tarsi akies kampučiu pamatė kieme stalą – už jo sėdėjo kažkokie žmonės. Keista jėga privertė jį pasukti galvą ir pažvelgti į juos. Jie buvo trys. Pagyvenę vyras bei moteris ir už juos jaunesnis vyras. Jie tylėdami valgė ir žiūrėjo į lėkštes.

Jegorovas atidarė vartelius ir nuėjo prie tų žmonių.

– Sveiki, – prieidamas prie stalo, pasakė Jegorovas.

„Ko aš čia užėjau? – galvojo Jegorovas, karštligiškai ieškodamas motyvo. – Ką jiems pasakysiu? Juk kažko reikia paklausti, kad neatrodyčiau kvailas. Kaip tiesiau pasiekti upę?“

Žilaplaukė moteris ramiu lygiu veidu pakėlė galvą ir tik dabar Jegorovas suprato, kas prieš jį sėdi. Keista, bet jis nenustebo, tarsi jau būtų žinojęs, koks tai namas ir kas jame gyvena.

„A, tai tu, – nusišypsodama pasakė moteris. – Sėsk valgyti.“ Jegorovas atsisėdo, ir jam pripylė lėkštę raudonų barščių. Jegorovas atsiduso ir ėmė valgyti. Tylėdamas, kaip ir jie. Tai buvo jo mėgstamiausi raudoni barščiai. Juose plaukiojo riebalų akutės, nedideli paspirgintų lašinių gabaliukai. Stalas stovėjo didžiulės obelies pavėsyje. Virš galvos dūzgė bitės. Jegorovas valgė ir kažkodėl bijojo pažiūrėti į tuos du vyrus. Tik girdėjo, kaip jie šaukštais semia sriubą.

„Gal dar grietinės?“ – paklausė moteris. „Ne, mama, ačiū“, – tebevalgydamas atsakė Jegorovas. Bitė pasisukiojo virš stalo ir nutūpė ant apvalaus prariekto duonos kepalo. Kažkokie paukščiai čirškėjo virš galvos obels šakose. Kvepėjo medumi.

Valgydamas Jegorovas galvojo: „Kiek dabar valandų? Galiu pavėluoti į autobusą.“ Jei autobusas išvažiuos, jis gali čia likti visiems laikams. Šioje tolimoje svetimoje šalyje, kur atsidūrė pirmąkart gyvenime. „Pavargai?“ – staiga paklausė motina. „Pavargau.“ Ji nepriėjo, neprisiglaudė prie jo, nepabučiavo. Tiesiog Jegorovas jautė jos buvimą, jos artumą. Šiluma, kuri sklido nuo jos, užliejo jį kaip banga nuo galvos iki kojų, įsiskverbė į kiekvieną jo kūno ląstelę. Tai buvo jo motina. „Valgyk, sūneli.“ – „Aš valgau, labai skanu, mama.“ – „Valgyk į sveikatą.“

„Ilgam?“ Tai jau pasakė žilas vyriškis, valgęs iš dešinės. Jegorovas pakėlė galvą ir pirmąkart pažvelgė jam į veidą: jis buvo iki skausmo pažįstamas. „Nežinau. Dar nežinau“, – jis žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis visą laiką žiūrėjo į lėkštę. Ir motina visą laiką žiūrėjo į lėkštę. Bet nuo abiejų sklido šiluma. O po obelimi buvo nepaprastai vėsu, gaivu. „Pasilik“, – pasakė tėvas. „Aš noriu pasilikti.“ – „Pasilik.“

Kažkur toli sumūkė karvė. Iš tolimo miško atskriejo vos girdimas „kukū“. „Kiek metų gegutė suskaičiavo?“ – paklausė Jegorovas, kad tik ką nors pasakytų. „Nekalbėk apie tai“, – staiga pasakė tėvas. „Gerai.“

Barščiai lėkštėje baigėsi, ir Jegorovas padėjo apverstą šaukštą ant lėkštės krašto. Šaukštas buvo aliumininis, su pažįstamu, primenančiu elipsę, įlenkimu ant koto. Jis paėmė jį ir ilgai apžiūrinėjo, paskui kažkodėl įsikišo į šortų kišenę, tarsi šaukštas būtų jam ką nors reiškęs. Dabar jis sėdėjo padėjęs rankas ant kelių. Kodėl niekur nėra kitų žmonių? Jis dar nematė nė vieno žmogaus. Kas per miestas, kas per gatvė, kur nesimato nė vieno žmogaus?

Tėvai irgi pavalgė ir dabar sėdėjo sudėję rankas ant kelių, – tylėdami, kaip ir jis. Žiūrėjo ne vienas į kitą, bet kažkur į tolius, ten, kur driekėsi pievos, vingiavo upė, o už jos tamsia siena stūksojo miškas. „Jau vėlu“, – lyg konstatavo, lyg paklausė Jegorovas. „Niekada nebūna vėlu“, – atsakė tėvas. Motina tebetylėjo. Buvo kažkaip nepatogu. Jegorovas nežinojo, ką toliau daryti. Laikas bėgo. Bitė, tupėjusi ant duonos, sudūzgė, pakilo, pakybojo virš stalo ir tarsi malūnsparnis ėmė įstrižai kilti į viršų, išnyko kartu su dūzgimu už obels. „Viskas bus gerai, – pasakė motina. – Nesisielok, sūneli.“ – „Aš nesisieloju.“ – „Tu tik nesisielok“, – aidu pakartojo tėvas. „Aš myliu jus“, – pasakė nei iš šio, nei iš to Jegorovas ir ūmai pajuto, kad kažkokia jėga užsmaugė gerklę, o iš akių ištryško stambios ašaros. „Mes žinome, – pasakė motina. – Viskas bus gerai.“ Bet nepriėjo, neapkabino.

Jegorovas žvilgtelėjo į laikrodį: liko pusvalandis – kaip tik tiek, kad nubėgtų iki autobuso. „Aš suprantu, kad tai kvaila, – staiga pasakė Jegorovas, stengdamasis paslapčia nubraukti ašarą, – bet…“ – „Ką?“ – pagaliau pakėlė galvą motina. „Tiesiog…“ – „Ką, sūneli?“ Dabar ir tėvas, ir motina žiūrėjo tiesiai į jį. Ir nuo jų žvilgsnio nebuvo kur dėtis. Jie žiūrėjo ir kažkokia baimė vis labiau smelkėsi į jį. Jie permatė jį kiaurai. „Tiesiog man keista.“ – „Kas – keista?“ – paklausė tėvas. „Tiesiog… aš žinau… kaip tai pasakius…“ Jis vėl nutilo. „Tai kas gi? Ką gi tu žinai?“ – vėl paklausė tėvas. Ir tada Jegorovas pasakė: „Žinau, kad jūs… na, jūs jau mirę, ir štai… Ne, atleiskite, kalbu kažkokias kvailystes…“ Jis nežinojo, ką toliau sakyti. Nes priešais jį buvo gyvi žmonės – jis juos matė, girdėjo jų balsus, pietavo su jais. Bet mintis, kad jo tėvai seniai mirę, prasiveržė iš kažkokių uždraustų gelmių. Kam? „Kam?“ – motina pirmąkart atsistojo iš už stalo. Atsistojo ir tėvas. Jegorovas nustebo, kaip šis lengvai tai padarė – jis turėjo dvi kojas, o ne vieną, kaip jį visuomet prisimindavo. Ir neturėjo ramentų. Ir motina buvo dar stebėtinai jauna. Be didelės karpos ant kaklo, kurios visada gėdijosi. „Aš…“ – Jegorovas staiga suprato, kad padarė kažkokią siaubingą klaidą. „Kam? – paklausė ir tėvas. – Kam, sūneli?! Kam tu tą pasakei?! Nereikėjo…“ – „Dabar – baigta, – regis, priekaištaudama pasakė motina. – Dabar, sūneli, – baigta.“ – „Bet…“ – „Ne, ne, – pasakė motina. – Dabar jau nebėra kelio atgal.“ – „Nebėra“, – pasakė tėvas. „Dabar jau eik, sūneli“, – tvirtai ištarė motina.

Jegorovas, pakilęs nuo stalo ir traukdamasis atatupstas suprato, kad jam reikia dar kažką padaryti: būtinai reikia. Jis negali paprasčiausiai nueiti, to nepadaręs, kad ir kaip tai būtų baisu. Jis pasuko galvą ir pažiūrėjo į antrą vyrą – mažaūgį, apiplikusį, apkūnų, su nedideliais ūseliais panosėje. Tas irgi stovėjo nenuleisdamas nuo jo akių. „Tu…“ – pasakė Jegorovas, žengdamas žingsnį link jo. „Taip, aš, – kiek įžūliai atsakė vyriškis. – Tu eik. Eik geriau iš čia.“ Jegorovas įdėmiai žvelgė į tą iki smulkmenų, iki šleikštulio pažįstamą veidą: štai randas, atsiradęs po to, kai nukrito nuo dviračio vaikystėje, štai apgamėlis prie kairios akies, na ir tas vos pastebimas žvairumas.

„Bet…“ – „Tu jau eik“, – pasakė apiplikęs vyriškis. „Nereikėjo to tau sakyti, sūneli, – Jegorovas vėl išgirdo motinos balsą. – O dabar sudie.“ – „Taip, sudie“, – pasakė tėvas. „Eik ir daugiau nebegrįžk“, – pridūrė apiplikęs vyriškis. „Nevarykite manęs, – supratęs, kad jį išvaro, pravirko Jegorovas. – Atleiskite man! Aš toks vienišas! Išvažiavau, kad pabėgčiau nuo savęs. Aš prakeiktas, prakeiktas! Viską praradau, viską! Nieko daugiau nebeturiu. Nieko nebeliko. Nevarykite manęs…“ Jis parpuolė ant kelių, prigludo veidu prie aukštos žolės ir verkė, raudojo kaip vaikas, nesigėdydamas savo ašarų. „Vargšelis“, – pagaliau išgirdo švelnų motinos balsą. Ir jos sunki ranka pirmąkart palietė jo plikę, likusius plaukus. – Vargšas mano berniukas. Atleisk man.“ – „Atleisk mums“, – pasakė tėvas. Kurį laiką niekas nieko nekalbėjo. Tik girdėjosi tylus Jegorovo verksmas. „Mes susitiksim“, – jis vėl išgirdo motinos balsą. „Taip, sūneli, mes susitiksim“, – aidu atkartojo tėvas. O tas, kitas vyriškis, tylėjo. „Ne, tai jūs atleiskite“, – Jegorovas sušnibždėjo jau visai tyliai, springdamas ašaromis. „Taip reikia“, – pasakė tėvas. „Mama, mama…“ – tebešnibždėjo kaip pakvaišęs Jegorovas, jausdamas visiškai realų motinos rankos prisilietimą prie savo galvos, beprotišką artumą jai.

Staiga vieną akimirką jis suprato, jog jam reikia eiti. Lygiai taip pat, kaip anksčiau suprato, kad reikia išsukti iš gatvės ir užeiti į šį kiemą, dabar suprato, kad jam reikia atsistoti ir eiti. Taip turi būti. Kaip turėjo būti ta kelionė į tolimą šalį, kurią atsitiktinai pasirinko prieš dvi savaites turizmo agentūroje prie Žaliosios ir Lakūnų gatvių kampo, pajutęs, kad jam reikia kur nors išvykti. Išvažiuoti iš savo miesto. Iš savo šalies. Iš to siaubingo, nepakeliamo gyvenimo. Kad išgelbėtų save.

Motinos ranka tebegulėjo ant jo galvos, bet jis jau buvo pasirengęs atsistoti ir eiti. Jis laukė, kol motina atitrauks tą ranką. Ir ji, tarsi su juo būtų siejama giluminių ryšių, iškart ją atitraukė.

Jegorovas pakilo ir pirmąkart pažvelgė motinai į akis. Tai buvo ji, jo motina, gyva: jis nė akimirkai tuo nesuabejojo (mintys apie jos „mirtį“ atrodė nederamos ir šventvagiškos). Tiesiog nepaprastai romi ir dar jauna. Nuo jos sklido stipri šviesa, kurioje Jegorovas maudėsi, jausdamas kažkokių naujų, jam nesuprantamų jėgų antplūdį. „Ji myli mane, – pagalvojo Jegorovas. – Dieve, kaip ji mane myli.“ Nors vienas žmogus jį mylėjo. Ir to tikrumo, kad ji gyva ir jį myli, pakako jam, jog sieloje pirmąkart per daugelį mėnesių, metų pasidarytų ramu. „Susipynė laikai, – šmėkštelėjo Jegorovo galvoje. – Bet visa tai tikra. Tiesiog negalima paaiškinti. Ir nereikia.“ Jis traukėsi atbulas, neturėdamas jėgų atsukti į juos nugarą. Jie stovėjo, trise, po iki skausmo pažįstama obelimi, prie iki skausmo pažįstamo namelio. Stovėjo ir žiūrėjo į jį nesakydami nė žodžio. Ne atsisveikindami, bet lydėdami žvilgsniu. Nebyliai laimindami.

Atsidūręs gatvelėje, Jegorovas paskutinį kartą apžvelgė kiemą, namą, pievą ir upę, mišką tolumoje, ūmai apsisuko ir pasileido bėgti. Jis negalėjo eiti. Jis galėjo tik bėgti. Trobos viena po kitos šmėkščiojo akyse. Jis išbėgo į platesnę gatvę, kurioje namus supo aukštos tvoros, tačiau vis bėgo ir bėgo, kol neišvydo pirmųjų žmonių aikštėje, – ten stovėjo ir jo autobusas, jau gaudė variklis. Laukė tik jo. Jis įšoko vidun ir kai tik atsisėdo, autobusas pajudėjo. Pro langą ėmė šmėkščioti namai, medžiai, praplaukė senoji bažnyčia – miestelis liko tolumoje, išnyko, tarsi jo ir nebūtų buvę. Jie ilgai važiavo per laukus, palei miškus, paskui vėl pro šalį ėmė šmėkščioti kaimai ir miesteliai. Jegorovas žiūrėjo ir žiūrėjo, mėgino įsivaizduoti gyvenimą tų žmonių vabaliukų, besikapstančių prie savo namų, kalbančių jam svetima ir nemalonia kalba. Čia viskas jam buvo svetima, viskas, o jiems – sava. Ir Jegorovas negalėjo to suprasti.

Pamažu jis užsimiršo, jam vėl pasidarė gera ir ramu. Kai pradėjo temti ir horizonte pasirodė didžiulė raudona saulė, apsupta apvalių rožinių debesų, plaukiančių atskirai vienas nuo kito, Jegorovas kažkaip nepatogiai pasisuko ir šone pajuto skausmą. Jis ilgai negalėjo suprasti, iš kur tas skausmas. Paskui jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė sulankstytą aliumininį šaukštą. Įlinkis kote priminė elipsę. Šalia sėdėjusi kaimynė – pasipūtusi pusamžė poniutė ryškiai dažytomis lūpomis, – išsprogindama pilkas kiauliškas akutes įsistebeilijo į jį. Jegorovas vėl įsikišo šaukštą į kišenę, nusisuko į langą ir užsimerkė apsimesdamas, kad ima snausti. Skausmas iškart pasikartojo. Jegorovas vėl norėjo ištraukti šaukštą, tačiau skausmas buvo pernelyg stiprus, jau apėmė ne tik šoną, bet ir širdies plotą bei mentę. Jis norėjo atmerkti akis ir šauktis pagalbos, bet staiga kūną užplūdo šilta banga, ir raudona saulė, šviečianti per vokus jam į akis, virto juoda. Lengvumas apėmė jo kūną. „Taip turi būti“, – ramiai pagalvojo Jegorovas. Jis nusišypsojo ir nuskrido pasitikti to akinančio juodo šviesulio, nenumaldomai kvietusio jį į savo šiltą ir amžiną glėbį.

 

Antrininkas

Valerijanovo panašumą į šalies prezidentą žmonės pastebėjo seniai – ir labiausiai jis buvo panašus į prezidentą net ne tiek veidu (nors veidai irgi buvo beveik tapatūs), kiek manieromis. Lygiai taip pat, kaip ir prezidentas, vaikščiojo krypuodamas, lygiai taip pat prisidengdavo ranka burną, kai kosėdavo, lygiai taip pat – iki ausų – šypsodavosi. Nebent tik akinių trūko: šalies prezidentas buvo trumparegis. Tiesą sakant, ir Valerijanovas buvo trumparegis (koks sutapimas!), tik Valerijanovas niekada akinių nenešiojo. Trumparegystė jam netrukdė – netgi atvirkščiai: Valerijanovas dirbo laikrodininku nedidelėje dirbtuvėlėje, kuri prie įėjimo į paštą. Sėdėjo už staliuko, atitverto stiklu nuo klientų, priiminėdavo taisyti rankinius laikrodžius, stalinius žadintuvus ir sieninius laikrodžius su gegute. O Valerijanovui trumparegystė buvo kaip sykis todėl, kad jam nereikėdavo žiūrėti į smulkias laikrodžio mechanizmo dalis per didinamąjį stiklą. Pakakdavo tik prikišti akį prie pat mechanizmo, ir viskas jame padidėdavo. Apie tą trumparegių privalumą netrumparegiai nenumano, beje, efektas labai paprastai paaiškinamas. Normaliai regintis žmogus niekaip nepamatys daikto, esančio už kelių centimetrų, – vaizdas susilies. O trumparegiai kaip tik iš arti ir pamatys, labai aiškiai – tarsi jie per didinamąjį stiklą žiūrėtų.

Bet sugrįžkime prie Valerijanovo. Reikia pasakyti, kad Valerijanovas visą gyvenimą svajojo kažkuo tapti – na jau tik ne laikrodininku pašte. Kai jis, praėjus dvidešimčiai metų nuo mokyklos baigimo, nuvažiavo susitikti su bendraklasiais, jam buvo labai gėda prisipažinti, kad yra tik paprastas laikrodininkas. Kiti buvo gamyklų direktoriai, liaudies artistai, pusė – mokytojų ir medikų. O vienas tapo net ambasadoriumi – tiesa, kažkokioje Afrikos šalyje. Bet vis tiek skamba – ambasadorius. Jei Valerijanovas būtų blogai mokęsis, tai dar būtų nieko: kaip mokėsi, taip ir įsitaisė. Bet Valerijanovas mokykloje mokėsi gerai ir jam net pavydėjo, juodai. Kartais už tai ir mušė, vakarais po pamokų: taigi kad nerodytų jo kaip pavyzdžio. Kaip tik tas, kuris dabar ambasadorius, ir mušė Valerijanovą, devintoje klasėje. Drauge su kitu niekšeliu – šis dabar generolas, va. Kaipgi taip nutiko, kad jie mokėsi blogai, bet tapo ambasadoriumi ir generolu, sunku pasakyti. Reiktų jų biografijas išstudijuoti, mes tam laiko ir vietos neturime. Bet juk taip būna, sutikite, kad pirmūnai tampa laikrodininkais, o gražuolės lieka netekėjusios. Tokia štai neteisybė.

Nors Valerijanovo atvejis ne toks jau ir nesuprantamas. Sukvailiojo Valerijanovas jaunystėje – vedė aštuoniolikos. Vedė todėl, kad kažkaip vasarą išėjo su kaimynų mergina į mišką mėlynių rinkti, o buvo labai karšta. Ir mergina, vardu Marina, vilkėjo gražią vasarinę suknelę raudonais taškeliais iki kelių. Ir ta suknelė pasidarė šlapia – nuo prakaito. Ir tas saldus moteriško prakaito kvapas, kai jis šalia rinko mėlynes, susuko jam galvą. Toks geismas jį staiga apėmė, kad jis, nesuprasdamas, ką daro ir kaip tai atrodys, čia pat parvertė merginą, tiesiog ant mėlynių, o ta, įsivaizduokit, užuot trenkusi jam per veidą, nesipriešino! Iškart atsigulė ant nugaros ir praskėtė kojas. Ir aistringai bučiavo Valerijanovui akis ir glaudė prie savęs irgi šlapius – nuo prakaito – pečius (vyriško prakaito kvapas jai taip pat apsuko galvą). Juk buvote jauni, suprasite, kas tai. Visi perėjome hormonines audras.

Bet rezultatas buvo apgailėtinas. Žinoma, ne po devynių mėnesių gimusiam berniukui – jį Sergejumi pavadino, – Valerijanovui. Juk jis nė nemanė toks jaunas vesti, sukurti šeimą. Jis oho kokių planų turėjo – į Vakarus išvažiuoti, pasaulį pamatyti, padaryti karjerą, kažkuo tapti… Bet štai kaimynės Marinos pilvas didėjo – ir Marinos tėvai rimtai pasikalbėjo su Valerijanovo tėvais. Ir tėvas pasakė Valerijanovui: „Tu štai ką, sūnau, – jei jau taip nutiko, būk vyras. Nes mes tokios gėdos neišgyvensim.“ Tai yra, jei jis mestų nėščią moterį. Na ir vedė Valerijanovas Mariną, būdamas aštuoniolikos. O Marinai apskritai šešiolika tebuvo. Marina, žinoma, kaip moteris ir kaip būsima motina buvo laiminga, bet Valerijanovas nelabai. Tarsi likimas jį būtų vedęs prieš jo valią savo keliu. Ir tas kelias atrodė begalinis – ir gyvenimas, nugyventas tame kelyje, ne jo.

Taip ir nutiko – paskui dar radosi vaikai, patys savaime. Valerijanovas kažkaip nesugebėjo kontroliuoti situacijos. Blogai saugojosi, jau apie nieką negalvojo – tegul viskas bus, kaip yra. Vaikai gimė, reikėjo pinigų. Išsilavinimo trūko – iš kur imti laiko išsilavinimui? Vertėsi iš atsitiktinių uždarbių, kol vienas pažįstamas paprašė sutaisyti laikrodį – Valerijanovas vaikystėje domėjosi laikrodžių istorija ir šiek tiek nusimanė apie mechanizmus. Visada tėvams ir kaimynams remontuodavo. Pažįstamas susimokėjo. Paskui dar jam atnešė pataisyti, ir dar. Taip Valerijanovas tapo laikrodininku, atidarė dirbtuvę – staliuką pašte. Ir ten jis prasėdėjo dvidešimt metų. Susitaikęs su savo likimu.

Marina, žmona, iš lieknutės liaunos mergytės pavirto į tikrą paršavedę dvigubu paliaukiu ir didžiuliu pilvu. Ar jai buvo laiko save prižiūrėti, kai tiek vaikų? O pinigų nuolat trūksta. Bet svarbiausia, kad ji, vertindama Valerijanovą, jog jis turi savo verslą, nešantį šeimai pinigus, nelabai visa kita suprato. Ji nesuvokdavo, kad Valerijanovas norėjo kažkuo tapti, o tapo niekuo. Iš esmės. Bendraklasių susitikime Valerijanovas pasakė, jog „vadovauja dirbtuvei“. Kukliai, bet žodis „vadovauja“ šį bei tą reiškė. Galima buvo pagalvoti, kad jam vadovaujant dirba dvidešimt penki laikrodininkai. Prisipažinti, jog jis, beveik pirmūnas, kuriam pavydėjo, tapo paprastu laikrodininku, – neužteko jėgų. Gėda.

Tų jo kompleksų žmona nesuprato – žiūrėjo į Valerijanovą kaip į „laikrodininką“, ir tiek. Tik kartais – dėl juoko – pasakydavo: „mano prezidentas laikrodininkas“, turėdama omenyje jo kvailą panašumą į šalies prezidentą.

Tą dieną Valerijanovas sėdėjo, kaip visada, prie savo staliuko hole, prie įėjimo į paštą, ir, prikišęs akį prie pat besisukančių ratelių, knebinėjosi dar viename laikrodyje. Nuo siauro odinio kažkieno laikroduko dirželio sklido pažįstamas moteriško prakaito kvapas. Nuo jo – kaip tada mėlynių pievelėje – truputį sukosi galva. Saulės spindulys krito pro holo langą ant Valerijanovo darbo stalo. Žmonės įeidavo ir išeidavo iš pašto, nekreipdami dėmesio į kampe sėdintį laikrodininką. Buvo, regis, įprasta vasaros diena – viena iš tūkstančių, kurias jau pragyveno Valerijanovas. Tik kažkokie ženklai šmėstelėjo – rytą, ruošdamasis į darbą, Valerijanovas sudaužė veidrodį, į kurį žiūrėdavo skusdamasis. Jis laikė jį vienoje rankoje, kita braukė skustuvu putas. Staiga veidrodėlis išslydo iš rankų ir sudužo ant plytelėmis išklotų grindų. Iš netikėtumo Valerijanovas krūptelėjo ir įsipjovė. Kai jau buvo beišeinąs į darbą, žmona jam pasakė: „Tu šiandien kažkoks keistas.“ – „Kodėl keistas?“ – paklausė Valerijanovas. „Štai keistas, ir tiek.“ Troleibuse Valerijanovas pamatė merginą, vilkinčią baltą suknelę raudonais žirneliais. Jis nė nesuprato, kad žiūri į tą merginą, kai staiga ji kažką pametė ir pasilenkė, kaip nerekomenduojama merginoms lenktis: jei nori ką nors paimti nuo žemės, reikia pritūpti, bet ne lenktis. Ir kai mergina pasilenkė, Valerijanovas pamatė daugiau, negu derėjo. Net apatinių kraštelį. Tik tuomet suprato, kad žiūri į merginą. Jis norėjo pamatyti jos veidą, bet troleibusas ūmai stabtelėjo ir Valerijanovas, nenorėdamas pargriūti, įsitvėrė į ranktūrį. Kai jis vėl pakėlė akis, merginos toje vietoje, kur stovėjo, nebuvo. Jis apžiūrėjo saloną – bet jos niekur nebuvo. Gal ji spėjo iššokti stotelėje? Tačiau stotelės tarsi irgi nebuvo.

Sutikite, gana keistas atvejis. Bet tai dar ne viskas. Kai Valerijanovas išlipo iš troleibuso ir žingsniavo pašto link, jis staiga vos nesusidūrė su tuo ambasadoriumi, savo bendraklasiu. Šis ėjo priešais, kalbėjo telefonu. Praėjo pro šalį, apsimetęs, kad Valerijanovo nepažino. Suprantama, iš tiesų galėjo nepastebėti, bet Valerijanovas pamanė, jog ambasadorius tik apsimetė. O kam ambasadoriui pastebėti kažkokį laikrodininką? Apmaudžiausia buvo tai (dabar ši scenelė Valerijanovo galvoje nušvito visu ryškumu), kad tas ambasadorius, mokykliniais metais tiesiog Vaska, skaudžiai spardė Valerijanovui minkštą vietą, laikė už plaukų ir kartojo: „Še tau, bjaurybe, še!“ Tiesiog šiaip. Norėdamas atikeršyti už tai, kad rytą jį, Vaską, išbarė direktorius ir kaip pavyzdį rodė Valerijanovą. Juk reikėjo kaip nors atkeršyti tam pirmūnui. Valerijanovas buvo už Vaską silpnesnis: bandė ištrūkti, net trenkti, bet buvo palaužtas ir sutriuškintas. Verkė. Vaska džiaugsmingai juokėsi. Žinoma, prabėgo šitiek metų – kaip galima atsiminti vaikiškas nuoskaudas? Valerijanovas ir nebūtų prisiminęs, jei ambasadorius nebūtų jam pasimaišęs kelyje ir praėjęs, apsimesdamas, kad nepastebėjo. Bet jis pasimaišė kelyje. Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo bendraklasių susitikimo, per kurį Valerijanovas pareiškė, jog „vadovauja dirbtuvei“. O iki to nuotykio Valerijanovas nežinojo, kad tas Vaska ambasadorius – apskritai dvidešimt metų apie jį negalvojo, jo neprisiminė!

Praėjęs pro ambasadorių, Valerijanovas pamėgino atsikratyti blogų jausmų ir, norėdamas atsijungti, ėmė dairytis aplinkui. Iki pašto beliko kokie du šimtai metrų. Iš už kampo išėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į jo motiną, ir perėjo kelią. Valerijanovas vos jos nepašaukė, bet staiga prisiminė, kad motinos jau nebėra, mirė praėjusiais metais. Buvo tik aštunta ryto – tačiau oras jau buvo pritvinkęs karščio. Valerijanovui vieną akimirką pasirodė, kad jis miega.

Todėl kai netoli kampo, kur buvo paštas, prie jo priėjo du vyrai tamsiais kostiumais ir atidarė priešais jį didžiulės, panašios į cigarą, juodos mašinos dureles, Valerijanovas klusniai atsisėdo ant galinės sėdynės ir užsimerkė. Geriau vėl nugrimzti į sapną. Mašina tolygiai gaudė, kažkur jį veždama, bet Valerijanovas nė kiek nesijaudino. Jam jau seniai atrodė, kad jo gyvenime turi kažkas nepaprasto nutikti. Savaime. Nes jis pats nepajėgė nutraukti tos gyvenimo monotonijos, kuri nulėmė jo kelią. Kur Valerijanovas galėjo pabėgti nuo tokio gyvenimo? Kur, kas jo laukė? Ką ir kalbėti apie sąžinę, apie vaikus, kurie norėjo valgyti, žmoną, kuri laukė, jog jis sutaisys čiaupą vonioje…

Valerijanovas važiavo klausydamasis variklio gausmo ir pirmąkart buvo savimi patenkintas. Kai automobilis sustojo, jis atmerkė akis. Vyrai jam iš lauko atidarė dureles – Valerijanovas išlipo ir nuėjo tiesiai į rūmus. Jis žingsniavo ilgais, raudonais kilimais išklotais koridoriais, kol priėjo atdaras duris. Didelės salės gale stovėjo stalas – už jo sėdėjo gal dešimt žmonių. Pasirodžius Valerijanovui, visi atsistojo, palaukė, kol jis atsisės, paskui ir patys atsisėdo.

– Pradėkite, – pasakė Valerijanovas ir primerkė akis.

– Pone Prezidente, leiskite pranešti apie padėtį šalyje, – kažkas pasakė.

– Praneškite, – niekuo nesistebėdamas tarė Valerijanovas.

Kažkoks žmogus paėmė popierius (tai galėjai suprasti iš šnaresio) ir dalykišku tonu ėmė dėstyti. Baigęs pranešimą, žmogus atsisėdo. Stojo tyla.

– Kas gali pasisakyti? – paklausė Valerijanovas.

– Aš manau, pirmoje pranešimo dalyje ponas gynybos ministras teisus, – pasigirdo balsas iš kairės.

– Bet antroje daug kas neaišku…

Valerijanovas, primerkęs akis, klausėsi klausėsi ir staiga kažkur prasmego: pamatė baltą suknelę raudonais taškeliais – bet tai nebuvo balta suknelė. Tai buvo nuogas moters kūnas – šešiolikmetės Marinos kūnas. Ir į tą kūną Valerijanovas įsmeigė peilį – raudonieji taškeliai buvo kraujo lašeliai, aptaškę pečius, krūtis, pilvą, sėdmenis, šlaunis. Kraujas fontanu švirkštė iš miego arterijos.

– O ką galvoja ponas ministras pirmininkas? – paklausė Valerijanovas.

– Manau, kad gynybos ministras teisus…

Balsai pamažu tolo. Stojo tyla, trikdoma tik rankinio laikrodžio tiksėjimo. Šis vis garsėjo, užpildė visą erdvę. Nieko daugiau nebebuvo šiame pasaulyje, tik tyla ir tas tiksėjimas. Staiga Valerijanovas pamatė Mariną – ji priėjo prie jo, nuoga, aptaškyta krauju. „Kodėl tu mane nužudei? Mane ir savo sūnų – štai čia“, – ji parodė į savo apvalų, raudonais lašeliais nusėtą pilvą. „Tai suknelė, – pasakė Valerijanovas. – Suknelė raudonais taškeliais.“ – „Tai ne suknelė raudonais taškeliais, – atsakė Marina. – Tai mano kūnas ir mano kraujas. Mano ir mūsų sūnaus. Tu praliejai mūsų kraują. Norėdamas išsiveržti iš šeimos nelaisvės ir tapti tuo, kuo tapai.“

Ūmai laikrodžio tiksėjimas nutilo – laikrodis nei iš šio, nei iš to sustojo. Dingo Marina. Tyla pasidarė nepakeliama.

– Sustojo mano laikrodis! – pakilo Valerijanovas. – Man reikia skubiai pasitaisyti laikrodį.

Kažką kalbėjęs, ministras pirmininkas nutilo ir pagarbiai palenkė galvą.

– Posėdis nukeliamas rytdienai, – pasakė Valerijanovas. – Iškvieskite man automobilį. Važiuoju pasitaisyti laikrodžio.

– Automobilį ponui Prezidentui! – kažkam sušuko kariškis, stovėjęs prie durų.

Ministrai atsistojo ir nulenkė galvas. Valerijanovas praėjo pro juos ir neatsigręždamas nužingsniavo ilgais prezidento rūmų koridoriais.

Ilgas juodas kadilakas stovėjo prie paradinių laiptų. Užpakalinės durelės buvo atidarytos. Valerijanovas atsisėdo, vyrai iš lauko uždarė dureles, ir jie nuvažiavo. Iš kur vairuotojas žinojo, kur važiuoti? Lygiai gaudė variklis. Valerijanovo galvoje vėl viskas buvo aišku – tai yra tuščia. Automobilis sustojo ir Valerijanovas išlipo. Pakilo pažįstamais laiptais į pašto holą. Už stiklinės pertvaros kampe, prie staliuko, sėdėjo žmogus, palinkęs ties laikrodžio mechanizmu.

– Prašau, pataisykite man laikrodį, – pasakė Valerijanovas žmogučiui. – Aš sumokėsiu. Aš šios šalies Prezidentas ir noriu, kad man pataisytumėt laikrodį.

Žmogus atplėšė akis nuo mechanizmo ir pakėlė galvą. Jų akys susitiko. Kurį laiką jie tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.

– Jūs paprastas laikrodininkas, o aš šios šalies prezidentas – pataisykite man laikrodį. Jis sustojo.

– Gerai, – pasakė laikrodininkas, paimdamas laikrodį.

– Ar jūs turite šeimą?

– Taip, – atsakė laikrodininkas.

– Kuo vardu jūsų žmona?

– Marina.

– Ar ji turi baltą suknelę su taškeliais?

– Taip, turi, – atsakė laikrodininkas. – Tik į ją jau seniai nebeįlenda. Ji virto paršavede.

– Tai ji gyva, ta jūsų žmona? – paklausė Valerijanovas. – Jūs jos nenužudėte?

– Nužudžiau?

– Taip, kai sužinojote, kad ji nėščia. Kad jums teks ją vesti, kad visoms jūsų svajonėms – galas. Kad visą gyvenimą praleisite šioje skylėje pašto kampe. Kad jums nelemta tapti tuo, kuo svajojote?

– Svajojau?

– Taip, tapti šalies prezidentu.

– Ne, aš nežudžiau, – pasakė laikrodininkas.

– Bet juk buvo minčių nužudyti ir išsilaisvinti?

– Nepamenu. Galbūt buvo.

– Dabar esate laikrodininkas, o aš – šalies prezidentas.

– Žinau.

– Pataisykite man laikrodį, nes jis sustojo. Aš negaliu gyventi, kai mano laikrodis stovi!

Užuot atsakęs, laikrodininkas palinko ties laikrodžiu.

Valerijanovas pasitaisė akinius.

Laikas ėjo. Už nugaros kaip šešėliai stovėjo du nebylūs asmens sargybiniai.

Staiga holo durys atsivėrė ir užėjo moteris balta suknele raudonais taškeliais. Praeidama pro šalį, ji įdėmiai pažiūrėjo į laikrodininką, į Valerijanovą ir nuėjo į paštą.

– Kur ji nuėjo, kas ji tokia? – kreipėsi Valerijanovas į apsauginius. – Išsiaiškinkite.

Vienas jų pranyko pašto skyriuje.

Po minutės jis grįžo.

– Moters nėra, – atraportavo jis. – Ji kažkur dingo.

– Aš pats mačiau, kaip ji įėjo į paštą.

– Ar įsakyti, kad apsuptų rajoną?

– Nereikia, – pasakė Valerijanovas. – Pats pasižiūrėsiu.

Jis užėjo į pašto salę. Žmonių joje nebuvo. Ir kažkodėl nebuvo darbuotojų prie kasų. Tik moteris balta suknele raudonais taškeliais stovėjo prie vieno langelio. Staiga moteriai iš rankų išsprūdo piniginė ir ji pasilenkė taip, kaip nederėtų moterims lenktis – Valerijanovas pamatė apgailėtinus moters sėdmenis, aptemptus raudonomis, kraujo spalvos kelnaitėmis. Nuo to sėdmenų vaizdo jį kažkodėl supykino ir jis išėjo.

– Jos ten iš tiesų nėra, – pasakė Valerijanovas asmens sargybiniams. – Ar mano laikrodis pataisytas?

– Taip, štai jis, – laikrodininkas padavė jam laikrodį.

– Jis eina?

– Taip.

– Ką jis skaičiuoja?

– Gyvenimo laiką, – pasakė laikrodininkas.

– Mano ar jūsų?

– Visų, – atsakė laikrodininkas. – Visų gyvenimo laiką. Niekšų ir šventųjų. Žudikų ir kankinių.

– Aš – ne žudikas, – pasakė Valerijanovas. – Prezidentai negali būti žudikai.

– Laikrodžiams vis vien, kieno laiką jie skaičiuoja, – pasakė laikrodininkas. – Jie skaičiuoja žudikų ir kankinių laiką. Laikrodžiai sustoja tuomet, kai jiems įsakoma.

– Kas įsako? Laikrodininkas? Prezidentas? Kas įsakinėja laikrodžiams?

– Ne, prezidentas negali įsakinėti laikrodžiams. Jis gali įsakinėti armijai, bet ne laikrodžiams, – laikrodininkas žiūrėjo kažkur pro langą, o ne į Valerijanovą: jo akyse galima buvo įžvelgti liūdesį. – Niekas nežino, kas įsako laikrodžiams sustoti. Bet kažkas įsako, ir rateliai liaujasi sukęsi. Anksčiau ar vėliau tai nutinka visiems laikrodžiams.

– Ir tada – kas?

– Tada… tada juos atneša man.

– Štai jums už jūsų darbą.

Valerijanovas padavė laikrodininkui pinigus.

Tuo metu laikrodininkas staiga mirktelėjo Valerijanovui, galvos linktelėjimu parodė į savo kėdę. Valerijanovas skubiai apsidairė – laimei, asmens sargybiniai žiūrėjo pro langą – ir greitai atsisėdo į laikrodininko vietą. Laikrodininkas stabtelėjo kitoje stiklinės sienos pusėje su Valerijanovo laikrodžiu rankose.

– Mes išeiname, – pasakė laikrodininkas ir, lydimas asmens sargybinių, išėjo. Po kelių akimirkų automobilis suriaumojo ir nurūko, stojo tyla. Valerijanovas nusiėmė akinius ir išmetė juos į šiukšlinę po stalu. Paskui nuo stalo paėmė laikrodžio mechanizmą ir prikišo akį prie besisukančių ratelių.

Skrydis

Seriožą Kolmogorovą į paskutinę kelionę palydėjome praėjusią savaitę: jis, kaip ir turėjo įvykti, žuvo lėktuve TU 144, sprogusiame virš centrinio Sibiro (reisas „Maskva–Vladivostokas“) dvidešimt pirmą valandą septyniolika minučių.

– O aš žūsiu savo dirbtuvės rūsyje, kai sprogs propano balionai, – pasakė Nikodimovas, kai išlenkėme už Seriožos sielą. – Po dvidešimt vienerių metų.

– Aš nuo vėžio mirsiu, trečioji stadija, Naberežnyje Čelnuose, – pasakė Achmadulina Sveta.

– O tu? – paklausiau greta sėdėjusios Siominos.

– Aš mirsiu nuo insulto kairiame smegenų pusrutulyje kitais metais, kai ilsėsiuosi Ispanijoje, – atsakė Siomina.

– Bet juk tu dar jauna.

– Ar tai turi reikšmės?

Pasijutau nepatogiai: kuo čia dėta jauna?

– Iš manęs liks šlapia vieta, kai įsirėšiu folksvagenu į medį. Kai greitis – šimtas keturiasdešimt, iš žmogaus lieka šlapia vieta, – pasakė Achmadulinas, Svetos Achmadulinos vyras.

– Man sutriks inkstų veikla, – įsiterpė Čebrikova. – Abiejų. Mirsiu Čeboksaruose.

– O aš nuskęsiu Viduržemio jūroje. Pirmąkart nuvažiuosiu prie Viduržemio jūros ir pačią pirmą dieną paskęsiu kaip koks kvailys, – tarė Chodorovskis, dar vienas mūsų draugas. – Jau geriau susprogčiau kaip Serioža.

– Iš aukštai kristi, – pasakė kažkas.

– O man – ar arti? Iki dugno? Mane du kilometrus į jūrą nuneš.

Apskritai kiekvienas mūsų nuo ko nors mirs. Vienas nuo vėžio, kitas nuo infarkto – o kažkurį pribaigs šlapimo pūslės nepraeinamumas. Kiti žus per sprogimus lėktuvuose, mašinose, gamyklose. Kažką užmuš, per kvailumą, laiptinėje. Kažką mašina ar tramvajus pervažiuos ir kas čia keisto: žmogus – tai ne gelžgalis; smeik peilį – jis kaip į sviestą sulįs tiesiog į širdį ar kepenis. Žmogų kaip gėlę nulaužti galima – jis visai bejėgis. Bent jau ką nors panašaus į neperšaunamą liemenę ant krūtinės ar pilvo gamta būtų sugalvojus… Atrodytų, smegenys apsaugotos – tačiau kokia ten apsauga? Kulka kiaurai kiaušą perveria. Na ir geru akmeniu perskelti galima – lengvai, kaip riešutą.

Skirtumas tas, kad seniau žmonės nežinojo, kaip kas mirs. Dėl to nė nesusimąstydavo, kad kiekvienas ne šiaip sau, apskritai, bet nuo ko nors mirs. Juk tai, sutikite, labai svarbu – nuo ko aš asmeniškai mirsiu. Dabar, kai visi tai tiksliai žino, – kiekvieno akyse atsirado ir kažkoks keistas liūdesys, ir kažkokia giluma. Žmonės pasidarė ne tokie smulkmeniški: jau nebebijodami kalba apie mirtį (o ne apie golfą) – ir dėl to jie tapo geresni. Ko čia dar blaškytis, jei tau rytoj į lėktuvą: susprogti ore, dešimties kilometrų aukštyje.

Pamenu, kaip lipo į lėktuvą šimtas keturiolika žmonių, kuriems buvo lemta žūti: kokios buvo jų akys!.. Tik kelios moterys tyliai verkė – kiti gi, matyt, buvo seniai susitaikę su mintimi. Apie pabaigą. Ramiai atsisveikino su palydėjusiais giminaičiais. Lengviau ir atsisveikinti, kai žinai, jog tavo sūnus už pusmečio žus po sunkvežimio ratais, o žmona mirs nuo moteriškos ligos po septynerių metų ir trijų mėnesių. Viskas akivaizdu – dėl to ir ramu: ar toks didelis skirtumas, kada mirti, jei visų likimas bendras? Juk po šimto metų nė vieno nebeliks. Tai anuomet, kai niekas iš anksto nežinojo mirties datų ir aplinkybių, žmonės gyveno tarsi beprotnamy: niekas nekalbėjo apie „bendrą likimą“ – sakė, kad „visi mirsim“, bet kiekvienas save nemirtingu laikė! Iš esmės. Dėl to ir tie kvaili jausmai: sudie amžiams, palikai mus ir t. t. O koks ten „amžiams“, jei pačiam meteliai beliko – kaip galima „palikti“ ką nors, kas pats jau turi ruoštis kosminiam skrydžiui. Mirtis iš tiesų kaip kosminis skrydis – išskrendi iš šio pasaulio į nežinomą kosmosą: tarsi kosmonautas sėdi kapsulėje suspaustas, klausaisi „dešimt, devyni, aštuoni, šeši…“ – artėja mirties akimirka. Juk kiekvienas kosmonautas tą pakilimo akimirką išgyvena? Jis palieka Žemę, kurioje gimė ir nugyveno visą gyvenimą. Ir skrieja iš tikrųjų į nežinomybę. Taip ir mirštantis žmogus. Jis išties ne mirštantysis, o tik startuojantysis.

Tačiau to, kartoju, žmonės anksčiau nesuprasdavo. Kol buvo nežinomos kiekvieno mirties aplinkybės.

Dabar štai ką dar reiktų paaiškinti (tuo atveju, jei ūmai vėl viskas pasidarytų kaip anksčiau – ir žmonija vėl nugrimztų į saldų užsimiršimą). Taip, mirties datas visi sužinojo (kokiu būdu – nesvarbu: kad ir per užmegztus ryšius su aukščiausiomis jėgomis), bet – svarbiausia – juk nieko pakeisti negali, vien tik plikas žinojimas. Kaip tai geriau paaiškinti, jog pasidarytų suprantama, kodėl anie žmonės lipo į lėktuvą žinodami, kad jis susprogs? Tiesiog negalima buvo nieko pakeisti. Negalima buvo neįlipti, kaip nors mirties išvengti. Juk taip ir buvo sutarta: tikslios kiekvieno mirties datos ir aplinkybės – mainais į visišką jų neišvengiamybę. Nega~li žmogus, žinodamas, kad jį partrenks sunkvežimis, tą dieną namie sėdėti. Ne, jis turi atsisveikinti su artimaisiais ir tiksliai paskirtą valandą ir minutę išeiti „į parduotuvę duonos“, o sunkvežimio savininkas turi irgi tiksliai paskirtu laiku leistis į kelionę (ir važiuoti tam tikru greičiu), kad reikiamu momentu atsidurtų aukos kelyje. O pamatęs žmogų turi taip suktelėti vairą, taip apvažiuoti kliūtį (tarkim, smėlio krūvą), jog užvažiuotų ant žmogaus ir jį užmuštų.

Galite paklausti: o ar neįmanoma lemčiai nepaklusti? Ar negali vairuotojas ir tas žmogus pakeisti dienos planų? Neįmanoma, negali. Tik anuomet, kai žmonės nieko apie mirties datas ir aplinkybes nežinojo, jie turėjo „laisvą valią“ (kabutėse, nes iš tiesų, jei nežinojo, neturėjo ir jokios laisvos valios; nežinojo, vadinasi, neturėjo ir pasirinkimo). O dabar, kai žino, jiems uždrausta ką nors keisti. Tai yra – kaip uždrausta? Tiesiog žmogus visai paralyžiuotas, įvykio akivaizdoje jis neturi nė krislelio asmeninės valios (ne apskritai valios, o tik tos, kurios prireiktų lemiamą dieną). Taip ir buvo sutarta: štai jums žinojimas, kurio norėjote, tačiau tą dieną savo asmeninės valios, kuri ir leistų išvengti mirties (ne apskritai, žinoma, o tos konkrečios, numatytos), jūs neturėsit.

Dėl to, pakartosim, tokie ramūs yra visi, „einantys ant ešafoto“ (taip juos vadina laikraščiai). Tarkim, žmogus tiksliai žino, kad mirs širdies operacijos metu. Ir visi žino: artimieji, giminaičiai, chirurgai. Tačiau nieko pakeisti negali! Visi „paklusnūs lemčiai“, kaip ją seniau vadino. Toks susitarimas. Ir čia kalbama ne apie tai, kad žmogus norėtų nepaklusti, bet negalėtų. Jis to nė nenori – ir nėra jokios galimybės. Žmogui net mintis į galvą neateis pasakyti vyriausiajam gydytojui: „Dovanokit, aš verčiau eisiu namo.“ Šitaip, sutikite, visi išsisuktų: ir tie, kurie į susprogsiantį lėktuvą įlipo, namie būtų pasilikę; ir tas, kuris skubėjo duonos, mieliau alkanas tą dieną būtų savo miegamajame į televizorių paspoksojęs, kad tik sunkvežimis nepartrenktų. Bet tuomet, sutikite, visa sutarties logika sugriūtų: kam tuomet būtų reikėję žmogui pranešti tikslią jo mirties datą ir aplinkybes, jei jis, apie jas sužinojęs, galėtų tos mirties išvengti? Išeitų, jog mirties, apie kurią buvo pranešta, nebus: apskritai jokios mirties nebus!

Tai, sutikite, kažkoks beprotnamis: pranešti žmogui tikslią jo mirties datą ir neatimti iš jo valios tos mirties išvengti. Tokiu atveju jau geriau nepranešti, jei paliekama pasirinkimo galimybė: juk, jei tas pasirinkimas bus, koks kvailys ropšis į sprogsiantį lėktuvą? Taigi, neišvengiamas likimas ir nulemta pabaiga – visa tai šuniui ant uodegos, tušti, nieko bendra su realybe neturintys, žodžiai. Jei jūs būtumėt aukščiausioji jėga – ar leistumėt tokią nesąmonę?

Suprantama, žinoti, kad kitą vasarą tau reikia važiuoti prie jūros, kur nuskęsi (reikia dar ir pinigų susitaupyti kelionei!), – nelabai malonus dalykas. Bet šiuolaikinis žmogus, patikėkite, žiūri į tai ramiai. Kaip į neišvengiamybę. „Juk vienaip ar kitaip man teks mirti, – samprotauja jis. – Ar geriau man būtų, jei mirčiau netikėtai, tam nepasirengęs, tuo metu išgyvendamas dėl kokių nors niekų? Ar geriau būtų, jei, džiūgaudamas kaip kvailys, išvažiuočiau į Turkiją, nežinodamas, kas manęs ten laukia? Ar geriau būtų, jei nerčiau į gilumą nė neįtardamas, kad tai paskutinės mano gyvenimo akimirkos, o paskui, tai supratęs, paklaikčiau iš siaubo? Ne, jau geriau iš anksto viską žinosiu – ramiai, iki kelionės į Turkiją, pabaigsiu visus svarbius savo gyvenimo darbus, ramiai atsisveikinsiu su artimaisiais, nuvažiuosiu prie jūros žinodamas visą tiesą, o ne save kvailindamas – ir ramiai, visiškai sąmoningai nuplauksiu reikiamą atstumą nuo kranto ir ten, paklusdamas likimui, nugrimsiu į dugną.“

Taip samprotauja šiuolaikinis žmogus.

Ir jis, man regis, neklysta.