Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2023 m. Nr. 10

39 butas

– Prakeikiu tą dieną, kai tave sutikau! Niekada nebuvau laiminga su tavimi! Būk prakeiktas! Impotentas!
– Ko tu nori iš manęs, kale! Kaip drįsti šmeižti? O Alpės, o Žydrasis Krantas, o Monakas?!
Simaitis pastūmė Margaritą. Ši, praradusi pusiausvyrą, aukštielninka visu svoriu griuvo ant lovos. Galva trenkėsi į galvūgalį. Jos stora kasa šmėkštelėjo prieš Simaičio akis ir nusidriekė skersai patalų.
Bet ji iškart pašoko ant kojų, apimta įsiūčio.
– Tu pakėlei prieš mane ranką? Tuojau paskambinsiu į policiją! Nedrįsk manęs mušti! Paskambinsiu tavo mamai!
Ji nubėgo prie telefono, kurį buvo palikusi virtuvėje.
Simaitis ėmė blaškytis miegamajame. Jis nežinojo, ką daryti. Jis mylėjo Margaritą. Ir jinai jį mylėjo, kai pagalvoji. Bet…
Margarita, apimta isterijos ir nesuvokdama, ką daro, jau skambino į policiją
– Alio?! Policija?!

Staiga Simaitis suprato, kad tai ne visai tikra. Kas vyksta dabar. Tai buvo tikra, kai vyko. Bet dabar…
Jis tyliai, atsargiai žengdamas koridoriumi pasiekė buto duris, jas tykiai atidarė ir uždarė, beveik nesukeldamas jokio garso.
Laiptų aikštelėje tvyrojo prieblanda, silpna šviesa krito iš viršaus pro aukščiau esančios aikštelės langą. Buvo stebėtinai tylu. Simaitis ūmai suprato, kad jis kitoks. Jis jau kitoks nei tas, buvęs ten, už 39 buto durų. Jis visiškai kitoks žmogus.
Nusprendė nesikviesti lifto. Jis išsigando to triukšmo, kurį keltų atvažiuojantis liftas. Atsargiai nulipo į pirmą aukštą ir išėjo iš namo.

Ten kažkieno vaikai žaidė žaidimų aikštelėje. Mergaitė trumpu raudonu sijonėliu, vos dengiančiu dubenį, nailoninėmis juodomis pėdkelnėmis, bylojančiomis, kad ji maža, bet moteris (kodėl vaikams mauna moteriškas pėdkelnes?), suposi ant sūpynių, o berniukas su šortais laipiojo ant tobogano, taip vaikų čiuožynes vadina prancūzai (Simaičiui kartą teko – ar iš tikrųjų tai buvo? – pagyventi Prancūzijoje). Berniukas vis užsikardavo ant čiuožynės, nučiuoždavo žemyn ir vėl bėgdavo prie kopėtėlių, kuriomis užsiropšdavo į viršų. Simaitis kaip užburtas žvelgė į berniuką. Šis kartojo ir kartojo tuos pačius veiksmus, judėdamas tuo pačiu maršrutu – nučiuožia, pasileidžia tekinomis prie kopėtėlių, lipa jomis, nučiuožia žemyn ir iškart vėl grįžta prie čiuožynės kopėtėlių… Tarsi vis iš naujo prasuktų tą patį filmo kadrą… Mergaitė raudonu sijonėliu ir juodomis pėdkelnėmis lygiai taip pat vienodai suposi, tai skriedama aukštyn, tiesiomis kojomis į dangų, tai leisdamasi žemyn veidu į žemę. Kojytėmis į dangų, veidu žemyn, kojytėmis į dangų, veidu žemyn…
Visa tai nepaliaujamai tęsėsi. Simaičiui net pasirodė, kad moteris, ką tik priartėjusi prie namo ir įėjusi pro duris, vėl praėjo tuo pačiu keliu ir vėl įėjo pro duris. Galbūt tai jau buvo kita praeivė. Bet kažkodėl Simaičiui atrodė, kad tai ta pati moteris.
„Ką aš čia veikiu? Kas aš?“ – svarstė Simaitis. Jis nežinojo, ką jam daryti.

Jis negalėjo pasakyti, kiek laiko taip stovėjo po kieme ošiančiu klevu. Bet staiga apsisuko ir taip pat nuėjo prie durų. „Eisiu ir atsiprašysiu už viską, viską prisiimsiu sau, nes myliu ją, – pagalvojo Simaitis. – Ir ji mane myli. Mus tarsi kas apsėdo.“

Atrodė, kad laiptais jis lipo amžinybę. Tarsi tai būtų ne trečias, o trisdešimt trečias aukštas. Sustojo priešais 39 butą ir ilgai žiūrėjo į numerį. „Trys kart trys bus devyni.“ Niekada anksčiau apie tai nebuvo pagalvojęs. Kodėl būtent tokie skaičiai. Kodėl ne 37, be jokios logikos. Ką tas reiškia, kad jie atitinka daugybos lentelę.
Dabar viskas Simaičiui įgavo reikšmę. Visame kame slypėjo prasmė, viskas virto ženklais. To jam anksčiau dar nebuvo nutikę.
Simaitis pakėlė ranką ir paskambino. Palaukė. Niekas nepriėjo, neatidarė. Tada jis paskambino dar kartą, dar.
Pasigirdo žingsniai ir tarpduryje pasirodė nesvetingas senos moters veidas.
– Ko jums?
– Aš…
– Ko jums reikia?
– Mmm… Ieškau… Margaritos. Margaritos Simaitienės.
– Kokios dar Simaitienės? Čia tokios nėra.
Ji užtrenkė jam prieš nosį duris.

Kurį laiką Simaitis stovėjo nieko nedarydamas. Tada nusileido žemyn. Berniuko ir mergaitės kieme nebesimatė. Gal jie buvo brolis ir sesuo, o mama pakvietė juos pietauti?
Kažkodėl norėjosi galvoti apie šiuos vaikus. Apie nieką daugiau.
Toji moteris, kurią pirmiau matė vis įeinančią pro duris, vėl artėjo prie jų.
– Atleiskite, – kreipėsi į ją Simaitis. – Aš ieškau Margaritos Simaitienės. Ji gyveno šiame name.
Moteris buvo daug vyresnė už Simaitį. Ji susidomėjusi pažvelgė į jį.
– Ji gyvena… Ji gyveno 39 bute.
– Ten gyvena Kubiliai, – atsakė moteris.
– Na, taip, Kubiliai.
– Jie jau seniai čia gyvena.
– Supratau, atleiskite.
Simaitis ruošėsi eiti šalin, bet jinai jį sustabdė.
– Lukterėkite. Regis, iš tiesų kažkada ten, iki jų, gyveno viena šeima… Tikrai, jos vardas buvo Margarita. Dar jos šukuosena buvo tokia keista, neretai plaukus į kasą pindavo. Jau seniai niekas kasų nepina. O ji pynė. Man patiko.
– Kas jai nutiko?
– Tai juk ji seniai mirė. Ir jos vyras mirė. Iškart po jos. Draugiška buvo šeima. Visiems pavyzdys. Tik Dievas vaikučių nedavė. Geri buvo kaimynai. Ne taip, kaip šitie Kubiliai. O kas jūs būsit Simaičiams?
– Aš? Mmm… Taigi niekas… Pažįstamas. Atvykau į šį miestą komandiruotėn ir nusprendžiau aplankyti.
– Jų jau seniai nebėra. Toks jau mūsų gyvenimas…
Moteris atsiduso. Tarsi būtų jam artimas žmogus.
– Taip, jūs teisi. Viso gero.
– Sudiev.

Simaitis pasuko link gatvės ir ilgai stovėjo, žiūrėdamas į automobilių srautus ir žmones, bėgiojančius ten ir atgal, neaišku kur ir kam. Šiame judėjime jis neįžvelgė jokios prasmės. Jam atrodė, kad vieni ir tie patys žmonės nueina iki kampo, dingsta už jo, paskui apsisuka ir vėl sugrįžta pro jį. Štai toji mergina žydra suknele su lengvu geltonu šalikėliu ant kaklo, juk ji ką tik praėjo pro šalį, o dabar vėl jį aplenkė, tik priešinga kryptimi.
Privažiavo baltas „Porsche“, atsidarė durelės.
– Kur buvai? – jis išgirdo balsą.
Už vairo sėdėjo nebejauna, bet dar nepraradusi grožio moteris.
– Aš tavęs visur ieškau. Mes juk buvome sutarę susitikti prie Triumfo arkos. Kodėl neatsiliepei į skambučius?
– Negirdėjau.
– Aš tris kartus skambinau. Jau nebežinojau, ką galvoti. Kur buvai?
– Tiesiog vaikščiojau.
– Kur čia galima vaikščioti. Aplinkui seni apšiurę namai. Nesuprantu, kaip žmonės čia gali gyventi. Sėskis.
Simaitis įsisėdo į automobilį ir jie nuvažiavo.

Kitą dieną Simaitis sėdėjo savo kabinete, ant kurio durų kabėjo lentelė su užrašu „Generalinis direktorius“, ir vadovavo posėdžiui. Jam pasibaigus liko vienas ir staiga atsiminė praėjusią dieną. Tą namą ir vaikus žaidimų aikštelėje. 39 butą. Tą siaubingą pokalbį miegamajame… Kas tai buvo? Sapnas ar tiesiog sena sena praeitis? Praskrieję dešimtmečiai? Persistūmę laikai? Kodėl toji moteris pasakė, kad jis miręs? Juk jis gyvena, štai, sėdi savo kabinete. O gal čia jau nebe jis sėdi? Toji moteris, ji galėjo apsirikti. Gal kas nors jai pasakė, kad jis mirė, ir ji patikėjo. Bet Margarita? Juk ji buvo. Buvo jo meilė, jo siela…
„Kaip aš toliau gyvensiu? – pagalvojo jis. – Nežinau, kas aš toks.“
Jam atrodė, kad eina iš proto.

Po savaitės Simaitis viską pamiršo ir gyveno toliau.
Tačiau retkarčiais, dažniausiai būdamas namuose vienas, ypač kai tekdavo vėlai gultis, valydamasis dantis jis miglotai suprasdavo, kad kažkas gyvena vietoje jo.
Ir tada jį apimdavo kosminis siaubas.
Tokiomis akimirkomis jis bijodavo pažvelgti į save veidrodyje, nujausdamas (tai bent nesąmonė), kad nieko jame nepamatys.

Į parduotuvę ryžių

Žmona pasiuntė Chodzkį ryžių, bet kai jis ėjo per skverą, pamatė pirmąją šiais metais plaštakę (buvo balandžio vidurys). Ji plazdeno virš ankstyvųjų gėlyčių. O juk, pagalvojo Chodzkis, štai aš – didžiulis, protingas, sąmoningas, o štai plaštakė – maža, nieko nesuprantanti – neturinti sąmonės. Bet mes abu esame gyvenimas. Tačiau prabėgs metai, ir manęs nebebus, o kokia nors panaši į šią plaštakė plazdens virš gėlyčių, gal net virš to paties gėlyno. Ir kas iš to, kad esu didžiulis, protingas, sąmoningas, o ji, plaštakė, maža ir neprotinga. Ji yra gyvenimas, ji egzistuoja, o manęs nebebus. Jau nebegalėsiu nuolaidžiai pasakyti: tiek to, esi maža, kvaila, nesąmoninga, bet mes abu esame gyvybė. Ji, ta plaštakė, bus gyvenimas, o manęs apskritai nebebus kaip gyvenimo. Tai bus plaštakės pergalė prieš žmogų, prieš mane…
– Žiūrėkit, kur einat!
Chodzkis krūptelėjo ir pamatė perkreiptą moters, kuri taip pat buvo (kol kas) gyvenimas, veidą.
– Atsitrenkėte į mane!
Ji pasitaisė šaliką ant kaklo. Vilkėjo mėlyną demisezoninį lietpaltį. Saulė švietė, bet dar nebuvo itin šilta
– Atsiprašau, – pasakė Chodzkis.
Tačiau ponia nesiteikė sureaguoti į jo atsiprašymą ir išdidžiai pakėlusi galvą nuėjo savo keliu.
Štai ir jos nebebus, kai manęs nebebus, pagalvojo Chodzkis, žiūrėdamas jai pavymui. Nei jos, nei jos viduje esančios gimdos, kurią ji dabar turi. Nieko nebus. Nei manęs, nei jos kaip gyvenimo. O plaštakė kaip gyvenimas bus. Ir šia prasme ji yra nugalėtoja. Bet kas tai supras? Kiek žmonių praeina pro šį gėlyną, ar bent vienam į galvą šauna panašios mintys? Gal aš nenormalus, o jie – normalūs? O gal aš normalus, o jie nenormalūs? Priklauso nuo to, ką laikysime norma. Jei matyti tiesą yra norma, tai aš kaip tik normalus, o jie visi nenormalūs. Bet jei nematyti tiesos laikoma norma, tai aš esu nenormalus, o jie normalūs.
Mąstydamas toliau, Chodzkis netyčia užmynė ant per kelią ropojančio vabalo ir jį sutraiškė. Per vėlai pastebėjo.
Chodzkiui pagailo vabalo, ir mintyse jo paprašė atleidimo. Juk nežinia, ar tai vabalas, ar kažkas, kas praeitame gyvenime buvo žmogus, o dabar tapo vabalu. Ir net jei netiki Rytų mokymais, vis tiek reikia prašyti gyvos būtybės atleidimo, atėmus iš jos gyvybę. Net jei ir padarai tai netyčia.
Pasirodo, ėjo toliau mąstydamas Chodzkis, aš tapau jo, vabalo, likimu. Mūsų likimai persipynė. Ar šito norėjau? Ne, taip panoro atsitiktinumas. Ar atsitiktinumas yra Dievas?

Kai Chodzkis grįžo namo, jį užsipuolė žmona:
– Kur tiek buvai?! Man visos bulvės pervirė!
– Ėjau į parduotuvę.
– Iki parduotuvės dešimt minučių pėsčiomis, o praėjo jau valanda! Žinau, kaip ėjai.
– Kaip?
– Kaip sraigė! A-ū, nubusk! Žiūri į mane ir tarsi miegi. Ar mane bent matai?
– Matau.
Jis žvelgė į priešais stovintį žmogų ir galvojo: šis žmogus – patelė, jos pilve yra gimda. Ji mano žmona. Kaip keista. Keistas žodis „žmona“. Ir „vyras“. Viskas keista. Ji man kažką sako. Kam? Kam paukštis gieda už lango? Kodėl šviečia saulė? Kam visa tai? Kam ji, kam aš? Kam pasaulis?

Supratusi, kad iš pokalbio nebus jokios naudos, žmona iš Chodzkio rankų ištraukė plastikinį maišelį, išsiėmė ryžių pakuotę, prakirpo ir dalį ryžių subėrė į verdantį puodą.
Pastovėjęs tarpduryje, Chodzkis nuėjo į balkoną, atsisėdo ir ilgai sėdėjo minkštoje kėdėje, žiūrėdamas į žydru dangumi lėtai it pasakoje plaukiančius baltus debesis. Aš vis dar gyvenu, kvėpuoju, pagalvojo jis, širdis vis dar plaka, sėkla vis dar bręsta sėklidėse, nepaisydama mano valios ir noro, aš vis dar galiu apvaisinti savo žmoną ar bet kurią kitą (teoriškai) moterį, aš vis dar šiltas, mano kraujas, vis dar 36,6 laipsnio Celsijaus, teka gyslomis. Bet tai nėra amžina, tai laikina. Viskas laikina. Tik šis dangus su debesimis, ko gero, amžinas. Po tūkstančio metų kiti žmonės štai taip sėdės ir žiūrės į jį. O aš… Kur aš būsiu? Ar būsiu? Nors… ir saulė neamžina, kada nors ji užges ir žydras dangus išnyks kartu su debesimis…

Kai žmona išvirusi sriubą atėjo į balkoną kviesti Chodzkio pietų, jis, palenkęs galvą į šoną, pusiau sėdomis miegojo kėdėje giliai kvėpuodamas.
O juk aš jį myliu, pagalvojo ji, žiūrėdama į brangų, iki skausmo pažįstamą veidą, myliu jį tokį, koks yra.

Ir nuėjo į virtuvę pietauti viena. Pagailo jį žadinti.
Sušildysiu, kai nubus, pagalvojo valgydama ir žiūrėdama pro langą į kažkokią kvaišą apačioje, kuri staugė ant savo vaiko. Kam gimdyti, galvojo ji, jei paskui taip staugi ant savo vaiko.

Kažkas kitas

Petkus ką tik grįžo iš reanimacijos, kur vos nenumirė. Dar ne visai pasveikęs, bet blogiausia jau praeityje. O čia Miglė, Petkaus žmona, staiga pratrūko: jai kaip tik mėnesinės, o dar kiti stresai, darbe ir apskritai (nors, pagalvojus, kokie ten, iš esmės, stresai). Dėl kažkokios smulkmenos užsipuolė Petkų, o jis taip pat su charakteriu, dar po reanimacijos nusilpusiais nervais. Ir užsisuko… Vieną akimirką jį apėmė pyktis – grįžo gyvas, o žmona tarsi pamiršo, kaip nemiegojo naktimis, apimta siaubo, kad jis neišgyvens. Kaip meldėsi… Viską pamiršo, visai nesivaldė. Kažkas (kas?) laikinai atėmė jai atmintį.
Taigi jis jai ir sako, praradęs kantrybę: „Gyvas grįžau, o tu!“
Ir čia Miglė, įsiūčio apimta, suriko: „Jau geriau būtum negrįžęs!“
Petkų tarsi žaibas pervėrė: juk ji myli, jis žino. Kaip galėjo taip pasakyti?! Kaip?! Kaip galėjo pamiršti, kas priešais ją stovi? Jo veidas išbalo kaip kreida. Nieko netaręs apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Miglės nervai atlėgo, ją apėmė noras bėgti iš paskos, atsiprašyti už šiuos baisius žodžius. Bet kažkas sustabdė. Šviežios „sąskaitos“, nuoskaudos, įžeista savimeilė užblokavo jausmus vyrui ir neleido jai to padaryti.
Po dešimties sekundžių išgirdo šūvį.
Miglė galvotrūkčiais puolė į kambarį, kuriame užsidarė Pekus, ir pamatė jį gulintį ant grindų, iš smilkinio sroveno kraujas, po galva plėtėsi raudonas klanas.
Ir staiga… Staiga ji išvydo visą savo likusį gyvenimą. Kaip gyventi su tokia nepakeliama našta? Su kaltės jausmu dėl pražudytos gyvybės, nes būtent ji taip stipriai sužeidė mylimojo širdį, kad jis nepakėlė skausmo ir, norėdamas iš jo išsilaisvinti, puolė prie pistoleto, gulinčio apatiniame stalo stalčiuje (Ji apie tai žinojo! Bet pamiršo.) Kaip gyventi! Kaip?!
Kaip ji drįso taip pasakyti nepagalvojusi? Nepagalvojusi, kad žodžiai gali suveikti kaip atominė bomba, žudymo įrankis?
– Atleisk man, Juozai, atleisk kvailei, atleisk man!!! – Miglė ne verkė – raudojo, glostydama mylimus pečius, mylimą veidą, mylimas rankas.
Bet Petkus nekvėpavo, nebekvėpuos niekada. Jis gulėjo kaip amžinas priekaištas, kaip amžina – šiame ir kitame gyvenime – jos kaltė. Niekada daugiau jos neapkabins, nenuramins, nepagailės, niekada! Ji nužudė savo laimę.

Ir staiga ji suprato – viską suprato, suvokė. Suprato, kas privertė ją išrėkti tuos siaubingus žodžius (ištikta įžeistos savimeilės priepuolio, ji kirto taip, kad kuo labiau įskaudintų vyrą, pataikytų į pačią jautriausią vietą). Juk buvo akimirka, kai kažkas ją sustabdė, žodžiai įstrigo ant liežuvio galo, – bet staiga kažkas kitas, tai jau nebuvo JI, privertė šiuos žodžius išsprūsti. Ir paskui, kai kažkas pastūmėjo ją bėgti paskui vyrą, atsiprašyti už tą siaubingą frazę, tas kitas – ją sustabdė. Tas kitas veikė labai nuosekliai, siekdamas savo tikslo.
Tas kitas dabar triumfavo. Jis nugalėjo.
Pergalingi jo trimitų garsai apkurtino visatą, nešdami žinią apie naujas pražudytas sielas.
O angelai, sparnais siekdami žemę, stovėjo nuleidę galvas, išgyvendami pralaimėjimą. Nes būtent jie mėgino sulaikyti baisius žodžius. Jie pastūmėjo Miglę bėgti – bėgti paskui savo mylimą vyrą, kuriam ji dar vakar išmeldė gyvenimą. Jie bandė priversti ją atsipeikėti, prisiminti, kas ji tokia ir kas jai yra tas, kuris, nepaisant prognozių, namo grįžo gyvas.
Bet jiems nepavyko. Nors buvo akimirka, kai atrodė – kad kiek, ir bus galima tuos baisius žodžius sulaikyti. Kad kiek, ir bus galima pastūmėti Miglę bėgti paskui žaibo pervertą vyrą, kurio veidas išbalo kaip kreida.
Bet ne. Ją sustabdė kiti. Uždengė jai akis, atėmė atmintį, užleido proto miglą.
Pragaras (kuriame dabar gyvens Miglė) triumfavo.
O rojus, meilės rojus… Jis jau niekados neatgims.

– Kodėl aš klausiausi to kažko kito? Kur mane nešė? Kodėl nesustojau? Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį. Kad pragaro jėgos gyvena, bandydamos įgyti pranašumą, ne kažkur toli, o čia… Jos širdyje. „Kaip aš galėjau jų neatpažinti, kaip?“
– Ne, tai negali būti tiesa, – šnabždėjo ji kaip beprotė, gulėdama ant savo nebylaus vyro. – Tai sapnas. Aš miegu.
Ji taip norėjo, kad tai būtų sapnas.

Ir iš tiesų tai buvo sapnas. Nes iš tikrųjų Miglei pavyko sulaikyti tuos baisius žodžius ant liežuvio galo. O gal jie ir išsprūdo, bet ji iškart puolė paskui mylimąjį ir susigrąžino juos atgal nuoširdžiai atgailaudama („Atleisk man, kvailei, šiandien tokia sunki diena…“).
Petkus, girdėdamas šiuos žodžius, matydamas nuoširdžią atgailą, vėl išvydo prieš save tą, kurią mylėjo. Jis padėjo ginklą ant stalo ir švelniai apglėbė jos pečius, priglaudė prie savęs. Karšta ašara kaptelėjo jai ant skruosto. „Atleisk man!“ – ji dar stipriau prigludo prie jo.
Jis nepasakė, kad atleido, tiesiog suspaudė glėbyje. Ėmė glostyti jos pečius (kokių dar atleidimo žodžių reikia?). Pagalvojo: „Tai nervai, tai ne ji, štai juk ji tikroji, štai…“
Ir pragaro jėgos liko sugėdintos.
O angelai, savo sparnais siekdami žemę, pūtė aukštyn, link Dievo, pakeltus trimitus, skelbdami šviesos pergalę prieš tamsą.
Ir saulė – amžinai jauna, ryški, nešanti šilumą ir gyvybę – pakilo virš žemės. Nauja diena džiaugėsi apsėti laukai. Paukščiai pragydo miškuose. Pasitikdamos dangaus šviesulį, prasiskleidė nuostabios gėlės.