Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Edipo dukterys

2023 m. Nr. 5–6 

Romano fragmentas

 

Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Laukais visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes, aitriu citrinų geltoniu apibėręs klevus, o ievas nukrėtęs tirštu žiedų rūgpieniu. Obelys rūpestingai nubaltintais kamienais taip pat jau nekantravo žydėti. Po pavasariškais jų vainikais kai kur iš dirvos laužėsi geltoni narcizai, melsvos neužmirštuolės ir ankstyvosios, skaisčiai raudonos tulpės.

Automobilių – vos vienas kitas. Ieva beveik visą kelią važiavo maksimaliu leistinu greičiu. Iki vietos atlėkė per valandą. Pasistačiusi folksvageną stovėjimo aikštelėje prie turgaus, atsisėdo ant pilkai dažyto suolelio. Jautėsi vieniša ir pavargusi, tarytum atstumą nuo namų iki vienuolyno būtų ne skriste skridusi, o ėjusi pėsčia. Galop ėmė maigyti telefono aparato mygtukus.

– Svečių namai „Jazminas“?

– Taip.

– Norėčiau kambario.

– Kambario? Atleiskit, galime pasiūlyti tik lovą dviviečiame.

Ieva privažiavo prie kuklaus, bet tvarkingo pastato Žolynų gatvėje. Juodbruva administratorė palydėjo viešnią į mansardą. Kambarys nedidukas, langai į vakarus. Ieva numetė kelionės krepšį ant lovos, į kurią mostelėjo darbuotoja. Kas miegos kitoje? Deja, paklausti nespėjo. Viešbučio tarnautoja jau kaukšėjo įvijais laiptais žemyn.

Ačiū Dievui, nors tualetas ir kriauklė yra.

Nusipraususi ir darsyk išsivaliusi dantis, Ieva žvilgtelėjo į veidrodį. Liūdnas, apsiblausęs, beveik svetimas žvilgsnis. Pavargusi oda. Patinę vokai. Tyliai švilptelėjo pati sau ir numojo ranka: juk ne į teatrą susiruošė. Tą paliudijo ir varpai, ką tik padūkę skambėti ir išbaidę aukštuose šventoriaus klevuose sutūpusias kuosas.

Ieva užrakino kambario duris, nusileido žemyn, ištiesė raktą budėtojai ir pasuko link Dievo namų. Pavasaris ir vėl visa jėga sualsavo jai į veidą, į papurusius plaukus, į suknelės klostes.

Kai beveik visa bažnyčia sušnaro eiti komunijos, Ieva nutykino į kairę ir suklupo prie grotelių. Klausykloje vis dar sėdėjo vienas kunigas, pranciškonų vienuolis. Pagarbinusi Viešpatį, moteris pasisakė norėsianti atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Vienuolis paklausė, ar ji tikrai nusiteikusi šnekėti daug ir ilgai, o tada pasiūlė luktelėti palaiminimo ir eiti sykiu su juo – svečių kambaryje už zakristijos abiem būsią patogiau.

Ieva parymojo prie kolonos, sulaukė, kol dvasiškis, užvėręs klausyklos dureles, susigretins su ja, ir tykiai nusekė iš paskos, nors kojos pynėsi, o galva svaigo. Taip svaigsta visai ne apgirtusią, o blaivią, tačiau labai iškankintą galvą.

Nuodėmklausys Ievos neskubino. Pasisakė esąs brolis Justinas. Paklausė ir josios vardo.

– Ieva.

– Tai kas gi nutiko, sese Kristuje, kad esate čia? Ir kodėl tylite?

– Pastaruoju metu sapnuoju labai keistą sapną, – prabilo galų gale Ieva. Puikiai suvokė šnekanti nei šį, nei tą.

– Sapnuoti – jokia nuodėmė, vaikeli. Savo sapnų mes negalime kontroliuoti.

Tasai „vaikeli“ iš lūpų dar jauno vienuolio, kuris amžiumi tiko Ievai į sūnus, iš pradžių moters nesutrikdė. Vakāli – dažnas žodis žemaičių lūpose, mažam dideliam tariamas.

– Bet kartais sapnai labai vargina, – krunkštelėjo.

– Aš labai įdėmiai klausau.

– Tai kažkoks absurdas… Viena vertus, viskas labai tikroviška…

– O kita vertus?

– Aš kas naktį sapnuoju vis tą patį… Tartum gavau ypatingą užduotį… Esu neva kažkokios draugijos, gal judėjimo aktyvistė… Mano užduotis – deportuoti mūsų Seimą ir Vyriausybę į… Kiniją.

– Įdomu…

– Aš juos vilioju kvailiausiais pažadais – vis po vieną, po vieną! – ir jie manimi tiki.

– O paskui?

– O paskui – lėktuvas, specialusis reisas. Ir visi atsiduria kažkur Džiang Su arba Šang Donge. Kad likusieji Lietuvoje neįtartų klastos, į deportuotų vietas mes pasodiname pripučiamas lėles, – Ieva keistai kukteli, tartum jos gomurį kutentų šilkinė plunksnytė.

– Kas tie „mes“?

– Na, tas judėjimas. Kažkokia slapta organizacija. Nelyginant masonų ložė.

Ieva netiki savomis ausimis: vienuolis kunigas irgi sukikena. Tiesa, labai labai tyliai, bet vis dėlto… Sukikena ir pati. Paskui susizgrimba:

– Dabar juokinga, tas tiesa. Tačiau naktį man baisu. Taip baisu, kad net šaltas prakaitas muša. Pasibundu ir negaliu atgauti amo, širdis tik spurda. Regis, mane tuojau suseks, nuteis, sušaudys. Rodos, grįš į Lietuvą Stalino laikai – ir ne kas kitas, o aš būsiu juos prišaukusi… Nors iš tikrųjų išpažinties man reikia visai ne dėl sapno.

– O dėl ko?

Staiga Ieva pasijuto daug geriau. Nuslinko į šalį kažkoks bjaurus gniutulas, neleidęs laisvai kvėpuoti. Ji atsiduso ir atvirai prisipažino:

– Kad nežinau, kaip pradėti.

– Pradėkim nuo pradžių. Nuo to, kas labiausiai slegia širdį.

Ieva susikaupė:

– Aš neturėjau tėvų.

– Vaikų namai? – kilstelėjo vešlūs antakiai.

– Ne. Augau šeimoje. Manimi pasirūpino labai geri žmonės. O tėvų aš neturėjau visai.

– Negerai taip kalbėti. Rupūžiukas, ir tas turi tėvą motiną.

– Tuos, kuriuos turėčiau vadinti tėvais, išvežė. Penkiasdešimt pirmaisiais. Už ką? Nežinau. Aš gimiau vagone. Per anksti… Traukinys dar nebuvo pajudėjęs… Mane pro langelį nuleido. Į geras rankas. Iki šešiolikos nė neįtariau, kad esu ne jų…

– O seneliai, kiti giminės?

– Nieko nepažįstu. Tėvai ne žemaičiai buvo, prieš pat tremtį iš kažkur atkilę. Motinos net mergautinės pavardės nepavyko sužinoti. Kai iš Taišeto apsireiškė vadinamasis brolis, maniau…

– Kodėl vadinamasis?

– Todėl, kad jis – ne mano tėvo vaikas. Ir nieko lietuviška… Išskyrus vardą… Kažkoks buriatas ar čiukčius, o gal samis… Ne žmogus – vien tik vardas. Nuotraukas man rodė, nieko nepajutau – nei meilės, nei gailesčio, nei pasiilgimo.

– Kokias nuotraukas?

– Savo motinos. Iš tenai. Iš tremties. Irkutsko srityje. Sniegas, aukščiausi medžiai, gal kokie maumedžiai ar kėniai. Moteris šypso, aplinkui liemenį – pjūklas. O kitoje nuotraukoje – vasara: kažkokia sukiužusi trobelė, panaši kaip gūdžiausiuose mūsų užkampiuose, tarp gauromečių ožka ganosi, jauna moteris marginto kartūno suknele apsivilkusi, bet su skarele, sėdi ant kelių pasisodinusi tą čiukčių Algį. Siauraakį.

– Brolį?

– Na, taip, brolį. Bet koks jis man brolis, tiesą sakant? Į nieką nepanašus. Trumpas, sustumtas, žandikauliai iššokę, akys siauros. Ne akys – plyšeliai.

– Žmonių visokių yra, visokių reikia.

– Suprantu. Tik padaryti nieko negaliu. Man net koktu paliko, kai jį pamačiau: tokio baisybės gyslose – tas pats kraujas! O iš pradžių taip džiaugiausi, laukiau. Maniau, širdį atgausiu. Laimė, išvažiavo atgal. Į tą savo Taišetą. Viliuosi, daugiau niekados nebesusitiksime.

– Nekrikščioniškai šnekamės, sese Ieva. Labai nekrikščioniškai, – vienuolis kunigas iš abito kišenės išsitraukė baltą kaip sniegas nosinę ir nuleidęs akis, iki tol beste įbestas į elegantiškai vilkinčią jau žilstelėjusią moterį, ėmė valytis rankų delnus.

„Jam šlykštu, – pagalvojo Ieva. – Bet juk tai mano pragaras. Ir man gal tūkstantį kartų šlykščiau.“

– Tęskime.

Brolio Justino balse Ieva sugavo irzlumo gaidelę, nors iš tiesų jokio irzlumo nebuvo. Ji gūžtelėjo pečiais, tartum klausdama, kaip derėtų pratęsti tokią nelengvą šneką.

– O motina? – bandė užvesti ant kelio jaunasis dvasiškis.

– O ką motina?

– Gyva?

– Ne, pasimirė. Tas Algis mane po savo motinos mirties ir susirado.

– Bet ji – ir jūsų motina. Ar meldžiatės už ją?

– Ne. Tikrai ne.

– Kodėl?

– Negaliu melstis, kai nemyliu. Meldžiuosi už mamą Levutę, už tėtę Pranciškų. Ir už tikrąjį tėvą – kartais. Nors jo net nuotraukos nesu mačiusi. Tik įsivaizduoju, kad bruožai tokie kaip mano. Nes aš į motiną nepanaši.

– O gal tik nenorite būti panaši, nes pykstate. Už ką taip pykti? Juk motina jums neprasikalto.

Ievai sumirgėjo akyse, išdžiūvo burna.

– Neprasikalto?! – išpūtė akis. O paskui lyg susigriebė: – Ar galėčiau ko nors atsigerti? – tarė vos girdimai.

Brolis Justinas tylomis pakilo, gretimoje patalpoje kažką atidarinėjo, uždarinėjo, kilnojo ir galiausiai atnešė stiklą ledinio vandens.

– Ačiū, – padėkojo Ieva, nugėrė tvilkantį gurkšnį, atsiduso ir greitakalbe išbėrė: – Dar ir kaip prasikalto!

– Kas? – sumirkčiojo vienuolis.

„Viešpatie, jis nesiklauso, – pagalvojo. – Jam nė motais. Ir kodėl aš ant tokio piemens pataikiau? Gal atsiprašyti ir eiti lauk?“

– Jums atrodo, kad tikroji motina, ne savo valia atsidūrusi Sibire, kalta jūsų neauginusi? – tartum atspėjęs Ievos mintį, kurią reikėjo balsu paneigti, tarė pranciškonas.

– Nesu tokia kvaila, kad kaltinčiau žmogų už tai, ko jis negalėjo padaryti… Bjauru dėl kitko… Negaliu nė pagalvoti… Atsiprašau, juk sugulė su kažkokiu… Nevalyva tai ir bjauru. Kodėl taip pasielgė? Verčiau jau sušalti, verčiau badu numirti, negu sugulti su velniu, smirdinčiu pašvinkusia žuvimi.

– Ar brolis jums rodė ir tos „pašvinkusios žuvies“ fotografiją?

– Ne, nerodė.

– Tai kodėl taip sakote?

– Na, aš juk mačiau.

– Savo brolio tėvą?

– Ne. Tą Algį, brolį.

– Na, ir?

– Kas trečias žodis – rusiškas „matas“. Bjauru, kai žmogus šitaip baisiai keikiasi. Dar bjauriau, kad net nesuvokia blogai darąs. Jo šnekoje tai net ne keiksmai – tik įterpiniai, kaip priežodžiai… Manau, obuolys nuo obels tikrai netoli krenta. Šiuo atveju, nuo tėvo. Todėl man ir bloga, lyg švinktų panosėj žuvis, o aš būčiau priversta uostyti…

– „Neteisk – ir nebūsi teisiamas…“ – pacitavo vienuolis.

– Aš neteisiu, tiktai bjauriuosi. Juk ne tas pats. Tikrai ne. Verčiau būtų nesusiradęs manęs. Kartais iliuzijomis gyventi tūkstantį kartų lengviau.

– Jeigu mūsų Viešpats Jėzus Kristus būtų taip mąstęs…

– Bet aš juk ne Dievas! Aš sunaikintas žmogus.

– Sunaikintas?

– Taip, nes iki to susitikimo su Algiu galėjau įsivaizduoti abu tėvus tokius, kaip mamos Levutės pasakota. Buvo graudu pražudyto jų gyvenimo, graudu dėl savęs – bešaknės, belapės. Taip, prisipažįstu, ėdė ir neapykanta. Nekenčiau tironijos, kuri iš niekur nieko gali ateiti į namus, suimti, ištremti, atskirti vaikus nuo tėvų, žmonas nuo vyrų. Kankinti žmogų badu ir šalčiu tik todėl, kad jis kitoks, kad ne pagal liniuotę? Tačiau svarbiausia buvo – graudulys.

– O gal – saugumas?

– Kodėl saugumas? Ar turite galvoje… tą įstaigą?

– Ne, turiu galvoje keistą jūsų siekį tenkintis iliuzija.

– O kuo blogos mano iliuzijos?

– Argi iliuzija – ne iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia iš tikrųjų yra?

– Aš suvokiu realybę. Tokią, kokia yra, broli Justinai. Kartais net per aštriai. Ir tada realybė tampa tiesiog nepakeliama.

– Tačiau juk negalite pakeisti, ko pakeisti neįmanoma.

– Negaliu.

– Dievas, vaikeli, mums siunčia tik tokius išbandymus, kokius mes galime ištverti.

– Ar galėtumėte nevadinti manęs vaikeliu? – staiga suirzo Ieva. – Ir nereikia tų banalybių…

– Pasistengsiu, – pažadėjo vienuolis. – Prašom neįsižeisti. Mano toks priežodis. Tęskime. Į šoną banalybes!

– Šaipotės?

– Saugok Dieve…

– Vis viena nesupratau, kuo čia dėtas saugumas?

– Na, žmonės kartais elgiasi kaip stručiai. Galvą į smėlį – ir atrodo, kad bėda praeis pro šalį.

– O mama sakydavo, kad aš kartais būnu tikra katė. Gal katė ir esu?

– Kuria prasme?

– Ar stebėjote kada nors katę per lietų?

– Ne.

– Vadinasi, nematėte, kaip ji tūno. Įsigūžusi į save, lyg medituotų. Tikras sfinksas. O dar ta žvilgsnio melancholija… Paskui, kai lietus nurimsta, iš lėto pasirąžo ir tapena, taikydama apeiti balutes. Neduokdie pataikyti į balą – tuomet purto letenėlę, tartum į kokią didžiausią bjaurastį įmynusi. Va ir aš tokia: savyje, sau… O tai, kas iš pasaulio, mane verčia krūpčioti. Jaučiuosi sutepta…

– Jūs menininkė?

– Ne, aš visą gyvenimą buvau mokytoja. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

– Šit kaip?

– Gera mokytoja! – pajutusi šiokią tokią ironiją plykstelėjo Ieva. – Nes mane užaugino labai geri žmonės.

Mažesniųjų brolių ordino vienuolio, brolio Justino, akys žvelgė į ją skvarbiai, tačiau neįkyriai.

– Jau tikriausiai sakiau, kad įtėvis mirė, kai buvau dar vaikas. Anksčiau aš jo beveik neprisimindavau, o dabar pradėjau prisiminti vis dažniau ir dažniau. Ir labai aiškiai. Jis buvo vidutinio ūgio, taisyklingų bruožų, mėsinga, tačiau dailia nosimi ir aukštų smilkinių. Iki pat mirties turėjo vešlią kupetą gražiai nužilusių plaukų, kuriuos šukuodavo į viršų. O dar jisai… labai kvepėjo. Tokiu tik jam vienam būdingu kvapu. Vaistinės kvapu. Šito kvapo nebuvo niekur kitur – nei miestelyje, nei kaime, kur prabėgo visos mano vasaros, vien tik vaistinėje. Tėvas čia leisdavo kiauras dienas.

– Jūsų įtėvis buvo farmacininkas?

– Taip, farmacininkas… Dabartinėse vaistinėse tokio ypatingo aromato jau nebėra, nes visi jų kvapai sandariai uždaryti dėžutėse, įkalinti stiklo flakonėliuose, užsukti patikimais kamščiais, suslapstyti po aliuminio folija. O tuomet viskas būdavo gaminama čia pat – tinktūros ir vadinamosios „proškelės“, tokie miltukai, suberti į stačiakampiu sulankstytą popierėlį. Prie buteliukų gurklio tėvas visuomet klijuodavo aprašą, o gal receptą, labai panašų į patrumpintą vyrišką kaklaraištį. O prie miltukų neklijuodavo nieko…

– Buvote artimi?

– Man patikdavo tėčio vaistinėje. Buteliukai su „kaklaraiščiais“ buvo mano „draugai“, „kaimynai“ ir kiti „ponai“, nors čiupinėti tėvas jų neleisdavo. Tačiau šnekėtis galėjau kiek tinkama. Beje, man atrodė, kad visai ne aš su jais šneku, o jie patys kalbasi vienas su kitu.

„Laba diena, pone Kiški“, – aukštą, laibą buteliuką labino pasipūtęs ir suplotas. „Labą dienelę, pone Ežy!“ – „Kur susiruošėte tokį gražų sekmadienį?“ – „Namie nuobodu, šokuoju į laukus pasižiūrėti, ar mano kopūstų kirmėlės neužpuolė…“ – „Nuobodu, sakote? Tai gal eime lenkčių?“ – „Kokių lenkčių?“ – „Paprastų. Pasižiūrėsime, kuris mūsų greitesnis…“ Aš tyliai kikendavau, kad lenktynes visados laimi pūstašonis buteliukas, ponas Ežys. Kai lenktynės prasidėdavo, Kiškis dumdavo pirmyn iš visų plaučių, o Ežys nė nekrustelėdavo, nes būdavo liepęs savo pačiai Ežienei stovėti kitame lauko gale ir, kai tiktai Kiškis pasirodys, visa gerkle šaukti: „Aš jau čia!“ Ežienė taip ir darydavo. Kiškis, suprantama, apstulbdavo ir siūlydavo bėgti dar kartą. Lėkdavo atgal, kiek tik jo kiškos nešdavo, bet ant ežios ir vėl laukdavo net neuždusęs varžovas: „O aš jau čia!“ Galiausiai Kiškis krisdavo vidur lauko negyvas… Dabar svarstau, kodėl man nė karto nešovė į galvą pakreipti lenktynių baigtį ar bent jau jų sąlygas. Kodėl aš taip aklai laikiausi tradicinės versijos? Todėl, kad buvau ribotos fantazijos? Gal net riboto proto? O gal mano dvasia primityvi? Juk nė sykio nepasigailėjau Kiškio, nepalikau jo gyvo…

– Jūs taip vaizdingai pasakojate, kad aš net matau tas lenktynes…

– Klausėte, ar buvome artimi su amžinatilsį tėveliu? Taip, mylėjau savo įtėvį. Karštai mylėjau, kažkaip skausmingai. Nors tą supratau gerokai vėliau, kai jo nebeliko. Tačiau atviri mudu nebuvome. O su kuo iš tiesų buvau ir esu atvira? Su motina? Iš dalies. Su auklėtiniais, kolegomis, bičiuliais? Su jumis, kunige?

– Kas jus taip trikdo, ponia Ieva?

– Jau įkyrėjau jums? Pavargote?

– Ne, ne. Kalbėkite. Klausau jūsų.

– Aš nežinau, gal atvirumo žmogui reikia pradėti mokytis nuo pirmojo žodžio? Nuo pirmo oro gurkšnio? Bet aš juk buvau slėpinio vaikas, baimės vaikas, daug labiau įbaugintas nei kiti. Nors tuomet, kai visa tai prasidėjo, dar nežinojau savosios paslapties. Tačiau paslaptis turėjo tvyroti mūsų namuose, patyliukais nokindama kitas paslaptis, ne mažiau reikšmingas ir… gėdingas. Dabar suprantu: gėdos jausmas žmogui duotas, kad nesielgtų kaip papuola. Tai įspėjimas, sergėjimas, sąžinės dovana, leidžianti neprarasti sielos ramybės. O mano gėda tebuvo pasekmė. Gėdijausi ne numanomos galimybės, o to, kas jau įvyko, ko nebepakeisi…

– Mes negalime pirma laiko sužinoti, koks žodis ar judesys mus pasieks iš aukštybių. Lygiai kaip negalime būti tikri, kad sulauksime to, kas jau atpažinta ir apibūdinta.

– Tačiau aš žinojau, kad taip daryti gėdinga…

– Kaip daryti?

– Mudu buvome lyg vyras ir žmona, jei suprantate, ką noriu pasakyti…

– Su įtėviu?

– Oi, ką jūs, broli Justinai! Su… pusbroliu. Nors ne… Mudu ne giminės…

– Tai giminės ar ne giminės?

– Ne tas svarbu… Svarbu, kad glamonėdavomės. Nors abu – dar vaikai. Kad suaugusieji nematytų, eidavome glamonėtis į daržinę, ant šieno, į ratinę, į ganyklas… Ilgą laiką maniau, jog neturiu teisės mylėti Žygimanto. Maniau, kad esame artimi giminaičiai, kad mūsų mamos – tikros seserys. O paskui sužinojau…

– Kiek jums buvo metų?

– Kada?

– Kai pradėjote glamonėtis.

– Nežinau… Gal trylika… Gal netgi dvylika… Mylėjau Žygimantą, tačiau dabar suprantu, jog elgėmės nešvankiai. Gal iš tiesų esama kažkokio įgimto švankumo ir nešvankumo geno, kurį – kaip ir kitas pajautas – galima ugdyti, tačiau galima ir nugnybti pačioje užuomazgoje arba performuoti, pasitelkiant tam tikrus metodus, įtaigą, visuomenės nuomonę bei požiūrį.

– Savo tikrąją motiną smerkiate kaip tik dėl to, kad manote iš jos paveldėjusi šį geną?

– Taip. Manau, kad nešvankų elgesį paveldėjau iš biologinės motinos.

– Katalikams intymiai gyventi be Santuokos sakramento – nuodėmė, tačiau jūs akcentuojate ne nuodėmę, o nešvankumą. Kodėl? Juk sakotės mylėjusi. Tai kas jums atrodo nešvanku?

– Nešvanku yra slapstytis. Meluoti. Aš melavau! Visą gyvenimą melavau, broli Justinai!

– Pasaulyje visko tiek daug. Taip pat ir melo. O nėra tik vieno vienintelio dalyko – tobulybės. Man regisi, jūs kaltinate save ir kitus už tai, kad nesate tobula. Jūs – maksimalistė.

– Matyt, iš to ir kyla įvairiausios neviltys. Maniškė taip pat.

– Kai tik žmogus ima stengtis tobulumu prilygti dangaus angelams…

– Aš nesakiau, kad norėčiau prilygti dangaus angelams, broli Justinai! Tenorėjau pasakyti, jog Žygimantas buvo vienintelis mano gyvenime. Su niekuo kitu niekados nesu buvusi tokia artima, nors iš tiesų patyriau ir kito vyro artumą. Tik ne sava valia, o per prievartą. Kol nežinojau apie motiną, turiu galvoje biologinę motiną, man neatrodė, kad su tuo kitu… Aš stengiausi pamiršti negatyvius išgyvenimus, ištrinti iš atminties… Iš dalies man tai pavyko. Galėjau toliau idealizuoti savo jausmus vieninteliam mylimajam. Mudviejų patirtis – tegul vaikiška, tegul nebrandi – ilgą laiką guodė ir šildė. Mat aš bijau vienatvės. Paniškai bijau. Nežinau, ar suprasite, broli Justinai, ką noriu pasakyti. Jūs juk – vienuolis. Jums vienatvė – pašaukimas, o man… Tačiau norėdama likti ištikima, privalėjau įveikti vienatvės baimę.

– Manote, kad ir jūsų motina privalėjo taip elgtis?

– Taip. Esu tuo įsitikinusi. Mintis, kad ji gulėjo su kažkokiu pabaisa, kad sugyveno vaiką, mane tiesiog iš proto varo.

– Kodėl jūs tokia tikra, kad jūsų motina – ištvirkusi moteris? Negi niekados nešovė mintis, kad ir ji galėjo būti išprievartauta? Gal iš tiesų viskas nutiko kažkaip kitaip, o ką įsivaizduojate – tik jūsų pačios prasimanymas?

– To tikrai nebuvau pagalvojusi.

– O jeigu žinotumėte, kad motina niekuo dėta, kad ji – tiktai kankinė? Atleistumėte jai?

– Nežinau. Gal aš nemoku atleisti?

– O bandėte?

– Ne.

– Tai pabandykite. Leiskite Dievui duoti jums dar vieną šansą.

– Aš vis viena manysiu, kad geriau jau nusižudyti, negu…

– Norėtumėte pasipasakoti apie tą žmogų?

– Kurį?

– Kurio prievartą sakotės patyrusi.

– Tiek jau to. Tegul bus pamiršta.

– Tačiau nėra pamiršta. Tas taip akivaizdu.

– Akivaizdu?

– Taip. Jums kartais neteko skaityti tokios Tomo Mertono knygos „Dykumos išmintis“?

– Ne, o ką?

– Tai trumpųjų pasakojimų knyga. Jos tekstų autorystė priskiriama eremitams, dykumos vienuoliams. Tai štai: vienas pasakojimų, dabar jau nepamenu, kurio brolio vardu paskelbtas, liudija buvus senolį, kuris, penkias dešimtis metų pasninkavęs, apsišaukė užgesinęs savyje geidulingumo, šykštumo ir tuštybės liepsnas. Abatas jo paklausė: „Jeigu tavo celėje atsirastų nuoga moteris… Ar žiūrėsi į ją taip, kaip žiūri dabar į mane?“ – „Ne, – atsakė senolis, – bet aš galiu save sutramdyti, kad jos nepaliesčiau.“ – „O jeigu eidamas keliu pamatytum tarp akmenų žėrintį auksą? Ar praeitum pro jį kaip pro paprastus akmenis?“ – „Ne, – tarė senolis, – tačiau susitramdyčiau ir nepasilenkčiau jo pakelti.“ – „O jeigu tavęs aplankyti ateitų du broliai, vienas kurių labai tave myli, o kitas nekenčia? Ar vienodai meiliai juos pasitiktum?“ – „Man būtų labai sunku, tačiau iš visų jėgų stengčiausi būti palankus ir vienam, ir kitam“, – atsakė senolis. „Kaip matai, – tarė senoliui abatas, – tavo aistros vis dar tebedega. Liepsną tu sutramdei, tačiau žarijos rusena. Tavo ugnis tebėra gyva, tik sutramdyta.“

– Po šimts perkūnų – susikeikė Ieva. – Iš kur jūs viską apie mane žinote?

– Nepiktžodžiaukite! Žinau apie jus tik tiek, kiek pati pasisakėte. Tačiau labai norėčiau jums padėti. Pasikliaukite Dievu, ir viskas pasikeis.

– Kaip gali pasikeisti?

– Gali, nes jeigu pasikliausite Dievu, gausite dar vieną, unikalią galimybę…

– Kokią?

– O kaip jums atrodo?