Kazys Saja. Trys apsakymai

2009 m. Nr. 8–9

Misterija

Tres Pecados – Trys Nuodėmės, ne toks jau mažas miestelis prie Meksikos sienos tikriausiai taip buvo pavadintas todėl, kad čia gyveno nepataisomi tekilos, tabako ir kortų mėgėjai. Ilgos kepinančios vidudienio siestos sukaupdavo jėgų naktiniam gyvenimui. O nakties darbai – visi žinom kokie… Minėtosios ydos trumpino ir kartino tenykščių žmonių gyvenimą, bet jų pamaldumas, neturtas ir išganymo viltis galėjo vietovei pelnyti ir Trijų Dorybių vardą.

Mums tas tolimas, kaktusais apaugęs kraštas turbūt nerūpėtų, jeigu jame nebūtume aptikę lietuviškų pėdsakų.

Tres Pecados neturėjo teatro, bet ispaniško stiliaus San Antonio bažnyčioj nuo seno buvo rengiamos visų labai mėgstamos misterijos. O per anų metų Velykas čia apsilankė net Vyskupas.

Išganytojo vaidmeniui geriausiai tiko Salvadoras de Garni, pradinės mokyklos mokytojas – gana dailus ilgaplaukis, vis dar neturintis savo šeimos. Jis jau nebe pirmą kartą nuo Didžiojo penktadienio iki Velykų ryto gulėjo pašarvotas vienoj bažnyčios navoj, kur buvo įrengtas labai tikroviškas kapas. Ant jo užritintas akmuo vis dėlto leido žiūrovams matyti gulintį nukankinto Viešpaties kūną, jį budriai saugojo šarvuoti, grėsmingi Romos kareiviai.

Auštant Velykų rytui, jie žvangėdami griūdavo iš kojų, kai atskridę švytintys Dievo angelai nurisdavo akmenį į šalį ir padėdavo Jėzui Kristui prisikelti. Paskui angelai Marijai Magdalietei ir jos draugei melodingais balsais paaiškindavo, kas čia atsitiko, o netrukus ir pats Išganytojas nustebindavo jas liepdamas eiti į Galilėją ir pasakyti apaštalams, kad jis jau prisikėlė.

Beveik stebuklas buvo jau vien tai, kad Salvadoras de Garni sugebėdavo taip ilgai išgulėti aukštielninkas. Ant kieto pado, apmiręs ir vos vos bekvėpuodamas. Tiesą sakant, „romėnai“ kartkartėm kapo akmenį užrisdavo taip, jog „Kristaus kūnas“ būtų nebematomas. Salvadoras pašokęs galėdavo šiek tiek pasimankštinti, zakristijoje kuo nors atsigaivinti, arba atlikti tai, kas gyvam žmogui yra būtina. Bet visi sutiko, kad be gilaus tikėjimo, be įsijautimo, be Dangaus Tėvo malonės tokio vaidmens suvaidinti būtų neįmanoma.

Žinoma, pikti ir pavydūs liežuviai prie kortų stalo pliauškė, jog Išganytojo vaidmens atlikėjas, nuo vidurvasario Velykoms želdinantis barzdą, neapsieina be meskalino, visiems žinomo, daugelio jau išmėginto iš kaktusų išgaunamo narkotiko.

Tačiau tą lemtingą Kristaus Prisikėlimo rytą belaukiant Vyskupo Tres Pecados mieste daug kas kitaip susiklostė. Dar prieš aušrą Salvadoras de Garni, pusnuogis kape gulėdamas, valandėlei užsnūdo ir susapnavo, o gal iš tiesų pajuto, kad ant jo kūno ropinėja voras. Tai buvo baisiausia, ką Salvadoras galėjo pamanyti, nes šiaip jau asketiškas ir užsigrūdinęs mokytojas turėjo įgimtą ir nesutramdomą arechnofobiją, bet kokių voragyvių baimę.

Krūptelėjęs ir pramerkęs akis pastebėjo, jog prie kapo angos pasikeitė sargybiniai. Dabar čia stovėjo Rodrigas ir Manuelis. Pirmasis Salvadorui kortomis buvo pralošęs gal dešimteriopai tiek, kiek Salvadoras – kitiems. Jų negrąžintos skolos kol kas buvo tik laikini – „ikivelykiniai“ – rašteliai, bet jau artėjo laikas jas atiduoti.

Antrasis, Manuelis, – Amelijos brolis. Jis jau ne kartą virkdė seserį, kam ta simpatizuoja Salvadorui, nors ją mielai vestų vienas Manuelio draugas, verslo partneris ir tikras caballero.

Taigi du nieko gera Salvadorui nelinkintys vyrai, apsirengę senovės romėnų šarvais, stovėjo ginkluoti prie jo kapo, klastingai žvilgčiojo vienas į kitą ir džiaugėsi taip, lyg jiems būtų tekusios geriausios kortos.

Bažnyčioj jau gaudė vargonai, nustelbdami aidinčius maldininkų žingsnius. Kvepėjo smilkalais, prie Viešpaties kapo daugėjo uždegtų žvakių. Atėjusieji klaupėsi, meldėsi, paskui kuždėjosi, stebėjosi, kaip čia viskas tikra, koks tas mokytojas panašus į Kristų!.. Iki prisikėlimo iškilmių dar buvo likus gera valanda.

Tuo metu Salvadoras pravėrė blakstienas ir iš tikrųjų pamatė vorą. Ir ne šiaip sau kokį – tai galėjo būti ir juodoji našlė, kurios įkandimas kartais būna mirtinas. Tokių padarų tie jam gera nelinkintys „romėnai“ galėjo čia atnešti ir paleisti net keletą. Salvadorui atrodė, kad vienas voras kirba įsivėlęs jam į plaukus, kitas ieško sau slėptuvės dešinės kojos tarpupiršty. Ta jo matytoji juodoji našlė nuropojo ir pasislėpė po marška, kuri dengė jo strėnas.

Salvadoras de Garni kaip tik įmanydamas valdėsi, gniaužė savo baimę tarsi kokią spyruoklę, galvojo apie Ameliją, kuri netrukus čia suvaidins Mariją Magdalietę, bet galų gale nebeištvėrė, staiga pašoko, kaip lengvą maišą į šoną nuspyrė kapo akmenį ir išstumdė „romėnus“, kurie dar mėgino pastoti jam kelią.

Iškėlęs vinių paženklintas rankas, jis tarytum laimino suklaupusius žmones, nors tenorėjo pasakyti: „Atleiskite, ilgiau nebeištvėriau. Vorai, vorai, vorai!..“ Bet susirinkusieji čia neįžiūrėjo jokios šventvagystės: „Kokios degančios akys! Kiek jose galybės! Šiurpu, kaip viskas tikra!..“

Jis įžengė į zakristiją. Joje bažnyčios tarnai, kunigai ir vienuoliai lyg bitės aplink motinėlę spietėsi apie atvykusį Vyskupą. Valkstė jį iškilmingiausiais liturginiais drabužiais: dalmatika, humerolu, arnotu, manipulu, stula ir žalia velykine kapa… Beliko užmaukšlinti mitrą ant violetinio jo pileolo ir paduoti sidabrinę ganytojo lazdą.

Ir staiga priešais jį tarsi iš žemės išdygo ar iš dangaus nusileido gyvas, pusnuogis, žaizdotas Dievo Sūnus, kurio prisikėlimą jie rengėsi netrukus švęsti. Kaip tylus priekaištas tam bažnyčios hierarcho puošnumui.

– Aš jau prisikėliau… – lyg atsiprašydamas pratarė.

Dabar jie, tarsi kažko laukdami, žvelgė vienas į kitą ir tylėjo. Apmirę ar net jausdami kaltę tylėjo visi, kurie buvo zakristijoj. Papūstžandis Vyskupas, per tą blizgančių drabužių kupetą pasidaręs panašus į atogrąžų varlę, nerangiai atsiklaupė ir nuleidęs galvą pasakė:

– Mea culpa. Kyrie, eleison….

Ėmė klauptis ir visi kiti. Vieni, tiesdami rankas, šaukė „aleliuja“, kiti – „osana“. Salvadoras, nieko nepasakęs, negalėjo dabar išeiti. Jis paėmė kažkieno jam pasiūlytą tuniką ir aiškiu balsu tarė:

– O harne harne haha ga, tao pate raha na… Manpi raha na kepe, cad y cape nada be…

Tai pasakęs, jis vėl visus palaimino ir išėjo pro zakristijos duris, nė nežvilgtelėjęs į čia pat stovinčią Ameliją.

Gaudė Velykų varpai, tačiau tie, kurie regėjo šį stebuklą, dabar mėgino pakartoti tuos nesuprantamus Salvadoro (Išganytojo) žodžius. Kokia tai kalba? Graikų? Gal aramėjų?.. Kai kam ji atrodė panaši į vieną užmirštą indėnų tarmę.

Nė vienas nebūtų įstengęs tų žodžių pakartoti, bet Amelija, ilgai tylėjusi, pasakė, kad tą Salvadoro palabradą mokykloje daugelis moka ir dainuoja:

Harne, harne, yahaga,
Tao pate ra hana…

Kai visa tai buvo aprašyta viename laikraštyje, kur buvęs, kur nebuvęs atsirado lietuvis, kurio tėvai ar seneliai kadaise buvo atvykę į šį kraštą žemės darbo dirbti. Tas mūsų tautietis ir paaiškino Tres Pecados gyventojams, kad Salvadoras de Garni jiems greičiausiai citavo kadaise girdėtą vaikišką dainelę, kurios žodžių reikšmės turbūt ir pats nežinojo:

Garny, garny, ga ga ga,
Tavo pati – ragana!
Man pyrago nekepė.
Kad ir kepė, nedavė.

Toks aiškinimas pamaldiems šio miesto piliečiams atrodė šventvagiškas. Jie jau spėjo viens kitą įtikinti, kad Tres Pecados aplankė Dievo pasiųstas Mokytojas, kuris aną Velykų dieną perspėjo nuodėmingus gyventojus ir iškeliavo ten, kur jam buvo liepta. San Antonio bažnyčioj, rodos, iki šiol dar giedama giesmė, kurioje skamba: „O harne harne haha ga…“ Šiuos nesuprantamus žodžius kiekvienas gali suprasti taip, kaip jo siela pageidauja.

Puikybė

Nauji migdomieji pagaliau įveikė ilgai nesiliovusį mano galvos skausmą. Bet miegas, matyt, nebuvo gilus, jeigu sapnuodamas žinojau, kad sapnuoju: jaučiausi taip, lyg mano sąmonė būtų laikinai apleidusi kūną ir laukusi, kol jis bent šiek tiek pailsės.

Sapnavau, kad guliu savo lovoj, džiaugiuos, jog skausmingas pizzicato galvoje jau nutilo, ir aš tarsi kokį brangų, seniai matytą draugą pasitinku malonų sapną, bet jame matau save miegantį ir sapnuojantį, kad jau užmigau…

Aš net miegodamas bandau suvokti, kas čia per velniava, ir staiga suprantu šio sapno priežastį. Prieš daugelį metų buvau suplanavęs kelionę traukiniu iš Vilniaus į Maskvą. Ne tiek dėl reikalų, kiek dėl to, kad niekam nematant ir nežinant tą kelionės naktį buvau sutaręs praleisti su M.

Balsu ištardami šią raidę, sakytume „em“, tad gal ir pavadinkim šią merginą Ema.

Tada man šiaip taip pavyko gauti du bilietus minkštajame vagone, dvivietėj kupė. Apimtas jaudulio, atvažiavau į stotį šiek tiek anksčiau. Aš sėdėjau tame vagone ir nekantraudamas laukiau, o Emos vis nebuvo. Priešais mane ant sienos kabojo pailgas veidrodis, kuriame mačiau save sėdintį, vis labiau nerimaujantį, bet vis dar neprarandantį vilties, kad Ema netrukus pasirodys.

Man už nugaros buvo lygiai toks pat veidrodis, jame atsispindėjo tai, ką priešais save mačiau. Abu veidrodžiai atspindėjo vienas kitą vis labiau tolstančiais ir iki begalybės mažėjančiais vaizdais. Man kažkodėl pasidarė nyku ir neramu. Atrodė, puikiai supratau šio fokuso paslaptį, o vis dėlto… Tas keistas metafizinis jausmas manęs neapleido ir tada, kai pagaliau atskubėjo Ema, nusiplūkusi, įveikus kažkokias nenumatytas kliūtis. Jaunutė, žydinti, graži ir nejaučianti jokio egzistencinio nerimo.

 

Kam aš visa tai rašau? Nežinau. Būtų gėda prisipažinti, kad šitokiu būdu stengiuos palikti po savęs kokį nors pėdsaką. Aš greičiausiai stengiuos užsimiršti, kaip nors „perrėkti“ tą skausmingą nerimo tvinkčiojimą. O gal sukoncentruoti mintis ir pats sau atsakyti, ar man dar verta visom keturiom kabintis į gyvenimą, leistis, kad man iš galvos išoperuotų tą auglį. Bijau, jog, gyvas likęs, galiu būti praradęs visą „puikybę“. Tai yra savo privilegiją mąstyti.

Tikrai pasakyčiau – gana kapstytis, jeigu žinočiau, kad mirtis tėra tik perėjimas iš vieno būvio į kitą, kur jau nebekartosiu buvusių klaidų, sužinosiu visų kančių prasmę ir būsiu maloniai nustebintas atsivėrusiom naujom galimybėm…

Bet jeigu pomirtinis būvis tėra graži saviapgaulė (tokia abejonė veikiausiai aplanko ir tuos, kurių pašaukimas – įtikinti mus, kad esam nemirtingi), tada, žinoma, reiktų iš paskutinių saugoti tą vienintelį, neįkainojamą turtą – gyvenimą. Toje nesibaigiančioje gėrio ir blogio kovos arenoje – Žemėje.

Būna tokių kankinančių dienų ir naktų, jog, atrodo, mielai sutiktum, kad kas nurėžtų tą skausmą su visa galva, bet taip, jog likęs stuobrys dar galėtų kaip nors egzistuoti. Kaip koks medis ar pats primityviausias augalas, glostomas vėjo ir besidžiaugiantis saule.

Tačiau žinau, kad gyvenime man šito nepakaktų. Kaip užkeiktas ieškočiau kokios nors prasmės, atsakymo, kuriems galams tas mūsų buvimas, tas mūsų troškimas kuo daugiau pažinti, tobulėti…

Gal puikybė, ne kartą buvau ja apkaltintas, iš tiesų yra pats galingiausias gyvenimo stimulas, narkotikas, nuo kurio neįmanoma atprasti?

 

Maištingo būdo mano tėvą bolševikai nuteisė dešimčiai metų. Motinai ir likusiai šeimai įveikti įvairiausius vargus padėjo tikėjimas, kad Viešpats Dievas mūsų neapleis ir galiausiai visiems už viską atlygins.

Septynios mirtinos krikščionių nuodėmės prasideda puikybe, tam tikru apynasriu žmogaus abejonei sutramdyti. (Bolševikai buvo apsidraudę BK 58 straipsniu „Už antisovietinę agitaciją ir propagandą“.) Bet argi gali būti didesnė puikybė už mūsų įžūlų tvirtinimą, kad žmogaus pavidalą turintis monstras yra sukurtas pagal Dievo paveikslą?

Man dar vaikystėje teko imtis pačių įvairiausių darbų: šerti gyvulius, dirbti laukuose, rūpintis malkom, mokytis vogti… Kartą artėjant šalčiams vienas žmogus sunkvežimiu mums atvežė nugriauto namo sienojų, gegnių, lentų. Bet, norint visa tai supjaustyti malkoms, man reikėjo ištraukyti daugybę surūdijusių vinių. Iš pradžių naudojausi replėmis, kirviu, paskui gavau pasiskolinti specialų laužtuvą. Tada man ir kilo klausimas, kokiais būdais anuomet buvo ištrauktos iš kryžiaus vinys, kad nebūtų dar labiau sužalotos Kristaus rankos ir kojos. Buvau matęs paveikslą, kur du „latrai“ abipus nukryžiuoto Kristaus buvo priraišioti virvėmis. Virves buvo galima atraišioti, o Palestinoj branginamą medį panaudoti dar ir kitam kartui…

Kai šias abejones išsakiau mūsų klebonui, jis pasipiktinęs apkaltino mane puikybe. „Šviesiausi Bažnyčios tėvai per du tūkstančius metų neišdrįso abejoti tuo, kas parašyta Šventajame Rašte. Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, bet ne pririštas, kaip tu per savo puikybę išsigalvoji!“

 

Duonos auginimas man buvo geriau pažįstamas ir atrodė padoriausias iš visų kitų darbų, todėl baigiau Žemės ūkio akademiją ir buvau paskirtas į selekcijos stotį, kur buvo stengiamasi išvesti derlingesnes duoninių javų veisles.

Būdamas jaunesnysis mokslinis stoties bendradarbis, pasiprašiau galulaukėj nedidelio sklypelio, kuriame galėčiau atlikti savo neprograminius bandymus. Tuo metu susipažinau su tokia matematikos mokytoja, kuri panašiai kaip ir aš stengėsi būti kuo toliau nuo politikos, bet ir jai buvo pavesta „komunistine dvasia“ auklėti devintą klasę.

Buvom sutarę, kad baigiantis mokslo metams ji atves savo auklėtinius į mūsų bandymų stotį, o aš pabūsiu tos ekskursijos vadovu. Iš pradžių aš tiems devintokams priminiau Darvino mokymą, jog visa augalų ir gyvių įvairovė gamtoje yra atsiradus vykstant natūraliajai atrankai ir dėl staigių pakitimų, mutacijų, kai per kokias nors gamtos katastrofas vieni organizmai žūsta, kiti suranda galimybę prisitaikyti.

– O dabar, – sakiau jiems, – parodysiu, ką sugeba padaryti žmogus, kai, nelaukęs iš gamtos malonių, bet perpratęs ją ima tvarkytis pagal savo poreikius.

Čia vienur, čia kitur stabteldami, mes apėjom keliasdešimt vienodo dydžio laukelių, kuriuose augo kietieji ir minkštieji, dvieiliai ir ketureiliai, akuotieji ir beakuočiai įvairiausių veislių kviečiai. Ir neseniai atsiradę hibridai – triticale, kvietrugiai.

Abejoju, ar visa tai juos galėjo sudominti, bet pabaigai aš dar nusivedžiau mokinius prie savo skurdesnių sklypelių, skirtų ypatingai kviečių mutagenezei. Čia aš jiems priminiau pasaką apie didelį badmetį, kai vaikai būdavo priversti nusenusius tėvus išvežti ir palikti girioje numirti. Bet vienas geraširdis sūnus to nepadarė, žilagalvis tėvas jam patarė nuplėšti nuo seno stogo šiaudus, juos dar sykį iškulti ir pasėti. Ir įvyko stebuklas, kurį moksliškai galima paaiškinti. Tie šiauduose užsilikę pasturlakai išgyveno mutaciją ir davė iki šiol dar neregėtą derlių.

Aš dar jiems „išdaviau paslaptį“ ir prisipažinau, kad laukdamas mutantų esu čia pasėjęs ne tik senų, svirno plyšeliuose išlikusių kviečių, bet ir tokių, kurie buvo apšvitinti rentgeno spinduliais. Vienas kišenės didumo sėklų maišelis ilgai išbuvo pririštas prie varpo šerdies… Dar kažkas buvo pataręs nekultais kviečiais iškloti šuns būdą… Parodžiau sklypelį, kuriame kviečiams leidau augti sykiu su varpučiais, arba tyčia neišnaikinau rugiagėlių, „kad javams augti būtų linksmiau“…

Aš, norėdamas auklėtojai ir jos mokiniams įsiteikti, šiek tiek melavau, bet užbaigiau taip, kad savo pasakom jų nesuklaidinčiau:

– Deja,– atsidusdamas pasakiau, – jokių gerų rezultatų kol kas nepasiekiau.

Regis, mano misija buvo baigta. Aš prisigretinau prie mokytojos, lydėdamas ją iki autobuso norėjau susitarti, kada ir kur mudu vėl susitiksim. Ir tuo metu mane pasivijo viena devintokė. Buvau pastebėjęs juodbruvą jos veidą, ilgus, tamsius plaukus ir ryškiai mėlynas akis.

– Atsiprašau, – rankoj laikydama greitomis suskintą žolynų puokštę, uždusus pratarė. – Jūs sakėt – jokių rezultatų, o aš va kiek visko radau!

Ta mergina iš mano sklypelių buvo išskynus kaip tik pačius vertingiausius javus. Ji sunaikino visą kruopščiai pradėtą mano darbą, gal ir geriausių norų vedina išravėjo augalus, kurie teikė didžiausią viltį. Ji su tokia žavia ir kvaila šypsena atkišo man pačius gražiausius, ką tik išplaukusius šakotavarpius, kelis trumpastiebius ankstyvuosius kviečius ir ypač nusisekusius triticale egzempliorius.

Aš, beveik žado netekęs, apžiūrinėjau man įteiktą „vilčių katastrofą“ ir girdėjau, kaip auklėtoja tai devintokei priekaištauja:

– Ką tu padarei!.. Ar tu supranti, Ema, ką tu per savo žioplumą padarei?

Štai šitaip ir įvyksta mutacija… Neatsimenu, ar aš, žiūrėdamas į tą juodbruvės veidą dangiškomis akimis, tada pasakiau, ar tik pagalvojau, kad šis incidentas galbūt pakeis mano gyvenimą.

 

„Augalų ir gyvių metamorfozė, siekiant simbiozės natūraliosios atrankos eigoje.“ Taip aš buvau pavadinęs savo disertaciją, kurią apgynęs tapau biologijos mokslų kandidatu ir jaunesniuoju Akademijos dėstytoju.

Ema dabar buvo mano studentė. Ji mieliau būtų pasirinkus mediciną, bet žinojo, kad su tokiais atestato pažymiais jai ten įstoti nepavyks. Man ji, žinoma, suokė, jog dar tada, po tos ekskursijos devintoj klasėj, Ema nusprendusi „sekti mano pėdomis“. Aš beveik patikėjau ir tuo, kad ir tą javų puokštę tada ji suskynė ne iš kvailumo, bet tik dėl to, kad atkreipčiau į ją dėmesį. Ji nujautusi, atspėjusi, žinojusi, kad meilė neatskiriama nuo neapykantos.

Vėliau Ema didžiavosi turinti ypatingą galią, galbūt čigonišką nuojautą, vidinį guru, kuris pasako, ką ji turi daryti. Dar vėliau ji man prisipažino melavusi – ne iš simpatijos man tąsyk išretinus pasėlius, dar mažai pažįstamas guru jai liepęs niekais paversti mano darbą. Kad laiku išsivaduočiau iš per didelės puikybės ir nesibraučiau ten, kur eiliniam mirtingajam nevalia brautis…

Ema, žinoma, kas kita… Ji vis labiau tikėjo turinti mistinių galių, jos gnosis toli pralenkia banalias mokslo žinias, kuriomis esu apsiginklavęs. Ji gyrėsi kaip savotišką talismaną auginanti kaktusą. Per daugelį seansų švelniai įkalbėtas, jis nusimetė spyglius ir labai padeda jai medituoti.

Paprašiau, kad Ema man tą stebuklą parodytų. Kaktusas iš tiesų atrodė įspūdingai. Jis begėdiškai priminė falą, tik su trimis „sėklidėmis“ apačioje. Atidžiau apžiūrėjęs pamačiau, jog kai kurie spygliai rūpestingai nupjaustyti, arba nukarpyti.

Pats nežinau, kodėl jai ta proga papasakojau, ką buvau girdėjęs iš tremties grįžusio tėvo. Viename kalinių persiuntimo lageryje už spygliuotų tvorų paskirstymo laukė ir nuteistos moterys. Tarp jų – nemažai kriminalinio pasaulio šliundrų, kurios, matyt, nebuvo tokios išbadėjusios, išsekintos kaip vyrai. Kai kurios jų iš nailoninės kojinės pasisiūdavo siaurą, pailgą maišelį, prikimšdavo jį karštos košės ir, sugulusios vakare, juo masturbuodavosi. Paskui atšalusį falą nusviesdavo alkaniems vyrams, kurie tą košę tučtuojau surydavo.

Šį mano pasakojimą Ema suprato kaip užgaulią užuominą. Ji dar sykį įrodė, kaip greitai meilė gali pavirsti neapykanta: Ema patarė man taisyti savo karmą, nes mano aura dabar tiesiog baisi, ir užtrenkė man panosėje duris.

Nors aš jos mistinėm galiom niekada netikėjau, tačiau dabar vis dažniau pagalvoju, ar tik tas mano galvoj išsikerojęs „kaktusas“ neatsirado Emai panorėjus. Gal turėčiau nusižeminęs prašyti, kad Ema padarytų taip, kad jis nebūtų toks dygliuotas?

 

Buvau daugmaž subrendęs, kai jau nuoširdžiai išsikalbėdavom su tėvu, kuris domėjosi tuo, ką aš darau, ir abu spėliojom, kur gali pasukti tas beprotiškas pasaulis. Abu ieškojome Dievo, bet skirtingai Jį įsivaizdavome. Tėvas tebetikėjo, kad žmogus yra sukurtas „pagal Jo paveikslą“. O aš – atvirkščiai. Buvau įsitikinęs, kad žmonės susikūrė Dievą, Valdovą, priskyrė jam savo ydas ir suteikė žmogišką pavidalą.

– Tai tu nori pasakyti, kad Dievo nėra? – jis pasipiktinęs žvelgdavo į mane, lyg aš būčiau koks provokatorius, galįs nulemti savo tėvo ateitį.

– Nesakau, kad nėra, tik nežinau kur ir koks Jis. Gal Dievas yra pati Materija? Arba Materijos Dvasia?

– Aš kaip Žemės vabalas kalbu tik apie mūsų pasaulį, – kalbėjo tėvas. – Paaiškink, jeigu sugebi, kuriam galui jūrų gelmėse tie stebuklingi aktinijų sodai, kai žemėj augalai žydi tik tam, jog vabzdžius priviliotų? Kam ta gaidžio skiauterė arba kukučio karūna? Iš kur ir kam tos gamtos grožybės kiekvienam žingsny?

Tekdavo prisipažinti, kad ir man kartais atrodo, jog Žemės gelmėse kadaise įsikūrė du visatos dievai ir ėmė tarpusavy rungtyniauti, katras iš jų sukurs gražesnį, gudresnį, patį didžiausią ar patį mažiausią gyvą organizmą, kuris kovoj galėtų įveikti daugelį kitų ir sugebėtų išlikti. O žmogų galiausiai jie, ko gero, sukūrė abu. Todėl jis ir išėjo toks dieviškas ir toks velnių priėdęs…

Kai mano sesuo skyrėsi su savo vyru, vienintelę dukrelę Rūtą atvežė pas senelius, kad šie turėtų ką mylėti ir mergaitė ramiai gyventų.

Vienas kaimynas, bitininkas, jiems buvo padovanojęs bičių avilį. Tą nelaimingąją dieną mano mama sunegalavo, išvažiavo pas daktarus pasitikrinti, o tėvas, kaip ir daugelis mūsų laikais mėgstantis išgerti, palikęs anūkėlę namie, nuėjo į parduotuvę. Nuobodžiaujanti Rūtelė nusprendė pažiūrėti, ką darbščiosios bitelės avily daro. O tos kaukaziškos medaus nešėjos buvo labai piktos…

Kai sugelta Rūtelė ligoninėj pasimirė, tėvas tą nelemtą avilį apliejo benzinu ir padegė. Paskui dar labiau pradėjo gerti. O kai po metų mes palaidojom ir mamą, tėvas jau retai kada išsiblaivydavo. Nesutiko nei gydytis, nei išvažiuoti su mumis į miestą. Man jis ne kartą sapaliojo turįs užmūrytą raktą, juo kurią nors dieną atsirakinsiąs savo kameros duris ir išeisiąs į laisvę.

Vieną vakarą jis grįžo girtas, kažkur griuvinėjęs, apsišlapinęs, išburkusiu veidu, sugurinta nosim. Supykęs nukabinau nuo sienos veidrodį ir jam atkišau:

– Pasižiūrėk!.. Ar pažįsti save? Ar vis dar sakysi, kad esi sukurtas pagal Dievo paveikslą?

– Aš – vėliau… – norėdamas greičiau atsigulti, sumurmėjo tėvas.

Kitą dieną radome jį kambary nebegyvą. Ant degtine aplaistyto stalo buvo paliktas raštelis: „Tu mane įtikinai, sūnau. Dievas mane pradėjo, o velnias užbaigė. Laikykitės! Sudie!“

Paaiškėjo, kad mūsų tėvas slėpė, kažkur užmūrijęs, mažo kalibro revolverį. Dar iš karo laikų. Jis atkimšo butelį, išgėrė dėl drąsos ir pamėgino nusišauti, bet sudrėkęs šovinys neiššovė. Tėvas dar išgėrė, vėl pakėlė revolverį prie smilkinio – ir vėl tas pat. Neiššovė ir trečias šovinys. Gydytojai vėliau nustatė, kad mūsų tėvas, ištuštinęs butelį, mirė „sava mirtimi“.

Mane stebina tai, kad tą dieną aš, slėpdamas ginklą, spustelėjau gaiduką nesitikėdamas, jog revolveris iššaus, bet jis iššovė. Taigi ketvirtas kartas būtų nemelavęs… Aš paslėpiau tėvo ilgai saugotą „raktą“ su dviem volelyje likusiom kulkom galvodamas, kad ir man jų gali prireikti.

Pulsuojantis pizzicato galvoje kartais pereina į vientisą skausmą, tarsi nematomas sadistas, grojantis viena kontraboso styga, iš lėto braukdamas stryku ir laukdamas, kol aš išprotėsiu.

Man tik vaistais dar pavyksta jį šiek tiek sutramdyti. Kaip sakiau, dabar dar galiu rinktis – ar man atsiduoti į chirurgų rankas, ar pasinaudoti tėvo paliktu „raktu“. Aš mielai sutikčiau rizikuoti, tik bijau, kad po operacijos išlikęs gyvas tokio pasirinkimo galiu nebeturėti.

Esu prisiklausęs „humaniškų“ postringavimų apie eutanaziją. Esą joks gydytojas neturi teisės kištis į Dievo planus. Kiek žmogui skirta, tiek tegul gyvena. Tegul jis inkščia, dejuoja, kenčia nebepažindamas savo artimųjų, praradęs žmogišką sąmonę ir net gyvuliškus instinktus…

Jautresnis žmogus net gyvulį pribaigia, kad jis per ilgai nesikankintų. Jeigu mums nevalia kištis į Dievo planus, tai kam tos ligoninės? Daktarai? Medikamentai?.. Norėčiau, jog mane kas nors užpūstų kaip žvakę, jau baigiančią degti, kol ji dar nepasmirdo.

 

Tokia ta mano puikybė. Tvirtesnį pagrindą puikuotis turi tas, kuris ieškodamas  giriasi kažką atradęs. Aš dar tebeieškau. Matau, kaip daugelis mūsų prijaukintų ir laukinių gyvūnų žvelgia į žmogų tarsi į savo dievą. Bijodamas žiūri ir lyg maldauja: „Viešpatie, būk mums teisingas! Būk mums maloningas…“

Žemaitybės

Aniems laikams prisiminti paliekamas ir tas žemaičių barbarizmas, kurį reiktų suprasti – jeigu jau, Viešpatie, gelbsti, tai gelbėk. Taip atsidusdama pasakydavo Ieva Daugintytė, tame krašte tarmiškai vadinama Daukintale. Pasakydavo, bet rimtesnės Dievulio pagalbos nebesitikėdavo.

Kito tokio baisingai ugnies subjauroto žmogaus aš nebesu matęs. Anksčiau ją pažinoję vyresni žmonės kalbėjo, kad iki nelaimės Ievutė buvus graži kaip saulelė. Kaip sirpstanti uoga, kurią daug kas pasišokėdamas būtų geidęs nuskuobti.

Esu tų žmonių klausinėjęs – tai kas ją nuskuobė? Nuo ko ji susilaukė sūnaus? Ir kada ugnis ją taip negailestingai subjaurojo? Daukintalės ausų, nosies, lūpų kaip ir nebeliko. Net akių vokai buvo nudegę. Širdis plyšavo matant, kaip ji per kūlimo talkas kamuojasi nuo dulkių. Ašaros – upeliais, nudegusia ranka nebespėja jų šluostyti. Sudejuoja ratavok ratavodams ir darbuojasi toliau.

Ilgai negalėjau nei namiškių, nei kaimynų išklausti, kada, kaip ir už ką Dievulis šitaip negailestingai ją nubaudė.

– Tu jos verčiau nematyk ir neklausinėk, – sakydavo jie, – jeigu nenori tokios pat nelaimės užsitraukti.

Esu mėginęs ką nors išgauti iš Albio, Daukintalės sūnaus, su kuriuo mokiaus tam pačiam skyriuj. Albis, įlindęs į storą mamos nunertą megztinį, atrodė stambesnis, vyresnis ir buvo nekalbus. Kai panašiais klausimais jam kas nors įkyrėdavo, atsikirsdamas jis pats paklausdavo:

– Ko tu nori? Ko taip rūpinies? Manai, kad aš, mergos vaikas, neturiu pro kur nusimyžti?

Baigėsi karas ir mes jau buvome nebe vaikai. Kartą Daukintalė atėjo pas mano globėją užsisakyti naujų klumpių ir aš išdrįsau ją užkalbinti. Kada, per kokį gaisrą ji taip skaudžiai apdegė. Ieva – net nustebau – nė kiek nesivaržydama pradėjo pasakoti. Tarnavusi pas Smilingį už pusmergę. Iki pat šešiolikos metų neturėjusi batų nei kokio išeiginio drabužio, todėl švenčių dienomis vis išleisdavusi šeimyną į atlaidus, į jomarkus ar šiaip kur. Už tą namsargiavimą namiškiai jai nupirkę balto „notrėlių šilko“ bliuzelei pasisiūti, batelius jau pati nusipirkusi.

Vieną sekmadienį Ievutė apsižygiavo, apėjo gyvulius, išvirė šeimynai pietus, o pati, jau išsipusčius, laukusi, nekantravusi, kad tik namiškiai greičiau parvažiuotų. Išleistų ją aplankyti tėvų, paskui ji pirmą kartą galbūt išdrįstų nueiti ir į gegužinę. Pagaliau pro langą pamačius jau pardulkančią porinę Smilingio brikelę, įmetusi virbų į krosnį, kad greičiau pašiltų jos paruoštas viralas. Beržiniai virbai greitai užvirino kopūstų katilą, Ievutė jį nukėlė, kad sriuba neišbėgtų, ir staiga liepsna tik plykst!.. Samdinė nežinojo, kad tas dirbtinis šilkas – kaip parakas. Visa užsiliepsnojus klykdama išbėgusi į kiemą, o čia dar Smilingio arkliai pasibaidė…

– Ratavok ratavodams… Bet kas čia tave išratavos?.. Tada ir sudegiau visa iki pusės. Ir likau tokia, kokia esu.

Per jos subjaurotą veidą ritosi ašaros, nudegintos lūpos atrodė taip, lyg ji norėtų šypsotis. Bet ji nei verkė, nei juokėsi. Seniai jau buvo apsipratus tokia gyventi. Į bažnyčią nevaikščiojo, nenorėjo žmonių gąsdinti, kaimynai jos nebesibaidė. Ievos karvei, paršeliams ir šuniui jos grožis nerūpėjo. Visa viltis, visa paguoda jai buvo Albis, sveikas, darbštus ir doras, supratingas vaikis.

Nebedrįsau jos klausti, kaip po tokios nelaimės ji galėjo susilaukti sūnaus. Kas jos tokios dar galėjo pasimeilyti… Vėliau sužinojau, kad ji jau tada buvo „nebe viena“. Ir kad Albio tėvas – Jurgis Srėbalius, visiems pažįstamas, bolševikų valdžios paskirtas apylinkės pirmininkas.

Tada ir Srėbalius tarnavo pas Smilingį. Kai gaspadorius apdegusią pusmergę nubogino į Telšius pas daktarus, ten ir paaiškėjo, kad Ievutė laukiasi. Ji sakė viską iškęsianti dėl savo vaikelio ir tikriausiai manė, kad Jurgis Srėbalius jos Dievo valiai nepaliks. Juk tiek nedaug tetrūko iki laimės: ji išsičiustijus pareis savo tėvams pasirodyti, tuo metu, kaip buvo sutarę, įžengs ir pats „kaltininkas“. Atsiklaupęs prieš tėvus paprašys dukters rankos ir norės, kad Ievutės mamalė, papunėlis čia pat juos palaimintų.

Bet kai ta vargšė apdegusi buvo parvežta pas tėvus ir ten ilgiausiai gydoma tik rūgusiu pienu, kai kirmėlės, misdamos pūliais, valė jos negyjančias žaizdas, Jurgis Srėbalius nė karto Ievutės neaplankė. Ir savo vaikelio, aišku, išsigynė. Aplinkui bobos pliurpė, kad tai paties Dievo bausmė Daukintalei už jos ankstyvą paleistuvystę. Jurgis, joms pritardamas, sakė:

– Jeigu aš būčiau kaltas, Viešpats ir mane būtų kaip nors pakarojęs. Bet matot – jo pirštas parodė į kitą…

Po tos nelaimės, Ievos vaikeliui dar negimus, Smilingio vyresnis sūnus susirgo nuomariu. Gal jis ir buvo tikrasis benkarto tėtušis?..

O tam Jurgiui Srėbaliui, galima sakyti, sekėsi. Pats nors ir malonaus veido, bet plikas kaip tilvikas, į žmonas gavo vyresnę Balsytę, kuriai tėvai užrašė kelis hektarus žemės, trobas ir gyvulius, sau pasiliko tik išimtinę ir dar reikalavo, kad Srėbaliai, atėjus laikui, išmokėtų dalį Janinai, jaunesniajai Balsytei.

Bet iki to laiko – „ži mūsų, ži prūsų“, kaip sakydavo žemaičiai.

 

Pasubinotas

 

Jau sakėm – kai rusai išvijo vokiečius, Jurgis Srėbalius buvo paskirtas apylinkės pirmininku, kurį žmonės po senovei tebevadino seniūnu. Jis buvo ne tik malonaus veido, bet ir su žmonėm kalbėjo ir pliurpė visokius vėjus pasiskonėdamas, tartum kalėdaičius valgydamas. Ne be jo pagalbos netrukus buvo išvežti Smilingiai ir dar du tos apylinkės ūkininkai. Srėbalius aprašinėjo ir skirstė jų išlikusį turtą, girtas būdamas gyrėsi, kad ir kitų likimas priklauso tik nuo jo geros valios.

Ir vis dėlto buvo tokių, kurie manė, kad Srėbalius tarnauja ne vien tik bolševikams, todėl miškiniai, valdžios dar banditais vadinami, jo nenušauna. Nusižiūri Srėbalius kokį nors žmogų ir atėjęs jam sako:

– Už poros dienų pas jus, draugai, bus daroma krata. Patarčiau apsidrausti.

– Tegul krato. Pas mus nieko neras.

– Tai perspėkit tuos, pas kuriuos gali ką nors rasti.

Ir tikrai už dviejų trijų dienų atmoklina stribai ir kareiviai, viską verčia, ieško banditų, kabinėjasi, tardo ir grobia, kas tik jiems patinka. Žmonės jau žino būdą, kaip juos užbovyti – kviečia prie stalo, girdo, vaišina, seniūno perspėti, viskuo iš anksto apsirūpinę.

Bet ką gali žinoti – gal tie stribai būdavo ir paties Srėbaliaus užsiundyti? Gal jam reikėjo, kad žmonės juo pasitikėtų ir nevadintų valdžios pasubinotu?

Nuo Srėbaliaus vedybų jau spėjo praeiti keliolika metų. Smetoninius litus pakeitė rubliai, rublius – vokiečių markės, dabar vėl sugrįžo rubliai ir červoncai… Todėl nebebuvo nė kalbos, kad Jurgis kokiais nors pinigais išmokėtų žadėtąją dalį žmonos seseriai Janei Balsytei. Ji vis dar tebebuvo netekėjusi, padėjo auginti sesers vaikus. Vienintelis jos kraitis buvo jos gražūs, ilgi, į storą kasą supinti plaukai. Lieplaukiškis Gailius, prieš karą dirbęs Plungėj, Kučinskio ir Pabedinskių akcinėj bendrovėj, sakė, kad tokie linai, kaip Janinos plaukai, būtų buvę priskirti aukščiausiai rūšiai „Kron“, lietuviškai – „Karūna“.

To Gailiaus sūnus, įsitaisęs dirbti Duseikių durpyne, jau buvo žadėjęs ir Janiną tenai išsivežti, bet štai kas atsitiko.

Vieną rytą toji Balsytė ištinusiu veidu, sumušta, laikydama rankoj savo auksinių plaukų didelę sruogą, užbėgo pas mus prašyti valerijonų ar ko nors kitko „nuo širdies“. Verkdama sakė eisianti ant kelio ir stabdysianti kokią nors mašiną, kad nuvežtų į Plungę. Ten rajono valdžiai ketino parodyti, ką tas sužvėrėjęs kuilys, girtas parėjęs, jai padarė. Be to, jis, bijodamas namie nakvoti, ją dar tampo po svetimas daržines. Dabar sužinojo, kad Janina žada tekėti už Gailiaus, tad paryčiais nutvėrė ją už plaukų ir daužė galvą į sieną tol, kol nurovė jai visą galvoviršį. Balsytė dar prašė šalto vandens, kad galėtų sudrėkinti skarą ir uždėti ant sutinusio, degančio viršugalvio. Plungėje ji žadėjo nueiti pas daktarus, gauti kokį nors popierių ir parodyti partinei valdžiai.

Mano namiškiai ir kaimynai ją perkalbėjo:

– Nei tu važiuok, nei tu juos erzink. Varnas varnui akies nekirs.

Visi stebėjos, kaip tokio bjauraus valdžios pasubinoto miškiniai nepatvarko. Gal jie tą šūdą aplenkia ne iš baimės, bet dėl smarvės? Šitą nukeps, o kitas – dar nežinia, ar bus geresnis.

Janė Balsytė, bijodama grįžti namo, tą dieną prisiglaudė pas Ievą Daukintalę, kurios bent jau iki šiol, rodos, nekrabakštijo nei vieni, nei kiti. Sūnaus Albio už poros metų jau laukė tarnyba Sovietų armijoj, bet Srėbalius kažkodėl abejojo, ar tik tas vaikis nepatrauks į mišką, nors tų miškinių jau mažai liko. Seniūnas sugalvojo planą, kaip jam apsidrausti ir galimiems įvykiams už akių užbėgti.

– Negi tie liurbiai nežino? – pasivaipydamas šnekėjo Srėbalius. – To išvežto Urnikio avys nesaugomos bliauna aptvare ir niekam neateina į galvą nors vienai kitai nusukti sprandą, kol jų dar neišvežė į zagotskotą!

Labai jau aiškiai žmonėms leido suprasti, kad jis nėra toks juodas, kaip daugelis jį maliavoja. Gal net tai kvaišgalvei Janei, žmonos seseriai, jis į plaukus nekibo ir to kuodo nenupešė. Kaip jis sako, įsimetė mergai utėlės į galvą, tručijo visokiais šarmais ar žibalais… Ir paliko kaip Leninas, Krupskajos nuglostytas.

Kitas jokiais būdais nebūtų drįsęs šaipytis iš paties Lenino, o tam – kad ir ką jis pliurptų – kaip vanduo nuo žąsies.

Tos avelės Urnikio laidare ilgokai buvo kaip masalas tiems, kurie nebeišmanė, ką čia įmetus į savo alkaną gūžį ir kaip vaikus išmaitinus. Bet iš tikrųjų Urnikio sodyba su visais gyvuliais ir padargais jau seniai buvo stribų ir kareivių apsupta. Nežinia, kiek dienų jie, sulindę į krūmus, į javų kupeles, praplėšę stogų skiedras, tupėjo ir tykojo. Neaišku, ką ėdė ir kur, atsiprašant, šiko, bet nutykojo, bestijos, sulaukė… Vieną naktį jie nušovė tris vyrus: abu partizanaujančius brolius Butrimus ir Albį Daukintį. Jis taip pat buvo numestas šalia anų dviejų nušautųjų prie Alsėdžių bažnyčios mūrinės tvoros.

Dabar Srėbalius galėjo šakotis kiek tik širdis geidė. Visi jo bijojo, visi mylėjo, vaišino, girdė, nė vienas nebūtų išdrįsęs jam sperečytis. Visoj apylinkėj ginkluotų miškinių nebeliko. Kažkur dar slapstėsi sužeistas, niekaip nesugaunamas Stasys Belaukis. Jis neturėjo slapyvardžio ir, kaip teko girdėti, saviškių, lietuvių, kad ir kokie jie būtų, nešaudė. Vienus perspėdavo, kitiems nutarkuodavo šikną, pabarstydavo druska ir, lašinių bei duonos pasiėmęs, išeidavo.

Iki šiol beveik niekas nežinojo, kad Srėbalius už didžius nuopelnus sovietų valdžiai yra apdovanotas trimis medaliais. Anksčiau jų nenešiojo, o dabar, prisikabinęs tuos cingelius, dar išsitraukdavo naganą ir pasidėdavo ant stalo, kai susirinkusiems žmonėms norėdavo užkrauti naujas prievoles, reikalauti, kad jie pasirašytų paskolos lakštus arba, atsižadėję visko, kas jiems dar liko, stotų į steigiamą kolchozą.

Tik vienos Daukintalės jis jau nebegalėjo kuo nors pagąsdinti. Jos sūnus buvo nušautas ir kažkur palaidotas kartu su banditais. Ievutei beliko tik laukti, kol tokie kaip ji bus išveždinti „pas baltąsias meškas“.

 

Pavietojo

 

Ieva Daukintalė, kaip ir kiti sodiečiai šiame krašte, turėjo numą, dar jos bočiaus pastatytą atokiau nuo kitų budinkų, kad kilus gaisrui nesudegtų trobos, tvartai ar jauja su visais padargais. Nume buvo duonkepė krosnis ir ugniakuras jovalui kiaulėms išvirti. Dabar Ieva nebeturėjo nei penimų paršų, nei naminės duonos. Susamsčius, sušlavinėjus paskutinius miltus, ji čia iškepė paskutinę savo gyvenime duoną. Tuoj pat suraikė ir vėl įkišo į pečių, kad sudžiūtų. Juk reikės ką nors graužti, kai bus vežama ten, kur niekas savo noru nevažiuoja.

Ji dar norėjo pašnekinti Srėbalių. Bet kur tu jį rasi, o radusi tu net su grėbliu jo nosies nepasieksi – toks jis dabar išdidus, galingas ir didelis pasidarė.

Bet per bulviakasį pasklido gandas, kad apylinkėj vėl pasirodęs Belaukis. Apsivilkęs kaip paprastas kaimietis, be jokios uniformos, tik batai auliniai ir ūsai tokie pat, kaip Sniečkaus… Srėbaliui nepavyko sužinoti kas, kur ir kada jį matė, kas iš ko gandus išgirdo. Tačiau tai, kas buvo plepama, atrodė panašu į teisybę. Partinis pasubinotas nusprendė vėl kurį laiką namie nebenakvoti.

Vienas patikimiausių Srėbaliaus žmonių buvo toks Petras Astreikis, geros naminės varytojas, pas kurį anksčiau užeidavo miškiniai. Saugumiečiai jam gerokai įkrėtė į skūrą, užverbavę įdavė butelį samagliorijos, kurios išgėrę miško broliai būtų atsibudę tik Plungės saugumo rūsyje. Deja, ta operacija nepavyko. Gal dėl to, kad Astreikis tąsyk neparūpino geros užkandos. Banditai pasiėmė tą butelį ir išsinešė velniai žino kur.

Bent jau taip stribyne aiškino krauju springdamas Petras Astreikis, kuris vėliau, išpirkdamas kaltę, tiksliai įvykdė tai, ką seniūnas jam liepė. Visiems apsisukdamas pasakojo apie „nesaugomas“ Urnikio avis. Pakurstė artimą kaimyną Albį, Daukintalės sūnų.

Šioji, pasikvietusi į talką tą pačią nupeštą Janę Balsytę (prie to žodžio „nupešta“ pikti liežuviai dar kai ką pridurdavo), pradėjo kasti savo bulves. Abi, eidamos keliais, kibekliais kapstė ir dėliojo į krepšius bulves, nebeatskirdamos mažųjų kiaulėms. Ieva buvo pasilpus, nė pilno krežio neprikasus, vis kėlėsi ir ėjo prie maišo jų iškratyti. Paskui, palikusi bulvienoj talkininkę, dar skubėjo į numą pakurstyti didžiojo pečiaus. Pritrūkusi malkų, sugrūdo į krosnį net slastus sūriams spausti ir medinę trinką, kurią šiaip taip dar įstengė suskaldyti. Krosnies padas ir šonai jau buvo įkaitę iki baltumo. Temstant jos karučiu, točke, suvežė ir supylė į rūsį nukastas bulves, nusimazgojo rankas, pavalgė tų pačių bulvių su rūgusiu pienu ir kažkuri tarė:

– Tai gal jau judėsim?

– Judėkim, tik per daug neskubėkim, – atsiliepė antroji.

Kai mažiau šneki, tai ir neskubėdamas daugiau padarai. Astreikis žinojo, kad sutemus jos ateis. Norės pašnekinti jo svečią. Pas jį apsinakvojusį Srėbalių.

Vėliau tardomas Petras Astreikis pasakys, kad jiedu tą vakarą gerokai išgėrė, paskui sumigo… O kai Petras pabudo, apylinkės pirmininkas draugas Srėbalius jau buvo kažkur išėjęs. Kur ir su kuo jis galėjo išeiti, Astreikis nežinojo.

Žinojo!.. Jis pavaišino seniūną ta pačia degtine, kurią anksčiau turėjo įsiūlyti miškiniams. Moterys gal net Astreikiui padedant įvertė Srėbalių – kaip tą bulvių maišą – į savo točkę ir nusivežė į numą. O ten dar nepabudusį įbraklino į karščiu tvoskiančią krosnį. Paskui jos padegė ir patį numą. Šis buvo jau senas ir dabartiniais laikais, kai žmonės duonos mieste nusiperka, niekam nereikalingas.

Ilgai, labai ilgai niekas nežinojo, kaip tas velnio neštas valdžios pasubinotas priėjo liepto galą, kas ir kur jį, žemaitiškai šnekant, pavietojo.