Sandra Bernotaitė. Antipodai
2022 m. Nr. 4
Romano fragmentas
Žemė gali turėti kvapą. Oras tikrai gali. Žemynas gali. Su šia žeme dar kitaip – turi kvapą visi pasakojimai apie ją, visi sapnai apie ją. Bet kuri knyga, kurioje bandoma – tik bandoma – nusakyti šios žemės gyvenimo būdą, jos egzistenciją, ima kvepėti.
Beje, tai žemė, kurioje nėra žemės – dirvožemio. Tik smėlis ir pelenai. Dar akmenys, uolos, rieduliai, suanglėję medžiai, kritusių gyvūnų kaulai.
Tai kvapas po gaisro.
Geltonos spalvos kvapas.
Raudono atspalvio sapnai.
Galbūt kraujo prieskonis.
Sunku pasakyti, tas kvapas malonus ar nemalonus. Jis kitoks negu kvapai, kuriuos žinojai prieš atkakdamas čia. Tai kvapas, kuriame užkoduotas klausimas: kodėl tu čia?
Kaip čia patekai?
Kada išvyksi?
Turbūt išvyksi, bet sapnuose vis dar suksi ratus kvapiame smėlyje, barstysi veidą sudegusių eukaliptų pelenais. Spoksosi į krūmokšnių mišką – bush – niekaip neįstengdamas suvokti, kas jame gali būti valgomo, kas palaikytų gyvybę?
Karščio kvapas. Saulės spindulių smygiai į odą, į akių raineles. Šviesaus gymio žmonės iškepa gyvi per kelias valandas. Čia išgyveno dešimtis tūkstančių metų tik tie, kurių akiduobės buvo gilios, antakių gūbriai – aukšti, šnervės plačios, o nosis priplota. Išgyveno tik tie, kurių kūnai prisitaikė būti liauni ir lankstūs, kuriuos badas išmokė virškinti nuosavus raumenis. Tie, kurie gerai balansuoja, stypsodami ant vienos kojos, pasirėmę į ietį, drožtą ir tiesintą.
Bumerangai negrįžta. Negrįžta jie.
Lengva atpažinti tą, kuris nėra čia gimęs. Testas paprastas: kaip veikia bumerangas? Bandei išmesti į orą? Bandei sugauti? Vadinasi, mėtei į orą žaislą, ne ginklą. Ginklas gerai kerta bet kam, net šeimininkui. Ginklas skirtas nukirsti, o ne sugrįžti.
Ko atvykai čia? Nukirsti tam, kad sugrįžtum ir pasakotum apie egzotiką? Žaidi ar medžioji? Mes nežaidžiam. Viskas čia tikra. Netgi sapnai.
Sapnas tave suturės ir greičiausiai praris.
Visi, kurie bent naktį pernakvoja ant šios žemės – ne automobilio viduriuose, ne viešbutyje, bet ant žemės, tiesiog – atiduoda savo sapnus šios žemės kontrolei, visi jie tampa taken, pagrobtieji. Su jais ima kalbėtis vietos dvasia. Vietos protėviai.
Buvo laikai, kai šio žemyno žmonės buvo paukščiai. O, tai buvo laikai.
Jei nesi čia nakvojęs, praleidęs nakties ant žemės, atidavęs sielos ir atsidavęs, neatpažįsti ženklų – jie visur, atvirai žvelgia į atėjūną ir juokiasi – tai drėgnos žemės, lietingos, žalios, nepraeinamų džiunglių žemynas. Jis vis dar toks, kitoje, miglų ir vizijų, plotmėje. Tas, kurio lygiai pusė atskilo ir nudreifavo į pietus, ir dabar toji dalis vadinama Antarktida. Australija, aš net nesakau tavo vardo, kad neįsižeistum, nes tai nėra tavo tikrasis vardas.
Antipodai. Antipodai turėjo savo istoriją, kurios niekas nei matė, nei užrašė, nes būtajame laike to ir nėra. Antipodai kalba dabar, gyvena dabar, iš požemio porų veržiasi ašaros protėvių, kurie nebegali būti pažadinti, – jie nužudyti naftos magnatų, geležies magnatų, opalų magnatų, greitkelių magnatų, raudonosios mėsos magnatų. Visi jie nebus nubausti, nes jau yra nubausti.
Jų visų nepriims ši žemė.
Ateities Marija prabus dykumoje viena. Jos vyras ir toliau miegos palapinėje. Ji išlįs, išropos keturiomis pusnuogė ir basa, rankoje laikydama gumines šlepetes, thongs, įsispirs ir apsižvalgys po žemę, ar nėra gyvačių.
Jai vis dar nepasitaikė gyvatė. Jos vengia viena kitos.
Vakarykštis laužas be gyvybės žymių, užgesintas vandeniu ir šiek tiek pasysiojant, tai padarė ji pati, jau sutemus, nenorėdama tūptis kur nors pašalyje, nes ten pavojingiau.
Iš mašinos išsitraukia pūkinę kalnų striukę ir apsimauna kareiviškas smėlio spalvos kelnes. Ant priekinio skydo prie vairo susiranda degtukų dėžutę, ant kurios perspėjama, kad neatsakingas elgesys gali sukelti gaisrą.
Ji dar niekada nėra pati uždegusi laužo. Norisi kavos. Vyras gali dar ilgai miegoti, jie niekur neskuba, nes jis niekur neskuba. Vakar išgėrė daugokai viskio. Vienas.
Marija daug kartų yra mačiusi, kaip jis tai daro. Suglamžo laikraščio lapus, dairosi smulkių šakelių – tai turi kažkokį atskirą pavadinimą – ak, priekuras. Pasirenka priekuro. Sudeda mažą krūvelę visko, uždega degtuku ir tada kantriai, arba nekantriai, kaip jau išeina, laukia, kol ugnis apims ne tik smulkias šakeles ir sausiukus, bet ir popierių. Liepsnelės užgęsta. Taip, kaip šįryt Marijai – greitai užgeso, nors ji buvo labai kantri. Negalima ant liepsnos pykti – iš kažkur tai žinojo, galbūt tai moteriški instinktai – juk ugnies saugotojos visada buvo moterys, vyrai ją kurdavo lauke, miške, dykumoje medžiodami, o moterys – ten, kur būdavo apsistojama nakčiai, bet taip pat moterys buvo tos, kurios mokėjo ugnį pernešti – smilkydindamos, išsaugodamos gyvus nuodėgulius, žarijas. Galbūt. Žiežirba ne visada buvo geriausias būdas pradėti dieną. Žiežirba reiškė naują gyvenimą. Naujas gyvenimas reiškė, kad senasis gyvenimas buvo prakeiktas ir baigėsi. Taigi ne iš gero gyvenimo skeldavo ugnį. Nebent – visiškai nauja pradžia, nauja šeima, vestuvės. Ar akmens amžiuje būta vestuvių? Marija tyliai susijuokė.
Antrą kartą – teko ir vėl surinkti priekuro saujelę, šioje vietoje tai nebuvo sunku – ugnis ėmė laižyti ir laikraštį, ėdė vakarykštes žinias ir portretus. Kad žmonės tik numanytų, kur patenka jų atvaizdai… Viena iš priežasčių, dėl ko Marijai nebuvo gaila atsisakyti karjeros, tai atvaizdo išsaugojimas, nesitiražavimas, buvimas inkognita ir anonima.
Įsidegė. Metas sudėti malkelių laužą ant epicentro. Po pelenais dar šiltos žarijos pagavo karštį. Greitai visa tai įsiplieks. O ji turi dar vieną priemonę, aborigenišką, ilgą rąstą, kurį vakar pradėjo deginti. Tereikia jį vėl pritempti prie liepsnos ir pajuodęs nuodėgulis perims darbą. Nereikia to medžio kapoti ar pjaustyti – tik pastumti kaskart, kai liepsna apėda jo galą. Ir taip iki paskutinio strampo.
Bet šįryt jai reikia karštų žarijų, ant kurių užmes groteles ir statys virdulį su vandeniu. Kavai.
Nustojus šiurenti aplink laužą, pasigirsta vienas kitas paukštelio čirptelėjimas. Tik tada tampa aišku, kaip iki tol buvo tylu. Šiurpi tyla tarp vieno garso iki kito. Ji, beje, atpažįsta natas automatiškai.
Nebando jų išlaikyti galvoje. Paleidžia. Pauzė laukia kito paukščio. Užvertusi galvą Marija dairosi į dangų. Švinta seniai, bet tuoj patekės saulė. Jau visai aišku, kurioje dangaus pusėje ji pasirodys. Nakvojant vis kitur, prireikia šiek tiek laiko susigaudyti, kur rytai.
Dangus visiškai giedras, viršuje tamsiai mėlynas it kraujosruva, violetinis it kelių dienų mėlynė – virš horizonto. Saulės spinduliai iš tiesų nėra spinduliai, bet zona, išsiliejimas, nušvitimas vienoje vietoje. Juntamas jo epicentras.
Patupėjusi ima jausti, kad nutirpo kojos, pajudinusi – kad sustingo, patrynusi raumenį – dilgčiojimą.
Marijai pasirodo, kad iš dangaus ima girdėti garsą. Pratisą, labai žemą, lyg atpažįstamą. Tai didmiesčio elementas. Ji pakelia galvą ir atsisėda, ištiesdama kojas, ant drėgno, suplakto smėlio.
Plonytis baltas ruožas. Lyg kas nagu brėžtų ten, aukštai danguje, iš kosmoso pusės.
Rėžis keliauja. Viename gale ilgėdamas, kitame – nykdamas.
Kai žiūriu į jį, garsas tarytum stiprėja, galvoja Marija. Sunku patikėti, kad ten yra žmonės. Didysis boingas, kurio salone, ekonominėje klasėje, trys kolonos sėdynių. Eilės po tris vietas kraštuose, po keturias per vidurį. Verslo klasėje keleiviai ištiesę kojas miega. Ekonominėje klasėje… Jie jau Australijoje, greit leisis, vadinasi, juos prižadino skrydžio palydovai, atnešė pusryčius, nors pagal jų kelionės pradžios laiką (point of departure) – vakaras arba vis dar naktis, ir jiems šią parą tenka antrą kartą valgyti pusryčius, praleidus pietus ir vakarienę. O jeigu jie keliauja jungiamuoju skrydžiu iš Europos, šiuo metu yra išsekę ir nieko nenori, tik kavos. Jie alpsta, kaip nori miego. Įdomu, kad toks didelis diskomfortas kyla sutrikdžius ritmą vos vieną parą. Tik gydytojams ir kareiviams tai nesvarbu, jų paros ritmas visuomet trikdomas budėjimų, iškvietimų, fatališkų situacijų.
Are you coming home? – Yes and no. – Welcome anyway.
Nuo šitų minčių, kai jos sustoja, tampa dar tyliau.
Garsiai knarkteli vyras palapinėje. Vadinasi, iki tol, visai įmanoma, buvo prabudęs ir klausėsi, ką veikia žmona prie laužo. Galbūt apsnūdęs šypsojosi ir galbūt jam dingtelėjo, kad tuoj bus pažadintas, nes ji viena nesusitvarkys su ugnimi.
O, net su gyvate susitvarkytų.
Paprasta. Susirandi lazdą ir atkiši šliužui, kad tas apsivyniotų. Tada nuneši į šalį ir padedi lazdą ant žemės. Gyvatė nušliaužia. Niekas dar nėra sutikęs gyvatės, kuri linkėtų pikto žmogui. Gyvatė retai sutinka gero jai linkintį dvikojį.
Jeigu jums įgėlė gyvatė, užriškite vietą, ne per smarkiai, kad kraujo cirkuliacijos visai nesustabdytumėte, bet sumažintumėte nuodų patekimą į kraujotaką. Judėdami kuo mažiau, pasistenkite kuo greičiau pasiekti gydymo punktą. Paramedikai žinos, kaip suteikti jums greitąją pagalbą. Jau seniai šiame žemyne nuo gyvatės įgėlimo yra kas nors miręs. Kiekvienai gyvatei turime priešnuodį. Nėra būtina į punktą atsinešti rankoje ir gyvatę, kuri jus nuskriaudė. Nežudykite jų. Mes turime būdų atpažinti, kurios nuodai jūsų sistemoje.
Niekas nepasakoja apie malonumą, kurį įmanoma patirti gyvatei apsivijus ranką. Aišku, jei nepiktai. Tas vientisas raumuo, spaudžiantis galūnę visiškai, tampriai ir tolygiai.
Marija gal vis dėlto mėgsta gyvates, bet sutinka jas tik terariumuose.
Visos gyvatės, visos be išimties, šiame žemyne yra mirtinai nuodingos. Žalčių čia nėra. Nėra ko lakinti ar labinti.
Saulė įspindo virš horizonto.
Ūžia vanduo virdulyje.
Dangaus pakraštyje keleiviai drauge su ja laukia kavos. Jiems jau atnešė karštas drėgnas servetėles veidui ir rankoms.
Ši smėlynė atima protą tiems, kurie arogantiškai atkeliauja jos užkariauti. Tiems, kurie nusiperka visureigį, įsitaiso jame šaldytuvą ir gultą, įsimeta dvi sulankstomas kėdutes, dujinį primusą ir rytais verdasi kavą vietovėje, kurioje net nerastų vandens. Jie teigia, kad, sėdėdami patogiai, ant karališkos kėdės, su vaizdingu peizažu – į niekur, su nieku, apie nieką, – patirs savo statusą, tikrąjį, pajus savo vertę.
Išties pajus!
Toji vertė: tu esi niekas.
Šiai žemei tu esi niekas, šiai žmonijai tu esi niekas, savo žmonai tu esi niekas, sau pačiam tu esi niekas.
Tokią supuvusią dvasią savyje nešdamas, tu atkanki į vietą, kurioje susieina dangus ir žemė, taškas kosmose, zona.
Zona, kurios nepasiekia meteorologų dėmesys.
Prieš šimtą kilometrų vandenyno vėjas vaikė muses tau nuo veido, ir tai jau stebėjaisi, supykai. Kaip jos drįsta! O štai čia, vietoje, taške, kuris vadinasi Ooldea, musių nevaiko niekas, joms dzin, jų neima oro judėjimas, neima karštis.
O karštis čia įspūdingas. Popietė: saulėkaitoje penkiasdešimt.
Mums sunku patikėti, mes slepiamės po stogeliu, mėgaujamės vėjo ošimu spygliuotose dykumos ąžuolo šakelėse. Vėjas pažeme, o danguje – kybo zefyriniai debesiukai. Mums sunku patikėti, kad šioje vietoje kadaise gyveno žmonės, čia būta stovyklavietės. Dar paieškojome kokio nors ženklo, stulpelio, paminklo – nieko nėra. Prieš amžių (šiuo atveju tai mažiau negu šimtas metų) čia apsigyveno pamišėlė iš Britanijos: Deizė Mei Beits1. Čionykščių vadinta „keista močiute“ – taip ji pati manė, išties ją vadino pamišėle, todėl jai buvo leidžiama dalyvauti apeigose – tokia nieko neišneš, nes nieko nesuvokia… Beits viską dokumentavo tiems žmonėms nesuvokiama forma: sėdėdavo su stačiakampiu lapeliu ir plonai piešdavo vinguriuotas linijas. Kodėl, kam to reikėjo? Kas ją žino, juk pamišėlė.
Dar vienas ženklas, kad tikrai nesveika, – ji nuolat skalbdavo savo marškinių – marškinių! – apykakles, jas balindavo ir krakmolydavo.
Dažnai, įsitaisiusi su visais prie laužo, užsimiršdavo, ir jos veide išryškėdavo gailesčio ir pasidygėjimo grimasa. Tokiomis minutėmis čiabuviai nusukdavo akis nuo jos ir stebėdavo dangų – ten vykdavo tokio intensyvumo ritualas, kad jiems užgniauždavo kvapą. Beits to nematė. (Ant nosies dėdavosi permatomus skrituliukus su vieluke.) Žmonėms buvo kilę įtarimų, kad ji akla. Kaip galima to nematyti? Tokio dangaus vyksmo? Kas naktį ten visko tiek daug, o jinai nusižiovauja, gurkšteli dar to bjauraus skysčio, kuris atima protą ne tik jai, bet ir bet kuriam stipriam genties vyrui, ir girgždėdama kaulais stojasi, kėblina į savo balto brezento palapinę nakvoti viena. Viena! Dingus išvarydavo lauk. Vaikus išvis su lazda išvaikydavo, jeigu būdavo sulindę patyrinėti palapinės vidaus. Pamišėlė. Nakvoti po audeklu, kai šitoks dangus, šitoks!
Čiabuviai pradėjo linksmintis, tyčiotis jai už nugaros, negana apkalbėjimų, dar ir ženklus jai ant kūno ėmė paišyti, meluodami, neva tai ritualas, jos įšventinimas į „keistos močiutės“ statusą. Sykį dvi savaites vargšė nesiplovė kaktos, nes jai užtepė kraujo ir sėklos mišinį. Tai visus nepaprastai pralinksmino.
Kartą genties moteriškės padarė dar geriau: iguaną apipjaustė ir iškepė taip, kad atrodė tarsi kūdikis. Beits, kaip paprastai, atėjo stebėti jų vakarienės ir pamatė virš laužo kepamą vaiką. Moterys akmeniniais veidais sekė akimis – ką pamišėlė sakys? Ar pasivaišins? Pelenuose buvo padėta ir dykumos moliūgo „galva“, prieš kepant storai aptepta mėšlu, tad išties atrodė kaip gerokai apdegęs vaiko makaušėlis. Ką darys ta boba? Pakraups, griebs kūnelį iš laužo?
Ne, ramiausiai sėdasi, pasiremdama lazda, pasideda ją šalimais, išsiima metalinį daiktą su bjaurastimi, patraukia gurkšnį, ir jos akys, jos akys žybteli tokia liepsna, kokios dar nėra mačiusios.
Pamišėlė. Reik slėpti nuo jos vaikus. Baigta su tais landžiojimais jos palapinėn. Dar nugirdys. Papjaus. Kraują išgers.
Imk, paragauk, sako, pačios kąsdamos iguanos, bet ji gi nežino šito, jai tatai keptas kūdikis.
„Kas atsitiko? – klausia jų keistai apsivėlusiu liežuviu, tarsi ką tik būtų palaižiusi kailio. – Kurios šitas vaikas? Nepastebėjau, kuri besilaukianti šiandien gimdė.“
Nanja gimdė. Tai jos penktasis, gimė lengvai. Bet miręs. O vyrai jau kelinta diena grįžta tuščiomis. Viskas gerai, valgyk, valgyk.
Pamišėlė net nepastebi, kad moterys šiandien ne sėdi sukryžiavusios kojas, o tupi, pasiruošusios stryktelti ir bėgti, šokinėti, kvatoti, apėmus keistam šėlui. Jos vis susižvalgo, bet neišsiduoda. Jos moka nutaisyti tokį veidą, kad nevirpteli nė raumenėlis – be šito neišgyvensi, tai viena svarbiausių moteriškų pamokų. Gera, skauda, smalsu, nuobodu – veidas nesikeičia. Tik jos pačios žino ženklus, tik jos pačios skaito viena kitos veidus ir pozas, gestus ir laikyseną. Dabar jos mato, kaip tai ne tik juokinga, bet ir šlykštu.
Deizė Beits tiesia savo išbalusią lavonišką ranką prie laužo, susiranda apdegusį pagaliuką – šįkart neatsinešė savo šakutės! – ir knebinėja mėsytę.
Mėsytė balta ir minkšta.
Bet kuri moteris atpažintų iguaną, bet šitoji senė… ji nesavame prote, ji retai valgo genties patiekalus, vis raukosi. Kaip įdomu, kad būtent šito neatsisako, baidyklė.
Staiga jas visas apima siaubas. Nebejuokingas pokštas.
Kanibalė.
Jos nežino šio žodžio. Šitą žodį išgirs iš pamišėlės kiek vėliau, po savaitės. Kanibalizmas – kai žmogus valgo žmogų – ir tai bus pasakyta apie jas, sveiko proto moteris.
Jos nežino ir nesužinos – tai paaiškės jų provaikiams – Deizė Beits užrašys savo popieriaus lapuose ir paskui pakartos daug sykių kituose popieriaus lapuose, ką patyrė su čiabuviais, vis meluodama ir meluodama, vis tikėdama ir tikėdama tuo, ką teigia: „Aborigenai kuo ramiausiai užsiima kanibalizmu. Jeigu tik maisto mažiau, suvartojami ką tik gimę kūdikiai.“
Moteris apėmė siaubas ne todėl, kad bus apkaltintos, – to juk nežino ir nesužinos. Jas apėmė siaubas dėl to, kad šita senė ėda jų vaiką. Jos patikėjo tuo pačios!
Ir jos buvo teisios, o, kokios teisios. Šita senė atėjo į jų gentį ne tam, kad susipažintų ar padėtų, ne tam, kad papasakotų apie ją kitiems. Ji atėjo jų numarinti. Atėjo kaip mirties pranašė. Atėjo pareikšti: jūs išnyksite. Dokumentuoti paskutinių dykumos gyventojų paskutinių ženklų, papročių, gyvenimo būdo – priešmirtinio. Atėjo kaip pabaigos prakeiksmas ir pranašystė, kad jų vaikaičiai bus atimti iš motinų ir išdalinti baltosioms, kad išaugintų juos be atminties, be ateities, kaip išnykstančio pasaulio benkartus. Jūs būsit „balinami“.
Tokie bepročiai yra pavojingi ne tik sau.
Ji atėjo kaip kitas beprotis, Hitleris, o jai ir patiko Hitleris. Atėjo pasakyti tiems, kurie čia tiek išgyveno: ačiū ir viso gero.
Baltieji atėjo kaip naikintojai, su savo terminu, su mirties linija, ir atnešė civilizaciją, su kuria jūs nespėjat. Akivaizdu. Viso gero.
Ši žemė baltiesiems atima protą. Mes patekome vieton, kur tamsa įsiurbia ir nebežinai, kodėl negali pajudėti. Slėpdamiesi po stogeliu, gurkšnojome alų iš visureigyje įtaisyto šaldytuvo. Gerti alų tokiame karštyje – kelias į savižudybę. Alus ne tik paskatina dehidrataciją, bet ir atima proto likučius, o dykumoje reikia išsaugoti sveiką protą ir dar daugiau – per kraują ir seiles susiliesti su vietos dvasia ir klausytis jos patarimų, kaip išgyventi. Jeigu ji bus nusiteikusi leisti tau išgyventi.
Ne, mes, arogantai, gėrėme alų ir vis plėšėme nuo savęs drabužius.
Saulei leidžiantis, karščiui neatslūgstant, Marija stovėjo tik su baltu drobės sijonu ir skrybėle ant galvos, vienoje rankoje laikydama butelį šilto alaus, kitoje – dykumos ąžuolo šakelę, kuria vaikė muses, o joms buvo dzin, jos lindo į visas ertmes, į burną, šnerves, akis, ausis. Saulei leidžiantis, jos vyras nusirengė ir stovėjo visiškai nuogas. Saulei leidžiantis, jiedu fotografavo vienas kitą – aktai buvo desperatiški ir groteskiški. Musės tūpė visur, ant drėgnų ir maistingų jų kūnų. Musės neėda žmogaus, jos minta šūdais. Baltieji šioje žemėje visada pasirodo tokie.
Ką jie sau galvojo? Ką galima galvoti iškepusiomis apgirtusiomis smegenimis? Paskutinis spurtas, paskutinės frikcijos, paskutinis vyriško orgazmo spazmas. Moteris suglaudžia kojas, kad sėkla neištekėtų, kol ji nueis į pakraštį, iškas mažą duobutę smėlyje ir šlapinsis į ją tupėdama, ir pastebės, kad prasidėjo menstruacijos, ir taip padovanos šiai žemei tai, kas netikėtai bus jų išsigelbėjimas.
Vyras to nesužinos. Moters instinktai išgelbėjo juodu. Nuo mirties.
Jie tikėsis, kad naktį karštis nuslūgs. O ne, nenuslūgs.
Tamsoje jau ne penkiasdešimt, bet ir plius trisdešimt penki naktį yra siaubinga, jie gulės automobilio viduriuose girti ir nuogi. Ant jų odos ropinės vabzdžiai ir kirmėlės – visiems dykumoje buvo greitai pranešta, kad furšetas atvyko.
Tolumoje horizonte blykčios žaibai, bet audra nenusileis ant žemės. Tai baisi smėlio audra, žudanti. Vienas elektrinis tornadas, ir nepadėtų net užsidarymas automobilyje. Tolumoje – geležinkelio linija, vietinių seniausiai pavadinta mirties angimi, be garso šliauš traukinys, lokomotyvo žibintas labai ryškus, ne iš šio pasaulio. Tokią naktį reikia būdrauti, tačiau užmigęs atsiduodi mirčiai.
Jiedu užmigo. Mirtis juos glostė.
Moteris sapnavo žiemą, sniegą, speigą. Moteris klausėsi, ką jai seka ši žemė: ji norėjo papasakoti apie laikus, kai žmonės buvo paukščiai. Kai lijo ledais, snigo ir pustė.
Rytą juos pasitiko griaustinis, žaibai ir audros vėjas. Jokio vandens iš dangaus, jokio. Tik debesys, per aukštai. Blogai užgesintas laužas pats įsidegė. Nepaisydami musių ir karščio, stiprėjančio su kiekviena minute, jiedu kuo skubiau užkasė laužą storu smėlio sluoksniu, šoko visureigin ir išsinešdino.
1 Daisy May Bates (1863–1951) – žymi antropologė, Australijos aborigenų gyvenimo ir kultūros tyrėja.