literatūros žurnalas

Gailė Garnelytė. Kankorėžis

2020 m. Nr. 8–9

Apsakymas

 

Nutrūkus santykiams, man liko kankorėžis. Taip, žinau, jūs sakysite, kad tai ne toks skausmingas variantas – ne vaikas, ne butas, už kurį reikia mokėti paskolą bankui, ir net ne didžiulis sopulys širdy, bet, patikėkite, kartais ir paprastas kankorėžis gali sukelti nemažą sumaištį.

Tiesa, kankorėžis nebuvo visai paprastas – jis vadinosi Conis canabis, vienintelis grynakraujis Karibų salyno kankorėžis, išsaugojęs giminystės ryšį su vietine Pinis canabis pušimi, o savo genetine atmintimi siekiąs vulkaninių plokščių formavimosi periodą.

Nežinau kodėl, bet mūsų santykių etapus ženklino gyvosios gamtos reiškiniai – kai susipažinome, man iš ausies kaip tik kyšojo paprastojo jeronimo lapas. Nemanykite, kad krausčiausi iš proto, tiesiog gydžiausi pas akupunktūros gydytoją Viktorą. Pas jį pradėjau lankytis po to, kai man penkis mėnesius be perstojo svaigo galva, o gydytojai, ištyrę mane nuo galvos iki kojų, tvirtino, kad rezultatai kuo geriausi, viskas tuoj turėtų praeiti, palinkėdavo optimizmo ir išleisdavo namo. Deja, optimizmas jau buvo išsekęs, šimtą penkiasdešimt šešias dienas nieko negalėjau dirbti, o paprastas nuėjimas iki parduotuvės atimdavo visos savaitės jėgas. Tad Viktoras buvo vienintelė viltis, kuždanti, kad situacija dar gali pagerėti, o optimizmas būtinai sugrįš. Bet, regis, pas Viktorą atėjau ne išgyti, o sutikti žmogaus, kuris vėliau man padovanos kankorėžį.

Kai eilinį kartą apsilankiau natūraliosios medicinos įstaigoje jau išbandžiusi visas akupunktūros kombinacijas ir įsitikinusi, kad paauksuotų adatų dūrimas į senovės Kinijoje puikiai žinotą tašką „nuo tūkstančio ligų“ neduoda man jokių apčiuopiamų rezultatų, Viktoras nužvelgė mane skvarbiu žvilgsniu, liūdnai atsiduso ir galiausiai nusprendė, kad problema slypi ausyje. „Gal vidinėje, gal išorinėje, dabar iš esmės jokio skirtumo“, – užjaučiamai konstatavo jis ir iš karto pasiūlė ekologišką vaistą nuo uždegimo – jeronimo, augančio vazone čia pat ant palangės, lapą. Nugnybęs lapelį, kuo rimčiausiu veidu liepė jį įsikišti į ausį. Aš, žinoma, taip ir padariau – nesakau, kad esu lengvatikė, bet kai vienas žymus neurologijos profesorius, patikrinęs mano refleksus dantų krapštuku, pareiškė, kad galvos svaigimą greičiausiai sukelia nėštumas, o tuo metu jokio vyro net neturėjau, man nebuvo likę nieko kita, kaip įtikėti paprastojo jeronimo lapu.

Taigi gulėjau akupunktūros kabinete prismaigstyta adatų ir su žaliuojančiu lapu ausyje, o ant gretimo procedūrų stalo įsitaisė jis – Paulius Saulėgraža (Viktoras buvo tiek atsipalaidavęs, kad guldydavo vyrus ir moteris viename kabinete, neįžvelgdamas čia nieko blogo). Taip, Saulėgražos pavardė skambėjo labai gamtiškai, tik ją rašyti reikėjo be a nosinės, ir tai sukeldavo keblumų, ypač pildant oficialius dokumentus. Paulius pasimuistė, pasisuko į mane ir, įdėmiai įsižiūrėjęs, ironiškai tarė:

– Ar žinote, kad jums iš ausies kyšo lapas?

– Taip, žinau. Jis skirtas vidinės ir išorinės ausies uždegimui gydyti, ir jei manote, kad šis metodas netinkamas, klystate.

Mano atsakymas nuskambėjo šiurkštokai, bet, patikėkit, kai taip ilgai jautiesi blogai, tampi šiurkštus. Saulėgraža patikino, kad metodas jam anaiptol neatrodo netinkamas – jis taip pat beveik nuoširdžiai tikėjo akupunktūra ir vylėsi, kad ši padės jo amžinai skaudančiam kaklui, kuris vis labiau trukdė pūsti klarnetą, ir Saulėgraža buvo priverstas atsisakyti koncertų.

Paulius buvo klarnetininkas, ir aš iškart pagavau – tikrai talentingas, bet pernelyg įsimylėjęs save ir savo talentą. Žinoma, vėliau įsitikinau, kad jis labai šmaikštus, bet greitai susidrovi, yra baikštus, tankiai mirksi, mažai šypsosi, o dėl rusvų plaukų ir sunkių akių vokų atrodė panašus į ikonų šventuosius.

Apie mūsų draugystę nėra ko daug pasakoti, prasidėjo ji gana įprastai – iš pradžių atsitiktinai susitikdavome pas jautrųjį Viktorą, kuris vis kasydavosi pakaušį, stebėdamasis, kad jo gydymas mums abiem kažkodėl beveik nepadeda. Kartą po akupunktūros seanso Saulėgraža pakvietė mane pasivaikščioti ir aš sutikau, tik perspėjau, kad pasivaikščiojimo trukmė priklausys nuo to, ar manęs vėl neištiks svaigulio priepuolis ir nereikės važiuoti į priimamąjį. Jis pasakė, kad tai puikus būdas ištrūkti iš nuobodaus pasimatymo – tiesiog pasakyti, kad tau jau laikas į priimamąjį, ir man tai pasirodė juokinga. Bet viskas susiklostė kitaip – praleidome kartu keturias valandas, net spėjau parodyti Pauliui vietinį rajono morgą ir išmokyti mintinai savo laiptinės kodo, kuris, be žvaigždutės simbolio, susideda net iš septynių skaitmenų.

Bet per antrąjį pasimatymą Paulius tikrai vežė mane į ligoninės priimamąjį, nes kovodama su svaigimu buvau griebusis paskutinio šiaudo – baltojo molio bado dietos, ir badavau tris dienas, gerdama vien molį. Per trečiąjį pasimatymą jis pasakė, kad mane myli, per ketvirtąjį – kad atsiima savo žodžius, per šeštąjį prisipažino, kad esu jo gyvenimo mūza, o per tryliktąjį pareiškė, kad esu kaištis jo kūrybiniame kelyje.

Vis dėlto mūsų dinamiškiems santykiams nebuvo lemta ilgai tęstis – man nepatiko jo permainingas požiūris į mane, jam – mano prieraišumas, valdingumas ir koridoriuje bet kaip numesti batai, todėl per pirmąją ir paskutinę mūsų kelionę į Gardiną bendrai sukurtas vaizdo reportažas apie išskirtinę Gardino vandentiekio tarnybą tapo postamentu greitai įsižiebusiai ir greitai išblėsusiai mūsų meilei.

Būna porų, kurios išsiskiria taikiai, be didelių isterijų ir dar palinki vienas kitam laimės, bet mano ir Saulėgražos atveju iškart buvo galima numatyti, kad taip nebus – per daug jautriai vertinome savo taurias asmenybes ir bet koks nukrypimas nuo susikurto scenarijaus abiem atrodė kaip absoliuti tragedija ir neteisybė.

Vieną vakarą, tylomis suvalgęs savo mėgstamiausią grikių košę su graikiniais riešutais, Paulius pareiškė, kad daugiau taip absurdiškai gyventi nebegali ir privalo mane palikti – tiesiog čia ir dabar.

Sėdėjome vienas priešais kitą ant grindų mano kambaryje. Aš nervingai pešiojau kilimą, tuo išprovokuodama smerkiantį Saulėgražos žvilgsnį.

– Jeigu tau nepatinku, reikėjo iš karto sakyti. Dar iki tada, kai padovanojau tau palmę, smilkalų ir gruzinų kalbos abėcėlę, – pasakiau taip, kad Saulėgraža aiškiai suprastų, kaip stipriai aukojausi dėl šių santykių.

– O aš tau padovanojau kankorėžį ir šiaurietiško elnio nuotrauką, – savo indėlį į santykius priminė Saulėgraža. – Be to, viską galima lengvai išmesti, jei jau niekaip negali susitaikyti su mano netektimi.

– Lengva tau sakyti, kai esi toks nejautrus.

– Nejautrus? Kaip galiu būti nejautrus, jei esu klarnetininkas? Tau nesuprantami tokie paprasti dalykai? Klarnetas – išskirtinio tembro instrumentas ir juo grojantieji yra daug jautresni už kokius fleitininkus ar obojininkus, – išraudęs atšovė Paulius. Jo skruostai išsipūtė taip, lyg jis neprofesionaliai pūstų klarnetą.

– Tu dar nejautresnis už fleitininkus ir obojininkus, niekada nebuvai man geras. Jokios šilumos, jokio švelnumo.

– Jeigu tau reikia švelnumo, persiplėšk pagalvę ir apsipilk pūkais.

Įbedžiau akis į Saulėgražą, nes nesupratau, kodėl jis ką tik pavartojo būtent tokį žodžių junginį.

– Pūkais?!

– Taip, – patvirtino Paulius, vis dar stengdamasis išlaikyti orumą, nors ir nujausdamas, kad nuskambėjo pernelyg keistai ir šiurkščiai. – Apsipilk pūkais, tepkis medaus kaukes, nusipirk gyvūnėlį – daryk ką nori, tik nebevelk į tai manęs.

Ši frazė mane nutildė, nebeturėjau ką pasakyti. Supratau, jog kalbėti beprasmiška – šią akimirką mane palieka. Kai kas daugiau nebenori būti su manim, kai kam taip įgrisau, jog susiraukia vos išvydęs žaliuojantį tašką prie mano vardo feisbuke, ką jau kalbėti apie gyvatės ar papūgos jaustuką. Kai kam atrodo, jog ir vėl per blizgiai nusilakavau nagus, bet tas kai kas nė neįtaria, kiek laiko trunka surasti itin plonos ir švelnios vilnos kojines, su kuriom jis tilptų į koncertinius batus. Mane supykino. Nespėjau susivokti, ar tai kūno atsakas į skyrybas, ar smulkus skrandžio negalavimas, susijęs su keistąja liga. Priėjau prie Pauliaus kuprinės, ištraukiau iš jos dėžutę su klarneto liežuvėliais ir visus juos sulaužiau. Nors liežuvėliai nėra labai brangūs, jų dėžutė tekainuoja du eurus penkiasdešimt centų, vis tiek jaučiau moralinį pasitenkinimą.

Paulius išvadino mane neadekvačia ir išėjo, o aš palindau po kilimu, juo užsiklojau ir pagalvojau, kad geriausia būtų iš po jo nebeišlįsti.

 

Tačiau po poros valandų supratau, kad išlįsti vis dėlto teks, ir taip simboliškai, išsikrapščiusi iš po kilimo, pradėjau naują gyvenimą be Pauliaus Saulėgražos.

Kaip ir dera po išsiskyrimo, pirmiausia nusprendžiau atsisakyti visko, kas priminė senąjį gyvenimo tarpsnį. Lengva ranka ištryniau mūsų vaizdo siužetą apie Gardino vandentiekio tarnybą, žinodama, kad jei labai norėsiu pasižiūrėti, rasiu Saulėgražos google drive prieigoje (slaptažodį žinojau). Atsikratyti nuotraukos su šiaurietiškuoju elniu taip pat nebuvo sunku – atidaviau draugei Marijai, ji mielai priėmė dovaną, nes ši puikiai tiko prie jos namų minimalistinio hygge tipo interjero. Liko kankorėžis.

Kankorėžį Paulius man parvežė iš muzikinių gastrolių Karibų salose, kur jo orkestras koncertavo šalia didžiausio ir pavojingiausio, nors jau du šimtus metų neveikiančio, ugnikalnio. Parvežė jį susuktą į vietinį laikraštį su migruojančių delfinų nuotrauka, kurį rado oro uoste. Kankorėžis man patiko – buvo didelis, sodriai rudos spalvos, o pastovėjęs ant komodos išsiskleidė visu grožiu ir tapo nepakeičiama interjero detale.

Tačiau kad ir kaip kankorėžis puošė mano namus, supratau, kad ilgai jo nepakęsiu. Gerai žinojau, ką man primins kaskart į jį pažvelgus: kai kam nešu tik nelaimes ir koncertines nesėkmes. Tokios mintys tikrai nepagausins optimizmo, kurį man taip rekomendavo gydytojai.

Atsikratyti kankorėžiu nebuvo paprasta, tą žino kiekvienas, bent kartą susidūręs su egzotinių augalų ar gyvūnų laikymu. Iš pradžių tiesiog užkėliau jį į aukščiausią spintos lentyną, tikėdamasi, kad galbūt apsaugos nuo kandžių. Jau po savaitės supratau, kad šis būdas nepasiteisino – kai tik atidarydavau spintos duris, kankorėžis krisdavo man ant galvos, ne tik vėl sutrikdydamas vestibiuliarinį aparatą, bet ir primindamas, jog kol kas visi mano romantiniai santykiai baigėsi nesėkmėmis. Nusprendžiau imtis kito, dažniausiai veiksmingo daiktų atsikratymo būdo – nebereikalingus, bet dar naudotinus daiktus atiduoti daugiabučio kaimynams. Iškart sumečiau, kad kankorėžis galėtų praversti mano kaimynui Leonui, kuris orkaitėje augina balinį vėžlį ir brangina jį lyg geriausią draugą. Iš tropikų kilęs Alanas labiausiai mėgdavo lindėti pašildytoje orkaitėje, tad pamaniau, kad kankorėžis jam primins gimtąją aplinką.

Kai atėjau pas Leoną, jis kaip tik ruošėsi maitinti vėžlį kietai virtu kiaušiniu. Alanas gaudavo kiaušinį pusryčiams, pietums ir vakarienei. Leonas nustebo, bet atrodė dėkingas, kai įdaviau kankorėžį į jo raukšlėtas rankas – sutiko, kad vėžliui jis turėtų patikti. Per anksti apsidžiaugiau – nepraėjus nė kelioms dienoms sulaukiau skambučio į duris – pasirodo, Alanas kankorėžį ignoravo ir, regis, jam net prasidėjo nervinis sutrikimas.

– Galbūt tai dėl karštyje sustiprėjančio kvapo, – spėliojo Leonas. – Aukštesnėje temperatūroje kankorėžis ima skleisti lavos kvapą, o tai greičiausiai erzina jautrią vėžlio uoslę. Šito nebuvo galima nuspėti, – konstatavo kaimynas ir lengviau atsidusęs atidavė man kankorėžį.

Ką gi, palengvėjo tik Leonui. Kankorėžį galėjau paslėpti kur nors giliai komodoje ar užkelti ant virtuvės spintelių, bet žinojau, kad tai bus saviapgaulė – vis tiek jausiu jo buvimą ir negalėsiu pilnakraujiškai gyventi. Beliko elgtis ryžtingai – tiesiog išmesti jį į kiemo konteinerį. Nesakau, kad didžiavausi šiuo sprendimu – jis tarsi patvirtino Pauliaus Saulėgražos žodžius, kad esu dramatiška ir sunkiai susitaikau su faktu, kad mane paliko, bet tikrai nemačiau kitos išeities. Išėjau į kiemą ir ryžtingai sviedžiau kankorėžį į konteinerį, kur jis gražiai įsikomponavo ant mėlynų šiukšlių maišelių.

Deja, tuo viskas nesibaigė. Kai ta proga toliau atsisveikindama su praeitimi ėmiausi rūšiuoti spintoje drabužius, sulaukiau pikto beldimo ir skambinimo į duris. Už jų stovėjo keistu žaliu kombinezonu apsivilkusi maždaug šešiasdešimties metų moteris ir rėkė, kad tuoj iškvies policiją.

– Ar žinote, ką jūs ką tik padarėte! Čia! Čia! Liekanos, lavos liekanos, – vis labiau karščiavosi keistoji moteris, mostaguodama man po nosimi ką tik išmestu kankorėžiu. – Taip negalima, aš iškviesiu ekologinę policiją!

Iš jos padrikos kalbos sunkiai supratau, ką nori pasakyti, tačiau liepsningai žybsinčios rudos akys išdavė, kad pasielgiau tiesiog smerktinai. Galiausiai pavyko išsiaiškinti, kad Valerija Kotlerytė (buvusi Kanapienė) visą gyvenimą dirbo universitetinio Analksnių botanikos sodo Spygliuočių poskyryje, o šiemet, prasidėjus planiniam etatų mažinimui, jai teko palikti senąją darbo vietą, persikvalifikuoti, ir dabar tame pačiame Botanikos sode ji prižiūri paprastuosius bijūnus.

– Supraskite, koks tai didžiulis žingsnis atgal, – įsiutusi ir nusivylusi kalbėjo Valerija. – Bijūnai yra daug primityvesni augalai, bet gyventi reikia, mes, kaip ir augalai, prisitaikome, ką padarysi.

Valerija paaiškino, kad šio kankorėžio išmetimas prilygtų ekologiniam nusikaltimui, ir jei nieko negirdėjau apie CITES konvenciją, į kurios priedus įtrauktos laukinės floros ir faunos rūšys, kurias griežtai draudžiama importuoti bei eksportuoti, tai tuo blogiau man.

– Šitas kankorėžis priklauso saugomos laukinės floros rūšiai. Ar turite šalies, iš kurios jis atvežtas, eksporto leidimą? Tai invazinis augalas, jį pasodinus Lietuvoje kils didelis pavojus mūsų miškų ekosistemai. Ar apie tai susimąstėte, mėtydama kankorėžius kur papuolė?

– Kad aš jo niekur nemėčiau, tik į konteinerį.

– Kodėl turėčiau jumis patikėti? Eksporto leidimo, kaip suprantu, nėra. Tai reiškia, kad kankorėžį privaloma perduoti Lietuvos muitinei, o už nelegalios floros įvežimą jums gresia bauda nuo dvidešimt aštuonių iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų. Tada jau pareigūnai viską užfiksuoja dokumentuose, pradeda tyrimą, ir sėkmės, vaikeli, tais biurokratais taip lengvai neatsikratysi.

Iš ugningos Valerijos kalbos su tikslių biurokratinių citatų inkliuzais supratau, kad vienintelė galimybė išvengti baudos, kuri mano atveju greičiausiai sieksianti penkis tūkstančius eurų (dėl kankorėžyje aptinkamų lavos pėdsakų), yra važiuoti į Analksnių botanikos sodo Spygliuočių poskyrį ir pateikti kankorėžį tyrimui, kuris nustatys jo kilmę ir gal net paneigs jį esant eksportuoti draudžiamos floros sąraše. Trenktis į Botanikos sodą užmiestyje neturėjau jokio ūpo, todėl paklausiau Valerijos, gal ji pati nuvežtų kankorėžį, juk ten dirba. Deja, sukėliau tik dar didesnį pasipiktinimą – po sąmokslo, per kurį atsidūrė pas bijūnus, Valerija užtrenkė Spygliuočių poskyrio duris visam laikui, ir nežinia, kas turėtų atsitikti, kad vėl pažvelgtų į akis šešioms intrigantėms, kurios ją iš tenai išstūmė.

– Tik jau neužkraukit man savo atsakomybės, – grėsmingai pasakė ji. – Akivaizdu, kad kankorėžį gavot nelegaliai – dabar privalot jį registruoti ir deklaruoti buvimo vietą.

– Bet man jo net nereikia, kodėl negaliu tiesiog išmesti?

– Tokio masto sprendimai priklauso tikrai ne jums, o Botanikos sodui. Tik ten paaiškės tikroji kankorėžio vertė pagal jo sėklingumą ir lavos pėdsakus. Duok Dieve, kad tai nebūtų tarptautinio masto ekologinis nusikaltimas, – tada kankorėžį priglaus Botanikos sodo Spygliuočių poskyris.

Vos neprunkštelėjau dėl šios netikėtai užklupusios absurdiškos padėties, tačiau Valerijos rimtumas mane sudrausmino.

– Dešimt tūkstančių, dešimt tūkstančių metų šitai lavai! – garsiai suriko ji, virpančiu pirštu rodydama man kankorėžio kraštelius. – Jauskit atsakomybę!

– Prieš ką?

– Prieš gamtą.

Paskutinę frazę Valerija ištarė ypač oriai ir, įdavusi man į rankas kankorėžį, lėtai ir reikšmingai nusileido laiptais žemyn.

Bandžiau sugalvoti, ką daryti toliau. Galėjau jį sudeginti arba nuskandinti. Tačiau kas, jei Valerija vis dėlto nueis į Spygliuočių poskyrį ir praneš apie Karibų salyno kankorėžį, atsidūrusį Lietuvos žemėje? Ar tikrai Lietuvos muitinė pareikalaus iš manęs neįsivaizduojamo dydžio baudos? Aišku, visą sumą turėsiu sumokėti pati – tokie žmonės kaip Paulius nėra linkę prisiimti atsakomybės, greičiausiai net paneigs, kad man jį atvežė. Štai prie ko priveda beatodairiški santykiai. Štai kas nutinka, kai esi išsiilgęs romantikos ir gerai neapsvarstai, kokios pasekmės laukia! O pasekmės akivaizdžios – kankorėžis.

Neramia širdimi atsiguliau į lovą, bet niekaip nesisekė kiečiau įmigti – varčiausi, o užsnūdusi tuojau susapnuodavau, kaip mane purto žmogaus dydžio kankorėžis, rėkdamas „pabusk“. Paskutiniame sapne milžiniškas kankorėžis, prikišęs man prie ausies, skambino variniu varpu, o atsibudusi supratau, kad jau rytas ir kažkas iš tiesų skambina į duris. Pro durų akutę išvydau liesą pagyvenusį vyrą iki pečių nutįsusiais žilais plaukais. Jis nenustygo vietoje, o iš skvarbių rudų akių labai priminė Valeriją. Gal brolis, pusbrolis? Žmogus taip atkakliai skambino ir prašė atidaryti, kad galiausiai, ketindama jam griežtai liepti liautis, užkabinau grandinėlę ir truputį pravėriau duris.

– Žinau apie kankorėžį, – mįslingai pasakė vyras. – Tai labai nelegalu. Žinai, kiek už jį gautum juodojoje rinkoje? Dešimt, gal net dvylika tūkstančių dolerių…

Supratau, kad rinka tikrai juoda, jei kalbama apie dolerius.

– Duok man, aš jį parduosiu, o pelną pasidalinsime per pusę, – dalykiškai pasiūlė keistuolis, pabrėždamas, kad mus sieja tik kankorėžis.

Atrėžiau, kad tokie sandoriai manęs nedomina, ir skubiai užtrenkiau duris.

Paskui apmąsčiau daugybę dalykų: už kokias nuodėmes Dievas mane suvedė su Pauliumi Saulėgraža, ar keistoji liga neužklups manęs kalėjime ir ar bus jame erdvės atlikti vestibiuliarinį aparatą stiprinantiems pratimams. Kad ir kaip stengiausi objektyviai įvertinti savo padėtį ir atskirti faktus nuo interpretacijų, viskas atrodė labai rimta. Nutariau kuo skubiau eiti pas Paulių ir papasakoti visą istoriją, į kurią jis mane gal ir ne specialiai, bet vis dėlto įtraukė.

Paskambinau į Pauliaus buto mansardoje duris, ir už jų, kaip visada, pasigirdo jo šuns urzgimas. To paties, kuris man apsilankius visada nestipriai grybšteldavo į koją. Šūktelėjau Pauliui, kad patrauktų Vėtrą, nes man ir taip pakanka streso po šios siaubingos nakties.

– Kodėl tu pas mane ateini šeštadienį ryte ir dar prieš tai nepranešusi? – piktai paklausė Paulius, o aš kvailai įsispoksojau į jo eglutėmis margintą pižamą.

Akimirką dingtelėjo, kad jis iš manęs tyčiojasi. Ar būtina vilkėti pižamą su eglutėmis, kai išgyvenu kankorėžio košmarą? O gal Paulius yra slaptas kankorėžių dileris, nelegaliai atgabenantis juos į Europą (koncertai tėra priedanga), ir vėliau, mėtydamas pėdas, išdalina juos savo merginoms? Gal jis pasiūlė draugauti tik tam, kad, besislapstydamas nuo teisėsaugos, atsikratytų nelegaliu kankorėžiu?

Pasistengiau nusiraminti, giliai įkvėpiau ir sulaikiau tas paranojiškas mintis, įtardama, kad mano interpretacijos ir vėl greičiausiai skirsis nuo faktų. Stovėdama Saulėgražos buto tarpduryje ir žvilgsniu tramdydama jo urzgiantį šunį, papasakojau apie kankorėžį, juodąją rinką ir gresiančią neįmanomo dydžio baudą.

– Ko tu iš manęs nori? Sakyk konkrečiai, – rūsčiai sukomandavo Paulius, ir tai man priminė jo ankstesnius reikalavimus formuluoti sakinius aiškiai ir racionaliai, kad abu nepasimestume padrikame mano minčių sraute.

– Noriu, kad kartu važiuotume į Analksnių botanikos sodą. Ten mes užregistruosime kankorėžį ir taip išvengsime baudos.

Pauliaus veidą iškreipė pyktis, akys sukibirkščiavo, o žvilgsnis nė iš tolo nepriminė romaus, Dievui atsidavusio šventojo, greičiau svilino kaip egzorcisto, bandančio išvaryti velnią.

– Aš tavęs dar kartą prašau nevartoti žodžio MES, – įsiutęs ištarė, o Vėtros urzgimas tik sustiprino jo frazės emocingumą. – Esi tu ir esu aš. Tai tu susidūrei su Lietuvos muitine ir juodąja kankorėžių rinka, tad nevelk manęs į savo liguistas fantazijas!

– Kokios čia gali būti liguistos fantazijos, jei naktį į mano buto duris skambina kažkokie hipiai ir prašo parduoti kankorėžį?

– Tie hipiai – tavo neadekvačiai suvokiamos realybės vaisius, greičiausiai jis, nugirdęs tavo ir tos moters pokalbį, siūlė kankorėžį parduoti sendaikčių turguje ar kaip nors panašiai.

Nutilau ir giliai įkvėpiau. Buvau tokia pikta, kad bijojau, jog neatsikvėpusi prikalbėsiu bjaurių dalykų, dėl kurių vėliau teks gailėtis.

– Tai tu netiki manimi?

– Ne, netikiu.

– Kodėl?

– Todėl, kad esi linkusi išsigalvoti labai daug dalykų.

– Tai ką aš dar išsigalvojau?

– Savo ligą. Žmonės nepraguli pusmetį lovoje skųsdamiesi, kad jiems silpna ir svaigsta galva, nors medikai ir neatranda jokių objektyvių priežasčių. Žmonės tiesiog gyvena. O tie, kurie nori, kad jais kas nors su meile pasirūpintų, susigalvoja ligas ir patys jomis įtiki.

Taip, Pauliau Saulėgraža, aš labai norėčiau susigalvoti sau ligą.

– Visi gydytojai, ligoninės, vaistai, akupunktūros seansai, organizmo valymas ir molio dietos tik tam, kad manimi kas nors pasirūpintų? Kodėl tada taip stengiausi pasveikti? Net jei būčiau norėjusi rūpesčio, tikrai nebūčiau kreipusis į tave. Tau apskritai turėtų būti uždrausta groti, nes net savo muzikai nesugebi būti jautrus. Dėl to ir groji blogai!

Buvau tikra, kad paskutinioji frazė yra per šiurkšti. Buvau tikra ir tuo, kad tai nebuvo tiesa, o tik atsakas į tai, jog Pauliui atrodė, kad išsigalvoju savo ligą. Taip pat buvau tikra, jog, lyginant su ligos pradžia, jaučiausi jau daug geriau ir gal nereikėtų visko taip dramatizuoti. Tačiau taip pat žinojau, kad kiekvienam tiek sergančiam, tiek atsigaunančiam po ligos žmogui skaudžiausias dalykas yra girdėti, kad gal jis vis dėlto neserga. Jei tik galėtum išsigalvoti ir vėliau pamiršti ligas, nesvarbu, turi jos ar ne savo medicininį kodą, reiškiantį oficialią diagnozę, gyvenimas būtų daug paprastesnis. Deja, kartais, net ir dedant visas pastangas, pamiršti ligą ir jos keliamus simptomus nėra lengva, nes ji niekaip neišeina iš galvos. Mano atveju – tiesiogiai iš galvos!

Viso to jam nepasakiau, nes mačiau, kad jį užgavo frazė apie nejautrumą muzikai. Tai buvo netiesa! Bet negi imsiu ir prisipažinsiu? Todėl stovėjome užsispyrę ir vis pikčiau vienas kitą įžeidinėjome, kol pavargome ir nutilome. Iš gretimo buto išlindo Saulėgražos kaimynas Nikolajus su lėkšte kotletų.

– Gal mėsytės nusiraminimui? – valiūkiškai nusišypsojo.

Be abejonės, kotletų atsisakėme, juk esame vegetarai ir tikrai neragausime šio agresiją ir egoizmą skatinančio patiekalo. Tuomet Nikolajus pasiūlė kotletą Vėtrai, ir kol ji godžiai rijo, Saulėgraža pareiškė, kad į Analksnių botanikos sodą tikrai nevažiuos.

Grįžau namo. Kankorėžis tebestovėjo ant komodos, o aš mąsčiau, kodėl kartais prišnekame bjaurių dalykų mums brangiems žmonėms. Paulius nebuvo piktaširdis ar nejautrus, tiesiog, kaip ir jo šuo, turėjo kandumo, kuris mane skaudino. Žiūrėdama į kankorėžį vis dar pykau ant Pauliaus, kad paliko kapstytis mane vieną, ir apskritai šioje keistoje istorijoje jaučiausi neteisingai nuskriausta. Nedaug trūko, kad būčiau tą kankorėžį sutrypusi, tačiau pabūgau teisinės atsakomybės. Ir šiaip, tas kankorėžis buvo tiesiog gražus.

Likusią dienos dalį praleidau gailėdama savęs dėl mane ištikusios ligos, per kurią praradau tiek brangaus gyvenimo laiko, ir, žinoma, dėl kankorėžio, per kurį dabar jau nebegalėsiu ramiai vaikščioti miške, nes visos pasaulio eglės jį primins. Net ir visiškai pasveikusi, užmezgusi naujus, laimingus santykius, liksiu amžiams pažymėta šitos istorijos. Kai kada nors Kalėdų rytą mano mažas garbanotas vaikutis parodys Kalėdų žaisliuką – kankorėžį, visas giliai paslėptas skausmas vėl mane užlies, ir su niekuo negalėsiu juo pasidalinti. Ką gi daryti? Nieko. Regis, visi nutraukti santykiai turi savo kankorėžį, gilę ar bent sudžiūvusį ąžuolo lapą, kuriais taip lengvai neatsikratysi.

Visą dieną praleidau namuose žiūrėdama pro langą, rankose vartydama kankorėžį ir galvodama apie žmones ištinkančią įvairių formų neteisybę. Vakare sulaukiau žinutės iš Pauliaus, kad ryte dešimtą valandą jis bus prie manęs – galėsim nuvažiuoti į Botanikos sodą ir užregistruoti kankorėžį. Tądien pirmą kartą bent kiek šyptelėjau.

Rytą skrupulingai suvyniojau kankorėžį į skarą, paglosčiau jo gražiai išsiraičiusias rieves ir pagalvojau, kad visai nenoriu juo atsikratyti. Bet kelio atgal nebuvo, į šią istoriją jau įsitraukė mano kaimynas Leonas, Valerija, keistasis vyras, Paulius, jo kaimynas Nikolajus ir Vėtra, vienaip ar kitaip viską reikėjo užbaigti. Nusileidau į kiemą, kur aprūdijęs Pauliaus Saulėgražos automobilis jau laukė, kuprinę atsainiai numečiau ant galinės sėdynės, o pati atsisėdau į priekį, ant kelių, lyg didžiausią brangenybę, laikydama kankorėžį.

Važiavome tylėdami, nė nemėginome išsklaidyti niūriai rimtos atmosferos, apsimetėme, kad mus sieja tik keistoji pušies sėkla. Paulius per automobilio grotuvą paleido Čiurlionio „Miške“.

– Ką veiksi vėliau?

– Grosiu, – lyg savaime suprantamą dalyką atsakė Paulius. – O tu?

– Ruošiuos į darbą, poryt pradedu dirbti.

– Tai pasveikai?

– Ne visiškai, bet kažkaip integruotis į gyvenimą reikia.

Ir pati žinojau, kaip bergždžiai ir savigailiškai tai skamba, bet nieko negalėjau padaryti – man patiko gailėtis savęs ir sureikšminti nuolat ištinkančias nelaimes. Paulius atsiduso ir įsuko į Analksnių botanikos sodo stovėjimo aikštelę, o jo grotuvas kaip tik baigė groti paskutiniuosius „Miške“ akordus.

Nuėjome į Spygliuočių poskyrį, kur senoje sovietinėje laboratorijoje mūsų laukė šešios mėlynais chalatais apsirengusios moterys. Valerijos tarp jų nebuvo. Kilo lengvas sąmyšis, mus perspėjo, kad visos mokslinės darbuotojos labai užsiėmusios, tad tyrimo artimiausiomis dienomis atlikti nepavyks. Viktorija tiria Artimųjų Rytų pušų spyglių konsistenciją, Ala vykdo vietinių pušų sodinukų projektą, Miglė dar tik pradeda ir tokiems tyrimams turi per mažai kompetencijos, Aurelija galinti aprėpti tik kadagių genėjimo projektą, Sigita gilinasi į eglių pasėlius, o Morta be galo užsiėmusi komerciniu Botanikos sodo projektu – kalėdinių eglučių, kurios bus pardavinėjamos kitais metais, sodinimu. Ala užsiminė, kad kankorėžiai buvę Valerijos sritis, bet dabar ji perkelta į Bijūnų poskyrį ir niekuo padėti negali.

Užpildėme krūvą Botanikos sodo dokumentų ir išklausėme priekaištų dėl lengvabūdiško egzotinių sėklų eksportavimo, o tada sužinojome, kad tyrimo išvadų teks laukti nuo poros savaičių iki mėnesio, gal kelių. Beje, bendravimo atmosfera pamažu sušilo, visos šešios moterys kikeno ir flirtavo su Pauliumi Saulėgraža, juokavo, kad vyrui su tokia pavarde tiktų dirbti Analksnių botanikos sode. Paulius patikdavo moterims, tai pasimatydavo visuose susibūrimuose. Jis buvo žavus ir mokėjo flirtuoti, o dabar išsijuosęs gyrė prasmingą Spygliuočių poskyrio darbą ir tai stipriai suminkštino jo darbuotojų širdis.

Po dviejų savaičių man paskambino iš Botanikos sodo laidiniu telefonu ir pakvietė atvykti pasiimti išrašo su tyrimo rezultatais (pranešti juos telefonu buvo draudžiama, informacija – griežtai konfidenciali). Važiuodama jaudinausi ir kartojau Pauliui, kad labai tikiuosi, jog mūsų kankorėžis nėra kuo nors ypatingas. Kitaip mūsų lauks nemalonumai muitinėje ir didelė bauda, kurios tikrai neišmokėsime iš menininko stipendijos. Paulius mane ramino, tikindamas, kad nieko blogo neatsitiks, ragino įkvėpti ir pirmiausia sumažinti tariamų per minutę žodžių skaičių. Man patiko Pauliaus ramybė. Kad ir kiek nervų ląstelių jau buvo man sugadinęs, vis dėlto kritinėmis akimirkomis mokėjo mane nuraminti. Jo akių vokai vėl priminė šventųjų, jis netgi šyptelėjo.

Atvykus į Spygliuočių poskyrį, išrašą mums iškilmingai įteikė pati Valerija Kotlerytė. Dėl šio tyrimo ją sugrąžino dirbti į senąją vietą. Paaiškėjo, kad kankorėžis visai neypatingas – tai paprastasis Conis canabis, o lavos liekanos greičiausiai tėra išsilydęs asfaltas.

– Bet jūs teisingai padarėte, kad kreipėtės į mus – juk nusikaltimas būtų laikyti namuose į Raudonąją knygą įrašytą retenybę, – pabrėžė Valerija.

Paulius rimtai linktelėjo galva, nors mačiau, kad viduje jis juokėsi. Vidinis juokas persidavė man ir, atrodo, po ilgo laiko mums vėl pavyko juo pasidalinti – susijungęs jis skleidėsi ir plito po visą sodą, užkrėsdamas kiekvieną daigą, ūglį, medį ir ankstyvą žiedą, kol galiausiai visi Botanikos sodo darbuotojai – nuo laistytojo iki vedėjos – pradėjo šypsotis, prunkšti ir kikenti. Ar esate matę besijuokiantį visutėlį Botanikos sodą? Pabandykite įsivaizduoti, nes tai – tikra šio amžiaus retenybė. Bet taip nutinka, kai vienas kitam pagaliau atleidžia du ilgai ir skaudžiai pykęsi žmonės.

Išėjome iš Spygliuočių poskyrio, Paulius vienoje rankoje laikė išrašą, kitoje – kankorėžį. Nors ankstyvo pavasario rytas buvo vėsus, galėjai įtarti, kad dienos netrukus ims šilti.

– Sakiau, kad viskas bus gerai, – norėjo pasakyti, bet nepasakė Paulius. – Bet kokiu atveju, jis – tavo, – tarė ir padavė kankorėžį man.

Tą akimirką kažkas sublykčiojo, ir kankorėžis nušvito visomis septyniomis vaivorykštės spalvomis – mėlyna, raudona, oranžine, geltona, žalia, violetine, balta. Dabar kankorėžis atrodė kaip tauri vaivorykštė, tai kėlė keistą sumišimą, o kartu – didelę viltį.

– Matei?

– Mačiau.

Paulius pasiūlė parvežti mane namo, aš sutikau, o kankorėžis ir išrašas nerūpestingai nukeliavo ant galinės automobilio sėdynės.

– Norėčiau kaip nors padėkoti, – nedrąsiai pasakiau. – Kad ir kiek man kainavo istorija su kankorėžiu ir pažintis su tavimi, aš vis dėlto pradėjau sveikti. Reikėjo eiti į pasimatymus, vykti į Gardiną, gaminti vakarienes, bastytis naktimis – ir va, dabar jaučiuosi daug geriau.

– Tai pritari, kad liga buvo tik tavo galvoje?

– Nepritariu, bet sutinku, kad tave sutikusi pradėjau daugiau judėti, o tai pasitarnavo mano vestibiuliariniam aparatui.

Paulius atsiduso, nes iš patirties žinojo – kad ir ką pasakys, niekada su juo nesutiksiu. Aš taip pat žinojau, kad niekada nebūsiu visiškai teisi. Išvykome iš Analksnių botanikos sodo besidalindami tuo šiltu vidiniu kikenimu ir vildamiesi, kad greičiausiai dar susitiksime.

Nežinojome tik vieno – kaip pagaliau baigsis mūsų istorija ir kodėl mudu sieja šis nenutrūkstantis, įdomus ir kartu erzinantis ryšys. Jo paslaptį įminė turbūt tik kankorėžis, besiridinėjantis ant galinės automobilio sėdynės. Jo šerdyje slypėjo išmintis, kurios mes – vis daužydamiesi vienas į kitą – niekaip negalėjome rasti. Kankorėžis žinojo viską ir net šiek tiek tuo didžiavosi, kuo geriausiai suprasdamas, kad kai kurios santykių paslaptys mums kol kas visai neįkandamos. O jis tiesiog žinojo. Kaip žinojo ir tai, kad visa jo egzotinės kilmės tyrimų istorija tebuvo gudrus Valerijos Kotlerytės planas, padėjęs jai grįžti į Spygliuočių poskyrį.

Jerzy Kwiatkowski. Poetė, kuri randa žodį

1997 m. Nr. 1 / Eilėraštis, kuriuo Wisława Szymborska debiutavo, vadinosi „Ieškau žodžio“. Šiandien šitą formulę jau galima kritiškai keisti. Szymborska yra poetė, kuri suranda žodžius.

Mantas Balakauskas: „Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį“

Apie kūrybinius procesus, oro pilių statymą, tuštumą ir kitas (ne)apčiuopiamas būsenas – Linos Simutytės pokalbis su M. Balakausku.

Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena

2001 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė / Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universitete Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.

Stefan Zweig. Dickensas

2009 m. Nr. 11 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Po „Vilniaus pokerio“: Ričardas Gavelis „Metuose“

2020 10 31 / Skaitydami „Metuose“ jo publikuotus tekstus arba publikacijas, skirtas Ričardo Gavelio kūrybai, pastebėtume svarbią ypatybę – jie skelbiami jau po „Vilniaus pokerio“, nuo 1996-ųjų, taigi po su šio romano pasirodymu pasirodžiusių batalijų.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Thom Stearns Eliot. Yeats

1994 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Skelbiama airių rašytojo Williamo Butlerio Yeatso pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.

Dalia Staponkutė. Lik su manim

2020 m. Nr. 10 / Antigonė darbo Kipre išties nerado, nebe tie laikai, ir veždama ją į oro uostą vis dar bandžiau įkalbėti pasilikti. Sakiau, galime važiuoti į Lietuvą, jei nori. Į Lietuvą? Pažiūrėjo ji išpūtusi akis.

Andrius Jakučiūnas. Smagieji literatūros tyrimai: kas yra knyga?

Dažnai diskutuojame apie knygas, kalbame apie skaitymo skatinimą ir literatūros sklaidą, piktinamės, kad knygos ir jų kūrėjai nesulaukia, kaip manome, visuomenėje deramos pagarbos. Tačiau ar dažnai susimąstome, kokiu būdu suvokiame knygą?

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.