literatūros žurnalas

Andrius Jakučiūnas. Kurmių problema, arba Doras žmogus

2023 m. Nr. 1

Apsakymas

 

Jis atvažiavo į sodą trumpam, tenorėjo jį apeiti, žvelgdamas į vaikystės peizažą surūkyti kelias cigaretes ir vėlesniu autobusu grįžti atgal į miestą. Naujieji savininkai, su kuriais jau sukirsta rankomis, ruošėsi radikaliai viską pertvarkyti, tad tai paskutinė proga prisiliesti prie buvusio pasaulio, kuris vis tolo, o mirus močiutei – tapo prarastas.

Įsiterpusios į ankstyvo pavasario pilkumą kiurksojo lūšnos išbangavusiais ir pažalėjusiais šiferio stogais, pažeme draikėsi laužų dūmai, juose vis makabriškai atsidengdavo iš miško sausuolių sukalti šiltnamių grebėstai ir obelų šakos, pakibusios viršum šiemet neįtikėtinai gausių kurmiarausių. Kaimynai buvo jau kažką pasėję ir apdengę dvi lysves polietilenu, keistai išsiriesdamos jos krypo link upelio, šiuo metų laiku beveik nematomo, ir žvelgdamas pro dūmus galėjai pamanyti, kad tai kolosalaus priešistorinio gyvūno, kurio kūną atstojo pakrypęs sandėliukas, sparnas.

Vėjo šuoras stumtelėjo ant vonelės (tos pačios, kurioje vaikystėje maudydavo jį su sese) krašto stovėjusią muilinę su ūkišku muilu. Silpnai tarkštelėjusi, tarytum kas nors jos viduje arba pačiame muile būtų lūžę, ši įčiuožė į vandenį ir nuplaukė palikdama už savęs – jis užmiršo žodį, nusakantį lėktuvų danguje braukiamas linijas – prasiskleidžiančius dryžius.

Pastovėjęs gėlyne, kuriame stirksojo neišrauti pernykščių gėlių stagarai ir vienišas kastuvas, rodos, įaugęs į žemę, patraukė tiesiai per lauką link obelų – po žiemos pajuodusių, dar nerodančių gyvybės ženklų. Palei jas ant žemės rangėsi juodi vandentiekio vamzdžiai, paramstyti nuo rūdžių bei samanų dėmėtomis plytomis, už jų – serbentų ir agrastų krūmų juosta. Dar toliau, ties lauko tupykla, kažkodėl išvilktos į lauką stovėjo kelios spintelės. Išsiklaipiusios nuo drėgmės, paviršių apdaila atplyšusi ir užsiraičiusi kaip per ilgi nagai, plokštės sutežusios – į jas kaip į dirvą galėjai įbesti pirštą.

Stalčiuose tebebuvo daiktų iš sunkiai atmenamos praeities: šampūnų buteliukų, instrukcijų, kenkėjams naikinti skirto žibalo ir cigarečių „Prima“. Pačiame dugne, užverstas lėkščių ir puodelių duženomis, žvilgančiomis dulkėtais aukso kraštukais, gulėjo puodas, kuriame močiutė spirgindavo nuo bulvių surankiotus kolorado vabalus, – įjuodęs, pasidengęs stora degėsių pluta.

Vėjas plūstelėjo dūmus ir vaizdas tapo neryškus, drumzlinas, panašus į tą, kokį regėdavai žvelgdamas lauk pro murziną ir pageltusį šiltnamio polietileną. Net namelis, kiurksąs sodo pakrašty, atrodė praradęs spalvą, iš geltono virtęs murzinai pilku, kad prisiderintų prie pajuodusios, vietomis žalstelėjusios šiferio pilkumos; netaisyklingų proporcijų, apkalinėtas nevienodo ilgio, storio ir įvairiai frezuotomis lentomis, kokių tik galėjai gauti sovietmečiu, su didžiuliu vapsvalizdžiu, išaugusiu verandoje po stogeliu ir, kaip rodėsi, mintančiu jo syvais. Šis taip pat buvo žalsvai juodas, apsinešęs nuo stogo šiferio tirpsmo vandenų plukdomais maurais.

Pasiekęs vandens kolonėlę, kaip slibino galva išlindusią iš agrastų, pro atliekų duobę ir avietyną priartėjo prie verandėlės, prisišliejusios prie namo. Pro jos skylėtas sienas, iš vidaus apkalinėtas statybiniu kartonu, daug kur išplyšusiu, į lauką kišosi kastuvų kotai ir armatūros virbai, jie buvo apibirę asbesto dulkėmis ir apraizgyti suakmenėjusių gebenių stiebų. Pro apmūsijusius stiklus kaip fantastinių būtybių falai švietėsi ant palangių sustatytos dekoratyvinės žvakės.

Jis susirado po laiptais raktą, atsirakino duris (tai buvo jų senojo buto durys, aptrauktos dermantinu, tik kažkodėl įstatytos atvirkščiai) ir įėjo į vidų. Šiek tiek atitraukęs kėdę nuo sienos, kad galva nebraukytų paveikslo, atsisėdo prie stalo. Apžiūrėjo lemputę, įdžiūvusią į lizdą ir apgultą tirštu kaip gyvūno kailiukas dulkių luobu. Prakrapščius jį pirštu, pasimatė stiklo ir metalo konstrukcija (vaikystėje sakydavo – lemputės „ragai“), ant kurios kadaravo pajuodusio volframo garbanos. Tuomet dėmesys nukrypo į nedidelį taškuotą arbatinuką ant stalo su keliom negyvom vapsvom dugne. Atsargiai paėmė jį į rankas, priglaudė lūpas prie snapelio ir nestipriai, taip, kad vabzdžiai neišsiskraidytų, papūtė. Vapsvų chitininiai kiautai ėmė čiuožinėti sienelėmis ir suktis, lyg pašėlusiame šokyje vartydamiesi ir daužydamiesi vienas į kitą. Ir visa tai skleidė medžių šlamėjimą labiausiai primenantį garsą.

Tuo metu kažkas sukrebždėjo. Jis staigiai atsisuko į duris, kurių įeidamas tinkamai neuždarė, ir išvydo kurmį. Persivertęs per slenkstį, šis stebėtinai mitriai (kaip, jis manė, nebūdinga kurmiams) nukurnėjo link sofos, užsikabarojo ant jos, tuomet žmogiškai pasistiebęs padėjo letenėles ant stalo krašto ir makaluodamas galinėmis kojomis, lyg greitintųsi, perkėlė savo kūną ant stalo plokštumos.

Atleiskit, ponaiti, – pasakė su įtartinu pasipuikavimu, lyg ne teisintųsi, o girtųsi. – Matote, esu gana nerangus.

Nesumojęs, ką jam atsakyti, jis instinktyviai suėmė arbatinuką už snapelio ir šiek tiek pastūmė į šalį.

Oi, tik nesirūpinkit… nesivarginkit… – subruzdo anas. – Aš čia neilgam. Galvojau, gal labai nesutrukdysiu… neįkyrėsiu… nebūsiu, kaip čia geriau pasakius, akiplėša, jei trumpam užsuksiu ir tamstelę užkalbinsiu… pakalbinsiu…

Kalbėdamas jis raivėsi ir buvo panašus į senuką, tik labai mažą.

Aš čia, matot, ne šiaip sau, o su klausimu. Dėl jūsų močiutės… senelės… Senokai jau nebuvo atvykusi į sodą. O jau… ėėė… pavasaris! Laikas kasti žemę, sėti pupelytes ir pomidoriukus… Sakau, paklausiu, gal kas atsitiko?

Ne, ne, viskas gerai, – mintis, kad močiutė niekada čia nebeatvažiuos, nes pūva karste, jam ir pačiam vis dar buvo nesuvokiama, todėl iš esmės jis nemelavo: – Žinokit, močiutė jau ruošiasi. Tik ir kalba apie sodą.

Tai ačiū ponaičiui už geras žinias! Lauksime, taip sakant, su nekantrumėliu. Be tamstos senelės, mes čia, jei taip galima išsireikšti, kaip be rankų.

Tuo metu tolumoje, brėždamas danguje liniją, praskriejo lėktuvas, gana žemai, atrodė, kad jis kaip bobslėjaus rogės trasa lekia lango trūkio linija, o tai brėžė ir dar vieną neryškią, besiužetę minties liniją tarp kolektyvinių sodų ir kažkokio olimpinio stadiono, kaip vapsvalizdis ant namo pakibusio viršum blyškumos, tokia esančios, jam nespėjus įsivaizduoti, kas ten galėtų būti. Nors lėktuvo garso praktiškai nesigirdėjo, pro vibracijos suvirpintų lentų tarpus iš palėpės ant žemės pabiro sudžiūvusios vapsvos.

Atleiskit, užsigalvojau. Tai yra užsižiūrėjau į lėktuvą, – pasakė jis, kai lėktuvas blykstelėjo sparnu ir dingo už lango rėmo. Už nugaros sujudėjo ir ėmė siūbuoti paveikslas – matyt, bus jį užkliudęs.

Atsargiai, atsargiai! – sukruto kurmis. – Tik nesugadinkite paveikslo! Čiagi jūsų mamytės jaunystės kūrinys! O jeigu jis nukristų ir – bum! – sudužtų?! Arba pagalvokit, kas būtų, jei netyčia stipriau brūkštelėtumėt?! Seniai manau, kad stalui su kėdėmis ir foteliui čia ne vieta. Bet kada kas nors prisėdęs gali jį užkliudyti… suniokoti…

Jiedu vienu sykiu sužiuro į paveikslą. Jame buvo vaizduojamas rudenėjantis miškas, tolstąs link horizonto ir nepastebimai persiliejąs su skaisčia, vos švytinčia dangaus vaiskuma, beje, visiškai atsitiktinai išryškėjusia nuo drėgmės išblukus debesims (kai jis buvo mažas, šie dar „plaukė“ ir atrodė „rūstūs“) ir tarytum besiliejančia iš skylės, pro kurią stirksojo vinis. Dažai, ypač apatinėje paveikslo dalyje, kurią užėmė miškas, buvo atsikneibę ir pasišiaušę grubiom šerpetom, galėjai pamanyti, kad tapdamas faktūriškas (ir, turint galvoje ant drobės pradėjusias želti tikras samanas bei grybus, gamtiškas) tas „miškas“ savarankiškai veržiasi iš kultūros į natūrą. Vienaip ar kitaip, atšiaurios sąlygos bus išėjusios tam paveikslui į naudą: įdiržęs, susigarankščiavęs ir apskretęs nešvarumais, pasidengęs žalėsiu jis buvo įtikinamesnis ir natūralesnis nei tada, kai mama jį nutapė.

Jūsų mamytė jaunystėje puikiai piešė (nors, žinoma, gerai, kad netęsė savo kaip dailininkės karjeros – tai ne moterų darbas). Man patinka ir jos „gėlės“ kambaryje už spintos, kurių apačią jau pradūrė durelių rankena, ir tas pernelyg nuvertintas nartumotas, – šį žodį jis tarė lygiai taip pat, kaip močiutė, – kuriuo uždengta virtuvinės spintelės skylė. Tačiau šitas paveikslas, – mostelėjo į peizažą, – tiesiog genialus. Tik pažiūrėkit, ponaiti, kokie toliai! Koks gelmės pajautimas! Atrodo, kad mus persmelkia ir pakeičia kažkas, kas ateina iš jo vidaus ir kam patirti nereikia akių… – čia jam klausantis kurmio dingtelėjo, kad jie šiaip jau pusakliai. – Argi jūs, ponaiti, to nepastebėjote?

Žiūrėdamas į jį įsivaizduodavau save lėktuve.

Peizažas yra daugiau nei vaizdas, kurį mes matome būdami pakilę… teisingai, iš lėktuvo… – dievaži, buvo keistoka visa tai girdėti iš kurmio. – Jis – tarytum viena didžiulė akis, stebinti mus per tai, kad jos neapibrėžiamybę ir begalinumą suvokiame kaip pastangą fokusuoti, iš esmės kaip vaizdą… Galima sakyt, peizažu mes žiūrime į save ir matome jame save labiau išbaigtus nei, pavyzdžiui, veidrodyje. Todėl esant aukštai, ant kalno ar, kaip jūs sakėte, lėktuve, – kurmio balsas tapo pakylėtas, kone pompastiškas, – neįmanoma mintimis nusileisti žemyn, į kokį nors nameliūkštį, iš viršaus atrodantį kaip mažytis taškelis, ir atlikti jame kokią nors mažą nešvankybę.

Nes jūs matote dangų, – užbaigė kurmis, reikšmingai dėbtelėdamas į savo pirštus, kuriais buvo įsikibęs į stalo kraštą kaip paukštis į medžio šaką, – tai yra save.

Man sunku mąstyti apie peizažą. Prieš jums ateinant galvojau apie lempučių dulkes.

Dulkes reikia valyti, – jo burna tapo neapibrėžiamos formos kaip direktoriaus pavaduotojos, kai ši rėkdavo ant moksleivių, – o ne apie jas galvoti. Kodėl senelė viską turi daryti už jus, nors ponaitis nebe toks ir jauniklis, ar ne… ėėė… dvidešimt vieneri bus?! Nejaugi ponaitis mano… galvoja… kad sodas – tiktai tam, kad nušvilpęs raktus atsibastytum šičia naktį su merga?

Jam nukaito skruostai – tai štai kas tąsyk krebždėjo po sofa! O manė – pelės.

Man atrodo, ponaiti, kad jūs per seniai gavote diržo.

Niekada, – pasakė jis. – Bet aš neprieštaraučiau. Man patiktų, jei mane kas nors priluptų.

Drįsčiau manyti, kad tai įžūlu, bet apskritai jūs mąstote teisingai – jūs turėtumėte norėti gauti į kailį už savo išsidirbinėjimus. Jūsų paties, ponaiti, labui. Dėl tamstos ateities. Jūsų reikia Tėvynei, jūsų reikia šiam žemės lopinėliui. O jūs visaip vengiate pareigų. Gerai, kad dar nenuklydote pas sliekus…

Bet kuo blogi sliekai? – štai ko norėjo jo paklausti, tik neišdrįso.

Jie rangosi žemėje, – sušnabždėjo kurmis ir susiėmė už galvos.

Ir vėl jam pristigo žodžių paklausti, kas čia negerai – ar rangytis, ar tai daryti žemėje.

Žemę reikia rausti, o ne joje rangytis, – paaiškino kurmis. – Kas gi bus, jei kiekvienas pradės elgtis savaip?

Bet jie – kita rūšis.

Biologija yra vienas dalykas, o gyvenimas – kitas, – mįslingai tarė kurmis, – matyt, tu dar per mažas. Kai paaugsi, pats suprasi, kaip blogai, užuot paprastai rausus, yra rangytis.

Jo akys degė ir atrodė, kad savo įkarštyje jis pradėjo matyti. Tada palinko link jo ir lyg didžiausią paslaptį iššvokštė:

Jei jus vaikystėje būtų mušę, jūs taip negalvotumėt.

Nuo jo tvokstelėjo drėgnos žemės, pūvančių žolių, medienos, sumišusios su grybais, kvapas, labai panašus į tą, kokį skleidė paveikslas. Lauko šviesa, nusidabrinusi klijuotę, išryškino randą, kuriuo buvo pažymėtas jo kūnas nuo pažasties iki maždaug pilvo apačios.

Jūs, ponaiti, turbūt žinot, kad kurmių būna dviejų rūšių? Vieni – tokie kaip aš, patikimi… atsidavę… kiti – kurmiai, kurie… hmm… tik apsimeta dori. O iš tikrųjų jie nori kenkti. Jie dieną ir naktį, naktį ir dieną galvoja… nerimsta… rezga, ką čia išknisus, ar išvertus, ar surijus…

Bet ponas kur…

Prieštarauti buvo beprasmiška.

Doras kurmis niekada neknisa augalų šaknų. Pagalvokit, kaip turėjo jaustis jūsų močiutė, išvydusi, kad jos mylimi… brangiausi… pomidorai, jos agurkėliai ir pupelytės – viskas išvartyta, tik ant stiebo pliko… kelios daržovės… sukritusios… liko…

Akivaizdžiai norėdamas padaryti įspūdį, jis keistai ištempė galvą į priekį ištiesindamas pečius ir sušnypštė:

Jeigu galėčiau, aš tuos bloguosius kurmius pats savo rankom… pasmaugčiau… sukapočiau… gražiai ketvirčiuočiau… Jiems ne vieta tarp tikrų kurmių! Tai kurmiai, kurie turi sliekų sielas ir nori rangytis… kenkti… Taigi nieko nuostabaus, – tęsė jis, mėgaudamasis tuo, kad jo žodžiai paliko jam įspūdį, – kad tavo močiutė su jais kovėsi… norėjo sunaikinti bjaurybes, siurbusius kraują iš jos mylimo sodo… Jie netinkami ne tik kaip kurmiai – jiems toli ir iki slieko, voverės…

Neapykantos aistra suteikė jam gyvybės ar net, jei taip galima sakyti, žmogiškumo.

Aš padėjau tavo močiutei kovoje su tais kenkėjais – kad tik jie greičiau nustiptų ir nebegadintų sodo! Tai jūsų, – pasitaisė prisiminęs, kad nedera būti familiariam, – senelė man atvėrė akis, anksčiau nemačiusias… nesupratusias… kaip blogai yra kurmis… Na, o tai, kad ji mane kliudė savo kastuvu, – jis pažvelgė į savo randą kone iškilmingai, ir tai rodė, kad jis nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, – tėra… kaip čia geriau pasakius… neišvengiami nuostoliai… Kas nekariauja, tas nelaimi… Iš kur jūsų senelei žinoti, kad aš – ne su kurmiais?! Kad neknisu jos mylimo sodo ir jei tik į mano rankas, – jis įtempė pirštus, – papultų koks kurmis, vienas iš tų nevidonų, kurie kėsinasi į jūsų senelės gyvenamąją, netgi pasakyčiau, gyvybinę erdvę, aš jį, kaip minėjau, nedvejodamas sunaikinčiau… utilizuočiau…

Apvalainose akyse, kurios abi atrodė pakabintos ant nosies kaip akiniai, tviskėjo bukas, beveik kūniškas pasimėgavimas, tyra neapykantos laimė, ne fizinė, bet turinti išvemto ir išdžiūvusio alaus kvapą.

Jeigu jūsų senelė… jūsų mylima močiutė… pasiryžtų… iškeltų uždavinį… visiems laikams atsikratyti tų nevidonų, kuriuos apakino pati aukštesnioji jėga… Dievas… – kišdamas lūpas vis arčiau ausies šnypštė jis, – tai toks būdas yra. Ir aš galiu jį jai… jums… atskleisti… Jiems reikia dujų! Niekas geriau nenaikina kurmių kaip dujos! Ir nors dabar tai nelegalu, draudimus lengva apeiti. Žarnelę ant automobilio išmetimo vamzdžio šmaukšt, kitą galą į kurmio urvelį – kyšt, motorėlis – vrum vrum, ir – tirlimpopo tralialialia. Nė kavutės nespėsit išgerti…

Jeigu jūsų močiutei, ponaiti, pavyktų išnuodyti tuos gyvates, jai liktų visos grambuolių ir kurklių lervos. Visi gardūs sliekai. Visos sultingos šaknelės. Ji galėtų susirinkti pačius geriausius žemės grumstelius…

Kai sodas atvažiuos į jūsų mamytę…. tiksliau, kai ponas Butkauskas atvažiuos į jūsų mamytę… – įsiaistrinęs jis, rodos, vis mažiau paisė, ką sako. – Oi, atsiprašau, kai ponas Butkauskas atveš jūsų mamytę į sodą…

Jeigu jūsų senelei reikės… aš gerai pažįstu visus urvelius… landas… užkaborius… Žinau, kur įkišti, kur paleisti… Visi šetuonai, – jis pavartojo bobutės senamadišką žodį, – bus negyvi.

Tikėdamasis pertraukti monologą, jis čiupo arbatinuką ir stipriai papūtė į snapelį, bet vietoj švelnaus šiurėjimo, kokio jis laukė, pasigirdo klaksintis ir melancholiškai ištęstas purpimas, primenantis stiprėjantį pirdulį. Taškai ant arbatinuko išsiliejo į beformes dėmes, panašias į gleives, kokiomis prieš suanglėdami virsdavo kolorado vabalai.

Ir dar toks vienas dalykas dalykėlis, – tarė kurmis po gana nejaukios ir ilgokai užsitęsusios pauzės, per kurią spėjo nusiropšti nuo stalo, nukurnėti prie durų ir kažką sugraibyti kitapus slenksčio. – Gal ponaičiui nebūtų sunku… Tokios gražutėlės… skanutėlės… negalėjau praeiti, taip sakant, pro šalį. Pagalvojau, tegul ir jūsų senelė krimsteli gardėsėlio… pasidžiaugia… Būčiau dėkingas, jei jai nuneštumėte… – jis ištiesė ranką ir atgniaužė saują, kurioje vangiai krutėjo balkšvi gleivėti padarai. Tai buvo lervos.

Arba jeigu reikėtų perstumti tą stalą su foteliais, kad nebraižytų paveikslo… jei jūsų brangiajai senelei prireiktų pagalbos, aš visada pasiruošęs… Net ir naktį prikeltas atskubėsiu… atkurnėsiu…

Būtinai jai pasakysiu, – smogęs graudulys užspaudė gerklę. – Neabejoju, kad močiutė apsvarstys jūsų pasiūlymą.

Džonatanas Livingstonas, – linktelėjo galva kurmis ir, matyt, jau nutuokdamas, kad jį nustebins tas vardas, pridūrė: – Žinote, mano tėvai svajojo apie laisvę. Anais laikais šiek tiek jos buvo knygose.

Jis išbėrė lervas priešais jį ant žemės ir atsistojo ant dviejų kojų.

Neabejokite, – nusilenkė atsisveikindamas, – aš esu doras… žmogus.

Alina Orlova: „Stebuklo pažadas pildosi, bet kitaip, nei tikėjausi“

2023 m. Nr. 4 / Dainų autorę ir atlikėją Aliną Orlovą kalbina Andrius Jakučiūnas / Dainų kūrėja – bet šiek tiek ir poetė, „dainė“ – Alina Orlova (g. 1988) pripažįsta: viskas prasidėjo nuo literatūros ir knygų. Kodėl ji iki šiol įdainuoja poeziją…

Valdas Papievis: Sraigių raumenėliai ir la condition humaine

2022 m. Nr. 11 / Rašytoją Valdą Papievį kalbina Andrius Jakučiūnas / Su rašytoju, stiliaus ir ėjimo virtuozu, laisvo oro ir vyno direktoriumi Valdu Papieviu kalbėjomės būdami geografiškai atskirti, vienas Vilniuje, kitas – Paryžiuje, slegiami buvusių…

Andrius Jakučiūnas: „Neįmanoma numatyti nei literatūros, nei kelionės“

2021 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Andrių Jakučiūną kalbina Saulius Vasiliauskas / Vieni Andrių Jakučiūną žino kaip ironišką visuomenės kritiką ir publicistą, kiti – kaip originalių grožinių kūrinių autorių, treti su juo gali tiesiog prasilenkti atokiausiais keliais…

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Andrius Jakučiūnas. Smagieji literatūros tyrimai: kas yra knyga?

Dažnai diskutuojame apie knygas, kalbame apie skaitymo skatinimą ir literatūros sklaidą, piktinamės, kad knygos ir jų kūrėjai nesulaukia, kaip manome, visuomenėje deramos pagarbos. Tačiau ar dažnai susimąstome, kokiu būdu suvokiame knygą?

Aušra Kaziliūnaitė: „Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“

2020 m. Nr. 7 / Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja…

Andrius Jakučiūnas. Ką mes nužudėme

2020 m. Nr. 2 / Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko…

Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.

Aleksandra Fominaitė: „Pogrindis egzistuoja visur ir visada“

2019 m. Nr. 8–9 / Rašytoją, vertėją Aleksandrą Fominaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Kadangi literatūros žurnale ir taip nemažai prirašyta apie literatūrą, labiau norėčiau kalbinti Tave kaip individą, stebintį kontrkultūros procesus…

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis

2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –