literatūros žurnalas

Danielius Mušinskas. Fasadai ir skeveldros

2019 m. Nr. 5–6

Pragaištingas angelas

Tankiu žingsniu jis skuba šaligatviu, atrodo, nė vieno nemato. Ir jo niekas nemato – tokio mažo ir pilko. Liūdna, žinoma. Bet niekas neverkia. Visi žingsniuoja pro šalį, kas galvą aukštai iškėlęs, kas šiaip. Niekas nei labas nesako, nei sudie. Galbūt niekas jo čia nė nepažįsta. Ar maža tokių, kurie neturi nė vieno pažįstamo. Tačiau ir dėl to jis nesijaudina. Net palengva šypsosi. Pats sau šypsosi ir dar tankiau mina šaligatvį.

Paskui pasuka šonan ir lipa į antrą aukštą. Lipa irgi juokingai – vis pasišokinėdamas lyg maža kengūrėlė. Jis ir pats nežino, kad yra panašus į kengūrėlę – niekada tokio gyvio nematė. Užlipęs atsirakina duris ir šmurkšteli pro jas. Dabar jau atsikvepia pilna burna, atsisėda prie stalo ir sklaido popierius. Tų popierių daug, bet jie sudėlioti tvarkingai į atskiras krūvas. Jis ima nuo viršaus iš pirmos krūvos, pavarto, perskaito kelis sakinius, šypsodamasis žvelgia pro langą. Paskui staiga meta popieriaus lapą ant stalo krašto. Taip pradeda augti nauja šūsnis, ji greitai stiebias aukštyn.

Po valandos pro langą įlenda saulės spindulys. Toks įkyrus, vis taikosi į akis. Tenka su kėde trauktis šonan. Bet tas spindulys plečiasi, didėja, užkariauja visą stalą. Tada jis atsistoja, užtraukia užuolaidą, gėrisi jos raštais.

Ta užuolaida čia kabo daugybę metų, ir dar joks saulės spindulys jos neįveikė. Nepasidžiaugti tokia užuolaida negalima, ranka pati švelniai ją glosto.

Sučirškia telefonas, ir jis atsiliepia – redakcija klauso. Atsiprašau, sako po minutės, jūs ne ten pataikėt. Ragelyje palei ausį ilgai pypsi.

Štai ir sutirpo pirma popierių krūva, visa ji persikraustė ant stalo krašto. Jis atsilošia kėdėj, išpučia krūtinę. Nė vieno, sako jis, nė vieno tinkamo. Jis tingiai šypsosi ir mieguistu žvilgsniu varsto prasikaltusius popierius. Nekyla ranka jų naikinti, bet ir gailėtis nėra ko. Jis nepažįsta nė vieno žmogelio, rašiusio į tuos lapus. Paprasčiausiai jų nėra, ir tiek. Jie neegzistuoja.

Užsidega cigaretę ir patenkintas išpučia dūmus prieš save. Tie dūmai raitosi spiralėmis ir siūbuodami plaukia užuolaidos link. Gal nori ištrūkti lauk? Ne, nepavyks, – jis mojuoja rankomis, sklaido dūmus po visą kambarį. Paskui prisitraukia arčiau antrą popierių krūvą ir skaito: „Išdidus, puikybėn pasikėlęs žmogus, pajutęs nors menką, trumpalaikę valdžią, dangaus akivaizdoje suvaidina tokį neįtikėtiną spektaklį, kad net angelai apsipila ašaromis.“ Ranka jau tiesiasi į stalo kraštą, bet akimirkai sustingsta ir vėl sugrįžta. Puikybėn pasikėlęs žmogus, sako jis, ir šypsosi. Nepažįstu nė vieno tokio, pasikėlusio puikybėn.

Jis paima telefono ragelį, renka numerį. Girdi, kaip už sienos ilgai ir garsiai čirškia, paskui sutrinksi skubūs žingsniai, ir uždusęs balsas atsiliepia. Užeikit, sako jis. Po minutės priešais stovi aukštas išbalęs vaikinas. Jis žiūri tam vaikinui į akis ir šypsosi. Kaip galima išaugti tokiam dideliam? Verčiau susitrumpintų kojas. Jis šypsosi, bet akys užkliūva už vaikino rankų, ir jis mato, kaip tos rankos dreba. Ar esu kada taip drebėjęs, stengiasi prisiminti.

Praskleidžia šiek tiek užuolaidą, saulės spindulys nubėga iki vaikino, įsiremia į siaurą, įdubusią krūtinę. Vaikino rankos ima trinti viena kitą, paskui pasislepia už nugaros. Jis iš lėto atkiša popieriaus lapą, mato, kaip sukruta plonos pamėlusios lūpos, jis šypsosi ir žiūri vaikinui į veidą. Ar matei kada puikybėn pasikėlusį žmogų, klausia jis, o tuos verkiančius angelus irgi matei? Žvilgsniu jis dar sykį išmatuoja vaikiną, mosteli ranka ir laukia, kol užsivers durys. Paskui mikliai pašoka iš kėdės, atsistoja ton vieton, kur ką tik stypsojo tas ilgšis, ir pasistiebia ant pirštų galų. Per petį žiūri į savo šešėlį, nusidriekusį iki durų. Šiek tiek paplasnoja alkūnėmis. Gal ir angelas, sako jis, bet jau tikrai nesiruošiu pravirkti.

Vakarop stebisi, kad ant stalo krašto išaugo toks didelis status kalnas. Jam patinka žiūrėti į tą kalną, į kurį niekas kitas neužlips. Viršutiniai to kalno lapai virpa ir mirguliuoja, tarsi juos būtų nuklojęs ledas ir sniegas. Jis pasitrina delnu akis, vėl įtraukia pilną krūtinę oro, susiieško kišenėj raktus, užrakina kambarį. Laiptais leidžiasi pasišokinėdamas, tankiu žingsniu mina šaligatvį, įsimaišo tarp praeivių, dar sekundė – ir daugiau jo niekas nematys. Iš tikrųjų jo niekas nebemato – pragaištingo angelo, skrendančio palei pilkas, sutrūkinėjusias šaligatvio plytas.

 



Nematomi žmonės

Jeigu galėtum visas savo dienas susikrauti maišan, užsimesti ant pečių ir išsinešti kur akys mato – ar eitum? Ar bėgtum iš to devyniaaukščio gremėzdo miesto pakrašty? Eitum eitum, – girdi balsą, neatpažįsti, kieno tas balsas, negi jau tokiu nusilpusiu balsu šnekiesi pats su savim. Gal jau spėjai nugyventi vieną savo gyvenimą, o prieš akis dar kitas? Ne, nelaukia joks kitas gyvenimas, tik to paties tęsinys, tačiau maišas jau guli kertėj ir ragina – imk mane, nešk iš čia.

Kur tu nori pabėgti – savo šaly gyveni, laisvoj šaly, stebuklų. Ar atmeni pirmą pabėgimą? Sumigdė vaikų daržely, akis užspaudė, kad nė vienas neatsimerktumėt, o tu atsikėlei iš nekenčiamos lovelės, basas ir vienmarškinis nusileidai laiptais į kiemą ir pasileidai neatsigręždamas – tolyn į ūžiančias gatves, į viliojančius svetimus kiemus. Po trijų valandų surado tave glostinėjantį suvargusį šunytį, meiliai besišnekantį, – šunelio akis ir dabar atsimeni, o tave stvėrė į kietą glėbį, parlakino atgal ir pririšo virve prie stalo, kad nuo jo daugiau trijų žingsnių nepasitrauktum. Tokie buvo pirmieji laisvės gurkšniai, ir juos išgėrei iki dugno.

Gal esi laisvės apsėstasis, laisvės, kurios ieškai ne savy, bet kažkur kitur – svetimam kieme, svetimam mieste, tolimoj šaly, o pagaliau – kitame pasaulyje. Tačiau kur jį tokį rasi – kitą pasaulį, tavo siela jau susitraukė, susigūžė kaip baikštus žvėriūkštis, o tu nori ją prižadinti ir paleisti laisvėn. Gal dar ir gali tas žvėriūkštis kartą kitą piktai suurgzti, bet siela išsiveržti į kitą pasaulį – niekaip. Per kelias dešimtis gyvenimo metų ji tapo tokia vienišė, kad nebetiki niekuo, net laisvės apžavais. Tik tas žvėriūkštis graužia kaulą savo kertėj, – netekęs jėgų, jis padeda galvą ant kaulo ir neramiai miega, jis sapnuoja rankas, kurios nori atimti tą kaulą, jis verkia sapne ir bučiuoja tas nepažįstamas rankas.

Daug vidurnakčių Barnabas Aurelijus praleido besikrimsdamas, kad neišgelbės savo vienatinio gyvenimo – jis taip ir praslinks svaičiojant apie prarastą laiką, apie amžiną neišsipildymą. Štai laikrodis išmušė dar vieną vidurnaktį, o Barnabas sėdi su smilkstančia cigarete ir klausosi žiogų čirpimo. Koks mano gyvenimo tikslas? – klausia Barnabas. – Ar galit pasakyti, koks mano gyvenimo tikslas? Iš pradžių lyg ir mokiausi gyventi, bet dabar aišku, kad neišmokau. O kas išmoko, kur tie laimingieji? Kažkodėl nebesusitinku žmonių, kurie viską galėtų paaiškinti ir nuraminti pasaulį. Mano siela suskilusi į daugybę šukių, tačiau aš nenoriu būti šukių krūva.

Gal ieškai kaltų? – klausia Barnabas. – Gal tu norėtum tą įsivaizduojamą kaltę suversti kitiems, o pats pasijusti apgautuoju ir už nieką neatsakingas? Bet tu irgi kaltas, kad tavo gyvenimas toks. Tikriausiai mes ir esam patys didžiausi kaltininkai, kad nepanorom nieko keisti, o tik svajojom, kaip geriau prisitaikyti prie to jau perdirbto ir pakeisto pasaulio. Mes puikiai išmokom tik viena – užsimerkti. Iš pradžių užsimerkdavom, kad nematytume, ko nereikia matyti, o paskui išmokom ir visąlaik gyventi užsimerkę. Dabar kirba sąžinė ir esi nepatenkintas. Nepatenkintas, kad ramiai negali snausti. Todėl neieškok kaltų, o pats bėk laukais rėkdamas, ir rėk tol, kol parkrisi netekęs jėgų, ir gal paskutinę akimirką prieš išleisdamas kvapą pajusi palengvėjimą, pajusi, koks iš tikrųjų turi būti žmogus.

Gerai, – sako Barnabas Aurelijus, – aš parkrisiu ant žemės ir rysiu tą žemę, draskysiu sau krūtinę ir rėksiu, bet jeigu daugiau niekas taip nedarys – ar mūsų pasaulis bus išgelbėtas? Kodėl nematau nė vieno šitaip darančio, o tik ramiai rupšnojančius žolę – tykūs gyvulėliai paleisti pasiganyti į nutryptą gardą.

Jis suprato – visos šnekos apie gyvenimą yra vertos tiek, kiek už jas užmoka. Labiausiai Barnabas nepamilo tų, kurie kiaurus vakarus iš televizoriaus ekrano mokė gyventi, mąstyti, mylėti. Dažniausiai televizorių išjungdavo, tačiau kartais tyčia žiūrėdavo į laikrodį ir paskui garsiai pareikšdavo – šitas plepys uždirbo tiek ir tiek. Suskaičiavęs svetimus pinigus, reikšmingai paspausdavo mygtuką ir niekinamai ištardavo – sudie. Tokių, kurie kas vakarą plovė smegenis, atsirasdavo vis daugiau, todėl Barnabas nebežinojo, ko griebtis. Aš tiems tikrovėj nematomiems žmonėms irgi paaiškinčiau, tegu užsuka pas mane, pavyzdžiui, nuo devynių ryto iki šeštos vakaro. Bet neužsuks.

Kokie jie, nematomi žmonės? Ar jie turi veidus, besišypsančius ir gražius? Ar jie moka ištarti paprastus, suprantamus žodžius? Ką jie slepia savo kišenėse ir savo širdyse? Kiek jiems metų – trisdešimt, penkiasdešimt? Gatvėje jų nesutikai nei šiandien, nei vakar, nepaspaudei jiems rankos – ten jų nėra. Tačiau jie palieka pėdsakus. Nematomų žmonių šešėliai kalba vakarais, jie ištirpsta kaip migla, išsisklaido lyg rūkas, o mes – visi likusieji – esame matomi, į mus galima rodyti pirštais, mus galima pastumti. Tai du skirtingi pasauliai viename pasaulyje. Nematomi žmonės – iš kur jie? Kurion pusėn jie nuėjo? Kokiame miške ar mieste vėl pasirodys jų pėdsakai?

 



Sapnuojančio laivo prisiminimai

Trečiame kurse man nebedavė bendrabučio, bet tada jau turėjau draugų ir apsistojau pas juos, jie gyveno tame pačiame bendrabutyje. Buvo netgi įdomiau, jie mane vadino „zuikiu“, tik anglistas Jonas – „klasiku“, nes pradėjau rašyti apysaką. Rašiau virtuvėje, nes po pusiaunakčio ten nieko nebūna, o rytais dirbau poilsio kambary – ten du foteliai ir minkštutėlė sofa. Galbūt tai ne pačios blogiausios sąlygos, kad patektum literatūros istorijon. Vytautas, kuris į tą mano užsiėmimą žiūrėjo šnairom, niūniuodavo angliškas daineles, kai pietums atsigerdavo juodos kavos ir kartais taurę vyšnių vyno. Jis išversdavo gražių metaforų – išprotėję arkliai ir geležiniai žmonės, ar žinot, kokia esti rytais meilė, kada mylimosios rankos siekia atsilaužti saulės…

Paskui aušo pavasaris. Pro kambario langą mačiau sprogstančius pumpurus, žmonės vaikštinėjo be paltų, vien kvėpavimas visiems teikė palaimą. Atsikėliau anksti, bet jau nepuoliau į poilsio kambarį, mano apysakos lapai gulėjo išsklidę spintelėje. Jie buvo nebereikalingi ir grimzdo užmarštin. Nebejaudino ir sunkiai gautos knygos, bereikšmis tąryt atrodė svetimų kalbų mokymasis, tuščios visos svajonės, o skaityklos – sunkiausias kalėjimas. Aš troškau išsiveržti iš savęs, ir veržiausi, bet, deja, ir tai buvo tik svajonė. Pėsčias iškeliavau už miesto, ilgai klajojau, galynėjausi su visokiausiomis mintimis ir supratau – priėjau kryžkelę, kas toliau? Mūsų jausmai juk gyvena kitaip negu mes patys, argi jie žino kokius nors varžtus? Aš pasidaviau jiems ir apie jokią ateitį daugiau negalvojau. Ateitis – tai tik dabar, DABAR.

Vasarą išvažiavau į Moldovą. Ten gyvenau visą mėnesį, skyniau pomidorus ir obuolius. Bet tai buvo ne viskas – mokiausi gyvenimo iš kaimiečių, iš senių, kurie mylėjo mane, – jų vaikai išvažiavo į miestus, o aš pas juos. Jiems pasakojau apie Lietuvą, ir jie linguodavo savo dideles galvas, jie tardavo kažką moldaviškai, bet žinojau – klausydami apie Lietuvą, jie mąstė apie save ir Moldovą. Vakarais mes gerdavom vyną, išlaikytą daugelį metų, ir žiūrėdavom į gelsvus saulėlydžius. Jie nešė ilgesį – lengvą ir kartu sunkų – nešė mūsų gyvastį. Juk laikas – virpantys ilgesio šešėliai, kurie gyvena kiekviename iš mūsų.

Paskui ir vėl akyse plazdėjo Lietuva ir jos rugsėjis, skubėjau pamatyti draugus, spausti jiems rankas ir garsiai juoktis, nes tik geras juokas pasako viską. Aš mylėjau savo draugus ir neslėpiau to, jie mylėjo mane, ir mes buvom laimingi. Jie sakė – graži buvo vasara ir daug gražių merginų, buvo Palanga ir Vilnius, buvo stebuklingas laikas. Aš sakiau – buvo mažas kaimelis prie Dniestro ir pirmąkart patirtas ilgesys, buvo šiltos moldavų akys, jos suprato mane ir aš jas. Vėl gyvenau bendrabuty, Jonas dabar buvo „zuikis“, o Vytautas gulėjo ligoninėje, bet ir jo lova nestovėjo tuščia, joje gulėjome pasikeisdami, kad niekada neprarastume vienas kito. Mes žinojome, kad tik visi kartu esame kažkas vienas ir didelis. Vėl skaičiau knygas ir džiaugiausi žmogaus mintimis, kurios neša bent šapą tikėjimo ir vilties arba švelniais kuždesiais šlama slėpiningą tylos prasmę.

Nežinojau, ar lemta ilgai ir lengvai gyventi kartu su draugais, ar eiti tolyn, niekada neatsigręžti ir negrįžti. Knygos kaip sapnas nešė per mėlynus vandenis, kuriuose dar nė sykio nebuvau sutikęs audrų, tylusis laivas neatsitrenkė į neatrastas žemes, o laikas buvo kaip vėjas. Viduržiemy regėjau pragaištingai pražydusią obelį ir sustojau prie jos, netikėdamas savo reginiu. Paskui atsisveikinau su draugais ir palikau bendrabutį. Trečias kursas nutolo, jis ir buvo tas laivas, nesutikęs audrų, o laikas kaip vėjas jam pūtė į pakeltas bures.

Perėjau per miestą, žiūrėdamas į jo bokštus ir sustingusias gatves, į snaudžiančius pilkus balandžius – jiems aš atrodžiau bereikšmis ir liūdnas. Mažoj kavinukėj vėso puodelis kavos, o mažas ir pavargęs žmogus pasakojo apie savo jaunystę ir karą, ir buvo per daug paprasta, kad patikėčiau jo žodžiais. Juk ir aš jau galėjau pasakoti apie savo laivą ir neparašytą apysaką, apie viduržiemyje pražydusią obelį. Visa tai nugrimzdo ataušusios kavos puodely ir nebeturėjo gyvų spalvų.

Pagaliau diplominis buvo baigtas, gražiai įrišęs įteikiau jį komisijai ir laukiau pabaigos. Važiuodavau į užmiestį prie upės, spoksojau į srauniai tekančią vasarą, netikėdamas, kad ir aš plaukiu toje upėje. Paskui mane pasišaukė ir pasakė – gražus tavo darbas, jame lakioja geltoni saulėlydžiai kartu su paukščiais, švelniai ir ilgesingai mylisi arkliai, gatvėse auga gėlės… Tai labai gražu. Man neparašė jokio pažymio, ir aš tuo nesistebėjau, nes į mane visi žiūrėjo taip gailiai, jog, atrodė, ims ir pravirks. Man pasidarė liūdna, kad nesuteikiau žmonėms džiaugsmo, sugadinau nuotaiką, ir jie negalės kartu su visais plaukti vasaros upe. Mąstydamas apie tai, kėblinau į geležinkelio stotį, pirkau bilietą į mažą Lietuvos kaimelį, pas žmones didelėmis ir geromis galvomis. Sau prisiekiau, kad ten gyvensiu ilgai ir sunkiai, nes lengvai gyvendamas darai kitus žmones nelaimingus.

 



Visos dienos ir naktys

Toli už miesto, kur geležinkelio bėgiai guli it keista, nesibaigianti gyvatė, laukdavom pradundančio traukinio. Sėdėdavom žolėn nunėrę kojas, o vėjas šiurendavo mūsų plaukus lyg balzganas smilgas. Kartais ilgai nepratardavom nė žodžio, buvom tik maži taškeliai nepažįstamo pasaulio pakrašty. Užmiršdavom ir tą žaliąjį traukinį, o kai jis pasirodydavo, pašokdavom ant kojų ir ilgai mosikuodavom rankomis. Taip lėkė dar viena mūsų vasara, visos mūsų dienos ir naktys.

Dabar tai niekam nebėra įdomu, dabar mes esam kito gyvenimo žmonės, – be tylių pievų, niekada nebesėdintys žolėj ir nebelaukiantys žaliojo traukinio. Mes bijom praverti vienišas buto duris, kad pro jas neįžengtų nepažįstami šešėliai. Išaušus rytui, skubam ištirpti miesto gaudesy.

Tačiau vieną vidurnaktį vėl išvydau tą pievą ir mus, sėdinčius tarp aukštų smilgų. Išvydau pradėjusius žilti vyrus ir moteris, parėmusius delnais galvas ir laukiančius. Tas laukimas buvo panašus į vandenį, srūvantį iš apversto molinio ąsočio. Galbūt ir vėl suūks traukinys, ten, už posūkio, kur geležinkelio bėgiai dar vis guli it nesibaigianti gyvatė. Mačiau, kaip tie žili vyrai ir moterys tykiai džiaugėsi, jog tebėra šiame pasaulyje.

Buvau tarp jų, pasidėjęs ant žemės pavargusias rankas, – tuščias ir apgautas rankas, kurios neatsinešė nieko. Po valandos ėmė ūkti toli už posūkio, ir mano akis užliejo balta kaip pienas migla. Jau privalėjo pasirodyti žaliasis traukinys, tačiau migla buvo stipresnė. Prisiliečiau prie vieno šešėlio ir išgirdau šnabždesį – kur mes? Viešpatie, kur nuvedei mus?

Tada išvydau vaiką, bėgantį kalvota pieva. Jis bėgo taip greitai – it vėjo gūsis – ir nė neatsigręžė mūsų pusėn. Galbūt jis sustabdys traukinį, išgelbės mus, išgelbės visą pasaulį. Tačiau po minutės migloj ištirpo ir tas vaikas, tik tyla spengė lyg po kurtinančio sprogimo.

Tada vėl užvėriau duris ir sugrįžau į savo miestietišką būstą, kuriame laikas tėra kaip gabalėlis kramtomosios gumos. Stipriai jį sukandau tarp dantų, kad neišsprūstų, – o vėjas dar plaukė virš pievų, virš geležinkelio bėgių, niekur nesantis vėjas. Jis tvilkė veidą, akis, bet nejutau skausmo. Ten buvo kiti žili vyrai ir moterys, ten buvo jų visos dienos ir naktys.

Kas tai? Gal tokia yra tik mano liguista vaizduotė, o visi kiti niekada neatsigręžia atgal ir gyvena laimingi? Liūdniausia, kai nepajėgi prasimušti net iki savo gyvenimo esmės, ji lieka tau nežinoma ir nepažinta. Ar įmanoma prie jos prisiartinti? Kaip atsikratyti visais tais kiautais ir kevalais, kuriais esi apkrautas ir po kuriais gyveni? Dabarties gyvenimas! Ar tai garsiai barškantys žodžiai, vis kartojami ir kartojami, vis su patosu. Koks jis yra – dabarties gyvenimas? Gal toks pat tamsus, neįžvelgiamas, prietaringas, toks pat užmaskuotas, kaip ir prieš šimtmetį ar daugelį amžių? Gal visiškai tuščiai nori išspausti iš jo prasmės, grožio, amžinybės? Gal verčiau ieškok jame primityvumo ir banalybės, vulgarių aistrų ir aklo gamtiškumo, ir rasi. Juk visa tai dabar pasireiškia taip atvirai ir drąsiai. Tada ir bus – DABARTIES GYVENIMAS. Visos tavo dienos ir naktys, nulėkusios kadaise žaliuoju traukiniu, tebelekiančios ir dabar aklu būties fantomu.

 



Niekieno jubiliejus

Miestas, kuriame gyveni trisdešimt metų, panašus į vaiduoklį. Kiekvienas namas, kuriame teko nakvoti, dabar sapnuoja tave. Tamsūs, pridvisę laiptai veda į kambarius, kuriuose dar aidi tavo balsas – slopstantis, duslus. Nė sykio daugiau neužsuksi čia, bet ir nebūsi paleistas laisvėn; lyg duonos žiauberė rankoj tie skurdūs prisiminimai – kad ir kur nueitum, visada jie su tavim. Po šalto vandens čiurkšle gaivini savo akis, atsimerki – jos regi šešėlius, su kuriais jau kadaise buvai atsisveikinęs. Miestas liūdną vakarą slenka pro šalį it šmėkla, tik vėjo siūbuojami žibintai pasišviečia sau kelią. Tau spindi kita šviesa, bet ir ji gęsta sutemų tirščiuos.

Trisdešimt metų pernelyg ilgas laiko tarpas, kad išliktum nesužeistas. Džiaugeis, kad eini nenugriūdamas, vis pirmyn ir pirmyn. Ties senovine arka mažoj kavinukėj sutikai žmogų, kuris panoro būti tavo broliu. Vienintelis iš tūkstančių. Ištiesei jam ranką ir pripuolei lyg prie šaltinio. Pirmieji gurkšniai buvo tokie gaivūs, kad apspangęs iš laimės galėjai sutiktajam atiduoti savo širdį.

Nemokėjai nei šypsotis, nei juoktis. Pamatei keistus moterų veidus, tarsi nužengusių iš paveikslų, ir pats mėginai žengti arčiau jų. Tačiau efemeriški vaizdiniai nyko tamsoj, ir vėl vidurnakčio gatve kėblinai vienas. Girgždančioj, šaltoj sulankstomoj lovoj rijai pirmus karčius vienatvės lašus, tačiau tie gurkšniai dar neatrodė tokie neįveikiamai sprangūs.

Paskui mokeisi gyventi tyloj. Tą tylą vadinai savęs atsižadėjimu ir užmarštim, kasdien graužei vis naujas knygas, tikėdamasis rasti savo ligos aprašymą. Tačiau ligos nebuvo. Nė vienas neišgirdo tavo priešmirtinių dejonių ir neatnešė jokių vaistų. Privalėjai pasikelti iš lovos ir žengti ten, kur minios ir mašinų gausmas nustelbia tylą.

Taip slinko metai šitame mieste, vieni po kitų iš trisdešimties, kuriuos dabar lyg kietus akmenis vartai delne. Netikėjai, kad jie taip susitrauks, pavirs beveik į nieką. Jeigu tą saują pažertum vaikui prieš akis, jis nė nepažvelgtų ton pusėn. Tie trisdešimt akmenų-metų tėra lobis tau, lobis, kuriam prilygsta juoda žiauberė duonos.

Tačiau miestas netapo tavo. Ir jau nebetaps. Vis daugiau pamatai iškeltgalvių, kurie jį apglėbė rankomis ir šypsosi – čia mano. Savo šypsena jie sako – čia mano grobis. Ir vėl slenki pro šalį, supratęs, kad jubiliejus niekada nebus paminėtas.

Lieka tik vienas klausimas: gal to miesto tavo gyvenime niekada nė nebuvo? Gal niekada neatvažiavai į jo Universitetą studijuoti filologijos, niekada nesėdėjai po beržu Sarbievijaus kieme, niekada negirdėjai nei Mikalojaus Daukšos, nei Simono Daukanto, nei šimtų kitų vargo, niekuomet net neištarei jo švento vardo.

Jeigu niekada, tai niekada nereikės jo ir apleisti – būsi amžinas, išnykęs jo akmenyse; būsi iššluotas bevardės ankstyvo ryto šlavėjos, nes kiti liudininkai jau liudys, kad niekada šitame mieste nebuvo tavo nė pėdos.

 



Baimė

Kokie yra žmonės, kurie nieko nebijo? Ar sunku juos atpažinti? Ar reikia saugotis tokių žmonių, ar pavydėti jiems? Jie gyvena taip, tarsi jiems niekada negrėstų joks pavojus. Gyvenimas jiems neturi pabaigos, jis yra kaip kelias – nei į tą pusę, nei į kitą galo neužmatysi. Bet svarbiausia – jie nejaučia baimės. Gal visi norėtume tokie būti?

Tačiau taip nėra, ir baimė smelkiasi į kojas ir rankas, į galvą. Ir pabėgti nuo jos neįmanoma. Kartais išvažiuoju iš miesto (kad taip padaryčiau, turiu sukaupti visas jėgas), bet su savim išsivežu ir tą baimę. Sėdžiu mažam trobesy ir man atrodo, kad atlieku kažkokią bausmę. Čia yra kambarys, kuriame stovi kėdė, stalas, pro langą matyti neūžaugos pušys, skardis ir pasišiaušęs ežero vanduo. Žiūriu į tą vaizdą ir prisimenu Vilhelmą, studijų laikų draugą, kurio jau nebėra tarp gyvųjų. Jis turėjo daug jėgų gyventi, bet išėjo slapčia į mišką ir nebegrįžo. Kodėl jis taip padarė? Man atrodo, kad į tokį klausimą geriausiai galėtų atsakyti tik tos neūžaugos pušys. Tačiau nereikia jokių atsakymų – argi gyvenimo paslaptys jau pačios savaime nėra atsakymai. Matau, kaip ant skardžio šokčioja ir kraipo ilgas uodegas šarkos. Nė sykio nesu jų nubaidęs – o jos juk tokios baikščios! Gal todėl, kad ir pats esu tik menkas gyvis, o ne apdainuotas, pasaulį ir gamtą valdantis žmogus. Štai sėdžiu prie lango, glostau delnu vėstančią arbatos stiklinę. Išvystu moterį, besileidžiančią skardžiu prie ežero (kaip ji nevikriai ir nedrąsiai stato kojas, o rankomis vis stveriasi už aukštų smilgų, tarsi tos ką galėtų padėti!). Stebiu tą moterį ir žinau, kad po valandos ji drebės šiame kambary ir pasakos visokius dalykus apie save. Ką aš jai galėsiu pasakyti? Atsargiai mėginsiu paliesti jos ranką, ir kai ji vos vos nusišypsos lūpų kampučiais, tą ranką aš jau būsiu užmiršęs. Tačiau visa tai tėra trumpas blyksnis, iš tikrųjų esu vienas priešais tą skardį, tas neūžaugas pušis ir juodai mėlyną vandenį. Vėl šį mažą trobesį smelkia baimė; baimė, kuriai atsirasti nėra jokių priežasčių. Bet ji atsiranda, ji atslenka it tykus žvėriūkštis, ji susirango prie durų, arba čia, prie pat kojų. Gal tu bijai ne gyvenimo, o mirties? Tai pati tauriausia baimė – bijoti mirties. Ji teikia net savotiško nusiraminimo, ir kai palengva atslūgsta, pasijunti daug tyresnis, tarsi apsivalęs ir nuskaidrėjęs. Visa tai, visi tie išgyvenimai ir pajautimai yra sunkiai suprantami gyvenant ūžiančiame didmiestyje. Tačiau ir ten yra žmonių, kurie kiekvieną vakarą sukniumba savyje tarsi prieš kokį altorių. Jie sukniumba, ir jų neviltis yra stipresnė už visų nieko nebijančių krūvon sudėtą drąsą; jie sukniumba, ir niekas neišmatuos jų nakties gylio. Tai nėra grožėjimasis amžinybe, tai greičiau sunkiai pakeliama kasdienybė. Šit išaušta rytas, ir jie visi, kurie buvo sukniubę, lyg niekur nieko išskuba į savo kontoras, parduotuves, į vaistines, valgyklas, į fabrikus. Miestas yra mašina, kurios sustabdyti niekas negali.

Baikšti moteris žiūri į ežero vandenį, ir pasišiaušusios bangos slopsta, vanduo pasidaro lygus ir spindintis it sidabras. Ji paliečia delnu tą vandenį, ir jai atrodo, kad prisilietė prie nepažįstamos, paslaptingos gyvybės. Galbūt vanduo iš tikrųjų gyvas, o jo gyvybė daug stipresnė už mūsų. Moteris atsargiai lyg katė prausia savo veidą, ji atgyja ir pradeda judėti, ji žengia ežero pakrante, bet staiga apsigręžia ir kopia skardžiu aukštyn. Tarp neūžaugų pušų ji atrodo stambi ir aukšta. Aukšta ji atrodo dar ir todėl, kad artėjant vakarui viskas čia, prie medžių ir ežero, įgauna neįprastas formas. Kartais net pralekiantis miško balandis meta tokį šešėlį, tarsi virš žemės skristų didysis praeities paukštis. Nežinau, ar kada buvo jie, didieji praeities paukščiai, tačiau tamsūs šešėliai visada primena nebūtus dalykus, kuriais patikėti labai lengva. O ta moteris vis kopia aukštyn, artėja tiesiai į trobesį. Jau galiu gerai įžiūrėti jos veidą, apsirengimą, visą jos išvaizdą. Ta moteris veria trobesio duris, ji ramiais žingsniais pereina per kambarį ir atsisėda prie stalo. Dabar mes žiūrime vienas į kitą, ir to žiūrėjimo tyla auga kaip kalnas. Didėja ir vakaro tamsa, ir susilieja į viena tas ežeras, skardis, užsnūdusi pamiškė. Ir tas langas, stalas, ant jo paremtos rankos. Viskas laukia nakties – ir ta iš toli atvažiavusi baimė, ir srūvantis it kraujas gyvenimas, ir nepaliaujantis tiksėjimas čia, smilkiniuos. Gal dar liko valanda iki kažkokios nežinomos pabaigos, gal dar galima išvengti jos – išeiti, negrįžti. Bet moteris sėdi tvirtai sunėrusi pirštus, nė vienu judesiu ji neišduoda savęs; gal dar galiu pabėgti į tą fantastinį miestą, iš kurio čia atklydau, į savo ir kitų fantastinius gyvenimus, ir šitaip išsigelbėti? O gal neliko išsigelbėjimui nė akimirkos?

Danielius Mušinskas. Europos pagrobimas

2023 m. Nr. 3 / Akis nuplovė šešėliai. Atsigręžiau į sieną, ant kurios kabojo didysis Gnomas, ir pasveikinau jį. Sveikas, didysis, sveikas, tariau, šiąnakt ką tu lydėsi per bedugnę?

Danielius Mušinskas: „Kai žmonija rašo „per daug gerai“…“

2021 m. Nr. 12 / Rašytoją Danielių Mušinską kalbina Antanas Šimkus / Šiemet, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Džiugu, kad trisdešimtmetį minintis žurnalas „Metai“ turėjo progą…

Jūratė Sprindytė. Mes ir pynėm, ir rašėm

2021 m. Nr. 12 / Danielius Mušinskas. Vainiko pynimas. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 120 p. Viršelio autorė – Živilė Jackūnaitė.

Danielius Mušinskas. Liga

2020 m. Nr. 4 / Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską.

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Gintaras Bleizgys: „Rašau iš laimės pertekliaus“

2012 m. Nr. 12 / Poetas Gintaras Bleizgys atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Mielas Gintarai, pradėkim iš toli: kas tau yra literatūra? Kodėl vieniems it pamišėliams ją reikia kurti, o kitiems skaityti?

Algimantas Mikuta: Bažnytkaimio vaiko sindromas

2011 m. Nr. 7 / Poetas Algimantas Mikuta atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus Algimantas Mikuta / Mielas Algimantai, bėgant metams kalbėti „apie kūrybą ir save“, beje, kaip ir apie gyvenimą, darosi vis kebliau ar net visai beviltiška…

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Rimantas Vanagas: Patriotas negali nepasakyti tiesos

2010 m. Nr. 7 / Rašytojas Rimantas Vanagas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / Mielas Rimantai, kiekvienas žmogus – paslaptis kitiems ir net pats sau. Vienoj knygoj prasitarei: „Jaučiuosi kaip avantiūristas (gal toks ir esu?..).“

Renata Šerelytė: „Žmogui atleisti būtina, nuodėmei – niekada“

2009 m. Nr. 11 / Rašytoja Renata Šerelytė atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / Miela Renata, Tavo kūrybinis kelias ne toks ir ilgas, tačiau knygų išleidai daug (penkiolika?). Koks „varikliukas“ sėdi Tavyje ir verčia rašyti?

Valdas Kukulas: Vienas prieš žodžių pūgą

2009 m. Nr. 2 / Poetas Valdemaras Kukulas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Mielas Valdai, kas tau yra lietuvių literatūra? Kai galvoju apie mūsų literatūros ištikimuosius bei kankinius, visada į jų gretas įskaičiuoju ir tave…

Rimantas Šavelis: Gyvenimas, į kurį trumpam užsukam…

2008 m. Nr. 6 / Rašytojas Rimantas Šavelis atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Rimantai, ar tau negaila gyvenimo, literatūrai atiduoto? O gal nesijauti atidavęs, gal išsisukai kaip nors kitaip?