Jonas Mekas. Dešimt skausmo grandinių

2023 m. Nr. 7

Tekstas iš leidyklos „Odilė“ spaudai rengiamo Jono Meko „Raštų“ IV tomo „Spirgai“. „Raštus“ sudarė režisierius, poetas, J. Meko bendražygis Julius Ziz.

 

Impresija

Jums, kurie tai tik skaitysite, kuriems tai nebuvo gyvenimas, – jums bus tai tik nedidelė užuomina, kuri vėl tuoj išblanks ir išsitrins, su pirmom naujom dienos smulkmenom. Mums tai yra gyvenimas. Gyvenimas, kurio niekas mūsų negeidė ir kuris kaip sunki ranka krito ant mūsų dienų, traiškydamas ir suleisdamas pirštus iki kraujo.

Ir mūsų yra daug, kaip lietaus. Ir jo vis daugiau, jo vis ir vis daugiau. Mes dažnai neturim net jokio vardo, mes neturime jokių namų, nei tėvų ir motinų. Bevardžiai, karo ir siaubo pabėgėliai, persekiojami ir genamieji ligi mūsų mirties valandos. Pilna Europa, pilna Azija neramių nakčių, ir mes bėgame ir žvilgčiojame atgal, ir vėl bėgame, ir visą kelią matome kruvinus pirštus už savo nugarų, ir mes šaukiame, šaukiame iš siaubo.

Bet žemė yra akmeninė. Ji skamba kaip akmuo po mūsų kojomis, ir akmuo atsiskamba žmonių veiduose, ir niekas netiki nei mūsų ašarai, nei mūsų baimei, nei mūsų skausmui.

Mes turėjom namus, mes visi turėjom savo tėvynes, ir savo darbo, ir savo švenčių dienas. Mes turėjom rudenį ir žiemą, vasaras ir pavasarius. Mes gyvenom nuo neatmenamų laikų kartu su upėmis, miškais, dirvomis, su oru ir su saule. Mūsų rankomis suręstos gryčios ir įmūrytos krosnys, ir kai mes po darbo sėdėdavom aplink medinį, sunkų stalą, šimtai šeimų Pabaltijy, Balkanuos, plačiojoj Rusijoj, – mes sienose jausdavom savo protėvių dvasią ir kiekvienam daikte ją esant, ir išeidami palikdavom savąją. Čia viskas mūsų rankom apčiupinėta ir iškilota, čia niekas kitas nieko nedarė, čia nebuvo svetimo rankos. Ir kai mes per lauką eidavom, su sunkia rugių sėtuve ant pečių, ar paskui plūgą, su mėšlo vežėtimis ar šieno uore, – visur kartu ėjo mūsų tėvų dvasia, ir kiekvienoj pėdoj, kiekvienam savo ranka paliestam grumste mes palikdavom savo. Kiekvienoj pėdoj, išmintoj minkštom vaiko kojytėm, ir tos pusbernio metų pėdos, nužingsniuotos skersai ir išilgai paskui pradalgius, ir mūsų moterų išklūpotos daržų lysėse ir išvaikščiotos bekratant mėšlą, ir artojo vaga lėtai išmintos – visa ta žemė išvaikščiota mūsų kojomis.

Ir visa staiga buvo nutraukta, atplėšta, ir mes, kaip lietaus lašai į rudenį išsviesti, krintame ir nykstame, kaip lašai, į rudenį išsviesti.

Mūsų namai yra plikas dangus, mūsų prieglauda yra šalta žemė. Nieko mes nepasiėmėm išbėgdami, ir daiktai pakeliui išbiro, po bombomis ir siaubu. Mes bėgome, visais keliais dardėjo ir trinksėjo ratai. Ir kai žiūrėjom atgal – mūsų šis siaubas buvo didesnis užu prisirišimą. Menki mes ir silpni, ir mes saugom ir nešamės savo gyvybę, vieną ją teturim – nes maras eina didelis, maras viską šluojantis ir deginantis. Kūdikių verkimas, gyvulių bliūvojimas, ir vyrų šūkavimai – ir lėktuvų ūžesys, ir bombų sproginėjimas. Ir kurie lieka, tie nebepasiveja.

Mūsų veidai įdubę, mūsų krūtinės, akys, viena karštligė. Kas mums duos duonos, kas duos pieno mūsų kūdikiams? Šiltinė ir bronchitas, badas ir karštinė, troškulys. Vyrai laidojo savo vaikus ir niūrūs traukė toliau, tempė savo moteris. Ir kai jau manė, kad saugu – vėl turėjo stotis vidury nakties ir bėgti, o ugnis sekė iš paskos. O žmonės nesuprato mūsų. Žmonės juokėsi ir sakė: jie bijo.

Mūsų lūpos sukepė, mūsų lūpos juda tvankos ir troškulio gleivėse. Ir kai vandens kranas – šimtai rankų, veidų ištįsta ir palinksta prie vandens srovės. Vienos kitą stumdamos, grūsdamos ir verždamosios. Mūsų lūpos pamišusios, mūsų rankos pamišusios. Jos jaučia vandenį ir jos grūdas ir puola, jos stumia ir veržias. Kad tik, kad tik. Štai puodukas. Jis eina iš lūpų į lūpas, kaip relikvija. Jis yra žmonių gėrimas. Šie visi yra žmonės. Šitas šimtas rankų, ištįsusių į puoduką, plėšiančių jį kitam iš lūpų, yra žmonių rankos. Jie dabar nežiūri, kas gėrė iš jo, kad tik greičiau gautų vandens. Tvanka iki alpesio. Rankos tiesias į puoduką ir stveria jį iš lūpų, ir godžiai geria ano nebaigtą vandenį, jis jau burnoj, jis jau burnoj, šaltas, gyvas vanduo. Ir dar nebaigus, jį išplėšia kitas, ir jis geria, geria.

Ir vėl eina traukiniai, vėl rieda vežimai, per nepažįstamus laukus, pro sugriautus ir išdegintus miestus, sustodami ir vėl riedėdami. Jų viduj dega tvanka ir dusnumas, ir lūpos, ir kūnai, prakaito ir kūnų kvapas.

Tėvas nežino, kur jo vaikas, o žmona – kur jos vyras. Mes išbarstyti, mes kaip vėjo išpustyti po visą Europą. Mes keliamės anksti rytą, anksti, pirmiem traukiniam švilpojant, ir važiuojam. Mes seniai ieškom savo vaikų, jau seniai. Šimtai kelias anksti rytą ir važiuoja, per visas pabėgėlių stovyklas. Mes ilgai stovim prie skelbimų lentų, kur ilgi pasimetusių sąrašai, ir žiūrim, ir godžiom rankom griebiam užu lapelio, ar įtempę klausą ir karščiuojančiom akim žiūrim į kitų lapelius: ar negirdėjo kas, ar nežino. Vienas tas vaikas buvo, žmona pakeliui mirė. Ar negirdėjo kas, ar nematė vaiko su pilku vilnoniu švarkiuku, juodais plaukais? Ar nematė kas mergaitės, ketverių metų, Otilijos, mėlynom akim, geltona skarele? – Ne. Niekas. Ir jie vėl sėda ir važiuoja, jie žiūri žmonėms į veidus, į susikūprinusius, ankštam snauduly sukumpusius kūnus. Kas šie žmonės? Kur jie? Dieną naktį, dieną naktį. Iš stovyklos į stovyklą, iš stoties į stotį, iš miesto į miestą. Tvankoj ir dušnume. Kūnai, karšti kūnai, prisispaudę vienas prie kito. Per drabužius persispaudžia žmogaus kūnas. Žmonės, žmonės, nesuskaičiuojami jie. Kūnai jauni, sultingi ir traškūs, akys, rankos, ir įsikibę pirštai. Ir kūnai išlengvę ir suvytę: kūnai sausi ir šalti. Kūnai sukiužę, stori ir išpurtę, garuojantys, kūnai paslėpti ir kūnai atidengti, kūnai išnuoginti ir įrasoję. Ir lūpos – raudonos, vyšninės, įsirpusios ir sausos, gudrios ir išmintingos. Ir lūpos ištroškusios, supleišėjusios, judančios tvankos gleivėse, paskutinėse seilėse, lūpos sučiauptos ir lūpos nustebusios ir nusigandusios, kažko ieškančios ir sunerimusios.

Taip dieną naktį, dieną naktį.

Šitie žmonės – žiūrėkite, kaip ant jų lūpų žodžiai juda – visur, visada. Jie eina ir kalba – jie kalba patys su savim – jie kalbas su visais prarastais ir mirusiais, jų lūpose anie. Eina, vienas gatve, kaip lunatikas, ir ant jo lūpų žodžiai – jis kalba ir jis nežino, jam nesvarbu, kad kas jo žodžius, jo palaidas mintis nugirdęs stabteli ir žiūri. Ne, jis net nejaučia to, kad jis kalba, kad jo viduj tiek daug kiekvieną minutę prisikaupia, kad nebenusilaiko. Nesveikas? Ne, jis tai tik rūpestis, tai tik baimė, tik badas – tik siaubas dideliais žingsniais milžino šimtamyliais žengia ir bėga iš paskos – mažučiam, išbadėjusiam ir sukritusiam žmogeliui iš paskos.

Vidurnaktį jis staiga girdi balsą: vaikas verkia. Kai pašoka geležinėj lovoj ir įremia tamson akis – visur tyla. Jis vartosi, jis ilgai vartosi, ir kai vėl užmiega, jis vėl girdi balsą. Sirenos kaukia, baugiai kaukia. Ir kai prabunda ir atsisėda lovoj, išsigandusiom akim žiūri į langus, jis girdi milžinišką tylą. Visa stovykla miega, visas kiemas. Net šunų nėra ir traukiniai nebevaikšto. Priešais barakuos šviesos išgesę, ir tik tamsa juoduoja įdubus. Jis užsitraukia ant galvos antklodę ir bando užmigti, ir užmigti yra taip sunku, taip sunku. Ir kai jis jau yra beužmiegąs, jis vėl girdi ir vėl klausos, jis vėl gula ir vėl klausos – ir visą naktį nenutyla balsai, visą naktį jie kužda ir šaukia kambary, ir verčia išbust ir išbust. Balsai tylūs ir su prislėgtu skausmu, motinų, išleidžiančių savo vaikus; balsai pilni išgąsčio ir balsai neišsakomo skausmo – balsai mušamų žmonių ir balsai vaikų, pasimetusių ir vienų, nieko nebejaučiančių, tik išgąstingai beverkiančių. Ir kartais juokas – visą naktį perveriantis, tylus pamišęs juokas iš būrio sušaudyti vedamų žmonių. Ir kai jis vėl užmiega – jis girdi gatvėje vienodą žingsnių dunksėjimą, grandines žvangant ir žydus giedant, prislėgtais ir monotoniškais balsais, ir tada jis girdi šūvius, ilgą šūvių virtinę, nesibaigiančias šūvių virtines, ir vėl žingsnius, žingsnius pasmerktų, ankstyvą rytą varomų miesto gatvėmis. Balsai fronto įkaršty, ir balsas jaunuolio, kuriam sviedinys nutraukė abi kojas, ir balsas, tvirtas ir aiškus, karininko, siunčiančio mirtin.

Tada jis girdi vežimų dardėjimą ir arklių švokštimą, girdi botagus pliaukšint ir moteris verkiant – ir balsas sako: greičiau. Greičiau. – Ir visi keliai trinksi nuo pabėgėlių žingsnių. Ir ateina kiti garsai – garsai monotoniškų fabrikų mašinų ir balsai išvargusių darbininkų, suvežtų iš visų kraštų, ir balsai ilgesio, tylūs ilgesio balsai iš fronte mirštančių, dar vaikų, lūpų, motinos ilgesio, meilės ilgesio, namų ilgesio. Balsai šnibžda pamiltos mergaitės vardą, ir tada balsas kareivio, kuris nori naktį užslopint mergaitės verksmą lovoje, ir durų girgždėjimas, ir bučinių garsas. Ir trumpas, nervingas juokas parsiduodančios moters, kai ją apkabina pirmą kartą sutiktos rankos, ir kai ji godžiai, alkanom lūpom siekia duonos kąsnio, duonos užu naktį.

Balsai, visą naktį balsai ateina ir keičias, vis kiti, balsai iš visų praėjusių dienų. Balsai nepažįstamų ir nematytų, ir nebematysimų, kurių tik balsai pasiliko; garsai iš seniai gyventų dienų ir garsai tik iš vakar – garsai tylių vakaronių, su kurklelių prislopintu gausmu, tolimu paskutinių piemenų šūkavimu ir trumulių skambėjimu, su gailiu armonikos atskambiu ir gegužinių juoku, ir svirčių girgždėjimu, ir žingsniais ką tik išplautoj troboj, vėjo čežinamų miežių viršūnėm, ir vėjo švilpimu vakaro langinėse, – visi garsai ateina ir maišosi, ir visą naktį jis girdi, ir dažnai nubudęs klausos. Ir kai jis naktim klausos, jis negirdi tylos, jo ausyse skamba ką tik girdėtas juokas, ką tik girdėtas žemių, krintančių ant masinių karstų, bildėjimas, ir balsai žmonių, tyliai prieinančių ir savo rankos padėjimu ant tavo peties klausiančių: ar greit grįšim namo? Ir garsai nusivylimo, šūktelėjimas, kai, atėjus eilei prie duonos, pardavėjas taria: viskas. Garsai bombų dunksėjimo, garsai sargybinių žingsnių, ūžimas nutolstančio sunkvežimio su broliu ar tėvu, balsai nueinančių traukinių.

Ir taip visą naktį. Visą naktį jis bunda ir vėl įminga, keliasi ir klausosi, ir vėl minga, ir ilgai vartosi, ir užmigti negali. Taip sunku, taip sunku užmigti, o balsai vis ateina, garsai vis nauji ir tie patys, kartais visą naktį tas pats košmaras, ranka pro miegus mosteli, bet tas neprapuola, vėl kartojas ir skamba visam kambary.

Ir kai kartais vidurnaktį viskas nutyla, visi garsai staiga numiršta – tada jis prabunda ir išplėtęs akis žiūri, klausos nakties: tyla yra nepakeliama, ji taip baisiai šaukia, toji kraupi tyla, taip baisiai šaukia. – Tyla.

Šitie drabužiai, dengiantys mūsų kūnus – nėra mūsų. Ir duona, kurią valgome pusryčiams – ne mūsų. Ant drabužių pamušalų tebėra nenuplėšti tolimų miestų adresai, nepažįstamų kraštų, kuriuose gal niekados ir nebūsime. Juose tebesijaučia prakaitas žmonių, kurie juos anksčiau dėvėjo. Šitas pilkas švarkas, kieno jis? Galbūt darbininkas, grįžęs iš murzino fabriko, juo vilkėjo liūdnai vaikštinėdamas po sunkaus darbo, gal šitomis apdilusiomis alkūnėmis atsirėmęs stalo gėrė kur tolimo miesto landynėse alų. O gal turtingas valdininkas numetė vos pradėtą nešioti, nes įsitaisė geresnį, naujesnį, kokį praeidamas su savo sekretore matė išstatytą pas Miller and Co. Ir šitie marškiniai – įsivaizduoju, kaip sunkiai juos trynė plovimo velenai, kol išėdė angliakasio ar miškų darbininko prakaitą. O kartais, naktį, aš jaučiu lyg mirusiojo kvapą. Tuos drabužius jo giminės atidavė Europos bėgliams. Eini, ir kartu seka mirusiojo kvapas, ir tarsi koks draugas visur būna kartu su tavimi, mirusysis savo daiktuose. Nepažįstamas, niekados nesutiktas – toli, kitame kontinente gyvenęs ir miręs žmogus tampa tavo draugu ir eina kartu su tavimi.

Jums leista, jūs laisvai paliekate savo namus ir išeinate svetimose, toliose šalyse laimės ieškoti. Mes su ašarom akyse, mes klūpstom pareitume į savuosius. Mums daugiau nieko nereikia, mes jokios laimės svetimose šalyse netrokštam ir mūsų tėvai ta pačia duona mito kaip jų tėvai. Mes norim tiek mažai: mes norime namo. Bet mūsų keliai uždaryti, mūsų žemėje svetimos kojos.

Jūsų širdžių niekas nesujaudina. Mūsų akys paplūsta nuo vieno tėvynės vėjo kvapo, mes ilgimės, mūsų ilgesys yra didelis ir iš mūsų veidų išskaitomas, iš mūsų rankų, iš mūsų viso kūno. Ir mes nesigėdinam savo ilgesio, nes vieną ilgesį teturim – savo tėvynės, savo žemės ilgesį, savo trobos laito kvapo, ir baltų darželio akmenėlių, sniego vėpūtinių. Mes keliamės su ilgesiu ir gulame su juo. Ir kai rytą čiumpame šaukštus ir laužiame duoną, mes jaučiame: ne klevo tai medis, ne ant medžlapių kepta toji duona, ir ne tų laukų kvapas. Ir ne taip sienos skamba, ne tas krėslų medis, viskas yra svetima. Ir kai koja ant žemės – žemė ne tai, ne mūsų tėvų kojų, ne mūsų mažų kojyčių kvapas iš juodžemio. Ir kai žiūrim pagiriuosna, pakrūmėsna – ne tie žirginėliai, ne tas karklų šakelių geltonumas. Ir mūsų ilgesys kyla ir graužias, ir mes jo nesigėdiname; jo neslepiam: kaip mes galėtume gėdytis savo žemės?

Stovi kur žmogus, įdegusiame raudoname Australijos smėlyje, ir stebis: ne, ne berželiai, ne, ne gluosniai. Ir iškėlęs galvą žiūri jis į dangun įsirėmusius dangoraižius, mažas mažas, skurdus rūpintojėlis vidury plieno raizginių – ir nežino, kur viso galas, kur pradžia. Atsisėda jis kur bare ir klausos keistos muzikos, ir žiūri pro dulkes į veidus. Ak ne tie veidai, ir ne vakaronių tai dainavimai, toji muzika. Ir kai kirpdamas neaprėpiamas avių bandas žiūrės į blizgantį sniegą ant tolimų kalnų – jis svajos apie šarmotus žiemos rytus, apie baltas sniego pusnis aplinkui trobas, ir apie pūgų dienas, apie speiguotoj nakty traškančias tvoras.

Prie mašinos, kur fabrike, sėdi moterys, margom dar skarelėm su mazgu pakaklėj – ir žiūri į nesuprantamus mašinos judesius, sėdi ir dirba, o jų akys kažkur į tuštumą pasinėrusios, o jų rankos juda kaip maldoj, ir jos sėdi kaip skausmo madonos. Kas išskaitys iš akių visą skausmą, kas jį į vieną skausmo grandinę suvers. Jis nesuskaičiuojamas, begalinis.

Niekur neužsimirši, giliausioj šachtoj atbunda ilgesys ir akyse stovi namai. Ir taip sunkiai juda rankos ir sunkiai žengia kojos.

Kas iš viso to, kam mes anglis savo pirštais lupsime, kam girios virs nuo mūsų smūgių – jei niekados neišvysime savo žemės?

Žiūrėkite, kokios mano dukrelės rankos, žiūrėkit, kokis veidas, koks jis blyškanas. Ir kaip šaltis nuo lubų krinta, ir nuo durų, langų, ir nuo žmonių širdžių. Mano dukrelė, mano mažoji miršta. Ką aš turiu daryti, ką aš?

Tai mūsų prakaitas varva anglių kasyklose, mūsų rankomis genamos Australijos bandos, mūsų nugaromis ir mūsų kaklais tempiami laivai šaltomis šiaurės upėmis, ir kroviniai, ir naštos. Ir Kanados girių platumoj mūsų kirvių smūgiai.

O Domine, o Domine, o Domine.