literatūros žurnalas

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8–9

Romano fragmentai

II

Kolios Ježovo vaikystė

Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Nėštumas, beje, Antosei praėjo ne taip sklandžiai, kaip Ivanas norėjo. Moterį visą laiką pykino. Ji ištisomis savaitėmis sėdėjo paniurusi namuose. Priaugo svorio. Pasidarė irzli, dėl menkiausios priežasties užsiplieksdavo. Nesivaldė, mosavo kumščiais, svaidėsi keptuvėmis ir puodais. Galbūt todėl, grįžęs tarnauti į policiją, Ivanas vis ilgiau užsibūdavo tarnyboje. Pareidavo jau sutemus, neretai su kvapeliu, taip bandydamas pasiruošti namuose jo laukiančiai audrai.

Tačiau būdavo Ježovų šeimoje ir šviesesnių dienų. Kai Ivanas iš tarnybos grįždavo blaivas, sutuoktiniai, susėdę prie krosnies, žiūrėdavo į spragsinčias malkas ir nuoširdžiai dalydavosi ateities lūkesčiais. Ivanas svajodavo, kad gims berniukas. Galbūt kada nors taip pat tarnaus, jei ne caro policijoje, tai kariuomenėje – kaip jo tėvas. Padarys stulbinančią karjerą, bus paporučikis, poručikas, vėliau – premjermajoras ar net koks infanterijos generolas. Antosė gi laukė gimstant mergaitės. Tikėjosi užkrauti jai visus namų darbus, kurie ištekėjus užgriuvo ją pačią.

Tačiau Antosės viltims nebuvo lemta išsipildyti. Gimė berniukas. Penkių kilogramų svorio. Gimdymas buvo nelengvas. Moteris kankinosi ne parą ir ne dvi. Po savaitės skausmų ir nesibaigiančių sąrėmių kūdikį pagaliau pavyko išstumti į dienos šviesą. Sušertas per užpakalį jis visą mėnesį neužsičiaupdamas klykė, gąsdindamas jautresnius Ježovų kaimynus.

Antosė, pagimdžiusi ne mergaitę, užsisklendė savyje. Tapo viskam abejinga. Jai buvo nė motais, kad kūdikis guli lopšyje iki ausų apsidirbęs. Pamaitinti krūtimi taip pat pamiršdavo. Tik kai jo riksmas tapdavo nepakeliamas, paimdavo į rankas. Skubom pamaitinusi, jaudavosi atlikusi motinos pareigą. Vėl paguldydavo į lopšį ir atsisėdusi prie lango beprasmiu žvilgsniu spoksodavo į Veiverių gatvelę, kurioje niekas nevyko. Atrodytų, kad Ivanui tai turėjo kelti nerimą, tačiau taip nebuvo. Kasdien vis tirščiau užsipylęs akis, jis abejingai žiūrėjo į liūdinčią žmoną. Kūdikis jam taip pat nekėlė didelių sentimentų.

Atėjus laikui vaiką pakrikštyti, Antosė trumpam nubudo iš depresijos. Išdaužė visas lėkštes, o tada užsispyrė jį vežti į Kauną, kur 1895 metų rugsėjo 17 dieną buvo konsekruotas Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboras. Tačiau kad ir kokios titaniškos buvo Ivano pastangos, į Kauno guberniją policijos valdžia jo neišleido. Teko vaiką pakrikštyti arčiau esančioje Marijampolėje – Suvalkų gubernijai priklausančioje įgulos cerkvėje, stovinčioje ant Šešupės kranto, rytinėje Varšuvos kelio dalyje.

Po krikštynų brička sugrįžus į Veiverius, Antosė vėl ėmė verkti. Netrukus įsiuto. Be priežasties niokojo patalynę. Baldus. Nukabinusi nuo sienos šv. Nikolajaus stebukladario ikoną, norėjo ją įmesti į krosnį. Ivanas neapsikentęs pakilo nuo stalo, prie kurio gėrė, ir paleido į darbą kumščius. Kelis kartus keliu niūktelėjo žmonai į pilvą, sugriebė už plaukų. Parklupdęs ant kelių, pradėjo kamantinėti, kas vėl negerai. Išgirdo inkštimą, kad Antosė mažąjį Kolią norėjo pakrikštyti Šv. Nikolajaus įgulos cerkvėje, bet ji – per tuos Ivano gėrimus – Marijampolėje vis dar nepastatyta. Išklausęs absurdišką priekaištą, Ivanas spjovė Antosei į veidą ir, trenkęs durimis, kelias savaites namuose nesirodė.

Slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Kolia augo. Šeima gausėjo. Kad vaikai būtų ramesni, motina įsigudrino jiems varvinti į gerkles degtinę. Kolia, vos kelias minutes paklykęs, saldžiai užmigdavo ir neretai išmiegodavo parą ar net dvi. Antosė tuo metu vis dėbsodavo pro langą. Namai buvo apleisti, nešvarūs. Retai kas užsukdavo. Kaimynai Ježovų nemėgo. Antosė – aikštinga, nenuspėjamų nuotaikų – dažnai gulėdavo lovoje apsimetusi, kad serga mažakraujyste, reikalaudavo iš Ivano užuojautos. Šis taip pat jautėsi nekaip. Buvo vienišas. Į caro policininką vietiniai lietuviai žvelgė nepatikliai. Jam priėjus, visi nutildavo, o užkalbinti burbtelėdavo, kad darbai nelaukia, ir išsiskirstydavo. Likęs vienas, Ivanas patraukdavo gerti. Vis mieliau draugavo su buteliu. Galbūt todėl, pagal to meto carinės Rusijos papročius, policijos viršininkų buvo pastebėtas ir kilo karjeros laiptais.

Vieną dieną, kai Ivanas buvo tarnyboje, o Antosė išsitiesė pogulio, šešiametis Kolia sumanė išdaigą. Susiradęs žibalo, ėmė juo girdyti lopšyje gulinčius brolius ir seses. Vyresnieji Jevdokija ir Ivanuška raukėsi, spjaudėsi, klykė. Tačiau mažiausieji mielai gėrė, nes, mamai užsimiršus, dar nuo vakar buvo ištroškę. Kai po kelių parų iš tarnybos grįžo Ivanas, mažyliai jau buvo atšalę. Iš penkių vaikų šeimoje liko tik trys.

Ši nelaimė, kad ir kokia skaudi, nei Antosės, nei Ivano nesukrėtė. O Kolia, atrodo, net nesuprato, ką padarė. Susiradęs ant krosnies dūlėjusį tėvo būgną, vaikščiojo gatvėmis pasikabinęs jį ant pilvo ir vaizdavo caro kareivį. Netverdami mažojo Kolios keliamo triukšmo, miestelio gyventojai skubėjo užsidaryti namų langus, tačiau net užsikimšus ausis buvo girdėti, kaip šis vaikas visus varo iš proto. Beje, kai Kolia žygiavo pro Veiverių mokytojų seminarijos rūmus, vienas karštakošis studentas neapsikentęs padarė jam pastabą. Ir iškart pasigailėjo, nes Kolia su visu būgnu puolė į balą, ėmė raitytis ir isteriškai klykti. Nežinia iš kur atsiradęs girtas Ivanas Ježovas, pamanęs, kad skriaudžia jo vaiką, ištalžė jaunuoliui ausis ir ėmė grasinti išvaikysiąs seminariją, visus iki vieno sukišiąs į kalėjimus, o jį patį pasiųsiąs ilgiems metams į katorgą.

Išsigandęs policininko grasinimų būsimasis mokytojas puolė atsiprašinėti, ant kelių meldė pasigailėti. Tuščiai. Ivanas atrodė rūstus ir neperkalbamas. Nors vos bepastovėjo ant kojų, nusprendė studento namuose padaryti kratą. Ten, anot jo, jis įtaria rasiąs uždraustos literatūros, o tada seminaristas neišvengs kartuvių, taip jau ne vienam yra nutikę. Tik įsikišus vienam iš seminarijos vadovų pavyko Ivaną nuraminti. Gavęs kelis butelius naminės degtinės ir įsitikinęs, kad už studentą laiduoja vadovybė, atsisakė kratos bei užsidegimo pasiųsti jaunuolį į kartuves.

Mažasis Kolia, girdėjęs šį emocingą pokalbį, viską įsidėjo galvon. Supratęs, kad taip ir reikia tvarkyti reikalus, pakilo sausas iš balos ir dar nuožmiau puolė daužyti tėvo būgno. Kitaip nei anksčiau, dabar visi jam atlaidžiai šypsojosi, o Šv. Liudviko bažnyčios klebonas net pavaišino gabalėliu cukraus, kurį vaikas nekramtęs nurijo.

Valdžia netruko pastebėti Ivano Ježovo uolumo. Praėjus keleriems metams, jis sulaukė paaukštinimo tarnyboje ir buvo perkeltas į Marijampolę, kur policijai vadovavo žandarų viršininkas Kislinskis.

Persikėlus į Marijampolę, Ježovų šeimoje niekas per daug nepasikeitė. Ivanas ir toliau gėrė, o išsiblaivęs gaudydavo priešiškus caro valdžiai elementus.

Nors Ježovų šeimoje buvo kalbama lietuviškai ir lenkiškai, nacionalinis lietuvių sąjūdis joje nerado atgarsio. Nelegalių laikraščių nei Antosė, nei Ivanas neskaitė. Visokiais ūkininkų patarėjais, atgimimo varpais ar aušromis taip pat nesidomėjo. Namuose, matyt, atsitiktinai patekę, gulėjo tik graždanka išspausdintas „Ūkiškas kalendorius“ ir kačių šlapimu trenkianti Puškino „Pasaka apie žuvininką ir žuvelę“. Kelis kartus Ivanas baudėsi šį šlamštą išmesti, tačiau pritrūkęs jėgų užmigdavo girtas pastalėje, o ryte jau nebeprisimindavo, ką norėjo padaryti. Vaikų ateitis, beje, tėvams nerūpėjo. Išsilavinimas, tapatybė taip pat. Laikas gubernijos užkampyje, nors policijoje tarnaujantis Ivanas vis dažniau namo grįždavo kruvinais krumpliais, slinko lėtai ir gana tykiai.

Koliai paaugus – greičiau iš inercijos, nei sąmoningai apsisprendę – Ježovai atidavė berniuką į stačiatikių pradžios mokyklą. Tuo metu tai buvo viena iš trijų Marijampolėje veikusių pradinio ugdymo įstaigų. Mokslas truko trejus metus. Vėliau, praėjus nemažai laiko, NKVD generalinis liaudies komisaras draugas Nikolajus Ježovas Maskvoje rašydamas autobiografiją girsis, kad mokykla jį vargino, todėl visomis jėgomis stengėsi nuo jos išsisukti. Bet tai buvo melas. Kaip ir tai, kad Nikolajus Ježovas neva baigė vos vieną pradinės mokyklos klasę ir turėjo „nebaigtą pradinį“ išsilavinimą.

Mokykloje Kolia sunkiai pritapo. Jau pirmąją mokslo metų dieną naujieji klasiokai išspardė jam užpakalį, mat buvo silpnas, mažas ir storas. Tėčio greta nebuvo, ir nemokėdamas apsiginti berniukas mokykloje tapo patyčių objektu. Ypač jį skriaudė Serioža – neseniai Marijampolėje pastatytos Šv. Nikolajaus cerkvės popo sūnus – vos radęs progą, apspjaudavo mažąjį Kolią, kumščiuodavo, o per pertraukas ant nugaros prikabindavo raštelį su užrašu „Įspirk man“. Toks pat mušeika buvo ir Vitia – dailyraščio mokytojo vaikas. Šis sadistinių polinkių turintis berniukas priremdavo Kolią prie sienos ir liepdavo giedoti gaidžio balsu. O šiam nesutikus, sugriebdavo už sėklidžių ir stipriai suspaudęs reikalaudavo prisipažinti, kad Kolia yra durnas.

Ne ką geresni buvo ir mokytojai. Rašybą dėstęs Andrejus Tkačiovas, turėjęs sąskaitų su caro valdžia, visa širdimi nekentė Kolios. Už menkiausią klaidelę ar už nepakankamai dailiai ant grifelinės lentelės parašytą raidę daužydavo delnu per pakaušį. Lyg to būtų negana, už pakarpos pačiupęs vilkdavo prie lentos ir pastatęs prieš visą klasę liepdavo nusismaukti kelnes, kad įkrėstų jam rykščių.

Aritmetikos mokytojas Olegas Platonovas taip pat Kolios nemėgo. Kartą, kai mokinys neišmoko daugybos lentelės ir ėmė painiotis, kiek bus du kart du, smogė iš visos jėgos kumščiu jam į kaktą, o kai iš prakirsto antakio plūstelėjo kraujas, vos nenurovė ausies, kad Kolia neapsimetinėtų ir prieš draugus atseit nevaidintų aukos.

Tik tikybą dėstęs protoirėjus Nikita Sergejevičius Chruščiovas iš Marijampolės įgulos cerkvės buvo pakantesnis. Tačiau ir vėl, kai reikėdavo kalti Dievo žodį, tapdavo rūstus. Nikolajus Ježovas niekada nepamirš, kaip, atsistojęs prieš klasę atsakinėti, nesugebėjo išvardinti visų didžiųjų nuodėmių. Protoirėjus Nikita, praradęs savitvardą, ėmė gąsdinti kryžiumi, šaukėsi Dievo rūstybės ir, palikęs po pamokų, ketino atskleisti berniukui pačios baisiausios nuodėmės paslaptį. Laimei, šiam pasikėlus sutaną, į klasę įėjo mokyklos direktorius Kurganovas. Lydimas į Marijampolę atvykusio pradinių mokyklų inspektoriaus Iljos Uljanovo, jis ėmė gėdinti Chruščiovą ir, pataręs užklasinei veiklai susirasti sau kitą vietelę, išvadavo keturpėsčiom pastatytą berniuką.

Kolia kantriai kentė patyčias ir smurtą, bet neretai, išėjęs iš namų, mokyklos taip ir nepasiekdavo. Patvoriais pasieniais, kad niekas nepamatytų ir neužkabintų, patraukdavo prie Šešupės. Ten, atsisėdęs ant kranto, žiūrėdavo į tekantį upės vandenį, užsimiršdavo ir imdavo svajoti.

Kartą taip sėdint prie Kolios priėjo nepažįstamas vyras. Jis buvo vidutinio ūgio, liesokas, tamsiai ruda barzdele, tiesia ir plona nosimi, aukštyn sušukuotais ilgais plaukais. Jo veide švietė labai malonios, ne vyriškos, o labiau moteriškos akys. Balsas, kitaip nei protoirėjaus Chruščiovo ar Olego Platonovo, buvo ne žemas ir griausmingas, o kimokas, plonas. Nors atrodė keliolika metų vyresnis už Kolią, metų našta jo neslėgė. Iš tolo žiūrint judėjo lengvai, energingai, staigiais, kampuotais judesiais, kurie bylojo apie nepaprastą šio vyro valią ir dvasios stiprumą. Prisėdęs šalia, vyras draugiškai užkalbino Kolią. Atrodė ramus, malonus ir geras žmogus. Tai buvo Zigmas Aleksa-Angarietis – aktyvus socialdemokratas, būsimas LKP (b) šulas bei Kominterno Internacionalinės kontrolės komisijos sekretorius. Prisistatęs dėde Zigmu, ėmė santūriai klausinėti, kodėl Kolia sėdi prie upės ir kas jį slegia.

Mažasis Kolia, atitrauktas nuo savo minčių, iškart pajuto dėdei Zigmui simpatiją. Nieko neslėpdamas ėmė pasakoti apie pradinę mokyklą ir nekenčiamus mokytojus Nikitą Chruščiovą, Olegą Platonovą, Andrejų Tkačiovą. Guodėsi, kaip jau trejetą metų jį kasdien skriaudžia popo sūnus Serioža ir dailyraščio mokytojo vaikas Vitia. Be to, Borisas Gračiovas – įgulos kapinių sargo sūnus – nuolat įžeidinėja, o Saša Ščerbickis neduoda kelio praeiti. Išpasakojęs mokyklos vargus, Kolia nepamiršo ir savo šeimos, kurioje niekada nesibaigia barniai. Tėvas Ivanas, tarnaujantis policijoje pas žandarą Kislinskį, neišsiblaivydamas geria, o motina Antosė Ježova taip pat įniko kilnoti taurelę. Todėl jam ir sunku, jaučiasi vienišas, niekam nereikalingas. Tik pabėgęs iš pamokų ir atsisėdęs ant Šešupės kranto užsimiršta.

Dėdę Zigmą sujaudino mažojo Kolios Ježovo pasakojimas. Atidžiai jį išklausęs, pasišovė skriaudžiamą vaiką paguosti. Ėmė pasakoti savo gyvenimą:

„Gimiau, – ramiu balsu pradėjo dėdė Zigmas, – 1882 metų birželio 13 dieną, Suvalkų gubernijos Vilkaviškio apskrityje. Gimiau – šlykštu prisipažinti – itin turtingo valstiečio šeimoje. Mano amžinai nepasotinamas, godus turtams tėvas turėjo penkiasdešimt dešimtinių žemės. Ūkis buvo stiprus, beveik dvaras. Mirus motinai, tėvas antrą kartą vedė, gavo milžinišką kraitį ir, pardavęs senąjį ūkį, nusipirko dvarą. Tapo dvarininku. Vaikščiojo pasipūtęs it gaidys. Turėjo tris šimtus dešimtinių ir daug tūkstančių rublių skolos. Aš su tokiu tėvu nutraukiau ryšius. Maniau, greit parduos dvarą ir nusigyvens. To ir šiandien jam linkiu. Ar tėvas dar gyvas, nežinau. Ir žinoti nenoriu. Man tai nerūpi. Mano motina taip pat kilusi iš buožių šeimos. Vieną naktį ji pasimirė, kai buvau devynerių ar dešimties, tad manęs niekas neauklėjo. Pirmuosius gyvenimo metus praleidau pas senelę, naujojoje tėvo šeimoje jaučiausi svetimas. Tėvas manęs nemylėjo, ir aš jo nemylėjau. Dabar – už jo žiaurų ir neteisingą elgesį su samdiniais – nekenčiu. Linkiu jam mirties. Jis, kad ir kaip būtų norėjęs, neturėjo ir niekada neturės poveikio nei mano auklėjimui, nei politiniams įsitikinimams. Tad, nemylimas tėvo, nejaučiau meilės ir jo aplinkai. Tapęs svetimas šeimoje, pamažu pasidariau svetimas ir aplinkai, iš kurios buvau kilęs. Štai taip, mielas vaike.“

Kolia, išklausęs atviro dėdės Zigmo prisipažinimo, iškart pasijuto ne toks vienišas. Ant Šešupės kranto atradęs giminingą sielą, buvo pasiruošęs ne tik toliau klausytis sutikto žmogaus pasakojimo, bet ir lyginti jo gyvenimą su savuoju.

Dėdė Zigmas, matydamas pastatytas Kolios ausis, tęsė:

„Nepatikėsi, bet iki devynerių metų mokiausi namuose, o vėliau – Marijampolėje, mūsų miestelio gimnazijoje. Mokiausi prastai – nesisekė kalbos, niekas nelindo į galvą, nemėgau kalti karalių vardų. Geriausiai sekėsi tai, ko nereikėjo mokytis. Pavyzdžiui, per gimnastikos pamokas aš buvau pirmasis mokinys. Kartais diskutuodavau su mokytojais. Kelis kartus apsistumdžiau. Jie buvo durni, todėl juos reikėjo pamokyti. Per tą tupėjimą gimnazijoje nieko nežinojo apie tikrą gyvenimą. Baigęs šešias klases, įstojau į institutą. Bet, studijuodamas trečiame kurse, buvau suimtas ir – ačiū likimui! – mokslo Veterinarijos institute Varšuvoj nebaigiau. Gyvulių daktaro karjerą vainikavau kalėjimu ir nauju – Suvalkų kalėjimo – mokslu.“

Šio malonių akių vyro autoritetas Kolios akyse pakilo į neregėtas aukštumas. Dar niekada mažasis Kolia Ježovas nebuvo sutikęs Marijampolėje tokio įdomaus žmogaus. Viskas, apie ką šis suvalkietis kalbėjo, Koliai buvo ypač artima. Šiuos du ūgiu, amžiumi bei svoriu vienas į kitą nepanašius žmones siejo ne tik gimininga šeimos patirtis, bet ir požiūris į nekenčiamą mokyklą, apie kurią Kolia norėjo dar daugiau iš dėdės Zigmo išgirsti.

„Būdamas dešimties metų, – paprašytas toliau pasakojo dėdė Zigmas Angarietis, – parengiamojoje gimnazijos klasėje paskelbiau pirmąjį savo gyvenime streiką – nesutikau atsakinėti į aritmetikos mokytojo klausimus, nors tą dieną aritmetiką mokėjau šimteriopai geriau už kitus mokinius. Tas kvaiša mokytojas reikalavo ne išmanyti dalyką, o iškalti taisykles. Atsisakiau tą daryti. Stovėjau klasėje, tylėjau ir, kišenėje laikydamas ranką, rodžiau jam didelę špygą.“

Kolios pažintis su dėdė Zigmu buvo lemtinga. Vaikas vis labiau ėmė pasitikėti savimi. Be to, pradėjo kristi jo svoris. Netrukus Kolia jau nebebuvo toks storas, neatpažįstamai sulyso. Tačiau, deja, daugiau nebeaugo. Liko toks, koks ir buvo pirmąją susitikimo su Zigmu Aleksa-Angariečiu dieną – vos pusantro metro ūgio.

Dėdė Zigmas Marijampolėje visada pasirodydavo netikėtai. Kartais dingdavo ištisiems mėnesiams. Tačiau sugrįždavo vis į tą pačią vietą – prie Šešupės. Kai išvysdavo energingai kinkuojančią dėdės Zigmo figūrą, Kolią užliedavo džiaugsmo banga. Jis nekantriai pašokdavo ir stačia galva pasileisdavo pasitikti savo vyresniojo draugo. Drebėdamas sustodavo priešais jį ir laukdavo, kol dėdė Zigmas jį ir vėl švelniai apkabins. Tada abu, susikibę už rankų, prisėsdavo ant Šešupės kranto, o dėdė Zigmas pasakodavo, kas naujo per tą laiką įvyko pasaulyje. Koliai Ježovui viskas buvo įdomu: nerūpestingas buržujų gyvenimas Vilniuje, caro rūmų intrigos, popo Gapono kėslai, revoliucinis judėjimas Varšuvoje, Kaune ir Peterburge. Iš dėdės Zigmo jis pirmą kartą išgirdo ne tik apie jo bendramokslius Marijampolės gimnazijoje – apie mąslų Joną Basanavičių, ligotą Vincą Kudirką bei būsimą komunistą Vincą Mickevičių-Kapsuką, bet ir apie Leniną. Tačiau tuo metu Kolia per anksti nuplikusiu Leninu – Vladimiru Iljičiumi Uljanovu – būsimuoju pasaulio proletariato vadu – menkai tesidomėjo. Berniukui buvo smagu, kad dėdė Zigmas ne tik puoselėja jam bičiuliškus jausmus, bet ir pasitiki. Kartais, pamiršęs perspėti, kaip tai pavojinga, dėdė Zigmas pametėdavo Koliai kokią uždraustą brošiūrėlę ar nesudėtingą knygelę. Slapta jas perskaitęs, Kolia sužinojo neįtikėtinų dalykų: apie visai greta tvyrančią neteisybę, darbo žmonių priespaudą ir nepakenčiamą gyvenimą Rusijoje, valdomą kruvinojo caro Nikolajaus II. Kolia, žinoma, net nenumanė, kad dėdė Zigmas, dar praeitame amžiuje pasirinkęs pavojingą, tačiau kupiną romantikos revoliucionieriaus kelią, jau ne pirmus metus slapstosi nuo caro žandarų. Galbūt todėl, neįtardamas apie tykančius pavojus, Kolia mielai platino dėdės Zigmo parūpintą uždraustą spaudą.

Kartą iš Kauno į Marijampolę nelegaliai spaustuvei gabendamas litografinį akmenį, dėdė Zigmas Aleksa-Angarietis vos nepateko į žandaro Ivano Ježovo rankas. Pašto vežimu atsivežęs „Darbininkų balsui“ būtinus spausdinti reikmenis, atsinešė juos tiesiai į aludę. Įkalęs kelis bokalus ir pakišęs akmenį po suolu, dėdė Zigmas nuėjo susitikti su Kolia. O vakarop grįžęs ant suolo rado sėdintį žandarą – Kolios tėvą Ivaną. Laimei, šis buvo jau stipriai įkaušęs. Netrukus užmigo. Užknarkus žandarui, Zigmas išsitraukė akmenį ir patyliukais parnešė į konspiracinį butą.

Besimokant trečioje klasėje, Kolios mokykloje jau niekas neskriaudė. Užkabintas ar apspjautas, pats duodavo grąžos. Dabar Kolią gerbė ne tik milžinas Vitia, chuliganas Borisas Gračiovas, bet ir ankstesnis skriaudėjas Serioža – Šv. Nikolajaus cerkvės popo sūnus. Už akių, nenorėdami Kolios įžeisti, klasiokai jį vadino „knygiumi“, nors su knyga rankose niekas nebuvo matęs.

1905 metų sausio 22 dieną, Sankt Peterburge vykstant taikiai darbininkų demonstracijai, Kolia trumpam užbėgo į namus. Nieko bloga neįtardamas, patraukė pas mamą, nes tėvas jau kelias paras gėrė darbe. Broliuko Ivano ir sesutės Jevdušos namuose nebuvo, jie pasiliko mokykloje mokytis dailyraščio.

Pravėręs tėvų miegamojo duris Kolia išvydo pasibaisėtiną vaizdą. Mama Antosė, pražergusi kojas, gulėjo lovoje su žandarų viršininku Kislinskiu. Šis, rūkydamas papirosą, bandė iš miegų prikelti savo nulinkusią varpą. Iš pradžių Kolia nepatikėjo savo akimis, o kai sustangrėjusi Kislinskio varpa pakilo ir jis užgulė mamą, Kolia paklaikęs išbėgo iš namų. Krečiamas ne tik žiemos šalčio jis klaidžiojo be tikslo po Marijampolę. Kaip niekada jam reikėjo paguodos, padrąsinančio dėdės Zigmo žodžio. Deja, Angarietis vėl buvo kažkur prapuolęs.

Po Kruvinojo sekmadienio, kai caras Nikolajus II Sankt Peterburge įsakė apšaudyti taikią darbininkų demonstraciją, Kolia pasikeitė iš esmės. Dabar jis nekentė ne tik caro žandarų, jų veidmainio viršininko Kislinskio, bet ir viso pasaulio moterų. Nulindęs pasišildyti į Šv. Nikolajaus cerkvę, berniukas uždegė žvakelę ir prisiekė prie ikonostaso su moterimis reikalų neturėti. O jei gyvenime teks, tai tik neišvengiamai būtinybei prispyrus.

Iki tol, augdamas giliame užkampyje, Kolia vyrų linksmakočių nebuvo matęs. Tik kartą, kai, gamtinio reikalo prispirti, su dėde Zigmu šlapinosi į Šešupę, trumpam dirstelėjo. Tačiau susigėdęs nusuko žvilgsnį. Vėliau, ne paslaptis, Nikolajus Ježovas prisižiūrėjo pačių įvairiausių. Tapęs NKVD vadovu, įsitaisė net slaptą užrašų knygelę. Ten registravo linksmakočių dydžius, formas, spalvas bei atspalvius. Be to, nepamiršdavo atskiroje grafoje pažymėti savininko namų adreso, gimimo metų, mėnesio, dienos bei tautybės. Tai buvo lyg XX amžiaus pirmosios pusės šauniausių Rusijos vyrukų enciklopedija, kurią drauge su pornografinių nuotraukų rinkinėliu komisaras Nikolajus Ivanovičius Ježovas laikė savo kitelio išorinėje kišenėje – greta VKP (b) partinio bilieto.

Rusijos imperijoje ilgai brendo ir pagaliau susiklostė 1905 metų revoliucinė padėtis, liaudies masės – anot Vladimiro Iljičiaus Lenino – nebenorėjo po senovei gyventi, o valdžia nebesugebėjo po senovei valdyti. Lietuvoje, nors ir ne taip gausiai, tai vienur, tai kitur kildavo neramumai. Degė dvarai, streikavo fabrikų darbininkai, didžiuosiuose miestuose prasidėjo demonstracijos. 1905 metų gruodžio pradžioje Vilniuje susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas reikalavo kraštui autonomijos, pilietinių teisių ir laisvių. Caro valdžia, nespėdama gesinti politinių gaisrų, Kauno, Vilniaus, o vėliau ir Suvalkų gubernijoje įvedė sustiprintos apsaugos padėtį.

Neaplenkė pamažu įsisiūbavę įvykiai ir Marijampolės. Slaptoje Suvalkų gubernijos politinėje apžvalgoje žandarų viršininkas Kislinskis rašė:

„Lietuvos socialdemokratų partijos centras – kaip ir kitų padugnių – Suvalkų gubernijoje yra Marijampolės mieste, kur susitelkusi visa lietuvių inteligentija; čia veikia politiškai nepatikima berniukų gimnazija, o apskrityje yra ne ką geresnė Veiverių mokytojų seminarija. Kažkoks nestabilios psichikos niekšas, įkūręs slaptą spaustuvę, jau kuris laikas Marijampolėje leidžia ekstremistinio pobūdžio „Darbininkų žodį“, kuriame kurstoma nuversti teisėtą valdžią. Tai Suvalkų gubernijos žandarmeriją labai neramina. Nepajėgdami suvaldyti padėties ir surasti slaptos spaustuvės, reikalaujame skirti mums daugiau lėšų. Kai jas pasidalinę įsisavinsime, tikimės, kad padėtis po kurio laiko turėtų pagerėti.“

Policijos žandarui Ivanui Ježovui, 1904 metais caro Nikolajaus II įsaku panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, darbo, deja, nesumažėjo. Nors žiemą šąlant pasalose nebereikėjo tykoti knygnešių, vilkstinėmis traukusių iš Rytprūsių į Lietuvą, vis daugiau gubernijoje veisėsi kitaminčių – įvairių mosčių carizmo priešų. Šiuos susekti darėsi vis sunkiau, dažnai – neįmanoma. Todėl, patekęs į beviltišką padėtį, Ivanas ėmė dar daugiau gerti. Neretai, kamuojamas siaubingų pagirių, jis lengvabūdiškai nutardavo tą dieną ar net savaitę neiti į tarnybą. Pasistatęs naminės degtinės, vienas sau gerdavo ir į žandarų viršininko Kislinskio prašymus padaryti nors nedidelę pertrauką atsikirtinėjo keiksmais bei girtuoklio rauda, kad jo niekas nemyli. Amžinai taip tęstis negalėjo. Ilgus metus nuolaidžiavęs pavaldiniui, Kislinskis buvo priverstas Ježovą iš tarnybos atleisti. Tai sužinojęs, Ivanas kelias savaites dar uoliau gėrė. Pritrūkus naminei pinigų, įsidarbino pas pažįstamą skerdiką, kuris mėsa aprūpindavo čia apsistojusią caro kariuomenę.

Skerdyklos šeimininkas Kazimieras Vareikis buvo susipratęs lietuvis, turėjo gausią šeimą. Jis asmeniškai pažinojo tautos atgimimo šauklius Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką. Skaitė jų leidžiamą „Aušrą“ ir „Varpą“, prenumeravo „Ūkininko patarėją“. Buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio aktyvistas. Be to, šis Marijampolės šviesuolis turėjo gražų balsą, tad laisvalaikiu giedojo Šv. arkangelo Mykolo bazilikos chore. Be įvairiais talentais apdovanoto Kazimiero neapsieidavo Marijampolės krašte nė vienerios vestuvės, krikštynos ar kitos šventės, kuriose jis iki išsekimo grieždavo armonika. Tokia buvo viešoji šio įvairiapusio žmogaus veikla. Kitką žinojo tik pašvęstieji, mat skerdykloje jau ne vienus metus vykdavo slapti susirinkimai, kuriuose būdavo diskutuojama dėl Lietuvos ateities. Nieko neįtardamas, Ivanas Ježovas pateko į lietuvybės židinio epicentrą.

Į skerdyklą slapta susirinkę vyrai Lietuvos ateitį įsivaizdavo skirtingai. Carui Nikolajui II numalšinus revoliuciją, tačiau pralaimėjus 1904–1905 metais vykusį Rusijos–Japonijos karą, daugeliui atgijo viltis. Nors Lietuvos nepriklausomybės siekiai dar buvo labai nedrąsūs, tačiau kai kurie skerdykloje, matyt, apsvaigę nuo kraujo kvapo, šalies laisvę ketino išsikovoti ginklu. Rusijos revoliucionierių pavyzdžiu jie siūlė nelaukti iš caro malonių. Minėjo ekonomistą Marksą, antropologą Engelsą ir kažkokias proletariatą kaustančias grandines, kurias nebaisu prarasti, bei kitokius niekus, leidžiančius įtarti juos simpatizuojant radikaliesiems socialdemokratams, iš jų kai kurie buvo pasišovę veikti išvien su rusais. Tokiai vienybei prieštaravo kitas sparnas, kuris Kazimiero Vareikio įmonėje (dažniausiai) glausdavosi ne prie skeltanagių, bet prie kanopinių galvijų skerdienos. Šie, taip pat Lietuvos socialdemokratai, siūlė veikti išvien ne tik su rusais. Žodžiu, pasisakė už gerokai platesnį, vakarietišką internacionalą. Tačiau socdemų, vienų ir kitų, skerdykloje buvo mažuma.

Pas Kazimierą Vareikį susirenkančią daugumą sudarė dešiniosios pakraipos politikieriai. Tai buvo litvomanai kunigai, būsimieji krikščionys demokratai ir potencialūs tautininkai. Kazimieras Vareikis ramindavo įsirėkusius, o šie nesivaržydami svajodavo po kelerių metų atkursiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę – nuo Baltijos iki Juodosios jūros krantų. Tada, nutraukus nusikalstamus meilės ryšius su Lenkija, Lietuva bus paskelbta Visuotino Gėrio Karalyste, o ją išmintingai valdys Mindaugas II, kurį nesunkiai galima susirasti Vokietijoje. Kiti, vadindami tai paistalais, fantazavo apie Lietuvos Respubliką, tvarkomą demokratiniais, o vėliau autoritariniais pagrindais. Treti siūlė uniją su latviais. Ketvirti kliedėjo apie lietuvišką raidyną. O penktiesiems rodėsi, kad jau rytoj reikia krautis daiktus ir Nemunu traukti link Madagaskaro, kur galima bus įkurti Lietuvą II, valdomą popiežiaus Pijaus X iš Vatikano. Bedėstydami nesutaikomas nuomones, visi mirtinai susipykdavo. Tada susiraukę išsiskirstydavo iki kito slapto susirinkimo pas Vareikį.

Ivanui Ježovui jau po pirmosios dienos skerdykloje atsibodo. Grįžęs namo, nutarė verčiau gerti. Tačiau, kitaip nei tarnaujant Marijampolės policijoje pas Kislinskį, tai nebebuvo taip paprasta. Jokie pričiupti knygnešiai nebesiūlė žandarui naminės, o užėjus į karčiamą smuklininkas nebepylė už dyką. Atvirkščiai, pasičiupęs žarsteklį, vydavo Ivaną lauk, šaukdamas daugiau čia nebesirodyti.

Kitas gal būtų nuleidęs rankas ir puolęs į neviltį, tačiau Ivanas, iš prigimties sumanus, nutarė vietoj savęs į skerdyklą pasiųsti vyriausiąjį sūnų. Sugrįžęs iš pradinės mokyklos ir sužinojęs šią „džiugią“ naujieną, Kolia užsiožiavo. Karščiuodamasis bandė įrodyti girtam tėvui, kad visada bijojo ir bijos kraujo, o jį pamatęs alpsta. Be to, yra ligotas ir silpnas, prireikus nuo žemės nepakels nei kirvio, nei kūjo.

Ivanas Ježovas, išklausęs nepaklusnaus sūnaus kalbą, kaip reikiant įsiuto. Trenkė kumščiu jam į nosį ir paleido kraujus, parvertė ant žemės ir spardydamas ėmė per visą Marijampolę lietuviškai–lenkiškai–rusiškai rėkti, kad veltėdžio namuose nepakęs, o jei Kolia taip nori, lai eina į visas keturias puses ir į namus daugiau nebegrįžta. Tam atseit ir motina pritaria, kuriai jau atsibodo apie visus šokinėti. Kolia, pažvelgęs į pritariamai linksinčią motiną, susitaikė su tėvo sprendimu. Prigąsdintas nukulniavo ne prie Šešupės, o tiesiai į Vareikio skerdyklą.

Kai Kazimieras, išklausęs Kolią, sužinojo, kad šis pavaduos tėvą, nenorėjo net į kalbas leistis. Tokio klipatos skerdykloje jam nereikėjo. Tačiau šis neatstojo. Stovėjo ant slenksčio it įbestas ir net nemanė grįžti namo. Po kurio laiko, įvertinęs Kolios užsispyrimą, Vareikis vis dėlto leido vaikui pasilikti bandomajam laikotarpiui. Apčiupinėjęs apgailėtinai menkus berniuko raumenis, sutarė, kad šis dirbs už du, gaudamas mokinio algą. Kolia sutiko su Vareikio pasiūlymu ir pasiliko skerdykloje.

Darbas čia buvo ne iš lengvųjų. Dabar po pamokų ar net nenuėjęs į jas, Kolia traukdavo pas Vareikį, kur dirbo dar keli tvirti vyrai. Šie iš pradžių nepatikliai žiūrėjo į buvusio žandaro sūnų, tačiau supratę, kad vaikis nėra piktybinis, priėmė į darnų kolektyvą. Gavęs prijuostę, kirvuką, pjūklą ir peilį, Marijampolės skerdykloje Nikolajus Ježovas pradėjo kelis dešimtmečius nenutrūksiantį savo darbą.

Skerdykloje, aprūpinančioje caro kariuomenės dalinius, darbas virė ištisą parą. Čia visada būdavo sausakimša žmonių ir vežimų, nuo ryto iki vakaro sklido skerdžiamų gyvulių baubimas. Carizmo laikais vaikų teisių apsaugos tarnybos veikė, švelniai tariant, silpnokai, todėl Koliai neretai tekdavo dirbti viršvalandžius ar net iki paryčių užsibūti skerdykloje. Tačiau berniukas nesiskundė. Uoliai stengėsi atlikti jam patikėtas užduotis ir mokinio pareigų nesikratė. Galbūt todėl vyrai jį pamėgo, o Vareikis kartais net palepindavo, ragindamas nesivaržyti ir nuo grindų susirinkti paleistas gyvulių žarnas, iš kurių – jei tik būdavo gero ūpo – motina padarydavo kraujinių dešrų. Be to, matydamas, kad mokinys silpnos sveikatos, brūkštelėjęs peiliu kiaulei ar avelei per gerklę, Kazimieras pakišdavo puodelį ir, sklidinai pribėgus šilto kraujo, liepdavo jį Koliai iki dugno išgerti.

Iš pradžių, žinoma, išvydus garuojantį kraują, Kolią supurtydavo, imdavo tąsyti traukuliai, jis apsivemdavo. Tačiau po kurio laiko berniukas priprato. Po kelių savaičių mielai pats užsiversdavo kraujo stiklinaitę. Nenusivalęs lūpų, siekdavo antros, trečios, per dieną kartais išgerdavo net po kelis litrus gyvulių kraujo. Nors Kolia buvo nedidelio ūgio ir milžino jėga nepasižymėjo, jį gelbėjo atkaklumas. Ką nors pradėjęs, nebesustodavo. Todėl skerdikui Kazimierui tekdavo Kolią stabdyti, kai šis per daug įsijausdavo lauždamas ožiui ragus ar dirdamas odą kumelei.

Įžvelgęs Kolios talentą ir matydamas berniuko susidomėjimą darbu skerdykloje, Kazimieras Vareikis – nors tai prieštaravo nerašytoms skerdikų taisyklėms – ėmė vaiką ne tik mokyti, bet ir dalintis amato paslaptimis. Kolia pramoko vienu kūjo smūgiu apsvaiginti atvežtus gyvulius. Tada peiliu perrėžti gerklę. Pataikyti durklu kiaulei tiesiai į širdį. Nykščiu išstumti aviai akis, replėmis ištraukti liežuvį, pjautuvu nurėžti jaučiui ausis. Be to, apsvilinti kuilį ir jį išdarinėti. Čia taip pat reikėjo meistrystės.

Po kelių nesėkmingų bandymų, kai paleido gyvuliams žarnas, Kolia jau užmerktomis akimis galėjo surasti kuilio pautus, išimti kepenis, širdį, inkstus ir plaučius, nepamiršdamas pasisemti iš vidurių sveikatą stiprinančio gėrimo.

Nors skerdykla dirbo be pertraukų, Kazimieras Vereikis leisdavo ir atsipūsti. Tada, sustoję ratu aplink ant kablių sukabintą skerdieną, vyrai užtraukdavo dainą. Dainuodavo keliais balsais. Dažniausiai – seno Vareikio bičiulio Vinco „Tautišką giesmę“.

Kolia Ježovas, skerdykloje tapęs savas, taip pat su visais giedodavo. Plėšdavo, pridėjęs ranką prie krūtinės, iš visos širdies. Turėjo ne mažiau už Vareikį skambų balsą, todėl jį tekdavo tildyti, kad giesmės – apsaugok, Viešpatie! – neišgirstų praeidamas žandaras Kislinskis, nekentęs ne tik varpininkų, bet ir visko, kas Suvalkų krašte buvo lietuviška.

Kartą, kai mažasis Kolia Ježovas jau buvo įgudęs ne prasčiau už patį Vareikį darbuotis skerdiko peiliu, durklu ir pjūklu, į skerdyklą ūkininkas iš Šunskų atvežė teliuką. Vargšas ganykloje buvo susilaužęs kojelę. Nebepajėgė eiti. Buvo mirtinai išsekęs, galbūt net marintas badu. Koliai gyvulėlio pagailo. Jo didelės, liūdnos akys sujaudino jautrų berniuką ir jis, slapta nusitempęs už uodegos leisgyvį padarėlį į gardą, ėmė jį gydyti.

Iš skerdiko Kazimiero Vareikio ir iš gerojo dėdės Zigmo anuomet gavęs vertingų veterinarijos žinių bei patarimų, Kolia Ježovas žinojo, jog ne tik žmonių, bet ir gyvulių gydymas neretai būna skausmingas. Pasiėmęs skerdiko pjūklelį, Kolia ėmėsi kantriai džyrinti vos besilaikančią teliuko koją. Išsekęs gyvulėlis tylėjo ir net nepajuto palengvėjimo, kai Kolia jį išvadavo nuo trukdžiusio pasveikti balasto. Tada garde pasirodė nuo galvos iki kojų kraujais apsitaškęs Kazimieras.

Jis nepagyrė mokinio už gailestingumą. Priešingai, apkaltinęs nederamu elgesiu, liepė nešdintis iš skerdyklos ir daugiau čia nebesirodyti. Ir nors Kolia teisinosi, kad teliukui norėjęs tik gero, Vareikis buvo neperkalbamas. Neišmokėjęs algos užtrenkė prieš nosį skerdyklos duris.

Kolia, bijodamas grįžti į namus, ėjo kur akys veda. Nepaguodžiamai visą kelią žliumbdamas, net nepajuto, kaip atsidūrė prie Šešupės. Sėdėjo sau vienas ant upės kranto ir toliau verkė. Jam buvo be galo skaudu, kad Vareikis jo gerų ketinimų nesuprato. Net nenorėjo išklausyti. Tik kaltino. Visa gerkle rėkė, kad jis esąs iškrypėlis, tikras pabaisa, nors ir pats ne kartą nudyrė odą dar gyvam ožiui. Staiga įsižliumbusio Kolios horizonte sužibo viltis – link jo, kaip visada energingai, artėjo dėdė Zigmas.

Bičiulis nė žodžio netaręs prisėdo šalia. Apkabino berniuką per pečius, leido išsiverkti bei išsipasakoti, kurį laiką tylėjo. Žiūrėjo į upę. Tada keistai prabilo:

„Koks šiandien lietuvių uždavinys? – įdėmiai pažvelgė Koliai į akis. – Dėtis prie rusų. Kad vieningose gretose eilėse lietuviai kovotų dėl bendro likimo. Tau, Kolia, – tęsė dėdė Zigmas, – su vareikiais šiandien ne pakeliui. Jei nori būti tikras skerdikas, privalai aktyviai dalyvauti kovoj. Kas vengia žūtbūtinės klasių kovos, tas ne skerdikas. Jei koks nors čia atėjęs prie mūsų Šešupės skerdikas – kilęs ne iš skerdikų šeimos – šauks mus į kovą – kada reikia mus šaukti – jei jis pasiryš mirtinai kovai, mes jį priimsim į savo gretas ir pasakysim: tu, Kolia – mūsiškis.“

Nors dėdės Zigmo žodžiai mažai guodė, tačiau Kolia atidžiai klausėsi:

„Pasirodžius skerdikui, vėl miestas sujudo. Fabrikai apmirė, – paslaptingai dėstė dėdė Zigmas. – Nauja kova ir laimėjimai – žmonių džiaugsmas. Jie išėjo su kraujo spalvos vėliavomis į miesto gatves švęsti laimingų kovos pabaigtuvių. Vėl upė sudrebėjo, bet sudrebėjo džiaugsmingai.“

Dėdei Zigmui nutilus, Kolia neturėjo ko bepridurti. Abu žiūrėjo į upę, kuri anaiptol „nedrebėjo džiaugsmingai“ – tekėjo sau ramiai link Nemuno, ir tiek. Kolia, nežinia kodėl prisiminęs skerdykloje giedotą Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“, žiojosi kažko paklausti, tačiau nespėjo. Išvydęs ant Kolios kaklo geležinį kryželį, dėdė Zigmas sudrebėjo. Nieko nesakęs, nuplėšė ir sviedė į upę.

„Kunigai vilioja į savo tinklus dorus Lietuvos žmones, – it pagonių Perkūnas sugriaudėjo dėdė Zigmas. – Jie leidžia „Šaltinius“ ir „Vienybes“. Jie steigia draugijas. Stato koplyčias. Puošia bažnyčias. Jie eina išvien su žandarais ir caro policija. Kad tik kuo daugiau žmonių nuo socializmo atitrauktų.“

Kolia, netekęs krikšto tėvo Piotro Iljičiaus Čaikovskio per krikštynas cerkvėje užkabinto kryželio, norėjo pravirkti. Tačiau, nespėjus ištrykšti pirmai ašarai, Kolios širdyje staiga tapo neapsakomai lengva. Jos niekas nebeslėgė, nedraskė ir nekankino. Kolia pirmą kartą gyvenime pasijuto išties laisvas. Dabar, nusimetus religinius pančius, jo niekas nevaržė. Nesekė jo minčių. Nereikalavo elgtis vienaip ar kitaip. Išvaduotas iš kryžiaus priespaudos, jis norėjo pulti dėdei Zigmui ant kaklo. Atsidėkoti už suteiktą palaimą, išbučiuoti jo lūpas, rankas, kojas.

Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Herkus Kunčius. Prarasto laiko beieškant. Atminties amnezija

2022 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti?

Herkus Kunčius. Ligos istorija

2022 m. Nr. 1 / Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

Herkus Kunčius. Smulkūs konfliktėliai, vietiniai karai

2015 m. Nr. 11 / Visiems gerai žinoma, kad gauti ar duoti į galvą galima visur. Anuomet Kaune, besimokant vidurinėje mokykloje, tam reikalui puikiai tiko tualetas, kartais – laiptinė ar fojė.

Elžbieta Banytė. Fantasmagoriškas sukimasis ratu

2015 m. Nr. 10 / Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. – Vilnius: Kultūros barai, 2014. – 168 p.

Renata Šerelytė. Kas tu toks ir ką čia veiki?

2015 m. Nr. 3 / Herkus Kunčius. Trys mylimos . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 196 p.

Herkus Kunčius. Dvi fotografijos

2015 m. Nr. 3 / Tuos pirmuosius metus po Kovo 11-osios šiandien regiu kaip mane ir mano kartą apėmusią euforiją, kurioje ieškota ne tik dvasinės, bet ir geografinės laisvės. Pamenu, apie 1988 metus…

Herkus Kunčius. Laimėtojai ir pralaimėtojai

2014 m. Nr. 7 / Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę.