Danielius Mušinskas. Liga

2020 m. Nr. 4

Novelė

Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską. Teta Kastancija palinksta prie virdulio ir ją paslepia balti garai. Tada tarsi nutolstu ir sveikinu, linkčioju galvą, kratau ir purtau ją it neramią medžio šaką, o atsimerkęs nežinau, ką taip piktai ir energingai labinau. Gal mažąją Diką, čirpinančią tris smuiko stygas. Mažoji Dika, man pačirpink raudoną savo sielos melodiją, tu ją taip moki puikiai išraityti. Mano žvilgsnis įstringa jos gelsvoj garbanoj, kurią netrukus apgaubia iš virdulio paleisti garai. Aš nenoriu užmiršti upės, kuri neteka ir niekada netekėjo pro mūsų miestelį, bet kurios vanduo buvo toks tyras, netgi žuvelės ten plaukiojo permatomos kaip stiklas. Kodėl aš nenoriu užmiršti tos upės, jei galėjau užmiršti visas švytinčias naktis ir savo gyvenimą toli nuo čia, už trisdešimties kilometrų, ir visus mokyklos koridoriaus draugus, ir galėjau užmiršti net ką nors daugiau, ko šią akimirką tikrai nebeprisimenu. Prikandu lūpą ir prisiekiu, jog to aš sau niekada neatleisiu, net pakilęs iš ligos patalo. Bet tvarsčiai nusmunka ant akių, ir aš vėl matau, kaip sesuo Jonė neša baltą gėlę, kaip ta gėlė žydi brolio Antano akyse ir koks liūdnas yra tas molinis vazonėlis, apkabinęs laimingos gėlės šaknis. Taip ir aš esu apkabinęs savo šaknis ir todėl esu laimingas ir liūdnas. Girdžiu – kieme zvimbia plieninis pjūklas, iš tetos Kastancijos rankų išsprūsta aliuminis puodelis ir tarsi sprogsta ant cementinių grindų… Girdžiu ir dar daugybę tylesnių garsų, kurie neturi nei pradžios, nei pabaigos, bet visi jie yra kaip muzika, susirandanti mano ausis. Aš esu pats didžiausias muzikas visame pasaulyje, esu muzikos šulinys ir todėl mano galva nori plyšti, bet akys dar labiau nori, kad užgestų tie didžiuliai vaizdų gaisrai ir ateitų diena, kuri būtų rami kaip besapnis miegas. Pakeliu ranką prie ledinių tvarsčių ir užmerkiu akis.

O Adulis už trisdešimties kilometrų išsišiepia ir, žiaumodamas apelsiną, sako:

– Tai tu vogei iš mokyklos kreidą ir nešei kiaulėms, – ir jam iš juoko kojos pakyla virš stalo, aš noriu ką nors atšauti, bet nieko nesugalvoju, gal todėl, kad Adulis riečiasi į gumulą, rankos jo nusileidžia prie kojų ir jis visas lėtai kruta – šiltas, spalvotas fotelis.

– Aduli, tu fotelis!.. – rikteliu, – tu pats minkščiausias fotelis pasaulyje…

Atsigręžęs tarpdury matau, kaip ištįsta fotelio veidas ir kaip mažas jo liežuviukas sako:

– Kreidą suėdė kiaulės, kreidą suėdė kiaulės…

Ar pasibaigė mano sapnas, klausiu savęs, ar pasibaigė sapnas?..

 

Aš nuėjau upe pirmyn, atsisveikinęs su savo praeitimi, kurios buvo tiek daug ir tiek mažai.

Sugriebęs lazdą, daužiau ošiančio medžio šakas, iš kurių krito maži rudi kaštonai, jie dusliai sproginėjo ant žemės ir riedėjo man prie kojų. Visus juos surinkau į popierinę dėžę ir pakišau po savo geležine lova. Teatleidžia man tas kaštono medis, aš taip temokėjau su juo atsisveikinti. Paskui grėbiau iš kiemo geltonus lapus į juodą patvorio duobę, bet mano akys krito į tą duobę kartu su lapais ir todėl aš jų niekaip negalėjau užkasti. Juos balta šviesa apklojo sniegas, kaip ir mano pėdas, išmėtytas po visą kažkur nutolstantį kiemą. Sniegas buvo tikrasis mano atsisveikinimo liudininkas, ištirpęs jis ir dabar liudija vienišą atsisveikinimą su pačiu savimi. Nieko nėra sunkesnio, kaip prisiminti tą nesuprastą nebylų atsisveikinimą. Argi aš būčiau taip daužęs kaštono šakas, su tokiu įniršiu šlavęs mirštančią saulę primenančius lapus… Ne, ir todėl visų pirma pasakoju apie atsisveikinimą su Kriste, kurio nebuvo, bet kurio taip bijojo mano atsiskyrusi širdis ir mano visų užmirštas gyvenimas.

– Antanai, mūsų miestelis yra stebuklingas!..

Antanas truktelėjo pečiais.

– Jis stebuklingas, nes čia gyvename, ir kai jau negyvensime, jis žinos, kad mes čia gyvenome.

– Tas tiesa, – sutiko Antanas.

– Bet aš nenorėčiau čia visą laiką gyventi, – patylėjęs pridūrė.

– Ir aš, tik nežinau kodėl. Gal kad mes norime gyventi visur. Visur ir vienu metu, Antanai!..

– Taip, – linktelėjo Antanas, o aš pagalvojau, jog tada visada kartu su mumis gyventų ir Kristė.

– Bet jeigu mes dabar gyvename čia, tai negalim būti kur nors kitur…

Su Antanu žingsniavom Pievų gatve ir artėjom prie Kristės namų.

– Sustokim, – paprašiau. – Tegu ji nežino, kad buvom atėję atsisveikinti. Juk vis tiek mes jau buvom atėję.

Ir Antanas nieko neatsakė.

Tada ir daužiau kaštono šakas, mečiau į duobę mirštančios saulės lapus, bet taip dariau ne dėl Kristės, o todėl, kad nemokėjau kitaip atsisveikinti pats su savimi. Kitą rytą išvažiavau į pasaulio kraštą už trisdešimties kilometrų ir apsigyvenau pas Adulį, žmogų, kuris daug išmanė apie gyvenimą.

 

Kas vaikšto po mano užmerktas akis? Nereikia gražaus melo, nereikia – mano akyse šokinėja juodaplaukis Faunas su didele knyga rankose. Kas jis galėtų būti – toji regėta ir sapnuota būtybė? Taip, juk tai jaunasis lietuvių kalbos mokytojas Silvestras, o ta knyga – klasės žurnalas, su kuriuo jis net miega, nes negalima paleisti iš rankų savo svajonės. Bet kodėl jis šokinėja po mano užmerktas akis? „Tamsta Silvestrai, kodėl jūs šokat šitą dramblišką šokį? Tamsta Silvestrai, aš negaliu mergaitėms girdint atsakyti į jūsų klausimą…“ Silvestras nueina prie lango ir gaudo geltoną peteliškę – prasidėjo dar viena lietuvių kalbos pamoka, kuri nežinia kada baigsis. „Tamsta Silvestrai, jūs nešiojatės panelės Kristės atvaizdėlį, amžinoji šlovė panelei Kristei!“ Ant palangės sutūpia visa mūsų klasė ir saugo Silvestrą nuo geltonos peteliškių spalvos – juk senasis lituanistas kartą šitokiu būdu iškrito pro langą. O kur mes rastume trečią lietuvių kalbos mokytoją? „Nebūkite peteliškė, tamsta Silvestrai, nebūkite…“

Vėsi ranka paliečia mano kaktą, tai sesuo Jonė, neatsimerkdamas stveriu jos ranką ir spaudžiu prie savo ištroškusių lūpų. Nereikia atsitraukti, Jone, nereikia daugiau kankinti sužeisto slaptingo mylimojo, nereikia drausti saldybės, – juntu smingančius savo dantis į švelnią gėlę. Ak, – rikteli Jonė, kita ranka paliečia mano skruostą ir kartoja – vainikuokis kantrybe, mano broli, aš išgydysiu tave, o dabar leisk pasitraukti. Tu užhipnotizavai Silvestrą, – sušunku degančiom lūpom, – užhipnotizavai Silvestrą, pavertei Faunu, įsimylėjusiu kvailiu ir juokdariu, leidaisi paimama už rankų, leidaisi glamonėjama už baltos krūtinės, tas Faunas turi mirti…

Sesuo Jonė neša baltą gėlę ir stato ją ant melsvos palangės virš mano galvos.

– Parodyk ranką, Jone.

– Juokdarys!

– Ką tik buvau sugrįžęs į antikinius laikus.

– Sapnuoji!

– Ne! Tikrai.

– Galbūt. Tau šitą gėlę siunčia lietuvių kalbos mokytojas.

Jonė atsiremia į melsvą palangę, ji ir pati yra kaip dangaus mėlynė, kuri vis šaukia ir šaukia į save.

– Neleisk man numirti, Jone!

 

Gyvendamas pas Adulį supratau, jog reikia persiplėšti. Visi žmonės anksčiau ar vėliau persiplėšia.

Adulis šnekėdavo apie mergaites, kurias galįs parsivesti. Mano viduj virė įniršis, pyktis, dažnai ir neviltis. Išeidavau į šlapią gatvę. Šnekėdavau su rasotais žibintais. Adulis stypsodavo prieš veidrodį ir spaudydavo savo smakrą – smailų kaip peliūkščio. Akys jo būdavo raudonos ir užtinusios. „Parsivesk ir pabučiuok į minkštą vietą!“ – šaukdavau įsiutęs. Tada atslinko tokios dienos, kai nebežinojau, kodėl turiu gyventi. Pradėjau rūkyti ir tuo gąsdinau Adulį. Jis jaudinosi dėl kambario sienų ir lubų. Kadangi lupo iš manęs didelius pinigus, dūmijau kaip kaminas. Tačiau kai niekas nematydavo, braukiau nuo veido šlykščias ašaras. Anksčiau nėra to buvę. Sykį aplankė Antanas. Mėginome kalbėtis apie savo gyvenimą. Ir aš pajutau, jog neturiu savo gyvenimo. Yra kažkokios sienos, kažkokie žmonės aplink mane, tačiau kur esu aš? Juk bėga mano laikas. Mano laikas. „Broli, aš esu nelaimingas“, – norėjau rėkti. Pasakiau:

– Broli, aš čia neištversiu.

Spoksojau į Antano akis. Tikėjau juo, kaip tikima ramiai ir laimingai žydinčia gėle. Ir troškau vasaros, bekraščių pievų ir spalvotų žiedų.

– Tavo akys sunkios, – ištarė Antanas.

– Aš seniai nebemačiau savo akių, broli.

Nekalbėjom daugiau nieko.

– Stenkis, kad tavo akys pražystų, – atsisveikindamas palinkėjo Antanas.

Aduliui paspaudžiau ranką ir išėjau į aludę. Ko ten ieškojau, nežinau. Užteko bokalo skysto alaus, kad pakvaiščiau. Prisiekiau, jog turiu grįžti. Bet nesupratau kur. Prisiekiau, kad myliu žmones, ir apsikabinau stalą. Stora ir didžiai maloni moteriškė rodė į mane pirštu ir juokėsi. „Aš tave myliu, – riktelėjau garsiai. – Tu esi mano mylimiausias žmogus.“ Ir iš tikrųjų tikėjau tais žodžiais. Ir dar tikėjau, kad greitai pražys pievos, miškai, pražys dangus ir debesys, ir mano pavargusios akys, ir aš atgimsiu savo gyvenimui. Juk aš nieko daugiau netrokštu, tik savo gyvenimo. Troškimus valdo širdis, o ji negali klysti, ji negali apgauti, ji plaka man ir pasauliui. „Aš jus visus myliu“, – ištariau atsistojęs. Moteriškės draugužiai mane siuntė velniop. Kažkoks žmogelis pakišo puspilnį bokalą. Pasijutau ramus ir laimingas. Aš esu žmogus tarp žmonių. Kai sužinai tai, širdį užlieja šiluma.

– Pasižiūrėk į mano akis, Aduli.

– Leisk miegoti…

Prisėdau ant jo lovos. Maldavau, kad pažvelgtų į mano akis. Adulis nesiryžo.

Tada išsitiesiau ant grindų. Ėmė beprotiškas džiaugsmas. Galiu miegoti ant grindų, gulėti taip kiaurą naktį ir galvoti gražiausius dalykus. Niekas manęs neprivers liūdėti.

– Aduli, – sustaugiau, – aš esu vėl laimingas ir rytoj palieku tavo apartamentus, nes daug rūkau ir man gaila tavo kambario sienų…

Atsibudęs niekaip negalėjau atsiminti, kas mane paguldė ant grindų. Ir iš tikrųjų – kas?

 

Aš kasiau duobę ir galvojau apie laiką. Per pietus eidavau už kaimo, į seno dvaro parką ir po tingiais ąžuolais vėl galvodavau apie save, apie laiką ir tą savo darbą. Juk iš tikrųjų dirbau pirmą kartą. Brigados vyrai spoksojo į mane kaip į savo jaunystę, kuri kadaise buvo, bet pradingo, ir jos neverta daugiau prisiminti. Ta proga jie atlaidžiai šypsodamiesi man siūlydavo išgerti vyno. Išgerdavau stiklinę ir vėl eidavau į seną išmirusio dvaro parką. Mėtydavau į žalią tvenkinį akmenukus ir niekaip negalėjau suprasti savo minčių. Skaičiau kažkokį romaną apie vaikiną, kuris laukė išsipildymų valandos ir buvo nelaimingas, kad gyvena mieste, kad jį stumdo žmonės ir kad jis niekaip negali susitikti toj pačioj gatvėj gyvenančios mergaitės. Nieko nesupratau. Gal todėl, kad niekada negyvenau dideliame mieste. Klausiau savęs, kodėl žmonės gyvena cementiniuose miestuose, rašo apie tai knygas ir yra nelaimingi. Gal ten vakarais negirdėti žiogų čirpimo, gal ten nėra ir žaliasparnių paukščių, neauga šnaranti žolė… Bet kodėl apie tuos miestus reikia rašyti knygas? Tada aš parašiau: jei dideliame mieste niekada negyvensiu, tai ganysiu per vasarą žiogų kaimenes, o kai rudenį sudils jų žali smuikai, aš sėdėsiu vienas ir liūdnas ant pakelės akmenio… Parašiau ir man pasidarė lengviau. Kartu su vyrais kasiau duobę didelio namo pamatams, ir mano akys įstrigo byrančiame smėlyje. Toje duobėje, galvojau, laikas bėga kitaip negu ten, ant žemės, kur žmonės skuba gyventi, gyventi ir nežinia ko gailėtis. Bet jeigu jie gailisi tik savęs ir rašo apie tai knygas, aš neišlipsiu iš šitos duobės, bet kasiu nesustodamas, ir toks bus mano kerštas. Taip galvojau vasarą, dirbdamas su statybų vyrais ir žiūrėdamas į žalią tvenkinio vandenį. O paskui atėjo diena, kai gavau pirmą algą, nusipirkau mažutį tranzistorių už keliolika rublių, dar paėmiau brangiausios kavos, balčiausių sausainių ir spalvotų saldainių, gyvą gėlę, pliušinį šuniuką ir taip apsikrovęs nuvažiavau už trisdešimties kilometrų. Jonė į mane spoksojo nežemiškai švytėdama ir, pastvėrusi gėlę, puolė ją karštai bučiuoti. Vos laikiausi nepradėjęs žliumbti. Tą valandą aš buvau šauniausias pasaulyje. Antanas įjungė tranzistorių, pasigirdo traškesys ir muzika, mažoji Dika jau kaitė vandenį ir niekaip nemokėjo atidaryti kava kvepiančios dėžutės, o aš nebegalvojau apie laiką. Pamerkusi gėlę, Jonė glamžė vargšą pliušinį šuniuką ir vis kartojo:

– Tu nuostabus, tu nuostabus…

Kambary išdygo teta Kastancija, kaip visada, su puodu rankose, ji šūktelėjo:

– Jis gavo algą, pamanyk tik, gavo algą…

Vėl priėjo prie manęs Antanas ir, nieko netaręs, jau trečią kartą paspaudė ranką.

Mes gėrėme karčią kavą, triauškinome sausainius ir saldainius, ir visi laukė, ką pasakysiu. O aš norėjau kalbėti ir tylėti, norėjau išeiti ir klausytis žiogų kaimenės, ir norėjau visam laikui pasilikti šitame ankštame kambaryje, kur tebegyvena mano broliai ir seserys, ir teta Kastancija, panaši į šnypščiantį aliuminį puodą, ir panelė Dika, retkarčiais čirpinanti išraitytu smuiku, pasilikti čia, kur gyvena jie visi ir kur sugrįžau aš, kad vėl atsisveikinčiau.

– Papasakok apie savo darbą, papasakok…

Ir nei iš šio, nei iš to ėmiau pasakoti, kaip dažnai negaliu parašyti nė eilutės apie savo laiką ir žiogų grojimą, nors žinau, jog tuoj ateis ruduo ir nebebus, sudils, išnyks tie žiogai, prapuls jų smuikai, o aš taip ir liksiu nieko neparašęs. O juk būtina, juk būtina viską parašyti…

Kambary pasidarė tylu, ir visi išsigando tos tylos.

– Tai tu rašei motinai, tu, – staiga suklykė Jonė, – dabar aš žinau, jau viską dabar žinau…

Ji išsitraukė iš prijuostės popieriaus skiautę ir ėmė skaityti:

„Brangioji mama, šįryt norėjau ateiti pas tave sapne, bet sapnas manęs nesivedė. Aš žiūrėjau pro langą į tolį, tačiau sapnas buvo neregimas, toks pat, kaip aš tai negyvai baltai gulbei… Mama, tu atleisk, kad neateinu pas tave, o rašau laišką…“

Į mane susmigo dygūs žvilgsniai, nebežinojau, kur esu.

„Tikėk balta paukšte, nes ji ateis parsivesti tavęs, mama“, – baigė Jonė sausu, deginančiu balsu ir sušuko:

– Kodėl tu taip darai, kodėl rašai motinai, kai mes negalim rašyti, tu esi niekšas, niekšas…

Antanas pakilo nuo užstalės ir atsistojo prie lango.

– Ne, – tyliai ištariau, – aš nežinau, kam parašiau, gal jums visiems, o gal tik sau pačiam. Aš nenorėjau jūsų įskaudinti.

– Ar atleisim mes jam? – vos neverkdama klausė Jonė, – ar atleisim?..

O visą tą laiką įkyriai traškėjo mažutis tranzistorius, aušo pati brangiausia kava, tiesa, teta Kastancija jau buvo spėjusi išgerti savo puoduką ir tingiai pasikėlusi išėjo į kitą trobos galą, mažoji Dika nervingai vartė savo gražųjį smuiką, nedrįsdama pradėti sielvartingos melodijos. Staiga prisiminiau duobę, kurią kasiau kiekvieną dieną ir kurioje laikas buvo toks pat greitas, kaip ir čia, ant žemės, tarp turinčiųjų teisę kvėpuoti oru, gaiviu, skaidriu, neužterštu melo ir piktybės garais.

 

Kai vėl atmerkiau akis, pajutau vėsą ir supratau, jog atslinko vakaras. Norėjau keltis iš lovos ir išeiti į kiemą. Raudonas saulės spindulys žaidė blykčiodamas lango stikle. Atsibudau ramus, ir mano mintys plaukė lėtai. Džiaugiausi galįs būti ramus ir taip žiūrėti į saulėlydžio spalvas lange, į lygias baltas lubas ir pats į save. Žinojau, jog dažnai savęs nematau ir nesuprantu, nes per daug karščiuojuos. Klausiau – kas manęs dabar laukia? Parašiau laišką mokytojui Silvestrui apie nelaimingąjį Dzeusą, Krono sūnų. Laiške išaiškinau, kad jis niekada nebus dievas, nors ir kaip to norėtų. Kodėl taip padariau? Silvestras atsiuntė baltų gėlių ir dabar tos gėlės žadina mano viltį. Aš galiu pasakoti Silvestrui visą pamoką apie savo meilę būrams, apie Strazdo giesmes ir iškirstą Anykščių šilelį. Galiu prisipažinti, kad noriu įlįsti į Poškos Baublį. Tačiau kam visa tai? Gal tik todėl, kad vienu sakiniu pasakyčiau viską: Silvestrai, aš tavęs niekada neužmiršiu. Pasveikęs paimsiu Jonę už baltos rankos, atvesiu pas tave ir ištarsiu: štai mano vienintelė sesuo pasaulyje, turėk ją kaip turi savo knygas ir žydėkit per amžius… Aš ėmiau šypsotis, nes už sienos pasigirdo Dikos smuiko verksmas, o gal tai buvo visai ne verksmas, nežinau, ir mano ramybė ištirpo kaip pernykštis sniegas. Norėjau rūkyti, bet niekaip negalėjau rasti cigarečių. Saulės spindulys vis dar šokinėjo lange tarsi gyvas. Aš galvojau: jeigu čia guliu savaitę, tai prilygsta ištisiems amžiams, bet jeigu guliu tris dienas ir naktis, tai dar ateis išsigelbėjimas. Bet neįstengiau atsiminti, kiek laiko praleidau baltose kaip popierius paklodėse. Nėra nei Jonės, nei Antano, kodėl jie visi paliko mane? Kodėl esu užmirštas šiame kambary su vieninteliu langu į besileidžiančią saulę? Ar tiesa, kad ramybė tęsiasi milijonus metų, o mūsų nerimas – tik akimirką? Dar kartą mano akys užkliuvo už pamerktų baltų gėlių, bet ir jos žydėjo tolima ramybe, atsisveikinimo ir užmaršties vakaru.

Adulis drybso ant savo šiltos sofos, o priešais jį su vyno taure rankoje klūpo įkaitusi purpurinė Undinė. Sukasi krypuodama kaip antis plokštelė, smilksta hipnotizuodama cigaretė. Parsivedė. Adulis atsikelia, įropoja į virtuvę, prisikiša man prie ausies.

– Tu nori ją pamatyti?

– Jau mačiau.

– Na, kaip?

– Delikatesas.

– Nesivaipyk, – sako Adulis. – Pigiai tokios negausi.

– Galiu paskolinti.

– Ko?

– Pinigų, – rikteliu, kad girdėtų visas namas.

Adulis išbalsta. Apsisuka eiti.

– Tu prie jos nelįsk.

Ir vėl leidžiuosi laiptais į prilytą gatviūkštę. Žmonės, klausiu, ar jūs tikite vienas kitu, gyvendami po vieną, po du, gyvendami žiemą ir vasarą? Žmonės, kai šypsotės, pažiūrėkit į veidrodį, ar jūsų šypsenose nesiraito mažos nuodingos gyvačiukės? Žmonės gerieji…

Sustoju, apsigręžiu ir – laiptais aukštyn.

– Aduli, – rėkiu, – Aduli, taip, aš nešiau iš mokyklos baltą kreidą, pačią balčiausią, ir šėriau ja žviegiančias kiaules, bet aš niekada nebuvau minkštas ir šiltas fotelis. Girdi, nebuvau fotelis. Sudie, Aduli, dabar jau visam laikui sudie… – ir man akyse sušmėkščioja kastuvas, kuriuo rytoj kabinsiu molį iš duobės, kabinsiu ilgai ir sunkiai, kaip savo laiką, kurį semiu saujomis iš vaikystės šulinio ir pilu į kunkuliuojančią nepažįstamą upę.

 

O ten – už lango – didžiulė aukšta pieva. Sklando virš jos paukštis spindinčiomis plunksnomis. Baltos ramunės, mėlynos rugiagėlės, geltoni vėdrynai, violetiniai čiobreliai – visos užburtos žolės, paverstos gėlėmis, šnabžda debesynų maldas. Užmiršau savo gyvenimą, neturėjau jo. Nebuvo Adulio, pardavusio sielą už tris skatikus. Dika brauko pirštais per mano kaklą ir krūtinę; abiem delnais suspaudžiu jos jaunas krūtis. Ai, – krūpteli Dika, ir aš tikiu skausmu. Padaryk man skausmą, – šnabždu Dikai į plaukus. Kodėl prašau to išganingo skausmo? Nereikia, – sako Dika, – skausmas ateis kaip ruduo – negirdimais žingsniais. O dabar atėjai tu, – kuždu jai į lūpas. Užmerktų akių šviesoj lyg žaibas sušvito upė, ir gurkšnis skaidriausio vandens nutekėjo į mūsų sielas.

– Ko tu verki? – klausia Dika.

– Tavo įstabus ir negailestingas smuikas…

– Aš groju tau, – sako Dika.

– Pabučiuok mane.

Dika lenkiasi virš manęs ir priglaudžia šiltas lūpas prie skruosto.

– Tu myli mane, Dika?

– Myliu, – šnabžda Dika.

– Kodėl tu mane myli, Dika?

– Tavo graži siela.

– Ar tu žinai, kad visada teka upė, Dika?

– Žinau. Ji teka pro mūsų namus ir pro miestelį, kuriame tu gyveni.

– Ne, Dika. Ji teka tik mumyse. Mūsų sielos yra kaip skaidrus upės vanduo.

– Bet ta upė, kur teka pro mūsų namus, yra užteršta. Joje nebegyvena žuvys.

– O tavo siela ar užteršta, Dika?

– Nežinau.

– Ir aš nežinau, ar mano siela užteršta, bet kas nors turi žinoti.

– Aš dar nieko nemylėjau, – ištaria Dika. – O dabar tave.

– Nes tu myli iš gailesčio, taip, Dika?

– Nežinau, – pakartoja Dika. – Geriau aš pagrosiu.

– Ar išraitytu savo smuiku?

– Taip, – linkteli Dika.

– Aš negirdėsiu tavo grojimo, Dika. Aš esu kurčnebylys.

Dika pasilenkia ir bučiuoja mano akis. Upė sustoja. Ant palangės paslaptingai žydi balta gėlė. Toli dulkėtu keliu eina vasara. Antanas už mane kasa duobę prie seno apleisto parko. Laikas kaip gėlė žydi mums ir žaidžia su mumis. Pasveikęs vėl sėdėsiu prie žalio tvenkinio ir klausysiuos žiogų. Ir laiko upė tekės iki pabaigos.