Rolandas Rastauskas. Armanio srautas
2020 m. Nr. 10
Pirmoji dalis „Venecija tiesiogiai“ publikuota š. m. „Metų“ Nr. 3.
Apsakymas
Rasai „Čiči“
1.
Vieni sakė: tai prasidėjo, kai Venecija užraukė karnavalą, kiti: kai Giorgio Armanio 2020 metų rudens ir žiemos madų kolekcijos pristatymas vasario 23 dieną per Milano mados savaitę įvyko tuščiose „Armani Silos“ teatro patalpose. Vienaip ar kitaip, Dariaus suspėta į visus paskutinius vagonus: pabėgta iš Venecijos į Milaną tuoj po Naujų, pargrįžta Maskvon pusnuogei fotosesijai (vietoj turtingų ciocių „Russian Roulette“ pasitenkinta vyrišku „Lokiu“ ir paslaptyje laikoma sesija rusų „Vogue“), o Sovietinės armijos diena praleista vėl Milane, kavinėje „Picchio“, lūkuriuojant, kol Vienaragė kitame miesto kvartale atsibučiuos ir atsifotografuos su podiumo konkurentėmis jau ne juokais rizikuodama pasigauti Lombardijoje karjerą pradėjusį COVID-19, tėvo draugų pramintą „Vidučiu ir Co“, tada dar spėta vėl sugrįžti į Maskvą ir atsiskaityti darbdaviams, kurių pavardės kaip tyčia baigiasi galūne -man, susitikti su mados pasaulį aptarnaujančiu daktaru (irgi -man), patarusiu nedelsiant dingti iš Trečiosios Romos, spėta ant smūgio nusipirkti bilietą skrydžiui į Vilnių per Minską ir prieš pat Kovo 11-ąją pagaliau saugiai nusileisti baugiame Nacionalinio teatro svečių apartamente suskeldėjusiomis sienomis ir ligi pusės grotuotais langais.
Teatras išgyveno nesibaigiančią rekonstrukciją, vadovybė darbavosi iš namų, tad pažįstamas budintis, įsprausdamas delnan raktus – paprastą ir magnetinį nuo žalių metalinių vartų, – prisakė gyventi keletą parų be baimės, bet dėl sielos ramybės ir be šviesų. Darius nieko negalėjo pasakyti apie sielą (vaikystėje visada manė, kad tai susiję su seilėmis ir seilėjimusi, ir tik vėliau sužinojo, kad tikroji sielos buveinė arba sodyba – žmogaus kraujas), o tamsa jo niekada kaip ir negąsdino. Gal net priešingai. Raktų kopijas dėl mistinės ramybės pasidarė jau kitą dieną firmoje „Leola“, o „išsiregistruodamas“ sargui paliko baltarusiškos degtinės „Barga“ butelį ir ataušusias pėdas.
Štai šitą įvykių seką (minus -man) Berlyne gyvenantis Dariaus tėvas netruko perpasakoti VDA tarybos nariui Ignui, kadaise bendraturčiui Vilniuje, dabar pasišovusiam buvusiose jų drauge įsteigtos dizaino studijos patalpose įrengti bent tris antivirusines stoteles artimiesiems. Ignas „Neurovitoje“ žaibiškai nupirko būtiniausios aparatūros (ekspertinės klasės echoskopą etc.), naujausio pavyzdžio funkcinių lovų, respiratorių ir operacinių kaukių. Kiek padvejojo tik dėl plaučių ventiliavimo aparato – kaina kandžiojosi, bet pavyko susiderėti, kad vieną tiekėjas vis dėlto pasaugotų. Iš pradžių norėjo naudoti originalias Ozarinsko širmas iš ŠMC saugyklų, bet vėliau buvo paprotintas statyti kilnojamąsias sieneles. Nors mums dar ne sutema, reikia vis dėlto priimti tą velnio iššūkį, pasakė žmonai nemigos naktį. Užmiršo pridėti, kad asmeninės ligoninės „projekto“ autorinės priklauso vienam rusų oligarchui, kuris karantino vidury paleis kulką sau į kaktą, nudažydamas veidrodinį baseiną raudonai. O valdytų kas, įgėlė žmona, kas prižiūrėtų? Geriausieji, Alma, atsakė versdamasis ant kito šono. O ėminius kas ims, kas tirs, kas diagnozuos, neatlyžo toji. Bus kam, atsakė Ignas, sutvarkysim. Yra atvejų, kai niekas nenustato diagnozės tiksliau už patį pacientą. Tik ne kiekvienam pavyksta save išoperuoti, norėjo pridėti ji.
2.
Pro medines žaliuzes skverbėsi aštri rytmečio šviesa. Vaikinams, „Moncler Genius“ pakviestiems sportinės kolekcijos pristatyme pavaikščioti sienomis, buvo išnuomotas pusantro kambario butas netoli Porta Venezia – pačiame Milano naktinio gyvenimo širšalyne. Dizainerių vadybininkė šįsyk prašovė – ant pripučiamų čiužinių gulintys Dariaus kaimynai nesidomėjo nei Venecijos vartų rajono architektūra, nei gėjų barais, nei kūną kiaurai skrodžiančiu klubinio gyvenimo vaibu. Du jų – strazdanotas raudonplaukis škotas ir barzdotas dagestanietis – buvo alpinizmo instruktoriai, laisvu nuo ekspedicijų laiku dar uždarbiaujantys katedrų stogų ir dangų remiančių tiltų remontu, o ketvirtas – visas tatuiruotas ir nekalbus japonas – priklausomai nuo apšvietimo buvo panašus tai į nindzę, tai į jakudzos „torpedą“. Darių, ačiū vadybininkei, jie palaikė rusu, ginčytis nebuvo prasmės, nes dagestanietis Lenino kalba mokėjo tik padugnių pertarus, kurie it jonvabaliai skrosdavo asmenines erdves, atribotas ausinėmis, išmaniaisiais, mineralinio ir sulčių buteliukais. Po trumpos apklausos škotelis ant vonios durų pakabino rytinio tualeto grafiką. Prie kitokio kirpimo modelių įpratęs Darius iš pradžių jautėsi gana nejaukiai, bet greitai priėmė tylos įžadus ir netgi neprieštaravo, kai burtai lėmė blogiausią čiužinio vietą – kojomis koridoriuje. Laimei, atletų prostatos ir šlapimo pūslės veikė be priekaištų, tad per Dariaus torsą naktį niekas nelaipiojo. Jam, įpratusiam it šešėlis vinguriuoti didmiesčių labirintais, pavykdavo nepastebėtam sugrįžti gerokai po vidurnakčio.
Rytą išnuomota audine jie drauge pajudėdavo į Milano pakraštį. Mados savaitės futuristiškam spektakliui „Moncler“ didžiuliame skvote suprojektavo aštuonias įvairaus dydžio aikšteles, vienoje kurių – baltame erdvėlaivyje – prieš pat pro iliuminatorius žvelgiančių žiūrovų nosis nesvarumo būsenoje pakibdavo iš dangaus nusileidę baltais pūstais kombinezonais aprengti „astronautai“. Darius, kambariokų padedamas, gan greit įvaldė statmeno laipiojimo techniką, tad pasirodymo laukė be baimės, vakarus leisdamas jau seniai pamėgtame „Genyje“ – pusšimtį metų veido beveik nekeičiančiam bare, kurį kadaise jam rekomendavo tėvas. Barmenas Felice ant sienos tarp butelių lentynų (kažkada vieno poeto pavadintų „Niujorku“) prisegdavo lankytojų paso nuotraukas su vardais ir telefonų numeriais, tad užsisakydama aperityvą mergina galėdavo gauti ir jai patikusio veido kontaktus. Vaikinai, žinoma, būdavo drąsesni, Felice su užsidegimu nuolat pasakodavo apie jo dėka suvestas laimingas poras ir jų dar laimingesnes atžalas. It adatą šieno kupetoj tėvo veidą atradęs Darius greit susikukavo su šeimininku, bet nuotraukos baro apžiūrai neskubėjo atiduoti.
Čia jis neišvengė poros susitikimų su mados pasaulio vyriausiuoju laimės tiekėju serbu Ivanu (kirtis pirmam skiemeny) – inteligentišku niekam į akis nekrentančiu pilkūnu. Jie išsivertė veik be žodžių, nes serbas tik atiduodavo, o Darius tik pasiimdavo. Kaip „sniegelis“ su tam tikrų modelių agentų padėjimu pasklisdavo pro Venecijos vartus, niekas, išskyrus karabinierius, niekada nesidomėjo. Jį erzino nenustygstanti kairė Ivano plaštaka – nuo tų „pirštuočių“ būdavo neįmanoma atitraukti akių. Štai ir šiandien, stebėdamas Ivano „pianizmą“, jis nepajuto, kaip paketas po stalu iškeliavo iš vienos kuprinės į kitą, o tiksliau į nežinią. Praminiau patį vienarankiu virtuozu, pasakė Darius. Serbas nužvelgė jį taikiai, tik pirštai tebebėgiojo stalviršiu. Ką ponas Pogoreličius šiandien skaldo – Mozartą ar Bachą, koks čia opusas? Picka ti materi, ramiai atsakė Ivanas. Bėgiojantys pirštai geriau negu bėgiojančios akys, vaike. Nors ne, tavo akys tik šaiposi. O kai nusišypso lūpos, visai kaip dabar, atrodo – tuoj spjausi. Su malonumu, pagalvojo Darius. Man apskritai keista, kad rusai siunčia žmogų, žinantį didįjį Ivo Pogoreličių, – tikra svieto pabaiga. Paralyžiuojančios serbo akys varstė jį kiaurai. Mes, jaučiu visu savim, turbūt nebesusitiksim, jau stodamasis sumurmėjo Ivanas, tad mano tėviškas patarimas – rinkis kitą kelią, berniuk, kol nevėlu. Kitą krantą. Fuck you, atsakė Darius ir dar pridėjo pirštą, kurį barmenas galėjo palaikyti nauju užsakymu.
Baro minia ūžavo, net šimtametė Felice’s motina iš vežimėlio kažką energingai aiškino jaunoms amerikonėms. Darius sėdėjo nejudėdamas, visas ištirpęs žvilgsnio panoramoje: štai geltonas šaldytuvas prie lango, štai apskritas sieninis laikrodis, štai žydros it plaukimo baseino keraminės grindys… Stirtos beprasmių memorabilijų stikliniuose stenduose… Štai žiloji Carmen prie kasos aparato… Susidaužkim ir apsikabinkim… Užtat Vienaragė proletarišką atmosferą įvertino – tam triukšme ir vos ne kraujomaišos euforijoj gera likti neatpažintai ir sykiu tokiai savai. Jaučiuos visai kaip Audrey Hepburn Romoje! – pareiškė su aukštyn kylančia aperityvo taure rankoje. Norėjai pasakyti – kaip Garliavoj su špricu, pataisė jis.
3.
Dusyk per dvi dienas palaikytas rusu, pasijuto spąstuose. Jeigu nepasipriešinsiu inercijos vėjui, kuris pučia man į nugarą ir neša kaip šapą, atsidursiu velniai žino kur, pagalvojo. Baisiausia vieta, žinoma, buvo Rusijos kalėjimas, kokį dar vakar matė seriale „Žudant Ievą“ ir kituose vakariečių smurtaluose. Bet ir lietuviškas atrodė ne ką geriau. Išties ne ką. Artėjantys dvidešimt treji sušmėžavo it kažkokia neaiški stotelė tarp sporto klubo ir naktinio klubo. Jis ne juokais bijojo, kad savigrauža gali tapti vienintele savirefleksijos forma. Laikas bėgo greičiau už kokteilį šiaudelyje. Reikėjo kažkam ryžtis, reikėjo tapti vos ne naujuoju Simu Kudirka – antraip kelio atgal nebebus.
Kai kurie Maskvos lietuviai atrodė puikūs ir įdomūs egzemplioriai, tačiau – už stiklinės sienos. Tapti vienu iš jų? Niekuo gyvu. Jis prisiminė dėdę Zdiską, kuris jau emigravęs kartą ištarė jo paauglišką protą nutvilkiusius žodžius: jūsų per mažai, kad leistumėt sau išsivaikščioti. Tokios mintys it pamišusios bitės spietėsi virš jo nuolat – gatvėse, užstalėse, metro. Madingose kavinėse, tuose „žan žakuose“ ir „technikumuose“, kur staiga išgirsdavai bylojantį kokį „selebritį“ – dvasingai seilėdamasis dramblio svorio tešlius skelbdavo eilinį rusų padėties be išeities manifestą: po Stalino atėjo atlydys, po Brežnevo persitvarkymas, o štai po Putino ir vėl Putinas. Jokių vertybių, jokių tabu – tik nesibaigiantis visų karas su visais, kurio metu turčiai turtėja, o protingesni bėga iš skęstančio laivo. Ir niekas to smirdančio kašaloto jau nereanimuos, ponai prisiekusieji! Dar vieni Dariaus pažįstami eidavo į mitingus, rizikuodami atsidurti ligoninėje, daboklėje, teisme. Jis nesiveldavo į nesibaigiančias jų diskusijas sistemos tobulinimo klausimais. Tik nuo to susilaikymo būdavo dar sunkiau – pasijusdavo svetimas, netikras, nereikalingas. Tyčia nesimokė kalbos, bet ji pamažu vis tiek smelkėsi pro visas poras ir ilgainiui susisuko lizdą jo galvoje: rusiški žodžiai ir posakiai ėmė stumti lauk atsineštuosius su motinos pienu ir pramaišiui su anglicizmais ardė mąstymą, daužė pasaulio įsivaizdavimą ir paveikslą į druzgus. Seksas padėdavo užsimiršti – tuvės čia atrodė kaip japonės, sibirietės – kaip prerijų indėnės. Su milijonierių žmonom ir TV laidų vedėjomis silikoniniais papais nesidulkino iš principo. Ir tai, ko gero, buvo jo vienintelis politinis gestas. Netgi išsiverčiant be būdvardžio „radikalus“. Vienaragė po Naujų neatsakinėjo nei į skambučius, nei į žinutes. Jis matė jos nuotraukas madų žurnaluose, kartais įniršęs plėšė lauk ir glamžė, o tada traukdavo iš šiukšlių dėžės ir ašarodamas lygindavo kumščiu. Kumštis ant veido – štai jums ir serialo pavadinimas!
4.
Sapne ji žvelgė į savo užtinusias akis moterų tualeto veidrodyje. Nespėjo atsiduoti savigailai – už nugaros staiga atsivėrė nesuskaičiuojamų kabinų durys, pro kurias urmu išvirto laibos kinų barbės, jų veidai it musės aplipo jos veidą veidrodyje, ką ten aplipo – nustelbė, užgožė, sunaikino. Mama, šaukė ji be garso, tai prapultis, mama! Pusryčių kava, kruasanas ir figų džemas atrodė vieno skonio. Nosis varvėjo, krėtė šaltas virpulys. Pasirinko sesers kadaise nunertą megztinį su briedžiais ant krūtinės. Pudravosi jau taksi.
Maestro sekretorė sukvietė visas į vestibiulį prie kaktuso. Tai štai, mano brangiausios „čičiolinos“, Giorgio nusprendė šiandienos šou dedikuoti nelaimės ištiktai Kinijai ir prie mūsų sėlinančio pavojaus akivaizdoje parodyti viską saugiai, tai yra be žiūrovų – bus srautas ir bus naujos kolegės iš Kinijos, tad turime pakoreguot dalyvių sąrašus. Neatradusios savo vardų nepanikuokit, sutartys išlieka nepakitusios, viskas galioja. Geros dienos ir dėl Dievo – saugokit save! Ir pasitikrinkit, susimildamos, stalčius bei rankines, nes vėl sklando gandas, kad keli gražuoliai karabinieriai nori jus pamatyt gyvai. Stojo nejauki tyla. Vestibiulyje suskambo neįpareigojanti elektronika. Tada visos strimgalviais puolė prie sąrašų. Vienaragė jau buvo ką tik spėjusi energingai pavaikščioti jaunojo „Bottega Veneta“ talento Danielio Lee kolekcijos pristatyme, tad blogąją naujieną priėmė filosofiškai. Piktesnės jauniklės paklykavo, palaidė į visas puses kas papuolė po ranka, dalykiškai pažliumbė ir išsivaikščiojo kas sau – kai kurių gatvėje jau laukė ne tik amžini šaligatvių fotografai, bet ir brangūs sedanai su žilstelėjusiais garbaniais už vairo.
Į persirengimo zoną viena po kitos įlingavo dvylika kinių manekenių. Atsisveikindama Julija dar prigludo prie kelių brangių krūtinių, paglostė draugių plaukus, bet mintyse jau buvo toli – lyg ir Dzūkijos miške, lyg ir ant nukirsto Avinjono tilto, lyg ir prieštvaninėje LA kino salėje iš serijos abandoned places, o gal ir karštame Dariaus glėbyje tarp operinių kolonų. Dainavo aukšti tenorai, ji vėl viena brido per lietų. Briedė lietaus jūroje! Maudė skambinti tam pienburniui ir pasiguosti, bet kažkas laikė surakinęs rankas. Tarsi nematomi karabinieriai būtų nejučiom uždėję antrankius. Darius parašė pirmas. Ji atrašė. Sveikas, mano Čepkelių raiste, ištarė, tik nebučiuok – aš nesveikuoju. Saliut, mano ilgakoje obsesija, atitarė jis, maniau, kad jau niekada nebesusitiksim, kad stovėsiu sulytas ir susigūžęs prie exit’o, o tu praplauksi gondoloje su kokiu vokiečių chirurgu. Arba architektu. Raminkis, auksaburni, pasakė ji.
5.
Po akimirkos mes juos matome „Genyje“: iš pradžių bendru, vėliau ir stambiu planu. Julija atvažiavo į „Picchio“ su wetaxi, Darius atėjo savo kojomis. Venecijos įšalas veikė abu vienodai – susitikę jie tik susižvilgsniavo ir greit nusėdo kamputyje. Lankytojų popietės valandą buvo nedaug. Prie gretimo stalo sėdėjo keli figečiai – išsičiustiję miesto frantai ir kosmetinės švaros apologetai. Jie išsyk atpažino Vienaragę, bet nepuolė kaip kokios japonės selfintis ar prašyti autografo – tik delikačiai pasveikino nuo stalo vos pakeltomis plaštakomis ir kiek palenktomis galvomis. Dariui draugai jau buvo spėję papasakoti, kad „Genyje“ be figečių dar figūruoja radical chic, paprasti žmoneliai ir trash culture. Tai va, pastarieji patys fainiausi. Tarp jų aptiksi ir nepripažintą poetą, ir aktorių iš sudegusio teatro. Arba kokį „idėjininką“, kuris tuoj pakeis pasaulį.
Vienaragė iš tokios „baro sociologijos“ tik pasijuokė. Visos šios grupės, pasakė žiovaudama, skirstomos į tuos, kurie turi pinigų, ir į tuos, kurie jų neturi. Figečiai ir radikalūs zuikiai dažniausiai jų turi – vieni kažkieno vaikai, kiti šiaip kažką veikia. Grynųjų radikalų nedaug, jų vietas užima hipsteriai su savo vintažiniais skudurais ir brangiais batais, šiaip visokie dalbajobai, kurie apsimeta paprastuoliais, bet savaitgaliais varo pasitūsint į savo chatas Ibizoj, vaizduoja visus pažįstą, nuolat kalba apie šiuolaikinį meną, nors supranta mažiau negu nieko. Trumpam sugrįžkime prie staliuko: ji užsisakė mėtų arbatos, jis kavos su grapa. Turi progą, pasiteiravo ji. Turiu, bet tu pirma sakyk, kaip gyvenai tuos mėnesius. Aš nebedirbu su agentu, kuris platino tavo prekę, pasakė žvelgdama Dariui į akis. O svarbiausia – nuo Naujų aš absoliučiai švari. Ir tai nesikeis, ką bemanytum. O dabar tu, Maskvos gražuoli. Greitai klok viską. Jis suspaudė jos laisvą ranką, atsikrenkštė ir pasakė, kad netrukus padarys saltomortalę ir sugrįš į Vilnių. Ir ką gi ten veiksi, paklausė ji, vesi iš kelio paaugles? Mirksi „Opium club“ ir „Bardake“? Fotkinsies „Moteriai“ ir „Laimai“? Vargšų „Stiliui“? Ramiakas, studijuosiu toliau akadėj, atšovė Darius. Vėliau pabandysiu įsidarbint tėvo draugų firmoj. Tikrai nepražūsiu, jeigu tu tai turi omeny. Mano omuo labai gerai gyveno ir be tavęs, sorry. Don’t worry, atsakė jis, ir jie abu susijuokė. Laimės paukštę reikėjo čiupt už uodegos. Jis pasijuto kaip Šarūnas Jasikevičius prieš likiminį metimą Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalyje. Aš ką tik užraukiau tą prekybą, Julka. Kaip ir tu – negrįžtamai. O jie tave ims ir taip lengvai paleis, pasakė ji, ahahaha, pasvajok. Tai bus jau mano problema. Aš jiems nieko neskolingas. Ką gi, ištarė ji, sveikinu. Bent viena gera žinia šiandien. Kokia Anuška turbūt verks tikrom ašarom. O kokia nors Daiva mirs iš laimės. Arba Rita. Tu mano Anuška, pasakė jis, ir mano Daiva, ir mano Rita. Mano rytai ir mano vakarai. Oi, atsiduso ji, tik nereikia tų saldėsių. Aš seniai dalykiškas ir jausmus užrakinęs tik man vienai žinomoje vietoje žmogus, Dariau. Plius aš už poną vyresnė. Nepilnais dviem, nesutiko jis, nesiskaito. Dar ir kaip skaitosi, atkirto ji ir ėmė ieškoti vienkartinių nosinaičių pakelio. Darius ištiesė servetėlę. Ačiū, padėkojo, man reikia grįžt į viešbutį, daugiau aš Milane nebevaikštau, finita la commedia. Palydėsiu, tarė jis. Pajuto, kad dabar viskas spręsis. Tu nepyk, pasakė ji, aš išties baisiai jaučiuosi. Tvarka, pasakė jis, norėjau tik padėti. Aš žinau, linktelėjo. Aš viską žinau, Dariau. Gerai, kad nepasakei „zuikeli“. Kiškuti, nusijuokė kildama nuo stalo ir kryžiuodama skarą. Gaila, kad gyvenimas netelpa rankinėje, – atiduočiau ilgai negalvodama. Tą, kur laikai jausmus, paklausė jis. Aha, kartu su lūpdažiais. O gal jie ir yra tavo tikrieji jausmai, pagalvojo jis. Širdis plakė krūtinėje. Bliacha, turiu širdį, dingtelėjo. Figečiai išsižioję išlydėjo juos akimis.
Gatvėje ji norėjo užsirūkyti elektroninę cigaretę, bet persigalvojo. Figečiai tebežiūrėjo į juos pro stiklą. Velnias, tu už mane gerokai aukštesnis, pasakė ji. Privažiavo taksi. Dabar arba niekad, pagalvojo jis. Aš lauksiu tavęs, Julija, pasakė tyliai. Lauksiu visada… Kas beatsitiktų… Ji skubiai užsidėjo saulės akinius. Papurtė plaukus. Lo so, pakartojo lipdama vidun. Jasikevičius akimis palydėjo kamuolį, kuris jau aidint sirenai pašokinėjęs ant lanko nugarmėjo nebūtin. Beveik laimėjom, prisiminė draugų pamėgtą frazę. Mes beveik čempionai, seni!
6.
Palikime Dariaus ir Girėno kompleksą istorikams. Giliausiam širdies kamputyje Dariaus tuštybė troško, kad tai ji (ir niekas kitas!) paklaustų: kodėl tu nemyli manęs, vaike? Kodėl turėčiau, atsakytų tada be pauzės. Aš juk visa tokia teigiama: graži, protinga, erotiška. Netgi turtinga, pridėtų jis. Ji atsidustų. Auste išausta iš pliusų. O gal čia ir slypi didžioji paslaptis, garsiai pagalvotų jis. Gal trūksta kokio minusiuko? Ydelės? Kreivų kojų, pavyzdžiui. Juk abu pažįstam krūvą kreivakojų, dėl kurių Calvinui Kleinui galvos kažkodėl neskauda. Pats tu kleinas, zuiki. Tada pasakyk bent vieną savo ydą, Julka. Parodyk tą minusą, kuris mane užkabintų. Geidžiu tavo tėvo, norėtų atšauti Vienaragė. Viešpatie, kaip aš jo kartais geidžiu! Ir tą pat akimirką aifono ekrane nušvito Papa Berlin.
Kur tu dabar valkiojies, sūnau, Darius išgirdo rūpesčio gaidą. Dar Maskvoj, bet jau deduos šmutkes. Grįžtuuuuu į Lietuvąąąąą, aš paaasiilgau Lietuvooooos, sukniaukė dviem pirštais suspaudęs nosį. Erdvilas perjungė režimą ir parodė sūnui laime švytintį veidą. Bravo, kaip tik skambino Ignas, siūlė mums in corpore varyti atgal. Aha, kol yra reisų. Kol yra feisų, bus ir reisų, surimavo Darius, tai tu irgi varai? Tiesiog nežinau, Erdvilas staiga surimtėjo, mano kampas juk ten, kur kompas. Vilniuj viskas taps sudėtinga: seni prieteliai, senos sąmokslo teorijos, senos furijos ir pasijos trigubais pagurkliais, viskas po senių ženklu. Visa ta jų sumauta politika – žalieji oligarchai ir išprotėję filosofai… Nesibaigiančios rietenos, ką statyti Lenino aikštėj, – naują stabą ar nudistų pliažą… Turbūt liksiu Berlyne, parke ant suoliuko, nusijuokė jis. Apkritęs lapais. Gaila tik – be šuns. O dėl tavęs nuoširdžiai džiaugiuosi, mama bus laiminga. Klausyk, jis vėl perėjo į įprastinį režimą, o su Julija tu pasikalbi? Man ji kažkodėl nebeatsiliepia, neatsako į žinutes – gal kas nutiko? Mačiau ją Milane praeitą savaitę, tėvai. Viskas čiki. Super, atsakė Erdvilas, perduok prie progos linkėjimus su viltimi. Taip ir pasakyk: linkėjimai su viltimi. Privet s nadezhdoy. Verstehst du? Genau, atsakė Darius, ja ja.
7.
Maskvoje apie išvykimą žinojo tik jo saugomo buto Mažojoje gruzinų gatvėje šeimininkai, gyvenantys Paryžiuje. Beveik metus Darius sąžiningai maitino žuvytes akvariumuose (jo geriausio draugo laukė liūdnesnė lemtis – prižiūrėti vivariumą), laistė gėles ir retkarčiais nugerdavo gurkšnį kitą iš rinktinių butelių bare ant ratukų. Išvykimo dieną šeimininkai atsiuntė giminaitį raktų, tad „valdžios perdavimas“ įvyko sklandžiai. Išvakarėse jis buvo sukvietęs keletą bratanų alubarin prie tarybinių lietuvių širdžiai tokios mielos Baltarusijos stoties, tie greit įkaušo, ėmė kabinti padavėjas („Daša, palaikyk bokalą tarp papų – duosiu eurą!“) ir svaidytis krevetėmis. Drabužius jau buvo mažne išdovanojęs, tėvo priesaką sugrįžti tik su kreditine marškinių kišenėje įgyvendinti buvo kiek sunkiau, nes ant jų gulė džinsų švarkas, o ant švarko – juoda karinė trijų sluoksnių „Mil-Tec“ striukė. Krepšyje šalia apatinių gulėjo dovanos mamai (norėjo padaryti siurprizą iš anksto nepranešęs, nors kalbėdavosi taikiai kartą per savaitę): smėlio spalvos „Prados“ paltas ir juodom raidėm išmarginti balti Sergio Rossi (netrukus pasimirs nuo TO PATIES) bateliai iš naujos kolekcijos. Į vienos priplaukusios akcionistės padovanotą užrašų knygutę su švitrinio popieriaus viršeliais kramtydamas pieštuką persirašė dvidešimt telefono numerių, o patį aparatą išmetė į Jauzos upę ir išsyk nusipirkęs naują po poros dienų tapo „Ežio“ klientu Vilniuje.
Pusę paskutinės nakties su „The Breath“ gabalais ausinėse kursavo maršrutu miegamasis–valgomasis–terasa ir atgal. Rytą užsimaukšlinęs kapišoną dar pasivažinėjo žiedine metro linija. Retsykiais išlipdavo ir laukdamas kito traukinio uosdavo svaigų ant bėgių kelio skaldos nusėdusio tepalo kvapą. Jeigu ir norėjo ką nors išsaugoti atmintyje – tai ne stalininį stočių dekorą, ne požeminių „liaudies rūmų“ nerūdijančiu plienu ir rausvu rodonitu padengtas kolonas, o tą savižudybei provokuojantį troškų vienatvės ir neišsipildymo kvapą. Nejautė nieko – nei svorio, nei kojų, nei žmonių ar daiktų kampų, į kuriuos vis nelauktai atsitrenkdavo. Esu tik tuščias nikeliuotas niekelis, kartojo sau. Toji lunatiška būsena neapleido ir Minsko oro uosto tranzitinėje zonoje, kur toliau su juo į Vilnių skrendantieji atrodė kaip užaugę tuose pačiuose vaikų namuose – su vienodai nuožmia pusiau kunigo, pusiau žudiko išraiška kramėse. Kai kurie buvo įgiję plika akim pastebimo zekiško saldumo. Mūsiškiai, bandė nusišypsot mintyse, bet netrukus ir vėl paniro dueto „AaRON“ garsų jūron ausinėse.
8.
Ko taip ilgai išsijungęs, Ignas suspaudė apkabindamas. Manoji neužsivedė, atroviau neplautu kaimyno landroveriu, bijojau, kad paties neberasiu. Nenorėjau pasilikt rusiško numerio, atsakė Darius. Ryt įsidėsiu kortelę ir iškart paskambinsiu jums ir mamai. Tai tvirtai nutaręs nevažiuot namo? Galiu paimti bet kurį viešbutį. Ačiū, dėde Ignai, gavau lovą teatre, prie pat jūsų legendinės studijos. A, ten įrengiau tokią palatą, turbūt nereikia aiškint kodėl. Taip, atsakė Darius, virusas klaidžioja po Europą. Aha, kaip kokia komunizmo šmėkla. Italija uždarė savo raudonąsias zonas, šakės. Mes čia taip pat sunerimę, svarstom, eit į Nepriklausomybės minėjimą ar ne. Geriau turbūt pasisaugot. Nors žada didelį koncą – Kaušpėdas, Mamontovas, Jazzu – žinai juos? Sorry, atsakė kiek užsimąstęs Darius, iš lietuvių klausau tik „The Colours of Bubbles“. Velnias, pasakė Ignas, negirdėjau tokių. Geri? Labai geri, atsakė Darius. Jis bandė nežiūrėt pro langus į blausiai apšviestus varganus rajonus, sėdėjo užsimerkęs, pirmąsyk supratęs, kad viską pradeda iš naujo. Ir kelio atgal išties nebebus. Nuo Maskvos atlydėjusi nesvarumo būsena niekur nedingo.
Ignas pastatė žemėtą landroverį aikštelėje prie Katedros varpinės ir pakvietė alaus į „Kempinskį“. Jie atsisėdo prie lango, ilgai tylėjo, Ignas neišlaikė pirmas. Klausyk, tu buvai per Naujus Venecijoj? Darius momentaliai įjungė lokatorius. Buvau tik Milane, dėde Ignai. O ką? Ne, nieko, mes šventėm drauge ir buvom įsijungę tokį Venecijos kanalą, turiu omeny tiesioginį srautą, Ignas mįslingai nusišypsojo. Ir ką? Na, tavo aikido treneriui vieną akimirką pasivaideno, kad tu eini tilteliu su gražuolėm. O tėvas irgi žiūrėjo? Žiūrėjo, kur nežiūrės, atsakė Ignas. Ir jam pasirodė? Ne, jam nepasirodė – tu velniškai gerai maskavaisi, jau juokdamasis pabaigė. Kaip tas dramblys pomidoruose. Darius pasislėpė už bokalo, nors jam irgi buvo žiauriai juokinga. Linkėjimai su viltimi, prisiminė jis. Privet s nadezhdoy. Okei, tau pirma reikia gerai išsimiegot, tada pasivalkiot po miestą, įkalt alaus, nueit į MO (dovanų „Modernisto kortelė“), regis, nebuvai čia trejetą metų? Ilgiau, atsakė Darius. Tai va, o kitą savaitę, kaip ir žadėjau, užsiimsiu tavo reikalais akademijoj. Viską sutvarkysim. Ačiū, padėkojo Darius, pasistengsiu jūsų nenuvilti. Kalbos nepamiršai? Jis žiūrėjo į tobulos formos kiaušinį, apačioje apaugusį balta tankia samana, į mėsingą raudoną nosį, pabalnotą masyviais apskritais akiniais, į gudrias akis už stiklų, į juodą lininį kostiumą su ties krūtine prasegtais baltais marškiniais, į brangų „Longines“ laikrodį ant dešiniojo, taip, ant dešiniojo riešo, į platų vestuvinį žiedą ir galvojo, kad tas vėtytas ir mėtytas ne pats maloniausias žmogus pasaulyje ir kadaise tėvo guru nepražūtų ir Maskvoje. Vadinasi – niekur.
9.
Kalbos aš nepamiršau, ištarė garsiai, pakirdęs po vidurnakčio. Juodam baltam sapne po Raudonąją aikštę jį vaikėsi kraupūs austrų žiemos demonai krampusai – toli už nugaros siaubo skalėje paliekantys mūsų Užgavėnių kaukes. Pro senas nesueinančias žaliuzes smelkėsi kiemo kontūrai, priešais degė keturi buto pirmame aukšte langai, ten virtuvėje sušmėžavo nuogas vyro torsas (trūksta tik ragų, pagalvojo Darius), už pusiau užtrauktų užuolaidų ryškėjo kažkokie augalai, palangių gėlės, pinigų medžiai, mezginiais papuošti foteliai. Akimirksnį atrodė, kad ten kažkas graudžiai verkia, – nakties šnaresiai ir šnabždesiai skverbėsi pro pravirą Dariaus miegamojo langą. Pakėlęs galvą virš triaukščio čerpių, stebėjo suplėšytas Vilniaus debesų bures, vėjelio plukdomas link to paties „Kempinskio“.
Kalbos aš nepamiršau, ištarė dar kartą, tada basas nupėdino į pustuštį iš teatro dekoracijų sandėlio ištrauktomis sofomis apstatytą didįjį kambarį su prieštvaniniais virtuvės baldais prie sienos. Visas apartamentas buvo panašus į seniai nebelankomą konspiracinį butą, kuriame gerai paieškojęs surastumei surūdijusių kraujo dėmių niekad nekeistam, kažkada tiesiai ant cementinių grindų patiestam kilime. Ir spermos – čiužiniuose. Pakišęs burną po čiaupu, Darius godžiai gėrė Vilniaus požeminių šaltinių vandenį. Langai priešais švietė mirtina šviesa. Rodina urodina, bliovė girti balsai atminties garsiakalbyje.
10.
Atsikėlė jau švintant, baugūs langai neblėso, kieme triūsė šiukšlininkai. Jis ilgai gulėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į lubas. Bet lubos netransliavo jokio srauto. Naujas samsungas it naujagimis snaudė ant naktinio staliuko. Srautą „transliavo“ dušas vonioje su langeliu į vidinį kiemą su žaliais rakinamais vartais. Ryto kavą reikia gerti kavinėje, kartodavo tėvas. Kavinė – tavojo uosto pakaitalas, sūnau. Odminių gatvėje prie naktinio klubo „Burlesque“ durų liekna ilgaplaukė nesėkmingai bandė užsirūkyti. Darius galėjo ir sykiu negalėjo praeiti – vis dėlto tai buvo jo pirma beveik po ketverių metų Vilniuje sutikta mergina. Mano žiebtuvėlis visada su manim – jo visur prašydavo pinigų, adresų ir ugnies. Can you help me, ištarė ji. Tylėdamas įžiebė amžinąją liepsnelę. Ji suėmė jo ranką šaltais beprotiškai ilgais pirštais, prisidegė ir, neatitraukdama nuo jo didelių nelyg vienas juodas vyzdys akių, užsitraukė. Ant tamsios plonos suknelės buvo užsimetusi ilgą odinį paltą, primenantį gėlių vaikų laikus. You want to see my legs, Darius nesuprato, ar tai teiginys, ar klausimas. Žiūrėk, katine, einam kur nors kavos, pasiūlė tyliai. Aš vaišinu. Jos šypsena nušvito kaip saulė vaiko piešinyje. Tai tu lietuvis, dar netikėjo ji. Ką čia veiki taip anksti? Einu į aikido treniruotę, atsakė jis. Melagis melavo, per tiltą važiavo, tiltelis sugriuvo, melagis įgriuvo, išpyškino vienu ypu. Gerai, melagėli, „Vero“ jau veikia, bedė ranka į brodo pradžią. Ten užsikėlė koją ant kojos, kad Darius įvertintų užgyventą turtą. Gyvenime jis buvo matęs ne vieną ilgų kojų mišką – ji tikrai nepadarytų gėdos girininkui. Naktinis darbas turbūt vargina, pasakė nešdamas puodelius. Nieko nėra lengvesnio už klaidingas išvadas, ištarė po pirmo gurkšnio. Šventėm ten sesers išleistuves. Tikiu tikiu, atsakė jis, turbūt į Norvegiją varo? Va, ir vėl skubota išvada. Ji moksliukė, melagėli, ir varo į Harvardą. Esi girdėjęs? Amerikonų futbolo komanda, ar ne, Darius buvo pasikaustęs tokių pokalbių meistras. O tu kokiam Oksforde, paklausė taikiai. Aš Filosofijoj, visai netoliese. Prezidentūros kaimynystėje. Semestrą atpyliau Bolonijoj, bet egzai bus čia. Jeigu bus apskritai – nuojauta kužda, kad galim bet kada pereit online, o tada jau kaip Dievas, pardon, Rektorius, duos.
Prie gretimo staliuko įsikūrusios čiauškalės vartė naujausią „Šiaurės Atėnų“ numerį. Tai tu, motin, intelektualė, jis sunkiai atsiduso. Mano atveju viskas kitaip, ji staiga surimtėjo. Noriu daryti daug dalykų, pabandau tą, pabandau aną, bet nieko ligi galo nepadarau, nes man tuoj atsibosta. Viskas ir visada. Ir greitai. Negalėčiau sustot ties vienu darbu, ties vienu bernu, nes tada atrodo, kad prasideda stagnacija. O man reikia lėkt, tekėt, viską apčiupinėt. Aš visada įsisuku į kažkokią nesąmonę. Bet finale jautiesi niekas, nes esi niekas, ji pabrėžė „esi“, supranti? Tu nepatikėsi, bet vakar galvojau absoliučiai tą patį, pasakė Darius. Merginos šalia dabar vartė „Lamų slėnį“ ir vis žvilgčiojo jų pusėn. Mes dar bevardžiai, ji ištiesė ranką, Kamilė Rožė. Darius, pasakė Darius. Visada yra ką papasakot, Dariau, tęsė ji, tik nežinia, ar norisi. Bet jei tu staiga imtum ir prisigalvotum įvairiausių scenarijų, kartais ir labai netikėtų, tai žinok, kad šešiasdešimt–septyniasdešimt procentų man bus tikrai nutikę.
Atsiprašom, kaimynė su tatuiruote ant kaklo ir juodai dažytais nagais pakišo atverstą žurnalą, čia jūs? Per visą atvartą po magiškomis raidėmis RUSSIAN VOGUE apsikabinę stovėjo du nuogaliai – androginiškasis top modelių baubas Kris Grikaitė ir jis, mūsų Darius, Milane nesuspėjęs papasakot Vienaragei apie sesiją su kaip viesulas į mados pasaulį įsiveržusia Sibiro tremtinių palikuone iš Omsko. Nenorėjo gadinti nuotaikos – jaunoji sibirietė buvo jos rimta konkurentė. Bliacha mucha, Kamilė Rožė net aiktelėjo. Baikit bajerius, čia tik panašus į manę čiuvas, gynėsi Darius. Visi mes turim savo antrininką. Oi ne, melagėli, ten juk aiškiai parašyta, kas yra kas. Ir išties – ten buvo jo vardas, ačiūdie, be pavardės. Vien Darius N. Jis prisiminė, kaip po kastingo visa rusų „Vogue“ redakcija žioptelėjo, išvydusi pasą su Vyčiu. Na tai ką, pone antrininke, teks autografą mergaitėms suraityt, nenustigo Kamilė. Mergos jau traukė išmaniuosius, bet Darius ryžtingai atsisakė bendrauti – tokia pradžia tėvynėje jam atrodė groteskiška. Einam, pasakė jis Rožei, einam iš šitų Šiaurės Atėnų.
11.
Dabar mes juos, be abejo, matome „konspiracinio buto“ lovoje laimės išskyrų balutėje. Žinia, galėjo pravaikščioti visą dieną susikibę už rankyčių kaip Ethanas Hawke’as ir Julie Delpy filme „Prieš saulėtekį“. Bet šaukštai po pietų. Velnias, seniai taip vienu metu neraudojau ir nesijuokiau, pasakė ji, dėdama galvą Dariui ant krūtinės ir žvelgdama iš padilbų. Matai, kaip su tais melagėliais būna, atsiliepė jis. Pirmiausia „buvo“ prie sienos – tada, suspaudusi jo sėdmenis šlaunimis ir neišleisdama varpos, nujojo ligi lovos.
Bijodamas per anksti pabaigti, prisiminė Zdiskos pamokslus: seksas moterims vienas svarbiausių ir slapčiausių išsikalbėjimo būdų, todėl dirbk savo darbą ir neplepėk. Jos pasakys ir padarys viską, ir dar daugiau. Jos pabaigs už tave. Klausyk, į kokią kloaką tu čia mane atsitempei, nusistebėjo jaunoji filosofė. Čia gyvena mano draugas Krampusas, atsakė jis. Kas yra Krampusas, paklausė Kamilė. Toks raguotas pusiau ožys, pusiau demonas, paaiškino, prieš austrų Kalėdas ateinantis bausti neklaužadų ir lazda išvanoti jiems šonų. Tokiems kaip aš, ar ne, susijuokė Rožė. Tokioms kaip tu, patvirtino Darius. Krampusas skamba kaip kampusas. Taip, būsiu tavo Krampusas ir kampusas, juodaake, o tu būsi mano vudu lėlė. Vakar kaip tik su mama kalbėjom, kad aš sugebėdavau žaisti su dantų šepetukais kaip su lėlėmis. Jai realiai būdavo baisu, kad mano dantų šepetukai nuolatos bučiuojasi ir sanguliauja. Bet aš nemačiau jų kaip šepetukų – aš juos matydavau kaip žmones. Capito? Capito, atsakė Darius, tęskite. Tai va, vienas šepetukas buvo Zina – nelabai graži, nelabai aukšta blondinė storomis šlaunimis su geltona trumpa suknele. Ji siaubingai troško būti mylima, todėl lįsdavo prie kitų šepetukų, kabindavosi jiems ant kaklo, kalbėdavo nemaloniu balsu, ir visi jos kratydavosi kaip kokio herpio, Kamilė ėmė ieškoti laikrodėlio. Laikas išsivalyti dantis, gal turi šepetuką?
Visa šlapia stovėjo priešais veidrodį vonioje, ir akimirką jos vietoje jam pasivaideno Vienaragė. Mes juk tik vienas kito atspindžiai, pasakė ji staiga. Iš nugaros jas vargiai atskirtumei – net sėdmenų kriaušės buvo panašios. Rodina urodina, vėl suskambo atminties garso kolonėlėse. Kai buvau maža ir matydavau veidrodyje savo galvos formą, tęsė Kamilė, tai man labai daug kas nepatikdavo. Maniau, kad mano šaknys kažkur Afrikoje – klaikiai traukė turbanai, išdažyti veidai… Kai rytais tepu kremą, tai brūkšteliu kaktą ir skruostą – visai kaip Svetimšalių legiono kareivis. Tada jaučiuosi susigrąžinusi visas galias. Ir tada, patikėk, galas visiems melagėliams, pabaigė atsigręždama. Matai, kokį turtą nurovei beveik nepajudindamas piršto? Tik pridegei, ir tiek. Laikas būtų pasiaiškinti – juk galėjo koks lašas nuvarvėt ir ne į burną. Ne, papurtė galvą Darius, negalėjo. Geriau tėvas nuo stogo, negu lašas pro šalį, tarė rydamas iš butelio „Vytautą“ (tik dabar pastebėjo ant etiketės: „AKTYVIEJI METALAI 7309 mg/l PO SEKSO“). Aš po ketverių metų Maskvoj (ir ne tik) sugrįžau namo. Tu turbūt žinai, kad Lietuvoje sugrįžimas vertinamas kaip pralaimėjimas, todėl daugelis net nebando, tarė prisėsdama šalia ir braukdama jam per kaktą pirštų galiukais.
Turiu draugę, kuri pasaulyje yra šį bei tą nuveikusi, Darius pradėjo iš toli. Ji kaunietė, darbo reikalais daug keliauja – turbūt yra apvažiavusi visą Žemės rutulį. Kartą, grįžusi iš Maroko, paskambino ir papasakojo, kad ten beprotiškos spalvos, bet saulė, dabar paklausyk, dieną pakyla aukštai aukštai, o paskui tik bac, ir sutemsta, uždanga nusileido. Ir, paklausė Kamilė, kur pointas? Saulėlydyje, kurio nėra, atsakė jis ir pabučiavo jos nugarą. Saulė privalo leistis į jūrą – kaip Nidoj ar, blogiausiu atveju, Palangoj. Smėlis turi būti baltas. Čia jos žodžiai ar tavo, paklausė Kamilė. Jos, atsakė Darius. Na, jeigu užtektų tik saulėlydžio… Ji pasilenkė ir lūpomis prisilietė prie jo vokų. Turbūt tos ponios širdyje per daug Kauno, nusišypsojo. Turbūt ji kaunastikė. Katedros varpinės varpai mušė vidudienį.
Vieni nesijaučia savi dėl neaiškių priežasčių, kiti jaučiasi vieniši, nes nenori ar nesugeba, o tiksliau nežino, kaip susikurti komforto zoną ten, kur esi. Kiti nori daugiau ir geriau, jie ištroškę naujų patirčių – visai kaip aš, nusijuokė. Kiti nori bėgt nuo praeities, nuo problemų, su kuriomis nesugeba susitvarkyti ar susigyventi. Nuo rutinos pagaliau… Bolonijoj supratau – pagyventi kur nors toli nuo namų yra faina. Numest inkarą – drąsu. Turi būt absoliučiai tikras dėl pasirinkimo. Nes vieną kartą numetus inkarą reikia tiesiog pradėti gyventi ir nesigailėti dėl padaryto sprendimo. Nebeėsti savęs. Kalbi kaip žinodama, pasakė Darius. O tu, kur tu norėtum gyventi, melagėli, paklausė ji. Nežinau. Turbūt ten, kur jau kartą buvo gera. Senatvėj rinkčiaus Veneciją. Suprantu, kad banalu, suprantu, kad aqua alta, ta drėgmė, bet… Venecija gerai, atsiliepė ji. Daug žiurkių. Bet scenarijus vis tiek žavus. Venecijos melagėlis! Jeigu būtum koks rašeiva, tai tikriausiai prisėstumei prie drožtinio dožų stalo ką nors kurpti, o gal lietum kokią akvarelę… Už lango pučia sirokas, girdėti amžinai pakelti kaimynų balsai, o tada vakare vynas ar grapa iš ropinės, atsitiktiniai žmonės, dauguma jų absoliučiai negyvi, jei pasiseka sutikt gilių asmenybių, super. Ai, koks skirtumas! Geriau apkabink mane.
Jie vėl mylėjosi. Ir taip – visą mielą dieną. Jo pirmą dieną tėvynėje. Sutemus langai priešais degė kaip praėjusią naktį. Kaip ir kiekvieną naktį – tik to jis turbūt niekada nesužinos. Kažkokia kafka, ne kitaip. Kamilė Rožė paliko jį pasliką. Klasika, pagalvojo ieškodamas jos ranka. Tada vėl užsidėjo ausines su „AaRON“ vaikinais. Pataikė ant gabalo, kurį pradeda Leniną vis labiau primenantis Johnas Malkovichius: Because the world does not belong to us / Because we’re nothing, leftovers / Because we are tumbleweeds on roads / Because we are every lost, dashing, shadow / Because we’re poems on sidewalks / Because you are the needle in my arm / We are equals / We are mirrors / We cut the night1.
12.
Su Kovo 11-tąja, brangenybe, Vienaragę pažadino sodrus kadaise ją atradusios agentūros šefės R. balsas. Nuodėmklausės balsas. Kaip tu, Žiuli? Ai, aš vis dar blogai, atsakė toji. Kvaraba nesitraukia. Kai tu ištarei „Kovo 11-oji“, išgirdau „COVID-11-oji“. Jaučiu keistą tvinksėjimą galvoje, raižo šoną, oda labai jautri, atrodo, lyg būtum prie jūros perpūsta ir nuo saulės perdegusi. Lyg būčiau kūniškai kažkur kitur… Antibai nė velnio nepadeda. Košmariškai bijau tos koronos, blemba. Senukai Lombardijoj krenta kaip musės. O aš ilgam įstrigau Milane, porco Dio! Sakyk, kad pas jus ramu! Na, girdėjau, po švenčių bus karantinas. Tai Milane seniai karantinas! Visa Šiaurės Italija uždaryta!
Klausyk, turiu tau naujieną – dukra vakar matė Darių su pana brodo kavinėj. Su pana?! Taip, laikė kojas jam ant kelių. O, Madonna puttana, mintyse susikeikė Vienaragė, tik to man betrūko. Tu žinojai, kad jis fotkinosi su Grike ruskių „Vogue’ui“? Naujam „Lamų slėnyje“ didelis jos piktorialas, tai ten jų plikų foto. Košmaras, ar ne? Štai toks forsmažoras turėjo įvykti, kad suprasčiau, koks tas šūdžius man brangus, vėliau galvojo rydama viskį su ašarom. Ir aš jo, jobano jobariaus, blemba, niekam neatiduosiu – ypač Vilniaus kurvoms! Surinko numerį, kurį žinojo tik žuvys Jauzoje. Tada sviedė aifoną velniop, krito ant persiško kilimo ir nebesikėlė ligi vakaro. Naktį sapnavo, kad mylisi hamame su savo geriausiom draugėm Chloé ir Marion. Tame pasaulyje vyrai buvo tik masažistai, asmeniniai treneriai, virėjai ir saujelė dizainerių. Na, dar pora plastiškų basų juodukų kažką dainavo. Ėmė aukštas gaidas. Ir viskas.
13.
Kovo 11-osios rytą jis jau buvo „Ežys“. Mama apsiverkė. Ignas palaikė. Tėvas pasveikino. Tada paskambino LNDT sargui – tas užsirašė. Vakare blaškėsi po minią Nepriklausomybės aikštėje. Jautėsi svetimesnis ir už marsietį, ir už Steveno Spielbergo Extra-Terrestrial. Sykiu kaip nematomas krabas knibinėjo minią su viltim sugriebti jos blauzdą. Uostinėjo kiekvieną kampą kaip šuo ateidamas. Žinojo, kad ji kažkur čia, netoliese. Minios euforija jam buvo svetima – visi kaip vienas tamsiais drabužiais apsirengę žmonės kažką skandavo, gyvi striukėti ir paltuoti dainininkai traukė negyvas dainas, tik projekcijos ant Seimo sienų atrodė atkeliavusios trumpam iš kosmoso, kad netrukus vėl ten sugrįžtų. Galėjo iš dronų paprojektuot ant viso Vilniaus, pamanė „krabas“. Ir tą pat akimirką paskambino iš teatro: „Tavęs klausinėjo tokia paplaukusi hipė, Darka. Mol, ar turiu prieigą ir dar visokių nesąmonių – ar tu turi šunį, kokias mėgsti gėles, kokio muzono klausaisi. Sakiau, pirmąsyk apie tokį girdžiu, nors iškart supratau, kad tai ta pati, kurią man minėjai. Atrodė apsiuosčiusi. Totaliai nestabili. Slankiojo prie žaliųjų vartų. Gal geriau nesivedžiok tokių, šefai sužinos – mane kaipmat išpirdolins. Numerio nedaviau. Laikykim, parodžiau geltoną kortelę, tvarka?“
Tvarka, pasakė Darius. Tvarka mus padaro laimingus ir laisvus. Grįžo bijodamas jos tykančios teatro kieme už šiukšlių konteinerių. Laimei, ten tik katinai plėšė kažką į gabalus. Bomžai buvo palikę maistelio ant vienkartinės lėkštutės. Prie vartų gulėjo mėlyna rožė.
14.
Kovo 12-osios rytą it antikos dievų žaibai susidūrė tėvo ir sūnaus skambučiai Vienaragei. Pirma ji atsiliepė tėvui ir nieko neslėpdama pasidalino nuogąstavimais dėl savo sveikatos. Niekuo gyvu nesitirsianti ir nesigulsianti į italų ligoninę. Silpnumo akimirką skambinusi paramedikams, bet tie tik pasijuokę iš jos įprastinės greitakalbės. Erdvilas pasiūlė skristi į Vilnių. Deja, „Alitalia“ nutraukusi visus tarptautinius skrydžius – ten karantinas. Aš negaliu pajudėti iš vietos, ašarojo Vienaragė. „Alitalia“ palikime Popiežiui. Man regis, jums aktualūs tik „Rayanair“ ir „WizzAir“, dalykiškai ramino knygų dizaineris. Mane pariš oro uoste – čia arba ten. Perskambinsiu po valandos, pasakė Erdvilas. Tada atėjo sūnaus eilė. Ar ji tokia pat graži kaip aš, bandė ironizuoti milanietė. Darius viską neigė – sena mokyklos laikų draugė, jokių kojų ant kojų, viskas zuikių dainos ir pramanai. Ir, žinoma, jokio sekso. Sesija rusų „Vogue“ – smulkmena, apie kurią neverta ir šnekėti. Ta sena kaip pasaulis vyrų taktika puikiai veikė ir postmodernybėje: Vienaragė nurimo, meldė jos nepalikti vienos, prašė skambinti ir kalbėtis.
Tada Erdvilas paskambino Ignui. Tada šis paskambino kam reikia. „Rayanair“ tebeskraidė. Artimiausias reisas kovo 15. Ji turinti ryžtis, o mes jau čia pasitiksim ir paglobosim, pasakė Ignas su azarto gaidelėm balse. Jis nedelsdamas susisiekė su ministru, gavo visas garantijas, kad ambasada Italijoj žvaigždę atgabens į oro uostą ir per VIP terminalą įlaipins į lėktuvą. Yra tik vienas „bet“ – o jeigu ji iš tiesų užsikrėtus? Na, tai ten juk jie nepėsti, aplinkui lavonų kalnai, žmonės žino, kaip elgtis. Tik čia šmikiai atsilikę per šviesmetį, piktinosi ministras. Vienaragė gavo porą dienų apsispręsti. Ji beveik nemiegojo, purtoma karščio ir šalčio bangų. Įsivaizdavo, kaip ją paramedikai su atkištais temperatūros matuokliais semia Bergame. Kaip įkalina dvokiančiam ligoninės koridoriuj šalia agonizuojančių senukų. Ne, pasakė ji Erdvilui, aš bijau. Bijau oro uosto, lėktuvo, paparacų…
Tada Erdvilas vėl paskambino Ignui. Tada Ignas paskambino ministrui. Tada tik čarteriu, Ignacijau, pasakė ministras. Bus reikalų. Ne pirštu daryti, atsakė Ignas ir pazūmino artimiausiam ratui – Arvydui, Brunonui ir Zdiskai į Tel Avivą. Okei, pasakė Zdiska, rodyk skaičius. Tada Ignas paprašė Brunono paskambinti grūdų magnatui. Cukraus magnatas ką tik buvo išmestas iš barščių, tad daugiau nebuvo kam skambinti. Kaip tau, padarysiu už dešimt, pasakė Grūdai. Į Vilnių ar Kauną? Į Palangą, pajuokavo Brunonas, ten lengviausiai praeitume. O kodėl turėtume nepraeit, pasiteiravo magnatas. Dabar visur mieruoja temperatūrą, mūsiškė gali jos turėt. Jūsiškė, sukniaukė Grūdai. Tai sukeiskit termometrus, bliatj! Pastatykit savo kosmonautą! Arba tegu įkala ibupromo – ir matuoklis bejėgis! Vis turiu visus mokyt! Pasakysit, kada užsakyti reisą. Rupūžiokai, karantinas ant nosies!
Žiūrėkit, latentiniai antisemitai, prisiminė Zdiska, „Kesko Senukai“ ką tik įsigijo prabangų reaktyvinį „Embraer 135BJ“. So what, paklausė Ignas. Kartais turtingas savininkas skraidina nemokamai, nes laikyti lėktuvą angare nuostolinga, pakomentavo Tel Avivas. Supratau, pasakė Ignas, jeigu su Grūdais prašaunam, ieškom tam tikrų senukų. Iš brolių Kaurismäkių filmų, pridėjo Arvydas.
Kovo 13-ąją Ignas, jau kaip komisijos narys, pakvietė Darių su motina į Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimą prezidentūroje2. Chebra atėjo draugo dukters pasveikinti ir su Venecijos liūtu, ir su nauja pergale, ir, kas be ko, su geresne pensija. Senolių pilnoje Baltojoje prezidentūros salėje džinsuotas Darius jautėsi ne savo rogėse. Jį prajuokino tik du dalykai: rūmų apsauga nepraleido vienos laureatės, palikusios kvietimą automobilyje. Tada toji ėmė ir išėjo – gaudyk vėją laukuos! Čiotkai, pagalvojo jis, nuvarė čilint! Premiją prezidentas teikė jau asmeniškai, tokios reklamos pavydėtų kiekvienas – net ir Maskvoje. Ir tas Kauno choras, prileistas prie vaišių stalo, – nušlavė viską. Tuo metu jo tėvas, laukdamas Vienaragės skambučio, sėdėjo parkeliu virtusiose Berlyno Alter Garnisonfriedhof kapinaitėse ir žiūrėjo į šikantį beveislį.
Radom būdą atskrist čarteriu, jus pasitiks ir saugiai nugabens į vieną privačią kliniką, beveik iškilmingai pranešė jis. Už kiek, paklausė ji. Na, mes su draugais paskaičiavom – labai neskaudės. Aš turiu pinigų, pasakė ji ir nusičiaudėjo. Džentelmenai nekalba apie pinigus, beveik pacitavo Erdvilas. Jiems lengviau po to šaudytis negu prieš tai kalbėtis, pabaigė citatą. Vienaragė nusijuokė. Gerai, pasakė ji, aš skrendu. Pusvalandis prieš įžengiant į oro uostą turėsit išgert 400 mg ibuprofeno. Ir skrendant dar tiek pat. O Dio cane, pati galėjau tą padaryt. Ką „tą“, nesuprato Berlyne. Na, samdyti lėktuvą… Ji nutilo, o paskui pravirko. Julija, mes norim jums padėt be jokių išlygų. Tik nesakyk, kad Darius irgi dalininkas, pagalvojo ji.
15.
Toliau pasakojimai skiriasi. „Šventosios naujienos“ aprašė naktį iš kovo 15-osios į 16-ąją Palangos oro uoste nusileidusį orlaivį „Legacy 500“ su paslaptinga keleive, kurią prie trapo pasitikęs juodas autobusiukas tamsintais langais ir uždengtais numeriais. Oro uosto vadovybė šitą informaciją kategoriškai paneigė. O štai Vilniaus oro uosto Duty Free kvepalų skyriaus pardavėja Agnieška, laukianti dispečerio Jurijaus pamainos pabaigos, prisiekinėjo draugėms mačiusi naktį VIP terminale „nu, tą mūsų super duper modelį“, vyrų su skafandrais skubiai vedamą laukan. Beveik išnešė, tvirtino mergina, skara biškį atsirišo, tai moment pažinau“. „Kauno diena“ parengė tyrimą „Karmėlavos šurmulys pandemijai siaučiant: kieno orlaiviai tupia naktį?“ Derindamas vasaros pasirodymus, naujasis Vienaragės agentas Niujorke niekaip negalėjo suprasti, kur dabar jo klientė: balsą atpažindavo, bet paprastai angliškai rašomi atsakymai į laiškus kartais ateidavo sukalti itin tvirta italakalbės ranka. (Ignas žadėjo parūpinti geriausią vertėją, bet jo paslaugų neprireikė.) Laimei, sveikatos draudimą, skirtingai nuo juodukių, ji turėjo.
16.
Darius karantinavosi pas mamą ir visiškai to nesigailėjo. Kiekvieną mielą dieną padėdavo susizūminti su artimiausiom jos draugėm, įstrigusiom įvairiuose žemėlapio taškuose, – tai graikų salose (tėvo kursiokė Oksana su kuksando adeptais Korfu, o brangiausia lietuvių tapytoja Miglė Koss – Samo saloj), tai Balyje (jos doktorančių chemikių porelė po privačių tuoktuvių) ir net Labanoro girioje (tėvo kursiokė Neringa su labradoru). Pastaroji vis versdavo drauges žiūrėti garsųjį Armanio show be žiūrovų ir ieškoti tarp manekenių Vienaragės. Kartais kuri nors neišvengiamai suklykdavo: „Žiū, tai ji!“ Tada Darius tik liūdnai papurtydavo galvą, nors buvo akimirkų, kai ir jam pasivaidendavo tasai atmintinai išmoktas linguojantis kūnas ir ironiškas lūpų linkis.
Vieną naktį jis prisiminė šviesą languose ir ryžosi nedidelei išvykai į teatro apartamentą. Su juoda Krampuso kauke (šypsena buvo suformuota iš baltų raidžių „Joseph Statkus“) ant mamos padovanoto elektrinio paspirtuko nudūmė į Odminių gatvę. Rasų kapinėmis virtusiame mieste naktinio klubo „Burlesque“ fasadas atrodė kaip kolumbariumas. Magnetuku atidarė vidinius kiemo vartus ir palypėjęs nutrupėjusiais laipteliais tyliai atrakino duris. Miegamajame kažkas įnirtingai knarkė. Prie veidrodžio gulėjo melsvas vokas, adresuotas kaligrafiškai išraitytam „Melagėliui“. Valentinai švenčiausias, čia tu, pasigirdo jaunatviškas senės balsas. Taip, čia aš, atsakė Darius, tesaugo jus Dievas! Apvaizda su tavimi, įkvėptai sušuko toji ir netrukus vėl užknarkė. Didžiajame kambary kitapus stiklo išvydo tuos pačius niekaip neužgesinamus triaukščio langus. Stovėjo kaip įbestas nepaaiškinamai sustingusio pasaulio akivaizdoje. Vėliau dievagojosi išvydęs Osvencimo kalinį neįgaliojo vežimėlyje. Žaibiškai grįžo atgal pas mamą, tada pamatė praleistą žinutę: Sveikas mano dalailama! as Vlno bet kol kas man neskambink pati susisieksiu linkejimai tavo lamoms ps testas rodo igijau antikuna ahaha Ju.
Voko atplėšti neskubėjo. Retai apgaunanti intuicija nemelavo – kitoje visiškai juodo atviruko „Venezia by night“ pusėje iš raudonų aliejinių dažų buvo suformuota maža širdelė su strėlės vietoje įsprausta skutimosi peiliuko pusele.
17.
Gegužės pabaigoje Vienaragė tarp kitų mados visatos žvaigždžių po ilgos pertraukos pasirodė programoje „CR Runaway with amfAR against COVID-19“ iš namų. Ji slėpė liesumą po didžiuliais Tomo Fordo kadaise jai padovanotais akiniais („You are my absolute number one, Lady Unicorn!“) ir senu megztiniu su briedžiais ant krūtinės vietoj suknelės. Basa pasistaipė terasoje su vaizdu į niekad lietuvių taip ir nesuprasto lenkų ir žydų miesto simbolius. Ignas parodė laidos įrašą vakarieniaudamas su Grūdais ir kitais mažaisiais oligarchais Brežnevui statytoje viloje „Auska“. Išgėrę į neseniai amžinybėn nužengusio šalimais dvare gyvenusio magnato Karpio sveikatą ir prigludę prie laptopo, ėmė komentuoti modelius. Visoms trūko tai to, tai ano. Mūsų vis tiek gražiausia, nukirto Grūdai. Velniai rautų, kokia operacija, Ignacijau! Tikra bondiana!
18.
Vasarą įtakingas portalas „Mada išgelbės pasaulį“ ėmė publikuoti anoniminius virusu persirgusių pasaulio gelbėtojų liudijimus. Vienas pasakojimas įsirėžė Dariui į atmintį: „Draugės klausia: į ką kovidas panašus? Atsakau: į nieką. Į jokį sezoninį peršalimą. Tai ne peršalimas. Niekada taip keistai nesirgau, nors vaikystėje buvau tikra ligašė. Netikiu sąmokslo teorijomis apie dirbtinę viruso kilmę, bet taip anksčiau įsivaizduodavau net ne biologinio, o cheminio ginklo poveikį. Esate stipriai apsinuodiję? Neurotoksiškai? Naktį atsibundate, nes labai bloga, svaigsta galva, reikia bėgti į vonią, bet nesiorientuojate, kur ji. Pašoka temperatūra, gal dvi savaites laikosi, čiaudote kaip užkerėti (alerginė reakcija į virusą), nosis teka, bet tai ne sloga. Po dviejų dienų dingsta uoslė. Ir netrukus skonis. Trims mėnesiams. Užtat galvos skausmai nepraeina. Svarstote, gal meningitas? Ir toksiškumas nepraeina. Jokios liaudies priemonės (medus, citrinos, vynas) neveiksmingos. Svarbiausia, visos normalios ligos gyvenime turėdavo normalią eigą: pasiekiama kulminacija, tada ima gerėti. Arba: virusas pereina į bakterinį susirgimą. Čiagi puolama bangomis: rodos, jau pikas, numušėte temperatūrą, bet po kelių dienų viskas prasideda iš naujo. Kokia trečią dieną sausas kosulys – tęsiasi gal kelias dienas. Bet į jokį bronchitą nepereina. Toks laboratoriškai „švarus“ nebakterinis susirgimas. Nejauti, kad trūktų oro, jauti chronišką nuovargį, nepavelki kojų.
Mano brangi kolegė Marion galvojo, kad jau pasveiko, kapstėsi sode, staiga pajuto, kad nėra kuo kvėpuot, išsijungė. Išgulėjo be sąmonės pomidorų šiltnamyje. Aš jokia gydytoja, bet man atrodo, kad virusas stipriausiai pažeidžia smegenis: nerimas, galvos skausmai, sutrikusi orientacija, pažeista atmintis, uoslė… Nežinau, ar manasis atvejis kam pravers. Gal jis visai netipinis. Jei vėl susirgčiau, nežinočiau, kaip gydytis. Antibiotikai nepadėjo. Būkit sveiki ir saugokit save – jūsų U.
P. S. Vienos karštinės metu nei iš šio, nei iš to ėmiau šnekėti itališkai, nors ligi tol mokėjau tik svarbiausius žodžius ir keletą keiksmažodžių.“
19.
Menamo sniego sūkuryje žėrinčios peteliškės juodu blizgiu ledu suko ratus aplink suicidinį tvenkinį, it sapno liekanų pilną virpančių dramblio kaulo švendrių ir niekada nematytų skrajūnų šarvų ir sparnų. Netgi – žvynų!
20.
Ūsorius su pypke dantyse stūmė pandusu sūnų į kiemą neįgaliojo vežimėlyje. Pro teatro apartamento žaliuzes sušmėžavo senės veidas. Škac, mirtie, ūsorius pagrūmojo kumščiu nusipelniusiai liaudies artistei. Tada uždėjo sūnui kaukę. Tas bandė šakotis, spjaudėsi. Dabar tokia mada, Tomekai, nesiardyk, ramino jį tėvas, visi su kaukėm.
Palanga, 2020 vasara
1 Kadangi pasaulis mums nepriklauso / Kadangi esam niekas, atliekos / Kadangi esam vėjo ritinami kerai / Kadangi esam šmėkščiojantys šešėliai / Kadangi esam eilėraščiai ant grindinio / Kadangi tu esi adata mano venoje / Mes esam lygūs / Mes esam veidrodžiai / Mes skrodžiam naktį (iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis).
2 Nacionalinės premijos 2020 m. buvo teikiamos vasario 13 d. Chronologinis liapsusas šiuo atveju byloja ne tiek apie artėjantį Alzheimerį, kiek apie visiškai fiktyvią šio teksto prigimtį (autoriaus pastaba).