literatūros žurnalas

Aldona Ruseckaitė. Vilko plaukas

2022 m. Nr. 2 

Romano fragmentas

Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti – pagal kažkokį dėsningumą – ir tai mano labui.
Vincas Mykolaitis-Putinas

Sesuo Magdalena – Medži 1

Mykolaičių šeimoje užaugo penki broliai: Vincas, Jurgis, Antanas, Matas, Juozas, ir seserys: Elzė, Ona ir Magdalena. Kai Vincas po aštuonerių mokslo metų užsieniuose galop pargrįžo į tėviškę, mažiausioji sesutė pamatė jauną gražų poną. Jai jau buvo keturiolika, brolio ji beveik neatsiminė, tik šiek tiek pažinojo iš jo laiškų namiškiams, iš motinos pasakojimų, iš tėvo kelionių į Seinų kunigų seminariją ir gardaus maisto kvapo, nes mama prikepdavo kalną sausainių ir pyragų klierikui sūnui nuvežti. Ir, žinoma, iš vasaros atostogų, kurias seminaristas praleisdavo gimtinėje, mamos lepinamas, daugiausia į gamtos prieglobstį nuniręs. Ir štai vyriausias brolis Vincas atkreipė dėmesį į sesutę Magdaleną – namiškių šaukiamą Magdukos vardu, kuri buvo penkiolika metų už jį jaunesnė. Galutinai pargrįžęs Lietuvon iš Miuncheno, kartą po vakarienės, dar visiems šnekučiuojantis, jis ištarė lemtingus žodžius: Leiskite Magdutę į Prienų gimnaziją. Aš padėsiu. Užmokėsiu už mokslą, už kambarį. Kai pats įsikursiu Kaune, ir ją pasiimsiu, galės toliau mokytis. Vincas suprato, kad tėvai jau tikisi iš jo finansinės paramos, juk reikia kitiems broliams dalis atiduoti, seserims kraičius sukrauti. Taip Magdukos gyvenimas buvo nulemtas, brolio dėka įgavo visai naują kryptį nei tas, kuris laukė pasilikus kaime pas tėvus. Per ilgą laiką jiedu tapo labai artimi. Vincas ir Magdalena Mykolaičiai. Jie buvo suokalbininkai, vienas kito pagalbininkai, paslapčių saugotojai, o vėliau aktyvūs susirašinėtojai.

Vieną rytą, kai mergaitė jau mokėsi Kaune, „Saulės“ gimnazijoje, o jos dauguma mokytojų buvo vienuolės kazimierietės, pradėdama pamoką auklėtoja paklausė: Tai kuri vakar vakare ėjote su vyriškiu po ranka? Visos tylėjo, kol Magdutė susigaudė, jog vakar ji su broliu ėjo į teatrą, buvo slidu, įsikibo jam į parankę. Bet, sesele, aš ėjau su savo broliu… Seselė pyktelėjo: Jam ant kaktos neužrašyta, kad jis tavo brolis… Kai papasakojo Vincui, abu širdingai juokėsi – štai kavalierius su pana!

1925 metų rugpjūčio pabaigoje Putinas atvyko į tėviškę išsivežti Magdutės į Kauną. Namuose kilo didžiulis sujudimas. Mykolaitienė suruošė dukrą, tarsi leistų už vyro – sudėjo paklodes, pagalves, užvalkalus, pasiuvo naujų drabužių – sūnui, kunigui ir profesoriui, nepadarys gėdos! Mergaitei diegė paširdžius, kamavo nerimas ir baimingos mintys – juk labai nedrąsu važiuoti į didelį miestą, palikus šeimą, viskas ten bus svetima ir nepažįstama, bet – nujaučiau, kad visada būsiu saugi Putino globoje. Visi namiškiai vaikščiojo susijaudinę, mama ašarojo, tėvas kinkė bričką, tylėdamas kaip visada, santūrūs broliai – lyg žemes pardavę. Kai po savaitės Vincas gavo iš namų laišką, kad Magduka neatsisveikino su mama, mergaitė labai nustebo ir ėmė verkti – juk apkabino, pabučiavo į veidą, į ranką, kaipgi galėjo neatsisveikinti? Tačiau mama jiems išvažiavus ašarojo, skaudinosi, kad dukra tinkamai neatsisveikino. Matyt, pritrūko ilgesnio apkabinimo, susiglaudimo, pasiglėbesčiavimo, bet mergaitė juk nemanė išvažiuojanti amžiams. O kaimo žmogui anuomet išvykimas į miestą atrodė tolygus nežiniai…


Prasidėjo jaunajai Mykolaitytei Kauno gyvenimas – mokslai „Saulės“ gimnazijos trečioje klasėje, nakvynė čia pat bendrabutyje-pensionate, o po poros metų jau ir pas Vincą. Kur tik jis nuomojo butą, drauge pasiimdavo gyvent ir sesutę.

Prieš rugsėjo pirmąją bendrabučio koridoriuje nedrąsią Magdutę užkalbino būsima bendraklasė. Paslaptingai pareiškė, jog šiemet su jomis mokysis Putino sesuo, labai įdomu, kaip ji atrodanti… Kunigą Mykolaitį moksleivės jau gerai pažįstančios, praėjusiais mokslo metais jis gyveno „Saulės“ namuose, buvo gimnazijos kapelionas. Magdutė nusijuokė, bet ne iš karto prisipažino ir esanti toji sesuo. Suprato, kad bus ypač smalsiai stebima, kad turės stengtis nepadaryti broliui gėdos ar kokio nepatogumo.

Tais metais, kai į Kauną atsivežė seserį, profesorius Mykolaitis dėstė universitete, gyveno A. Mickevičiaus gatvėje dviejų mažų kambarėlių bute. Jau pačią pirmąją dieną jiedu nukeliavo pietauti į „Metropolį“ ir suvalgė po kimštą viščiuką. Kaimo mergelę glumino aplinkui kabantys veidrodžiai ir juose šmėkščiojantys žmonių atspindžiai, o Putinas nuoširdžiai juokėsi…

Magdutė turėjo brolio buto raktus, galėjo atbėgti kada panorėjusi, pasėdėti, pavartyti žurnalus, taip kartais sulaukdavo pareinančio Vinco. Tačiau ypač ją domino paties Putino knygos, versdavo jas atsargiai, kad tik neįplėštų, neišteptų. „Raudonų žiedų“ viršelis buvo iš plono popieriaus, netyčia iškritęs iš rankų galėjo ir nuplyšti. Ilgai tyrinėdavo „Putino raštus“, ypač viršelį su dviem dideliais paslaptingais paukščiais – lyg kokiais povais iš stebuklinių pasakų. Pasidėdavo abi knygas ant stalo ir skaitinėdavo. Nors eilėraščius sunkiai suprato, jie atrodė įdomūs, ir be galo didžiavosi broliu – štai jo knygos! Poetas! Norėjo pasigirti bendraklasėms, tačiau buvo gana tyli ir uždara, ir kaipgi galėjo pasakyti… O po metų kitų Vincas parsinešė naują knygą „Tarp dviejų aušrų“. Parodė sesei, nusišypsojo ir pasakė: „Žinau, jog mano knygeles skaitinėji, tai dar vieną pridedu.“ Magdutė paraudo, tąsyk nutylėjo, o kitą dieną atėjusi atsivertė ir perskaitė: Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka…

Vieną kartą, kai Magdutė vėl sėdėjo pas brolį, jis užsuko į namus su mergina. Prie vartelių suskambėjo nuoširdus juokas, jiedu kažką linksmai kalbėjosi, netrukus mergina įėjo į kambarį, demonstratyviai pasisukiojo, paėmė nuo spintos profesoriaus skrybėlę ir išėjo. Sesuo nustebusi žiūrėjo į netikėtą viešnią. Jos veidas gerokai pailgas, sveiko rausvumo, noselė taip pat ilgoka. Besišypsančios lūpos atrodė ypač siauros; plaukai trumpokai pakirpti, tamsūs; bendras įspūdis geras: aukšta, grakšti, gerai nusiteikusi, simpatinga. Elgesys išdavė, kad mergina čia ne pirmą kartą, buto aplinka buvo jai gerai pažįstama. Vėliau brolis Magdutei paaiškino, jog tai jo buvusi studentė Emilija Kvedaraitė. Ji kartais užeinanti pasiskolinti knygų – juk negaila, tegul mokosi jaunimas, jam malonu padėti studentams. Taip prasidėjo didžioji, kone dešimtį metų trukusi intriga.

Magduka ištikimai saugojo brolio paslaptį, niekada jo neišdavė. Kad ir kaip mama kamantinėdavo atostogų grįžusią dukterį, nieko iš jos neišpešdavo. Net tada, kai kaimą ėmė pasiekti visokios kalbos ir po mišių Gudelių bažnyčios šventoriuje įsijungdavo paskalų radijas… Žinoma, Magdutei su Emilija teko susidraugauti, dėl brolio. Niekada jo neklausinėjo, niekada nepriekaištavo. Ir kaip būtų galėjusi – ji, piemenė, priekaištautų savo globėjui, savo geradariui! Nors širdis dažnai užkaisdavo, greitai supratus, kad buvusioji studentė ne tik knygų ateinanti.

Tuomet Magdalena jau gyveno su Vincu Ukmergės gatvės kampe. Profesorius išsinuomojo didesnį būstą ir pasiėmė iš bendrabučio seserį. Kartu dar gyveno virėja Marijona. Panelė Emilija į naująjį butą dažnai užsukdavo – tai knygų, tai šiaip papietauti, o sykiais atsinešdavo siuvinėjimą ir sėdėdavo valandų valandas įsitaisiusi fotelyje ar Putino darbo kėdėje. Kartą Emilija užėjo iš paties ryto, o namuose buvo tik Marijona. Ši neapsikentusi ėmė ankstyvąją viešnią auklėti: Ko ji čia pas kunigą taip dažnai besilankanti, jaunai panelei netinka, gal ji neturinti gėdos… Tačiau Emilija ramiai įžengusi į vidų ir įsitaisiusi, kur jai patiko, o netrukus grįžusiam šeimininkui pasiskundusi, kaip ją tarnaitė priėmė. Marijona gavo iš Putino pastabą, kad ne jos reikalas kontroliuoti jo svečius, ji turinti žinoti savo vietą. Magdalena irgi nerimavo, kad Putinas per dažnai būna su šia mergina. Ji matė, kad Emilija per daug drąsi, net įžūli, bet suprato vieną dalyką – brolis ir pats nori su ja būti! Juk jeigu nenorėtų, kaipmat užbaigtų šiuos pasimatymus. Kitos universiteto studentės nevaikščiojo į profesoriaus namus skolintis knygų, nesėdėjo valandų valandas siuvinėdamos, nedrįso ateiti pietų ir slampinėti po šeimininko kabinetą. Vadinasi, viskas vyko su brolelio palaiminimu… Bet apie tai užsiminti tėvams, mamai – niekada! Čia ne jos reikalas! Be to, Magdutė juk skaitė Putino eilėraščius, o naujausiuose juto nedrąsius žemiškos meilės atspindžius, lyg ir netinkamus kunigui. Gal tie eilėraščiai Emilijai skirti. Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu / Tu kaip laimės svaja į mane atskridai. / Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu, / Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai… Tačiau atvirų meilės prisipažinimų poetas neišreikšdavo. Daug simbolių, daug prasmių, o jaunai sesutei sunku suprasti Putino džiaugsmus ir sielvartus. Skaitant eilėraščius jai visada gaila mylimo brolio, kad jis patiria tiek vidinių kančių. Ką Magdutei galvoti radus tokius žodžius: Tavęs nebėr – ir mano džiaugsmo šventė / Kaip apsiniaukus ūkanų diena. / Pakriko mintys, ištuštėjo žodžiai: / Visos buities prasmė – tik tu viena… / Tik tu viena minutės trumpai laimei / Mane šviesiam pasauliui grąžinai… Bet jiedu su broliu niekada nekalba apie jo eilėraščius. Uždarasis Vincas turbūt netektų žado, jeigu sesuo imtų ir atvirai paklaustų – kam skirti šitie žodžiai – kas toji tu? Medži buvo gerai perpratusi savo globėją, puikiai žinojo, apie ką jiedu gali kalbėtis, netgi pajuokauti, o ko geriau neliesti… Kai dar A. Mickevičiaus gatvės bute ji pirmą kartą išvydo Emiliją ir gavo paaiškinimą, kad ji studentė, daugiau nė karto apie ją nesikalbėjo. Suvalkietiška „padermė“ jau tokia – nelįsk man į dūšią, norėsiu – pats papasakosiu, bet tikriausiai nenorėsiu, tad nelįsk, nes nudegsi! Tiesa, vieną kartą profesorius vis dėlto paaiškino, kodėl Emilija taip dažnai su jais pietauja. Studentės bendrabutyje gyvena susigrūdusios, neturi sąlygų mokytis, esą neturtingos. Tad visai suprantama, kad panelė Emilija pas mus ir egzaminams ruošiasi, ir nėra ko gailėtis ją pasodinti prie stalo kartu pavalgyti pietų. Bet Magdalena dėl to sau galvos nesuko. Su viešnia būdavo daug linksmiau, atsirasdavo kalbos, o jiedu su broliu paprastai valgydavo tylomis, nors buvo artimi ir tikrai vienas kitą mylėjo…

Medži per daug pasinėrė į teatrą, apleido mokslus, ypač matematiką. Brolis vis gaudavo bilietus, kvietimus į teatrą, ir kartu vesdavosi ją. Į dienyną įšoko dvejetas! Kaip dabar globėjui parodyti pažymių knygelę, paprašyti parašo? Medži sugudravo, padarė pažymį „nematomą“. Pastebėjęs kvailą apgaulę brolis supyko: Kodėl tu šitai padarei? Aš tavo priešas ar kas? Netrukus sesuo suprato, kad, prireikus pasirodyti žmonėse, ji esanti Vincui ir Emilijai gera priedanga. Dviese pasirodyti juk nedera, tuoj prasidės kalbos, o trise – padoriau. Gali susidaryti įspūdis, kad Emilija ir Magdutė susidraugavo. Štai 1927 metų vasarą Palangoje vyko Ateitininkų federacijos konferencija, profesorius Mykolaitis nuoširdžiai globojo šią organizaciją. Tai progai jis parašė ir leido jaunuomenei pastatyti savo misteriją „Nuvainikuota Vaidilutė“. Kauno Ąžuolyne prie Adomo Mickevičiaus slėnio vyko repeticijos, jose dalyvavo autorius, magėjo jas matyti ir Emilijai, tad Magdalena jiedviem buvo tikras išsigelbėjimas… Mes visi trys vaidinimo eigą stebėjome iš patogios vietos slėnio pakrantėje. O į premjerą Palangoje Putinas jau vyko be sesers, tik su Emilija. Grįžo tada labai linksmas, iš konferencijos rengėjų gavęs ypatingą dovaną, kuria džiaugėsi ir visiems rodė. Tai buvo parkeris su auksine plunksna auksiniame kotelyje, ant jo žėravo raudonas rubinas – lyg paparčio žiedas. Rašytojas gėrėjosi unikalia dovana, rodė Magdutei, vartė prieš saulę klausinėdamas: Kokios spalvos šis akmuo? Lyg žalsvas, lyg pilkšvas? Sesuo nustebo, tik dabar supratusi, kad brolis daltonikas. Tiesa, iš mamos buvo girdėjusi, kad Vincukas, vaikystėje išėjęs su močiute žemuogiauti, stovėdavo su tuščiu indeliu ir uogelių nerinkdavo. Paklaustas, kodėl nerenka, nusiminęs atsakydavo, jog raudonų čia nesą… O tąsyk, kai brolis žavėjosi parkeriu, sesė paklausė, kaip jam atrodanti raudonų gėlių eilė. Jis pagalvojęs atsakė, kad tik tam tikru atspalviu žiedai išsiskiriantys iš žalių lapų. Kodėl tada brolis pirmąjį eilėraščių rinkinį pavadino „Raudoni žiedai“?.. Tačiau daltonizmas netrukdė Mykolaičiui gyventi, jis buvo išsilaikęs teises, vairavo automobilį, nors nelabai mėgo, atsiradus progai vairavimo darbą perleido giminaičiui. Netgi po daugelio metų, kai Kačerginės vasarnamyje Emilija balkone augino ryškiai raudonas pelargonijas, vyras priekaištaudavo – kam reikia tokių bespalvių gėlių? Užtat mėgo geltoną spalvą, skyrė jos visus atspalvius.

Brolis sesei suteikė ką tik galėdamas: ne tik išlaikė, bet dažnai vesdavosi į teatrą, kurio mistika Magdutę tiesiog užbūrė, pasiimdavo į studentų gegužines, supažindino su savo draugais, vėliau ir su universiteto profesoriais. Kai mergina baigė gimnaziją, nebuvo nė minties grįžti į kaimą – jei mokytis, tai iki galo, – paskelbė Vincas, – stok į universitetą! Ji studijavo lituanistiką, germanistiką. Sukosi Putino orbitoje, buvo visų įvykių sūkuryje, pradėjo vis giliau suprasti brolio būdą, jo gyvenimo tikslus ir užmojus. Ir vis dėlto jis buvo paslaptis, kartais visai neperprantama…


Kai mergaitė, prieš išvažiuodama į Kauną, dar lankė Prienų „Žiburio“ gimnaziją, brolis profesorius jai parašė laišką, kuriame aiškino, jog ji, pasirinkdama mokslo kelią, turi tapti moterimi inteligente. Ji neturėtų nustebti, kai vieną dieną ją aplinkiniai pavadins panele, vėliau ir ponia. Šiais žodžiais įvardijama ne išviršinė žmogaus išvaizda. Šie žodžiai reiškia – visas žmogus doras… Kaune Magdutė gavo visas moters inteligentės formavimosi pamokas. Matė žmones ir pavyzdžius. Be literatūros, buvo dar viena svarbi sritis – muzika. Pats Mykolaitis jaunystėje buvo gabus dailei ir muzikai, kuri iki paskutinio atodūsio liko jo dvasinio gyvenimo užuoglauda ir poezijos įkvėpėja. Mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje, vėliau Šveicarijoje Fribūro universitete, jis vadovavo chorams, grojo keletu instrumentų, turėjo puikią klausą ir gražų balsą, galėjo dainuoti solo. Pradėjęs Kaune profesoriauti įsigijo pianiną – nors tuo metu reikėjo ir kitų baldų, Vincui tai buvo būtiniausias daiktas. Kai į svečius su lauktuvėmis atvažiavo tėvas Juozas Mykolaitis, brolis suokalbiškai paprašė Magdutės neprasitarti, kiek mokėjo už pianiną – kelis tūkstančius litų, – tėvas nebūtų to supratęs. Vincas mėgo skambinti iš gaidų, kartais pagrodavo svečiams – universiteto profesoriams ar studentams ateitininkams, o jo viešnelė Emilija jausmingai padainuodavo. Ji buvo muzikali, turėjo stiprų balsą, svajojo studijuoti vokalą, tačiau nepavyko. Kartais klausytojai iš jos geraširdiškai pasišaipydavo, kad „pagaunanti gaidį“. Šeimininkas mieliau grodavo saviems – Emilijai, Magdutei, dar vienai kitai jų draugei. Tuomet nuskambėdavo ir „Marselietė“, ir „Tyliai, tyliai Nemunėlis teka“.


Putinas labai vertino tautosaką, ypač dainas. Studentams analizavo žinomą dainą „Rūpinosi motinėlė, rūpinosi sengalvėlė: kur išleisiu dukrelę…“ Tai esąs poezijos perlas. Rastume visą eilę tokių dainų, kurios rodo aukštą dvasinę tautos kultūrą ir meninius gabumus. Profesorius mokėjo daug liaudies dainų, jas dainavo su lietuviais Fribūro universitete, ten vadovaudamas studentų chorui. Ir grįžęs į Kauną mėgdavo liaudies dainą užtraukti, dažniausiai kartu su studentais per ateitininkų iškylas ar savo namuose jiems svečiuojantis. Kai Magdutė geriau perprato brolį, jo nuotaikas pagaudavo iš pianino garsų – ką ir kaip jis groja. Gal tik su vienu pianinu Putinas nuoširdžiai ir atvirai dalindavosi slapčiausiomis savo mintimis, giliausiais pergyvenimais. Poetas mėgo rimtą klasikinę muziką, pirkdavo plokšteles, turėjo patefoną. Vinilų sukaupė gan didelę kolekciją. Kaune dažnai lankydavosi operoje. Muzika tarsi įsisuko į poeto eilėraščius, leidosi į sielos gelmes ir veržėsi kartu su žodžiais… Ir Magdutė išmoko klausytis muzikos kartu su broliu ir jo viešnia Emilija. Žinoma, dažniausiai savaitgaliais ar kokiomis progomis, nes šiaip profesorius daug dirbo, atsakingai ruošdavosi kiekvienai paskaitai, kabinete išsėdėdavo dienų dienas ir valandų valandas. Kai Magdutei su kokiu reikalu tekdavo užeiti pas jį į kabinetą, ji ilgai tūpčiodavo už durų, bijodavo sutrukdyti. Mykolaitis buvo katalikiškos krypties kultūros žurnalo „Židinys“ redaktorius, pats šį leidinį įkūrė. Jame darbavosi žurnalistai, studentai, bet tekstus tekdavo suderinti su karo cenzūra, o paskui parodyti rezultatą redaktoriui – be jo palaiminimo nieko nedrįsdavo spausdinti. Profesorius, nors gana jaunas, dažnokai sirguliuodavo: peršalimai, silpni plaučiai, nuovargis – juk krūvis buvo išties didžiulis. Jis dėstė daugybę įvairių dalykų: senąją ir naująją lietuvių literatūrą, estetiką, literatūros kryptis ir metodus, stilistiką, poetiką, metodologiją; vedė seminarus, rengė specialiuosius kursus; netgi perėmė iš Vaižganto jo įkurtą Rašliavos muziejų. Galva buvo nuolat perkrauta, todėl kartais poilsio prireikdavo staiga. Tada universitete Putinas pakabindavo raštelį, kad dėl ligos paskaita nevyksianti. Bet ką daryti – židiniečiams reikia laiku išleisti žurnalą, cenzorių pastabas redaktoriui parodyti būtina – tenka brautis į namus. Skambina telefonu, atsiliepia dažniausiai sesuo, kartais tarnaitė, pasakoma, jog Putinas serga, nieko nepriima. Skambinantysis nenusileidžia – tekstus reikia skubiai suderinti! Vis tiek ateisiąs! Magdutė, atidariusi duris, siųsdavo tokį įsibrovėlį tiesiai į Putino kabinetą. Tegu pats prisibeldžia ir aiškinasi, ji to daryti nedrįso. Aleksandras Žirgulys prisimena, jog Putiną rasdavo vaikščiojantį po kambarį, prisirūkiusį ar rūkantį. Šeimininkas stovėdamas vidury kabineto paskubomis peržiūrėdavo paduotą tekstą, net atsisėsti nekviesdavo, išsakydavo pastabas ir mandagiai, bet šaltai leisdavo suprasti, kad vizitas baigtas… Svečias išnerdavo atgal nesidairydamas, laimingas, atlikęs užduotį, o Magdutė vis bijodavo vieną kartą gausianti barti, kad įleidžia svetimus žmones. Tačiau brolis jos niekada nebarė. Emilija tikrai nebūtų bijojusi įkišti pas jį galvą ir pranešti apie svečią, bet tuo metu dar neturėjo tokios teisės.


Buvo 1931 metų rudens semestras. Vincas paliko seserį ir, palaimintas universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus, gavo vieną semestrą atostogų Europoje, sveikatai pataisyti. Aplankė Paryžių, Ženevą. Savo dekanui Vincui Krėvei laiškuose skundėsi, jog Europoje pragyvenimas sunkus, brangus, orai atvėsę – tad ketinąs dumti į Afriką. Iš tikrųjų, matyt, sukosi mintys apie Afriką, nes keletą kartų ją mini. Tačiau apsistojo Nicoje, sakėsi ten suradęs tikrą vasarą ir gamtos grožį. Putinas turėjo tikslą ir jau buvo apsisprendęs jį įgyvendinti. Prieš išvažiuodamas papasakojo apie savo sumanymą Vincui Krėvei, vėliau sugrįžęs davė jam perskaityti „Altorių šešėly“ parašytąją dalį. Krėvė buvo pirmasis kūrinio skaitytojas ir laimintojas, skatino rašyti toliau. Mat Putinas svyravo, dvejojo, ar verta atskleisti kunigiško luomo paslaptis ir išviešinti savo paties gyvenimą? Suprato, kad kasa sau duobę, kad sukels visuomenėje daug šurmulio, gal net susilauks pasmerkimo, o artimiesiems suteiks didelį sielvartą. Ir kad nebeliks kelio atgal. O koks tas jo kelias – ir pats dar nebuvo galutinai suvokęs… Jis tarsi tvyrojo migloje. Bet sprogimas jau buvo subrendęs, susilaikyti neįmanoma. Ar Putinui apskritai buvo svarbūs kitų patarimai? Jis turėjo stuburą, ir jeigu jau sugalvojo, apsisprendė – padarys savaip.

1932 metų pradžioje Putinas grįžo į Kauną iš Nicos, baigęs „Altorių šešėly“ pirmąjį tomą. Vieną dieną parnešė rašomąją mašinėlę ir paprašė sesers atspausdinti jo tekstus. Reikėjo kuo greičiau surinkti „Altorių šešėly“ parašytąją dalį ir atiduoti į spaustuvę. Iš pradžių Magdutė lėtai vedžiojo eilutes pirštu, klydo, nuspausdavo vis ne tą raidę. Su broliu abu iš to nuoširdžiai juokėsi. Tačiau pamažu ji įgudo. Ėmė lenktyniauti, kuris greičiau dirba. Vincas rašė ranka, ji išspausdindavo. Putinas kasdien parašydavo maždaug po septynis puslapius didelio, blokinio popieriaus. Taisydavo labai mažai. Parašęs tuojau atnešdavo man perrašyti. Dažnai laimėdavo brolis. Jis buvo darbštus, užsispyręs, romano tekstas kone spontaniškai veržėsi iš jo plunksnos. Šeštadieniais ir sekmadieniais, kai Emilija nemokytojaudavo gimnazijoje, ji ateidavo diktuoti Magdalenai. Darbas paspartėdavo.

Altorių šešėly“ pirmoji dalis sukėlė didžiulį susidomėjimą, skaitytojai laukė tęsinio, o „Sakalo“ leidykla skubino autorių…


Vincas apie romaną nieko nepasakojo, su jo turiniu Medži susipažino spausdindama, ir netrukus suprato, kad tekstas autobiografinis. Atpažino tėviškę, savo tėvus, Krušakalnį, pervadintą Aušrakalniu, jaunojo klieriko jausmus. Nėra abejonės: brolis rašo romaną iš savo gyvenimo! Perrašinėdama kitus tomus, Magdutė jau matė, kad brolis nutolo nuo savo gyvenimo, romane atsirado išgalvotų siužeto linijų, nors skaitytojai vis tiek užsispyrę tapatino juos su Putino gyvenimu.


Tais pačiais 1932 metais Putinas išsinuomojo butą Vaižganto gatvėje, diplomato Juozo Purickio name. Butas erdvus, pro langus matyti puikūs Kauno vaizdai, o ypač įspūdinga panorama pro Mykolaičio kabineto langą. Bet ir kaina graži – per mėnesį keturi šimtai litų! Net profesoriui per dideli pinigai. Nuspręsta ieškoti subnuomininkų. Todėl neilgai trukus atsikraustė bičiulė Emilija Kvedaraitė. Ji užėmė valgomajam skirtą kambarį. O tada pasikvietė artimą draugę poetę Salomėją, atsikrausčiusią iš Lazdijų ir neturinčią kur pasidėti. Kadangi Salomėja Nėris tuo metu neturėjo jokių pajamų, Emilija prikalbino Putiną, kad poetė pamokytų vokiečių kalbos jo sesę Magdutę, kuri kaip tik studijuoja germanistiką. Tai būsiąs lyg nuomos mokestis. Taip ir susiklostė. Medži nemėgo šitų labai savotiškų Salomėjos pamokų. Pasipuošusios, pasipudravusios, madingai susišukavusios mokytoja su savo mokine vaikščiodavo po Kauno centrą ir kalbėdavosi vokiškai. Mudviem pritrūkdavo temų tiems pokalbiams. Kartais Salomėja sugalvodavo ir kitokių užsiėmimų. Sykį nusivedė Magdutę pas fotografą, paprašė, jog šis padarytų iš jų nuotraukų beveik filmą – kiekvienos po dvidešimt keturis kadrus, iš kurių vėliau būtų galima išsirinkti geriausius. Abi sukiojosi, pozavo, bet kai po savaitės atėjo peržiūrėti ir užsisakyti nuotraukų, užteko peržvelgti negatyvų juostelę, ir Salomėja persigalvojo – visose aš tokia baisi… Neužsisakė nė vienos fotografijos.

Sutinkant Naujuosius – 1933 metus, atsitiko nenumatytas įvykis, kuris sustabdė linksmą namų gyvenimą, pertraukė „Altorių šešėly“ rašymą. Vėliau autorius prisipažino, kad sirgdamas antrąją dalį „parašė“ mintyse… Būdamas nuo jaunystės silpnokos sveikatos, Putinas į ligas žiūrėjo savotiškai. Antroje gyvenimo pusėje sakydavo, kad liga ne visada trukdo dirbti, galima šį tą parašyti ir lovoje gulint, ir mintyse sukurti, o paskui užrašyti. Liga padedanti žmogui atitrūkti nuo žemės, nusimesti materialų apvalkalą ir atsidėti dvasios darbui… Žinoma, ligų jis neaukštino, greičiau tokios mintys guosdavo sergant.

Taigi Vincą užklupo netikėta liga, sukilo temperatūra. Gydytojas Finkelšteinas apžiūrėjęs ligonį pranešė: lengvos formos vidurių šiltinė. Tai sunkiai gydoma ir greitai užkrečiama liga. Į ligoninę gultis daktaras nepatarė, esą galima slaugyti ir namuose. Atsiuntė patyrusią vienuolę seselę, o ji nakčia užmigdavo ir knarkdavo, neleisdama slaugomajam pailsėti. Buvo nuspręsta, jog ligoniu rūpinsis Magdalena ir Emilija – pasikeisdamos.

Varginanti liga užsitęsė iki vėlyvo pavasario. Putinas sulyso, suseno, apžėlė barzda. Kartą Magdutė nulydėjo brolį į kliniką pasidaryti plaučių rentgeno nuotrauką, o išlindusi medikė ir sako: Dabar jau galite eiti pas savo tėvelį… Sunki, pavojinga liga dar labiau visus tris suartino. Išskyrus daktarą, niekas pas juos nesilankė, kad neužsikrėstų. Tuo metu pasirodęs „Altorių šešėly“ pirmasis tomas sukėlė įvairiausių nuomonių, palankių ir piktų, nepritariančių ir giriančių, plaukė srautas laiškų, juos visi trys skaitydavo, aptarinėdavo. Jeigu ne liga, rašytojas tikriausiai būtų užsidaręs savo kiaute su tais laiškais, tačiau ligos bejėgystėje tarp jų atsirado atvirumas… Vieną dieną Magdutė mato – pas brolį ant stalo guli knyga „Vaižganto gyvulėliai“. Sugavęs jos žvilgsnį, Putinas su entuziazmu paaiškina gavęs iš Juozo Tumo-Vaižganto knygą dovanų su mielu įrašu: Putine, į Tavo sensaciją atsakau gyvulėliais – jie irgi duoda temų ir pinas į žmogaus gyvenimą. Rašyčiau ką-ne-ką ir nauja. Tebesu „Neišeinamas“ – pasirodyk pirmas, jei jau pajėgi oro gerti. Mylėdamas Tave Vaižgantas. 1933.III.16.

Mykolaitis šypsosi laimingas – kiti kunigai puola, o klasikas jį palaiko, tik, deja, sunkiai serga. Išties po pusantro mėnesio Putinas jau keliaus paskui Tumo karstą. Ak, tas Vaižgantas – nė vieno jis nepasmerkė! Kai kadaise jaunasis Putinas laiške jam pasiguodė nenorįs būti kunigu, valkioti sutanos, tačiau viską mesti neturįs jėgų – kaip gyvenimas stums, taip ir eisiu, Vaižgantas net pyktelėjo, išbarė: Bent apsimesti norėčiau, jog mes gyvenimą stumiame. Ragino nepasiduoti, kitaip neteksime energijos. Juozas Tumas romaną „Altorių šešėly“ vertino kaip pirmąją europinio masto knygą, parašytą Lietuvos autoriaus.


Pasveikęs Mykolaitis vėl pasinėrė į kūrėjo vienatvę, išėjo dar du „Altorių šešėly“ tomai. Kartą, susikrimtęs, kad jo romano nesuprato nei kritikai, nei skaitytojai, seseriai jis prasitarė: Jei galėčiau, tai dabar visus „Altorių šešėly“ egzempliorius surinkčiau, sukraučiau į krūvą ir sudeginčiau… Gal todėl neleido šio kūrinio nei teatre vaidinti, nei ekranizuoti. Tikriausiai bijojo subanalinimo – juk jautri tema. Tačiau kai 1935 metais romanas su didele persvara buvo išrinktas populiariausia ir geriausia metų knyga, autorius aprimo. Nors nujautė, kodėl kūrinys toks populiarus… O tų atsiliepimų buvo įvairiausių: esą, metęs kunigystę Mykolaitis padaręs mažiau žalos Katalikų bažnyčiai nei išleidęs romaną. Jame parodė kunigus lyg veidmainius – prie altoriaus meldžiasi, o jų jausmai ir mintys kur kitur. O Dievulėliau, šią knygą troško perskaityti kiekvienas, mokantis bent kiek skaityti! Iš knygynų ji greitai dingdavo. Visa Kauno inteligentija, visa studentija graibstė knygą vieni kitiems iš rankų, net skaitydavo garsiai, susibūrę grupelėmis. Ir komentavo, ieškojo prototipų, autorių tapatino su Vasariu, Emiliją su Aukse… Magdutės draugės irgi prašydavo knygos, juk ji tikrai galinti paskolinti. Klausinėdavo, ar jau rašoma antroji dalis, gal ji žinanti tolesnį turinį? Drąsesnės merginos klausinėdavo, ar brolis čia tiksliai aprašąs savo gyvenimą? Tačiau Medži nepiktnaudžiavo ir brolio kūrybos nekomentavo. Pagaliau jis ir nesidalino su ja kūrybos paslaptimis.


Pavasarį sveikata pagaliau pagerėjo. Ak, kaip aš laukiau tavęs, pavasari! / Su glostančiais vėjais, su šniokščiančiom upėm, / Su laisve plačia ir mėlyna! Putinas išeidavo pasivaikščioti Ąžuolyno pakraščiukais – barzdotas, su lazdele. Niekas jo nepažino, nekalbino, grįžęs juokdavosi, kaip įdomu, kokia laisvė, kai nepažįsta… Nors buvo ramus, santūrus, profesorius mėgo gamtos stichijas. Jaunystėje paklajodavo per pūgas, vėjus, liūtis, o vėliau net naktį atsikėlęs stebėdavo, kaip žaibuoja, kaip šniokščia lietus, kaip sūkuriuoja sniegas… Beje, būdamas jaunas ir sveikas jis gana greitai vaikščiojo – namiškiai iš tolo atskirdavo, kad ten jis pareinąs. Toji eisena paveldėta iš motinos Magdalenos. Kaune gyvendamas mėgo ilgus maršrutus po keliolika kilometrų – tiltu per Nemuną iki Napoleono kalno arba į kitą pusę, kur patogu žingsniuoti ir graži gamta. Vieną vakarą, jau beveik su tamsa grįžęs iš pasivaikščiojimo, nė nenusivilkęs viršutinio apsiausto, Putinas priėjo prie rašomojo stalo, išsitraukė naują pusstorį sąsiuvinį ir kažką jame užrašė. Tada atsisuko į seserį ir paprašė: „Pažiūrėk į termometrą, kiek dabar laipsnių šilumos?“ Magdutė gūžtelėjo pečiais, atsidarė langą, dirstelėjo, pasakė… Taip prasidėjo „Meteorologiniai užrašai“, kuriuos pildė beveik dvi dešimtis metų. Įrašėliai labai trumpi, tvarkingi, kartais gamta stebima ir fiksuojama kasdien, kartais su ilgesniais tarpais. Pažymima, kokia temperatūra, ir pridedama keletas taiklių, vaizdingų žodžių. Žvarbus vėjas. / Atolydis. / Lietus. / Rūkas. / Pusiau saulėta. / Medžiai apšarmoję. / Apsiniaukę. / Gražu. / Giedra. / Pusiau giedra. / Karšta, tvanku. / Diena bjauri. / Dargana. / Žvarbu. / Snaigioja. / Pūga. / Smėlio uraganai. / Smulkus sniegas. / Žiauriai šalta. / Pusgiedra. / Tylu. / Vasariška. / Kruša. / Su pragiedruliais. Retkarčiais įterpiamas trumpas sakinys. Vanduo upeliais čiurškia. / Be apsiausto išeit negalima. / Be paltų. / Neša Nemuną. / Reikia lietaus. / Kūrėm krosnį. / Neišbrendami purvynai. / Labai šalta žiema. Paminėti ir du paukščiai, matyt, kaimo vaikui svarbiausi. Keletą kartų: čiulba vyturiai. Šalia orų parašoma: Velykos, o per vėlyvas Velykas rašo – girdėjau gegutę. Tik vieną vienintelį kartą virš 1947 metų gegužės antrosios nakties orų įspraustas liūdnas įrašėlis: 4 v. mirė Cvirka… Mykolaitis rašė ir tikrą dienoraštį, bet šį faktą kažkodėl pažymėjo prie orų stebėjimo. Seseriai emigravus į Vakarus brolis dar daug metų rašė orų dienoraštį. Jam buvo įdomu sekti gamtą, tie orai – lyg pačiam sau užduotis – su niekuo nesusijusi, niekieno nestebima. Emilija matė tuos vyro užrašėlius, bet nesikišo, gal ir nelabai suprato, kas tai per žaidimas… Putinas visą gyvenimą išliko kaimo, o gal labiau gamtos žmogumi. 1963 metų rugsėjo trečios dienos „Dienoraščio“ lapelyje jis prisipažįsta: Gamta man gyva, su manim jaučianti, liūdinti, mane guodžianti. <…> Tie, kurie kėsinasi išrauti iš žmogaus išgyvenimų animistinį visatos pajautimą, skriaudžia žmogų, siaurina, susina jo pasaulį, jo dvasinius polėkius.


Tačiau gyvenimas tekėjo toliau. Po ligos profesorius grįžo į universitetą. Jis jau buvo perėjęs iš Teologijos-filosofijos fakulteto į Humanitarinių mokslų fakultetą, atsisakęs „Židinio“ redaktoriaus pareigų. Šitaip tolo nuo kunigystės, pasirinkimo kančia draskė širdį – žinojo, kaip įskaudins artimuosius, kokį skersvėjį sukels bažnytinei valdžiai, koks sprogimas įvyks visuomenėje, bet tas laikas po truputį artinosi. Kaip alkanas aras iš griūvančio lizdo / Aš veiziu į savo paniekintą buitį; / Nei džiaugsmo padangių, nei žemės vilionių, / Nei skaudamą gėlą iš sielos išguiti… Atėjo 1935 metų vasaros atostogos. Magdutė, kaip visada, ketino didžiąją jų dalį praleisti Pilotiškėse pas tėvus, tačiau Emilija iš anksto užsiminė, kad Putinas išnuomojęs Palangoje nedidelę vilą ir jie šią vasarą visi turį ten nuvykti, pailsėti, papramogauti. Tie visi – tai ir Emilijos sesuo Eugenija. Virėja Marijona keliavo kartu. Džiaugsmingas entuziazmas kunkuliavo, buvo kraunami lagaminai su visais parėdais ir dėžės su ilgai negendančiu maistu. Prieš išvykstant į stotį Emilija staiga pareiškė, kad jiedu su Vincu dar turį vieną kitą reikalą atlikti Kaune, atvažiuosią po kelių dienų… Sesers širdis nujautė, jog vyksta kažkas labai svarbaus. Susilaukdavo keistų užuominų iš panelės Emilijos – bet vis praleisdavo pro ausis, neskubėjo į jas gilintis. Matė, kad jų subnuomininkė šį pavasarį atrodo paslaptingesnė, mąslesnė, kalba apie katalikiškos kunigystės nesuderinimą su natūraliu žmogaus gyvenimu, siuvasi naujų suknelių ir tariasi su Medži, kuri labiausiai tinkanti. O kai ši paklausė, kokiai progai Ly2 taip ruošiasi, ji tik šyptelėjo – daug tų progų, juk vasara Palangoje artėjanti. Neseniai poetas sukūrė eilėraštį apie pavasarį, šis tekstas irgi kėlė įtarimų. Krūtinėj – ak! saldu ir šilta, / O galvoje taip pasakiškai keista, / Lyg eitum kažkur per svyruoklį tiltą, / Kur vien palaimintiems praeiti leista. Jo eilėraščiams nebūdingas toks džiugesys. Labiau – sielvartas, prieštaros, pesimizmo himnai… Taigi dvi seserys vienos iškeliavo į Palangą pasilepinti kurorto malonumais. Magdalena – Suvalkijos lygumų vaikas, užaugusi be vandenų, be ežerų, ilgai žiūrėdavo į jūros tolius vis negalėdama atsigrožėti.

Vieną pavakarę, grįžtant iš paplūdimio, prie tilto jos sutiko keletą pažįstamų iš Kauno. Vienas pamojo ir pašaipiai šūktelėjo: „Magdut, sveikinu, brolienę turi!“ Mergina suraukė kaktą, skėstelėjo rankomis – nieko nežinojo. „Ką – nežinojot? – kamantinėjo bičiuliai, – judvi gal meškų miegu prisnūdote? Visi laikraščiai rašo, kad 1935 metų liepos aštuonioliktą dieną Rygoje civilinėmis jungtuvėmis sutuokti lietuvis rašytojas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas ir panelė Emilija Kvedaraitė. Net jų amžius paminėtas – jai trisdešimt ketveri, jam keturiasdešimt dveji! Dar rašo, kad Mykolaitis atsisakė kunigystės. Netiki, žiūrėk, pati paskaityk“, – kažkuris vaikinas ištiesė laikraštį, o jame – apibraukta žinutė. Paskaičiusi, pajutau svaigulį, akys pritemo… Vadinasi… – įvyko tai, ko buvo bijota… Eugenija turbūt labiau džiaugėsi, bet abi grįždamos tylėjo, o namie rado naujosios Mykolaitienės laiškelį: Kaip žinote, mudu su Vy3 susituokėme. Esame labai laimingi. Atvykstame pas jus. Pasikalbėsime.


1 Mokydamasi gimnazijoje Magdalena Mykolaitytė sužinojo, jog vardas Magdė anglų kalba skamba kaip Medži – taip vėliau ją draugai ir artimieji vadino.
2 Ly – Emilijos (Emily) vardo trumpinys – taip E. Kvedaraitę vadino V. Mykolaitis-Putinas.
3 Vy – V. Mykolaitis-Putinas, tai trumpinys iš vardo Vincas, iš malonybinės pravardės Vyturėlis – taip jį vadinti pradėjo E. Kvedaraitė, vėliau Mykolaitienė.

Vaida Venskutonytė. Paskutinis Salomėjos Nėries teismas

2019 m. Nr. 8–9 / Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 278 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Aldona Ruseckaitė: Išrašyti gyvenimai

2019 m. Nr. 10 / Rašytoją, muziejininkę Aldoną Ruseckaitę kalbina Elvina Baužaitė / Kaip Jūs regite Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį? Ar šios asmenybės, Jūsų vertinimu, pažintos, suvoktos, įprasmintos mūsų šiandienoje?

Vaida Venskutonytė. Poetas legendose ir anapus

2018 m. Nr. 8–9 / Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Aldona Ruseckaitė. Neskelbti Maironio laiškai

2017 m. Nr. 8–9 / Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus…

Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos

2017 m. Nr. 5–6 / Biografinio romano fragmentai / Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai.

Prozos labirintai, poezijos paunksmė ir tarnystė muziejui

2016 m. Nr. 7 / Rašytoja Aldona Ruseckaitė atsako į Vidmanto Kiaušo klausimus / Metai prasidėjo įspūdingai: Kauno menininkų namų kolegija Jus išrinko viena iš dviejų įsimintiniausių 2015 m. profesionalaus meno kūrėjų,

Aldona Ruseckaitė. Poezijos vėjas

2009 m. Nr. 7 / Apie Poezijos pavasarį reikia rašyti skubiai – atlekia birželis, pakyla vėjai ir nuneša kažkur į dausas eilėraščius, emocijas, nuotaikas, susitikimų džiaugsmą ir kartėlį, galop sudžiūsta ir šienu pakvimpa laureato vainikas…