literatūros žurnalas

Stepas Eitminavičius. Vaikystės saugomas

2018 m. Nr. 4

Ponas Juodka

Žinojo, kad šis dvaras, kuriame jie dabar gyvena, ir miškas, ir laukai, ir ežerai – viskas buvo ponų Juodkų.

– Geri žmonės, labai geri. Sūnus mokėsi Vilniuje, buvo labai protingas, paskui visi pabėgo į kitą šalį. Nuo Sibiro.

Ši informacija jam nebuvo lengvai suprantama.

Vienas sodas pono Juodkos (dabar kolūkio), o kitas – tėvo sodintas.

– – –

Jau po 1990 metų pamačiau poną Juodką. Sūnų.

Man tada buvo leista apsilankyti tik Vilniuje. Kitur važiuoti neturėjau teisės. Vis dėlto surizikavau – draugai po vidurnakčio nuvežė į tėviškę. Mašiną palikom kitur, pėstute aplinkiniais takais, tiesa, jau naujais, man nežinomais, ir pasiekėme Paukšteliškes. Jau aušo. Pasislėpėme ten, kur kelios eglės, daug alyvų, ir stebime atidžiai. Išgirstame balsus, pamatome dūmus. O priešais mus, tik kiek toliau, ganosi karvė. Žiūrime: prie jos eina moteriškė. Su kibiru. Ir ką aš regiu? Taigi Veroniką, tavo mamą. Melžia karvę, kažką jai sako, o mes nė krust.

Kas man dar labai svarbu? Kad jo viena dukra rašo vaikams pjeses.


Skraidančios žąsys

Žiemą tvarte prisiglaudžia ir žąsys. Girgsi, girgsi, lyg grotų keistu instrumentu. Žąsinas, nors jam paberia grūdų, vis vien nedraugiškas: šnypščia, sparnais plaka.

O kartą sumanė paskraidyti. Jam būnant tvarte išsiveržė pro duris ir ėmė skristi. Skristi? Skristi. Sniegas baltas baltas, dangus rausvumu nudažytas, o žąsys kažkur skuba nuo namų. Vejasi rankoj laikydamas klevo šaką, šaukia, gąsdina, bet tos neklauso: daro, kas reikalinga, ir tiek. Sniegas pašalęs, žąsis išlaiko, o vaiko – ne.

Gražiai vakarėja. Kūdra aptraukta ledu – jis čia ne kartą nugriūva. Žąsys skuba griovio, miškelio pusėn. Miškelio pakraštyje didelis beržas gražiai apsnigtas – pagalvoja, kad jo niekada nesugebėtų nupiešti. Bet galvoti nėra laiko, neleidžia žąsys.

Girgsėjimas, šauksmai. Laksto tai į vieną, tai į kitą pusę, panirdamas į girgždantį, žėrintį, melsvą sniegą.

Staiga žąsys pasuka atgal. Savo noru, bet smagiau manyti, kad pakluso būtent jo, šeimininko, valiai.

– – –

Gamtos pajauta iš nuolatinio buvimo joje – dabar taip pasakyčiau. Bet tas nuolatinis buvimas labai įvairus, labai labai įvairus.

Kaip medžiai ošia, kaip ima žydėti gėlės, kaip auga bulvės, – viskas turi savas istorijas.

O buvimas su obelimis – koks jis gražus. Apleki ir tas, kurių obuoliai labai patinka, ir tas, neįdomias. Lėkdamas daug ką pamatai ir specialiai neįsižiūrėdamas.

Tarkim, ant kalno su seseria radome vienišus kiškučius. Nešėme pieno, sūrio… Pono Juodkos sode pasirodė briedis – stovime ir bijome sukrutėti. Bijome? Norime, kad ilgiau pas mus pabūtų, kad nedingtų. Vis prabėgdavo stirnos, kiškiai.

Prisilakstydavau per dieną iki soties. Kartais vakare suaugusieji mane rasdavo užmigusį kur prie medžio. Užmigau ant klevo šaknų – su šypsena dabar taip pagalvoju. Poezija?

Bet dabar vis mąstau, kad poetiškas jautimas ne visiems duotas, tad ir ne visi gali suprasti tokį požiūrį, tokias emocijas. Negalima taip spoksoti į debesis, negalima taip užsigalvoti, negalima taip būti tarp žmonių ir jų nematyti – va tokie piktoki vertinimai, piktoki patarimai atsirado vėliau. Reikia elgtis, kaip elgiasi žmonės, o čia… Gal nutylėjimų būdavo mažiau, daugiau – šaukiamieji sakiniai, rodantys kalbančiojo išmintį.


Argi taip galima?

Pripranta prie ėriukų. Matė juos tik gimusius, matė, kaip jie vis didėja, didėja. Smagumas paduoti duonos riekutę – aplaižo delną, suvalgo duoną. O akys tokios gražios…

Rudenį tėvas vieną papjauna. Kai pamato tai pirmą sykį, pravirksta, nubėga toliau nuo žmonių. Kaipgi galima: augino, augino, rūpinosi, o dabar?

Kai grįžta po kurio laiko namo, mėsa garuoja, kvepia.

– Ko nevalgai? Paskubėk – neliks.

– Nenoriu.

– Išlepintas vaikas.


Pirmąsyk į Daugpilį

Nuo Zarasų iki Daugpilio gal dvidešimt penki kilometrai, bet jie gyvena netoli nuo geležinkelio, todėl ten nuvažiuoti patogiausia traukiniu.

Kai Lietuvoje duonos buvo mažiau nei Latvijoje, tai į Daugpilį tėvai ar broliai, sesuo važiuodavo dažniau.

Bet jis dar mažas, jo į keliones neima.

Pagaliau nutarta, kad jau laikas ir jam pamatyti didelį miestą. Dar ir aprengs prieš mokyklą.

Brolis rimčiausiai aiškina, kad geležinkelio stotyje sėdi toks senas barzdotas vyras. Jo barzda negraži, snarglėta. Kiekvienas žmogus, pirmą kartą apsilankęs Daugpilyje, privalo tą senuką pabučiuoti. Kitaip neįleis į miestą.

Iš pradžių buvo baugoka – nešvari barzda, o reikės pabučiuoti. Bet juk nieko baisaus, svarbiausia, kad važiuos ne arkliu ar dviračiu, o traukiniu, ir bus ne kaime, o tikrame mieste, kur gatvės, mašinos, kur daug parduotuvių.

Traukinys atvažiuoja – kad tik mokėtų įlipti, kad tik nepasimestų. Pagaliau jie sėdi prie lango – gali žiūrėti kiek tik nori ir džiaugtis.

Prisižiūrėjo tiek, kad visą gyvenimą atsimena.

Jau Dauguva, tuoj bus miestas. Stotyje išlipa, mama ragina paskubėti, kadangi daug ką reikia nusipirkti. O jis stovi, neina.

– Kas tau?

– O kur tas senis?

– Apgavo tave brolis, apgavo, nepagalvojau, jog patikėsi.

Parduotuvės kvepia, švarios gatvės, žmonės kalba negirdėtom kalbom, apsivilkę labai įvairiai – kaip gražu, kaip gražu.

– – –

Daug kartų važiavau į Daugpilį, daug kartų, bet tokio įspūdžio, na tokio didelio įspūdžio daugiau nepatyriau.

Vėliau man tapo svarbu, kad Daugpilyje mokėsi Juozas Tumas-Vaižgantas, kad Daugpilyje vienu metu gyveno monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Kai vėliau skaitydavau apie vaiko keliones, knygos vaizdus vis lygindavau su važiavimu į Daugpilį. Įsivaizduodamas save.


Maskvoje

Mama važiuoja į Maskvą.

– Ar nebijai, Veronika?

– O kaip tu ten rasi gydytojus? Juk Maskva, sako, labai didelis miestas, už Zarasus tikrai didesnis.

Mama tyli.

Ji veš savo nelaimėlę neįgalią dukrą. Pas vieno vasarotojo pažįstamą gydytoją.

Nuvažiavo, gydytojas priėmė.

– Geriau nebus. Tai jau visam laikui. Protas neprašviesės. Niekada nekalbės. Bet jos klausa kaip muzikanto.


Pasninkas

Kas yra pasninkas, geriausiai suprato iš mamos elgesio. Ji mėsiškų patiekalų nevalgė penktadieniais. Paaiškėjus, kad viena dukrelė neįgali, kad jai bus sunku, nutarė pasninkauti ir šeštadieniais – o gal pagerės: gal pradės kalbėti, gal gražiau vaikščios, gal protingesnė pasidarys.

– – –

Apie tai daug mąsčiau, mėginau rašyti noveles, bet pajutau, kad nemokėsiu meniniu vaizdu atverti tokios motinos būsenos. Rašiau apie kitokią seserį spėliodamas, ką ji galėjo jausti, esu įsivaizdavęs daugybę situacijų, perteikiančių ne tik tragizmą, bet ir šviesą. Šviesą? Turbūt galima ir taip pasakyti.


Ras naftos

Jis daug skaitė. Žinoma, ir apie įvairius nuotykius, atradimus. Kartą ėmė vaizduotis, kaip prie Paukšteliškių randama naftos. Geologai spėja, kad šioje žemėje glūdi naftos klodai. Tik gręžk ir pumpuok. Kas tada atsitiks? Išaugs didžiulis miestas. Labai labai didelis, žinoma, didesnis ir už Daugpilį. Su plačiomis gat-vėmis, alėjomis, aikštėmis, skverais (apie tokius skaitydavo knygose). Su daug parduotuvių. Kas dar? Bus didelė biblioteka, kurioje jis ras pačių įvairiausių knygų. Gal net apie savo kraštą.

Kur turėtų būti to miesto centras? Be abejo, ant jų pylimo. (Prieš karą planuota nutiesti kelią nuo Zarasų iki dabartinio Visagino, bet liko tik dalis pylimo.)

Ką jis tada veiks? Dar nežino. Tik jautė, kad bus ne gręžėju, kasėju, inžinieriumi, bet kuo nors kitu. Tikriausiai mokytoju. Tada pasakos, pasakos, kad anksčiau čia buvo mažas kaimelis, mažas miškelis, o kai atrado naftos telkinius, viskas virto didžiuliu miestu.

O gal apie tai ims ir parašys?

– – –

Miestas išdygo, bet ne dėl naftos. Iš Paukšteliškių matydavome Visagino atominės elektrinės bokštus. Ir dabar juos galima matyti.


Pavogė

Jis taupė pinigus. Kapeikas. Dažniausiai gaudavo padeklamavęs eilėraščių, padainavęs. Kartais ir už nieką.

Bet kur laikyti pinigus, kad nepavogtų? Sugalvojo – prie švento paveikslo, kabančio ant sienos, matomiausioje vietoje. Mama pasiuvo mažą maišelį: vis įdeda ten kapeiką ar kelias, pasidžiaugia ir nubėga. Neretai prieidavo, pasiimdavo maišelį ir skaičiuodavo, kiek turto turi. Kam ten skaičiuoti, jeigu atmintinai žino, kada kas davė.

Kartą nutarė, kad maišelį paims į mokyklą, po pamokų užsuks į parduotuvę – sugalvojo, ką nusipirks.

Mokykloje tądien pamokos lėkė greičiau – juk laukia pirkinys.

Pertrauka. Visi turi bėgti į lauką žaisti. Išbėgo ir jis maišelį palikęs portfelyje. Kodėl nepasiėmė? Sunku pasakyti: gal nesaugu buvo nešiotis, dar iškris iš kišenės, o gal tiesiog nepagalvojo apie galimą nelaimę.

Grįžo į klasę. Atidaro portfelį – maišelio nėra. Pavogė? Apsižvalgo. Reikės ieškoti. Bet staiga prieina vienas mokinys, didesnis už jį, parodo peilį ir sako:

– Jeigu pasiskųsi mokytojai, papjausiu.

Pasako taip, kaip kalba blogi knygų veikėjai: įvairūs nusikaltėliai, melagiai. Griežtai, įbaugindamas, parodydamas jėgą, neabejodamas, jog tikrai padarysiąs tai, ką grasina.

Matė, girdėjo ir abiejų klasių mokiniai. (Mokytoja mokė pirmokus ir trečiokus, o mokytojas – antrokus ir ketvirtokus.) Išsigando visi, kadangi Pranas (toks vagies vardas) prigrasino visiems.

Po pamokų vaikai negrįžta įprastu keliu – plentu. Bijo. Skuodžia tokiais mažais keliukais, takais. Kad tik Pranas neužpultų.

– – –

Koks to žmogaus likimas? Nežinau. Girdėjau, kad jis pats, o gal jo brolis sėdėjo kalėjime. Bet važiuodamas į tėviškę matydavau vietą, kur jų šeima gyveno. Ten dabar tuščia, tik keli medžiai likę.

Ir šis atsiminimas.


Debesys važiuoja kartu

Visą dieną prie šieno. Nemiega, nežaidžia ir jis: tai grėbia, tai arklį palaiko, tai vandens atneša. Kai nuveš į daržinę, pavargs: mat turės minti. Sunku ne tai. Reikės glėbį paimti ir kišti toli toli, ten, kur suaugusiojo ranka nepasiekia. Kad neliktų tarpų.

Žino, kad jam leis ant šieno vežimo iki namų važiuoti. Taip ir yra.

Vežimas surišamas virve. Užlipti jam padeda. Tokia ten ir pagalba, mat gana vikrus. Atsigula ant nugaros, abiem rankom laikosi už virvių, kad neiškristų.

Prasideda gražumai. Ratai girgžda, arklys juda lėtai, vyrai ir moterys tyli, visi pavargę. Gražiai kartu su juo keliauja ir debesys, tokie lengvi, permatomi. Turbūt plunksniniai. Neseniai žurnale skaitė, kaip jie vadinami. Taip, plunksniniai. Iš jų susidaro „v“ raidė. Pasuka galvą dešinėn – ten du broliai dvyniai. Tie gal kamuoliniai? Nežino. Jie rodo raidę „m“. Kas tai? Praskrenda kažkoks paukštis. Koks?

– Laikykis, tuoj bus pavojingas griovys.

– Laikausi! – rėkia.

– Ko taip garsiai? Arklį pabaidysi.

Jo niekas nemato, tai apsiverčia ant pilvo ir prišliaužia arčiau krašto, kad galėtų stebėti arklio galvą. Gražiausiai juda ausys. Kažkodėl dešinę dažniau ir stipriau pakrutina.

– Atsargiai! Neiškrisk!


Užmuš

– Įves elektrą.

Tokios naujienos dauguma net nesuprato. Kas ta elektra?

– Nereikės žibalinių lempų, nereikės tokių štai lygintuvų.

– O kuo tau mūsų lygintuvai nepatinka?

– Galėsime namie kiną žiūrėti.

– Galėsime nusipirkti kitokį radiją.

Sunku patikėti, sunku patikėti.

Vasarą ta elektra priartėjo ir prie jo namų. Išdygo dideli stulpai. Vienas atsirado darže, prie agurkų lysvės. Atlekia svogūnų, krapų, agurkų, o čia – stulpas. Ant jo užrašas: „Nelipk – užmuš!“

Tą užrašą labiausiai ir aptarinėjo.

O aš priėjau, paliečiau – ir nieko.

– O aš abiem rankom apkabinau ir dar kokius du metrus viršun užlipau! Ir gyvas!


Medus džiūva

Tuo metu jie augino apie dvidešimt bičių šeimų. Rudenį smagu paragauti medaus, bet kai mėgindavo patys įsipilti, tai apsitaškydavo, grindys tapdavo slidžios. Kita vertus, nejausdavo ir saiko. Sutarėme, kad tėvai nuspręs, kiek galima valgyti. Tačiau vaikai gudraudavo – pasiimdavo ir patys. Tėvas didelį bidoną su medumi užrakino ir pastatė ant svarstyklių – kad vietos neužimtų. Vaikų tai nesustabdė: atsargiai palenkdavo bidoną, ir menka čiurkšlelė tekėdavo į lėkštę. Iškart išlaižydavo.

Nuspręsdavo, kad tai paskutinis kartas, daugiau nesukčiaus. Bet kur tau – paskutinį kartą vis atidėdavo vėlesniam laikui.

Vakarienė. Tėvas susikaupia ir praneša keistą naujieną:

– Mūsų medus džiūva. Svarstyklės rodo vis mažiau kilogramų. Niekada nepagalvojau, kad gali taip būti. Ir sakyk tu man…


Vyšnios

Ir jie jau dirba kolūkyje. Šį sykį skina vyšnias. Stengiasi – mat pinigų gaus nevienodai, bus skaičiuojama pagal tai, kiek priskins. Kaimo vaikai darbštūs: lekia, lenktyniauja, juokiasi, kai kuris neįstengia palenkti didesnės vyšnios arba iškrinta iš jos.

Smagu.

Bet prieina sodybos šeimininkas ir bara:

– Eikite šalin, tai ne jūsų!

– Vyšnios kolūkio!

– Jos mano, aš pats sodinau. Visa žemė mano!

Žino, ką atsakyti:

– Ne jūsų, ne jūsų – viskas yra kolūkio!

Žmogus, prižiūrintis mažuosius darbininkus, eina su juo išsiaiškinti.

Vaikai juokiasi.


Žemuogė, žaltys

Mokykloje (buvusiame dvare) mokosi pažinti raides. Šiandien išmoko „ž“. Ji labai graži. Ir gražūs žodžiai: žemuogė, žaltys. Žemuogių ir pas juos yra daug, o žaltį pirmąsyk pamatė prie mokyklos. Išlekia pamokai pasibaigus į lauką ir prie laiptų mato susirangiusį žaltį.

Tai ne gyvatė, nebijokite. Jokiu būdu negalima skriausti.

Saulė apšviečia švarius laiptus, geltonu smėliu pabarstytus takus, gėlių klombas. O tarp gėlių ir laiptų – žaltys. Vienas.

– – –

Žemuogės ir žalčio lyginimas man nėra įprastas. Bet užsimerkęs dažnai regiu žaltį prie žemuogių. Ir būtinai šalia mokyklos, iš kurios regėdavome ežerą.


Kada akėti nenuobodu

Šiandien kokią valandą ar dvi akės.

Nusibos?

Akėti nėra sunku. Arklys negreitas, nelekia. Eini paskui jį, ir tiek. Tik dulkių daug. Reikia kelis sykius apeiti bulvių lauką. Grumstų ne per daugiausia – bent jam taip atrodo. Reikia visus pastebėti, nes privalės darsyk grįžti. Jei skubės, irgi blogai – akėčios nepasieks grumstų, nesutrupins. Tad privalo dirbti kaip vyrai: iš lėto, pasižiūrėdamas. Kartais net atsistoja ant akėčių. Nori bent metrą pavažiuoti. Bet tuomet dažniausiai ir arklys sustoja.

Nuobodu, tad galvoja apie „Kapitono Granto vaikus“. Kas bus toliau? Žinoma, kad tėvą suras. Bet kada? Gal jau šiandien? Ne, dar daugiau nei pusė knygos liko, ne šiandien. Kokie dar nuotykiai jų laukia? Piratai užpuls, miške pasiklys, susirgs, pristigs maisto?

Jau ir akėti baigė, o tebegalvoja apie „Kapitono Granto vaikus“.


Vaizdingiau, vaizdingiau

Mokytoja vis primena:

– Aprašykite tai vaizdingiau. Pasistenkite.

O ir patarimai labai konkretūs, svarbūs, įsimenantys.

Eina iš mokyklos vienas, niekas galvoti netrukdo. Puspenkto kilometro galvojimo. Štai kelias. Ką jis veikia? Rangosi, vingiuoja, keičiasi. O kaip dar? Ar galima būtų parašyti: snūduriuoja, šypsosi, susimąstęs?

Štai vienišas klevelis. Koks jis? Mažas, nedidelis, išsišakojęs, su tiesiom šakom. O koks dar?

Praėjo mažai pažįstama moteris. Pasisveikino. O kaip ją būtų galima aprašyti? Aukšta, greita, švariai apsirengusi, akis nuleidusi, stipriai mosuoja rankom, žingsniai platūs.

Mažas upeliukas. Ką jis daro? Čiurlena, skuba, šniokščia, veržiasi? O jeigu taip: nori su manim pasikalbėti, liūdnas, pavargęs?

Praskrenda kažkoks paukštis. Ne kažkoks, o tik varna. Nekreips dėmesio į paprasčiausią varną.

Pravažiuoja traktorius. Vairuotojas stabteli, pasako kelis sakinius, pamojuoja. Kaip apibūdinti jau pažįstamą žmogų? Geros širdies, žodžio kišenėje neieškantis, jei kam bėda, būtinai padės. Kaip dar?

O! Jau ir niekieno kūdra! Čia linus merkdavo. Šiek tiek pastovės, dar nelabai išalkęs.


Kotletai neskanu

Per vieną pertrauką jų valgykloje buvo galima pavalgyti. Kas kiek norėjo. Kas kiek norėjo? Na, ne visai taip: kas kiek pinigų turėjo.

Kiti valgo, ir jam norisi. Bet nepradėsi skųstis, kad turi mažai pinigų. O nuo kitų atsiskyrus užkąsti nėra kaip. Ką čia sugalvojus?

Kartą nudžiugo: jau žino, kaip išsisuks.

Prieina prie virėjos ir sako:

– Man neskanu kotletai, nenoriu jų valgyti. O gal man duosite tik bulvių košės su raugintu agurku? Va čia tai maistas!


Vaidino būsimi artistai

Kažkas pranešė naujieną, kad poryt salėje bus šokiai. Prieš tai vaidins būsimi artistai iš Vilniaus.

– Aš labai noriu, aš labai noriu.

– Tau ūsai dar neauga, šokiams netinkamas, – šaiposi iš jo.

– Noriu pamatyti, kaip vaidina. Juk vaidins mūsų mokyklos salėje, kelią žinau, pareisiu.

Vakare vienas?

Ir jis salėje. Atėjo labai anksti, kad nepavėluotų, kad viską gerai pamatytų. Kai leido į salę, atsisėdo antroje eilėje. Bilieto pirkti neprireikė, tad kapeikas laikė kišenėje.

Žmonės vis renkasi, renkasi. Pro kitas buvusio dvaro (pono Juodkos sesers) duris pasirodė mokytoja ir mokytojas. O! Net buhalterė, kasininkė! Su trenksmu įvirto keli vyrai. Regis, išgėrę. Kelios merginos ieškojo, kur geriau atsisėsti, kad nebūtų prie durų. Išsipuošusios: suknelės pūstom rankovėm, baltos apykaklės, baltos kojinaitės. Kvepalai visų vienodi, iš kaimelio parduotuvės. Maskvietiški.

Staiga scenos užuolaidą praskleidė nepažįstama moteris. Pasisveikinusi pranešė, kad tuoj pradės, paragino visus susėsti, aprimti, duris uždaryti.

Jis neprisiminė, kaip prabėgo ta valanda ar pusantros. Žiūrėjo tik į sceną. Kai visi pratrūkdavo juoktis, nesijuokė, bijodamas, kad ko nors nepamatys, neišgirs.

– – –

Neprisimenu nė vieno etiudo. Jei neklystu, tai nebuvo spektaklis, o pavieniai epizodai. Bet aktoriai patiko visi be išimties. Toks stiprus įspūdis, kad ilgam jį įsidėmėjau. Iki šiol liko pojūtis, kad tai, ką daro aktoriai, labai gražu, svarbu. Vėliau keturiasdešimt metų mokytojavau, ir visą laiką su mokiniais ką nors vaidindavome.

Stepas Eitminavičius. Novelės

2014 m. Nr. 5–6 / Dabar pats laikas stebėti iš kaminų rūkstančius dūmus. Šiandien prisimena Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“. Tyla, išsibarstę namai. Ir į viršų lėtai kylantys dūmai. Ar taip rašoma romane?

Stepas Eitminavičius. Kelionės į aukštąsias akimirkas

2013 m. Nr. 4 / Jau daug metų prisimenu Vytauto Mačernio mintį apie aukštųjų akimirkų vertę. Aprimus judriajam būties etapui, meditacijos valandos ilgėja, ilgėja… Bene prieš trisdešimt metų sau aiškinau, jog turiu kuo daugiau keliauti…

Stepas Eitminavičius. Ėjimas per Uteną Basanavičiaus gatve

2012 m. Nr. 8–9 / Kur aš gyvenu? Kitoje pusėje, prie Utenėlės. Stebiu ją iš savo balkono, pasišneku ir susišneku. Jau labai seniai supratau, kad upelė leidžia man kalbėtis su Broniumi Radzevičiumi – mat Utenėlė įteka į Vyžuoną…

Stepas Eitminavičius. Novelės

2009 m. Nr. 3 / Atsisėdo prie lango ir pajudėti bijo. Reikėtų nusiprausti – bijo. Reikėtų aplankyti seserį – bijo. Kažkas skambina į duris – prieiti bijo. Atsiskirti, atsiskirti, susitaikyti, susitaikyti – bet kaip? Ir kodėl jam? Ką ne taip darė?