literatūros žurnalas

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10

Niekas

Manęs nėra. Dokumentai netikri. Įrašai suklastoti. Anketose nėr tiesos. Adresai pakeisti.

Pinigus firma perveda reguliariai. Donis liepia tikrinti sąskaitas, bet klaidų neaptikau. Darbe gausiu naują BMW. Atostogausiu Tailande. Gal net statysiu sau namą užmiesty.

Tarpas ryte pabudus. Kol smegenys įsijungia. Švinta vidaus monitorius.

Taip pat vakare užmiegant. Tamsoj išnyra ekranas. Nei iš šio, nei iš to, staiga. Arba atsimerkus naktį.

Manęs nėra. Baimė tik ir tamsa. Į akis juodai šviečianti. Žinau, kad nėra.

Viešbutyje su Doniu ir jo Regina. Donis išskrenda. Vakarienė. Jų kambarys. Ant lovos praskleistas Apple. Ranka (jos) sulaiko ranką. Ne, nesulaiko, nukreipia. Praskleista. Viskas juk programuota prieš amžius. Paskui nusisuku. Pamaigau klavišus – žinau, kaip rasti Donį. Jis žiūri, kompo erdvėj – mes su Regina. (Ji sako Gina.) Savo kambaryje turiu keletą IT naujovių. Įdomu, kur ten įtaisytos kameros? Dirbu atsidėjęs. Eilutes kreivinu, optiką. Nusimanantis dabar pasakys – vaizdai tai juk sumontuoti, eilutės, žiū, slidinėja…

Bet manęs tikrai nėr. Gal aš kaip tam filme – tik tokia programa. Paleista kažkokio mėgėjo. Galvoje įmontuotas čipas. Besikeičianti impulsų virtinė. Kas bus, kai jie baigsis? Baterija išsikraus?

Yra dar teta Viktorija. Jaunesnioji mamos sesuo. Bent ji taip sakosi. Senelių kapus suarė. Tėvų pelenus išbarstė gimtinėje. Jų gimtinėj, patikslina, tu jau gimei ligoninėj.

Tai nieko kaip ir nėra. Nieko, patvirtina. Keistai žiūri. Tai gailestis? Gal žino, kad aš netikras? Arba pati netikra. Jaučiu, kaip veriasi prarajos. Jei pažvelgsi į jas, negrįši. Bet ir nežiūrėjęs negrįši. Niekas nelaimi. Įrašai nusitrynę. Garso takeliai blunka. Niekas laimi.

Taip esu programuotas. O ji keistai žiūri. Priversti ją pasirodyt, kokia yra iš tikrųjų. Be drabužių. Ką slepia oda? Koks odos kvapas? Ne, bet reikia. Ne, bet vis tiek. Kvapas, poodis. Tokia programa.

Bet aš juos dar atsimenu. Tai kas, kad seimūnas suarė. Neteisybėms galo nėra. Va ekranas, ir va, jie šypsosi. Kartais taip, prieš užmiegant.

Tačiau kartais – pačioj tankmėj. Lyg prasivertų kas. Naktis, tamsu, o aiškiai matosi. Jauti – tavęs nėr. Šiurpuliai, o kartu toks lengvumas – nėr!

Donis prašė patikrint išlaidas. Išvesti naudos koeficientą. Taip prisijungiau prie jo archyvo. Tenai – tiek įrašų. Ir Regina (Gina) kiekviename vis su kitu. Kameros tikrai gerai įrengtos. BMW taip ir nebus. Nors žadėta.

Po atostogų tuoj kontrolė. Mano kompą paėmė. Jame – suklastotos sąskaitos. Kada, kaip jos ten atsirado? Teismas bus.

Atsiduriu kažkur, matyt, tai kalėjimas. Aplanko kartais Viktorija. Bet nesikalbam. Jinai žiūri. Žinau, kad ji netikra. Mama seserų neturėjo. Bent man taip rodosi. O ir aš pats, kas toks?

Klausimų tiek daug atsibudus. Tamsu, šiurpuliai ir lengva.


Knyga iš skvero

Grybštelėjau už nugarėlės, ištraukiau, atsukau veidu į save – šimts perkūnų! Šitiek metų tavęs ieškojau! Prisimenu, kaip skaičiavau tuomet kapeikas, ir kelių pristigo, nenusipirkau, pirmukart tikęs. O paskui – ech, ką paskui, kiek visko būta. Ir kokie laikai – tokios knygos dabar paliekamos lentynėlėj skvere kaip nebereikalingos, – prašom, imkit! Ką čia knygos – štai šita Knyga… Nes kiekviena juk kitokia, kaip ir žmonės, negalima apibendrinti, daugiskaita čia itin delikačiai vartotina. Pamenu, kaip mokykloje aiškindavo kritinio realizmo principus: Jonas – stambaus lietuvių valstiečio, arba buožės, tipas. Petras – susipratusio darbininko paveikslas. Realizmo galia – apibendrinimas. Ir kai gyvenime paskui matai – kožnas atskiras, nieko bendra, ergo – arba gyvenimas neatspindi giliosios tikrovės, arba gyvename nerealiame pasaulyje. Betgi vėl – kiekviena knyga – atskiras pasaulis.

Po gatvės žibintu bučiavomės laukdami troleibuso. Jo viduj paskui – šiluma, glebumas, atsipalaidavome. Atsirėmė į mane, ėmė snūduriuot. Važiavom per tuščią miegantį miestą, drėgni šaligatviai žilpčiojo, medžiai dangstės puriom skarom. Miglelėj slopiai sugausdavo pralekiančios mašinos. Kai reikėjo išlipt, pamačiau, ji užmigusi. Nežadinau, lengvai paėmiau ją ant rankų. Gyveno juk netoliese. Kresnas dviaukštis namas dunksojo lyg po lapu. Varteliai lengvai prasivėrė, bet durų rakto tai nėr. Kišenėj gal jos, rankinėje, negi rausies. O ji miega, ir tiek. Ne tokia jau ir lengva. Blizga pusrūsio langas, taip, jis praviras. Pritupiu, viena ranka ją laikydamas, kita ligi galo praveriu. Užuolaidos čia kažkokios standžios, už jų dar kažkas, lyg vata, lyg plastmasės gabalai, grabalioju, plaštaka praskleidžiu. Moters balsas staiga – kas čia? Šviesai įsižiebus, rodos man, – čiagi Kiro žmona. Pala, o kas per vienas tas Kiras? Bet viskas gerai, mus įleidžia. Nešu ją į miegamąjį. Muistos, pati rausiasi patalan. – Neišeik, – kuždesys per miegus, ar man rodos, ir knyga be paskutinio puslapio, aptikta dar anais laikais kur palėpėje, Pilyponis koks ar Zevakas. Nuotykis anuomet, draustas vaisius ir atradimas. O ir tų nedraustų krūvas perskaičiau, tik kad visos tarsi to paties gorkio morkio pionierių draugovei rašytos. Paskui vėl koks skersai perplėštas puslapis:

kad Bruno nesirodė, – jį kaip
Vadinasi, Bruno griebsis kitokių priemo
žudyti. Kokios nors klastos, kurios nė vienas ne
buvo baisu. Juk juo ilgiau Bruno lauks, tuo la
ne tik pasmerktuosius, bet ir tuos, kurie juos
tada? Po velnių, jeigu sumanys žaisti jų visų
pasiekė aukščiausią laipsnį, pasirodė pirma
Signalizavo:
Artinasi. Jį seka dvidešimt laivų.
niūriai šyptelėjo.
mirčiai tiesiai į nasrus, – galvojo jis. – Puiku, Bruno
pasirodė nauji ženklai.

Ir taip kolei randi knygą, kuri tarsi tau skirta. Net nesitiki. Bet paskui aptinki antrą, trečią… O ir gyvenime pamažu įžvelgi nelyg seką ar darnius pasikartojimus. Ir taip – skaitant, svarstant, pamąstant – matai – vyksta perkėlimai. Iš vienos gana įprastos būsenos esi staigiai perkeliamas į kitą, o ten viskas tarsi jau iš anksto tau paruošta, net dekoracijos sustatytos. Kai šitai ima kartotis, mąstai sau, ne, palauk, bet juk tokiu atveju turi būti ir Perkelėjas. Tas, kur ir dekoracijas tinkamas surenka, ir tave tarp jų paleidžia bėgioti. Norėtųsi gal protestuot, maištauti, kaip čia, be mano valios… Bet matai pakeliui nurimęs, kad kiekvienas toks perkėlimas vis dėlto tik į gera. Apsipranti su tuo Perkelėju, susigyveni, savas tau pasidaro. Imi net vardu vadinti.

Manasis ir buvo Kiras.


Radijo Juozas

Man gi kas. Už tiek, žinoma, galiu šeštą ten privažiuot. Ir va jau rytą tenai. Stovi susigūžusi, o greta stūkso tokie trys, na, kaip antkapiai. Blizga, nors dar tik švinta. Paėmiau vieną, sunkus, slidus, prisispaudžiau, ir toks šaltis iš jo vidun eina, net stabtelėjau prie bagažinės. Iš to šalčio jaučiu, kad net karšta man, tokia vasariška diena, saulė spigina, ir aš sėdžiu tenai, Ariogaloj, prie to lentinio sandėlio, kuriame sukrauti daiktai visokie ir baldai, įdomiausias tai pianinas raudonai vilktais plaktukėliais, stygos jo kabaruoja… Ir galvoju aš, ne, galvoja tas vaikas, tai yra aš, kai buvau penkerių, galvoju apie ledų vežimėlį, kurį tuoj gal prastums gatve… Net paleidau iš rankų, stuktelėjo, imu kitą, o ji rūko ir žiūri taip į mane. Ir vėl svaigulys galvoj, vėl Ariogaloj, vienas kaip visada, ir gatvėj – iš tolėliau – artėjantis Pasaulietis. Purtos visas, kūnas jo trūkčioja tarsi tampomas, ir galva pageltusi šokčioja riksmo svaidoma, nosis smaila ir styranti, o pirštai ilgais nagais į orą kabinasi. Gatvėj tuščia, blizga grindinio akmenys. Ir bijau aš – tas vaikas. Jau ne vaikas, dabar man Vilniuj baisu. Jeigu pagaus mane? Puolu slėptis. Nieko daugiau aplinkui, žmonių nėr, nei arkliuko, nei mašinėlės, netgi šuns ar katės niekur nėr. Kablys storas, patikimas, užkabinu tvirtas laukujas duris, užrakinu iš vidaus „stiklines“ antrąsias, kėde užremiu. Glaudžiuos prie lovos. Tamsu, ir baimė, girdžiu, šaknijas many, leidžia atžalas. Rodos, girdžiu žingsnius. Griūsiu, po lova lįsiu. Ir šitoj tamsoj aš, vėl nebe vaikas, griebiuosi senelės pamokymų, ir lūpos šnabžda lėtai: gelbėk mane, globoki…

Tarsi atsibudau, tai ji kažką man sako. Šalis ir akiniai, veido nė nesimato. Riedam Kauno kryptim. Netoli Rykantų išsukam į keliuką. Retokas miškelis, vienkiemis. Padedu išsikrauti, tik dabar randu rankenas. Už jų paimu, tad ir šalčio nebėr.

Grįžus miesto centre įsėdo dviese. Visai nenustebau, kai vyresnis pasakė: vežk. Balsą atpažinau, jis vienas iš tokių, nuo kurių tavy baimė bunda. Kur, vis dėlto pasitikrinau.

Pats žinai, atkirto. Paskui perklausė: juk gavai, kiek žadėta?

Geltona bažnytėlė nuo kalnelio šviečia. Pasukam dešinėn. Vienkiemis. Bet namuose nieko nėr, šunelis nebeviaukčioja, nes ir jo nėra. Kambariuose, užėjom, tuščia, lyg visi viską metę kažkur išėjo.

Žiūrėk! – šaukia jaunėlis. Javuose prie namų plačios juostos, tarsi išvažinėta, o lauko vidury – įspaustas apskritimas, tarsi kas didžiule keptuve pokštelėjo per javus. Na ir prasidėjo. Laksto lyg pasiutę, fotografuoja, be perstojo kažkam skambina, bet vis kad aš negirdėčiau. Kas man, palikau juos tenai.

Ir tikinu pats save, kad rugiai lauke išguldyti. Vėjas prasiautė, senelis, menu, sakydavo, esu vaikystėje matęs. Bet kad lyg ir ne tokių… Ir vėl tas Pasaulietis, ir toji baimė, kuri skverbiasi gilyn, visą surakina, apraizgo, tankiu luobu apima ir leidžia šaknis, skverbiasi į vidaus esmę. Namie, prie lovos, kur glaudžiausi, buvo atitvertas kampas ir jame subertos bulvės. Jos gulėjo tamsoj, tik gal per silpnoj, nes leido baltus daigus ir juodom šaknim kibo į iš kažkur atsiradusį durpingą sluoksnį. Atitraukus uždangą išvysdavai tamsų gyvį susiraizgiusiomis gyslomis, atviromis žarnomis, dvelkiantį rūgštoka limfa, tylų, susitelkusį ir kantriai kažin ko laukiantį…

Laukiau to Pasauliečio šalia slopiai tylinčio gyvio visas baimės perimtas, išdžiovintas jos. Ir pasigirdo tylus beldimas. Nutirpau.

Vytuk, girdi, Vytuk.

Nedrįstu dar atsiliept, nors balsą jau pažinau.

Tai aš, kaimynas. Juozas.

Vadino jį Radijo Juozu, nes namuose turėjo keletą aparatų, įvairiausio amžiaus ir dydžio, ir visi veikė, ir pataisyt bet kurį galėdavo, dar apie jį sakydavo, kad tereikia kelių gelžgalių, vielos kiek, ir čia pat jis jums sumeistraus ką nors garsą leidžiantį.

Ko reikia?

Atidaryk, Vytuk, pasikalbėt reikia.

Atidariau patikintas, kad Pasaulietis dingęs. Pats Juozas negali, o jų Valdas serga, tad gal aš rytoj galėčiau vieną ponią sutikt ir su nešuliais jai pagelbėti.

Čemodanai keli bus, bet tokie su ratukais, trauki, ir jie važiuoja, nešt nereikės. O aš tau ledų ryt nupirksiu.

Pamatęs, kad dar galvoju, greitai pridūrė: dvi porcijas. Abiejų rūšių, kurias Vincė vežioja, vafliniuose puodukuose.

Sutikau, įdomu juk čemodanai su ratukais, nebuvau niekur matęs, o dabar galvoju, dabar, po daug metų, į Vilnių grįždamas, kad juk greitai po to Radijo Juozą suėmė ir aparatus visus išsivežė, ir detales visas, ir jau niekad daugiau pamatyt jo neteko.

O prie turgaus aš nuėjau. Prie to kampo, kur rusų kareivių kapinės, ji stovėjo. Su skrybėle ir šaliku. Rūkė, o tais laikais, tai buvo Stalino mirties metai, tokio dalyko Ariogaloj dar niekas nebuvo regėjęs. Čemodanai stovėjo trys. Blizgėjo kaip antkapiai, ratukų neįžiūrėjau, nors ilgai stebeilijaus. Jau žengiau link jos, bet tuomet iš pagrindinės Marytės Melnikaitės gatvės turgaus link suktelėjo smaila juodos „Pobiedos“ nosis. Cyptelėjusi sustojo, iššoko dviese juodais odiniais puspalčiais ir – prie jos. Jinai numetė cigaretę ir pažvelgė į mane. Sustojau, o ji žiūrėjo. Dabar man rodos, ilgai žiūrėjo. Tiedu sugriebė ją ir įsodino į mašiną, suglobė čemodanus, cyptelėjo ir nurūko.

Kažkaip iš inercijos vis dairaus į šaligatvius, antai viena stovi, o šalia lagaminas, toliau kita panaši, dar kelias aplenkiau, o štai čia, žiūrėk, rodos, su trimis, stop, ar lagaminai tie su ratukais? Matot, kaip mane paveikė. Bet liūdniausia tai naktimis, kai tylu, kiek tik Vilniuje gali būti tylu, kai tą luobą jaučiu, glaudžiasi lipnios raizganos, grėslų balsą girdžiu, matau rugius išguldytus. O gal ne išguldytus?


Fado

Kur jūsų pagrindai? – klausiu.

Bet netgi ne taip.

Ne taip reikėtų pradėti. Nes kiekvienas vengtų atsakymo. Vengtų konkretybės. Formos. Pasijustų spiriamas prie sienos ar net įtariamas. Gal net kaltinamas. Todėl aprimstu, grįžtu į save. Ir tuo pačiu atsitolinu. Bandau aprėpti plačiau.

Tad labai iš toli: čia pat, už kampo, tokia lyg ir aikštelė. Aplinkui namai, sienos, o ten stiepiasi keli medžiai, prie jų akmuo riogso. Vakaro saulė blizgina mūrus, ir ateina keliese. Pojaunė dar moteris bei du vyrai. Vienas nešasi butelį, kitas lyg karstelį kokį. Bet ne, tai gitaros dėklas. Ir greit moteris jau dainuoja:

Palydėti tavęs aš stotin atėjau,
palinkėti daug laimės ant kelio…

Atsimuša balsas nuo sienų, supasi, aidi. Veržias anapus sienų, čia silpsta, čia vėl stiprėja. Pasakoja kai ką daugiau nei žodžiai. Gitara pritaria. Antrasis muša taktą į dėklo viršų. Saulė dabar leidžias ne bet kaip, o skaudžiai, ilgesingai.

Ir švilpukas staiga mums nutraukė mintis,
sujudėjo perone kas gyvas…

Sustokime. Kažkodėl tokiu atveju visada prisimenu „Neringos“ kavinę. Tą tikrąją, ne muliažą. Įėjus kairėje veidrodinė siena, dešinėje rūbinė. Joje ant kėdės padėtas sulankstytas paltas pamušalu į viršų. Bordo vyno spalvos. Tai slaptasis fado akordas. Dabar galiu pasakoti.

Sako, jis atsibastęs iš Portugalijos. Ką žinome apie ją? Ispanija yra kumštis, kuriuo Europa smogia Afrikai, iš čia mūsų rasizmas, neapykanta kitokiems. O Portugalija – šito kumščio nykštys. Bet ne nykštukas. Žinote, kiek daug pasakojimų yra apie Nykštį. Dingojas man, kad geriausieji mūsų visada nori būti nykščiais, o ne šiaip kokiais pirštais…

Pasikvietęs jį, sako, Jurgis Radvila. Hoferis tuo metu baigė atstatyti Šventąjį Jurgį, kunigaikščio patroną. Esą visos tos voliutos, antablemanas, piliastrai – visa tai mūsiškio atklydėlio darbas. Manoma, daug išmokęs Drezdene, kur pateko bėgdamas nuo sbirų po mirtinos dvikovos, kraujo keršto ar tiesiog pavydaus sutuoktinio nužudymo, – variantai keičiasi priklausomai nuo trunko stiprumo ir orų. Taigi André Soares, taip pasirašinėjo, o tikrojo vardo niekas nežino, bet, kaip matote, jis svariai prisidėjo, kad Vilnių menuose susigaudantys imtų vadinti smuiku. Ir taip tęsėsi ligi šiol, gerbiamieji. O juk bandyta – taip! – paversti jį balalaika – cha, ne vieną kartą bandyta. O dabar – nors imk ir sustabdyk laiką! Laiko sustabdyti aš negaliu, bet galiu sustabdyti pasakojimą.

Tad kur jūsų pagrindai? – klausiu. – Šaknys nudžiūsta, šakos nulūžta, akmuo lieka. Ir senovinės plytos, degtos Ašmensko. Tiktai kad kvailumas žmonių gatavas ir plytas sunaikinti…

Va stoviu aš ir dairaus. Kiek mūsų senųjų belikę. Gerai, kad bent bažnyčių, po Šventojo Juozapo, nebegriauna. Stovi vadinamasis senamiestis. Naujai sudėtais dantim, su akulioriais. Išblizgintas, išparfumintas. Tikra šliundra. Ir lyg po kekšių kvartalą šliaužioja tenai kvėšai visų pasviečių. Gerai, kad mane André atokiau pastatė. Retas ligi čia atkerėplina – nėra čia alaus nė bananų. Ledų jų kvaišoms ir kvėšiukams…

Grįžkim, va, bičas vieną stygą virpina, moteris gaidą tęsia ir žvelgia į tolį sustingusi, tarsi kažką tokio išvydusi. Gal savojo fado ženklą – tą nebūtos spalvos šakelę? Muzika juk – gyvas, vibruojantis laikas. O architektūra, kaip vienas išminčius sakė, yra sustingusi muzika. Ir André bandė sustabdyti, į formas išlieti jame skambančią fado muziką. Tačiau liūdnas atvejis – triste fado – netinkamu, o gal priešingai – lemtingu metu atsidūrė Vilniuje. Vos baigė Jurgį, vos suskambo pirmosios smuiko trelės, tuoj paantrino jam Jonas Kristupas išdailindamas Misionierius, – paaukštinti bokštai tarsi alkstantys pirštai kilo į dangų, – niekad iki tol Vilniuj nebūta tokio liekno ir grakštaus maldingumo. Ir visą ansamblį perliejo naujos dermės – šlaitais miesto centro ir Vilnios link leidosi sodai su terasomis, pamarginti paviljonų, baseinų tvaskesiu, gyvastingais skulptūrų tūriais ir skambia dekoro vazų tuštybe. Viršuje juos įrėmino vienuolyno pastatai, o jų viduryje – į debesis šokantys bokštai, – ir visa tai iš toliau ar iš apačios žvelgiant atrodė it didžiulė žalia plaštakė dailia galvute, su, rodos, ekstazėje virpančiais ūseliais.

Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui. Užgerdavo juodai, nenorėjo griežti antru smuiku, ir Vilnių savaip mintyse girdėjo. Pacus tuo metu kiti pamažu išstumti pradėjo – Antakalnio pradžioje Sluškai įsitaisė, augo Sapiegų galia. Sunku buvo jau susigaudyt, kas dedasi, įvykių eigą spėti. Ir štai vieni tų galingųjų, sako, Sapiegos, pasiūlė André dešinįjį Vilnelės krantą priešais universiteto sodą, įsigiję ten sklypą. Ir André atsaką žaliajai peteliškei matė. Turėjęs tai būti juodasis drugelis (patiko lietuviškas vyriškos giminės sinonimas), paupio aukštumoj nutūpęs…

Tik kad tam mūsų Vilniui su valdžia nesiseka. Miestą, vertą karalių vardo, kaip kad Vytautas imperatoriaus vardo vertas buvo, vis kokie nors menkystos valdo. Dabar, pasinaudodamas tuo, kad fado laikas sustojo, priminsiu, ką tuomet Karaliaučiuj Bretkūnas spausdino: „Tu neimk balvų1, nesa jos apjakin reginčius ir perkreipia bylą teisiųjų.“

Tik tada supratau, kad iš meilės tavos
man beliko šakelė alyvų…

Matot, jau nė pasakojimo sustabdyti dorai nebeįstengiu. Panašiai anuomet ir byla teisme suklastota buvo, ir André niūkesnis už debesį tapo. Apsižodžiavo su vaitu, su burmistrais, su Radvilomis, kitokių planų turėjusiais, trenkė durim, išvažiavo. Jeigu būsite Portugalijoj, aplankykite Bragą. Stovi ten Bom Jesus do Monte – Gerasis Jėzus ant Kalno, bokštai, tiesa, ne tokie liauni kaip Misionierių, ir per vidurį – Kryžiaus kelias, bet ansamblio planas toks pats. Tataigi…

Telieka baigti. Nežinau, kiek balvų dabartinis vaitas, tfu, meras, taryboje sėdintys į kišenę gavo, bet Misionierių ansambliui amen. Drakono dantys greit dygsta. Laikas ir man išeiti. Vilnius nebe tas darosi. Smuiką vis dažniau ne balalaika, o velnio šeinė katarinka permuša. Vis daugiau balvų, vis daugiau balvonų.

Kaip sakiau, André mane atokiau, tokiame kaip ir užkabory pastatė. Bet atėjo ir mano eilė. Gyventojai jau iškeldinti. Tuoj pradės plastikinius implantus sprausti, ant raukšlelių tinką teplioti. Betgi, žinot, André tai iš Lisabonos. Teko jam ten ne tik statyt, bet ir griauti. Ir pas mus jis tokią staigmeną parengė, o aš jau kitkuo pasirūpinsiu. Pirmiausia padabojau, kad kaimynų vaikiščias spąstus pelėms prie kolonos rūsy pastatytų. Kokios kolonos gali būti rūsy? Jeigu lankėtės Jiezne, matėte, kad Pacų bažnyčios kriptoj tokios pačios stovi. Tik manosios – centrinės – kolonos viduje toksai gudrus velniukas įrengtas, kokio šiais laikais jau nieks nesugalvotų. Taigi, vaikiščias spąstus, mano įteigtas, ant lentelės pastatė. Kai tik spąstai kaukštelės, o pelių, dėkui Dievui, dar netrūksta, mechanizmas tuojau suveiks ir centrinė kolona stačiai prasmegs žemėn, o ir aš visas paskui ją. Adio

Greit gegužis ateis, vėl alyvos žydės,
vėl mylės, kas nebuvo mylėję…


1 LKŽ: Balva – dovana, kyšis, papirkimas.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk

2014 m. Nr. 11 / kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (tęsinys)

1991 m. Nr. 7 / Meilė prasidėjo vėliau: jai pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo išvaryti jos lauk, kaip išvarydavo kitas moteris. Klūpojo prie jos patalo ir įsivaizdavo, kad ją kažkas pasroviui pasiuntė jam kraitelėje. Jau minėjau, jog metaforos pavojingos.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė

1991 m. Nr. 6 / Tuo metu Tomas dar nežinojo, kokios pavojingos esti metaforos. Metaforomis nepatartina žaisti. Meilė gali užgimti iš vienut vienos metaforos.