Laura Sintija Černiauskaitė. Prieblandos seserys (Pradžia)

2009 m. Nr. 3 

Apysaka

 

Moteris nutilo ir ilgai žiūrėjo į Sniegutę, lyg norėdama ją sutrikdyti. Ši per vėlai susigaudė, kad tikriausiai išgirdo komplimentą ir už jį derėtų padėkoti. Bet tik įsikibo į kelius. Jos krumpliai išsišovė lyg katės nagai.

Moteris buvo labai graži. Kai atvėrė duris, grožio gūsis bloškėsi į Sniegutę lyg koks skersvėjo išpūstas audeklas. Kitą akimirką ji išvydo veidą medaus spalvos plaukų koryje, o šį tuojau pasivijo ir apgaubė ENVY aromatas. Pajutusi savo pilkumą, Sniegutė susigūžė. Vos peržengus slenkstį, ją užplūdo antipatija ir kartu – vergiškas nuolankumas. Namų šeimininkė buvo iš tų klasikinio grožio moterų, kurios daugumą žavi ir priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Ji vilkėjo ankštus džinsus ir baklažano spalvos trumparankovius marškinėlius, ant pečių ir nugaros raitėsi žvilgantys tankių plaukų liežuviai, ir ta atsitiktinė kompozicija atrodė žavinga. Tai numanydama, ji vaikščiojo tarp savo įspūdingų daiktų ir jais naudojosi pabrėždama, jog yra už juos brangesnė. Stengėsi būti maloni, bet vis tiek atrodė sudirgusi, viešnia ją aiškiai atitraukė nuo svarbių minčių.

Jos atsidūrė erdvioje svetainėje su dviem langais į Vilniaus senamiesčio gatvę. Norėdama aiškiai nubrėžti susitikimo ribas, moteris pasodino Sniegutę ant kėdės priešais geltoną dirbtinės odos fotelį, kuriame įsitaisė pati.

– Neatrodote labai linkusi bendrauti, – po kelių santūraus pokalbio minučių konstatavo ji.

– Todėl likote netekėjusi ir bevaikė?

Tie žodžiai įsigėrė į Sniegutę lyg kartus lašas. Ji buvo pratusi kartėlį nuryti.

– Nenoriu jūsų skaudinti, mąstau garsiai, nepykit, tai trūkumas, jūs čia nekalta… – skubiai pasiteisino moteris. Ji pagyvėjo, užkėlė balsą. Paskui sugniaužė kaklą, lyg stabdytų save, staiga nutilo, ir vėl nejučia pasinėrė į mintis, kuriose desperatiškai kapstėsi iki Sniegutei ateinant.

– Skelbime ne šiaip sau reikalauju netekėjusios ir bevaikės moters, – netrukus pasakė ji.

– Jums neįdomu, kodėl būtent tokios?..

Sniegutė sumirksėjo, linktelėjo.

– Žiūrint, ką vadinsime gera mergaite.

– Ar turite patirties su sunkiais vaikais?

– Skelbime, atrodo, rašėte, kad jis labai gabus? – Sniegutė vos susilaikė nuo ironijos.

Moteris vėl įsegė į ją kibų žvilgsnį, lyg mėgintų iškrapštyti iš Sniegutės tai, ko ji pati apie save nežino.

– Būtent, – reikšmingai ištarė ji. – O tai negąsdina?

– Manote, kad perdedu, kaip visos patelės.

Tas žodis nuskambėjo per aštriai, Sniegutė jam buvo nepasiruošusi. Tačiau perskaičiusi skelbimą ji panašiai ir pagalvojo.

– Jums teks bendrauti su užsidariusiu, emociškai nestabiliu vaiku. Kodėl galvojate, kad susitvarkysite?

– Kantrybės man netrūksta. Be to, baigiau pedagoginės psichologijos kursus…

Nuoširdžiai nenutuokdama, kokio atsakymo iš jos tikimasi, Sniegutė išplėtė akis.

– Kam jums buvo reikalingi tie kursai? – švelniau pakartojo moteris. – Ar galite turėti vaikų?

– Palaukit… – išraudo Sniegutė. – Niekada apie tai negalvojau… tiesą sakant.

– Atsiprašau…

Moteris pakilo, trumpam dingo kitame kambaryje. Už sienos spragtelėjo žiebtuvėlis. Po kelių sekundžių ji pasirodė tarpduryje su smilkstančia cigarete ir maža stikline pelenine kitoje rankoje. Ranka su cigarete vos pastebimai virpėjo.

– Kam jums prireikė dviejų savaičių darbo? – artėdama per kambarį vėl paklausė moteris.

– Nuo pirmadienio išeinu atostogų. Norėčiau tiesiog pakeisti veiklą…

– Paprasti žmonės ten ir atostogauja, – ji padėjo peleninę ant apvalaus stalelio ir staiga negailestingai rėžė: – Juk tiesiog neturite su kuo ten vykti.

– Klausykit… – plykstelėjo Sniegutė. – Jeigu netinku, sakykit tiesiai. Kam dar kabinėtis?

Ir iš karto susigėdo savo įžūlaus tono. Tačiau Sniegutės tonas moters nė trupučio neužgavo. Ją vėl lyg palietas rašalas užtvindė kažkokios niūrios mintys. Iš šono ji atrodė kaip vaškinė lėlė, kurią tarp vazoninių palmių, geležies, medžio skulptūrėlių ir portretų butaforinio aukso rėmuose pastatė su grakščiai iškelta cigarete. Visame bute, kiek Sniegutė spėjo apsižvalgyti, buvo prikabinėta šeimininkės portretų ir fotografijų. Iš jų gausos sklido kažkokia gyvuliška, neįsisąmoninta išnykimo baimė. Galėjo net pasirodyti, jog iš savo pačios atvaizdų moteris kasdien mokosi gyventi, kad neužmirštų, kokia jai būti. Daugelis nuotraukų Sniegutei pasirodė atgrasios. Po valdinga, kerinčia moters šypsena, po vyzdžių karoliukais, įsakmiai įsikibusiais į objektyvą, slėpėsi baimė. Aliejiniais dažais tapyti arba anglimi piešti portretai Sniegutei labiau patiko. Autoriaus braižas, atrodo, buvo vienas ir tas pats, jis įsupo moterį į romantišką miglą, kurioje lyg jaukūs naminiai žvėrys kaupėsi ir jos baimę švelnino spalvoti šešėliai.

– Kur jūs dirbate? – paklausė moteris.

– Taip taip, – skubėjo įsiteikti Sniegutė, nes vis dar gailėjosi pasikarščiavusi. – Kerpu šunims kailį ir nagus, kai kuriuos net siunčiame daryti plastinės operacijos…

Moteris vangiai šyptelėjo ir nukreipdama akis į langą susimąstė.

– Kaip įdomu… – sumurmėjo. Netrukus, sugrąžinusi žvilgsnį prie Sniegutės: – Tai ir pradėkime nuo pirmadienio.

– Tikrai?.. Bet… ką konkrečiai man reikės daryti?

– Nieko. Ateikit pirmadienį devintą ir pasišnekėsime konkrečiai, – atrodo, moteris nekantravo Sniegute atsikratyti.

– Tarp kitko, aš Filomena, – prie durų susigriebė ji.

Sniegutė sutrikusi stabtelėjo, kaip visada, kai tekdavo prisistatyti:

Taip buvo užrašyta ir gimimo liudijime. Iki pilnametystės ji svajojo, kad gaudama pasą suteiks savo vardui suaugesnį skambesį – Sniegė, Snieguolė. Tačiau laikui atėjus neišdrįso nuvilti tėvų. Pase atsirado toks pat užrašas, koks buvo gimimo liudijime – Sniegutė Dagilytė.

 

Ji visą vakarą galvojo apie tą moterį, Filomeną. Be tikslo suko ratus po savo baltą vieno kambario butą, nusitverdavo kokią lėkštę, brošiūrą ar obuolį, panešiodavo spausdama prie krūtinės ir vėl numesdavo. Nuo vaikystės ji buvo įpratinta prie tvarkos. Kai prieš dvejus metus gavo būsto paskolą ir atsikėlė čia, iš karto kiekvienam baldui ir daiktui surado vietą. Tik tada galėjo užmigti ant grikių čiužinio, kurį pasiskolino iš bendradarbės, kol galės nusipirkti žmonišką lovą. Mažmožiai ir didieji baldai (stalas, spinta, knygų lentyna) supo ir saugojo Sniegutę lyg ištikima kariauna.

Toji moteris, Filomena, niekaip neišėjo Sniegutei iš galvos. Kažkodėl žeidė vien suvokimas, kad ji gyvena šitame pačiame mieste, savo apdovanota prigimtimi prikišdama kitiems, jog yra nepakankamai gražūs. Prieš kelias valandas Sniegutė buvo tokia rami, ir, jei ne laiminga (laiminga niekada nesijautė, bet jau ir netikėjo, kad to reikia), tai bent tvirta. Ir še tau kad nori! Paaiškėja, kad Vilniuje, vos už keleto kilometrų nuo jos namų, egzistuoja kažkokia Filomena. Moteris, kurios Sniegutė nesupranta, bijo, stengiasi niekinti, bet turi pripažinti, kad prie Filomenos ją nesuvaldomai traukia. Norėjosi rasti plyšį ir įsivogti į jos gyvenimą, o įsivogus gal net įrodyti, kad kiti irgi šio to verti. Deja, tas noras lyg piktas baikštus žvėrelis slapstėsi menkavertiškumo migloje. Sniegutė nebūtų už jį kovojusi. Ir net jeigu būtų atsiradęs minėtas plyšys, vargu ar būtų juo pasinaudojusi.

Filomena, nuo savo grožio aptingusi šviesiaplaukė būtybė… Kaip ji vaikštinėjo po erdvią, kilmingoje prieblandoje skendinčią svetainę! Baldai ten stūksojo lyg paminklai, kiekvienas reikšmingai siaustėsi į jam skirtą erdvę. Tokie didingi, nepaneigiami, kupini šimtmečių orumo. O gal tai buvo banaliausios imitacijos? Nepaprastai suglumusi, Sniegutė nespėjo visko įsižiūrėti, pagaliau mažai išmanė apie baldus. Grįžusi namo, ji apžvelgė vakaro saulės užtvindytą savo kambarį ir nuliūdusi pagalvojo, kad Filomenos baldai jį tiesiog uždusintų savo didybe. Filomenos svetainėje buvo tiek vietos, kad jie laikėsi vienas nuo kito per aristokratišką atstumą. Reikėjo – kaip tai darė Filomena – tarp jų vaikštinėti lyg parke. Nekreipti į juos nė menkiausio dėmesio, nurodyti tikrąją jų paskirtį. Kad ir kaip sutaurinti praeities, sureikšminti paveldo ar brangiai įsigyti, daiktai tėra žmogaus tarnai. Šeimininkė tarp jų judėjo grakščiai, užsimiršusi, tarytum nepaklusdama žemės traukai, ir buvo kupina išsižadėjimo, lyg tramdytų vidinę graužatį, per šviesmečius nutolusią nuo grubaus daiktų pasaulio.

Filomenos bruožai žavėjo ne tik taisyklingomis proporcijomis. Grožio kibirkštis slypėjo akiai nepagaunamoje asimetrijoje, vos juntamoje priemaišoje, mikroskopiniame nakties krisle. Įlašintas į dailiai nuliedintus bruožus, jis išsprogdino geometrinį griežtumą ir įskėlė juose grožį. Sniegutė, nors neatsiminė Filomenos veido, niekaip neatsikratė jo sukelto įspūdžio. Jis audrino, erzino, skaudino. Šitas vergiškas santykis Sniegutei buvo pažįstamas. Kažkas čia jai priminė motiną. Jos paslaptingąją, atšiauriąją pusę, kuri Sniegutę nuo vaikystės skaudino ir vertė jaustis nevykėle.

Jos mama buvo principinga ir šaltakraujė turbūt nuo gimimo. Labdara, kurią ji teikdavo kaip aktyvi parapijietė arba asmeniškai, gatvėje, stabtelėjusi ir akylai nužvelgusi išmaldos prašantįjį (šiam lyg kateterį įbedusi žvilgsnį į tarpuakį), nekildavo iš spontaniško gailesčio, bet būdavo suvaldyta, be priemaišų, netgi atšiauri. Joje nebūtum aptikęs jokių pasimėgavimo savo gerumu pėdsakų, netgi tikrojo gailestingumo ar vien tik pareigos. Ji teikdavo išmaldą kaip stipresnė gyvybės grandis silpnesniajai, iš giluminio, nenuginčijamo įsitikinimo, jog taip ir turi būti. Niekada nesismulkindavo, nedvejodavo. Tik stabteldavo ir įsižiūrėdavo, kas priešais ją stovi. Net tada, kai abstinencinis virpesys būdavo akivaizdus, nelįsdavo žmogui į širdį, reikalaudama teisintis ir meluoti, ką jis veiks su jos pinigais.Tiesiog sustodavo priešais jį kaip kareivis, mėginantis išgirsti savo viduje įsakymą, kaip turėtų elgtis. Kartą ji davė nemažą sumą jaunuoliui, kurį Sniegutė girdėjo vadinant narkomanu. Išpiltas prakaito, šis blaškėsi siaura senamiesčio gatvele tarp lauko kavinių ir kaulijo dešimties litų, jau nebesitikėdamas jų gauti. Jam jau buvo pradėję laužyti kaulus. Nebeturėjo kantrybės net išklausyti neigiamų atsakymų. Lyg skylantis atomas vis greičiau zujo pirmyn atgal siaura gatvės kraujagysle, užkimšta stalų trombais. „Kiek tau reikia?“ – paklausė mama. Viena ranka ji spaudė Sniegutės delną. Tam jaunuoliui ji davė pinigų tik kartą. Vėliau jau tik papurtydavo galvą ir nusivesdavo Sniegutę tolyn. Sniegutė niekada neatspėdavo, kam mama duos išmaldos, o kam – ne. Jos pačios labdaros jausmas buvo visai kitoks.

Kartą, sutikusi vyrą be kojos, Sniegutė visą naktį blaškėsi pataluose. Kaip ji galėjo sočiai pavakarieniauti, pažiūrėti vakarinę laidą vaikams ir kuo ramiausiai atsigulti į lovą, kai tas vyras ramstė sienas, iš lėto šlitiniuodamas be galo ilga Aušros Vartų gatve? Sniegutei vaidenosi, kad jis tebeeina, visas išpiltas prakaito ir virpėdamas lyg įtemptas laidas. Eina tada, kai visi jau seniausiai šnarpščia sugulę į lovas. Niekas neištiesia vienakojui elgetai rankos ir nepasiūlo peties, gatvės tuščios ir tamsios. O jeigu jis parkris? Ar jam teks pragulėti iki ryto, kol pasirodys pirmieji praeiviai? O gal jis mėgins šliaužti, šauktis pagalbos tikėdamasis, kad žmonės už daugybės tamsių langų jį išgirs? Sniegutė girdėjo, kaip vienakojis dejuoja po jos langu. Kelis kartus kėlėsi pažiūrėti, ar tik ne jo ramentas tylutėliai bilsnoja į langą, priversdamas virpėti užuolaidos kiškelius. Buvo taip baisu, jog švintant praplėšusi akis po dar vieno košmaro, ji ėmė melsti gerojo Jėzaus, kad padėtų užmiršti vienakojį vyrą ir apskritai daugiau nekaišiotų ant kelio tokių žmonių (tos gatvės vengė visą vasarą). Pasimelsti už vienakojo sveikatą ir sėkmę kažkodėl net į galvą nešovė. Turbūt jau tada Sniegutės širdyje pesimizmas ėmė viršų ir ji netikėjo, kad jos malda gali atstoti tam vyrui koją.

Mama ignoravo jos naktinę karštinę. Rytą sukiojosi virtuvėje dar griežtesnė, negu paprastai. Lyg nebūtų visą naktį prasiklausiusi dukters dūsavimų ir nerimastingo alsavimo. Dauždama kietai virtą kiaušinį, Sniegutė slapčia gvildeno tai, apie ką ir vėliau dažnai pagalvodavo – kad mama visai neturi širdies. Nebūtų išdrįsusi jai dėl to priekaištauti. Kai mama atsigręžė nuo viryklės ir ištiesė švarią servetėlę, Sniegutė nudūrė akis, kad mama neperskaitytų jos minčių.

Ji užsidėjo islandų dainininkės kompaktinį diską. Dainininkės balse tūnojo žvėrelis, gal net daug žvėrelių. Jie Sniegutę trumpam apramindavo. Dainininkės balsą įsimylėjo paauglystėje, turbūt todėl, kad iš jo veržėsi panašūs gaivalai, kokius ir Sniegutė nujautė turinti. Tų gaivalų ji prisibijojo, niekada neleisdavo jiems pasireikšti. Užteko ir dainininkės balso, kurį panorusi galėjo įjungti arba išjungti. Sniegutė mėgdavo svajoti apie žvėriukišką balsą ir buvo rami dėl to, jog niekada nesusidurs su jam priklausančiu kūnu gatvėje ar kokioje kvailoje svetainėje.

Kūnas. Jos kūnas, jos pačios kūnas. Sniegutei buvo sunku gyventi savo kūne, o dar sunkiau – ištverti, kai jį matydavo kiti. Ypač tada, kai kiti, perlieję bereikšmiu žvilgsniu, nuslysdavo juo kaip neįdomiu objektu. Savo vienintelį veidrodį Sniegutė paprašė įmontuoti į vidinę spintos durų pusę. Panašiai įkalintas veidrodis spindėjo tėvų miegamajame tais laikais, kai kūnas Sniegutės dar nė trupučio neslėgė. Kaip dažnai ji dabar norėdavo grįžti į tuos laikus! Tas noras vėl ją užplūdo, kartu atsinešdamas sielvartą ir ilgesį. Paprastai jį lydėdavo ir noras save pakankinti. Iš anksto įsitikinus, kad yra beviltiškai nepatraukli, pasitikrinti, ar tikrai neras savyje nieko, kas jai nors truputį patiktų.

Sniegutė atidarė spintos duris ir įsispitrijo į savo laibą, vaikišką atspindį nusklembtu smakru, kurio ėmė nekęsti devintoje klasėje, liesu žąsiuko kaklu ir ilgu liemeniu. Jos kojos buvo trumpos ir kiek per stambios trapiam, niekaip nemoteriškėjančiam kūnui. Sumoteriškėti jis atsisakė toje nelemtoje devintoje klasėje, kai vieną pavakarę Sniegutė, ieškodama mamai jodo tirpalo, vonios veidrodyje staiga išvydo, koks iš tiesų yra jos smakras. Mirtinai juo nusivylė. Šis siaubingas trūkumas privertė ją atsistoti prieš didįjį tėvų spintos veidrodį ir pratęsti trūkumų ieškojimą. Jų rado daugybę. Tai buvo pirmoji ir paskutinė, fatališka savojo kūno revizija, ji užantspaudavo širdį nenutirpstančiu nusivylimu. Nuo tada Sniegutės nuomonė apie savąjį kūną beveik nesikeitė. Negana to, palaipsniui ją užvaldė nusivylimas ir savo vidiniu pasauliu. O šis buvo per daug gležnas, per daug baugštus ir nuo mažumės apleistas, tad nemokėjo už save pakovoti.

Sniegutė stovėjo tyliame bute ir žiūrėjo į savo atspindį lyg į kalėjimą. Tokią siaurą, tuščią, niekam nereikalingą vienutę, kurioje niekas niekada nesilankydavo. Norėjosi verkti iš pasibjaurėjimo ir gailesčio sau, ir dar – iš neapykantos Filomenai.

Ko ji norėjo iš savojo kūno, ko troško, ko tikėjosi? Buvo panaši į motiną, o kiti dar sakė – į močiutę. Iš tiesų atrodė patrauklesnė, negu pati save matė. Ir jos smakras buvo nusklembtas taip žaviai ir vos vos, kad priminė simpatiško žolėdžio žvėrelio snukutį. Visa kita buvo gana taisyklingai nulieta, tik blanku. Ir gal tik todėl, kad per bruožus neblykčiojo vidinis gyvenimas. Bet ir Sniegutei pasitaikydavo progų, kai atgydavo. Tiesiog svarbiausiomis akimirkomis šalia neatsirasdavo veidrodžio, todėl ji nežinojo, kad gali atrodyti patraukli.

Ji svajojo apie grožį, tikrą grožį. Apakinantį, pavergiantį, tokį, kuris nutviekstų gatves ir sustabdytų eismą. Tokį kaip Filomenos. Sniegutė turėjo gimti gražuole arba visai negimti. Tai irgi įsiteigė devintoje klasėje. Ilgainiui prigimtis, pašykštėjusi kūniško ryškumo, privertė nusivilti ir viskuo, kas Sniegutei nutikdavo. Blogai galvodama apie save, ji instinktyviai nuvertindavo žmones, kurie jai tapdavo artimi ar mėgindavo susidraugauti. Atstumdavo juos iš karto, vos sulaukusi intymesnių signalų. Atsitraukdavo su panieką maskuojančiu kuklumu, artimu bejėgystei ir nusižeminimui. Sprukdavo, išsirangydavo nuo draugysčių, šmurkštelėdavo į savo vienatvės prieblandą lyg ungurys tamsion skylėn. Taip Sniegutė elgėsi ir su vyrais, ir su moterimis.

Dar mokykloje ji susidomėjo ir ėmė skaityti psichologinę lektūrą, šitaip turbūt kompensuodama natūralius žmogiškus ryšius. Nesąmoningai vengdama draugysčių ir meilių, bet trokšdama artumo, Sniegutė įsivaizduodavo, jog karo frontuose slaugo ligonius (šie šaukiasi jos ir valgo tik iš jos rankų, ir miršta jos glėbyje, o pagijusieji rašo meilės laiškus), konsultuoja kalėjimuose atgailaujančius žmogžudžius (ten ją irgi visi įsimyli), ir taip toliau, ir panašiai. Vienu metu Sniegutei netgi atrodė, kad yra pašaukta vienuolystei. Maždaug tuo metu ėmė domėtis sunkiais, atstumtais ir psichinę negalią turinčiais vaikais. Ryte rijo viską, ką tik pavykdavo apie juos gauti. Pasibraukdama ypač ją sujaudinusios eilutes, patirdavo orgazminį virpesį, bet per daug nesigilindavo, kas būtent ją taip paliečia. Verkdavo iš gailesčio ir troškimo pasitarnauti, išgelbėti, būti reikalinga. Bet neįtardavo, kad tas gailestis kyla visų pirma sau. Savo vienišai, pilnai reikalavimų vaikystei, kai vakare vietoje jaukaus bučinio susilaukdavo priekaištų, kad vėl pritaškė vonioje dantų pastos, o rytą virtuvėje pasitikdavo priedermių sąrašas. (Pirmas tame sąraše visuomet būdavo raginimas pasimelsti gerajam Jėzui.)

Ji studijavo veterinariją. Iš pradžių galvojo stosianti į psichologiją, bet nebuvo stipri matematikė. Supratusi, kad tai gali užkirsti kelią, iš karto baisingai nusivylė. Taip nusivylė, jog net nebandė laikyti matematikos egzamino. Dvyliktoje klasėje nusivylimai jau buvo Sniegutei įaugę į kraują, sąmonė jų reikalavo kaip narkomano organizmas – kasdienės dozės. Bet pasirinkusi veterinariją ji nesigailėjo. Mokslai, o vėliau darbas užpildė širdies tuštumą. Mažesnieji broliai tik pradžioje virpėdavo Sniegutės rankose iš baimės ar skausmo. Jie netrukdavo suuosti, kad pateko į mylinčias visagales rankas ir jose atsileisdavo be raminamųjų injekcijų. Sniegutė neabejotinai turėjo medžiotojo savybių – mokėjo prisiderinti prie gyvūno virpesių ir sukelti jo pasitikėjimą, tik tą savybę panaudodavo gydymui. Ji dievino tokias akimirkas. Dėl jų kasryt keldavosi, mankštindavosi ir, nekantraudama pradėti dar vieną misijos dieną, dideliais gurkšniais išgerdavo prie lango kavą. Sergančių gyvūnų šeimininkai netruko pastebėti, kad jų augintiniai Sniegute ypač pasitiki. Kažkas net pakišo jai mintį atidaryti savo veterinarijos kliniką. Pasiūlymas paglostė Sniegutės savimeilę, bet tokiam žingsniui jai stigo drąsos ir savarankiškumo. Sniegutei labiau tiko tyli, nematoma tarnystė.

Gandai apie ją pasklido po visą Vilnių, ir vieną rudenį Sniegutei paskambino iš naujo šunų grožio salono. Esą labai trūksta kailius ir nagus kerpančių specialistų, kuriuos augintiniai prisileistų. Sniegutė iš pradžių prunkštelėjo, bet paskui ne juokais įsižeidė. Jos širdį suminkštino kitą vakarą vėl nuskambėjęs telefono skambutis – pavergė net ne žadamas gana prašmatnus atlyginimas, o pagyros ir liaupsės, kažkokios neva jos buvusių pacientų rekomendacijos ir apie Sniegutės profesionalumą po miestą sklandantys gandai. Niekas netiko į naują vietą, tik ji. Tai ir sutirpdė Sniegutės priešiškumą. Be to, ką ir besakyti, gaudama padorų atlyginimą, ji pagaliau galėjo paimti iš banko būstui paskolą.

Kirpdama suirzusius, urzgiančius ir inkščiančius spanielius, škotų terjerus, pudelius, jorkšyrus ir kitokius iščiustytus, kone sužmogėjusius padarus, širdyje Sniegutė stodavo vargšų šunelių pusėn ir patyliukais griežė dantį ant jų šeimininkių. Beveik visos buvo panašios į Filomeną, lyg į daugybę egzempliorių išsiskaidžiusi jos daugiskaita.

Tačiau pačioje Filomenoje slypėjo dar kažkas, kuo tos moterys nė iš tolo negalėjo pasigirti. Kažkas neapčiuopiamai reta, brangu, gamtiška, lyg deimanto inkliuzas grubioje uolienoje (anglyje). Kas būtent – Sniegutė ir pati dorai nesuprato. Tik intuityviai lyg šuo pagavo tai plevenant tarp portretų ir palmių.

Vėlų vakarą stovėdama prie lango ir niekaip nesiryždama atsiskirti užuolaida nuo virš judrios gatvės mėlynuojančių tolių, ji staiga atsiminė, jog bus dar ir vaikas. Filomenos vaikas. Žadamas jo būdo sunkumas Sniegutės neglumino tiek, kiek faktas, kad jis yra tos moters. Ji išvydo, kaip šviesiame priešais stovinčio daugiabučio lange šviesiaplaukis vaikas, mažais žingsniukais pribėgęs prie stalo, užvertęs galvą mėgina padėti ant jo plastikinį gėrimo butelį. Ne iš karto jam pavyko. Butelis liko stovėti ant paties krašto, atrodė, kad menkiausias dvelksmas jį nuvers.

Poryt Sniegutei teks įžengti į Filomenos namus ir susipažinti su jos vaiku.

Tai pareikalaus pastangų, įžvalgos, pagaliau gudrumo. Kažkas čia Sniegutę svaigino. Ji apkabino save, maldydama po visą kūną plintantį drebulį.

 

Duris atidarė susiraukęs dešimties metų berniukas. Sniegutė iš karto pastebėjo, kad jis labai panašus į savo motiną, o būtent – gražus. Tai krito į akis. Ji truputį nusivylė, nes širdies gilumoje tikėjosi, jog berniukas bus savitas, gal net visiška priešingybė Filomenai, bet iš tiesų atrodė kaip nesubrendusi ir pikta jos kopija.

– Labas rytas, – tyčia žvaliai pasisveikino Sniegutė.

– Jūs per anksti, – sumurmėjo vaikas.

Nusiaudama batelius Sniegutė pagalvojo, kad Filomena per ilgai nesirodo ir tai kažką reiškia. Vaikas jau buvo nulėkęs į kambarius. Jis viską darė staigiai, straksėdamas, lyg nuolat ieškotų sau vietos.

– O kur tavo mama? – atėjusi į jo kambarį, paklausė Sniegutė.

Vaikas sėdėjo prie rašomojo stalo ir maigė kompiuterio klavišus.

– Ką čia veiki? – Sniegutė matė, kad jis lošia šachmatais.

– Ji tyčia taip padarė, – netrukus pasakė, nenuleisdamas nuo monitoriaus akių.

– Paliko mus vienus. Čia panašiai kaip įmesti nemokantį plaukti į vandenį, kad išmoktų. Arba nuskęstų.

– Aš nesiruošiu nuskęsti, – pasakė Sniegutė.

– Aš irgi, – vaikas atsigręžė ir atidžiai į ją pasižiūrėjo. – Bet tai nereiškia, kad taikstysiuosi su kvailu manipuliavimu.

Sniegutė prikando lūpą, kad nenusišypsotų.

– Klausyk… Kadangi jau taip išėjo, gal susipažinkim? Aš – Sniegutė…

– Na taip. Niekas tokio daugiau neturi…

Vaikas nutilo, vėl įsitraukė į šachmatus. Sniegutė valandžiukę palaukė.

– Palaukit, – berniukas, matyt, apgalvojo ėjimą. Po kelių minučių mestelėjo per petį: – Timas.

– Dešimt. O jums – dvidešimt septyni su puse.

Valandžiukę juodu žvelgė vienas į kitą.

– Nesuprantu, ką ji sugalvojo, – pareiškė vaikas.

Sniegutė spoksojo į jį, nesumodama, ką atsakyti.

– Ji nemėgsta svetimų žmonių. O dabar prieš jus čia buvo net keturios moterys.

– Tai man ir nepatinka, – atsiduso vaikas. Ir vėl įsitraukė į žaidimą.

Sniegutė apžiūrėjo kambarį. Tai buvo erdvi kvadratinė patalpa aukštomis lubomis. Du aukšti, siauri langai su pusiau nuleistomis geltonomis žaliuzėmis prisimerkę žvelgė į seną kaštoną. Medis buvo taip apkėtęs namą, kad šviesa krito į kambarį lyg per žalią filtrą, o tokią saulėtą dieną kaip ši pažerdavo ant sienų smulkių virpančių šešėlių ir saulės zuikučių, kurie išdykėliškai galynėjosi vieni su kitais. Pasieniuose buvo pristatyta tarpusavyje nederančių, iš skirtingų komplektų surankiotų baldų. Prie lango stovėjo rašomojo stalo hibridas: ant juodo korpuso su šešiais baltai nudažytais stalčiais primontuota pilkai mėlyna plokštė. Palei kairę sieną driekėsi keista jaunuolio baldų interpretacija – spintelės, lentynos, ištraukiamas staliukas. Į visas nišas ir blogai uždarytas spinteles be jokios tvarkos buvo prikimšta vaiko daiktų, bet kaip sugrūstos knygos, mašinėlės, piešiniai, kiauri maišeliai su dėlionėmis, akmenukais, gilėmis bei kaštonais, suvenyrai, drabužių gniutulai. Galėjai suprasti, kad Filomena leido sūnui tvarkytis, kaip šis išmano. Prie dešinės sienos stovėjo lova su šviesaus medžio rėmu, po oranžiniu užtiesalu bangavo sujaukti patalai. Ant nubalintos sienos virš lovos vaškinėmis kreidelėmis buvo nupieštas milžiniškas dinozauras Diplodokas. Piešinio autorius, nepaisydamas augalėdžio dinozauro prigimties, privertė jį įsikąsti kitą, smulkesnį dinozaurą, gal net mažylį Lesothosaurus (vėliau Timas Sniegutei smulkiai nupasakos kiekvieno savybes ir įpročius). Lesothosaurus muistėsi ir žvygčiojo mėgindamas ištrūkti, o Diplodokas žvelgė per petį atkraginęs silpnapročio galvą, turbūt ketino su visu grobiu iššokti pro langą. Nors aiškiai nupieštas vaiko, piešinys atrodė įspūdingai, abu dinozaurai turėjo charakterius – Diplodokas atrodė pokvailis ir visai nepavojingas, Lesothosaurus – apimtas bejėgiško nykštuko pykčio.

Sniegutė pasilenkė prie Timo ir pasiteiravo, kaip ilgai šis dar ketina žaisti.

– Galiu ir visą dieną. Bet, jei jau atėjot, pakeisiu įpročius dėl jūsų.

– Tada baik, ir išjunkim kompiuterį.

Virtuvė buvo ilgo tamsaus koridoriaus, į kurį išėjo visi trys kambariai, gale. Ankšta, prigrūsta antikvarinių baldų, su kampe įspraustu, į vidinį kiemą žiūrinčiu langu. Vietoje įprastų spintelių čia stovėjo antikvarinis bufetas, o maistas buvo ruošiamas ant dviejų senovinių išimtais mechanizmais siuvamųjų mašinų, uždengtų lakuota ąžuoline plokšte. Sniegutei tai pasirodė įmantru ir nepatogu. Bufeto durelės sunkiai varstėsi ir kniaukė kačių balsais. Be žydru ornamentu apvedžiotos kriauklės, imituojančios antikvarinę, bet aiškiai pagamintos šiais laikais, vieninteliai modernūs baldai čia buvo šaldytuvas ir įėjimą užgriozdžiusi skalbyklė. Nors parinkti pretenzingai, baldai buvo sustatyti bet kaip, lyg pritrūkus kūrybinio entuziazmo, ir atsitiktinė virtuvės apystata ne tik kad stokojo žavesio, bet sudarė nejaukų aplaidumo įspūdį.

– Atidarykit šaldytuvą ir išimkit pieną, – paprašė Timas.

Ant šaldytuvo durų kabėjo magnetu-pomidoru prispaustas lapelis: „Šią vasarą Timas pasižadėjo: išmokti plaukti, važiuoti dviračiu, vienas nueiti į mišką, atsidaryti šaldytuvą…“

– Skaitot tą nesąmonę? Sakiau mamai, kad nukabintų, – suirzo Timas.

Jis nuplėšė lapelį, suglamžė ir išmetė. Parodydama, kad jos taip lengvai neišmuši iš vėžių, Sniegutė ištraukė iš šaldytuvo pakelį pieno ir padavė jį Timui.

– Ji nori, kad įveikčiau savo baimes. Aš jai nepakankamai vyriškas, – pakėlęs galvą nuo lėkštės, paaiškino Timas.

– Bet… išmoktum ką nors nauja, juk smagu?

– Aš ir taip daug moku, – atšovė Timas. Bet po valandėlės atlaidžiau pasakė: – Su tokiomis baimėmis dar galima gyventi.

– Visi turi baimių, – laukdamas, kad ji pritartų, pridūrė Timas.

– Kodėl ten buvo parašyta apie šaldytuvą?

Sniegutė tylėjo, nesuprasdama, ką tai galėtų reikšti.

Vogčia stebėjo, kaip Timas valgo dribsnius su pienu. Kas keliolika sekundžių jis, lyg timptelėtas už nematomo siūlo, vis persibraukdavo smiliumi per kaktą. Tą judesį Sniegutė pastebėjo dar kambaryje. Tai buvo nervinis tikas.

– Gal išeitume į kiemą? – pasiūlė ji, kai Timas išplovė lėkštę ir, nukratęs lašus virš kriauklės, padėjo ją į bufetą.

– Man ir čia gerai…

– Kieme būtų smagiau. Dar ne karšta.

– Ar… nusikaltai ir tau uždraudė išeiti į kiemą?

– Bet… nemanau, kad ji man uždraudė. Tai ne draudimas.

Sniegutė laukė paaiškinimo, bet Timas neplėtojo temos. Po valandėlės jis nedrąsiai pasiūlė:

– Gal dviese mudu tuos batus rastume?..

– Bet ji man tikrai neuždraudė. Ji nori, kad išeičiau į kiemą, tik aš paprastai atsisakau.

Visai nusivylęs Sniegute, Timas gūžtelėjo pečiais ir nusliūkino į savo kambarį. Tuo metu koridoriuje spragtelėjo užraktas. Pabūgusi, kad Filomenai gali nepatikti, jei užklups ją vieną vaikštinėjančią po namus, Sniegutė pasileido paskui Timą. Jis užtrenkė duris jai prieš nosį. Tuo metu, įsinešdama šviežio oro ir kvepalų gūsį, į koridorių įžengė Filomena. Sniegutė atsigręžė lyg prisukama pelė, kvailai išsiviepė ir nenatūraliai garsiai ištarė:

– Labas rytas! O mes ką tik papusryčiavome!

– Labas rytas, – numesdama pirkinių maišą į po kabykla pristumtą fotelį atsakė Filomena.

Ji net nežvilgtelėjo į Sniegutę, buvo uždususi, iškaitusi, po pažastimi spaudė tamsiai mėlyną aplanką. Vilkėjo, atrodo, tuos pačius džinsus ir ankštą violetinį švarkutį ant nuogo kūno, o plaukus buvo susirišusi į arklio uodegą. Tai ją jaunino. Sniegutė ir vėl pasijuto pilka.

– Jis kalbėjosi su jumis? – Filomena priėjo artyn ir įsmeigė į Sniegutę akis, lyg gydytoja, ketinanti iš pasakojimo diagnozuoti pacientės ligą.

– Na… susipažinome. Truputį kalbėjomės apie baimes.

– Netgi šitaip? – kilstelėjo antakius Filomena. – Ką gi, – paėmė nuo fotelio maišą. – Kavos gersite?

Sniegutė bijojo atsidurti su ja virtuvėje, todėl atsakė:

– O aš rytais išgeriu du puodelius – atsikėlusi ir truputį vėliau.

Nunešusi į virtuvę pirkinių maišą, Filomena su ta pačia iš lauko atsinešta energija garsiai pabeldė į Timo duris ir iš karto jas atidarė. Timas gulėjo ant lovos, susiraukęs skaitė Ispanų kalbos žodyną.

– O mankšta? – paklausė Filomena.

– Pasimankštinau, kol tu miegojai, – neatplėšdamas akių nuo žodyno, niūriai sumurmėjo Timas.

– Pirmadienis, ar užmiršai?..

Filomena uždarė duris ir vos neatsitrenkė į Sniegutę, kuri stovėjo jai už nugaros.

– Eime, vis dėlto padarysiu kavos. Kol jis susikrapštys…

Sniegutė nusekė Filomenai iš paskos.

– Pirmadieniais ir ketvirtadieniais jam būna dailės užsiėmimai pas mūsų seną šeimos draugą Jurą. Čia netoli, Timas nuves. Perspėju iš karto – nepasiduokite jokioms manipuliacijoms ir neimkite jo gailėtis, – įsmeigusi į Sniegutę reikšmingą žvilgsnį, paaiškino Filomena.

Abi išgirdo, kaip atsidaro Timo kambario durys. Jis pasikuitė koridoriuje ir netrukus iš ten atskrido gailus klausimas:

Po valandžiukės Filomena dirstelėjo į koridorių.

– Ko sėdi kaip pabučiuotas? Aukis šituos, ir pirmyn.

– Timai, nepradėkime vėl tų žaidimų.

Sniegutė klausiamai žvilgtelėjo į Filomeną. Ši pagavo jos žvilgsnį ir tuojau nusisuko, gudriai Timui sakydama:

– Arba atsiųsiu Sniegutę, kad padėtų užsirišti batus.

– Tu tyčia paslėpei kedus su lipdukais! – sušuko Timas.

– Timas nemoka užsirišti batų, – garsiai Sniegutei paaiškino Filomena.

– Aš tavęs nekenčiu! – atsklido iš koridoriaus.

– Bet šią vasarą jis pasižadėjo išmokti, – taip pat garsiai pasakė Filomena.

– Šlykštynė! Išdavikė!

Sniegutė atsiminė, kad vienas punktų lapelyje, kurį Timas supykęs išmetė, buvo: „Išmokti užsirišti batus.“

Iš koridoriaus atsklido isteriškas verksmas.

– Būtinai tau reikia visiems išplepėti!.. Svetimiems!.. Kokia tu šlykštynė ir kaip nekenčiu tokios motinos! – plūdosi Timas.

– Kai baigsi, apsiauk batus ir keliaukit, – patylėjusi ramiai atrėžė Filomena.

Kava jau buvo gatava. Sniegutė prisivertė gurkštelėti, kava buvo stipri ir karšta, nebalinta. Ji retai gerdavo gryną kavą ir nors žinojo, kad šaldytuve yra pieno, nedrįso paprašyti. Svarstė, kaip turėtų sureaguoti į tokį Filomenos ir Timo konfliktą, ką pasakyti. Tačiau gurkšnodamos kavą su uogiene įdarytais tešlainiais, jos pasišnekučiavo tik apie sinoptikų prognozuojamus karščius. Pagaliau verksmas koridoriuje nuščiuvo.

– Dabar jau eikite, – sušnibždėjo Filomena.

Timas, pasirėmęs rankomis galvą, sėdėjo ant batų dėžės. Tebemūvėjo kojinėmis, o vidury koridoriaus mėtėsi suvarstomi pusbačiai. Sniegutė juos pakėlė ir atnešė prie Timo.

– Paklausyk, – šnipštelėjo ji. – Apsiauk, aš tau užrišiu.

– Iš principo nesiausiu. Ji tyčia man nupirko tokius batus.

– Mama nori, kad išmoktum užsirišti. Tai palengvins tau gyvenimą.

– Galima visą gyvenimą nešioti batus su lipdukais! Nebūtina mokėt užsirišti! Ji tyčia taip daro.

Išgirdusi šnabždesį, Filomena atsistojo virtuvės tarpduryje ir įsakmiai tarė:

– Jei per dvi minutes neišsikrapštysite, pamatysi, kas bus.

Jos balso tonas Timą paveikė. Jis nusitraukė kojines, atsistojo ir, sukimšęs kojines į džinsų kišenes, atrakino duris. Sniegutę pagavo vaikiškas siaubas. Ji pakėlė nuo grindų Timo pusbačius ir ėmė juos grūsti į savo plačią nertą rankinę, vildamasi, kad laiptinėje vaiką pavyks įkalbėti apsiauti. Ją sustabdė šaltas Filomenos balsas:

– Sniegute. Palikite juos. Jeigu nori eiti basas, tegu eina.

Ir viskas. Sniegutė pastatė batus į kampą ir išdyrino paskui Timą, pati lyg nusikaltėlė. Timas jos nelaukė. Paniuręs, susibrukęs rankas į kišenes, nubėgo laiptais ir šmurkštelėjo į saulės apšviestą gatvę.

– Timai, – išlėkė iš paskos Sniegutė. – Prašau nors ant manęs nepykti. Nebežinau… aš… ką daryti…

Timas atsigręžė susiraukęs nuo saulės. Pašaipiai vyptelėjo ir nužirgliojo basas gatvės viduriu. Siaubingai sumišusi, Sniegutė pasileido jam iš paskos. Skruostai degė lyg nuo antausių. Jai buvo taip gėda, kad, apsilenkdama su smalsiai žvilgčiojančiais praeiviais, sulėtindavo žingsnį ir įsispoksodavo kur nors į šoną, apsimesdama, jog Timo nepažįsta.

Juro dirbtuvės buvo netoli Aušros Vartų. Atrodo, kad erdviame pusrūsyje su trim grotuotais langeliais, pro kuriuos šmėkščiojo praeivių kojos („kojų kinas“, kaip Juras ir Timas vadino), dideliu stalu, sofa, virykle ir šaldytuvu, jis dažnai ir nakvodavo.

– O!.. – atidaręs sunkias seifines duris, sumurmėjo Juras.

Jis turėjo galvoje basas Timo kojas. Atrodo, konfliktai dėl avalynės jam buvo ne naujiena.

Timas nesiteikė atsakyti. Susiraukęs nužirgliojo basas per cementines grindis, piktai klestelėjo ant rudu apklotu užtiestos sofos ir apžiojo nykštį. Pro langelius virš sofos krito švelni, skubančių kojų kapojama šviesa. Juras atsisuko į Sniegutę ir ištiesė ranką:

– Tai jūs ta nauja Timo draugė?

Ji padavė jam delną, juodu prisistatė. Juras staiga paleido Sniegutės ranką ir vėl nusigręžė. Iš kažkokios spintelės jis ištraukė dulkėtas odines šlepetes, nušluostė jas drėgnu skudurėliu ir numetė Timui. Jis žirgliojo po savo valdas lyg didžiulis, nežmoniškai liesas gandras. Buvo aukštas, bet, priešingai nei daugelis ūgiu apdovanotų žmonių, nesikūprino, jautėsi gana laisvai ir dėl to (o gal ir dėl liesumo) atrodė dar aukštesnis, tiesiog nepaprastai aukštas. Kaip daugelis vidurvasarį, buvo įdegęs, gražios formos veidas platokais skruostikauliais priminė didelį riešutą, nuo plinkančio viršugalvio leidosi aukšta spindinti kakta, o giliai po tankiais antakiais švietė žydros skandinaviškos akys. Storų, tamsiai raudonų lūpų juslingumą varžė santūri tartis. Apskritai Juro bruožuose slapstėsi juslingumo kibirkštėlė. Pats judėjo lėtai, ramiai, lyg mėgindamas sutramdyti savo vidų, ir kalbėjo negarsiai, taupiai praverdamas burną. Sniegutei Juras pasirodė truputėlį atgrasus, bet jis užgavo jos instinktą patikti. Instinktą Sniegutė tuojau užsmaugė, nugrūdo kuo giliau ir, nutaisiusi šaltą miną, ėmė dairytis, kur čia atsisėdus. Įsitaisė ant sofos, šalia Timo. Jam jau buvo atlėgęs pyktis, ir jie su Juru, nekreipdami jokio dėmesio į Sniegutę, įsitraukė į seną nebylaus bendravimo ritualą.

Sniegutė vogčia peržvelgė dirbtuvę, kažkodėl ieškodama Filomenos portreto. Tačiau nieko panašaus nerado. Paveikslų čia apskritai nebuvo, tik kampe stirksojo skirtingų dydžių rėmai. Ant grindų ji išvydo katės šešėlį. Per vidurinį langutį į vidų spoksojo liesa pasišiaušusi katytė tamsiai rudu, baltomis ir oranžinėmis dėmėmis išmuštu kailiu. Ant snukelio lyg apelsiną ji taip pat nešiojosi oranžinę dėmę, žvelgė iš jos blausia traiškanota akimi. Sniegutei suspaudė širdį – katė atrodė apgailėtina, lyg raupsuota, neprisitaikanti kačių pasaulyje. Be to, gyvūnai buvo jos sritis, ir ji panūdo pademonstruoti tiem dviem, kad irgi kai ką išmano. Tačiau apsiribojo ilgu, rūpesčio ir simpatijos kupinu žvilgsniu pusiau oranžiniam, pusiau rudam snukeliui už stiklo. Jos žvilgsnio dirbtuvėje niekas nepastebėjo. Juras kuitėsi prie elektrinio arbatinio ir indų, Timas tylėdamas sekiojo jam iš paskos. Pagaliau buvo paruošti trys dideli saldžios kakavos puodeliai, ir jie ilgai, neskubėdami ją gurkšnojo. Kiekvieną Sniegutės bandymą įsiterpti į pokalbį apgaubdavo reikšminga tyla. Kuo toliau, tuo labiau ji jautėsi čia nereikalinga ir iš paskutinių laikėsi, kad neįsižeistų. Kantrybės jai užteko lygiai tiek, kiek laiko reikėjo lėtai išgerti dideliam šleikščiai saldžios kakavos puodui. Tada Juras pasikvietė Timą prie plataus, brėžiniais ir kažkokiais lapais nukrauto stalo. Ilgais paukštiškais pirštais jis pakėlė lapų šūsnį ir tylėdamas ėmė juos versti. Jiedu su Timu kiekvieną įvertindavo.

Sniegutė negalėjo atitraukti akių nuo Juro pirštų. Dailūs ir grakštūs, neįmanomai ilgi, dėl to tarsi labiau pažeidžiami, jie nepaprastai tikslingai judėjo lyg spaudinėdami klavišus. Tas nematomų klavišų spūsčiojimas žadino Sniegutei drumstą, murziną geidulį. Kažkas čia buvo nauja, dar nepatirta ir truputį gąsdino. Negana to, nuo Juro pirštų garavo vos juntamas Filomenos rūkas, tarytum Juras būtų daug kartų atskiestas, modifikuotas jos egzempliorius. Nuo jo sklidęs Filomenos prieskonis, užaštrindamas geidulį, vis stipriau smelkėsi į Sniegutę.

– Draugė gal irgi ką nors nuveiks? – staiga pakėlė galvą Juras. – Šiandien dirbsime paprastu pieštuku.

– O! – apsidžiaugė Timas. Jis mėgo piešti objektus su daugybe smulkių detalių, pieštukas tam puikiausiai tiko.

– Nežinau net… nelabai aš moku, – išsigando Sniegutė.

Juras pakvietė įsitaisyti prie stalo, priešais Timą, po nosimi padėjo kartono lapą ir keletą smailai nudrožtų minkštų pieštukų, o stalo centre pastatė bokštą iš žodynų. Bokšto viršūnėje padėjo keraminę lėkštę. Į ją, surankiojęs iš dirbtuvės pakampių, Juras įdėjo teniso kamuoliuką, virtą kiaušinį ir medinę kaladėlę. Šį keistą natiurmortą kiekvienas matė vis truputį kitokį, jį ir reikėjo perkelti į savo lapą.

Juras su visa kėde atsistūmė toliau nuo stalo, užsikėlė koją ant kojos, ant jų pasidėjo tarptautinių žodžių žodyną, ant šio – lapą, ir, vis sujudindamas sandale milžinišką pliką nykštį, ėmė staigiais, krebždančiais judesiais brėžti linijas. Kaip ir reikėjo tikėtis, Sniegutę suparalyžiavo nepasitikėjimas savimi. Ji niekaip neįstengė susikaupti ir atidžiau įsižiūrėti į lėkštę su „natiurmortu“.

Išbuvo pas Jurą penkias valandas. Per pirmąsias dvi Sniegutė prisikamavo, paskui atbuko ir pratūnojo ant sofos lyg iškamša. Jos natiurmortas išėjo apgailėtinas, primityvus. Juras užmetė akį ir tylėdamas padėjo ant stalo.

– Parodyk, – paprašė Timas. Jis irgi nieko nepasakė. Pamėgdžiojo Jurą, ir tiek.

– Aš juk sakiau, – tramdydama įžeistą savimeilę, nenatūraliai garsiai pasakė Sniegutė.

Juras uždavė Timui dar kelias užduotis, o ji, apimta bjaurios apatijos, smaksojo ant sofos ir žiūrėjo, kaip ant grindų virpa saulės zuikučiai. Pusrūsyje buvo vėsu ir drėgna. Sušalo. Pavaikštinėjo po dirbtuvę apžiūrinėdama visokius daiktus, daugelio jų paskirties Sniegutė nežinojo. Suprato tik tiek, kad visi čia reikalingi, kiekvienas turi savo paskirtį ir yra panaudojamas. Jokių suvenyrų, jokių estetiškų mažmožių. Bevaikštinėjant oda pašiurpo. Be to, kad sušalo, Sniegutės jau niekas nedomino. Ir nebetrikdė. Ji sugrįžo prie sofos ir įgrimzdo į ją pusiaugulom, padėjusi ant atlošo galvą. Gal net užsnūdo. Vienu metu per sumegztas blakstienas matė, kaip priartėja Juro veidas. Kitą akimirką Sniegutę prislėgė sunkus, truputį dygus audinys. Jo kvapas pasirodė toks svetimas, kad ji trumpam išsibudino. Tai buvo vyriškas megztinis.

Kol Sniegutė miegojo, Juras ir Timas baigė užduotis ir iškepė kiaušinienės su lašinukais. Ją pažadino karštų riebalų čirškėjimas. Valgė nenoromis, iš mandagumo, mintyse koneveikdama save, kad taip kvailai užmigo.

Išleisdamas Juras paskolino Timui savo didžiulius sandalus. Kad nekristų, pririšo juos prie čiurnos odinėmis virvelėmis. Atrodė siaubingai. Visą kelią atgal Sniegutė ruošėsi paprašyti Filomenos, kad kitą sykį leistų Timą palikti Jurui, o paskui jį pasiimti (jautėsi tokia pažeminta ir niekam tikusi, kad beveik negirdėjo, ką Timas jai pasakoja, ir nesirūpino praeivių nuostaba). Kad prašymas nenuskambėtų kaip priekaištas, reikėjo žūtbūt nusiraminti ir suteikti jam mandagią, bet griežtą formą.

Tačiau Filomenos namie nebuvo. Sniegutė baisiai nusivylė ir vos nepakėlė balso, kai Timas pareiškė einąs lošti šachmatais, o jai pasiūlė svetainėje paskaityti moteriškus žurnalus.

– Na jau ne. Moteriškų žurnalų pasiskaitau ir namie, – pamiršusi pedagogišką toną, atšovė Sniegutė. Timas net suglumo.

– Prie kompiuterio sėsi, kai išeisiu, – pareiškė Sniegutė. – O dabar bendrausime.

– Norėčiau pamatyti jūsų nuotraukų albumą.

Šito iš pažiūros miesčioniško užsiėmimo naudą ji buvo apgalvojusi dar namie. Nusprendė (beje, savo protu, niekur neskaičiusi), kad nuotraukų žiūrėjimas gali paskatinti vaiką kalbėti.

– Po to, kai žuvo tėtė, tokio dalyko mūsų namuose nėra, – sausai atšovė Timas. Ir nužirgliojo į savo kambarį.

Lengvai pritrenkta (ji galvojo, kad Filomena išsiskyrusi) Sniegutė pasileido jam iš paskos ir, įėjusi į kambarį, atsiprašė:

– Palikit mane vieną, – atsigręžė Timas. – Pavargau. Norėčiau pabūti vienas.

Jis iš tiesų atrodė pavargęs ir nesimaivė. Sniegutė linktelėjo.

Iki penkių ji sėdėjo svetainėje nugrimzdusi į geltonąjį fotelį. Skaitymas tyloje, kurią pertraukdavo tik perverčiamų puslapių ir pro atvirą langą iš gatvės atsklindančių žingsnių garsai bei žodžių nuotrupos, spaudė smilkinius ir migdė. Svetainėje buvo tamsu ir liūdna. Baldai prarado kietumą, liejosi lyg nutapyti per skysta akvarele, kiekvieną pusvalandį vis labiau skydo, tarsi ketintų visai išnykti. Be atrankos paėmusi nuo stalelio dar vieną žurnalą, Sniegutė pagalvojo, kad jaučiasi panašiai, kaip tie baldai. Ir tada duryse trakštelėjo užraktas.

Filomena įėjo žvali, įkaitusi nuo pasivaikščiojimo gryname ore ir kažkokių malonių minčių. Priėjusi arčiau, Sniegutė užuodė ne tik Envy kvepalus, bet ir silpną alkoholio dvelksmą.

– Ką – išvarė į svetainę?.. – linksmai paklausė Filomena.

Sniegutė, pasigavusi jos žaismingą toną, nusijuokė. Ji visai pamiršo, kad ruošėsi Filomenos kai ko prašyti.

– Gerai. Jie taip susikukavę, kad manęs ten visai nereikėjo…

– Norėjau, kad jūs tai pamatytumėt.

Sniegutę paglostė ir sujaudino atvirumas, šmėkštelėjęs Filomenos žodžiuose.

Nusiavusi batus ir pakabinusi ant kabyklos rankinę, ši atsisuko ir tarė:

– Šiandien jau eikite… Turime dar laiko. Kitą pirmadienį išvažiuoju, savaitei liksite dviese.

– Jūs išvažiuojate? – nusivylusi paklausė Sniegutė. Nuo Filomenos sklindantis alkoholio kvapas ją apsvaigino, ji užsimiršusi palinko į Filomeną, lyg dalytųsi su ja paslaptimis.

– Atrodo, tai jums minėjau penktadienį, – sušnibždėjo Filomena. Dabar jos stovėjo labai arti viena kitos, ir Sniegutei toptelėjo blausi, bet vergiškai džiugi mintis, kad ji Filomenai patinka. Jai sukilo simpatijos banga.

– Beje, kaip jums Juras? – truputį garsiau paklausė Filomena.

– Su Timo tėvu jie buvo vaikystės draugai… (Sniegutė išsigando, kad Filomena ims pasakoti apie savo vyrą.) Bet aš ne to klausiu. Ar Juras jums patrauklus?

– O Dieve, kad nežinau… – supratusi, ką Filomena turi galvoje, loštelėjo Sniegutė.

– Nežinau, – Sniegutė išraudo iki ašarų ir suirzusi pakartojo: – Nežinau…

– Gerai jau, gerai, – nušypsojo Filomena. – Nieko nebeklausiu… Eikite namo, miela būtybe.

Jos žodžių švelnumas smogė kaip netikėtas užpuolikas, šilta banga pasklido iki kojų pirštų. Užkaitusiomis smegenimis Sniegutė dar pagalvojo, kad dabar gali padaryti kokią nors kvailystę. Bet susilaikė. Filomena kelias sekundes stebėjo jos veidą blausioje koridoriaus šviesoje. Paskutinius žodžius ji ištarė ne pašnibždom, bet žemu, iš krūtinės lyg vargonų gausmas plaukiančiu balsu:

– Ačiū Dievui, kad tave radau. Dabar jau viskas bus gerai. Ir, jei pastebėjai, jau sakau tau „tu“.

Iš Filomenos Sniegutė išėjo tokia susijaudinusi, kad nelipo į autobusą ir nusprendė paėjėti pėsčiomis. Ji tiesiog virė. Mintyse kartojo ir kartojo Filomenos žodžius, lyg šie joje būtų prikėlę nepažįstamą, bet labai patrauklią būtybę. Iš kur toji būtybė staiga atsirado ir kaip Filomena ją pastebėjo? O gal tai klaida? Gal tai, ką Filomena įžvelgė, neegzistuoja? Mintys ir jausmai purslojo ir maišėsi. Atmintyje iškildavo žodžiai, žvilgsniai, gestai, vis greičiau sukosi marga dienos smulkmenų karuselė. Gal Sniegutei tik pasirodė, kad Filomena aptiko joje kažką ypatinga? Bet kodėl tada ji ištarė žodžius, nuo kurių saldumo Sniegutei virpėjo pakinkliai: Ačiū Dievui, kad tave suradau? Kokios Sniegutės savybės įtikino Filomeną, jog jai reikia būtent jos? Jai taip magėjo sužinoti, kad būtų įmaniusi tuojau paskambinti Filomenai ir paklausti. Bet, nors jų pokalbis koridoriuje ir sukėlė artumo iliuziją, Sniegutė nutuokė, jog skambinėti vos pažįstamai moteriai su tokiais klausimais – tikra kvailystė. Filomenos palankumas jai sukėlė emocijų audrą, kurios epicentre beprotišku greičiu sukosi nemotyvuota, ūmi, šuniška meilė. Tai reikėjo kažkaip ištverti. Juolab kad „meilė“ atrodė tokia nenuspėjama, jog nuo menkiausio smūgio galėjo transformuotis į kokį nors kitą alinantį jausmą.

Sniegutė nepajuto, kaip ją įsiurbė stikliniai vienos tų visada atidarytų brangių parduotuvių nasrai. Čia užbūrė iš kolonėlių sklindantis muzikos ritmas, jis praskiedė kraują svajonių išsipildymo serumu ir diktavo žingsnių bei apsisprendimų greitį. Apkvaitusi ir beginklė, Sniegutė šiandien buvo lengva auka. Ją patraukė oranžinių drabužių stelažai. Ten kabėjo tokia plonytė, lyg persiko žievelė, palaidinukė. Nusikabino ją, jusdama, kad daro kažką neleistina, ir nuo to ėmė krėsti saldus virpulys. Nusinešė palaidinę į matavimosi kabiną ir užtraukė užuolaidą. Kol plėšė nuo savęs lininį švar- kelį, palaidinė žvelgė į ją raukšlėta iškirptės akimi. Reikėjo drabužėlį užsitraukti lyg skafandrą, tampri sintetinė medžiaga su stambiu gėlių ir raukinių raštu prigludo prie kūno. Sniegutė niekada nebūtų drįsusi užsivilkti tokio stilingo, provokuojančio drabužio. Bet šiandien viskas atrodė įmanoma. Apsispręsti padėjo ir tai, kad palaidinė gulė kaip jai pasiūta. Ji nuodėmingai įelektrino kūno pūkelius ir suėmusi atkišo veidrodžiui Sniegutės krūtis (po laisvais drabužiais nesegėdavo liemenėlių, nes tai ją trikdė), tarp šilkinių gėlių išsprogo sukietėję speneliai. Jai aptemo protas. Net neapsvarsčiusi, ar turės drabužių, su kuriais galės derinti šią aiškiai ne savo stiliaus ir spalvos drapaną, Sniegutė suplojo už ją du šimtus litų ir išsinešė firminiame maiše. Jautėsi taip, lyg jau ją vilkėtų. Į ją ėmė krypti praeivių žvilgsniai. Vienas pagyvenęs ponas lauko kavinėje net pypkę liovėsi valytis ir palydėjo Sniegutę atidžiu, susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Ji išraudo ir susigūžė. Bet tik akimirkai.

Grįžusi namo virpančiomis rankomis išpakavo plonytę palaidinės odą. Ištempė ją ant lovos ir visą vakarą džiūgaudama aplinkui sukiojosi. Gėrė arbatą, skaitė, žiūrėjo televizorių. Vis nukreipdavo akis į degančią oranžinę salą ir nušvisdavo nuo minties, kad šiandien joje galbūt užgimė nauja būtybė. Tokia būti įdomu ir gera.

 

Rytą Sniegutė nubudo su Filomenos vardu mintyse. Bundant jis ėmė skambėti sąmonėje kaip raktas, kuriuo bus atrakintos visos dienos durys. Nejučia ištarė vardą balsu du kartus ir atsimerkė.

Oranžinė palaidinė kabėjo ant kėdės, tačiau keista – šiandien ji nebekėlė jaudulio. Atrodė per daug ryški, per daug blizgi, aiškiai pasiūta kitokiai moteriai. Jei būtų ją apsivilkusi, gal Sniegutę vėl būtų pagavusi vakarykštė euforija, tačiau ji nebenorėjo jaudintis. Jai patiko prie lango ramiai išgerti kavos su pienu, praryti kelis saldžios varškės šaukštelius, išklausyti per radiją žinias ir pranešimą apie orus. Šiandien jau žadėjo tikrus karščius. Kieme pagyvenusi kaimynė laukė, kol išsituštins jos spanielis. Pro šalį prabėgo vyrukas plikomis įdegusiomis kojomis, jis ant ausų visada būdavo užsidėjęs ausines. Priešais stovinčiame name šviesiaplaukis vaikas, pasilipęs ant kėdės, klijavo ant lango kažkokį popierėlį. Pagal nuolat pasikartojančius mažus ryto įvykius Sniegutė, lyg nusistatydama laikrodį, pasitikrindavo ir savojo ryto tikrumą. Šiandien jis buvo persmelktas Filomenos vardo. Tas vardas skambėjo Sniegutės sąmonėje lėtai, sodriai aidėdamas kaip sieninio laikrodžio dūžis. Jo atsargi glamonė labiau panėšėjo į pilnatvę, negu į emocijų taifūną, kuris siaubė Sniegutę vakar.

Ji apsivilko laisvą tamsiai rudą lininį kostiumėlį, susirišo dar neišdžiūvusius po vonios plaukus į arklio uodegą ir išėjo į gatvę.

Į Filomenos duris paskambino giedrai nusiteikusi, jusdama, kaip pilve kalasi jaudulio daigeliai.

– O, užeik, – pasakė Filomena ir tuojau apsisukusi nukaukšėjo į virtuvę pasiimti rankinuko. Jau buvo apsiavusi aukštakulnes basutes.

– Timas dar miega. Jei per pusvalandį neatsikels, išversk iš lovos. Šiandien sugalvokit ką nors lauke, gal nuvažiuokit prie upės – žada gerus orus. Aš greičiausiai iki vakaro negrįšiu, nebent užlėksiu per pietus persirengt, virtuvėje ant stalo palikau pinigų, pavalgykit kur nors mieste – šaldytuvas tuščias, – Filomena viską susakė nervinga greitakalbe, lakstydama po koridorių ir svetainę ir rankiodama į rankinę smulkius daiktelius. Iš jos sklido dirglumas, atrodė, kad menkiausia smulkmena gali išvesti iš kantrybės. Sniegutė susigūžė, užgniaužusi norą pasitarnauti prisispaudė prie sienos ir kantriai laukė, kol Filomena liausis laksčiusi. Tačiau kai Filomena liovėsi lakstyti, metė į Sniegutę išsiblaškiusį žvilgsnį ir nieko daugiau nepasakiusi išėjo.

Filomenos elgesys Sniegutę nuvylė. Lyg būtų užmiršusi vakarykštį jų pokalbį. O gal vakar ji viską suvaidino, pažaidė su Sniegute, paerzino? Bet kam Filomenai būtų reikėję taip smagintis?

Diena buvo giedra ir karšta. Su Timu nuvažiavo į Valakupius prie Neries. Nors alino karštis, Timas griežtai atsisakė maudytis, o Sniegutė jo per daug neįkalbinėjo – pati nenorėjo išsirengti nepažįstamų žmonių akivaizdoje. Jie nuo krūmokšnių krintančiais šešėliais ilgai ėjo pakrante valgydami ledus. Pasiklojo pavėsyje apklotą, skaitė (Timas – „Tris muškietininkus“, Sniegutė buvo įsimetusi Julios Kristevos studiją ir pieštuką įdomioms arba neaiškioms vietoms pasibraukti), valgė spurgas su džemu ir svajojo apie arbūzą, kurį nusipirks parduotuvėje prie namų. Sniegutė net užsnūdo, kol į veidą ėmė spiginti atslinkusi saulė. Nors apdujusi nuo karščio, ji buvo kuo puikiausiai nusiteikusi. Timas, atrodo, taip pat. Šnekėjo jis nedaug, tačiau noriai ir nesimaivydamas, ir Sniegutė liovėsi laukusi iš jo netikėtumų. Kelis kartus pagalvojo, kad bendrauja su juo ne kaip su mažuoju auklėtiniu, bet kaip su draugu.

Tačiau parvežusi Timą namo, Sniegutė ėmė niauktis. Buvo šešios valandos vakaro, Filomenos – nė kvapo, regis, dieną ji net nebuvo grįžusi. Juodu su Timu susipjaustė arbūzą ir pasigamino šaltibarščių. Paskui jis uždėjo Sniegutei savo mėgstamos grupės diską. Sėdėjo jo kambaryje ant kilimo ir tyliai, rimtai klausėsi triukšmingo roko, lyg tai būtų klasikinė simfonija. Sniegutė visą laiką spaudė delne mobilųjį telefoną ir vis labiau niaukėsi. Aštrūs, dramatiški elektrinių gitarų pasažai jos būseną dar paaitrino ir, kai diskas baigėsi, ji išėjo į koridorių ir surinko Filomenos numerį.

Filomena ilgai neatsiliepė. Kai ragelyje tyliai lyg atsidūsėjimas nuskambėjo jos tylus klausau (nesikreipė į Sniegutę vardu, nors iš numerio turėjo matyti, kas skambina), Sniegutė pajuto tokį atstumto vaiko graudulį, kad valandėlę negalėjo ištarti nė žodžio.

– Klausau?.. – lyg ištraukta iš saldaus transo, pakartojo Filomena.

– Tai aš, – sušnabždėjo Sniegutė.

– Taip, kas atsitiko? – fone skambėjo lyriška, svajinga muzika. Ji skaudino Sniegutę ir pabrėžė jos nereikalingumą.

– Aš tik norėjau paklausti… (vos neištarė: kada grįšit?) Ar man jūsų laukti?

Filomena neišgirdo. Ji kažkieno paprašė (Sniegutė visą laiką juto kažką, kvėpuojantį jai į kaklą), kad pritildytų muziką. Vos pakeldama savo kvailybę ir menkumą, Sniegutė pakartojo klausimą. Ji juto, kaip aname gale Filomena prisiverčia trumpam susidomėti ja ir jos niekingu klausimu.

Na taip, Sniegutei nebūtina laukti, ji galinti eiti. Timas moka pabūti ir vienas.

Jos atsisveikino. Padėjusi ragelį, Sniegutė taip supyko ant savęs, kad įsikando į nykštį.

Namo grįžo niūri kaip debesis. Šaltibarščiai sustojo skrandyje, ir ji prisivertė išsivemti. Paskui atsisėdo į fotelį priešais televizorių ir, visiškai nesuprasdama, ką rodo, ilgai gėrė ramunėlių arbatą. Gretimame name jau žiebėsi šviesos, languose gyveno žmonės. Šiandien nenorėjo žiūrėti pro langą. Ją erzino ir skaudino tos gyvenimų iliustracijos, ypač – straksintis šviesiaplaukis vaikas. Mirgančiame ekrane Sniegutę kažkas sudirgino. Nejučia ji užsikėlė kojas ant fotelio ir įkišo rankas į kelnaites.

Masturbuodavosi ji labai retai. Prieš kelerius metus ją mergino vienas tylus, drovus, keleriais metais jaunesnis bendradarbis. Jo nuoraudis ir virpantis balsas kėlė Sniegutei šleikštulį, bet prisiversdavo nueiti su juo tai į kavinę, tai į kiną, o kartą net lankėsi fotografijų iš Tibeto parodoje. Bendradarbis mergino Sniegutę beveik pusę metų, su pertraukomis. Po eilinio pasisėdėjimo kavinėje jis trumpam nurimdavo, matyt, kaupdamas jėgas kitam pasimatymui. Juodu niekada nesibučiavo ir nesilaikė už rankų. Tik praleisdamas Sniegutę pro duris (beje, darbe jis to niekada nedarydavo, tik – kur nors mieste), prisiliesdavo delnu prie jos nugaros. Ją nukrėsdavo lyg brūkštelėjus elektriniam unguriui. Bendradarbio delnas – Sniegutė jusdavo per drabužius – būdavo vėsus ir kažkoks lipnus. Sniegutė negalėjo patikėti, jog tikrai jam patinka. Jai atrodė, kad jis klysta, išsigalvoja arba turi kokį nors šalutinį tikslą. Pamažu ji įprato prie bendradarbio dėmesio ir kiekvieną rytą, prieš įžengdama į veterinarijos kliniką (dar dirbo ten), pasiruošdavo jį priimti. Nors erzino ir kėlė pasibjaurėjimą, Sniegutei jis vis dėlto buvo malonus. Tą pusmetį ji dažnai masturbuodavosi įsivaizduodama, kad guli su bendradarbiu, ir patirdavo šleikštulio persmelktą malonumą. Kartą jai net dingtelėjo, jog bjaurisi visai ne bendradarbiu, o savimi ir dėl to negali žmoniškai įsitraukti į santykius. Bet tas trumputis nušvitimas niekaip nepakeitė jų retų intravertiškų pasimatymų eigos. Kai Sniegutei pasiūlė darbą šunų grožio salone, ji išėjo lengva širdimi dar ir todėl, kad pagaliau galėjo nutraukti tą užsitęsusį kerėplišką merginimą. Tikrai, bendradarbis jos net neieškojo. Tik kartą paskambino po vidurnakčio, išgėręs. Mėgino išsiaiškinti, kokia gi jos akių spalva. Tai buvo taip nuobodu, nenuoširdu ir vaikėziška, kad Sniegutė supyko ir pasiuntė jį po velnių.

Dabar, nejučia vėl įkišusi pirštus į kelnaites, Sniegutė iš įpročio pabandė įsivaizduoti tą vaikiną. Bet aplinkui sklandė ir į ją smelkėsi Filomena. Jos kvapas, jos balsas, eigastis, nervingi, grakštūs rankų judesiai – kūniškos smulkmenos, kurių Sniegutė prisisiurbė per keletą susitikimų. Ir vakar patirtas drėgnas, dėmesingas, iš smulkiomis raukšlelėmis apsiuvinėtų akių išsiliejęs Filomenos žvilgsnis. Po visko Sniegutė pravirko. Akys užkliuvo už vakar ją taip kvailai suvedžiojusios palaidinės, ir kitą akimirką fiziškai pajuto, kokia yra vieniša. Niekino save, savęs gailėjosi ir kažko taip ilgėjosi, kad, atrodė, širdis minkštėja ir išteka kartu su ašaromis. Paskui staiga suėmė pyktis ant to, kuris sukūrė Sniegutę tokią nelaimingą, apgailėtiną, nemylimą. Ji ėmė murmėti. Iš pradžių tik mintyse, o paskui jau balsu, kol pagaliau priekaištas išsiveržė lyg širdį suplėšantis sprogmuo: „Nekenčiu tavęs, tu neteisus, tu suklydai!‘‘ Anksčiau niekada nebuvo drįsusi taip pareikšti gerajam Jėzui. Bet nieko baisaus neatsitiko. Netgi priešingai – palengvėjo. Sniegutė nurimo, suglebo, nepajuto, kaip nugrimzdo į kietą, visas kaltes ir nelaimes atleidžiantį nuskriausto vaiko miegą.

Po vidurnakčio nubudo fotelyje. Nustebusi apsižvalgė, išjungė televizorių, lempą ir, tamsoje nusimetusi drabužius, šmurkštelėjo į lovą.

Sniegutė sapnavo, kad sėdi viena kažkokiame tuščiame kambaryje, priešais langą be stiklo. Kieme nuo karšto vėjo siūbuoja liaunas medis skurdžia lapija, jo skeleto šešėlis krinta ant jos suknelės. Staiga fiziškai pajunta, kad medį judina ne vėjas, o jis, gerasis Jėzus, kuris ką tik įėjo į namo vidų, sukeldamas nežemišką, kvepiantį vėją. Kambariuose pilna žmonių. Jie laukė jo visą naktį, ir dabar jis eina iš kambario į kambarį juos laimindamas. Vieniems pirštų galais palyti kaktą, kitiems į akių dugną, lyg atsaką į maldavimus, įsodina žvilgsnį. Į kai kuriuos kambarius jis neužsukdavo, tik peržvelgdavo juos nuo slenksčio, vienu metu akimis apglėbdamas visus ten esančius. Namas buvo ilgas ir didelis, su daugybe kambarių. Bet jo žingsnių dvelksmas ritosi koridoriais lyg smogianti banga. Jis kvepėjo, kvepėjo taip stipriai, kad Sniegutė bijojo įkvėpti per daug, per godžiai. Negirdėjo jo balso, tik dvelksmas, įsiskverbiantis pro durų apačią, stiprėjo. Sapne jai buvo uždrausta išeiti iš kambario, ir dabar viskas priklausė nuo jo malonės. Sugniaužtus kumščius prispaudusi prie vaikiškos krūtinės taip stipriai, kad net smulkūs kaulai girgždėjo, Sniegutė kuždėjo – ne balsu, ne žodžiais, o vien tiktai troškimu: Viešpatie, aš čia, sustok ir pasiimk mane su savimi! Ir dar: Aš trokštu sudegti tavyje ir dingti, meldžiu, įženk ir sunaikink mane! Šit jis jau čia, prie durų. Kvepiantis oras pro durų apačią taip stipriai dvelkteli, kad užgniaužia kvapą. Jis stabteli už durų ir suklūsta, švelniai, atlaidžiai išklauso jos apkvaitusios širdies vapėjimo, kaip protingieji klausosi silpnapročio išvedžiojimų. Tada Sniegutė išgirdo atsakymą – kaip tik ten, savyje, kur ką tik buvo užgniaužę, o dabar atsileido, ir jo balsas buvo švelnus, bet nepakenčiantis prieštaravimo: Tu dar nebuvai gimus, kai aš pasiėmiau tave su savimi.

Ir viskas. Jis nuėjo toliau taip ir neįžengęs pas Sniegutę. Ji sėdėjo ir verkė, o paliegusio medžio šešėlis plakė kelius. Nesuprasi, kas tai buvo – nusivylimas ar skaudi kaip ugnis laimė, bet prie Sniegutės priartėjo tiesa, kurios troško. Nors tos tiesos nesuprato, akimirksnį juto ją esant.

Busdama Sniegutė vis galvojo, kad reiktų uždaryti langą. Bet langas buvo uždarytas. Aušo. Ankstyvas vasaros rytas plėšėsi iš nakties apvalkalo, pilkėjanti ketvirta valanda. Tyku, vėsu, jokio dvelksmo. Sniegutė visai išsibudino. Tysojo atmerktomis akimis, bet dar apgaubta sapno nuotaikos, ir galvojo apie jį.

 

Pas Filomeną ji ėjo dar apgaubta sapno. Ir kai jai atidarė duris, ne iš karto pastebėjo, kad šįryt Filomena labai keista. Pirmą kartą matė ją su chalatu – ilgu, šviesiai violetinio šilko, jį Filomena vilkėjo ant trumpų naktinių. Nešukuotų plaukų gniutulą ji buvo nei šiaip, nei taip susisegusi viršugalvyje. Bet veidas! Veidas atrodė ištinęs ir sumaigytas, ištepliotas tušu, nevalyvas, net negražus. Tas pasikeitimas Sniegutę ir pažadino. Tuojau pamiršusi sapną, vidumi ji kaip šuo prigludo prie Filomenos būsenos, laukdama, kada jos prireiks.

– Timo šiandien nebus… Jis nakvojo pas Jurą, ir jiedu išvažiavo į kaimą. Atleisk, kad nepaskambinau, – užtrenkusi duris pasakė Filomena.

Sniegutė sustingo abejodama, ar jai verta, jeigu Timo nėra, nusiauti antrą batelį.

Filomenos pasikeitimas greičiausiai buvo susijęs su Timu, arba su kažkuo, ko Sniegutė apie ją nežinojo. Tiesą pasakius, apie Filomeną ji nežinojo nieko. Kažkodėl Sniegutę apėmė gėda, kad mato ją tokią. Ir kartu taip jos pagailo, jog numetė ant grindų rankinę ir prisilietė prie peties:

– Užeik… Pabūk su manimi, – nusukdama akis paprašė Filomena.

Nelaukdama Sniegutės ji smulkiais chalato varžomais žingsneliais, lyg traukiama magneto, nuturseno į svetainę. Magnetas stovėjo ant žemo apvalaus staliuko prie sofos, tarp atvirukų ir drobinių dovanų maišelių. Šalia ant sidabrinio popierėlio gulėjo šokolado gabaliukas ir trys gerai apčiulpti slyvos kauliukai, o ant kilimo tvaskėjo nuslydusi žalia šilkinė skraistė. Prie magnetiškojo nugerto brendžio butelio stovėjo ir šampano taurė. Kai Sniegutė įėjo į svetainę, Filomena jau tysojo ant sofos ir virpančia ranka pylėsi į taurę brendžio. Iš jos įdrėksto riešo sunkėsi kraujo karoliukas.

– Prisistumk tą ir sėskis, –rodydama Sniegutei geltonąjį fotelį be ceremonijų paliepė Filomena.

Sniegutė nustūmė fotelį per gerą atstumą nuo Filomenos. Ši tuojau pastebėjo:

– Kas yra, bijai manęs?

– Kas nors atsitiko? – vėl tyliai paklausė Sniegutė.

– Atsitiko, – Filomena užsivertė taurę ir gurkštelėjo iki pusės. Nežmoniškai susiraukė ir pasipurtė. Grožio likučiai laikėsi jos veide per stebuklą, atrodė, kad ir jie tuojau išnyks. Pagavusi sumišusį, klausiantį Sniegutės žvilgsnį, Filomena atlaidžiau sumurmėjo:

– Nereikia tokių akyčių. Aš linksminuosi, mėgstu juodą humorą.

Sniegutė nepatikėjo. Nejaukiai pasimuistė, jusdama, koks susikaustęs jos kūnas. Filomena atrodė baisi, sudarkyta kažkokios neurotiškos, pavojingos būsenos. Nors buvo pervargusi, pagiringa, o gal jau ir apgirtusi (Sniegutė gerai nesuprato), įsmeigė į ją visiškai blaivų, niūrų, priekabų žvilgsnį. Kurį laiką, mėgaudamasi Sniegutės sumišimu, ją tyrė.

– Pabūk su manimi, – staiga paprašė tyliai.

– Nesi, – atšovė Filomena. Ir netrukus: – Turi meilužį?

– O aš miegu su kuo papuola. Aš visada turiu bent vieną meilužį… Tokį vieną vargšą meilužį, – ji ėmė kažką murmėti, velti ir pasinėrė į karčius apmąstymus. Tada pabaigė brendį ir įsipylė dar.

– Aš negersiu. Ir jums geriau… padarysiu kavos.

– Kavos tu man nedarysi, – Filomena pasirėmė į pagalvę ir grėsmingai pakilo. Pagalvė buvo didelė, minkšta, apvilkta tamsiai žaliu šilku. Viskas čia buvo iš šilko, tvaskėjo ir atrodė prabangu, bet pažeidžiama. Staiga užmiršusi, kas ją suerzino, Filomena kilstelėjo dubenį, kažko ieškodama po savimi.

– Velnias… Cigaretės liko… gal vonioje? Būk gerutė, surask…

Cigaretės gulėjo koridoriuje, prie vonios durų. Sniegutė išjungė vonioje šviesą ir ventiliatorių. Kai grįžo, Filomena vėl gulėjo ant pagalvės, pasinėrusi lyg į snaudulį, lyg į kažkokią malonią svają. Primerktose akyse atsispindėjo pro langą krintanti šviesa, tarp blakstienų žybčiojo deimantai. Ji visiškai nekreipė dėmesio į Sniegutę. Gal net neišgirdo, kaip ši įėjo į kambarį, padėjo prie jos cigarečių pakelį ir vėl įsitaisė fotelyje.

– Man jau nieko iš nieko nereikia, – tyliai, vaikiškai pasakė Filomena. – Galėčiau netgi negerti.

– Galėčiau mirti tiesiog dabar, šitaip va gulėdama.

Ji atsiduso, tarytum įsivaizduodama, kaip tai atsitinka.

– Reiktų tik dar truputį pakentėti.

Ji nutilo, vėl atsiduso. Sniegutė sėdėjo nusigręžusi į langą ir nevalingai žvelgė ten, kur krypo Filomenos akys. Tie žodžiai lango stikle nuskambėjo ypač aiškiai. Paskui kažkas patraukė Sniegutę atsigręžti. Jai pasirodė, kad Filomena verkia. Bet jeigu ir verkė (o dėl to Sniegutė nebuvo tikra), tai ramiai, nematomai, tarytum nutolusi nuo savo verksmo. Viešpatie, kas jai atsitiko? Kas jai darosi? Sniegutė jautėsi kalta, jog visa tai girdi ir mato. Filomenos žodžių prasmę ji pagavo intuityviai, ši buvo pažįstama. Sukėlė jai tokį sielvartą, kad nebenorėjo daugiau klausytis. Niekada nebūtų drįsusi su savimi taip atvirai kalbėti. Ir juolab – kitam girdint.

– Tik ką man daryti su juo?… Kam jį atiduoti?.. Ar jis kada nors supras?.. – įsikarščiavo Filomena. Ji vėl pasirėmė į pagalvę ir įsmeigė į Sniegutę maldaujantį žvilgsnį.

– Ar tu jį iš manęs paimsi?

Sniegutė karštligiškai svarstė, kas tas jis.

– Jurą?.. – sušnabždėjo nei šį, nei tą.

Filomenai niekaip nesisekė išsivaduoti nuo kažkokios minties.

– Juras geras lovoje, – staiga visai kitu tonu pasakė ji. Lyg perjungta į kitas bangas. – Jis būtų geras daugeliui moterų. Gali pabūti tokiu, kokio reikia, – ji įsmeigė į Sniegutę žvilgsnį. – Tau reiktų su juo permiegoti.

Filomenos žodžiai jau nebesutrikdė Sniegutės taip stipriai, kaip būtų galėję. Ji gūžtelėjo pečiais ir nusuko akis.

– Prisipažink, juk tau buvo kilusi tokia mintis? – prikibo Filomena.

Sniegutė nerado, ką atsakyti. Ji vengdavo šnekėti tokiomis temomis.

– Fiziškai jis nepatrauklus, – toliau varė Filomena.

– Bet tokie vyrai ir yra geriausi meilužiai.

– Nieko apie tai neišmanau, – irzliai pertraukė Sniegutė.

Filomena vėl įniko gudriai apžiūrinėti Sniegutę, lyg ieškotų plyšio jos kiaute.

– Taip taip. Sakyk. Sakyk, kaip yra, – matydama, kad Sniegutė ir vėl ketina išsisukti, prismeigė ją žvilgsniu Filomena.

Sniegutė nuoširdžiai nežinojo, ką atsakyti. Nuo pirmo susitikimo Filomena kėlė jai prieštaringų jausmų bangas, bet tai nebuvo mintys. Ji neturėjo nei nuomonės, nei požiūrio, galėjo tik išsakyti, ką jaučia – o tai buvo intymu ir slapta. Paslaptimis Sniegutė nuo vaikystės laikė viską, kas ją jaudino, ir tai kaip didžiausią turtą slėpė nuo kitų.

– Aš beveik nepažįstu jūsų, – sumurmėjo ji.

– Taip, kaip tik todėl. Ką apie mane pagalvojai pirmą kartą?

Sniegutė nei patvirtino, nei paneigė.

– Bet aš nesu turtinga ir vyrai manęs neišlaiko.

– Bet… jūs labai graži, – suvapėjo Sniegutė nei šį, nei tą. Kaip tik į tai ji atkreipė dėmesį, išvydusi Filomeną pirmą kartą.

– Tikrai? – ši kilstelėjo antakius su vos juntama panieka. – Pati turbūt jautiesi nelabai graži?

Sniegutė gūžtelėjo – jai darėsi vis sunkiau. Gal net norėjosi užsikimšti ausis ir išnykti.

– Galvoji – jei būtum gražesnė, viskas stebuklingai išsispręstų?.. Nejaugi tikrai esi tokia naivi?..

Tą akimirką įtampa pasiekė kritinę ribą. Sniegutė pajuto, kad jau neištvėrė, ir, nujausdama iki šiol nepatirtą ekstazę, prapliupo verkti. Rauda krėtė lyg elektros srovė. Iš pradžių dar stengėsi tvardytis, bet paskui pajuto malonumą. Ne tą gėdingąjį, o paprastą, natūralų atsivėrimo malonumą be jokios gėdos ir kaltės. Su kiekvienu raudos pliūpsniu, kurį dabar jau išstumdavo iš paties dugno, Sniegutei darėsi vis lengviau ir saldžiau. Tai užtruko apie septynias minutes. Buvo ir trumpų atilsio valandėlių, staiga lyg užsnūsdavo atmerktomis akimis. Visiškai užmiršo, kad yra ne viena. Ji taip išsiverkia – ir dar prie kito žmogaus – apskritai pirmą kartą. Kai rauda išseko, Sniegutė pažvelgė į Filomeną ne susigėdusi, o tik išsiblaškiusi.

– Pavydžiu tau šito išsiverkimo, – be ironijos pasakė Filomena. – Aš taip verkdavau tik labai jauna.

Ji buvo jau gerokai apgirtusi.

Sniegutė atsiprašė ir nuėjo į vonią „susitvarkyti“. Suvilgiusi veidą drėgnu rankšluostėliu, ilgai stovėjo prieš veidrodį. Skruostai degė, akys žvilgėjo ir žaižaravo. Pirmą kartą gyvenime, jei ir neatrodė sau graži, Sniegutei nebekilo noras nusigręžti nuo savo atspindžio.

Kai ji sugrįžo į svetainę, Filomena miegojo. Gulėjo aukštielninka, nusukusi veidą į sieną, prispaudusi rankas prie pilvo. Iš prasiskyrusio chalato stypsojo per kelį sulenkta daili nuoga koja, naktiniai buvo nuslydę iki pat kirkšnies. Šlaunies forma priminė gražiai nugludintą irklą, arba, dingtelėjo Sniegutei, – skrydžiui parengtą raketą. Bet tai buvo nei raketa, nei irklas, o šilta, magnetiška miegančios moters koja. Sniegutė nusuko akis. Koja nedavė jai ramybės, negalima buvo jos taip palikti. Pakėlė nuo grindų skraistę ir atsargiai ją uždengė, bet skraistė tuojau nuslydo.

Ji užklojo Filomeną Timo apklotu. Brendžio butelį paslėpė virtuvės bufete, o šampano taurę išplovė. Šovė mintis, kad reiktų išeiti, nors iš tiesų Sniegutė norėjo likti, pabudėti prie Filomenos, gal net dar sykį išgirsti, ką ši šneka. Tas kalbas sunku buvo ištverti, bet vis dėlto Sniegutė troško šiurpulio, kurį jai sukeldavo Filomenos atvirumas. Ji užsiplikė kavos, atsinešė į svetainę ir su žurnalų krūva įsitaisė geltonajame fotelyje.

Apie trečią valandą ją patraukė nežymus garsas – Filomena atsimerkė ir pajudino galvą, sušiugždėjo pagalvė. Sniegutė atsigręžė, palaukė, kol Filomena ją pamatys. Iš pradžių ši nesusigaudė, kur pabudo. Pamėgino atsisėsti, bet atvirto atgal ant pagalvės. Tada pasivertė ant šono ir išgąstingai peržvelgė kambarį.

Sniegutė spoksojo į ją svarstydama, ką čia atsakius.

Atsakymą Filomena išskaitė iš Sniegutės veido.

– Nešk čia, – niūriai sukomandavo ir vėl išsitiesė aukštielninka.

Sniegutė atnešė brendį ir tą patį stiklą.

– Padarysiu ką nors valgyti, – pasakė ji.

– Vėliau, – Filomena sugavo ją už rankos ir privertė atsisėsti. Jos delnas buvo malonus ir lyg ruošėsi kažko prašyti.

– Man baisu, – žiūrėdama į lubas pasakė Filomena.

Jos patylėjo. Filomena vis stipriau spaudė Sniegutės pirštus.

– Man baisu, baisu… – ji pasigręžė ir įsmeigė į Sniegutę maldaujantį žvilgsnį.

Akimirkai iš jos akių išgaravo visos žmogiškos savybės, vyzdžiai susiaurėjo virsdami mažais paklaikusiais karoliukais, lyg baimė būtų stiprus žibintas, kurį kažkas nukreipė jai į veidą ir apakino. Ji priminė gyvūną ant operacinės stalo. Pamiršusi koktumą, kurį sukeldavo fizinis žmonių artumas, Sniegutė stipriai apkabino Filomeną. Šią ėmė krėsti nervinis drebulys. Sniegutė žinojo, kad tokiu atveju reikia tik kuo stipriau laikyti, bet kuo tvirčiau spaudė Filomeną glėbyje, tuo labiau ši purtėsi ir kaleno dantimis. Tą akimirką, nors visiškai nesuprato Filomenos baimės, Sniegutė tikėjo, jog savo kūno šiluma gali ją išgelbėti. Jautėsi nuoširdžiai sukrėsta, stipri ir reikalinga, ir buvo pasirengusi ją šitaip laikyti iki ryto.

– Būk su manimi, būk… – maldavo Filomena. – Aš nežinau, kas dabar atsitiks… – ir spaudėsi į Sniegutę kaip į slėptuvę, kurioje galima pasislėpti nuo visų grėsmių.

Visai apkvaitusi, Sniegutė ėmė bučiuoti Filomenos kaklą, plaukus, iš chalato išsinėrusius nuogus pečius, lyg tai būtų padėję Filomenai į ją įsismelkti ir joje pasislėpti. Filomena tik atlošė galvą ir leidosi bučiuojama. Galbūt slapta vylėsi, kad Sniegutės įkarštis nurungs jos baimę. Viskas baigėsi lyg ūmai nusileidus nuo svaigulingai aukštos bangos. Jos nurimo, kurį laiką dar nepaleido viena kitos. Išgyvenusi bent kelis stiprybės etapus, Sniegutė staiga pavargo ir nugeibo.

– Tu myli moteris? – silpnu balsu paklausė Filomena.

– Ne, ką tu… tikrai ne, – suglumo Sniegutė (nejučia kreipdamasi į ją „tu“).

Ji paleido Filomeną ir nustebusi į ją įsižiūrėjo.

– O aš buvau įsimylėjusi… Labai seniai ir labai vaikiškai. Kol dar nežinojau, ką reiškia miegoti su vyru… Turbūt ir tau taip yra buvę?

– Ne, niekados, – dar labiau nustebo Sniegutė. Niekada neįtarė, kad dalykai, kuriuos buvo mačiusi tik filmuose, egzistuoja taip arti, jog juos galima pritaikyti sau ir taip lyg niekur nieko apkalbėti.

Filomenos užuomina Sniegutę įaudrino. Ji užsidegė pamažu, slankiodama tarp tamsėjančių svetainės baldų ir vogčia gerdama tingius Filomenos judesius, jos įdegusio kaklo bareljefą, užsibaigiantį ten, kur po plonyčiais naktiniais, aptrauktais tokiu pat plonyčiu chalatu, sujudėdavo krūtys. Matė, kaip užgauti sukietėdavo Filomenos speneliai, ir panašus jautrumas sudilgčiodavo jos krūtyse. Kepdama pietums vištienos kepsnį, Sniegutė pagaliau pati sau pripažino, kad Filomenos geidžia. Bet tas geismas buvo toks naujas, toks asmeniškas, jog net į galvą neatėjo jo patenkinti. Filomena kvietė Sniegutę, sodino prie savęs, lyg netyčia įsiremdavo jai į šlaunį. Tačiau Sniegutei atrodė, kad išsigalvoja, kad to negali būti. Įtikinusi save, jog apsirinka, ji ignoravo Filomenos flirtą lyg neįmanomą dalyką. Kaip jos būtų galėjusios mylėtis, kaip tai būtų atrodę? Ji taip troško susilieti su Filomena, kad tai galėjo įvykti tik vaizduotėje. Tikrovėje kliudė kūniškumas. Jis glumino, viską apsunkino, pagaliau kėlė šleikštulį. Ne dieviškas, kvepiantis, fatališkas Filomenos tikrumas, bet pačios Sniegutės negrabus ir sustingęs kūnas vis dar kėlė jai pasibjaurėjimą. Tarp šių priešybių negalėjo įvykti joks susiliejimas.

Pusę dešimtos vakaro Sniegutė paliko Filomeną jos miegamajame, balta lokena užklotoje dvigulėje lovoje. Į šį kambarį dar nebuvo įžengusi ir dabar, apsvaigusi nuo įspūdžių, per daug po jį nesidairė. Filomena blaivėsi, tušti buteliai lyg prasikaltę skimbčiojo šiukšlių maiše, kurį Sniegutė rengėsi išsinešti.

– Pasilik su manimi, – sunkiai apversdama liežuvį jau ne iš girtumo, bet iš nuovargio prašė Filomena.

Tačiau Sniegutė tvirtai apsisprendė nelikti. Filomenos artumas ją per daug glumino. Neįsivaizdavo, kaip turėtų ištverti naktį šalia kūno, kurio taip geidžia, bet nežino, ką su juo veikti.

– Ateisiu ryt. Paskambink, kai pabusi, – atsakė ji.

– Pastovėsi čia, kol užmigsiu?..

Sniegutė pastovėjo. Kai, susirietusi į kamuoliuką, suspaudusi tarp šlaunų delnus, Filomena užmigo, ant kilimo staiga nukrito jos plaukų segtukas. Papt!.. Sniegutė krūptelėjo. Pro ant veido užkritusius plaukus ji matė tik pravirą Filomenos burną ir dailų smakrą, išmuštą prakaito rasele. Būtų norėjusi pulti prie tų lūpų, įsivogti per jas į Filomenos vidų ir ją visą užvaldyti. Bet tik pakėlė nuo grindų segtuką ir padėjo ant spintelės prie lovos. Ir išėjo, palikusi degti stalinę lempą, ant kurios japoniška maniera buvo nutapytos gervės.