literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Prie Nemuno

1996 m. Nr. 6

Novelių apysaka

Skenduoliai nemoka plaukti
Nemunas ties Alytum

Tėvai buvo dar jauni, kai atsikėlė į šitą miestą. Jie atvažiavo, pasi­dėjo kelis savo daiktus ir susikibę nuėjo prie upės. Mama būtų gal ir nėjusi taip iškart, bet jūs nepažįstat mano tėvo! Pasakė – einam, ir baigta. Abu mat buvo augę lygumose – mama prie Šešupės, tėvas gal visai be vandens.

Vaikščiojo paupiu, salsvai kvepėjo ievos, karas buvo ką tik pasi­baigęs. Bet motina vis tiek spaudė tėvo ranką, taip buvo ramiau. Tie­sa, tuomet jie dar buvo jokie tėvai, tik ruošėsi tokiais tapti. Ten, kur jie vaikščiojo, miesto nebuvo matyti, nors jis stūksojo čia pat, už pirmo Nemuno vingio. Iš tolo matėsi tik į srovę suvirtęs išsprogdintas tiltas, ir aš jį dar pamenu. Tik staiga būsimoji mano motina dar kartą spus­telėjo būsimojo tėvelio ranką ir sukuždėjo:

Žiūrėk, Vladai, kas ten?

Nemunu plaukė kaži koks tamsus daiktas, ir jiedu nusileido prie vandens toje vietoje, kur vėliau pastatys trąšų sandėlį. Tą kažką srovė kaip tik primušė prie pat kranto – išpurtusį skenduolį. Mamai tai pa­darė įspūdį – ji dar ilgai pasakodavo: vokiečių kareivis ten plūduriavo vienplaukis, bet su uniforma, tik basas. Kaip gerai ji viską įsidėmėjo! Žinau aš tą vietą – srovė ten labai stipri; vokietis pasūkuriavo ir nu­plaukė pasroviui – Punios, Kauno ir Kuršmarių link.

Baisu. Tik atrodo, kad negyvi vokiečiai mėgo plaukioti Nemunu… Toks Normandijos pulko lakūnas, Žoselenas, berods, savo prancūziš­kai lengvabūdiškuose memuaruose mini, kad būtent ties šiuo miestu jis į valias prisižiūrėjęs Nemunu plaukiančių Wehrmachto kariškių. Girdi, pro be galo žavingus krantus, pro dar sveiką modernišką tiltą plaukė ir plaukė uniformuoti hitlerininkai.

Lyg parade kokiam – su uniformom, apdovanojimais, užvertę baltus smakrus. Bet vaikas juk žino – skenduoliai nemoka plaukti. Tikino ir tai, kad atėjus metui skenduolis iškyla, jį kažkaip ten išpučia. Nemalonus, aišku, vaizdas, net jeigu plaukia Prancūzijos priešas.

O man pačiam teko palaukti net keturiasdešimt metų, kol išvydau mūsų Nemune skenduolį – tiesa, ne plūduriuojantį, ką tik išvilktą krantan. Tuojau papasakosiu, kaip ten viskas buvo, bet pirmučiausia noriu pasakyt, kad per tuos ilgus metus Nemunas pasigrobė daugybę mano draugų bei pažįstamų. Štai Poviliukui tebuvo vienuolika – jis nuskendo gelbėdamas iš verpetų stipriai pripūstą ir dručiaka virvute užrištą futbolo kamuolio kamerą, ja krante daužė orinį. Zita į mūsų medinio namo priburbuliavo irgi prie pat kranto – šoko paskui draugę į duburį, užmiršusi, kad visai nemoka plaukti. Toji draugė vėliau tapo žymia tapytoja – nutapė ir tą Nemuno aItvajų, kur nuskendo mažoji. Na, Šeškus plaukė kaip lydys, buvo jau iš kariuomenės grįžęs stambus gražus bernas. Jį, iššokusį iš valties, kliudė valties motoro sraigtas, visi taip kalbėjo. Tokio Stasiukyno nosis visam gyvenimui paliko plokščia kaip paplotis – man keista, kad jis, panemunės gyventojas, šoko ir nėrė nuo akmens nežinomoje vietoje ties džiovininkų sanatorija. Išlipo iš vandens visas kraujais apsipylęs ir dar suriko:

Vaikai! Nešokinėkit čionai, ainu namo!

Dar būta anais laikais kažkokio pilietinio solidarumo, gal net gerumo.

Jei jau skęsdavo, tai daugiausia vodokačkėj, vadinamajame miestų pliaže, neretai ir ties trąšų sandėliu, matot, ten smarkiausia rėva visan Nemune; Vokiečių pliaže – niekad. Vos tik, būdavo, atšyla, miestas subrenda į vandenį ir tuoj kas nors nuskęsta. Žmonės jau ir šneka: ta: prigėrė ir tas prigėrė. Srovė čia stipri, srauni, o dar verpetai, akmenys – randa, būdavo, kur ties Punia ar dar toliau.

Dabar jau retai kas beskęsta, nebent tokie kaip tas, kurį mačiai ką tik ištrauktą Dzūkų gatvės papėdėje. Neskęsta, nes seniai čia niekas nedrįsta maudytis – Nemunas pajuodęs, net tirštas.

Prigėrė tas vaikinas, kurį mačiau, nors gilumo nė iki juosmens ten nebuvo. Širdis jam plyšo, taip vėliau kalbėjo. Kai priėjau su kitais, rodė toks tamsiai raudonas, beveik mėlynas. Šalia skenduolio trypia jaunas dar milicininkas, garbanotas lietuvis, nelabai net panašus į stribą, kaip juos vadindavo. Plėšėsi nuo žydrų marškinių uniforminį kaklaryšį ir švokšdamas kartojo: nedyrbsiu čia toj mentūroj, nedyrbsiu!

O žolėje tysojo skenduolis, vyrutis vos jaunesnis už tą stribą, iki pusei nuogas, tik su juodais džinsais ir pigiais tokiais sandalais. Atėjo ir Benas, jis statės namą ant pačio Nemuno kranto, o aš buvau užsukęs pas jį alaus atsigerti. Visam mieste buvo prapuolęs alus per karščius, tik Beno rūsys buvo prikrautas iki lubų. Jis atsivedė ir savo mergaites, bet kažkas pavijo jas šalin – eikit, eikit, vaikai!

Tas juodadžinsis negyvėlis visai dar neseniai varnalėšose ant smėlėto kranto lošė kortomis, gėrė vyną ir, žinoma, garsiai keikėsi. Nemaloni toji varnalėšų publika, gero iš tokios nėra ko laukti. Bet jei nekabinsi, gali net sveikas prasmukti prošal. Taigi jie ten lošė po to panemunėn atėjo toks mokytojas, dabar jau pensininkas, smetoniško kirpimo žmogus. Įsibrido į upę, gal prausėsi, gal tik šiaip pabraidžiojo, o grįždamas namop užgirdo ant kranto tą kompaniją. Vyrai kaip tik buvo susiniovę dėl kortų, tad keikėsi įnirtingai, nesirinkdami žodžių. Keikėsi, tiesą sakant, kaip visi, tik tam mokytojui baisiai nepatiko, rė­žė mat jo inteligentišką ausį. Žinoma, keikūnams jis nė žodžio nepasa­kė, kur jau ten, praėjo ausis suglaudęs kaip kiškutis, tik parėjęs namo pasiguodė žmonai, irgi pedagogei, išėjusiai į dimisiją:

Jau net kojų negali žmogus nusimazgoti

Ir neištvėrė – paskambino į blaivyklą. Nu, žinoma, mentams tokie tipai gardus kąsnelis – iškart atburzgė su savo būda panemunėn, nes mokytojas, senas paupio gyventojas, tiesiog karišku tikslumu nurodė vietą: nuo eigulio namų dešiniau – už žilvičių, varnalėšose! Ką gi, bū­tų susėmę, o paskui gal ir paleidę, bet užmatę būdą kortuotojai išsi­lakstė kaip žvirbliai iš žilvityno kas kur. Ar suvaikysi juos po šlapius dilgėlynus! Tik tas vienas kaip paskutinis asilas puolė stačia galva į Nemuną, porą kartų dar mostelėjo rankomis, grybštelėjo vandenį ir vi­sų akyse prigėrė. Išvilko jį, mankė, spaudė, vartaliojo – viskas veltui! Visi tik stebėjosi – kaipgi taip? Dar šviesu buvo. Stovėjom ant kranto, o jis jau gulėjo gatavas, matyt, netoliese plazdėjo ir nespėjusi atsitokė­ti siela. Ką tik šūkalojo, ką tik dar skėlė vienam sėbrui ausin, o va ir viskas, kajuk!

Kai kitą rytą vėl atėjau pas Beną alaus, šis iš tolo suriko:

Žinai, kas paskundė? Tavo tėvas!

Nutylėjau, labai norėjau alaus. Bet, galimas daiktas, tėvas toks, principingas. Aha. kažką net minėjo vakarieniaudamas. Apie gaujas prie Nemuno. Nieko nesakiau Benui, plempiau alų. Ką aš galiu pada­ryti tam tėvui? Jis ir mane įduotų, jei kokios. O, kad visi būtų tokie lojalūs ir turėtų telefonus! Tada Nemunas ties Alytum būtų pavyzdin­giausias Nemunas visoje Lietuvoje, įskaitant ir Rytprūsius.

Dar ne viskas. Tas džinsuotis buvo iš kalėjimo pabėgęs, matot kaip. Ir gėrė kvailys čia pat, prie Nemuno. Pats, rodos, iš Bazorų buvo kilęs, karštas, totoriško kraujo. Jaunas dar, už pjautynes tupėjo. Puo­lė tad į upę – tikėjosi perplauksiąs ir taip paspruksiąs. Manė, aišku, kad jį čia gaudo. Teisingai darė, kad dėjo į kojas, ten vis tiek būtų iš­ryškinę. Na, prisiputęs buvo, suveikė kaži kas. Ir murkt prie pat kran­to, suvisam.

Vakare papasakojau ir tėvui, kaip ten nutiko, jis tylėjo. Pačiaupė lūpas ir valgė toliau. O motina tik piktai riktelėjo – ir gerai tokiam! O kaip tada virpėjo, išvydusi tą plaukiantį Wehrmachto kareivį. Nuje, metai daro savo. Buvo tuomet pats andropovinio siautėjimo apogėjus – visus gaudė, ne tik girtuoklius ir valkatas. Galėjai šiaip sau prie Ne­muno sėdėti, net su mergina – vis tiek būtų radę dėl ko prikibti – pla­nas!

O Nemunas ties Alytum – stačiai žavingas. Ne aš vienas taip ma­nau. Krantai staigūs, miškai žali, upė vinguriuoja, šniokščia, piliakal­nis, aišku, rymo. Ir tas tiltas, kad ir prastai, paskubom, bet atstatytas. Gražu čia vasarą. Kitados Žmuidzinavičiui čia labai patiko, vėliau – austrų technologams, Kubos kosmonautui. Atvažiuokit kada. parody­siu tas vietas, kur kas ir kada skendo – viską dar pamenu. Atvažiuo­kit, kam netoli. Arba Nemunu plaukdami išlipkit. O tą skenduolį išsi­vežė ir palaidojo kalėjimo kieme. Bausmės mat nebuvo atlikęs. Po tre­jų metų namiškiai galėtų atsikasti ir pasilaidoti Bazoruose ar kur. Bet kas kam rūpi – tėvai jo seniai mirę, brolis irgi kalėjime. Kam reikalingas, niekam.


Pylimas
Nuo Lentpjūvės iki Sugriauto tilto

Seniau rašėme piuvenos, dabar jau – pjuvenos. Mūsų ir baldai tokie, ir galvos, ir net karstai. Antai kapinių kalnelis ar slėnis, apžėlę medeliais irgi krūmais, taip pat prikimštas pjuvenų, prilaidotas pjuveninių karstų, kuriuose nebelikę nė griaučių – vienos pjuvenos! Kaip jos lėkdavo iš lentpjūvės gaterio, kaip užlipindavo akis! Užtat kaip kvepėdavo, net saldu. Tik neilgai – nuo lietaus išteždavo, nuo sniego na o vėliau – viskas po presu.

Lentpjūvės sirena taip užkaukdavo, kad žmonės miške ar gatvėje iš netikėtumo pritūpdavo, pirštais ar samanom ušsikimšdavo ausis ir išsižiodavo. Tai gudresnieji, žiopliai keletą dienų vaikščiodavo kurti ir laimingi – nebegirdėdavo keiksmų, aimanų bei raginimų dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti! Arba – mokytis.

Lentpjūvės sirena seniai nebekaukia. Lentpjūvė sudegė, suspragėjo, virto plėnimis, kaip ir buvo išpranašavęs jaunasis poetas dar prieš 30 metų savo nemirtingame eilėraštyje. Į tą laiką jis spėjo ir subręsti, ir laurų pasiskabyti – dabar ant jų snūduriuoja. Viskas tačiau išsipil­dė. Ryšys dar buvo, anuomet lengvabūdiškai rašė jis, bet jau stigo oro. Ir toliau: kažkur pukšėjo Lentpjūvės motorai, ir piuvenos vis lėkė pro duris. Taip ir stovi akyse šitasai vaizdas. Teisybė, poetas galvoje tikriausiai turėjo hitlerinę okupaciją, kai Lentpjūvės teritorijoje nukrito vokiška bomba, niekam nepadariusi žalos, tik visus baisiai išgąsdinusi ir palikusi dideliausią duobę, bet Lentpjūvė tarsi fakelas plykstelėjo jau atgavus naująją Neprigulimybę su visu komunistų bei nepartinių bloku. Liko atmintis ir kalnai nepanaudotų pjuvenų.

Pylimas, kurį norėsiu čia apsakyti, kaip tik nuo Lentpjūvės ir prasideda. Pjuvenomis nubertas, nusėtas, nugulęs pylimas – iš pradžių beprotiškai aukštas, tik įlindęs miškan nužemėja tiek. kad įmanoma ir arkliais pervažiuot. Senas gelžkelio pylimas – senesnis už Lentpjūvę, miško egles, lazdynus ir Jaunąjį poetą, žinoma. Per pelkę supiltas iki pat Nemuno kranto. Dar romantiškame devynioliktajame amžiuje. Karučiais ir kepurėm. Caro dovana Severozapadnamu kraju. Aukštesnio bent aš niekur nemačiau. Kiek kitų klausinėjau – irgi nematę. Matę tunelių, sankasų, svaigių tiltų per slėnius, bet tokio pylimo – niekur. Pačiame jo gale – du platūs ir patogūs nusileidimai iš abiejų pusių. Ir tankas galėtų užropoti, ir traktorius.

Gana tų sakmių. Pjuvenos seniai suslūgo, pajuodo, susimaišė su žeme, apaugo balandom. Neseniai mirė paskutinis žmogus, matęs tuo pylimu dundantį traukinį. Varšuvos–Peterburgo magistralė amžinai neteko vienos itin gražios savo atšakos. Tyku dabar čia, ramu, patogu eiti plačiu pylimo viršumi. Nenukrisi – iš abiejų pusių šlaituose tankiai sužėlusios eglės; per tankios, kad pro jas matytum gražų pušyną. Erdvi to pylimo nugara, gali traukti sau, kad ir kiek svyruliuodamas – nuo gryno oro apsvaigęs ar nuo velnio lašų. Jei turėtum arklį, ir raitas ga­lėtum ramiausiai joti. Baisu net, kiek sentimentų tam apleistam pyli­mui! Jaunojo poeto tėvas, irgi poetas, neištvėręs dar prieš Antrąjį pa­saulinį karą sudėjo eilutes: guliu ant pylimo stataus. „Stataus“ jis šau­niai surimavo su mūsų miestelio pavadinimo genityvu.

Pačiame pylimo gale, kur jau veriasi sukrečianti panorama į buvu­sios Rusijos imperijos (iki 1914 m.) teritoriją, yra gan plati apžvalgos aikštelė, joje tilptų iki šimto žmonių imtinai. Saulei tekant ar leidžian­tis (nyrant į upių tėvo vilnis), čia yra stovėjusi ir ne viena istorinė as­menybė. Šeštosios kaizerio armijos vadas Oigenas fon Lichtenbergas, pavyzdžio dėlei. Bet ir būrelis kaimo japų, pėsčiomis net iš Ryliškių at­ėjusių pažiūrėt į geležinkelį (1896).

1915 metų vasarą čia nusišovė generolo Samsonovo adjutantas; beveik niekur neminimas faktas.

Antanas Sniečkus mėgdavo čia vienatvėje pasvajoti. Kai dirbo mū­sų mieste pogrindinį partinį darbą užsimaskavęs telegrafistu. Gal apie 1927 metus. Vėliau niekad.

1930 metais, pasodinęs miesto sode Vytauto ąžuolą, prezidentas Antanas Smetona automobiliu per pušyną atvyko į pylimo papėdę, su visa svita smėlėtu taku užsiropštė į patį viršų, nužvelgė gelžkelio tilto likučius, kitoje pusėje žvilgtelėjo į rąsteliais per pelkę dailiai grįstą Skautų taką į Piemenų maudyklę, vėl metė akį į kitame krante dunk­santį senovės lietuvių piliakalnį su dviem kuprom ir, girdint mažiau­siai trisdešimčiai vyrų bei moterų, aiškiai pasakė: Graži mūsų Lietuva!

1941 metų birželio pabaigoje, gerai išsimaudę ir išsiprausę Nemu­ne, Guderiano tankistai čia fotografavosi atminčiai. Vieną tokią mažy­tę, bet labai ryškią nuotrauką mačiau 1992 metais Wolfsburge – tan­kistui, kuris man ją parodė, buvo jau per aštuonias dešimtis. Nesupai­niosi – vieninteliai tokie tilto griuvėsiai Euroazijoje, o ir ponas Thulkė patvirtino: Ja, ja, sicher. Olita! Po šitiekos metų!

1946–1949 metais nuo šitos gražios aikštelės vietiniai stribai ot nechrena delat’ pildavo ir pildavo į kiek aukštėliau srovėje įstrigusį Kle­bono akmenį: plaukdamas upe gali aiškiai įžiūrėti kulipkų žymes.

Jei vienu metu čia susirinktų visi šioje vietoje stovėję ir gamtos puikumu gėrėjęsi žmonės, oi ankšta būtų. Daugeliui tektų lūkuriuoti papėdėje ar gerti alų miške. Įvairiausio plauko, pažiūrų, religijų, laips­nių, nuostatų – paties įvairiausio kalibro publika! Ožkaganiai, liumpenai, gimnazistai, kareiviai, krikdemai, komunistai, kekšės, drovūs įsimylėjėliai, valkatos, giybautojai, nuotykių ieškotojai, nusmuktkel­niai varliamušiai, o ir SSSR liaudies dailininkas Žmuidzinavičius, irgi Antanas. Kaip Smetona, Sniečkus ir abu minėti poetai. Smagu čia bū­tų per Antanines!

Bet palaukit. Atramos krantuose tebestūkso. Tašytų akmenų keso­nas palei dešinįjį krantą irgi. Viskas amžina, mirtingojo akimis žvel­giant. Niekas gal taip nekelia amžinybės pojūčio, kaip gerai išsilaikę griuvėsiai. Būtų stačiai apmaudu, jei kas imtų ir sumanytų tą tiltą kaip nors atstatyti, suremontuoti, istorija šito neatleistų. Juk nieko tuomet čia nebeliktų! O dabar paklausykit. Vieną vasarą iš kažkur čia atvažiavo toks atletiškai sudėtas keistuolis, pritvirtino abiejuose krantuose storą (daugmaž 45 metrų aukštyje viršum upės vagos!) ir visam miestui paskelbė, kad pervažiuos Nemuną dviračiu. Prašė jis visai nedaug – 2 000 Lt. Kuklioms laidotuvėms, žinoma, būtų pakakę. Bet miestas nedavė, kur tau! O ir žmonės šykštėjo – važiuok, sakė, kad nori, kas mum rūpi! Juk būtų galėję ir nemokamai stebėti tą važiavimą – vėsiai matyti per pusmylį. Ogi tas vyras pats vienas viską įrengė – įvaržas, lyną, starto aikštelę, savo lėšomis išleido atsišaukimą. Paskel­bė ir laiką, parinko geriausias stebėjimo vietas. Kur ten, niekas neatėjo, dabar žmonės per televiziją ne tokių kvailysčių prisižiūri. Na ne, susirinko vis dėto koks šimtas, dar meškerioję vyrai akis nuo plūdžių pakėlė į svaigią aukštybę. Istorijos mokytojas Eugenijus Svetikas atvedė dvi šeštokų klases, atžygiavo ir Birutės pulko kuopa, negali sakyt, kad žiūrovų nebuvo. Atėjo abu miesto fotografai, kultūros skyriaus ve­dėja, bankininkas Maksas Kynas ir akvarelistas Benas.

Tada žmogus apžergė savo keistą dviratį labai storom ir plačiom padangom, pamojavo publikai ir su įkvėpimu nuriedėjo lynu. Gražu buvo pažiūrėt! Bet įveikęs didesniąją pusę distancijos kažkodėl grįžtelėjo, vairas susimėtė ir visų akivaizdoje… Ot čia tai ir būta į ką pasi­žiūrėt! Dviratis nulėkė į Nemuną, o kaip jis spėjo įsitvert į lyną, niekas negalėtų paaiškint. Bet įsitvėrė – iš pradžių viena ranka, paskum jau ir abiem. Kaip? Ką klausiau, visi tik gūžčioja, nors patys stovėjo Dai­nų slėny, o ir atokiau, viską savo akimis matė.

Taigi jis įsikibo į tą lyną ir keikdamasis – mintyse, aišku, – ėmė varytis į kitą krantą. Tarsi kokį kliūčių ruožą įveikdamas. Tiesa, atrodė tikras atletas. Jėgų jam pakako.

Valtimi jį kažkas parplukdė į mūsų krantą. Išlipęs jis gailėjo tik vieno – dviračio. Veltui kariškiai nardė, ieškojo, paskui jau tik žadėjo, kad suras ir atvarys jam, tegul tik pasako kur.

Niekam netilpo galvoje, kaip jis nenudribo drauge su dviračiu, bet užvis keisčiausia, kad negausi publika skirstėsi aiškiai nusivylusi – daugeliui, matyt, būtų kur labiau patikę, jei tas beprotis – kaipgi kitaip tokį pavadinsi? – būtų ir pats drėbęsis į upių tėvą, nugarmėjęs į pati jo dugną, o po kokios savaitės būtų surastas kur ties Putinais ar Bal­bieriškiu. Kur tau! Parplukdė jį iš kito kranto valtele, išlipo visas sumuręs. paišinas, kandžiodamasis iš apmaudo lūpas ir iškart: kur ma­no dviratis, kur mano dviratis?

Kaip šiandien matau: kuopa, mušdama koją, nužygiavo asfaltuotu miško keliu, Svetikas paleido savo šeštokus namo. kiti šaipydamiesi ėjo sau ir nuėjo. O jis vienas, tikras Don Kichotas, užlipo ant pylimo, bandė atsimazgyt savo lyną, bet jau nebepajėgė. Šitoks lynas! Numojo tada ranka, jau visko netekęs numojo. Visko – šlovės, dviračio, gero– tvirto lyno.

Norėjau šūktelėti, pasivyti, gal net žodį tarti. Bet pamaniau – išdi­dūs tokie, įsižeis. Supyks, ims plūstis, kaltint visą pasaulį gali net užsimot. Ne užsimojimo, žinoma, baisu. Baisu paniekinto žmogaus Bent naują dviratį miestas galėjo pasiūlyti. Nei tie kariškiai nardys daugiau, nei ieškos.

Ėjo pylimu vienas ir nuėjo – aukštas, kumptelėjęs, bet vis tiek – atletas! Ir ko jam prisireikė dairytis? Tiek nedaug tetrūko! Štai stabtelėjo, daužo per kelnių kišenes, degtukų tikriausiai neranda. Tai prisidega cigarką nuo prošal ėjusio snargliaus ir mina toliau. Pylimu, pylimu, vis pylimu. Kaip nusilesęs strazdas giesmininkas. Į Lentpjūvės pusę. vie­nas kaip pirštas

….guliu ant pylimo stataus…. ryšys dar buvo, bet jau stigo oro…. keliu riedėjo juodas mersedesas…. kas jį ten gena?… ten nebepukši lentpjūvės motorai. Ir pjuvenos nebelekia pro duris……………..

Aha, narsuolio laukia mašinėlė! Tai ko jis sprunka šalin? Kaip tik ties Lentpjūve, kur pylimas ir baigiasi. Toliau neveikiantis depo, dar­žai, buvusi stotis iš gelsvų cariškų plytų ir alaus paviljonas „Topolis“. Gal ten traukė? Stovi toji mašinėlė. Toks pikapas, pilkšvai dažytas. Tai ko jis ritasi pylimo šlaitu žemyn, kaip kad mes vaikystėje? Mes tai ty­čia risdavomės, kad galva susisuktų. Nusiriti, būdavo, pasikeli ir svy­ruoji kaip girtas. Kaip girtas! Kaip jis va dabar. Juk ir papėdėje jo lau­kia dviese. Na, ne su maišu… ne. Bet čiumpa už pažastų, suverčia pražiodinę kaži kokio skystimo, lyno akrobatas kaipmat suglemba, ta­da jį užmeta ant brezento neštuvų ir kaip kokį pašautą elnią tempiasi į tą savo negražią mašiną.

Nepavyko ereliui. Nei su tuo dviračiu, nei dabar. Mįslinga istorija! Tik ša! Sarmata gi: ir birutiečiai atžygiavo, ir Svetikas vaikus atvedė. O čia kažkoks… Negražu, kalbų bus, vieni kitus kvailins, kad ėjo žiūrėti. Jau ir dabar tų kalbų pakanka. Miesto tėvai gali tik džiaugtis, kad ne­skyrė tų 2 000 Lt.

Et. Vargas tau, Jeruzale!

Antai. Atšlubuoja pylimu dar vienas, su lazda. Čiabuvis, totoriumi vadinamas, nors koks jis totorius. Girtuoklis priešpaskutinis. Aišku, kur jis kruta – lyno nusirišt, ko daugiau! Toks lynas! Tik gali jau ir ne­berast – žmonės čia biedni, bet greiti. Ir kaip jis vienas parsivilktų? Anas tai mašinėlę buvo nusisamdęs ar prisiprašęs ko. Nesupaisysi.

Et. Ir taip nesmagu dėl visko. Dėl to pylimo net, dėl supleškėjusios lentpjūvės, nepavykusio reiso virš upės. nugarmėjusio dviračio labai storom ir plačiom padangom, o dabar dar šitas šlubis kaip šakalas! Maciunskas jo pavardė, ar Kazbaravičius? Ne, Maknickas, berods. Totorių pavardėse visuomet yra tasai ck. Ir totorius neturi degtukų! Te, imk!

Jam nutolus, dar pamanau: oi, kiek blizgių paliks tame nusken­dusiam dviraty! Špykiuose, lenciūge, o ir kitur. Kiek blizgių! Bet nieko. Nieko. Nemunas viską iškęs. Ne tiek iškentė. Tai su Dievuliu.

Kankinys
Nemunas ties Jurbarku

Jau niekad mudu nebeskrisim šiuo krantu, niekad, mano miela Regata! Čia, ties žiluoju Jurbarku, žilu kaip ir mūsų Kankinys, kaip sidabrinė jo aureolė, duok Dieve jam ir potencijos, ir sveikatos!

Greičiausiai mudu jau suvis niekad nebeisime prie gražuolio Nemuno – ties Jurbarku tai jau tikrai niekad. Neištverčiau šito, būtų pernelyg sunku vėl nukakti į saulėtąjį Jurbarką, penktą valandą ryto sto­vėti prie viešbučio durų, paskui išvysti tave. Regata, ir paknopstom pasileisti prie Nemuno – jis čia toks pat kaip Seredžiuj ar Vilkijoj, o visgi ne toks, nepakartojamas: Nemunas su tavim – išsišiepusia iki ausų, plaukus jau spėjusią susirišti į kuodą, narsiai besiginančia nuo paupio žąsų. Kaip visa tai gražu buvo, kaip gera, kaip spurdėjo mano surambėjusi širdis. Kad šviesu, kad nebeskauda galvos, pamiršau net, kad visą naktį taip ir prarymojau viešbučio kambaryje, žiūrėdamas į šviesėjančią padangę, sunkvežimius anapus upės, trobeles ir krūmy­nus. Tu užsirakinusi miegojai tame pačiame bloke, mūsų kankinys ir­gi kažkur netoliese; et, kas man darbo dėl nelaimingojo, galvojau, žvelgdamas į tykiai srūvantį Nemuną, kitokį Nemuną, netgi prisimi­niau, kas iš plunksnos vyrų beigi moterų yra iš šitų vietų kilę – o, vi­sas būrelis, ir visi begal rūstūs, rimti, ambicingi – gyvieji net iki juo­kingumo.

Visi mes tąkart buvom plunksnos vyrai ir moters – autobusėliu vežiojom gyvą sparnuotą žodį po atokiausius atgimstančios tėvynės kampučius – tuo tikslu buvo įjungtas ir vienas tremtinys, kalėtojas, katalikas, o podraug ir be galo moralus, gryną tiesą bylojantis rašyto­jas; kaip troškau įveikti bent vieną jo kūrinį! Panašu, kad ir jis iš šių vietų buvo kilęs – dūzgiant klaidžiais vieškeliais, nurodinėjo šoferiui, kur sukti, dažniausiai paklaidindavo, bet širsti niekas neširdo – kanki­nys taip įkvėptai bylojo sausakimšose salėse – žmonės verkė, gniaužė baltas nosines ir kumščius, mokėjo pataikyt į širdį! Man jis vis dėlto kažkodėl atrodė įtartinas, nors nei blogo, nei gero nebuvo spėjęs pada­ryti, ką aš žinau. Nepatiko tačiau, kad jau po visų literatūrinių mišių, kai sėdėjom viešbuty – visi kažkodėl suplūdo į mano numerį – ir neskubom gurkšnojom butelį degtinės, kai mūsų komandos kapitonas džiugiu mostu pakvietė visus į koridorių pasiklausyti, kaip už baltų durų džiugioje ekstazėje dejuoja kažkokia patenkinta viešbučio gyven­toja (jis vienintelis nėjo (girdėti buvo ir iš kambario!), baisiausiai rau­kėsi, sėdėjo susiėmęs žilą galvą ir netgi pasakė: negražu šitaip! Turėjo teisę taip sakyti, dabar jis jau viskam turėjo teisę, bet kai kitądien, teikdamasis tas pačias priemones, jis ir vėl ėmė virkdyti salę, kartais net painiodamas faktus, vardus ir datas, man kažkodėl pasidarė kok­tu. ir aš išėjau į lauką parūkyti. Mačiau, kaip baisiai jis užsigavo, bet atsiprašyti neišdrįsau, dar labiau būtų užsirūstinęs.

O tą rytą, Regata, traukėm mudu panemune ties Jurbarku, tvirtai sukibę už rankų, šlapiam paupio smėly palikdami tyžtančias pėdas, tavos buvo vos mažėlesnės, traukėm pro sodelius, tvarkingus namus, kai kurie buvo net mūriniai. Bumpsėjo obuoliai, krito kriaušės, apti­kom ir užsilikusių slyvų – perdien būtume vaikštinėję šia rojaus pa­krante! Net išdidumas ėmė regint tokią rimtą gamtą ir turtingus trobe­sius. Toli būtume šitaip nuėję, bet vos spėjau tave septyniskart pabu­čiuoti, ėmė be paliovos pypinti mūsų autobusėlis, ir kai tekini atskubėjom prie jo, visi jau sėdėjo savo vietose, o ponas kankinys sto­vėjo šalia ir žvelgė į savo rankinį laikrodėlį – vėluojat! Nulėkėm tolyn – kažkurioje gyvenvietėje žmonės, matyt. Jau kėlėsi iš patalų, žmonės, kurie ir šįvakar išsižioję klausysis kankinio pasakojimų apie rūstų pasipriešinimą okupantui, apie tortūras ir neblėstančią meilę Lietuvos žmonėms, taigi ir jiems, čionykščiams. Pritariau visoms jo šnekoms, bet dar kartą klausytis nebeketinau.

Klausyk, Regata, sprunkam iš čia, tyliai pasiūliau atvykus į kaž­kokį gražų kaimą prie miško su upeliu. Tu nusikvatojai, o kankinys taip dėbtelėjo į mudu, kad tu tuojau nudelbei akis žemėn, tarsi būtum buvusi išdykėlė jo dukrelė.

Ak, po Jurbarko viskas ir pasikeitė, amžinai! Net nesmagu pasakot – kankinys nejučia tapo tavo globėju, geradariu, sargu, prievaizdu. Tu aklai tikėjai kiekvienu jo žodžiu. Kur jau ne – sekant jam legendas, moterys tik ir trynėsi akis, net vyrai droviai šnypštėsi vėjų išgairintas nosis.

Nepasakosiu, kaip rizikuodama gyvybe tu maudeisi audrotoje Bal­tijos jūroje – taip, mes pasiekėme net pajūrį! – aš tik įkniubau veidu į smėlį: ir galva svaigo nuo prasto šnapso, ir žiūrėti negalėjau į čia išny­rančią. čia vėl tarp vilnių pradingstančią tavo galvą. O jis, kankinys? O jis su kažkokia klaipėdiete sene, nunarinę nosis į purviną smėlį, vaikščiojo ir vaikščiojo krantu, nė nesirengdamas tavęs gelbėti, jei bū­tum sumaniusi skęsti. Regata, šaukiau. Regata, neplauk už bangolau­žio, ten jau baigiasi mūsų teritoriniai vandenys, bus bėdos! Bet tik žu­vėdra suklykė atsiliepdama man, o tavęs vėl nebesimatė. O kiti, ką gi kiti veikė? Kažkuris snaudė autobusėlyje, sensibilusis poetas Echo braižė smėlyje geometrines figūras, nebedalyvavo šio pasaulio reika­luose, kažką kuždėjo pats sau. Dar kiti bučiavosi užlindę už apgriuvu­sio blokhauzo arba kniūbsti kaip ir aš gulėjo smėlyje ir abejingai lau­kė. kada pasibaigs šitos stichiškos maudynės nafta bei mazutu at­skiestoje Ostsee. Niekam tu nerūpėjai, net mūsų kapitonui; šis gražiu krauliu nusivarė kone iki molo galo. o dabar pusėtinu brasu varėsi at­gal. Net jis. vienintelis blaiviagalvis, niekuo nebūtų įstengęs tau pagel­bėti, papurusi galvelė čia tolo, čia vėl artėjo. Nesuprantu, kodėl kanki­nys nė nežvilgtelėjo tavo pusėn! Tiesa, dabar jis kančios anatomiją in­dividualiai dėstė anai lieknai senei.

Pagaliau tu išlipai su šlapia rūrele iš bangų, puoliau prie tavęs su degtinės buteliu ir sausu rankšluosčiu, bet tu praėjai prošal nė ne­žvilgtelėjusi. o kankinys, tarsi tik dabar tave pastebėjęs, paliko apstul­busią senę, šoko prie tavęs ir ant rankų nunešė iki persirengimo kabi­nos.

O taip gera buvo aną rytą! Jurbarke, prie Nemuno.

Ten mūsų upė plati, yra kur užsimoti akiai. Ten poetų, rašto žmo­nių šalis, jų mintys neįžvelgiamos, kaip ir Nemuno vilnys.

Ne, Regata, mudu jau niekuomet nebevaikštinėsime Jurbarko panemuniais – aš tave taip aprėkiau vos išlipusią iš Ostsee – šitaip mūsų jūrą vadino ana klaipėdiškė – vilnių, kad tu jau vėliau apsipylei ašaro­mis, kitame kaime net nenorėjai kalbėti apie mano kūrybą – kalbėjai vien apie jo, Kankinio! Taip protingai, taip sausai kalbėjai, o jis paten­kintas šypsojo – buvo panašus ir į jūrų vėplį, ir į iškaršusį generolą. Ir autobuse jis užleido tau savo vietą šalia šoferio, o pats atsisėdo šalia manęs. Regata, Regata, ką tu padarei! Sakyti, tiesa, jis man daugiau nieko nebesakė, tik krapštė pakaušį, vis neteisingai rodė šoferiui, kur sukti, paklaidino mus beviltiškai, bet visi tylėjo – kankiniai turi teisę klysti… Tiesa, paliepė mari salone nerūkyti, bet padarė tai diskretiškai juolab kad ir kiti rūkė.

Praėjo kiek laiko. Kaip aš apstulbau, kad neilgai trukus po mūsų kelionės į Kankinio kūrybą netikėtai plūstelėjo svaigi meninės erotikos bangai O juk andai jis net nėjo klausytis garsų ir aimanų iš meilės sodų! Sunku patikėt: naujausiuose Kankinio kūriniuose veikėjai beveik nieko daugiau nė nedaro, tik duodasi kaip padūkę, santykiauja net netradiciniais būdais ir tik visai nusikalę, leisgyviai persimeta vienu kitu nereikšmingu žodeliu. Seniai taip reikėjo! – šūktelėjau mintyse nors toksai ūmus pokytis pasirodė mažų mažiausiai keistas. Mįslingas. Kas jį paskatino šitaip kraupiai senatvėje atsiverti, kas? Koks ta­vo reikalas? – atkirstų jis ir būtų visiškai teisus. Bet truputėlį gaila – toks moralistas, toks malonus tėvukas, o padūko kaip vaikėzas.

Nu, chare, choroš kizdetj! – taip dabar šneka jo herojai, tikiu, kad ir tokių jis buvo savo kely sutikęs. Bugorų, delovaru, fuflo, krytnikų, skameikų ir panašių. Chare!

Keista: skaitau, vien iš smalsumo skaitau jo erotines fantazijas, o matau Nemuną, Nemuną ties Jurbarku ryte, matau anas žąsis, kren­tančius obuolius, ilgas valtis riestais galais ir tavo šlapias pėdeles – truputėlį kreivas ir kaipmat nykstančias. Šlept, ir viskas, nebėr… Bet chare! Nemunas tie Jurbarku irgi gražus yra.


Salto mortale
Nemunas palei Punią

Ir prie Punios Nemunas puikus. Ne toks gal kaip palei Jurbarką, Gardiną ar Liškiavą – dar gražesnis čia, Punios miestelio papėdėje. Violetinis nuo Kosmoso močios ir žalsvas nuo tirštų, nešvytinčių dumblių. Raudonas nuo gaisų ir gelsvas po pilnatim. Kai baubia dė­mėtieji elniai šile ir gaudžia volkswagenų motorai, irgi šile.

Vasarą vagoje išlenda nesuskaičiuojama galybė pilkšvų akmenų; upei visai nusekus, ant jų matyti žalsvas dvokiantis ruoželis: kur kas gražiau, kai tie akmenys apsemti. Bet ant šitų riedulių gera fotogra­fuotis – iš toliausių pakraščių atrieda paprasti ir nepaprasti žmonės vien tam, kad užsiropštę ant tokio akmens nusitrauktų Nemuno ir Margirio kalno fone – visam gyvenimui liks. Kai kurios nuotraukos pa­vyksta gan puikiai, jas mielai spausdina politiniai–visuomeniniai ir net gamtos leidiniai: atsitiktinai ant akmens užlipusi mergina gali patekti ir į viršelį, o paskui net į kokios misės varžytuves – šiais nepavydėti­nais laikais tai jau šis tas!

Tyla nustoja spengus – atbunda vaizduotė: atsiveria neregimi šliu­zai ir mintis ima plaukti kaip Nemunas: violetinis nuo chemikalų, gyvulių žarnų, plėvėto kraujo – viską tiekia netolimas Mėsos kombinatas aukštupy; rūkas plyšta kaip uždanga, ir aš regiu, ko neregėčiau nė vienoje pasaulio vietoje – Stambule, Mekonge ar Rio del Oro deltoje.

O aš sėdžiu Punelės žiotyse, ant rudo smėlio jau išsivilkęs savo Gunimischlciachboot, ant tos valties užrašyta irgi vokiškai: Nutzgewicht 300 kg, mat laivą man paliko Joachimas Krullis-Nemunas, montuoto­jas iš Vioblingeno, švabas. Krullis dvejus metus dirbo Alytuje, o Nemu­nu jį praminė vaikai dėl pašėlusios aistros meškerioti – tas žmogus niekaip negalėjo atsistebėti, kad vaikiščiai ant rykštelės traukia pūgžlius vieną po kito, o jis, ginkluotas naujausia pasaulinių standartų žvejybos technika, beveik nieko nepagauna. Krullis-Nemunas širdo dėl šito, bet iš esmės buvo nepiktas, net drovus vyras – vienas iš nedauge­lio tų. kurie statydami kombinatą taip ir nesusirado sau žmonos nei Alytuje, nei Punioje, nei Nemunaityje. Gal mums daugiau liko? Kaip žiūrėsi…

Na ir nuvažiavau į šoną!

Punelės žiotyse aš tarsi regiu, kaip Margiris, kresnas ir stiprus, vi­sai kaip Čiapajevas galanda į akmens šoną – šito ar ano? – savo dviaš­menį kalaviją – šiup, šiup, šiup! Come together? Štai kur visų The Beatles pradžia! Matau, kaip Margirio kariai ir šeimynykščiai po tais akmeni­mis gaudo slidžias vėgėles – jų čia daug: ir karių, ir žuvų. Gardžios šviežios vėgėlės! O kur dar puikios lašišos, šlakiai, šalviai! Fosforas ir mėnulis giedrina smegenis – gera mąstyti mėnesienoje, gera ruoštis žiemai po šita Vilkų saule, Ordino antpuoliams, medžioklėms ir lau­žams. Gera luotu pasileist pasroviui, nusidobti kokią riebesnę ožką.

Smirdi puikusis Nemunas Punelės ir tėvo santakoje, bet kai van­duo vėl pakils, beveik nebesmirdės. Sėdėk ant akmens, gal kas ims ir nufotografuos. O jei ir nenufotografuos – džiaukis gamta, violetais bei ochromis. Žmonės (paprasti) kitaip sako: Gražu. Ružava ir lelijava. Ir dar sako: O, tu bajavą leščių pagavai! Kalba mat užteršta dar seniau nei upė, kalbos valymo įrenginių nepastatysi už jokius pinigus, maža paguoda, kad kai kurie mūsų amerikontai kalba gražiau už panemu­nių gyventojus, už mūsų didžiuosius vizirius, kalifus ir pašas.

Aš sėdžiu ir kuo aiškiausiai matau, kaip praplaukia vytinės su grūdais ir druska, paskum ir sieliai iš Gudų ir dar tolimesnių girių… kaip nepiktai keikiasi upeiviai ir sielininkai, kaip jie kvortom maukia arielką, traukia virvę ir mėto į Mėnulį savo kirvukus… Visai kaip hu­nai, gotai…

Gera tokio vakaro tylą užsigerti spirituotu vynu… nelyja, šilta, ma­loniai apsiniaukę, masiškai zyzia ir masiškai žūsta uodai… verta peržiem laukti tų kelių akimirkų, kad pabūtum reliatyvioje vienumoje prie vandens, visai dar pakenčiamoje smarvėje… op, op. Nemunėli!

Dramatiškai riaumojant Frenkui Sinatrai, net prisimerki iš malo­numo ir sviedi į laužą bulves tarsi mažas granatas. Tranzistorius trak­šteli, suparpia, kažkas ten atsikosti ir vėl dainuoja:

Zien doch meiter, fremder Reiter!
Dooch er lachte: sie ist mein!
Und ein Schuss flel in Montana,
Vor deni Haus am Waldesrain…

Oh, my darling

Kaži ar patiktų šioji daina kitados upe plaukiojusiems pinčiukams? Patiktų, kur jau neee! Keista, dvidešimtasis amžius pats kruviniausias ir pats sentimentaliausias, gal ne?

Caput Lituano! Taip kažkodėl sušuko vienas Rusijos spalvas gynęs latvių krepšininkas prieš rungtynes Barcelonos olimpiadoje, bet Nemuno šalies rinktinė nugalėjo. Tiek to! Punioje to latvio niekas daugiau nebematė, vargu ar ir anksčiau jis čia lankydavosi, nebent važiuodamas į Gardino turgų apsipirkti buvo užsukęs nusitraukti ant tų akmenų; juk latviai mėgsta fotkintis beveik kaip japonai, pastaruosius mačiau Heidelberge ir Wetzlare: dūko su savo poloroidais. Latviai, be­je, ir aparatūros daugiau turi… kas tik nešauna prie uodus svilinančio laužo į galvą!

Bet graviūros man užvis gražiau. Jose viskas kur kas įspūdingiau nei puikiausioje nuotraukoje – visi tie kalnai, pilių griuvenos, krūmai, vien kompozicijos dėlei papiešti keli vyrai su nuogais kardais ir puoš­niais durtiniais. Graviūrose – ačiūdie, dar jokio impresionizmo, kiek vienas brėžis alsuoja realybe, teisybe, nemeile, hipertrofija – taip ir tu­ri būt!

Gal todėl dabar ir išnyra laivė su Sirokomle, tykiai ji plaukia pasroviui; laivės priešaky sėdi pats Sirokomlė ir viską neskubiai užsirašinėja: dwor, chalupa, gora… Paskuitės ir knygą išleis, kaip ir iš paskos plaukiantis Gliogeris, Jurgis berods – irgi Nemuno žinovas, tyrėjas, la­bai nepalankus mūsų kraštui, visur vien skurdą ir neviltį regintis – ką kaži jis šiandien parašytų? Plauk, žaliasis, plauk…

Antai! Jau regiu ir baidarių flotilę su admirolu Steponu Kolupaila – štai kur lemtas vyras! Viską būtų spėjęs ir pajėgęs išmatuoti, pama­tyti, suprojektuoti ir įrengti, bet:

Saulutė nusileido, užėjo vakarai,
Mūs gražųjį kaimeli užpuolė vokečiai!

Ir ne tik jie vieni.

Gana, ir taip širdį gniaužia. Be juokų. Ir aušros, ir ašaros čia ty­kios kaip kare. J tavo sveikatą, Steponai Kolupaila, į tavo! Nebedaug kas tave beatmena, o aš net knygelę turiu: Palapines statyti lygia greta, kad žmonės nepamanytų čigonus paupy įsikūrus! Galioja tie pata­rimai ir šiandien, kaip ir – čia jau apie Prūsiją: Plaukiant laikytis Lietuvos kranto, neatsakinėti į nepamatuotus vokiečių pasieniečių įžeidi­nėjimus! Ir šitai tinka, nors už karalienės Luizos tilto – kita valstybė, kiti žmonės ir kiti papročiai. Kaip teisingai, Steponai Kolupaila, tu patarinėjai, kuriuo vandens malūno šonu geriau persinešti baidarę ar pervilkti valtį, – o, ir aš esu sėkmingai tuo pasinaudojęs: ties Kapčia­miesčiu už pakelį „Primos“ mano valtį pervilko arkliais. Būtų ir dovanai, pats vos įsiūliau. Žmonėms dar buvo malonu, kad jų upe kažkas plaukia, kažko klausinėja ir stebisi. Dabar jau nebe. Tada aš plaukiau Baltąja Ančia, ponas Steponai. Puiku ten – nei svastikų, nei žvaigždučių, nei maitvanagių, anei vištvanagių – jokio metalo! Tu, Steponai, matei daugiau upių – ir Po, ir Potomaką. Bet man ir šiandien Nemunas ties Punia gražesnis už Maasą ar Neckarą.,. kad ir smirdi tie galvijų vėdarai. Bet kai gerai užpili vincenco makaluso, jau uosk neuodęs, nebe. Nebesmirdi.

Na. laikas judėt, plaukt, vytis Nemuną. Vos švinta, o žiu – ant tų akmenų kažkas jau fotografuojasi! Kas, kas! Ogi Punios burmistras su svečiais iš Corfina d’Ampeco – šie du nedideli Europos miesteliai gra­žiai draugauja… Šiaurės Italijoje 1956 metais vyko Baltoji olimpiada, o gal 1960? Ne. tada vyko Squo Welly, irgi puikus miestukas, nebloga būtų susidraugaut.

Punioje dar niekad nebuvo jokios olimpiados ir nežinia, ar suvis kada bus. Paskutinis Europą sukrėtęs renginys čia vyko Margirio lai­kais – masinis autodafė. Geriau, kad tokių daugiau nebebūtų, niekad.

Bet man jau metas.

Žiūrėk, saulute, kokia didziulė lydeka iššoko ir apsivertė. Padarė salto mortale. O kas gi belieka? Tik salto mortale.

Kaip tykiai slaidosi rūkas, tu tik pažvelk. Kad žmogus šitaip galė­tų! Toks rūkas1 buvo! O dabar tas salto mortale. Kaip ana lydeka ar šalvis.

Kaip lydeka ar šalvis.

Herbertas Minajevas
Nemunas po Prienų tiltu

Aukščiausios kokybės rudens tamsa užspaudė miestui akis – kaž­kas susprogdino transformatorių. 1981 metais taip nutikdavo nedaž­nai. kalbų pakako visokių. Bet aš gyvenau taip nykiai, taip niekuom nebetikėjau, kad man buvo vis tiek. Kad tamsu, kad sprogo kažkoks transformatorius. Taip negalima, bet aš netikėjau nei moterimis, nei vyrais – pastarieji vis labiau bobėjo, vaikščiojo megztais rūbais ir net gerti žmoniškai nebepajėgė.

Tokį tat vakarą mane į svečius pasikvietė vienas kvazitapytojas – apsukrus ir uolus vyrutis, net parodų kino teatruose surengęs. Ir savo paveiksliukų buvo pardavęs – visi murzini, neaiškūs, neva maniera to­kia, bet man rodės, jog ir čia paprasčiausias aklų dūmimas, nevalyvu­mas. Et. nesvarbu. Jis tikėjosi, kad parašysiu apie jo darbus į kokį laikraštį, net nurodė, kur kreiptis – kažkodėl į Gučį, mat su šiuo buvo gėręs alų ir konjaką. Gal net pietavę kartu. Jei ir valgę, pamaniau, tai jau šis tas! Juk dažnas giriasi – gėriau su tuo, gėriau su anuo, bet tik labai retas pridurs: kai mudu su Kazimieru sukirtom po Kijevo kotle­tą… Arba: viskas prasidėjo gerai užkapojus kiaulių ausų!

Taigi mudu patogiai įsitaisėm, jis ėmė rodyti savo darbelius, o aš, užkėlęs kojas ant stalo, gurkšnojau vengrišką vermutą ir kažką my­kiau. Neblogai, neblogai, arba: va šitas tai visai nieko! Vėliau jis iškepė baskišką kiaušinienę su pomidorais ir atkimšo degtinę. Taip įsismaginom, kad toj dirbtuvėje ir apsinakvojau, o rytą, perdžiūvus gerklėms, jaunasis menininkas atvilko krepšį alaus. Ir nors man buvo labai ne–


1 Iš rūko skaisčiai lelijavo
Išnyra ankstyvi žvejai… (Anz. Matutis. „Dainava“. Valst. politinės ir mokslinės li­teratūros leidykla, Vilnius, 1958, p. 118.)

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme sudaryti į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10 / Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?