literatūros žurnalas

Leonardas Gutauskas. Musės. Studija (Pradžia)

2005 m. Nr. 2

MUSĖ, Tol. Rytuose laikoma nematerialios, be paliovos klaidžiojančios sielos simboliu. – Tačiau dažniausiai ji siejama su liga, mirtimi ir velniu; paplitęs tikėjimas, jog ligos demonai puola žmones pasivertę m. Biblijoje paminėtas velnių valdovas Belzebubas (hebr. Ba’alZebub – musių valdovas), kuris dažnai vaizduojamas m. pavidalu, yra pirminės kanaaniečių dievybės Balzebulo modifikacija; pagal persų mitologiją blogį įkūnijęs Arimanas į pasaulį įsiskverbė m. pavidalu.

Simbolių žodynas

 

Alkoholikės

1
Clopcy, puscie, nietšeba, ja niechce, mne boli, niechce, boli puscie, mne boli… boli…
Trys basi, mėšlinom tarpupirštėm, nusmukusiom suplyšusiom kelnėm piemenys, girti, ropojantys, vemiantys, siurbiantys iš tamsaus žalsvo stiklo butelio, pasikeisdami – dviese laiko iškeltas virpančias kojas, trečias skverbiasi – prievartauja trylikos penkiolikos metų mergaitę. Keistas, tarsi viskam atbukęs, jos veidas, paliestas d a u n o. Menka perplėšta, labai nešvari suknelė, purvinos basos kojos. Ant vienos, užkliuvusios už neproporcingai didelio pėdos nykščio, supasi nešvarios kelnaitės. T u t e i š ų  tarmė, rusiški keiksmai: 
Ležac’ kurva tvoja mat’, ona niechce, a zato my chcemy, suka, jei boli, a sama až lyžasie, jak chce, suka tvoja mat’, ležac’, my ci pokažym, co chlopcy mogon, podnies’ dupe, nu, bystrej, nu, čego ležeš jak kloda, davaj…
Trys engiantys, niekinantys, prievartaujantys piemenys. Galbūt žiemą netgi lankantys lenkų mokyklą Turgeliuose, gal netgi ne alkoholikų sūnūs. Tačiau 
samogonka savo padarė – dabar jie trys gyvuliai, įsivaizduoją aptikę rujojančią kalę, trys vyrai, galį ją patenkinti. Keturiolikmetę silpnaprotę mergaitę. Apleistą, užmirštą, niekam jau nepriklausančią. Parugėje tarp mėlynuojančių rugiagėlių, tarp laukinių aguonų. Tokią kvapnią ir skaisčią vasaros popietę. Toli nuo kaimo, nuo žmonių. Nežinia, kokiu saldainiu ją čia atsivilioję, apgavę, nežinia, kokius stebuklus parodyti pažadėję. Trys galvažudžiai, nepilnamečiai, nepakaltinami, nesugaunami, nes niekam visame pasaulyje jų auka nerūpi. Net motinai.
Samogonas varva per jų smakrus. Jie tiesiai iš tamsžalio butelio siurbia tą skystį, stengiasi supilti ir jai, pro sukąstus dantis, pro per anksti išpuvusių dantų kiaurymes jie pila ir pila, ji springsta, vemia, štai akys užvirto, iškeltos kojos pastėro. Bet jie nesitraukia, jie dar nepasisotino, jų paslėpsniuose dar šėlsta hormonų audra, skatindama dar ir dar kartą mėginti, pažinti, sulaukti to sprogimo, kuris duoda per girtas jų makaules kaip kūju, kaip laukų akmeniu per dar skystakiaušes, pasišiaušusias piemenų galvas.
Ir m u s ė s. Debesys. Stiklasparnės, jos jau negali pakilti. Jos girtos. Nusėdusios degtinės likučius ant piemenų smakrų, ant mergaitės lūpų, kaklo, krūtinės, pilvo. Stiklasparnių alkoholikių puota. Jos čia susirinko iš visų aplinkinių kaimų. Degtinės kvapas jas pašaukė: skriskit, mielosios velnio patelės, jums paruošta puota, keturi buteliai 
samogono, kurio niekas dabar netaupo, nes šią popietę trys piemenys parugėje niekina nepilnaprotę nekalčiausią mergelę, skubėkit, stiklasparnės, nes degtinė greitai išgaruoja, jos garus ir tvaiką išnešioja vėjas, tad nedelskit.
Velnių valdovo bendravardės. Jos neskiria aukos nuo budelių. Jos akmenširdės kaip pats šėtonas. Trokštančios vieno – apsvaigti, apsvaigti. Ir dabar jos jau girtos. Blyškiaveidė musių palaima, panaši į piktąją dvasią ar mirtį. Štai jos svirduliuoja, griūva ant šono, verčiasi ant nugaros, mataruoja kojytėmis. Sparnai jau permirkę. Nepaskrendantys. Nereikalingi. Joms pasiutusiai gera. Ne linksma, bet g e r a . Joms gera, kad niekas dabar jų nepritrėkš delnu, net nenuvys rankos judesiu. Piemenų pirštai dabar – kitur. Jie naršo, knisa, rausiasi, stengdamiesi pagelbėti nepilnamečių pimpalams bet kokia kaina įsiskverbti ir paniekinti negalinčią ir nemokančią apsiginti, nedrįstančią šauktis pagalbos, paliktą likimo ir trijų girtų bernų ir girtų musių valiai – 
suėdimui.
Drąsios ir nuožmios. Siurbiančios. Nešvarios kaip ir jų auka. Paslaptingu būdu prieš tūkstančius metų prasiskverbusios į žemę, į Nojaus laivą patekusios per klaidą, per senio ar Dievo neapsižiūrėjimą, ar per velnių valdovo gudrumą ir išradingumą. Tūkstantmetės, tačiau gyvenančios vos kelias dienas, kad suspėtų nusigerti, apvirsti ant nugaros degtinės baloje ir apsvaigusios prigerti. Išdvesiančią kartą tuojau pat keičianti kita karta. Nesunaikinama padermė, kurią Colinas de Plancy, vaizduodamas Belzebubą, taip išraiškingai nupiešė – juodu tušu ant balto popieriaus, kad ryškiau matytųsi, – ir atspausdino „Dictionnaire infernal“ (1845 m.).
Mergaitė jau miršta. Piemenims vis sunkiau išlaikyti pakeltas jos kojas. Jau jos stingsta į akmenį, linksta prie žemės, sukeldamos budelių įniršį. Jie šnypščia, kriokia: 
Nu, scierva, čymaj nogi, čymaj, suka, juž nie boli, co? nie? ciebie jiešče malo, tak biež do gemby, nu, otvieraj pysk, nu, otvieraj, kurva tvoja mat’…
Jau nebegyvą jie engia, naikina, trypia norėdami suvaryti į žemę, paslėpti, kad neliktų nė ženklelio, jog čia kelias valandas trys vyrai tenkino vieną mergą, kuriai vis buvo maža. Keturkojai ropliai, užmiršę, kaip išmoko atsistoti ant dviejų, kaip žengė pirmuosius žingsnius link girtų tėvo ar motinos rankų. Šūdini karžygiai. Mėšlinomis tarpupirštėmis, niekada vandens nemačiusiais bibukais, kurių ilgį ne sykį yra matavęsi šiaudu ar pagaliuku. Purvini kaip velnio panagės. Stangrūs kaip šėtono uodega, kietabirkiai kaip kipšų ragai. Vienós su musėmis prigimties. Nesunaikinami nuo pat išvarymo iš rojaus gašlūnai. N i e k a d a   n e n u b a u s t i . Nepatyrę bausmės slėgio. Net nenujaučiantys, jog po krikšto ir jiems buvo dovanota Šventoji Dvasia. Kur ji dabar? Nejaugi akmeninėse jų širdyse?
Tušti tamsžalio stiklo buteliai. Budeliai miega. Mergaitė miega amžinu miegu. Nekaltoji. Priklausanti Dievui ir jo angelams. Bet kas gi ten? Kas baltuoja tarp juodalksnių? Kas artėja basomis pėdomis nesiekdamas žolių? Kokie ten sparnai? Baltaplunksniai?
Knarkiantys, persisotinę ir persigėrę niekšai ir jų pamotės musės. Niekas iš jų nemato, kaip aukštas, baltais drabužiais, sparnuotas vyras pakelia ant rankų mergaitę, priglaudžia prie krūtinės ir nusineša skrisdamas, vos ne vos balto apsiausto skvernais kliudydamas vystančias rugiagėles, nubyrėjusiais lapais laukines aguonas ir karčiuosius pelynus, 
čarnobylus.
Budelio miegu miegantys nemato, kaip sparnuotasis pasuka upelio link, kaip pereina lieptą, pakyla į kalną, praveria iškrypusias, apipuvusias, niekada dažo nepajutusias duris, peržengia įdubusį slenkstį.
Užmigę neregio miegu, trys piemenys nemato, kaip tamsiame žemos trobos kambaryje plyksteli ugnies kalavijas, ir ant lentų stalo stingstančias degtinės balas nutūpusios, dar nuo vakar dienos girtos musės, jau spėjusios persisunkti 
samogono tvaiku, apsunkusios, bersparnės Belzebubo sugulovės užsidega – mėlyna degtinės liepsna jau svilina, ryja, paversdama juodais bevardžiais gurvuoliais. Visas stalo paviršius liepsnoja. Svyla konservų dėžikėse užsilikę kilkių likučiai, raugintų agurkų nuograužos, duonos kriaukšlės, šeriuotų lašinių bryzai; net riebaluotos šakutės ir peiliai liepsnoja nežemiška ugnimi. Tačiau stalas lieka nepaliestas. Suodžiais nukarusių lubų balkiai taip pat ugnies nepaliesti.
Nepaliesta ir labai nešvari, dėmėtomis antklodėmis pridengta medinė lova už senos apgriuvusios rusiškos krosnies. Nepaliesta liepsnų miega mergaitė. Dabar jos veidas šviesus kaip ryto debesis. Nepaliestas nė vienos musės. Nes jų čia jau nebėra – jos susvilo, pavirto juodomis šėtono ašaromis, saldžiomis nuo prisisunkusio alkoholio. Jų nelestų net varnas.
Bet kas gi ten? Ar tik ne mergaitės krūtinė? Taip. Tai ji. Labai palengva pro amžino miego miglą ji stengiasi įkvėpti liepsnų nuskaistinto oro. Kvėpuoja. Šnabžda kažką pro miegus. Nemirus ji regi sapną: ant obuolmušio žirgo atjojantį karalaitį, jo drabužiai tvaska deimantais ir auksu, žirgo kamanos žiba sidabru, auksiniai, garbanoti plaukai plevena vėjuje. Jaunikaitis taria jos vardą: 
Basia, Basiun’ku, niespij, to ja, tvuj nažečony, na kturego tak dlugo čekales’, otvuž očka, kochana moja…
Ir niekas nežino, ar mergelė atvers akis, ar pakils, ar žengs link sapnuose išsvajoto bernelio, ar paduos jam šalto šulinio vandens atsigerti, ar pavadins jį vardu: 
Muj najdroššy Jasiu, tak viele lat na ciebe čekalam.
Niekas nesužinos, ar karalaitis užsikėlė mergelę ant balno, ar nenumetė degančio deglo ant kiauro šiaudinio stogo, kad supleškėtų tas juodakilmis gyvenimas, tas girtuoklių lizdas, ta pakelės plėšikų buveinė, tiek metų nuo pasaulio slėpusi kerštingas, pykčiu dvokiančias širdis, kad ir jos sudegtų, pavirstų pelenais ir pakiltų į dangų.
Niekas niekada nesužinos, kur karalaitis nusivežė mergelę, kur yra jo karalystė ir koks jos vardas, koks herbas, kokia pilis – požeminė ar dangiškoji…
Ir tik nubudę, delnais suėmę sopančias galvas, piemenys galvós apie tai, ką jie padarė. Ieškos mergaitės, norėdami prigrasinti, kad neprasitartų, ką jie su ja veikė, kaip jie jos kūną trypė ir niekino. Tik trys nepilnamečiai, nedrįstantys pažvelgti vienas kitam į akis, nuožmiai puls vis dar girtas, ropojančias muses, tryps jas basomis pėdomis, juodais kulnais stengsis įtrinti į žemę, sunaikinti. Nes ir jiems pamažu taps aišku, kokią baisią nuodėmę spinduliuoja tie stikliniai, degtine permirkę musių sparneliai.
Ir išsibėgios jie kur akys veda, palikę gyvulius rugiuose ir grikiuose. Lyg protą praradę, jie skris musių sparnais į žemės gale dunksančią saulės krosnį. Ir bus ji panaši į šventose knygose aprašytą pragaro ryklę – besotę bedugnę, negailestingą…
Trys nuodėmės broliai. Vyriausias, kalčiausias, lyg akis išdegęs bėgs į didelį tvartą, kurio aukštosios durys, nukritusios nuo vyrių, gulės srutose, srutų ežere, pelkėje, išsiliejusioje pro durų angą į slėną fermos kiemą, iki kraštų jį apsėmusios, o skysto mėšlo pelkės vidury, nežinia, kaip ten patekę, ant vežimo su nuleistomis į mėšlą ienomis sėdės penki 
tuteišai, rūkydami jie aptarinės pasaulio grožybes, degtinės pigumą ir tvirtins, kad samogonką turėtų leisti pardavinėti Turgelių krautuvėj. Vyriausias brolis įbėgs į valdišką tvartą, kuriame už geležinių surūdijusių grotų žviegia dideli, kuproti, sulysę kuiliai, ir jis po kelių akimirkų taps vienu iš jų, ir nuo šiol jam teks aptarnauti kolchozo kiaules, įbridus iki pilvo į mėšlą ir srutas, jam teks gerai pasistengti, kad kiaulės liktų patenkintos, nes nuo jų nuotaikos priklausys kuilio likimas – važiuot į skerdyklą kaip niekam netikusiam b a l a m u t u i   ar tvarte pasenti, gauti medalį už nepaprastą vislumą, už gerą sėklą, už djabel’skie nasienie.
Antras brolis, metais jaunesnis, metais doresnis ir kvailesnis, bėgs pelkės pakraščiu šokinėdamas per melioracijos griovius geisdamas pasislėpti, kad niekas jo nerastų, net motina, bėgs, nieko priešais save nematydamas, tarsi išdurtomis akimis ieškodamas angos į pragaro prieangį, ir suras, bet tai nebus labai ilgas kritimas į žemės gelmes, kur verda derva, lydosi auksas ir šikšnosparniais pavirtusios nuodėmės gaudo krintančiuosius. Ne, jis įkris į gilų melioracijos šulinį, kurio dugne telkšo rudas sieros skystis, riogso ožkų kaulai ir piemenų sumestų kačių maitos. Nukris minkštai ant kačių kailiukų ir užmigs nepabudinamu miegu, ir sapnuos muses, kurios nuo šiol bus jo miego žiniuonės, sapnų aiškintojos. Ir niekas čia piemens neras – ieškos visur, bet į šulinį net nepažvelgs.
Ir tik trečias, jauniausias, brolis, kurio nuodėmė menkiausia, tik tas iš paskutinių, dar vaikiškų, galių mėgins vytis ant balto žirgo nujojantį karalaitį, šnabždės vakarais išmoktus lenkiškus poterius ir maldaus atleidimo. Ir kas žino, gal mergelė išgirs jo maldą, pažvelgs ir nuramins: 
Nieboisia, Zbyšku, ja ci daruje tvoje pšestempstvo, žyj dalej i nikdy nierub kšyvdy žadnej dzievčynie, obiecuj, i tvuj gžech ci opus’ci… Kas žino, gal bernaitis ir išsigelbės, gal dar ne vėlu…


2

Rūdninkų girios pelkėmis ir kemsynais srovena upelis 
Cirvija. Skaidrus vanduo, įvairiaspalviais akmenukais nuklotas dugnas, smagūs, per kerplėšas srūvantys kriokliukai. Į tokį upelį žvelgdamas nenoromis prisimeni Simono Daukanto aprašytus senovės žmonių takus per nepereinamas pelkes – upelis užšąla, ir žmogus, į roges pasikinkęs šunis, o gal ir briedžius, keliauja nekliudomas. Tiesiog negali atsistebėti, kaip Cirvija sugebėjo prasigraužti vagą per pragaro siera dvokiančius raistus. Ir dar išsikloti tokį prašmatnų, tvirtą, spalvingą dugną, tarsi persišką kilimą ant balto marmuro mečetės grindų…
Bet kas gi ten, sietuvoje, taip negamtiškai blizga? Dalgiai? Peiliai? O tie, tvaskantys, ragai juk tikrai negali būti buliaus ar karvės ragai – švytėjimas išduoda ant dugno tvaskančio to k a ž k o    negamtišką prigimtį. Tad prieikim arčiau. Ir ką gi matom? Ogi du, vieną šalia kito suguldytus dviračius. Dar naujus, na bent jau jų rėmai ir vairai tikrai nesurūdiję. Pripažinkim, jog čia keista vieta dviračiams ilsėtis. Paprastai jie poilsiauja atremti į kokią nors sieną ar alaus baro palangę. Vadinasi, čia slypi paslaptis. Kadangi patys šie, dviem ratais judantys, daiktai niekaip negalėjo čia patekti, vadinasi, juos kažkas, tikriausiai žmogus – juk nesiveisia Rūdninkų girioj beždžionės, o ir paskutinis lokys, galbūt mokėjęs kelis metrus dviračiu pavažiuoti kokiame viduramžių cirke, jau prieš šimtą metų nudobtas, – ir išvada peršasi pati savaime: šiuos du švytinčiais ragais daiktus atsivedė ar atvairavo juos užsėdę du vyrai. Kodėl vyrai? Dėl to, kad jokios moters, netgi senmergės mėlyniautojos ar didžiausios nusidėjėlės, į šį Dievo užmirštą raistą nė su ilgu saldainiu nepriviliotum. Taigi du vyrai. Suprantama, jie turėtų slėptis kažkur netoliese, nes dviratis – brangus daiktas, įsigyjamas vienas visam gyvenimui, ypač šiame skurdžiame t u t e i š ų   krašte. Belieka gerai pasižvalgyti, pakelti vienos kitos šimtametės eglės šakas, žvilgtelėti štai už ano ar už šito kelmo, už kelmų sangrūdos. Nieko nėra? Na ką gi, tuomet pamėginkim įtempti – jeigu galima taip pasakyti – uoslę. Patraukim į vakarus, kur pro juodalksnių tankmę tarsi žarijų puodas žėri besileidžianti saulė. Dabar – į rytus, ten, kur taip greitai, nepastebimai buriasi šešėliai, medžiai, ypač reti kadagiai, tampa panašūs į žmonių figūras ar piktus demonus, liaudies dažnai vokietukais per klaidą vadinamus. Jeigu ir šioje pusėje nosimi neišgirsim posaldžio laužo dūmo ir dar saldesnės b r o g ė s   kvapo, suprasime, jog abu vyrai jau girti kaip šiaučiai ir kriokia nugriuvę ant drėgnos raisto žemės.
Pagaliau dūmelis iš rytų šalelės. Buvo tokia daina apie saulelę, iš rytų šalelės tekančią, gal dar prisimenat?
Taigi posaldis eglės šakų dūmas ir saldesnis už dangiškus migdolus užraugtos b r o g e l ė s   kvapas. Nepamirškim, kad dėl b r o g ė s   net karvė pasiunta: laužydama krūmus, vartydama medžius ir baubdama ji braunasi į vilkų karalystę, kad tik gautų to tiršto, šiltoko saldžiarūgščio srėbalo pasrėbti, nes ir keturkojui padarui retkarčiais norisi apsvaigti, gyvulio protelį pamesti, kaip kad žmogus, žinoma, dvikojis, geidžia keturkoju tapti apsvaigęs, trokšta būti raguotas, visą pasaulį ant rago smaigalio pasmeigti.
Tad tegu šie du sumišę kvapai būna mums už vedlius. Tik ženkime kiek įmanoma atsargiau, nes ir raisto akys – bedugnės, ir sausi šakaliai, kai netyčia pastatai ant jų batą, labai garsiai traškėdami lūžta. O mums slinkti reikia kuo tylėliausiai, bemaž be subtiliausio pašalinio garselio, kad anie du, ant drėgnos žemelės giliai įmigę, girtuoklėliai staiga neišgirstų, nepašoktų ir, puolę ant dviračių, oru oru, kaip pasakoj, mums iš akių neišnyktų. Juk mes norime su jais geriau susipažinti, o per juos ir ypatingąjį musių alkoholikių porūšį ištyrinėti.
O štai ir miegaliai. Dabar jau jiems per vėlu sprukti, tad galime ir pažadinti. Geriausia bus pašaukti vardais. Vienas jų vardu 
pan Antoni, antras, jaunesnis, pan Dzisiu. Matot, kaip smagiai pašoko, akis trinasi, negali patikėti, kad kažkas svetimas juos tokioje slėpynėje – gilesnėje nei senokai išnykusių raudonųjų partizanų urvas Rūdninkų girioj prie tos pačios Cirvijos – susekė ir aptiko. Nepagalvoja, taip staiga iš saldaus girtuoklių miego pabudinti, jog tie jų tvaskantys dviračiai ir buvo tas ryškus pėdsakas, įspėjęs ieškotojus, kad pats laikas nosimi pasidarbuoti. Ir ką gi, rezultatas daugiau nei puikus – abu vyrai, kaip į kelnes pridėję, apsmuktakiškiai, jau klaupiasi į samanas pasigailėjimo maldaudami.
Bet argi mes kokie baudėjai, stambiais šratais b r a v o r o   statines kiurdinantys. Baudėjai po tokius raistus nevaikšto. Jie privažiuoja girios keliu prie raisto pakraščio, kelis sykius iššauna kurtinių ir velnių pusėn ir, pareigą atlikę, kryželį aplanke parašę, grįžta ten, iš kur buvo atsiųsti. Mes tik pasikalbėt per kemsus šokinėdami atėjom. Nes čia kaip tik panaši vieta Belzebubo padermei glaustis. Kaip ir reikėjo tikėtis, vyrai vienas per kitą prabyla. Ir tokia sudėtinga tarme, kad tik mes, seni vilniečiai ir Vilniaus apylinkių lankytojai, tegalime suprasti, ką gi šie du suodini beragiai – tarsi kažkas, labai galingas, už mums nežinomą jų prasikaltimą būtų jiems ragus metaliniu pjūkleliu nupjovęs, – virpančiom kinkom raistą drebindami šaukia: 
My, panie, tak sobie, jak tu poviedziec’ nemnožko dlia svojej ochoty tego bimbru kilka litruf vypendzili, ne dlia rublia, co nie, to nie, dlia siebie i dlia rodziny na sviento Božego Narodzenia čy tež na Viel’kanoc gardlo pomočyc’.
Kalba kaip pipirus į akis žerdami, kad mūsų akys apsiašarotų ir tų dviejų didžiulių b r o g ė s   katilų nepastebėtų. O mes, kaip susitarę, prie tų kubilų ir žengiam, visas utėles tuteišams į 
klynus suvarydami. Bet ką darys sugudėję, sulenkėję lietuviai – tyli, ūsus prikandę. Tyli ir laukia, kas gi čia bus – mirtis ar laisvė?
O mes, suprantama, negaišim, nes saulė jau nusileido, laužas po katilu prigeso, piktosios dvasios jau slenka artyn, 
po tuteišemu šnabždasi, be to, ir kirviai, ir kiaulėms skersti peilis briedžio rankena laužo šviesoj blykčioja. Tad gaišti negalima. Klausiam tiesiai, jų tarme kalbant, prosto z mostu:
Ar čia yra musių?
Mūsų klausimas trenkia į jų bailias ausis kaip griausmas į b r o g ė s   katilą. Suklūsta it šeškai už uodegų nutverti. Mąsto, kokia čia paslaptis už 
muchų slepiasi? Gal pinigai už bimbrą? Ir jau šaukia: Nic niemamy ješče neuspeli spčedac’ musial Zigmus’ pšijechac’ ale kurvy syn musi zablondzil, glupkovaty duren’ niemamy ani rublia, proše panuf…
O mes pakartojam:
Ar čia yra musių? Mums jūsų rubliai nerūpi. Mums svarbu įsitikinti, kad musės alkoholikės sugeba b r a v o r ą   ir pačiame raisto vidury aptikti.
Ach, muchy, oto jakže, jest, prosto same tučy, panovie, čarne tučy, proše tu, bližej kotla, beria žodžius kaip iš velnio gausybės rago.
Prieinam ir matom, kaip juodas girtų musių tuntas b r o g ė s   katilo kraštais ropoja, svirinėja, daugelis jau tirštame srėbale ir prigėrusios, kitos ir nuskendusios, amžiams iš velnių akių išnykusios. Mums jau aišku, kad radom kaip tik tą porūšį, kurio ir ieškojom. O alkoholikės mūsų net nepastebėjo – apsvaigusios, griuvinėjančios, į karštą b r o g ę    krentančios zyzia šlapiais stikliniais sparneliais niekaip negalėdamos į vakaro orą pakilti, sugrįžti į kaimą, į tvartą, kur saugios galėtų girtus šėtono sapnus sapnuoti. Visuotinis svaigulys. Puota. Velnių balius. Viena kita iš tikrųjų, žiūrėk, jau ir raguota tapusi, jau ir su uodega, ir su mažomis skeltomis nagomis, net su barzdele, snukį išviepusi gundo pasilenkti ir užsimerkus gerai b r o g ė s   pasrėbti, kad galva tuosyk nuo pečių nulėktų ir pragaro vartai svetingai atsivertų…
Mums belieka vyrų paklausti, kaip, jų galva, musės čia, vidury velnių raisto, atsirado, gal vyrai jas iš namų ar iš alaus baro kišenėse atsinešė, o gal jos po jųdviejų kepurėmis slėpėsi, kol jie čia dviračius stūmė?
Vyrai 
tuteišai tik žlibėmis varto, pakaušius suodinais nagais krapšto, vienas į kitą žvelgia, klausimui atsakymo ieško, bet niekaip neranda, nes tos musės, kaip ponai jas pavadino, alkoholikės, čia, raiste, nuo seniausių amžių gyvena, juk jos iš velnių išsiveisė, čia joms ir vieta, argi ponai šito nesupranta? juk kur braga gotujesie, tam i muchy, niech ich djabli vezmu, tych kurvuf šatana.
Ištarę šį siaubo vardą, tarsi kokį slaptažodį, abu vyrai apsidairo ir greitais mostais persižegnoja: „V imie oitca syna i ducha svientego amen, zžaluisie, Panie“. Matyt, kreipiasi į Dievą, nes jų kalboj, kur tik nespjausi, – ten ponas. 
Ponas guvnež ir pani kurva, o šalia be jokios sarmatos – ir Panna Najsvientša ir Pan Jėzus, teatleidžia jiems Dvasia Šventoji už tokį piktžodžiavimą.
O mums jau aišku, kad musės čia nuo amžių gyvena, prieš šimtus metų midų siurbė, taip iki raisto kupstų graibymo nusilakdamos ir b r o g ė s   laikų sulaukė, tad ir visai prašmatniai įsikūrė. O vyrai, tie du apsmuktakelniai mėšlinom tarpupirštėm, anot vieno suomių rašytojo, čia niekuo dėti – ne jie čia alkoholikes atsikvietė, ne jie jas kaip patys save nugirdė. Greičiau jau Belzebubo sugulovės vyrus į raistą atviliojo, saldžiu zyzimu jiems galveles susuko, ir tie nusigėrė kaip musės ir į b r o g ė s   sapną paniro, velnių vestuves sapnavo, gal ir musių kadrilių ar mazurką sapne sušokt mėgino, tik raisto žemelė juos jau į glėbį buvo suėmus, jau siurbė jų sveikatą, ir jeigu ne mūsų viešnagė, tai greičiausiai lig šiol juos abu velniai jau būtų į pragarą nusitempę, muses nauju pilnu b r o g ė s   katilu apdovanoję.
Sakome „būtų“. Tačiau su sakymais niekada nereikia skubėti. Visada prieš prasižiojant geriau palūkėti, gal net iš 
tuteišų akių laikinai išnykus, kad vyrai vėl prarastą drąsą atgautų, vienas kitam į snukį suduotų už tai, kad jis, o ne šis sumąstė dviračius Cirvijos dugne paguldyti, kad niekas nerastų, o ir nepavogtų. Tad juos stebime jų nematomi.
Vyrai kirviais mėgina muses nukirsti, sunaikinti, nes jose slypi šios nakties nelaimės, nebūtų šių šėtono kalių, tai tie svetimšaliai, 
durni litvini, nebūtų į raisto tankmę brovęsi, nebūtų musių alkoholičkų ieškoję, tai vis per jas, per djabel’skie nasienie visos baimės ir kelnių pasmardinimai. Tad duoda vyrai kirviais per katilus su b r o g e , per kitus ir kitokius mažesnės talpos indus, labai suodinus, lyg tiesiai iš pragaro į raistą nematomų galių atneštus. Geležis sunkiai pasiduoda, kibirkštys žyra, į musę retai kirvio ašmenys tepataiko, tad girtuoklės ir toliau sau linksminasi, aukštielninkos kojeles krato, vyrus vilioja. Ir štai netyčia vienas kitam koją aukščiau klupsčio prakerta, kraujai paplūsta, bet sužeistasis nepasiduoda, niedaje za vygranon, kerta atgal, tik tiesiai per nematomus, gal nupjautus ragus, nors vyrui šie smaigaliai taip aiškiai rodosi, ach ty, djablie, šaukia, ja ci pokaže, kurvy syn. Taip kokį pusvalandį vyrukai vienas antrą į kapus varo, užmiršę ir kaimą, ir šeimas, ir save pačius, kas jie tokie ir iš kur čia vidury raisto atsiradę, ir muses užmiršę, tas nasienie šatana. Bet kur kirvis vyro rankoj – ten ir mirtis su dalge, su ja joks kirvis negali net lygintis. Raisto akys jau paraudo, rudas sieros tvaikas krauju pakvipo, tad musėms į pagalbą vienas kitas vilkas atbėgo, kraujus su raisto vandeniu laka, musėms dėkoja, vilkų kalba jas giria, gražių žodžių nepagaili. Abu bravoro panai – šis žodis nuo „pan“, ne nuo „pano“, to antikos girių švilpiko, nors negalėtume tvirtinti, kad ir jo čia nebuvo, nesėdėjo kokiam juodalksnyje ant storos šakos, viską, kas dėjosi, matė, žmonių drąsa ir žiaurumu stebėjosi, supratęs, kad nuo senovės laikų nedaug kas žemėje tepasikeitė: vis tie patys kovos kirviai, peiliai, dalgiai ir vis tos pačios vyno mėgėjos musės, – taigi panai vienas kitą do piekla sprovadzajon…
Nujausdami, kuo pasibaigs ši dvikova, nelaukim, netrukdykim velniams jų svarbaus darbo – juk du nelengvus vyrus teks į tolimą pragarą tempti, į aukštakrosnių katilus grūsti, malkų įmesti, šakėmis gerai karštimą pasukti, kad vyrai nesušaltų, taip toli nuo savo namelių atsibudę, nesupratę, kur čia juos velniai atnešė. Ir būkim tikri, kad į juos pažvelgti būtinai atskris pats pragaro valdovas, senąja hebrajų kalba Musių Valdovu vadintas: Ba’al- Zebub. Ir jis tikrai bus kaip du vandens lašai panašus į ant šios knygos viršelio nupieštos m u s ė s , lotyniškai m u s c a , portretą. Tad nebūtina šėtoną įsivaizduoti kaip kokį tamsos valdovą, juodu, žemę siekiančiu, apsiaustu pečius apsigobusį, uodegą po skvernu paslėpusį, už auksinio diržo nuodingą durklą užsikišusį, raudona liepsna degančiomis akimis, dvišaku liežuviu ir riestais ožio ragais. Užteks pažvelgti į musės portretą ir suprasim, kokia galinga ir neišnaikinama yra ši padermė, per Nojaus klaidą paimta į laivą ir dėl to nenuskendus Tvano vandenyse. Be to, nepamirškim, jog čia pasakojome apie ypatingą m u s c o s  porūšį, apie muses 
alkoholikes, šiuo savo prigimtiniu polinkiu taip panašias ir į Neroną, ir į Staliną, tik į Hitlerį kiek mažiau, tačiau ir jam atitikmenų musių pasaulyje bus dar laiko paieškoti.
Beje, mūsų laukia įdomus pasakojimas apie muses hibrides – degtinės ar vyno vardu „Jaučio kraujas“ ir tikro kraujo mėgėjas. Tad kantrybės, mielieji ponai. Verskime lapą ir skaitykime, o skaitydami permąstykime…


3

Vilnius, senamiestis. Pokarinius griuvėsius dar tik pradėjo valyti. Neskubėkim, laiko yra iki trečiojo pasaulinio karo pabaigos. Aškenazių ir sefardų kiemeliai, paversti 
v otchožyje mesta. Šių tolediškų oazių gyventojai seniai pakilę su dūmais į dangų – tik jų vaikų maldas dar atneša vėjas. Kai kur ant nutriušusių, keliais sluoksniais atsilaupiusių sienų dar galėtume pamatyti keisto nepažįstamo rašto raidžių likučius. Taip pat lenkiškų žodžių nuotrupas. Ir neseniai užtepliotas kirilicos raides…
Ne visi griuvėsių rūsiai – negyvenami. O ne. Siauresnėje gatvelėje, žiūrėk, laipteliai kiek pravalyti, pataisytas turėklas, įstiklinti langai. Kažkas čia vyksta. Įtempkim regą ir klausą. Girdit? Kažkas dejuoja, aimanuoja ir klykia iš laimės ir beribio pasitenkinimo. Tai – 
kurvynas. Tamsiai raudono vyno rūsys. „Jaučio kraujo“ saugykla, kurioje, tiesą sakant, tas „kraujas“ menkai tesaugomas, nes jis liejasi upeliais – iš aukštų sunkiastiklių butelių į pražiotas gatvės vaidilučių rykles. Nenutrūkstama srovele tas klampus tirštas skystis plaukia į mergšių vidurius ir širdis.
Vyno per daug. O vyrų ar jaunuolių – per mažai. Tokia moterų ir vyrų nelygybė. Sugriauta pusiausvyra. Kekšių per daug, o pimpalų trūksta.
Ir vis dėlto vieno gero čia – per akis. Tai musių. Tų pačių, mūsų jau pažįstamų alkoholikių. Štai pažvelkit: ant cementinių grindų sujaukti čiužiniai, laisvosios meilės guoliai, tamsiai purpurinės jaučio kraujo dėmės, balos, maži ežerėliai, nes į rykles jau nebetelpa, jau liejasi per lūpų kraštus, jau kekšikės pačios pavirtusios „jaučio kraujo“ buteliais, tik atkimštais, dėl to ir reikalaujančiais kamštukų.
Ir kiekvienoje vyno baloje – musės, melsvaakės stiklasparnės girtuoklės. Panašios į anas, raistines ant 
Cirvijos krantų, tvirtai prisisiurbusios prie vynu ištepliotų limpančių lūpų. Apsvaigusios nemažiau už rūsio šeimininkes. Joms negaila permirkusių sparnelių, jos džiaugsmingai dalija tas svaigaus skraidymo priemones mergšėms, kad ir jos bent pamėgintų klykdamos pazvimbti, pakilti iki žemų, aptrupėjusių rūsio skliautų. Sparnuotos, sunkios vyno talpos, trikalbės ar keturkalbės, nes ir keiksmai – žmonių kalba. Ir nieko čia nepakeisi. Kekšės ir vyno musės jau seniai suaugusios į nedalomą visumą. Tūkstantis musių – vienai parduodamos meilės prekeivei. Mėlyna musių tatuiruotė ant perlamutrinių krūtų, ant neraugintos tešlos pilvų, ant sumedėjusių šlaunų, ant suakmenėjusių blauzdų, ant rausvais, juodais šeriais pasipuošusių gaktų.
Vyno siurbikės. Belzebubo sugulovės, išmokiusios lenkaites, rusaites, žydaites, lietuvaites išradingo kūniško pasitenkinimo meno. Kamasutros filialas Vilniuje. Buvusio geto rūsyje, kurio sienos dar mena Toros žodžius, jomis retkarčiais dar klajoja septynšakės šviesa, kartkartėmis pasklinda skubiai kepamos neraugintos duonos kvapas. Bet visi šie ženklai bejėgiai prieš nesiliaujantį girtų musių zyzimą. Šėtonas neišsižada karo jam suteiktų privilegijų. Dažniausiai čia aidi sueičių burtažodžiai, slaptažodžiai. Dejonės ir aimanos dabar čia panašios į padebesiais plasnojančių varnų kranksmą – užkimusį, trūkinėjantį, grasų. O musių zyzimas – kaip smuikas. Kaip sudegintas smuikas. Kaip liepsnose susvilusių strykų ašutai. Kaip Stradivarijaus medis, pavirtęs pelenu, tuo nuskaistintu ugnies pirmavaizdžiu. Ir virš visko karaliauja, šoka musės alkoholikės. 
Danse macabre. Septynios didžiosios nuodėmės, išraižytos ant stiklinių sparnų. Septynšakės išjuokimas ir pažeminimas. Septyni puolę angelai. Septynios Dievo rūstybės taurės. Septynios kūno angos. O virš griuvėsių – kaip sugriauto Jericho – septyni dangūs ir Knyga su septyniais antspaudais.
Telkšančiose „jaučio kraujo“ balose jie guli lyg paskerstos kiaulės, kuiliai su išvirtusiais pautais. 1950 metų Vilniaus senamiestis. Šiaurės Jeruzalės palaikai. Išniekinti. Pridergti. Aplaistyti „jaučio krauju“. Pagoniškosios Kretos jaučių aukojimo aidas – keli šimtai žingsnių nuo palaimintų Aušros Vartų, nuo Šventosios Dvasios cerkvės, po kurios vartų arka net žiemą švyti dangiška aura.
Karo metais įpratę žudyti ir prievartauti atsargos karininkai išleido iš narvo savąsias dukras, kad gundytų. Kad įsiraustų į šventuosius rūsius ir begėdiškai voliotųsi „jaučio kraujuje“. Apspistos musių, virpančios nuo užkeikto geismo ir nuo stiklinių sparnelių gausmo.
Taip, visa tai buvo gana seniai, prieš pusšimtį metų. Tačiau tiems, kurie bent vieną naktį buvo nugrimzdę į rūsių kloaką, kurie buvo išsiurbti ir išmesti nuogi ant šaligatvio, anos naktys dar gyvos, nes dar gyvos septynios nuodėmės, septyni šėtono persikūnijimai: į prostitutes, į pedofilus, į homoseksualus, į heteroseksualus, į lesbietes, į sadomazochistus ir į m u s e s , mokėjusias nusigerti ir apsvaigus prasiskverbti pro septynias angas į jaunuolių širdis, kad ir jos sustiklėtų, kad jų pulsą varinėtų ne kraujas, o „jaučio kraujas“, atitekėjęs iš 
Baalo šventyklų, iš šventos prostitucijos vaidilučių burnų, atsiverdavusių ožiams, šunims ir buliams.
Nuo girtų musių nukarę voratinkliai kaip užgesę žvaigždynai, į kurių šukes taip skaudžiai anuomet susižeidė 1935, 1936, 1937, 1938, 1939 metais gimę gimnazistai ir studentai, per klaidą ar įgimto gašlumo pašaukti, nusileidę į tamsiuosius požemius ir atsigulę ant kaulėtos mirties krūtų, ant raudonu moliu aplipusių kaulėtų jos klubų, įspraudę geiduliais virpančius, dar menkai pasitikinčius falus tarp dubens kaulų, tarytum tarp geležinių žandikaulių.
Ir štai nebeliko rūsių, nebeliko sienų su magiškais užrašais, išnyko vynas „Jaučio kraujas“, anų naktų kekšės ir nepilnametės paleistuvės pavirto kretančiomis senėmis, užmiršusiomis net vyriškos lyties vaizdą. Ir anų dienų studentai, gimnazistai seniai pavirto į pilvotus, riaugėjančius mandarinus iš senosios kinų prozos kūrinių. Tačiau musės alkoholikės vis dar ropoja per miestelių baruose degtinės klanuose miegančiųjų veidus, per užmerktas akis, per keiksmažodžius šnabždančias lūpas. Ši nuožmi ištvirkautojų padermė vis dar zyzia kaip pragaro malūnas stikliniais sparnais. Ir nepanašu, kad atsirastų jėga, galinti sunaikinti šią šėtono veislę. Nes Musių Valdovas budi. Tai jis perina sparnuotąsias savo suguloves, kad jos pasklistų, pasiektų atkampiausius raistus, jų tankmėje kunkuliuojančius b r a v o r u s   ir girtas vyrų ir moterų, ir mergaičių sąžines.
Buvo tik kartą suklysta – prieš Tvaną. Musės prasiskverbė į Nojaus arką, sulaukė ryto, kai vandenys atslūgo, o išleistas balandis jau nesugrįžo į laivą, nes aptiko sausumos salelę, iš kurios nuskrido Musių Valdovo 
Ba’al-Zebubo nurodyta kryptimi. Ir žmonių giminė keitė giminę, viena karta išnykdavo, kita ateidavo, tik musės niekada niekur nedingo. Jos žinojo, kad pasaulis baigia išprotėti ir ritasi į prarają. Nes sugrįžo Nerono laikai, Berijos amžius, apsukęs ratą pragare, ant asilo atjojo Hitlerio sapnas, elektrinių jūros ungurių akyse vėl sublizgo aštrios ir smigios geležinio Felikso žlibės, į Bin Ladeno rankas pateko Džiugašvilio pypkė, pro kurios angą išrūko civilizacijos pasididžiavimas – Niujorko Dvyniai. Ir musės į tą nelaimės vietą pribuvo pirmos, jos atskrido greičiau už žvalgus, saugumo tarnybas, už FTB, už gaisrinių, greitųjų sirenas…
Ir nieko čia nepakeisi, nieko neišmąstysi. Nes mirtina kova ant Armagedono kalvos jau prasidėjo, dangaus kareivija jau susikovė su pragaro šmėklom, ir visos knygos tapo bevertės, tik Apreiškimas Jonui dar švyti kaip Aleksandrijos švyturys, tas septintasis pasaulio stebuklas. Jo šviesoje dar slypi vilties daigelis. Šio teksto raidėse dar glūdi rytdienos laisvė nuo Musių Valdovo despotijos.
Maži vaikeliai – nors ir jų miegančius veidus jau sutepė musių kojos ir saldus, „jaučio kraujuje“ išmirkytas liežuvis – dar žino, kam priklausys dangus. Tad pasikliaukime jų žinojimu, jų nieko neišmanymu, ilgų poterių mintinai pakartoti negalėjimu. Nes užtenka nekalto jų žvilgsnio, kad stikla-sparnė kariauna pavirstų į peleną.


4

Alaus baras. Iljičiaus lempikės šviesa palubėj. Pro cigarečių dūmus mėginanti prasiskverbti ir bent kiek apšviesti šlapia šluoste ir maisto likučiais dvokiančius keturkampius stalus, kad vyrai įžiūrėtų vienas kito veidus, nes kalba rimta, globalinė, kelianti mirties ir gyvybės klausimą. Štai vieno galva, it nukirsta avino galvelė, guli ant šono alaus baloje, plaukai permirkę ir lipnūs, alkūnė taip pat nugrimzdus tirštoje pigaus alaus kūdroje, nors akis dar budi, dar mėgina sekti priešais gestikuliuojančią ranką, tą iškeltą bičiulio smilių, ant kurio viršūnės, matyt, mirtinai prilipus musė alkoholikė bando nuo kojyčių nusibraukti alaus klijus, nors pati suvokia, koks tai beprasmis darbas, kai devynakė galvelė jau regi pragaro dugną, o žemai, tarp butelių ir silkių galvų, ropinėja likimo draugės, girtos kaip pokario šiaučiai turgaus apylinkių rūsiuos, ir viskas skęsta svaigiame alkoholio ir cigarečių dūmų tvaike, tarytum kažkur labai arti sostinės degtų durpynai ir vėjas neštų į miestą smalkes, nuo kurių dar labiau svaigsta musės galvelė…
– Tu, susmirdęs vientuly, tu, nusilakus kiaule, ar tu gali bent apytikriai suprasti, k ą ą   reiškia šeimos židinys, moters kūno šiluma, puikūs pietūs, saldus bučinys po pietų, asile, ar tavo pragertai makaulei suvokti patyrusio šeimyninę laimę ir ją praradusio širdies skausmą, kai po darbo pareini į namus ir ant stalo randi tą prakeiktą popiergalį su išdavystės raštu: „Išėjau pas N. Man nusibodo tavo girtuokliai draugai, amžinai dvokiantis tavo klynas, neieškok – nerasi…“ Ar tau, senberni, suprast manosios širdies peršulį, tuos prakeikto gyvenimo nagų įdrėskimus krūtinėj, gyveni vienas kaip paršas prasmirdusiam savo guoly, šviesios dienos nematydamas ir mane paskui save traukdamas į šį dvokiantį barą, kas, sakyk, tau davė teisę uzurpuoti mano pasirinkimo laisvę? Jeigu ne tu ir į tave panašūs sušikti menininkai, pragaro teplioriai, aš šiandien jau būčiau tapęs brigadininku ir kas mėnesį parneščiau savajai gerą algą, jeigu ne tu ir ne į tave panašūs apsišikėliai, grabinėjantys apie vyrų klynus, prasmirdusios siurbėlės, o kad būtų prakeikta toji diena, kai tave sutikau užėjęs vieno bokalo gerklei praskalauti, jeigu ne tu ir tavo sėbrai, manoji dar ir šiandien mane mylėtų ir gerbtų, nes tekėjo iš meilės ir aš iš meilės ją paėmiau, atvežiau iš to užkampio, ištraukiau iš kolchozo mėšlo, nupirkau drabužių, išpuošiau kaip karalienę, jeigu ne tu, smarve, alaus statine, jeigu ne tavo liežuvis, gal šį vakarą ji mane būtų paglamonėjus, švelnų žodį į ausį sušnabždėjus, gal mūsų laimė būtų tikra ir jai niekas negrėstų, bet reikėjo pragaro išperai susirasti kaip tik mane, ne kokį kitą bevalį smirdžių, reikėjo prisigerinti, prisisiurbti prie mano šlaunies ir klyno, kad tu būtum prakeiktas, smarve tu, šūdinas teplioriau, susikišk tuos savo paveikslus į subinę, gal ten ir įvyks garsiausioji tavo darbų paroda, suski, apgailėtinas vargeta, kad tave velnias iškruštų pro abu galus, kuo gi aš nusidėjau, kad kaip tik mane ištiko ši išdavystė, taip ilgai slėpta jos nuolankių mėlynų akių dugne, giliai gerklėje už blizgančių plėšrių dantų, žinau, pas ką ji išbėgo, žinau, seniai nujaučiau, bet netikėjau, nes tu, kiaule, vis įtikinėdavai, kad niekur ji nedings, nes bobų daugiau nei vyrų, dėl vyro kinkų bobos pasiruošusios viena kitai akis iškabinti, melavai, pasmirdęs vientuly, ožio mašna, imsiu ir sutraiškysiu tą girtą tavo makaulę…
Alaus baloje mirkstanti akis regi, kaip iškeltas smilius apčiuopia bokalo ausį, sugniaužia…
Telkšančio alaus ežere sumirkus galva iš paskutinių sąmonės galių mėgina pakilti, atsiplėšti nuo lipnaus skysčio, lipnus delnas dar bando uždengti, apginti bent kaktą, kad smūgis jos neperskeltų į dvi lygias dalis. Paskutinis bandymas išgelbėt savo gyvastį. Paskutiniai, veik nesuprantami, prašantys pasigailėjimo žodžiai, skiemenys, padrikos girtos raidės, bejėgės prieš išduotojo įsiūtį, keršto troškulį, įžeistõs ir pažemintos garbės klyksmas…
Gėdinga mirtis alaus bare ant prišnerkšto dvokiančio stalo, tarp silkių galvų, apverstų bokalų ir juodo musių debesies, tos mirties drobulės, lengvos kaip sapnas ir lipnios kaip stalių klijai, neatplėšiamos…
Tačiau tai tik mintys, keršto pritvinkę žodžiai ir judesiai. Nes girtuoklis, pakėlęs sugniaužtą bokalą, niekada neišdrįs smogt į kruvino širdies bičiulio galvą, nes seniai ši praplikus pederasto makaulė brangesnė už pabėgusios neištikimosios kūną ir širdį, nes abu šiuos alaus mėgėjus į vieną nedalomą visumą sujungė musės, tos paslaugios rėplinėjančios šėtono sugulovės…

Žvelkit, kaip nusvyra keršto ranka, kaip draugystės glėbys apkabina dviejų raudančių vyrų pečius, kaip lipnios lūpos suranda kitas, su maisto likučiais kampučiuose. O, koks saldus girtuoklių bučinys. Romantiškas. Dvelkiantis aukštosios kultūros kvepalais…

Triumfuojančių musių muzika. Nuožmiosios meilės paveikslas blyškioje aludės šviesoje. Vyriškos priesaikos žodžiai. Alaus skonio ištikimybė. Girtos bičiulystės ašaros, tarsi stiklo šukelės, krintančios į lipnaus, tiršto skysčio gelmes. Šėtono pergalė ir pragertos meilės pralaimėjimas. Dar viena priverstinės neištikimybės valanda. Ją mušantis miesto bokšto laikrodis. Tuštėjančios Vilniaus gatvelės. Katės. Šunys. Mėnulis kaip mimo kaukė. Ledinis juokas pro ašaras. Pokario dykuma. Svetimakalbė daina, sklindanti iš metalinės dėžės, iškeltos ant medinio pakrypusio stulpo…
Ramus nusigėrusių musių miegas už geležine juosta ir spyna užrakintų aludės durų. Už tamsiastiklių aklų langų. Musių mirtis ir prisikėlimas. Poezijos eilutė. Prozos sakinys. Keiksmo skrepliai. Ir nakties bedugnė…


Balzamuotojos

1
Antra budynių diena. Lauke – trisdešimties laipsnių karštis. Valdiškas pseudolotynišku pavadinimu „Aeterna“ vienaaukštis pastatas. Buvusio rusų 
severnyj gorodok teritorijoje. Aukšta pakyla, ąžuolą imituojančiais dažais nutepliotas karstas. Skurdus, tik iliuziškai primenantis prašmatnius dvarponių ar partijos lyderių karstus. Auksinė bronza, sidabrinė pudra. Laikina, akimirksniu nuo žemės drėgmės išnykstanti prabanga.
Tik tokiam karstui užteko pinigų. Tėvas išėjo staiga, net nespėjęs ištarti s u d i e …
Liepos vakaro prieblanda. Apytuštė Antakalnio gatvė. Blausūs žibintai. Geltona mirkčiojanti, perspėjanti šviesoforo akis.
Bet argi tėvas, šitiek metų pats vairavęs įvairius automobilius ir tik vos prieš kelis mėnesius pardavęs paskutinį žigulį, nes inspekcija uždraudė sėsti prie vairo – per silpnas regėjimas, apykurtė klausa, – argi šis pavargęs, Sibiro golgotas perėjęs vyras galėjo atkreipti dėmesį į vos berusenančią, trūkčiojančią šviesoforo akį? Ne. Tad ir žengė nuo šaligatvio krašto į lipnaus vėstančio asfalto tėkmę, tarsi į beveik jau užmiršto vaikystės dienų upelio srovę. Juk dar prieš kelerius metus kaip tik važiuojamoji gatvės dalis jam atrodė saugesnė už šaligatvį, kuriuo taip retai vaikščiodavo. Tad žengė lyg nuo upelio kranto, lyg basas į skaidrų 
Riešės vandenį. Net nepasukęs galvos įsitikinti, ar koks pusprotis nelekia akis išdegęs, o gal ir užsipylęs žlibes alumi ar stipresne migla. Net nepasuko galvos. Žengė drąsiai, pasitikėdamas. O tuo metu blyškus šešėlis pasiutusiu greičiu jau artėjo. Be įjungtų šviesų. Susiliejęs su asfalto pilkuma. Guminiai ratai. Tylus motoro urzgimas.
Kas dabar galėtų pasakyti, kodėl jis stabtelėjo? Ką prisiminė? Ką buvo užmiršęs šiapus gatvės? Nusipirkti „Vakarines naujienas“? Kefyro? Dešrelių ar jaučio kanopų, iš kurių taip mėgo virti kažkokį viralą? Daug metų gyvenęs vienas, pasitraukęs nuo motinos despotizmo, prisiglaudęs Sibiro dienų bičiulio vieno kambario butelyje, už gėlėtos pertvaros pasistatęs sudedamąją lovelę, sakytum, sustojęs kelioms naktims Vokietijos ar Uralo kalnuos pakeliui į amžino įšalo žemę ar į dipukų stovyklą po karo.
Stabtelėjo. Sekundės dalelytei sustabdė žingsnį. Gal pakelta koja net nebuvo nusileidus…
Staigus smūgis. Žaibas iš liepos vakaro prieblandos, kai danguje nesimatė nė menkiausio debesėlio – visas oras ir kosmosas tirpo, lydėsi ir grimzdo į žmogaus širdyje susikaupusio ilgesio miglą. Stabtelėjo ir nė nepajuto, kaip aklas geležinis daiktas palietė kūną – smigo kaip vanago nagai į pilką laukų pelėną. Pelėnas taip pat nespėja pajusti, nors plėšrūno kirtis būna labai skaudus. Ir žaibo nepajunta jo nutrenktasis. Akimirksniu išsijungia šviesa, pilkas vakaras tampa juodžiausia pasaulio naktimi, jau prarijusia sąmonę ir širdį.
Niekada anksčiau sūnus nebuvo atkreipęs dėmesio, kad tėvo galva panaši į romėnų biustų galvas – plikas kiaušas, švariai nuskustas smakras, kiek kumptelėjusi nosis, aukšta kakta, tarpuakyje dvi gilios raukšlės, kiek atsikišusi apatinė lūpa, tarytum miegantysis truputį bjaurėtųsi šio pasaulio menkyste, jo laikinumu, abejotinu gyvybingumu.
Tik ant krūtinės sukryžiuotos rankos nepriklausė patricijų luomui. Per daug gilūs buvo darbo įspausti ženklai. Rankos atrodė nepriklausančios šiai išdidžiai galvai. Svetimos. Per klaidą atitekusios kaip tik šiam vyrui, o ne kokiam akmenskaldžiui ar mėšlavežiui. Nuo įvairių metalų oksidavimo neatplaunamai pajuodusios panagės, nors nagai apkirpti, apvalūs, pailgi. Tai šios rankos bedugnėje amžino įšalo žemėje kasė juodąją akmens anglį, krovė į geležinius surūdijusius ratukus, stūmė prieš įkalnę šachtos angos link. Tai jos daugelį metų lankstė žalvarį, varį ir geležį, kai iš veršiuko odos pagaminti daiktai prarado paklausą, o išdirbio norma „kombinate“ buvo vis keliama ir keliama, kad meistrui kapeikų užtektų tik vandeniui ir duonai, ir druskai. Nuo oksiduojamų vario, žalvario ir geležies strypų, juostelių, žvakidžių, kaukių ir kitokio miesčionims labai patinkančio šlamšto neatgremžiamai pajuodo panagės, pirštai iškrypo, pasidengė rusvai melsva oksidantų patina. Nors aukščiau riešų rankos išliko it marmurinės – baltos, galinčios priklausyti šiai patricijaus galvai.
Tokios vienišos be darbo. Paklydusios. Nebežinančios, ko nusitverti. Jau pajutusios dalgės koto švelnumą, šilkinį, per amžius nugludintą medį. Negalinčios patikėti, kad mirtis tokia švelni, švelnesnė už motinos plaukus jaunystėje, kai vasaros vakarais užkopę į kalną sėdėdavo Trijų Kryžių papėdėje ir pirštai liesdavo vėjelio plaikstomą šilką.
Rožinio grandinėle apvyniotos rankos. Surištos. Įkalintos motinos, sūnaus ir keleto artimesnių žmonių maldoje, kad jau niekada neišsprūstų, neatsiplėštų nuo medžio kryžmos, nuo mažo kryželio sidabro, nuo švento paveikslėlio popieriaus. Sunkios. Pavargusios. Iš melsvo laukų granito, išmarginto vos matomom gyslom, iškaltos. Staiga nubudusios jos galėtų trenkti kaip kūjis į 
trojkos vyriausiojo pakaušį, kad suplokštėtų, pavirstų keptuve, kurioje tiek dešimtmečių būdavo skrudinamos nekaltai nuteistųjų širdys.
Bet nenubus. Netrenks. Nes širdis atleido net budeliams.
Antra budynių diena. Po nakties nevėdinta patalpa jau skleidė salsvą, anapusinį kvapą. Ir muzika jau buvo šiuo kvapu persisunkus. Kiekviena Mocarto „Rekviem“ nata jau alsavo nebūtimi. Ir gėlių vainikai alsavo tuo pačiu senojo Egipto piramidžių kvapu. Lelijos. Tulpės. Baltos rožės ir chrizantemos. Sūnaus vaizduotė jau regėjo mirusiųjų balzamuotojo šuns 
Anubio profilį, palinkusį virš tėvo krūtinės.
Štai tuomet jos ir  p a s i r o d ė . Pirmos. Dar nedrąsios. Tarsi per klaidą užklydusios į šią tvankią žemalubę mirties patalpą. Zyziančios taip jau tyliai, kad nėra visatoje tokio smuikelio, tokios kaimo griežynės, sugebančios skleisti tokius aukštus, aukštesnius už ultragarsinio povandeninio laivo siųstuvo garsus. Per aukštus, kad žmogaus širdis sugautų. Gręžiančius ausų būgnelius.
Dar nedrąsios. Lyg svetimos. Netyčia pataikiusios įskristi pro pravertas patalpos duris. Kiek sutrikusios nuo tylos ir žmonių šnabždamų maldų. Tarsi mėgintų pasislėpti nuo budraus ir labai skvarbaus, ir reiklaus motinos žvilgsnio. Dar nematomos giminėms, bet tokios ryškios, stiklasparnės motinos ir sūnaus akims.
Tačiau mirties alsavimas buvo toks patrauklus šių sparnuočių uoslei, kad jos, apsukusios keletą ratų, patupėjusios ant žemų, kalkėmis nuteptų lubų, ant kalkėjančių gėlių lapų ir žiedų, pagaliau  i š d r į s o.
Matyt, ir tarp šių šėtono pasiuntinių yra sava hierarchija, nes iš pradžių ant kaktos nutūpė tik viena musė. Nutūpė, tarsi patikrino, ar žmogaus kakta jau visai atšalus, ir pakilo, apsivertė ore ir žemyn galva prilipo prie lubų tiesiai virš karsto.
Šio manevro motina galbūt nė nepastebėjo, nes tuo metu nuleidus galvą klūpodama meldėsi ir blyškios ašaros sruvo jos skruostais.
Nepastebėjo ir sūnus, nes jo žvilgsnis klaidžiojo pavargusiais melsvėjančiais pirštais, gelstančiais nagais, rožinio stikliukais, sidabrinio kryželio briaunomis, kuriomis it smulkūs voreliai ropojo žvakių šviesos atšvaitai.
Bet musė neteko kantrybės – smigo žemyn ir įsisiurbė į lūpas. Į tą mirusio vyro kūno dalį, iš kurios, matyt, tikėjosi išgirsti nebylius atsisveikinimo skiemenis. Į tas pačias lūpas, į kurias paskutines gyvenimo vilties kibirkštėles buvo sutelkusi ir motina. Ko ji tikėjosi? Ko laukė melsdamasi? Gal jos širdyje tomis akimirkomis klaidžiojo keisti kažkada girdėtų pasakojimų ar pasakų fragmentai: „ir tuomet nabašninkas prabilo“, „staiga mirusysis atvėrė lūpas ir ištarė sudie“, „žiemos vėjas atplėšė langą, užgesino žvakes, ir tuomet nabašninkas atsisėdo, visi žmonės puolė prie durų, kai siela išskrido pro langą“? Kas žino, kodėl drąsus ir nuožmus pirmos musės nutūpimas ant velionio lūpų nepažadino motinos iš maldos užsimiršimo, tos nežemiškos būsenos, kai užmirštamas savas kūnas, jo poreikiai, buvę tokie išradingi, įkyrūs, nepripažinę jokios gaišaties. Kas žino, kodėl ji neatsistojo ir nepamėgino nosine nuvyti musės? Gal jos širdžiai tą valandėlę buvo saldi savigaila, savos vienatvės pasmerkimas, ir ji tiesiog mėgavosi savosios maldos atlaidumu – štai kokia esu gailestinga, meldžiuos už vyrą, kuris mane paliko prieš dvidešimt metų, paliko ir išėjo valkatauti, nors prižiūrėjau jį kaip vaiką, prie lovos padėdavau naktines šlepetes ir knygą galvūgalyje ant stalelio.
Kas žino, gal ji – priešingai – klūpojo susikrimtus, kad tiek daug kartų, pati nesusivokdavusi dėl ko, nagais perrėždavo vėliau iš darbo parėjusio žmogaus veidą, įsistverdavo į silpnus jo plaukus it harpija į auką. Gal dėl tokių savo poelgių šią akimirką ji graužėsi, atgailavo, prašė velionio atleidimo. Kas žino?
Bet sūnus, visą rytą stovėjęs prie karsto ir žvelgęs į nuovargio iškraipytus tėvo pirštus, prisiminęs, kaip kantriai jie mokė jo, dar pusbernio, rankas lenkti žalvario juostelę ar rankiniu grąžteliu gręžti skylutes varinės kaukės pakraščiuose, pirmas išvydo tą staiga nukritusį, žvakių liepsnoj mirksniui sutviskusį vabzdį. Tai jis pirmas pajuto – ne išgirdo, o pajuto – musės ir velionio lūpų slaptą begarsį šnabždesį, nelyg vabzdys būtų sparnuotas vagis, nusileidęs pagrobti patį paskutinį tėvo atodūsį, nors ir žinojo, jog atodūsių laikas pasibaigė skrodimo metu, užpakalinės kiaušo dalies atvėrimo akimirką.
Anksčiau niekada nepatirtas jausmas ūžtelėjo į sūnaus širdį, sužeisdamas ją it širšės geluonis. Nebyliais skiemenimis sušnabždėjo: ar ne per anksti, šė to no pa siun ti ne?
Atgniaužė pirštus ir sudrėkusia nosine mostelėjo virš velionio lūpų. Ne iš karto musė pakluso. O ne. Sekundės dalį dvejojo, tarytum negalėdama patikėti, jog čia susirinkę skausmo iškankinti žmonės ją pastebėjo. Bet to antro nosinės švystelėjimo pabūgo, atsiplėšė nuo lūpų ir nusklendė ant lubų, persivertė, sakytum, mažas mirties cirko akrobatas, nusprendęs truputėlį prajuokinti labai jau rimtus sėdinčiųjų ir klūpančiosios veidus.
Sūnaus mostas neliko nepastebėtas. Motina, sunkiai ištiesdama klupsčius, pakilo, tarytum bekūnis begarsis šešėlis prislinko arčiau tėvo galvūgalio. Palietė rankas, pataisė rožinį, atitiesė pakrypusį šventą 
abrozdėlį, paglostė beplaukę patricijaus galvą ir sustingo. Budrioji sergėtoja, nesugebėjusi per daugybę metų pažinti laisvūniškos jo dvasios, nesugebėjusi ir nenorėjusi prisitaikyti prie jo keistybių, prie vėžiavimų naktimis, prie dažną sekmadienį nepaneigiamo jo noro užsimesti ant peties prieškarines „Nurmis“ pačiūžas ir išeiti į miesto čiuožyklą. Tuomet tesugebėdavo priekaištauti: ar tau ne gėda? tarp jaunų – senas plikas vyras? tarp mergų?
Kaži ar dabar suvokė savo klaidas? Ar atgailavo? Ar prašė nebylaus atleidimo, nors pati niekada nebuvo atleidus nė mažiausios vyro klaidelės. Kaži, kaži? Gal tiesiog sustingo kaip sargė ant mirties slenksčio, kaip artimiausias žmogus. Vis dėlto – kaip artimiausias, ranka rankon, koja kojon perėjęs metų apkasus nuo Pirmosios Nepriklausomybės laikų, nuo mažo medinio, panašaus į varnėnų namelį, būsto Kauno Vilijampolės slėnyje, per karo griuvėsius, tamsias gatves, svetimus, metams nuomojamus kambarius su bendromis virtuvėmis – tai jose ji pramoko idiš ir lenkų, ir rusų kalbų – per tuos baugius, skurdžius ir svetimus t r i k a m p i u s   laiškus iš Sibiro, lyg per aštriabriaunes kliūtis, dvelkiančias tolimos, ledinės žemės šalčiu ir nežinomybe, per ilgą kelionę į senąjį prieškarinį namą Vilniuje, kuriame ir gimė vienintelis jų sūnus, nežinia, į ką toks atsidavęs keistuolis, niekada nesiveržęs į mokslus, tik naktų naktimis prilipęs prie paslaptingų knygų – ir ką jis jose rasdavo ir teberanda?
Nežinia, apie ką ji tomis akimirkomis mąstė, laukdama nutūpiant musės. Musės kaip paprasto vabzdžio, kurį ji daugelį metų stengiasi sunaikinti, nes teršia langų, paveikslų stiklus, lenda į cukrų. Ji niekada neskyrė musės alkoholikės, – nors, be abejo, yra tekę ir jai stebėti ant stalo svirinėjančias, apvirtusias, zyziančias, ratu besisukančias girtas muses kokio baliuko vidurnaktį, amžinai nemiegančias girtuokles, – nuo musės mirusiojo balzamuotojos, nes nieko negirdėjo apie Egipto „Mirusiųjų knygą“, apie velionių palydovą šunį, vardu Anubis, buvo skaičiusi gal tik populiariuosius meilės ar siaubo romanus „Kaukolė žalsvam čemodane“ ar „Kurtizanės mirtis“.
Stovi sustingus, pakreipus galvą kaip ištikimas šuo, išgirdęs šeimininko žodžius ir ne iš karto juos supratęs. Stovi, gal vis dar tikisi išgirsti tą skaudų paskutinį s u d i e.
O musė balzamuotoja, pajutus, kad virš karsto niekas nejuda – visa sustingę, apkurtę, apakę – sminga žemyn ir…
Ką gi ji viliasi atrasti? Ką stengiasi patikrinti? Metų raukšlių skaičių ant patricijaus kaktos ir aplink poakių maišelius? Tų griovelių gylį? Išmatuoti ir duoti ataskaitą Belzebubui? Kad toks ir toks, miręs 1997 metų liepos septintą, švento skaičiaus dieną, įsigijo du tūkstančius metų vagelių nuo pusės milimetro iki milimetro gylio lūpų kampučiuose? O gal jai įsakyta apskaičiuoti vyro galvos tūrį, kad pragaro smalaviriai pagamintų reikiamą kiekį tos dezinfekuojančios, rūdžių nebijančios balzamuojančios medžiagos? Bet iš kurgi šėtonas žino, kad šis žmogus keliaus į požemius, o ne į dangų, kur visai kiti balzamavimo įpročiai ir balzamavimo medžiaga gaminama iš ambrozijos, miros ir kvapniųjų aliejų? Iš kur toks nemandagus žinojimas? Juk musė iš nebylių velionio lūpų tikrai nesužinos, kuriuo taku vyrui lemta išeiti – aukštyn į žvaigždes ar žemyn į sieros klodais išklotus požemius? Vargu ar šis amžinu miegu miegantis vyras prasitars. Vargu. Nes ko jau ko, bet vilties jo širdy buvo tikrai daugiau nei anapusinės baimės.
Stovi pakreipus galvelę ir meldžiasi. Melstis ji niekada neužmiršdavo. Galėjo užmiršti iš mokyklos sugrįžusiam sūnui paruošti pietus, bet pasimelst prieš miegą suklupus prie lovos ji niekada neužmiršo. Įgimtas pamaldumas. Nes ir tikėjimas įgimtas. Juk ne šiaip sau ji laiko pasiruošus suknią, su kuria būtinai ją privalo pašarvoti ir nuleisti į kapą. Ir batelius laiko paruoštus. Ir puikaus meistro itališką rožinį, ir 
abrozdėlį. Nes t i k i , k a d    p r i s i k e l s , tad norinti gražiai atrodyti Jėzaus akivaizdoje, kad Jis suprastų, jog ne merga iš gatvės ar ne šiukšliadėžių tikrintoja suklupo priešais Jį prie rojaus vartų.
Pamaldžioji ištvirkėlė, galėjusi, vyrui išėjus į darbą, užsiversti bet ką – kaminkrėtį, stalių, tinkuotoją ar santechniką. Vilijampolės ir Vilniaus Marija Magdalietė. Matyt, vis dėlto suvokdavo savosios nuodėmės bjaurumą, dėl to taip nuoširdžiai ir melsdavosi. Ir dabar šalia tiek daug kartų apgauto raguoto patricijaus galvūgalio ji iš pačios širdies meldžiasi, nes kitaip tiesiog nemoka. Arba ištvirkauja, arba meldžia Dievo tuos ištvirkavimus išbraukti iš jos gyvenimo knygos. Tikėdama, jog malda gali išmelsti pasigailėjimą, ji judina lūpas, šnabždomis taria šventus žodžius, be kurių nemokėjo gyventi. O tėvas išgyveno aštuoniasdešimt penkerius metus be maldos, be kasvakarinių poterių. Besimeldžiančios, klūpančios motinos jis klausdavo: „Nejaugi tiki, kad Jis g i r d i ?“ Ji nieko neatsakydavo, nes bijodavo pertraukti maldą, ir tik baigusi apeigas, atsistojusi, ji ištardavo: „Ką tu supranti, valkata…“
Stovi pakreipus galvą ir meldžiasi. O musė kruopščiai apžiūrinėja balzamavimo o b j e k t ą – nuo viršugalvio iki smakro apačios. Ir tik sūnui vėl mostelėjus nosine, musei suzvimbus, motina tarsi nubunda iš svaigaus maldos sapno ir taip pat nosine mojuoja, mojuoja virš vyro veido, kaip daktarai priešais staiga apakusio žmogaus akis mojuoja delnu norėdami įsitikinti, kad jis iš tikrųjų nemato. Ir tas jos mojavimas iškvėpinta nosinaite toks panašus į jūreivio sužadėtinės atsisveikinimą kokiame Klaipėdos ar Amsterdamo uoste: „Sudie, sudie, mylimasai, kaži ar besulauksiu sugrįžtančio…“
Bet musė nebijo. Ji įsitikinus, jog niekas neturi teisės trukdyti jai atlikti šėtono pavestų pareigų. Be to, ji jau n e   v i e n a.
Matyt, Belzebubas, Musių Valdovas, nusprendė, kad tokį stambų vyrą turi apžiūrėti ir išbalzamuoti kelios musės – vienai per sunki užduotis. Ir štai antroji jau tikrina pirštų vėsumą, vėsių kraujagyslių spalvą, nagų atšvaito vakarėjimą, temimą šį skaistų 1997 metų liepos rytą. Trečia apžiūri drabužius, ar tinkami peržengiant nebūties slenkstį.
Tačiau prie lūpų musių daugiausia ir jos tokios atkaklios, kad sūnaus ir motinos mostai joms perniek – kruopščiai, dėmesingai stiklasparnės šėtono sugulovės tikrina žmogaus skruostikaulius, panosės ir lūpų linkius – ar pakankamai įdubo, kad būtų galima pradėti žmonėms nematomo balzamavimo procedūrą.
Pagaliau ir giminės pastebi musių gausą. Kyla sumaištis. Kažkas mėgina uždaryti duris, tačiau kitas prieštarauja, jog per tvanku, o musėms kaip tik to ir reikia, tad durys lieka praviros. Be to, visiems aišku, kad ne pro duris įskrido šios velnio sėklos. Jos atsirado iš šėtono atodūsio, iš ugningo kvėptelėjimo, nuo kurio ūmai nuvyto tulpės, lelijos ir baltos rožės, ir chrizantemos, susisuko jų lapai, prigeso žvakių liepsnelės, žmonių kaktos išrasojo, ant viršutinių lūpų susikaupė prakaito lašai, tie budynių perlai, iš kurių niekas nesuvers nemirtingumo karolių.
Daugelis pakyla, šnabždasi. Apie ką? – mintimis klausia sūnus. Ar apie metą užvožti dangtį, nes velionis jau skleidžia kvapą, juk tokia pragariškai tvanki ši liepos diena? Ar apie tai, kad šios patalpos savininkai nepasirūpino bent kiek žmoniškesne ventiliacija? Ar apie laikus, kai šarvodavo bažnyčioje, kur tokie aukšti, dangų parėmę skliautai, kur tvyro amžina vėsa ir angelai sparnais vėdina mirusiojo veidą? Apie ką jie visi kuždasi? Kokias nutylėtas paslaptis mėgina vienas kitam atverti? Žemiškąsias ar anapusines? Ką jie visi jaučia? Ko jie visi čia susirinko? Ar kad taip katalikų priimta? Ar dėl to, kad, be žmonos, su kuria daugelį metų nebegyveno, ir be sūnaus, šis vyras daugiau nieko neturėjo, tad ir tolimesni giminės tokią valandą atstoja pačius artimiausius žmones? Nejaugi jie šia nesąmone yra įtikėję? O gal čia tiesiog paprasčiausia vaidyba mirties akistatoj? Toks kluono teatras be dekoracijų? Juk teatras dabar – bemaž svarbiausia iš visų žmogaus gyvenimo formų: vaidina politikai, vaidina studentai, ypač studentės, dėstytojai taip pat ne be vaidybinio prado, vaidina prezidentas, jo padėjėjai kultūros reikalams, vaidina premjeras ir senoji partinė jo gvardija. Be vaidybos nebuvo palaidotas nė vienas bent kiek žymesnis veikėjas ar kultūros ambasadorius pedofilų sostinėse Vakarų Europoje ar už Atlanto.
Taip, tai vaidyba. Jų veidai – be menkiausios praradimo ar skausmo žymės. Tik keletas vaikų, vis dar sėdinčių ir įsmeigusių akis į miegančio dėdės veidą ir rankas, tebelaukia stebuklo – jų mylimas, daug kartų saldainiais juos apdalijęs dėdė staiga atsisės, nukels kojas nuo šios aukštosios pasostės, nusiims nuo rankų rožinį, padės jį į to tamsaus luoto dugną, pakils ir pakvies visus į lauką, kur kvepia žolės, dangumi plaukia debesys, o daugelis vaikų – juk dabar atostogos – skuodžia dviračiais į Valakampius ar nuo Savanorių kalno žemyn prie Vilnios į Sereikiškių parką, nes šį vakarą čia prasidės karnavalas, gros muzika, bus linksma, šaudys raketos, švytės fejerverkai, saldainiai ir ledai bus dalijami už dyką, ir tėvai pames juos iš akių, kad jie galėtų daryti, kas tik jiems šaus į galvas… Tie vaikužėliai per prievartą atvežti, bet ne per prievartą stebi vyro akių vokus, lūpų išraišką ir rankas. Stebėjimas, tikintis stebuklo. Penkiamečiai, o gal ir ketverių dar neturintys du berniukai, labai tolimų giminių atžalos, kaip dabar madinga sakyti, nors jie nėra atžalos, o savarankiški, iš tikrųjų dar žemi medeliai su sava lemtimi ir būsimais vaisiais ant plačiai ryt poryt išsišakosiančių šakų.
Ir, matyt, pajutę, jog prasidėjo užuojautos spektaklis, o velionis jau pritraukė muses, šarvojimo patalpos prižiūrėtojai priėjo prie motinos ir ilgokai šnabždėjo jai į ausį. Iš ūmai paplūdusių jos ašarų sūnus suprato – laikas užvožti karstą, artinasi vidudienis, ir per tokią tvanką…
Motina atšlijo nuo prižiūrėtojo, pažvelgė į jo akis tarytum priekaištaudama už tokį skubėjimą ir pripuolė prie vyro. Užgulė krūtine jo kūną, prigludo lūpomis prie blyškių pirštų, dešine ranka glostė aukštą marmurinę kaktą, tyliai šnabždėdama šitiek metų kartotą vardą, maldavo jos nepalikti, nors buvo palikta prieš dvi dešimtis metų.
Musės balzamuotojos, nesitikėjusios tokio staigaus situacijos pokyčio, sumišo, bloškėsi aukštyn, ėmė sukti ratus. Mažos stiklasparnės, atsiradusios iš šėtono alsavimo, iš jo žvilgsnio ugnies. Suko ratus laukdamos, kada gi pasibaigs šis šurmulys ir joms bus leista tęsti būtiną darbą, nes mirtis užpyks išvydus, jog jos pasišalino nebaigusios balzamavimo procedūros. Viena kita – nuožmesnė, drąsesnė – vėl smigo žemyn kaip karo metais vokiečių ar rusų naikintuvai – stačiu kampu žemėn, į velionio veidą, į tą marmuro kaukę. Tačiau ir vėl pabūgo, ir vėl kilo į palubę, atsitrenkdamos į kalkėmis nutepliotą plokštumą. Ir sūnus nesuprato, ar jos jau iš tikrųjų pabūgo ir norėtų ištrūkti, ar tik beldžia į lubas, prašydamos šėtono pagalbos, nes žmonių sumaištis nutraukė jų triūsą ir dabar nežinia, ką toliau daryti.
Pagaliau kelios moterys juodomis skarelėmis priėjo prie motinos, palietė pirštais jos pečius, tuojau suėmė juos stipriau ir iš lėto, sustojus laikui ir sustojus suktis žemei, ir žvaigždynams sustingus, atitraukė gedinčiąją nuo karsto. Motina nė nemėgino priešintis, tiesiog pati neturėjo jėgų pasitraukti, tad dabar ėjo klusni kaip avelė, nuleidus akis ir vis dar pakreipus galvą. Pro tiulį jos veidas atrodė toks pat išbalęs, tarsi iškaltas iš marmuro. Du senovės Romos biustai. Tarp jų tik sūnaus atvaizdui neatsirado vietos.
Dangtis nusileido be garso. Sūnus žiūrėjo į darbininkų rankas, kurios taip smagiai prisukinėjo medvaržčius, sakytum, tvirtino paprastos fanerinės dėžės dangtį, nes greitai atvažiuos furgonas ir krovinį teks pakrauti, – o kas toje dėžėje, jiems visiškai nerūpi, žmogus ten ar daiktas, koks nors žigulio motoras ar šlifavimo staklės…
Ir tuomet sūnus pastebėjo, jog patalpoje nėra n ė    v i e n o s   m u s ė s. Išnyko. Prasmego skradžiai patalpos grindis. O gal pasislėpė nematomo Belzebubo, Musių Valdovo, ryklėj, kur jos tūnos, kol į šiuos graudžius namelius bus įneštas kitas žmogus ir vėl bus sustatyti vainikai, uždegtos žvakės, pasigirs tarsi iš sienų sklindanti ta pati Mocarto „Rekviem“ melodijos graudžioji dalis, o maldų žodžiai pakils į tvankią siauros patalpos erdvę. Tūnos ir lauks valandos, kai vėl bus išleistos, kad atliktų kruopštų balzamuotojų darbą. Tiesą sakant, suvaidintų senovės Egipto šarvojimo apeigas, o dar tikriau – atsisveikinimo sceną…
Kad „Aeternos“ šarvojimo salėj buvo musės balzamuotojos, sūnus įsitikino kapinėse – čia j ų   n e b u v o. Vadinasi, jos liko ten, kur joms skirta tarnauti, o kapinėse – jau kitos musės, kiti stiklasparniai ir vienas kitas egzotiškų spalvų drugys. Kaip tik šios ryškios drugio spalvos ir teikė laidojimo apeigoms panašumo į senojo Egipto freskas. O dar kaip tyčia ant žvyru apipilto tako nutūpė kukutis, tas būdingiausias egiptietiškųjų paveikslų veikėjas, nes jis, anot senojo tikėjimo, suka lizdą maitos griaučiuose, vadinasi, turi tiesioginį ryšį su mirtimi. O juk mirtį ir garbino piramidžių statytojai, suvokę, koks trumpas yra žmogaus gyvenimas žemėje ir koks begalinis – anapus saulės slenksčio…
Bet ar tik balzamuotojos? – klausė sūnaus mintys bestovint prie kapo duobės. Ar neskirtas joms ir kitas, slaptas, uždavinys – pagrobti paprasta akimi nematomą pro mirusiojo burną išskrendančią sielą? Tikriau – tą, vadinamą „
aš“ siela, mąstymo, norėjimo, jutimo dvasią, gyvenančią ir po mirties? Vitalinės sielos, lokalizuotos kvėpavimo, širdyje, kepenyse, kraujuje, kauluose, net Belzebubo pasiuntinė nepagrobs, nes ji nugrimzta į kapą. Tačiau Ego sielą, tęsiančią išėjusiojo būtį aname pasaulyje, musė gali pagrobti ir nulakinti ne ten, kur likimo buvo jai skirta patekti.
Sūnus, tikintis, jog egzistuoja ir 
Laisva siela, galinti atsiskirti nuo kūno sapne, vis dėlto nesutinka, kad siela pakaitomis persikūnija čia į žmones, čia į gyvūnus, taip pat į negyvus daiktus. Juk būtų gryna nesąmonė įsivaizduoti išėjusio tėvo sielą, įsikūnijusią, tarkim, į jo taip mėgtą vario kalinėjimui skirtą plaktuką ar į figūrų kontūrus įkertantį kaltelį. Tikint tokiu absurdu tektų šiuos tėvo brangintus daiktus padėti ant namuose įrengto altoriaus, smilkyti žoles ir garbinti…
Tačiau pagrobti „
aš“ sielą, ko gero, musė sugeba, nes ką gi ji dvi paras šarvojimo salėje veikė prigludus prie amžinu miegu miegančiojo lūpų? Aišku, kad l a u kė , kol pasirodys ištrūkti į laisvę ir amžinąjį gyvenimą trokštanti nematomoji siela. Ir niekas negalėtų patvirtint, kad musei nepasisekė – juk ji ir jos bendrininkės išnyko tą pačią akimirką, kai į karsto dangtį buvo įsuktas pirmas medvaržtis…
Štai dėl tokių musės kiaulysčių – suprantama, ir dėl begalinio įkyrumo, smalsumo, kišimo straubliuko ten, kur jai nepriklauso, dėl ligų nešiojimo – jos ir naikinamos. Ir ši kova su Belzebubo ištvirkėle buvo, yra ir liks negailestinga iki paskutinės musės…

Mintys padūkėlės ūmai sumišo ir nutrūko, kai tik kunigo žodžius, kurie sūnaus sąmonės taip ir nepasiekė, nutraukė kietų molio grumstų į karsto medį dundesiai – kaip dūriai į širdį, kaip išėjusiojo žingsnių aidai.
O pušyje greta kapo burkavo du pilkieji karveliai, tie labai baikštūs, neprijaukinami, nežinia dėl kokios priežasties visai arti sūnaus galvos atskridę paukščiai, – ką gi jie šventu savo burkavimu norėjo pranešti? kokią paslaptį? kokį klausimą burkuodami jie pateikė sūnui? ir ar tik klausimą? juk gali būti, kad paukščiai išburkavo ir atsakymą. Tačiau, koks tai buvo klausimas? ir koks – atsakymas?


Mėšlo žiniuonės

1
Ant vieškelio į ganyklas kukutis atskrisdavo kas vakarą, kai galvijai jau būdavo parėję ir pieno kvapą, tokį svaigų žengiant raguočiams patvoriu, jau būdavo išsklaidęs vėjelis, ir vakarienės dūmas it šilkinė ožkos barzdelė vinguriuodavo į dangų.
Krintančiu – panašiu į genio – skrydžiu kukutis išnirdavo iš girios ir nusileisdavo šalia šviežių karvių blynų.
Pirmiausia jis nurinkdavo auksines šūdmuses, jau spėjusias aptūpti šviežiai iškeptą pyragą. Šiaip šių auksinukių nė su žiburiu nerastum – kur jos tūno, težino kranklys ir liputis, bet jie nesako.
Nutupia ir išskleidžia kuodelį. Ir išsyk peršoka ant piramidės labirinto pabaigoje, šarvojimo patalpoje, spalvingais piešiniais išpuoštų sienų. Peršoka ir pritampa. Ir šešių tūkstančių metų – kaip nebūta. Tad prieikim arčiau, ypač tie, kurie domitės senųjų civilizacijų menu. Įsižiūrėkit ir palyginkit. Tik žvelkit iš šono, nes egiptiečiai visus paukščius, taip pat ir žmones, dažniausiai tapė profiliu. Taigi:
tuojau virš snapo prasidedantis vėduoklės formos kuodelis. Pagrindinė spalva – geltonos ochros. Juodai balti dryželiai. Labai ilgas ir lenktas snapas, panašus į 
Ibio snapą, o Ibis – viena iš senojo Egipto dievybių. Gražiai išlenktas kaklas, iškili krūtinė, dryžuoti sparnai ir stiprios ilganagės kojos. Paukščių didžiūnas.
Bet kodėl jis toks artimas mirčiai? Atsakyti ne taip jau ir sunku. Egipte, kur medžių drevių kaip ir nėra, kukutis – mūsiškai būtų dudutis, arba žydų gegutė, skelbianti 
gut gut gut, – suka lizdą dažnai aptinkamų maitų griaučiuose. O maita, ne paslaptis, – mirties nuosavybė, vadinasi, ir kukutis – mirties dalininkas, tik neaišku, kokia to palikimo dalis priklauso pačiai mirčiai, o kokia – paukščiui. Dėl tokio kukučio bičiuliavimosi su dalgės Dama senieji egiptiečiai jo atvaizdais puošdavo pačias paslaptingiausias piramidžių patalpas, tiesą sakant, šventų švenčiausias, kur ir stovėdavo balzamuoto faraono, Dievo žemėje, sarkofagas. Čia viskas paprasta kaip dukart du. Kiek sunkiau būtų atsakyti, kokį ryšį turi mirtis per kukutį su mėšlu, o tiksliau pasakius, su mėšlo vaidilutėmis musėmis, paprastai liaudies vadinamomis šūdmusėmis. Jų yra keli porūšiai. Minėtosios auksinės, tūpiančios ant karvių pyragų ir ant arklių obuolių ar ožkų spirų. Lauko išviečių sargės. Didžiai apsidirbusių smirdų bomžų globėjos. Derėtų prisiminti ir maita mintančias, ir maitos audiniuose dedančias kiaušinėlius maitmuses. Nors maitos ir mėšlo kvapai skirtingos prigimties.
Dabar žiūrėkime toliau.
Karvių blynais ir arklių obuoliais kukučiui, nori jis to ar ne, tenka dalytis su mėšlo žiniuonėmis – kas pirmas, tas ir laimi. Dažnai galime stebėti tokį vaizdą.
Karvės pyragas iš toliau žvelgiant – tiesiog auksinis nuo auksinių musių. Neilgai trukus iš blyno lieka neatpažįstamos kilmės trupiniai. Vadinasi, kukutis arba neužuodė, arba labai pavėlavo – trupinių nuo šūdmusių stalo jis nelesa. Tačiau jeigu jis atskrenda laiku, tai musių auksas žaibiškai išnyksta lenkto snapo kiaurymėj – musių debesies kaip nebūta. Kelis kartus išskleidęs kuodelį ir sududenęs du du du ir dar kartą du du du, jis imasi darbo. Blynas apverčiamas kad neprisviltų, paskui vėl apverčiamas, dar po akimirkos vėl apverčiamas, ir taip iki to 
memento mori, kai iš karvės pyrago lieka tik neaiškios kilmės trupiniai, kurie netgi šūdmusėms nerūpi.
Esame jau nustatę kukučio ryšį su mirtimi. Taip pat ir su mėšlu. Belieka nustatyti ryšį tarp mėšlo ir mirties, o tiesą sakant – tarp mėšlo ir gyvenimo. Nes kad ir kaip stengtumėmės, mums nepavyks šio amžino rato nei žodžiu perskirti, nei dalgiu perkirsti. Šią mįslę taip pat nesunku paaiškinti. Kreipkimės vėl į senuosius egiptiečius, su mirtimi ir su mėšlu turėjusius tūkstančius metų trukusį ryšį. Mėšlo vabalas, vardu skarabėjas, senovės Egipte buvo bene labiausiai garbinamas. Kadangi nuo mėšlo gausos priklausydavo derlius. Tiesa, ne vien nuo mėšlo, dar ir nuo Nilo sunešto dumblo, kuris, ką čia slėpti, dažnai per didelius tyrlaukių atstumus trenkdavo grynų gryniausiu šūdu. Kaip ir kitur – bet koks dumblas! Tereikia giliau įklimpti kokioj pelkėj ir traukti koją – uoslė netruks užuosti stiprų tarsi bezdalo kvapą, o kur pagadintas oras, ten ir šūdas. Taigi 
skarabėjas, mėšlas, musės ir kukutis. O virš visko – mirtis ir gyvenimas. Mirtis ir prisikėlimas.
Tad mums, nestatantiems piramidžių ir nelaukiantiems Nilo dumblo, belieka pasikliauti mėšlu, kuris sėkmingai tręšia laukus, ir rugių ar grikių derlius būna visai neblogas. Be to, nepamirškime, kad šiais chemizacijos laikais vadinamoji natūrali žemdirbystė plečiama, tad ir mėšlo poreikis vis augs. Daugės ir mėšlo žiniuonių, kasdieniškiau tariant, šūdmusių. Kaip tik šiuo vardu norėjome šį knygos skyrių pavadinti, bet, atsižvelgdami į mūsų skaitytojų jautrumą blogiems kvapams, pasirinkome 
mėšlo žiniuonių vardą. Žiniuonių, suprantama, dėl to, kad niekas taip nuodugniai nėra ištyręs ir pažinęs visų šios organinės medžiagos savybių, kaip čia aprašomos musės.
Bet grįžkime prie 
skarabėjaus, mūsiškai – mėšlavabalio. Deimantai, safyrai, smaragdai, auksas, emalis ir kitos tauriosios medžiagos buvo naudojamos meistraujant šio vabalo atvaizdus. Faraonų krūtines ir netgi galvas puošė kaip tik šūdvabaliai. Nes jie, ne kas kitas, per plačias ir klaidžias senovės Egipto dykumas ridendavo gražiai susuktus mėšlo gurvuolius – maisto atsargas tam atvejui, jeigu kraštą užkluptų „septynių liesų karvių“ metai. Šis palyginimas neturėtų jūsų trikdyti, nes tokius metus išsapnavo Biblijos vyras Juozapas.
Taigi 
skarabėjas yra gyvybės nešėjas ir saugotojas. Bet juk be mėšlo iš jo nebūtų jokios naudos. Ir senovėje, ir mūsų dienomis. Štai čia kukutis, maitos krūtinėje sukantis lizdą, ir suartėja su gyvenimu. Maita jį verčia būti sąjungoje su mirtimi, o mėšlas ir šūdmusės – su gyvenimu. Tad ir kyla klausimas, ar v i s a s   muses į žemę paleido Musių Valdovas šėtonas, nors ir niekas taip neengia gyvybės kaip jis?
Argi negali atsitikti, jog tarp velnio išbarstytų, paskleistų sėklų pasitaikytų sėklelių, iš kurių išdygtų gyvasties daigas?
Dėl to nepulkim it išprotėję naikinti visos musių genties, ypač šūdmusių – tegyvena, tesidaugina. Ir te niekada mums nepristinga mėšlo, kad ir dudutis prasimaitintų, ir laukai derėtų, o vaikai ramiais vasaros rytais Vilnioje ar kitoje upelėje mėšlo muselėmis prisigaudytų sidabrašonių aukšlių.
Tad belieka palinkėti nesupriešinti kukučio su gyvenimu, o mirties – su šūdvabaliu. Nes iš tokios priešpriešos nieko gero nesulauktume – karaliautų arba vien tik mirtis, arba pasaulį smardintų neišnykstantis, pelėsiais apaugęs nukriošusių, bet nemirtingų senių areopagas, panašus į aukščiausią teisinės ir politinės valdžios organą senovės Atėnuose.
Ir galinčių pratęsti giminę jaunuolių nebeliktų. O juk visiems žinomas keistas stebuklas, kai devyniasdešimties metų Sara nuo šimto dvidešimties metų Abraomo pagimdė sūnų Izaoką, kurį jau tuomet, Toros laikais, senis be mažiausio sąžinės priekaišto buvo nusivedęs ant kalno ir jau paguldęs ant aukuro akmenų, kad paaukotų rūsčiam ir reikliam Mozės Dievui. Tik vienas vienintelis atvejis per ilgą žmonijos istoriją. Kito panašaus jau nebus niekada.
Ir tuomet jau nebetektų prasmės Koheleto arba Ekleziasto (Mokytojo) ištarti žodžiai: „Karta keičia kartą, bet tik žemė b ū n a    per amžius“.


2

Vasaros atostogos. 1957 metai. Srauniai tekanti Vilnia. Vilniaus bokštai, apvirtę upės užtakių vandenyje. Kovarnių ir kuosų lizdai pačioje aukšto dangaus palėpėje. Aitvarai. Popieriniai karveliai. Iš žievės išskaptuoti laivužėliai, paleisti, kad pasiektų dar niekada berniuko neregėtą Baltijos jūrą. Nuneštų svajones net per vandenynus, pasiektų indėnų žemę, kur kilniųjų erelių plunksnomis galvas pasipuošę indėnų vadai prie laužo rūko taikos pypkę.
Bet dabar dar tik aušta. Virš srauniosios Vilnios klajoja ryto rūkai. Ant akmenų dar snaudžia laukinės antys. Tik vienas patinėlis budi, nes tokiu priešaušrio laiku labai drąsios vandens žiurkės, kurioms antiena kaip šventė visai žiurkių giminei.
Berniukas jau stovi prie lauko 
tupiko ir laukia. Žino, ko laukia. Kiti gal ir stebisi, kad ponios K. sūnelis taip anksti atsikėlė ir štai jau geras pusvalandis stovi prie išvietės ir kažko laukia. Tačiau berniukui tie praeivių ir kaimynų žodžiai – juokų verti. Nes jis žino, ko laukia. Greitai ir mes sužinosim, nes pirmieji tekančios saulės spinduliai jau kliudė Šv. Onos bažnyčios kryžius ir bokštelius. Vadinasi, netrukus jie pasieks ir ant aukšto Vilnios kranto stūksantį, kalkėmis nutepliotą ir chlorkalkėmis dvokiantį namelį, kuriame taip pat budi žiurkė, besitaikanti pagriebti anksti atsikėlusio, užsimiegojusio, dar neišsipagiriojusio lenko pan Grobovski mašną, kai tas atskubės į tupikėlį vidurių palaisvinti. Tegu, vaikui negaila, netgi geriau, kad šviežio „medaus“ bus į duobę pridėta – šūdmusės atskris net iš senamiesčio kiemų, nes ten lauko išvietės baigia išnykti.
O saulės spinduliai tuo metu jau palietė kalkėmis nutepliotas lentas ir iš plyšių į dienos paviršių, kitaip sakant, ant naujos dienos veido jau išropojo pirmosios musės 
aukšlinukėsAukšlinių vardą jos gavo ne taip jau ir seniai, kai vienas gudrus žvejas pamėgino šiomis sparnuotomis velnio sugulovėmis gaudyti aukšles ir jų prigaudė nemažą maišelį.
Tad berniukas jau antrą vasarą atostogų metu aukšlines ir 
gaudo rytais, kol musės dar mieguistos, dar tik neseniai iš baltų išvietės bedugnėje mėšlą malančių lervų išsiritusios prieš saulę sparnus tiesina, džiovina. Pačios iš mėšlo kilusios, jos vis dėlto nenori mėšlinais sparnais lakioti. Supranta, gyvatės, kad šūdinam nemandagu prieš žmones ir prieš valdovą Belzebubą kraipytis.
Vienu rankos pabraukimu berniukas kelias muses nustveria. Tuomet jas gražiai, kad sparneliai nesulūžinėtų, į tuščias degtukų dėžutes įkiša. Paklauso, ar zyzia, ir jeigu zyzia, tai žvejyba bus sėkminga. Nes ant padvėsusių velnio išperų net aukšlės nekimba.
Ir štai matome ant didoko akmens stovintį vaiką. Jo dešinėje rankoje bambukinis meškerykotis, prie diržo pakabintas drobinis maišelis.
Rankos mostas, ir valas, apsukęs ore ratą, gražiai gula ant ribuliuojančio Vilnios vandens. Ir didelė, dar zyzianti, mėginanti pakilti šūdmusė jau plaukia pasroviui link sietuvėlės, kurioje nuo sidabrinių aukšlių žvynelių net akis skauda – toks jų švytėjimas šį vasaros rytą, kai bažnyčių varpai skamba, aidi, karveliai danguj vartosi, viena kita moteris baltinius skalauja, kalbasi, negarsiai, nes žino, kad žuvis bijo žmogaus balso. O musė neilgai plūduriuoja. Tik supliauška, susisuka vandens paviršius, musė prapuola, dešinės rankos mostas, valas įsitempia, ir spurdanti sidabro žuvelė jau p a r e i n a    į maišelį. Nedidesnė už kilkę konservų dėžikėje. Tik skanesnė, be 
tomatų padažo, šviežia, nešaldyta, iš Tolimųjų Rytų mėnesį traukiniais negabenta į Vilnių, sava, čionykštė, mokanti ir lenkų, ir lietuvių, ir žydų, ir rusų, ir čigonų kalbas, tik dėl žuvies nebylumo niekada neprakalbanti. Sidabrinė žuvelė. Kaip pasakoj – auksinė žuvelė.
Štai jums ir 
šūdmusė. Toks, atrodytų, niekalas, kuris niekam netinka, tik sudeginti kaip velnio spiras, ožiakojo išmatas. Bet ir ji protingai vaiko galvai praverčia. Be šio sparnuočio vargu ar pavyktų tiek aukšlių prigaudyti. Tikriausiai ne. Tiesa, ant tos pačios šūdmusės lervų aukšlės taip pat neblogai kimba, tačiau lervų pririnkti – ne juoko darbas. Tiesą sakant, tikras šūdvežio darbelis. Po tokio triūso ilgai mėšlo kvapo negalima nei iš rankų, nei iš drabužių išvyti – tūno kaip pati šūdmusės lerva kelnių kiškoj, ir baigta. Juk, kad ir ką sakytum, niekam nemalonu po šūdą kapstytis. Čia be kruopštumo neapsieisi. Reikia tokiu ilgakočiu mašalinio sieto samčiu išvietėje to „medaus“ pasemti, ant kranto nunešus išpilti, tuomet su pagaliuku mėšlą išknaisyti, lervas atskirti ir į dėžikę suberti. Tikriau sakant, į pjuvenas toje skardinėje dėžikėje, kad per naktį po medžio dulkes ropodamos, jas rydamos, iš savęs šūdo likučius išstumtų, nes ant šūdinų lervų jokia aukšlė nekibs. Ir aukšlė – išranki.
Visai kas kita – musė ant tupiko sienos. Ji jau švari, padžiūvus, jau ir sparnelius ištiesinus, pasiruošus pasaulį užkariauti. Tai Belzebubo veislė, visur esanti ir niekaip neišnaikinama. Muse – kitas gaudymas. Lerva eina dugnu, o musė plaukia. Aukšlei tenka kartais net iš vandens iššokti – gražesnio vaizdelio nė pasakoj nerastum. Virpteli srovės bangelė, susisuka, ir tik švyst sidabrinis blyksnis į orą, persiverčia ir krisdamas musę su savimi į dugną nusitempia. Čia svarbu žiūrėjimas, matymas, o ne žuvienė. Buvo nebuvo tų aukšlių, motina kartais netgi užpyksta, kai tenka šimtelį nuvalyti, čia svarbu pati žvejyba, pats meškerykočio mostas, tas valo lankas ryto ore, tas valo blizgesys tekančios saulės spinduliuose vidury Lietuvos sostinės, kur ant kalno kažkada Gediminas tūkstančius geležinių vilkų susapnavo; jau tuomet upėje aukšlių knibždėte knibždėjo, tik niekas jų negaudė, nes į Vilnią atplaukdavo Baltijos lašišos, didesnės už žmogų, labai tinkančios puotos stalui prie briedienos, šernienos ir tauro kepsnio. Kiti laikai, kitokios ir žuvys. Bet, Dievui dėkui, kad bent jų yra. Ir ne bet kur, žemės pakrašty, kurio niekada nepasieksi, o čia pat, galima sakyti, tavo namų papėdėje – ištiesk ranką su meškerykočiu ir muse ant kabliuko, mostelk, leisk 
šūdmusei plaukti pasroviui, ir žvejyba – kaip pasaka…
Senokai pasibaigė ta aukšlių žvejonė, prieš dvidešimt metų, tačiau ir šiandien žmogus negali užmiršti anų saulėtekių, Šv. Onos bažnyčios kryžių ir bokštelių spindesio, cerkvių kupolų skambesio beribiame žydrame danguje, anų bangelių virpesio, vandens murmėjimo po nakties sapnų ir musės plūkavimo pasroviui link jūros…
Negali pamiršti ir to medinio, kalkėmis nuteplioto 
tupikėlio – pokarinio Užupio architektūros paminklo, – ir tų stiklasparnių, cheminiu žydrumu blizgančių šūdmusių, sakytum, nematomomis vinutėmis prie lentų prikaltų, sustingusių, nuo saulės spindulių apsvaigusių, dėkojančių Musių Valdovui už suteiktą teisę išnirti iš šūdo duobės ir stiklinėmis akimis pažvelgti į – musių nuomone – Belzebubo sukurtą pasaulį, kurį joms lemta pažinti ir užkariauti. Musės, ką tik išnirusios iš amžinosios tamsos į amžinąją šviesą, dar nežinančios, kiek čia jos turi priešų, vorų vorelių, musiomirių, musgaudžių, prie lazdelių kotų pritvirtintų šikšnagalių, nuo kurių smūgių joms teks ištikšti ir pavirsti šlapia dėme. Dar nekaltos, nemokančios siurbti nei kraujo, nei pūlių, nei skreplių, nei spermos, nei galvijų ašarų, nei arklių myžalo. Dar tebekvėpuojančios tyru vasaros ryto oru, dar neužmiršusios grasiško „medaus“ klampumo, tąsumo ir smarvės bedugnėje duobėje ant aukšto Vilnios kranto tiesiai priešais Gedimino pilies bokštą ir kitus bokštelius su tvaskančiais kryžiais viršūnėse – su mūsiškais paprastais kryžiais ir su pravoslaviškais, mat iš Bizantijos rusai paveldėjo įsitikinimą, kad būtina vaizduoti ir tą lentelę, ant kurios stovėjo nogi Spasitelia…
Graudu širdy nuo žinojimo, jog šie mediniai pokariniai architektūros šedevrai išnyko, sudegė laiko liepsnose kartu su šiuose nameliuose tupėjusiaisiais, subines laikraščio skiautėmis šluosčiusiaisiais, lyg jų čia nebūtų gyventa, negirtuokliauta, nevogta ir neištvirkauta…
Vienas graudumas bežiūrint į netikro a n g e l o sparnus žemai, ten, kur Užupis išsišakoja į siauriausią Vilniaus 
Malūnų gatvelę ir Paupio gatvę, nes ne taip t r i m i t u o s   A n g e l a s, kai ims pildytis Apreiškimo Jonui žodžiai… Žodžiai, nuo kurių sudrebės pasaulio pamatai, jūros išsilies iš krantų, nes „sutrimitavo septintasis angelas. Danguje pasigirdo galingi balsai, kurie skelbė: „Dabar įsteigta mūsų Viešpaties ir Mesijo pasaulinė karalystė, ir jis viešpataus per amžius!“
O paskui mes išvysim kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvis nuo jo skaistumo. O jis šauks skambiu balsu:

Krito, krito didžioji Babelė!
Ji pavirto demonų buveine,
visų netyrųjų dvasių pastoge,
visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių lindyne.
Nuo jos ištvirkimo vyno buvo girtos visos tautos;
žemės karaliai su ja ištvirkavo,
o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos.

      
Ir girdinčiam šiuos grasius žodžius vaikui, pokario valandą stovinčiam ant akmens Vilnioje ir „ant šūdmusių“ gaudančiam aukšles, šiandien jau seniui vis atrodo, jog angelo žodžiai buvo ir bus skirti šiam miestui, nukariautojų ir pralaimėjusių buveinei, nes čia neišnyko Musių Valdovo paskleista musių gentis, per baisų Dievo neapsižiūrėjimą įleista į seno Nojaus laivą tomis dienomis, kai liūtis pylė ir pylė vandens srautus ant visko, kas gyva, ir nebeliko sausumos, tik neaprėpiami migloti vandenys, kuriuos taip įstabiai nupiešė Dore, tyvuliavo aplinkui, ir net varnas, tas mirties palydovas, nesugebėjo rasti siauro sausumos plotelio nutūpti, pailsėti…
Tad ir klausia žmogus mintyse: Ar nebūtų buvę išmintingiau ir teisingiau toje Užupio vietoje atkurti pokarinio, o gal netgi lenkų laikus menančio lauko 
tupikėlio architektūrą su iš juodos plastmasės atlietomis, gyvas pakartojančiomis dirbtinomis šūdmusėmis, prie lentų prikaltomis it prie pragaro vartų? Turistai tyli, ir miesto valdžia džiaugiasi pastačius sparnuoto prasižergėlio Belzebubo paminklą, kuris jau šiandien vadinamas sostinės galvos vardu. Tad ar vertėjo gadinti tiek daug bronzos, to deficitinio metalo, iš kurio būtų buvę sveikiau nuliedinti bronzinį narvą ir patalpinti jame Belzebubo muliažą – kaip t i k r ą …


3

Šūdvežys atvažiuodavo nedažnai. Tačiau vis dėlto atvažiuodavo, nors į Užupio kalną jo kuinas labai jau sunkiai tą puspilnę ratuotą mėšlo statinę užtraukdavo. Tačiau motinos rūpesčiu – keli rubliai į mėšlavežio kišenę, ir reikalas sutvarkytas – šis musių traukinys vis dėlto atvykdavo.
Niekada ant lauko 
tupiko vaikas nematė tokios daugybės aukšlinukių, kiek ant tos dvokiančios bačkos – tiesiog visa aplipus, kaip koks musių turgus ar kažkokia neaiškios kilmės žievė, luobas, padengęs statinės šonus ir viršų, – čia jau ne delnu tenka braukti, o tokiu tinkleliu, kaip kad seni mokslininkai kokioj Australijoj retus drugelius gaudo: perbraukia virš aukštos laukinės žolės, ir drugys – tinklelyje. Taip ir su šūdmusėm – perbraukei virš dvokiančios statinės ir turi musių lyg samčiu pasėmęs, kelių rytmečių žvejybai užteks.
Tačiau ne vien dėl 
šūdmusių berniukas laukdavo mėšlavežio. Kiti žvejai tai gal tik dėl musių, bet jis – ne. Nes tik jį vieną, nežinia, už kokias jo dorybes ar, priešingai, nuodėmes, senas šūdvežys, kalbėjęs tik po tuteišemupanie, tik jį vieną – gal buvo kada nugirdęs pasakojimus apie berniuko tėvo tėvus, tarnavusius lenko dvare ir iki mirties besimeldusius tik lenkiškai, – tik jį pasisodindavo ant aukšto šūdvežio sosto ir nusiveždavo per visą bundantį miestą – dairykis iš tokių aukštybių, iš kurių ir nusispjauti nesarmata, nes vis dėlto ant šūdo bačkos važiuoji, ne karietoj iš pasakos apie karalius ir jų sūnų, aukšlių žveją…
Neapsakomas važiavimas, lyg aplink pasaulį per dvidešimt keturias valandas – ilgiau užtrukus laukė tėvo diržas, draudimas prie Vilnios kranto net prisiartinti, na ir dar daug kitokių nemalonumų…
Vilnius bunda, atsidaro kirpyklų langinės, žydeliai skustuvus į kiaulės diržus galanda, lenkės vištas į turgų neša, gyvas, nes tik gyvas žydės perka, o juk višta – brangus paukštis, šiaip koks 
tuteišas vištienos tik per metines bažnytines šventes ant stalo padėdavo, o antai žydė kas savaitę antyčių eigastim nukrypuodavo į Halę ir grįždavo su taše, su raudona, aštriai smingančia vištos akimi, iš tašės stebinčia aprūkusias, suodinas Užupio sienas ir tarpuvartes, kuriose dažnai knarkdavo per naktį nespėję išsimiegoti ir visų nedorų sapnų išsapnuoti girtuokliai, o kartais netgi Joškalė, vienintelis žydas, kuriam buvo leista gerti kaip šiaučiui, nes jo galvelė buvo nuo karo baisumų labai pavargus. Tai jam visi šiapusinio Vilnios kranto Mozės tikėjimo žmonės kas savaitę surinkdavo rublių ir kitokios labdaros. Jau tuomet berniukas pagalvodavo: „O, kad šitaip lietuviai mokėtų savą užsistoti ir šelpti, tai kitokia būtų ir Lietuvėlė, nesvarbu, kad sovietinė“.
Žodžiu, sėdi 
šūdmusių gaudytojas ant aukšto mėšlavežio vežimo ir dairosi, kas gi čia naujo senajame Vilniuje. Naujo nedaug, tik tarsi padaugėjo griuvėsių ir barų-valgyklų, kad gausėjančiai girtuoklėlių klasei būtų kur galvą priglausti, gražiai paguldyti apsvaigusį, tuščią kaukolės kevalėlį į solidžią, tirštą, panašią į skystą „medų“, alaus balą ant baisiai dvokiančios stalo plokštumos tarp apverstų bokalų, stiklinių su degtinės likučiais ir visokių nuograužų šalia mūsų jau aprašytų musių alkoholikių – jos ropinėja it dvokiančios velnių dvaselės valkatų veideliais, akimis, į pravertas burnų bedugnes užsukdamos, vis pasvirduliuodamos kaip tikras ar pustikris lenkas, neseniai sostinę Vilnių pasiekęs, bet taip ir neįstengęs padoriai čia įsikibti, patekęs tik į gėrikų masonų ložę, įjunkęs į ugninį vandenį, į tą siera dvokiantį skystį, kad akis užsipiltų, kuo greičiau galvelę ant baro stalo plokštumos padėtų ir gražios kaimiškos vaikystės laikus sapnuotų, kai, būdavo, šaltą rudens rytą basas kojų pėdas šiltame karvašūdyje šildydavo apie šviesesnį rytojų svajodamas…
Kryptelėję į šalį, sugrįžkime prie aukšto mėšlavežio vežimo, aplipusio tomis 
aukšlinukėmis. Dažnai berniukas ant pasostės užšokdavo net meškerykočio į namo sieną nespėjęs atremti, tad ir keliaudavo tą ilgą bambuką tarp kojų įspraudęs. Praeiviams tekdavo net akis į šalį nukreipti – kur čia matyta, kad nedidelis berniukas tokio ilgio bambuką tarp kojų stačią laikytų. O mums čia joks stebuklas. Prisiminkim knygą apie Pantagriuelį: argi ne joje vyrai vakarais kalvų keteromis į mūšį su damomis žengdavo savas ietis atstatę, kad vakarinio dangaus fone vyriškesni atrodytų? Tačiau mūsų užupinis vaikas bambuką užmiršdavo, kažkaip tas meškerykotis tarp kojų pats laikydavosi, nevirsdavo į šoną, kad vaikas turėtų laisvas rankas kokiems nors staiga pamatytiems miesto netikėtumams parodyti. Panie, sušukdavo ištiesęs dešinę, niech pan pačy, jaka pienkna kurva maršyruje. O tak, o tak, atsakydavo puslenkis ir pasisveikindavo, mandagiai nukeldamas niekada muilo nemačiusią, specifinį šūdvežio kvapą skleidžiančią kepurę. Dzien’ dobry, pani kurva. O ši, kryptelėjus pasturgalį, atsakydavo: Dobry, panie guvniažu.
Gražus tai būdavo keliavimas. Iškilmingas. Tik gaila, kad retas, kas vasarą retesnis, nes grįsto kiemo gyventojai nebeįstengdavo laužo 
tupikėlio iki kraštų pripildyti, – prastas maistas, kopūstai, rauginti agurkai, kilkės tomate ir gausybė įvairiaspalvio gėralo, iš kurio, žinoma, tiršto „medaus“ neišspausi, o šlapimo skystis kažkur skradžiai žemę prasmegdavo. Prie tokios konsistencijos mėšlo šūdvežio neprisiprašysi – jam produktas turi būti rimtas, solidus, nes ir pats jo amatas – iš solidžiųjų, nykstantis, retai sutinkamas. Ir vis dėlto vasaros mėnesiais bent tris keturis kartus pavykdavo vaikui tuo aukšlinukių vežimu miestą apsukti, tiesą sakant, tik mažą jo dalį, bet vis dėlto pačią svarbiausią, seniausią, menančią Gedimino sapną, caro kareivių pakurtą laužą, nuo kurio kibirkščių didesnė dalis istorinio kultūrinio paveldo nuėjo vėjais, tad šiandien gaudyk vėją laukuose…
Šio knygos skyriaus puslapiuose galėtume paminėti ir kitus 
šūdmusių porūšius ar jų atmainas. Tarkim, kad ir tas, tvartuose įsikūrusias, aplink kuilių ir paršavedžių uodegas besisukinėjančias, iš to paties lovio jovalą, su arklio obuoliais sumaišytą, siurbiančias. Arba tas, labai įkyriai žmogų persekiojančias ir vis laukiančias, kada jis pilną grybų krepšį pastatys, atsitūps už kadagio ir… tuomet jau jos pasisotins nieko nelaukdamos, kartais netgi žmogaus rectum kutendamos. Bet visko į vieną ploną knygelę nesudėsi – kai ko tenka ir atsisakyti. Be to, juk mūsų laukia kiti skyriai, kito porūšio velnio perai ir Belzebubo sugulovės. Tad verčiame kitą lapą ir pradedame IV skyrių…


Šiukšlininkės

1
Kas gi ten tokie kuičiasi it skruzdėlės ant to aukšto sąvartyno kalno? Nejaugi žmogeliai?
O kaipgi, kas gi daugiau – žmonės ir šunys, ir varnos. Tiesa, ten gyvena ir sunkiai iš čia įžiūrima musių 
šiukšlininkių gentis, matyt, šį atmatų kalnagūbrį laikanti pragaro filialu žemėje, sostinės pašonėje.
Tad prieikim arčiau, įsižiūrėkim, juk smalsu, tiek daug apie musių įvairovę pasiskaičius, dar vieną porūšį panagrinėti.
Kodėl gi ne, einam, tik būkim atsargūs, nes šiukšlyno karaliukai dažnai būna labai agresyvūs, ypač jų moterys, retkarčiais ir jų vaikai kietesniu ar aštresniu daiktu ateivį pasitinka. Tad būkim mandagūs, kaip įteikdami akreditacinį raštą liliputijos valdovui – pasisveikinkim, geriausia rusiškai, nusilenkim ir apsimeskim, kad mums vien tik musės rūpi. Aišku, jie paklaus: 
Kakije ješčio muchi? Nenustebkim, kad jie musių debesėlių ir tirštų tuntų nė nepastebi, nes patys jau baigia į tas sparnuotas būtybes pavirsti, ypač vaikai, iš toliau žvelgiant jie tarsi skraido, lakioja nuo vienos ką tik atvežtos atmatų krūvos prie kitos; skrenda vaikelis, o aplink jo varganą galvelę musių spiečius zyzia, dūzgia, šurmulį kelia, muzikuoja, kad būtų linksmiau ir pasaulis rožinėmis spalvomis nušvistų bent pusdieniui.
Musės – kaip 
šūdmusės – niekuo ypatingos. Bet palaukit, neskubėkit su išvadom kaip su išmatom. Įsižiūrėkit, kuo čionykštė musių gentis minta, ir išsyk aptiksite skirtumų. Matot, debesėlis mėlynsparnių velnio pasiuntinių nutūpė ant kažkokio šlapio skarmalo. Matot? Mes nežinome ir galbūt niekada nesužinosime, kokiu skysčiu tas audinys persisunkęs. Tai galėtų būti ir kraujas, ir sperma, ir skrepliai, ir šlapimas, ir vaistai, ir vynas, ir degtinė, ir brendis. Taip, netgi brendis, nes skuduras, geriau įsižiūrėjus, ne iš prastųjų. Matot tuos turkiškų ornamentų likučius? Tad kas galėtų paneigti, anot didžio mūsų tautos žmogaus žodžių, kad šis skarmalas nėra kažkada prašmatnioje svetainėje ant sienos kabėjusio ar po barokiniu stalu gulėjusio turkiško kilimo likutis? Niekas šito nepaneigs, nors ir patvirtinančiųjų neatsiras – šiukšlynas viską sumala, tarsi perdirba pirminiu perdirbimu, kad jokia ryškesnė, gražų pasiturintį gyvenimą išduodanti detalė nerėžtų akių.
Jau vien iš šio skarmalo pavyzdžio galime padaryti kai kurias išvadas. Pirma: į šį daiktų kapinyną patenka ir kilmingą praeitį turėjusių daiktužėlių, ne vien tik žemakilmių skarmalų ir atmatų. Antra: nežinodami, – juk netempsime skurlio į laboratoriją, ar ne? – kuo sulaistytas daiktas, mes tariame, jog čionykštės musės 
šiukšlininkės yra v i s a ė d ė s. O visaėdis, jeigu taip išsireikšti būtų leista, yra ir žmogus, vadinasi, šis velnio sugulovių porūšis labiausiai panašus į mus pačius, tiksliau, štai į šiuos besikapstančius dvikojus su septyniomis angomis, pasak senųjų kinų išminties. O ar tik ne visa ryjantis padaras ir yra pavojingiausias?
Kaip tik musės 
šiukšlininkės ir yra įvairiausių ligų nešiotojos. Pačios būdamos pragariškos prigimties, jos net pavojingiausių ligų nebijo – šios prie mėlynsparnių stiklasparnių nelimpa, atšoka nuo jų it lietaus lašai nuo surūdijusio skardos gabalo. O žmogelis taip jau sutvertas, kad ligas siurbia tarsi kempinė – kokios ligos bacila ant gubkos užkrito, tokia ir prilipo, įsisunkė, kartais per pusdienį pasiekdama širdies prieigas ar plaučių teritoriją. O ką jau bekalbėti apie mūsų smagiai skubantį kraują. Jam tik duok kokį vienaląstį mirties žvalgą – jis kaipmat jį nuneš į siauriausius kraujagyslių intakus, nuplukdys į atkampiausias kūno vietas, netgi į intymiausias, nuo mūsų pačių žvilgsnių slepiamas. Tad ir tampa aišku, su kokia pavojinga musių atmaina susiduriame šiuose atmatų kalnynuose ir ledynuose. Taip, ledynuose. Žiemą, kai visa žemė užsikloja sniegu ir ledu, šiukšlyno viršukalnės niekada neapšąla, jos rūksta tarsi neužgesinami vezuvijai. Kraupokas vaizdas, tačiau koks kosminis, koks giliai kultūrinis, nes argi ne Vezuvijaus lava prieš tūkstančius metų palaidojo du ištvirkusius miestus – Pompėją ir Herkulanumą? Prisiminkim, kokiomis nepadoriomis, doro žmogaus jausmus žeidžiančiomis freskomis – jų likučiai seniai sudėti į visas meno enciklopedijas – ištapytos buvo vilų sienos: moteris po buliumi, vyras su vyru, moteris su keliais jaunuoliais, moterų gyvačių mazgai, supinklioję pirmagalį su užpakaliu, ir kuo toliau, tuo išradingiau. Atrodo, kad romėnai, tikriau – pompėjėnai, žūtbūt stengėsi pasivyti ir pralenkti senųjų indų meilės meną. Bet palikime meną meno kritikams. Mums rūpi musės, atmatiškoji jų atmaina. Tad stebėkime.
Štai kažkoks indas. Stiklinis. Naudojamas ligoninėse, gal netgi lavoninėse. Taigi. Kaklelis nudaužtas, tačiau kažkokio negeros spalvos skysčio dar telkšo indo dugne. Indas pilnas musių, sakytum, regime mėlynių uogienę, prarūgusią, nebetinkamą žmogui, bet labai gardžią 
šiukšlininkėms, jos šiame bizale įsigudrina net kiaušinėlius sudėti, kad tuntų niekada ne mažėtų, o daugėtų. Bet mes nežinome, koks nuodas ar baisi liga glūdi toje stiklinėje kolboje. Gal ten slypi mūsų amžiaus rykštė, taip nuožmiai plakanti netgi nekaltus mūsų kalėjimų pacientus, jaunus vyrus, plikagalvius tatuiruotais pimpalais ir sėdynėmis? O gal tame skystyje nematomos kruta ir veisiasi Kocho lazdelės? Žodžiu, kad ir kur žvelgtum – visur mirtini pavojai. Tačiau keisčiausia ir nuostabiausia, kad šie pavojai visiškai nepavojingi čia besikuičiančiai žmonių padermei, tarsi šie dvikojai seniai būtų persiėmę nemirtingų musių imunitetu bet kokiai, kad ir pačiai šiuolaikiškiausiai, ligai, nuo kurios vaistai dar negreit bus išrasti, o gal ir niekada nebus aptikti.
Keista, su musėmis 
šiukšlininkėmis supanašėjusi žmonių gentis, vis dar dvikojė, ne šešiakojė, tačiau beveik jau sparnuota, perskrendanti nuo vienos atmatų krūvos ant kitos be garso, o jeigu ir su garsu, tai tas bezdėjimas sutampa su musių zyzimu kaip du nuodų lašai. Keista³, pavojinga, nes labai agresyvi, reikalaujanti vietos po saule ir po mėnuliu. Praktiškai nesunaikinama. Nes nesunaikinami – bent jau artimiausioje ateityje – yra sąvartynai ir šiukšlių kalnynai, Himalajai, Andai ir Vezuvijus.
Tai ką gi daryti?
Ogi nieko. Mokslas tegu triūsia. Mokslininkai tegu kraustosi iš proto, nes to yra verti vien už atomo išlaisvinimą, už 
Hirosimos ir Nagasakio aukas, šiukšlininkės tegu sau dauginasi – juk jos, kad ir ką sakytum, atlieka ir sanitarių vaidmenį, taip kaip varnai atlieka girios valytojų pareigas, – sąvartynų gentis tegu sau vegetuoja, kol dvi kojos nepavirs į šešias plaukuotas kojytes, o tuomet visa ši gentis pakils ir išskris toliau į Rytus, kur šiukšlynų dar daugiau, nes dabar svarbiausias uždavinys – kiek tik telpa prisivogti ir sulaukti dienos, kai ims tuštintis auksiniais pinigėliais, kaip tas pasakos asilas…
Vadinasi, šiame liūdname, graudžiame paveiksle jau blykčioja šviesesnės properšos? O kaipgi, aišku. Iš tikrųjų mums beveik aišku, tik musėms vienas ir tas pats, kas mums aišku, o ko suprasti ligi šiol taip ir nesugebam. Nesugebam pagaliau suvokti, kad musių nuo potvaninių laikų nei padaugėjo, nei sumažėjo kaip ir blogio – kiek jo buvo Nerono sukelto Romos gaisro metu, tiek jo liko ir Pasaulinio Prekybos Centro griūties valandą. Svarstyklės sūpaujas, tačiau nė viena lėkštelė nenusveria. Ir kaip tik tos sūpynės mus klaidina. Tačiau tai tik miražas, kaip pasakytų XIX a. jūrininkas piratas ar kolonistas, tai tik 
fata Morgana.
Sąvartynai – galingi būsimų nelaimių židiniai. Tačiau yra ir labai smulkių židinukų – privačių, saugomų, privačią nuosavybę ginančių įstatymų. Štai apie juos ir pakalbėsime kitame trečiojo knygos skyriaus poskyryje. Tik nepraraskim kantrybės, kad ir kokios įkyrios, nuožmios, reiklios it prostitutės nakties tarpuvartėje, būtų musės. Nepasiduokime. Neleiskime, kad tas svaigus zyzimas mus užliūliuotų. Ir su 
Belzebubo padėjimu pasieksime knygelės pabaigą…


2

Sakykit, ką ten tos dvi skarmalais prisidengusios moterys veikia? Kažką tarsi tvarko, nors tvarkos jokios nematyti, tad gal jos, priešingai, tvarką verčia į netvarką? Panašios į valkatas, nuo kurių keliamos smarvės žmonės sprunka iš viešojo transporto priemonių ir geriau eina pėsti į darbą ar turgų. Kas jos yra iš tikrųjų?
Atsakyti nesunku. Tai dvi – motina ir duktė – privačiós v a l d o s   savininkės. Toks kažkada išnykęs ir prieš kelerius metus vėl prisikėlęs žmonių porūšis, prieškariniais laikais labai gerbtas, žinojęs savąją žmogiškąją vertę, su elgetomis benamiais nerasdavęs jokios kalbos, nes abi šios gentys kalbėjo skirtingomis kalbomis.
Valda nedidelė, tiesą sakant, vos penkiolika arų. O vienas aras, žinoma, tik 100 kvadratinių metrų. Taigi – mažytė neseniai mūsų aplankyto kalnagūbrinio sąvartyno dalelė. Tačiau saugoma tūkstančius kartų labiau už 
Vindzoro rūmus ar Luvro muziejų. Nes šiame nedideliame žemės plote kaip Kairo muziejuje slepiami tokie neaprėpiami, nesuskaičiuojami turtai, kad raibsta akys, jei retkarčiais kokiam žmogui pavyksta peržengt šios tvirtovės vartų slenkstį. O vartai – iš tikros geležies. Nerūdijantys. Amžini, kaip amžinas yra ir šių lobių savininkių gyvenimas, bent jau joms pačioms taip atrodo, o su jomis nepasiginčysi – stambus kuolas tau į galvą, ir akimirksniu tampi šio lobyno dalimi…
Na gerai, sutinku, kad čia – mažas privatus šiukšlynas, bet kuo čia dėtos musės?
Nejuokinkit. Išgirstų tokį klausimą šios privačios valdos karalienės, tai pirštais jus užbadytų, palaikiusios nevispročiu arba dar kuo blogiau…
Juk musės 
šiukšlininkės kaip tik ir išsiveisė tokiuose privačiuose, pasakytume, miniatiūriniuose sąvartynų inkubatoriuose. Skirtumas tik tas, kad didieji sąvartynai patys savaime yra tarsi kokie didmiesčiai, o štai čia nuo seno stovi vienaaukštis medinis, skarda ir popieriumi, ir fanera užkaltais langais tikras žmogaus namas, ir tik a p l i n k   j į    kaupiami atmatų lobiai. Pastaruoju metu jau ir pats žmonių būstas tapo lobyno dalimi – jau nebeatskirtum, kur išorė, o kur vidus. Prasčiokiškai kalbant, kur lobyno šikna, o kur galva.
Nesivaržykit, šiandien gautas leidimas peržengti 
muziejaus po atviru dangumi slenkstį. Tad negaiškim, kad moterys nepakeistų sprendimo ir neužsimotų, kas po ranka pakliuvo.
O dabar mėginkim įvesti bent šiokią tokią tvarką, mėginkim suskirstyti lobį į sudedamąsias dalis:
skarda (arba geležis); surūdiję skardos lapai; juostos; skardinės; tuščios dažų dėžės; seni, neveikiantys vartų ir durų, ir narvų vyriai; seni išdaužtais ašmenimis dalgiai ir kirviai; sulankstytų, perrūdijusių vinių dėžės; traktorių, automobilių detalės, sulankstytos durelės, motorų dangčiai, dėmėti, su kažkada tvaskėjusių dažų likučiais; vielinio tinklo ritiniai, taip pat surūdiję; geležiniai vamzdžiai, strypai; seni be rankenų kaltai, kalteliai, grąžtai, medgrąžčiai, replės ir kalvės žnyplės; keletas kalvės kūjų; seni bevairiai dviračiai ir vaikiški triračiai be ratų; motociklų rėmai; ratlankiai; dviračių ratlankiai su persuktais stipinais; ketaus puodai be dugnų; prakiurę dubenys ir aliumininiai puodeliai, ir lėkštės nuo karo laikų, ir gertuvės su nudriskusios vokiškos odos likučiais; vienas kitas peršautas rusiškas, vokiškas ar lenkiškai lietuviškas šalmas – taip pat karų palikimas.
Tai vis – geležis. Dabar kibkim į tekstilę:
didelio formato su skylėmis vidury kilimai – turkiški, arabiški, rusiškai totoriški, lietuviški, lenkiški; staltiesės – dėmėtos, perplėštos, susuktos į ritinius; vyriškų kelnių kalnelis, surištas surūdijusia viela, kad neišsimėtytų, vis dėlto vyrų garderobas, ne kurvų; moteriškų kaproninių, šilkinių, vilnonių kojinių ir puskojinių ryšuliai; apatiniai didžiai šūdini ir dėmėti vyriški drabužiai – staiga ištiktos baimės įrodymas; naktiniai, taip pat dėmėti ir perplėštomis apačiomis marškiniai – audringų naktų liudytojai; palaikiai švarkai, dėl tvarkos pakarti ant vielinių savadarbių pakabų; kaklaraiščių gniužulai, tarsi angių, pasiruošusių artėjančiai žiemai, mazgai; nebaigti išardyti megztiniai, vyriški ir moteriški, ir vaikiški; įvairiaspalvė, daugiaformė išklišintų batų stirta, kaip aukuras, ant kurio tarsi būtų aukojamos svajonės apie svečias šalis; moteriškų skarelių liekanos, sumestos į kartoninę bedugnę dėžę; milžiniškos, panašios į suvyniotą kabelį ritės su pelijančiais siūlais, mazgų ir mazgelių tinklas; žvejybinio tinklo skutai, taupiai panaudoti dar gyvų triušių ir vištų narvų apsaugai; paklodžių ir antklodžių tumulai, varnų ir vištų apšikti, musių nutupėti; užuolaidų likučiai, džiūstantys vėsioj drėgno vakaro saulėj; pagalvių su pūkų liekanomis impilai, tinkantys vištoms dėti kiaušinius; virvės, virvelės, virvelytės – visos susuktos į vieną gaublio didumo kamuolį, tinkančios ir pasikarti, ir arkliams pančioti, ir dėžėms perrišti.
Tai vis, galima tarti, bekvapė lobių dalis. Tačiau yra ir k v a p n i o j i. Su ja ir surištos, sumegztos mūsų 
šiukšlininkės musės.
Mėginkim:
dvokiančių žarnigalių kibirai (musių perykla, velnių paplūdimys); džiūstančių, drėgnų, dar kruvinų su mėsos likučiais kaulų krūvos; arklinių, kiaulinių šonkaulių, avienos, ožkienos, šunienos ir gyvatienos rinkiniai, kaip puotoj maro metu Edgaro Po novelėj; užmuštų rupūžių, varlių, driežų ir žalčių saugyklos; mėšlo ir išmatų kibirai – daržui, kuriame taip puikiai želia ir dera kanapės, aguonos ir dilgėlės su sidabriniais pelynais, 
Černobylą arba apokaliptinę Mėtelę menantys augalėliai, patys savaime niekam nelinkintys nei blogo, nei gero, tiesiog augantys, žydintys ir vystantys; duonos kriaukšlių ir plutų klodai, padengti pelėsiu, ta išganingąja organine medžiaga, iš kurios per stebuklą, per klaidą, per atsitiktinumą buvo išskirtas penicilinas, iš mirties nagų ištraukęs ne vieną žemės kurmių kartą; žmogaus ir kačių šlapimo, ir išmatų kokteiliai, supilti į surūdijusias skardines nuo alaus, gal kada nors pateks ant šėtono vestuvių su ragana stalo; perrūgusių uogienių, obuolienių, kriaušienių stiklainiai, įskilę, išleidę cukraus likučius, apaugę puviniu ir kerpėm netoli namo slenksčio, matyt, kažkam vis tikintis juos prikelti gyvenimui; namo viduje, palėpėje, – žiurkių apgraužtos dešros ir skilandžiai, ir taukinės; pelių apdoroti lašiniai, kaip pakaruokliai kabalduojantys ant geležinių surūdijusių kablių; vyno talpos su vašku aplietais mediniais kamščiais ir su neaiškiais keliais į vidų patekusiais vorais, kinivarpom ir viena kita drąsesne pele; virtuvėje ir kambariuose – išklerusios spintelės, jose dūla maišeliai su gydomosiomis žolelėmis, su nuodingais augalėliais žiurkėms nuodyti; pipirų saikai, pridergti pelių; miltų maišai, paskaninti kačių mėšlu ir jo kvapu, bjauresniu už pragaro smarvę; prakiurę kruopų kapšai; druskos klodai, pavirtę tarsi į aisbergus Barenco jūroj; bananų, citrinų, apelsinų žievės, bulvių lupenos, svogūnų ir česnakų skiltelės, pajuodusios, apipelijusios, skleidžiančios anaiptol ne dangiškų migdolų aromatą…
Tai negyvoji gamta. O štai ir gyva, pasakytume, laukinė: šeškai, kiaunės, ežiai, rupūžės, šunys ir šunyčiai (ne visi pasiutę), katės su besiriejančių katinų 
donžuanų palyda, su gauruotąja pompa; mėšlinos vištos, mėšlini gaideliai, mėšlinos putpelės, keli mėšlini fazanai ir kelios mėšlinos antys su viena žąsimi, taip pat labai mėšlina, kad nesiskirtų nuo geros kompanijos ir nuo privačios valdos savininkų – motinos, panašios į Jonuką ir Elenytę norėjusią atšerti ir suryti raganą, ir dukters, senokai išvytos iš tarpuvarčių, kad nenubaidytų kitų kekšių klientų.
Štai toks neįtikėtinas, tačiau r e a l u s    lobynas, privatus, įstatymo ginamas šiukšlynas, kaip skerdykla ar lavoninė, ar geležių supirktuvė, ar nuodų vaistinė, veterinarijos 
aptiekėlė pačiame sostinės paširdyje, vos kelios valandėlės kelio nuo Stuokos-Gucevičiaus šedevro baltasparnės Arkikatedros, nuo niekaip nesurandamos Barboros Radvilaitės karūnos ir nuo būsimųjų Valdovų rūmų – rūmai stovės, o valdovas ir toliau miegos ramiu amžinu miegu Maironio žodžiuose…
O dabar pamėginkim ištraukti šaknį, kaip sakydavom mokykloj.
Negyvoji gamta musėms netinka, nors kalvės žnyplės ir kūjai turi akivaizdų ryšį su pačiu pragaru, taigi ir su Belzebubu, kurio antras vardas, kaip anksčiau minėta, Musių Valdovas, nuo hebrajiško Ba’al-Zebub. Vadinasi, ir prie šios lobyno dalies mūsų 
šiukšlininkės netgi labai pritinka. Be to, kai kurios mėlynsparnės seniai įsigudrino padėti kiaušinėlius ne tik ant žarnigalių ar dvokiančių jaučio inkstų, bet ir tarp tyliai, saugiai rūdijančių gelžgalių. Beje, čia tektų įterpti mūsų praleistą pakankamai svarbią lobyno dalį – guminius daiktus. Nesiplėsdami pasakysime, kad muziejuje po atviru dangumi sukaupta daug senų padangų, kaliošų, guminių batų, botų, balionų, prezervatyvų (sudūlėjusių ir dar visiškai naujų, su gyvybės atsargomis pilkšvų maišelių dugne), kažkokių nežinia kam naudotų – tarytum kosminių – spiralių, žarnų, vamzdžių ar šiaip gumos gabalų, matyt, atplėštų nuo guminės valties ar nuo palapinės dugno. Žodžiu, gumos skyrius taip pat beveik sukomplektuotas. Skirtingai nuo kitų negyvosios gamtos eksponatų, guminiai daiktai skleidžia kvapą ir tuo jie panašūs į gyvąją, pūvančią, yrančią, smengančią gamtos dalį, vadinasi, tinkami ir musėms veistis.
Būtų vieta ir laikas apibūdinti motinos ir dukters karingumą, su kokiu jos stoja į kovą nekalčiausiam praeiviui bent dirstelėjus už vielinio tinklo tvoros. Keiksmai, kuokos, dratgaliai, virvės, net tos, storosios, pakaruokliškos, eina į darbą – skersai išilgai žegnojamas praeivis, suglaudęs asilo ausis, sprunka po aukštų varnalėšų lapija ir išnyksta, išgaruoja kaip kamparas, tad jį besivijusių 
šiukšlininkių debesis apsuka pergalės ratą, aršiu zvimbimu sukeldamos kaimynų nuostabą ir baimę, ir sugrįžta į privačią valdą. Sunku netgi pasakyti, kam iš tikrųjų ši valda priklauso – moterims ar musėms. Kad šėtonui – tai jau be jokios abejonės.
Ir vis dėlto nereikėtų manyti, kad šėtono karalystėje taip jau ramu, gera ir viskas sutvarkyta. Atvirkščiai. Už vielinės tvoros vyksta įnirtingi mūšiai, mat abi moteriškės labai įgudusios vogti, tad ir vagia. Motina, ieškodama rakto nuo jai vienai priklausančios sandėlio pusės, tik valandėlei pasideda ant 
kulbės kokį atsitemptą brangų eksponatą, o atsigręžusi jo jau neberanda – dukra žaibiškai jį pagrobė ir paslėpė, kad nė pati iki amžiaus pabaigos neberastų. Plyksteli ugnis. Įsiliepsnoja keiksmai ir prakeiksmai, kokių pasigėdytų netgi didžiųjų sąvartynų genties vadai ir smulkesni karaliukai. Triaukščiai kaip rusiškos komunalkos su bendromis virtuvėmis, kuriose kaimynas nežino, kieno moterį, rytą ties dubeniu pasilenkusią, kruša – savą ar svetimą, dar nekruštą, bet patrauklią, su stambia subine ir nukarusiais papais, o tuo metu jo sugyventinę pasiguldęs ant stalo tvarko jaunasis šlėktelė, net pasišokėdamas tratina kraliko metodu, tik puodai ir šakutės skamba…
Vidinė kova. Tos pačios 
pliuškinų partijos vidiniai nesutarimai, ne kartą ir ne du vos nesukėlę kraujo praliejimo, motinžudystės – kirviai jau buvo iškelti, šakės atkištos, ir tik m u s ė s    malonybiniu švelniu zyzimu atkalbėjo dukrą nuo mirtinos nuodėmės.
Čia ūmai ir iškyla sunkiai suvokiamas ir nepaaiškinamas paradoksas. Musės, priklausančios šėtonui ir vykdančios jo nurodymus, turėtų tik džiaugtis, kad dvi moterys po mirksnio stačia galva nugarmės į pragarą. Bet jos elgiasi gana, pasakytume, neapdairiai – sušvelnina kovos įniršį, užliūliuoja mūšio bangas, kad nurimtų. Tad mums belieka spėlioti, ar tik per tuos septynis ar dar daugiau tūkstančių metų šiukšlynų musės netapo bent kiek savarankiškesnės, ne taip jau aklai paklūstančios Musių Valdovo įsakymams? Vadinasi, ir pragare nėra tvarkos. Ir ten, matyt, bręsta kažkas panašaus į Prancūzų revoliuciją, o gal net į Didžiojo Kraugerio Spalio sąmokslą. Mums sunku net įsivaizduoti tą pasaulio sumaištį, jeigu prasidėtų velnių ir musių karas, skaičiuojant iš eilės išeitų, jog prasidėtų Trečiasis Pasaulinis, tik be atominių bombikių ir lazerio kulkų. Tiesiog šikšniniai sparnai susikautų su stikliniais musių sparnužėliais. Ir tikrai neaišku, kieno būtų viršus. Nes stiklas, ypač pažeistas, pažiręs šukėmis, sminga skaudžiau už šikšnosparnių nagus. Be to, stiklas – nedegus, o šikšna, ypač riebesnė, plyksteli nuo mažiausios kibirkštėlės. O kad ši įsivaizduojama dvikova galėtų vykti be liepsnų – tiesiog visiškai nerealu. Nes kur pragaras – ten ir liepsnų liežuviai kaip mitinės gyvatės. O kur 
maitmusės – ten žvakės, laužai, ryškios lagerių lempos ir dar ryškesnės, vilkolakiškesnės vilkšunių akys…
Bet nepaleiskim fantazijos vadelių – reali aplinka ir personažai pakankamai vaizdingi ir fantasmagoriški, kad dar reikėtų juos fantazijomis turtinti.
Žodžiu, motina ir dukra vis dar gyvos. Ir, anot kaimynų, kasmet vis gyvybingesnės, vis daugiau tulžies išliejančios, vis stipresniais keiksmais žmones ir negyvąją gamtą keikiančios, valdžią į pasiutusio šunies dienas dedančios, teismus šikt už tvartelio varančios, prokurorus su velnių išmatom maišančios, o įkyriąsias kaimynes į pūvančius žarnokus šakėmis grūdančios. Tai bent gyvybės galia. Smarviaspalvė. Dvokiakvapė. Nemirtinga hidrė. Ir nėra tokio 
Herkulio arba Heraklio, kuris stotų į nelygią kovą su devintą dešimtį bebaigiančia ragana ir jos septyniasdešimtmete raganiuke dukra. Ir bejėgė yra valdžia, merija, savivaldybė, rajonas ir apskrities kapitonas.
Tad ir mes likime nuošalėje. Nesikiškim, nes bematant galime būti sukišti į prie geležinės būdos prirakinto vilko šikinę, kur būsime užraukti amžiams – tik pasigirs antuko spragtelėjimas, ir nebėr mūsų…
Ir vis dėlto turime konstitucinę teisę žmogaus teisių gynimo laikais pasvarstyti, kokia yra šio 
lobyno, šio ypatingo muziejaus po atviru Lietuvos dangumi, kuriam prilygti galėtų nebent Egipto mumijų muziejus, prasmė? Nustebinti jau niekuo nebesistebintį pasaulį? Išgąsdinti jį? O gal moterys slapčia tikisi, kad, užėjus karui, marui ir badui, visa apylinkė šliaužte šliauš prie jų vielinės tvoros ir maldaus bent kokio pūvančio žarnigalio ar dvokiančio arklio blauzdikaulio su prilipusiais mikroskopiniais, tąsiais arklienos kąsniais? Juk nėra tokio žynio nei burtininko, nei parapsichologo, kuris sugebėtų pažvelgti į veikiausiai labai pajuodusias, suodinas, negerą kvapą skleidžiančias šių moterų širdis. Net sielos ligonių daktaras mažai čia tesugebėtų nuveikti – jau pirmą dieną būtų paslėptas po gelžgalių krūva, o po savaitėlės į jo suminkštėjusią esybę jau dėtų kiaušinėlius maitmusės šiukšlininkės.
Tad mums belieka pripažinti, kad smulkusis šiukšlių ir atmatų verslas kelia žmonijai daug didesnį pavojų nei tie supergigantiški sąvartynai, priklausantys visai tautai ir jos išsirinktai valdžiai. Dėl to ir esame tikri, kad jeigu rytoj tektų balsuoti, tai dauguma pasirinktų šiukšlių ir atliekų globalizaciją, o ne privatų atmatų sektorių. Deja, deja, dėl tokių smulkmenų referendumai nerengiami – gaila popieriaus ir pinigų. Tad viskas taip ir liks iki naujų geresnių laikų, kai pasaulis pagimdys naują Marksą ar Leniną, ar pagaliau kokį 
dučę, ir šis viską apvers aukštyn kojomis ir žemyn ragais. Tuomet pragaras bus aukštai, o dangus – žemai po žeme. Velniai valdys žvaigždynus, o angelai – šluos požeminių labirintų šaligatvius ir laistys juos ašaromis.
Būtų gerai panašaus kūliavirsčio išvengti, tiesiog prasčiokiškai, neliteratūriškai kalbant, n u s i p l a u t i , kol dar ne vėlu, kol klesti privatus miniatiūrinis motinos ir dukros pragarėlis, o angelai užsiėmę tuo, kuo jiems ir skirta užsiimti – neša sieleles į rojų…
Ir vis dėlto tikėkimės, jog vieną apokaliptinę naktį, kai kris žvaigždės ir ledynai patrauks į pietus, ir skraidančios žuvys nebegrįš į jūrą, iš aukšto devinto dangaus nusileis tas aukštas baltais drabužiais vyras ir praeis pro šį skurdų nelaimingų moterų pasaulėlį. Praeis ir numes Paukščių Tako šviesa liepsnojantį deglą. Ir sutrikus, aptemus motinos ir dukros sąmonė staiga atgaus tikrovišką regėjimą, kad pačios paprašytų ugnies būti joms negailestinga. Ir ugnis įvykdys jų prašymą – atmatų 
lobynas per kelias minutes pavirs pelenais, o didžiulis, neperžvelgiamas kaip varno sparnai musių debesis pakels išvargusias moteris ir nusineš už devynių jūrų, už devynių kalnų, kur jau nebebus d a i k t ų   ir nebereikės jų kaupti, nebus ir atliekų, žarnokų, dvokiančios mėsos ir kaulų, ir smarvę skleidžiančių sudėvėtų skarmalų, ir žmogaus mėšlo kibirų, raugintų nuo pasaulio pradžios, nuo pirmo žmogaus mėginimo patręšti dykumą.
Iš tiek daug metų kaimynus engusio atmatų 
lobyno liks tik plati, gili, išdegus duobė, kaip anga į pragarą. Ir po kelerių metų žmonės užmirš tuos bjauriuosius žodžius, kuriais kas rytą vakarą dukra prakeikdavo motiną, o motina – dukrą. Oras bus švarus. Nuskaistintas, apvalytas nuo pykčio ir nepaaiškinamo keršto troškimo nuosėdų.
Ir dar po metų kitų gailestingoji žolė pamažu, labai delikačiai, šnabždamai, kaip Antano Miškinio poezija, priartės, apsups tą žiojėjančią prarają, tą tamsią lyg anglis kiaurymę ir žingsnis po žingsnelio, šaknis prie šaknelės, lapas prie lapelio, pumpuras prie žiedelio ims dengti, slėpti nuo žmonių ir Dievo akių šią anapusinio nuosprendžio vietą, tą bevardę nežemiško teismo salę. Ir dar po tūkstantmečio niekas jau neberas nė užuominos apie čia kažkada klestėjusį atmatų ir dvėselienos vagių verslą, pavertusį dvi nekalčiausias būtybes monstrais, užmiršusiais, jog tarp Tigro ir Eufrato prasidėjo žmonijos civilizacija, buvo įkurti 
kabantys Semiramidžių sodai, dangų remiantys zikuratai pamėgino prilygti Dievo kūriniams, bet jau tuomet žmogui nepasisekė – jis pralaimėjo. Ir šis pirmas pralaimėjimas nulėmė ateitį.
Ateis tokia diena. Tik niekas jos nepaskubins ir neatitolins – ji išauš be mūsų žinios, be mūsų įstatymų ir konstitucijų, be prievartos. Ji išauš, ir visos septynios spalvos atgaus pirminį spindesį. O gailestingoji žolė paslėps beprotiško gyvenimo ženklus, kaip paslėpė majų, actekų, tolmekų piramides, 
stelas, aukso ežerus ir išplėštas dar spurdančias jaunuolių širdis, taip beprasmiškai paaukotas bevardžiam, beveidžiam kosmoso molochui…

(Bus daugiau)

 

Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

Leonardas Gutauskas: „Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Leonardas Gutauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Leonardas Gutauskas. Žymiausios pasaulio kapinės

2015 m. Nr. 8–9 / Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis filosofas J. M. P. pasakė: O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange?

Leonardas Gutauskas. Devyni laiškai tolimajam draugui J. A.

2014 m. Nr. 8–9 / Tad aš renkuos
Be atvangos
Pulsuojantį morfemų potvynį kilniuos žodynuos,
Upokšnių įlankas, kur naktį maudosi undinės,
Ir žėri žodžių perlai, rimų sagės deimantinės.

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai

2014 m. Nr. 4 / Po karo karštas vanduo ir vonia namuose buvo reta prabanga, kartais nušvintanti (bet nepasiekiama) trofėjiniuose filmuose. Tad viešoji sostinės pirtis buvo vieta, kur bent sykį per keletą mėnesių būtinai apsilankydavo visi…

Renata Šerelytė. Jausmingos prisiminimų spalvos

2014 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Fragmentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 464 p.

Leonardas Gutauskas. Trys Vilniaus vaizdeliai

2013 m. Nr. 10 / Ta senė, gyvenusi mažoje, perkrypusioje lūšnoje Olandų gatvės žydkapių pašonėje, buvo žemo ūgio, liesa kaip pušies skiedra ir dar persisukusi, susimetusi į kuprą.

Valentinas Sventickas. Panegirika epitafijų kūrėjui

2004 m. Nr. 12 / Leonardas Gutauskas. In fine. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 222 p.