Virginija Kulvinskaitė. Paskutinis sniegas. Marius

2023 m. Nr. 1

Apsakymas

 

Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas – vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį jie čiulpė ir saugojo taip godžiai ir įnirtingai, kad saldus, šiltas pienas nusidažė kraujo spalva.

Seniausios žinios apie uostamiesčio gaujas siekia XIV a. kronikas. Vienos jų metraštininkas, smalsus vokiečių vienuolis, pasakoja apie tvirtus, gauruotus vyrus, kuriuos, tarsi prijaukintus lokius, su savimi vedžiodavosi vadinamieji miesto N. uosto sargai – vienuolis tikina savo akimis matęs, kad atsisakančius mokėti uosto mokestį lokiavyriai suluošindavo vienu raumeningos letenos smūgiu.

Visais laikais uostamiesčio gaujos santykius su konkurentais ir tais, kurie dėl kokių nors priežasčių atsisakydavo paklusti, aiškindavosi viešai, triukšmingai, kartais net teatrališkai, lyg tyčia norėdamos sukelti kuo didesnį rezonansą. Arba – surengti kuo efektingesnį spektaklį. Jei susišaudymas – tai būtinai madingame naktiniame klube šeštadienio vakarą, kad atsitiktinių aukų ir sužeistųjų skaičius būtų didesnis, o chaosas įspūdingesnis. Jei kerštas ar bausmė, tai tokia, kad aukos kūnas ištikštų kuo platesniu spinduliu. Prabangių automobilių sprogimai centre, po savęs paliekantys dūmų kamuolius, sirenų kauksmą, sužeistųjų aimanas ir kruviną košelieną. Viešuose parkuose ant suoliukų pamėkliškos išdavikų ir dvigubą žaidimą žaisti nusprendusių policininkų galvos stiklinėmis akimis, nukreiptomis į begalybę. Begalviai kūnai paplūdimyje, tarsi vaikišku kastuvėliu vos vos užberti smėliu. Jauniausioji antžmogių karta beatodairiškai laužė net nusikaltėlių pasaulyje nejudinamais laikytus priesakus. Pavyzdžiui, kankino ir brutaliai žudė nemokių verslininkų žmonas, tėvus bei vaikus. Net gavę išpirką tarsi gyvulius skersdavo įkaitus.

Todėl kai dalį uosto infrastruktūrų kontroliuojančios „Komersantų“ gaujos vadeivą Kaluginą pakirto viena vienintelė tiesiai į širdį paleista kulka – jis mirė ant asmens sargybinio ir meilužės, primabalerinos rankų, – buvo tvirtai tikima, kad nusikaltimą įvykdęs snaiperis tikrai ne vietinis. Greičiausiai iš Maskvos ar Piterio. Saviškiai taip nesielgia, vietiniai tokios sterilios, bejausmės mirties nesupranta. Vienas begarsis šūvis į širdį – kas per juokai? Toks žmogus kaip Kaluginas buvo vertas gal ir ne didingos, bet bent jau padorios mirties. Mirties su trenksmu. O čia – šūdas, ne mirtis…

Prie brangiausio senamiesčio viešbučio, kurio restorane ką tik pietavo su Prima, durų Kaluginas susmuko taip netikėtai, jog kelias akimirkas nei jis, nei jo asmens sargybinis, geraširdiškos išvaizdos dvimetrinis raumenų kalnas, nesuprato, kas nutiko. „Mira, man taip širdį suspaudė…“ – bąlančiomis lūpomis sušnibždėjo Kaluginas, rankos mostu liepdamas Primai pasilenkti arčiau. Balerinai nespėjus paimti gęstančio tiek pat mylėto, kiek ir nekęsto vyro rankos, Kaluginas prarado sąmonę. Liauną vyro riešą apglėbusi platininė „Rolexo“ apyrankė tarkštelėjo į gruodu aptrauktą šaligatvio plytelę. Kelios minutės vangaus švokštimo, tuomet kūnu tarsi lengvos bangelės nuvilnijo traukuliai, ir stojo mirtis.

Sargybinis ir Prima buvo tokie pritrenkti, jog net nebandė palikti įvykio vietos. Pirmieji patruliai juos rado suklupusius tarsi Pietos skulptūroje – Kalugino kūną apglėbęs klūpintis apsauginis ir Mira, spaudžianti stingstančią meilužio plaštaką. Greitoji atvyko dar po dvidešimties minučių vien tam, kad konstatuotų, jog to, kas įvyko, atšaukti negalima. Mirties sceną apspito tokia tiršta žmonių minia – restorano lankytojai ir darbuotojai, smalsūs praeiviai, iš greta esančios mokyklos namo traukiantys vaikai, – kad kriminalistai vos galėjo prasibrauti.

Niekas neabejojo, jog Kalugino širdį viena vienintele kulka šaltai ir tiksliai pervėręs snaiperis buvo nevietinis. Svetimas. Tačiau jie visi klydo – tai buvo Marius, gimęs ir užaugęs mieste N.

 

Kaluginui gyventi buvo likę kiek daugiau nei dvidešimt metų, kai Marius nenoromis uždarė langą, bet nepasitraukė nuo jo nė per žingsnį. Sugrubusiais pirštais įsikibo į palangę ir toliau tarsi užhipnotizuotas stebėjo vaikus, mokyklos kieme trypiančius tęžtantį sniegą. Vaizdas priminė paveikslą, nors mokiniai be paliovos judėjo – vaikėsi vienas kitą, šūkavo, mojavo rankomis. Mirgėjo įvairiaspalviai drabužiai, įraudę veidai. Mažiai pliekėsi gniūžtėmis, subyrančiomis dar nepasiekus taikinio, nuo stogelio virš durų nukarę varvekliai spindėjo ir tirpo, netoli vartų kažką apspitusi gestikuliavo grupelė vyresnių mokinių. Be striukių, vienplaukiai vasario pabaigos atlydyje, tik keli su šalikais ir pirštinėmis – visi džiaugėsi, kaip manė, paskutiniu šiais metais sniegu.

Dar prieš kelias minutes Marius jautė gižų apmaudą, kad vienas stovi ilgosios pertraukos tyloje skendinčiame koridoriuje – kiekvieną pertrauką taip, – tačiau dabar tai nesvarbu. Kiemas ir jame zujantys vaikai Mariui dabar atrodė tiek pat realūs, kiek filmo ar paveiksliuko personažai. Pirmą kartą greičiau intuityviai pajuto, o ne sąmoningai suvokė, kad net tyloje triukšmas išlieka – buvusių žmonių ir įvykių triukšmas. Niekas niekur nedingsta.

Valios jėgomis prisivertė nusigręžti nuo lango. Priešais rikiavosi eilė šviesiai pilka spalva dažytų durų. Pertraukų metu draudžiama likti klasėse, todėl visos durys užvertos. Ant kiekvienų juoduoja lentelė su kabineto pavadinimu arba skaitmenimis. „Gamtos kab.“ – lėtai perskaito Marius. Skaisčiai baltos raidės juodame fone rėžia akis. O delnai, atrodo, vis dar spaudžia glotniai nusvidintą gniūžtę, kurią prieš kelias akimirkas iš visų jėgų užsimojęs sviedė pro langą. Ir jei ne vangiai sublerbęs skambutis, tuščią koridorių akimirksniu pripildęs į klases skubančių mokinių ir mokytojų, tikriausiai vėl būtų pravėręs tą prakeiktą langą ir pabandęs kieme rasti dar vieną taikinį. Vien tam, kad įsitikintų, jog nesusapnavo.

Skambutis sublerbė antrąkart. Mariui skubėti nereikėjo – vietoje kitos pamokos buvo „langas“, – bet ir jis, lyg pastūmėtas nematomos rankos, įsiliejo į tarsi potvynis plūstančią minią. Galutinai tikrovėn grąžino skaudus kumštelėjimas, kuriuo ant laiptų palydėjo ilgšis plačiais madingais džinsais. „Nesismaukyk ne savo aukšte“, – mutuojančiu balsu klyktelėjo lyg užspringęs gaidys. Nors Marius jau septintokas, dėl žemo ūgio jį dažnai palaikydavo pradinuku, kurių klasės buvo pirmame aukšte.

 

Nedidelė mokyklos biblioteka pustuštė, tik keli vyresnieji mokiniai – moksliukai, apsėdę tą patį stalą pasienyje, įnirtingai kažką pašnibždomis aiškinosi palinkę prie atverstų pratybų sąsiuvinių. Marių abejingai nužvelgusi bibliotekininkė vėl paniro į spalvotą žurnalą blizgiu viršeliu. Manekenė ant viršelio šviesiaplaukė, vilki nubrizgusius džinsinius šortus ir blizgučiais išsiuvinėtą žalią liemenėlę. Žurnalas vadinasi „JI“. Mariaus mama šį žurnalą taip pat perka, nors po to dažnai gailisi išlaidavusi, ypač kai pritrūksta pinigų cigaretėms.

Kai mamos nebūna namie, Marius kartais įsitaiso ant sofos ir karštligiškai sklaido žurnalus, sumestus į netvarkingą kaugę. Specialiai neieško sekso temų ar apatiniais vilkinčių modelių – tie puslapiai atsiverčia savaime. Smalsumą greitai keičia gėda, kad ir jo mama žiūri į tai, apie tai skaito. Ir tai daro. Rėksmingos antraštės, į stulpelius surikiuoti sakiniai pasakoja apie dalykus, kurie Marių tiek pat masina, kiek baugina, ir jo vaizduotėje pinasi grėsli nežinia kaip vienas su kitu susijusių kūnų, žodžių ir gestų raizgalynė.

Vonioje atsitūpusi mama, jos stuburo slanksteliai išsišovę, oda pašiurpusi. Pilkšvas muilinas vanduo srūva į nuotekų skylę. Roberto, mamos vaikino, baltas užpakalis – kartą Marius jį užklupo nuogą besišlapinantį tualete. Nors iš tiesų pats pasijuto užkluptas, kai Robertas atsisuko į betrypčiojantį tarpduryje ir nerūpestingai šypsodamas pasisveikino, tebelaikydamas penį, kurio Marius nematė, tik įsivaizdavo. Robertas buvo ką tik išsimaudęs, jo aptakūs raumenys, plati nugara blizgėjo mažučiais lašeliais. Būtent tada Marius pirmą kartą pajuto tą grėslų tvinkčiojimą, prasidedantį giliai papilvėje ir pamažu išplintantį po visą kūną.

Vėliau kvapą gniaužiantis tvinkčiojimas kaskart grįždavo naktimis prabudus nuo iš motinos kambario pusės sklindančių duslių dejonių ir sofos girgždėjimo. Kitą dieną Marius vos galėdavo pažvelgti mamai į veidą. Ypač rytais, kai jos žvilgsnis būdavo apsiblausęs, o judesiai lėti ir minkšti. Niekaip nesupranta, kaip kažkada mama jam atrodė gražiausia pasaulyje. Dabar ji šleikšti, tokia šleikšti kaip salsvai karčios seilės, besikaupiančios galugerklyje, kai skauda gerklę. Arba ant vėstančio virinto pieno užsitraukusi plėvė.

Kartais Marius pasvajodavo, kad Robertas dingtų, kad susipyktų su mama ir išeitų, paliktų juos abu. Tai buvo tikėtina – ankstesni mamos vaikinai paprastai išsinešdindavo po kelių mėnesių. Nors iš tiesų Robertą mėgo, net labai: kai jis užkalbindavo, Marius pasijusdavo tarsi dangun kylantis helio balionėlis – lengvas, blizgus ir laimingas. Robertas jį vadino bičeliu, dažnai prisėsdavo šalia pažiūrėti televizoriaus, net žadėjo nusivesti į laivų kapines. Prieš kelias savaites ten buvo atvilkti keli torpediniai kateriai, ir visi uostamiesčio paaugliai svajojo bent iš tolo juos pamatyti. O Robertas buvo skersai išilgai išlandžiojęs kapinėse yrančius laivus, nes dirbo statykloje mechaniko padėjėju ir su savo leidimu galėjo kiek tik nori šmirinėti po draudžiamas uosto teritorijas.

 

Tarsi pajutusi kažką įtartino, bibliotekininkė vėl pakėlė galvą nuo žurnalo:

– Labas, Mariau. Ko nors nerandi? – nors moters balsas buvo malonus, o veido išraiška draugiška, Marius vis tiek krūptelėjo.

Bibliotekininkė vilkėjo storu raštuotu megztiniu, ant pečių buvo užsimetusi verstos odos liemenę.

– Ne, nieko, aš tik pasėdėti, – murmteli Marius. – Laba diena, – atsikrenkštęs sušnabžda dar tyliau, vien lūpomis, ir smunka tarp lentynų.

Knygos ir vadovėliai – dauguma nutrintomis nugarėlėmis, vos vienas kitas naujas – išdėlioti pagal klases, tik kelios lentynos pačiame gale suskirstytos temomis. Astronomija, dailė, pasakos, poezija… Ant palangės bibliotekininkės prižiūrimi augalai: iš žiemos miego pamažu bundančios pelargonijos, vatą primenančiame pūke įsisukęs kaktusas, dar vienas kaktusas plokščiais lapais, iš kurių styro reti stori spygliai, milžiniškas žalią fontaną primenantis alijošius. Šalia raudonas plastikinis laistytuvas ir trilitrinis stiklainis, iki pusės pripildytas gelsvo vandens.

Marius prisėda ant kampe pūpsančio pufo ir atsiverčia iš lentynos pačiuptą knygą. Istorijos vadovėlis dešimtai klasei – vienas iš tų naujų, blizgiais viršeliais. Karvedžių, prezidentų veidai dar be tušinuku pripieštų akinių ir ūsų, su klaidomis užrašytų keiksmažodžių ir pramanytų telefono numerių. Išsirenka skyrelį, kaip Italijoje valdžią užėmė fašistai, bet vos pradėjęs skaityti liaujasi ir vėl mintimis grįžta į tuščią ilgosios pertraukos tyloje skendintį koridorių, prie praviro trečio aukšto lango.

Dabar viskas dar labiau primena kino filmą. Apačioje kieme nieko neįtardami zuja vaikai. Už mokyklos kampo cigarete dalinasi vyresni mokiniai. Kažkoks dičkis prie vartų niurko spiegiančią klasiokę ryškiai rožine striuke. Marius stebi juos visus pats likdamas nematomas.

Pro centrines duris išnyra naujoji biologijos mokytoja. Kaip visuomet, vilki pilku paltu, per petį persimetusi išsipūtusią rudą rankinę. Rausvos trumpai pakirptos mokytojos garbanos sniego fone primena papurusių karčiai kvepiančių gėlių, kurias žiemą su mama neša ant senelių kapų, žiedus.

Marius nusitaiko. Jo gniūžtę laikanti ranka išpampsta lyg emocijų sprogdinamo animacinio filmuko personažo.

Mokytoja stabteli – ji jau visai netoli vartų. Kresteli galvą atmesdama nuo veido plaukų sruogą ir jų – jos ir Mariaus – žvilgsniai susitinka. Biologės šypsena akimirksniu išblėsta. Ir taip didelės jaunos moters akys dar labiau išsiplečia, burna prasižioja, tarsi norėtų sušukti.

Marius iš visų jėgų užsimoja ir paleidžia gniūžtę į taikinį.

 

Iki pertraukos pradžios likus penkioms minutėms smulkutis šviesiaplaukis apipešiotą žvirblį primenantis pilku per dideliu megztiniu vilkintis berniukas grąžina istorijos vadovėlį į bibliotekos lentyną – padeda tiksliai ton pačion vieton, iš kurios paėmė.

Linkteli bibliotekininkei atsisveikindamas, net šypteli vildamasis, kad ji vėl užkalbins, tačiau moteris visiškai panirusi į savo žurnalą.

Fizinio persirengimo kambaryje Marius pasirodo vienas pirmųjų. Jį aplenkė tik storasis Romas, visų vadinamas Bekonu. Įsitaisęs ant kampinės kėdės, iš kuprinės Romas traukia brangius juodus treningus. Marius puikiai žino, kodėl jis skuba persirengti vienumoje: kojų prakaitu ir pigiais vyriškais dezodorantais pradvisusioje prietemoje sprausdamasis į metų pradžioje pirktą, bet jau per ankštą sportinę aprangą, tikisi išvengti patyčių dėl liulančio riebaus kūno.

Dėl tos pačios priežasties – apgailėtino kūno – į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Neretai kas nors mamą vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą, kol mama prie kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms, ją ir Marių apspito būrelis devintokų iš Mariaus mokyklos. Nustūmę Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį ir tai, kaip toks susna, t. y. Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis ir mama, bet ji atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso, kai kalba telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų – tiek trūko cigaretėms. Ir nusijuokė, tarsi tai nieko nereikštų.

Iš gėdos Marius susigūžė dar labiau. Vaikinai iš pradžių taip pat sutriko, bet greitai vėl pradėjo krizenti naršydami kišenėse monetų. Kai vienas nedrąsiai ištiesė Mariaus mamai penkiasdešimt centų, Marius norėjo pranykti, prasmegti, mirti čia pat nuo kokio staigaus priepuolio. Bet nemirė. Nusipirkusi ko reikia, mama pavaišino devintokus rūkalais, o tada paėmė Marių už rankos tarsi mažių ir jie nuėjo, lydimi švilpimo ir ūbavimų.

„Gerą mamulę turi“, – kitą dieną vienas iš švilpikų mestelėjo mokyklos koridoriuje. Marius nudelbė akis į murziną žaliai dažytą sieną. Atsakymo nesulaukęs devintokas dar kažką vyptelėjo, pakrizeno ir paliko jį ramybėje. Stebėdamas, kaip vaikinas tolsta koridoriumi, Marius įsivaizdavo, jog pasiveja jį, vienu smūgiu parbloškia ant grindų ir spardo galvą tol, kol lieka vien kruvinas gniužulas. Fantazija buvo tokia tikroviška, kad net kraujas, regis, ėmė kunkuliuoti, užliejo anksčiau nepatirtas saldus, svaiginantis visagalybės jausmas.

Paskui dar gerą pusdienį Marius vaikščiojo lyg apspangęs. Net Kęstas, vienintelis neva draugas mokykloje, pasiteiravo, ko šis taip išsišiepęs.

 

Vos spėjus Romui užsitraukti kelnes, į persirengimo kambarį įvirto Vytelis, Arčis ir Snarglys. Snarglys kaskart įėjęs spiria į duris taip, kad jos kuo garsiau trinkteltų į sieną. Taip elgiasi ne jis vienas, todėl persirengimo kambario durys juoduoja nuo batų atspaudų, o sienos, į kurią durys trankosi, tinkas ištrupėjęs iki nuogų plytų.

– Ką, žydrukai? Matuojatės sosiskas? – sukrizena Vytelis, ant suolo švystelėjęs aptrintą sportinį krepšį nuplyšusia rankena, kuriame nešiojasi ir sportinę aprangą, ir vadovėlius.

– „Nors man tik šešiolika, bet aš tavęs nooriūū…“ – užtraukia Arčis merginų popgrupės hitą. Jis dainuoja taip prastai, taip beviltiškai nepataiko į ritmą, kad nusijuoktų ir Marius, jei tik nebūtų šių patyčių objektas.

– Ach, ach, ach, bet aš tavęs noooriūūū… – užšokęs ant suolo Vytelis pradeda siūbuoti klubais.

Marius stebi, kaip putni apatinė Romo lūpa dar labiau atvimpa. Keista, kad vis dar nepriprato.

Pamažu persirengimo kambarys prisipildo mokinių. Vieni užima kėdes prie sienos arba įsitaiso ant patalpą į dvi dalis skiriančio suolo. Kiti spiečiasi aplink Vytelį. Keli prisijungia prie Arčio ir, kas kaip sugeba, traukia vulgarią dainelę apie pirmą kartą įsimylėjusią šešiolikmetę. Tačiau kai Vytelis ir Arčis ne juokais įsišėlsta ir suolas, ant kurio jie vis energingiau šokinėja, pradeda linguoti, pastorintu balsu užrinka iki tol abejingai visus stebėjęs Snarglys:

̶ Baikit bezobrazint!

Po trumputės pauzės iš netikėtumo apstulbusiems berniukams jau ramiau taria:

̶ Įsiskaudėjo galvą per matkę, o jūs čia kriokiat. Raminkitės, vyrai.

Vytelis nerangiai sėdasi ant suolo ir pradeda traškinti savo krepšį. Nutaisęs atgailaujančią veido išraišką, Arčis klesteli greta. Akimirksniu išsiskirsto ir vaikinų palaikymo grupė.

 

Snarglys savo pravardę įgijo dėl metų metus nepraeinančios slogos – mokykloje Aleksandru jo niekas, išskyrus mokytojus, nevadina. Nepaisant žeminančios pravardės, bendraamžiai ir net vyresnieji mokiniai Snarglio kiek prisibijo po to, kai rudenį, prasmukęs į vakarinę diskoteką, susimušė su devintoku. Septintokas prikūlė devintoką – čia tai bent!

Sklido gandai, kad muštynės kilo, kai devintokas pabandė iš Snarglio atimti cigarečių pakelį. Kiti pasakoja, kad tai Snarglys iš devintoko tol kaulijo cigaretės, kol tas neapsikentęs jį pasiuntė. Vieni sako, kad ant devintoko Snarglys šoko su peiliu, kiti – kad išmalė veidą kastetu. Tiesos tose istorijose, matyt, buvo, nes gėdingai pralaimėjęs devintokas po kelių savaičių pakeitė mokyklą.

 

Fizinio mokytojas kaip visuomet vėluoja, todėl vaikinai išsibarsto po salę kas sau. Vieni mėto kamuolį, kiti apspinta vienintelį treniruoklį. Naudojimosi juo tvarka visuomet ta pati – Marius šį ritualą stebi pasilypėjęs ant prie sienos pritvirtintų kopėtėlių. Pirmasis ant dermantinu aptraukto suolelio gula Povkė. Už klasiokus jis keleriais metais vyresnis. Kai atmeta atgal rankas, matyti pro baltų marškinėlių nukirptomis rankovėmis kraštą styrantys juodi pažastų plaukai. Snarglys pritvirtina po sunkiausią diską ir atidžiai tarsi treneris stebi, kaip Povkė stumia štangą į viršų stenėdamas ir pūkšdamas. Šalia savo eilės laukia Viktoras, Trūlas ir garbanius Triušis, nuolat timpčiojantis aukštyn treningo kelnes išsitampiusia gumele.

Marius kybo ant kopėtėlių jausdamas, kaip kūnas tįsta žemyn ir ilgėja. Įsivaizduoja, kad auga. Tada atleidžia nutirpusius pirštus ir dunksteli ant medinių rudai dažytų grindų. Prie treniruoklio net nesiartina – jo vieta ant suolo greta Kęsto ir kitų atstumtųjų.

Aerobikos pamokai rikiuojasi klasiokės. Dauguma vilki pilkais treningais, kelios su spalvotomis timpomis. Iš visų išsiskiria Inga: nepaisant nuolatinių kūno kultūros mokytojos Alės pastabų, Inga mūvi juodas pėdkelnes ir trumpai nukirptus džinsinius šortus. Ji vienintelė iš klasiokių rūko. Marius kelis kartus matė, kaip per ilgąją pertrauką Inga trynėsi rūkykloje, kurioje būriuojasi vyresni mokiniai. Nors gal žodis „trynėsi“ ne visai tinkamas: Inga visuomet laikosi nuošaliai – stovi viena ir peša cigaretę. Ar ji tokia pat vieniša kaip Marius, kuris, atrodo, padarytų bet ką, kad būtų pastebėtas, priimtas? O gal jai viskas gerai?

Sugrįžta jausmas, kad tai, ką Marius mato aplink save – netikra. Viskas ne iš tiesų, viskas tik jo galvoje. Kaip ir ta akimirka, kai biologijos mokytoja kilstelėjo aukštyn savo papurusią galvą ir jos plaukai subangavo – kilstelėjo kažkaip pamaiviškai, tarsi erzindama Marių. Ar gal jam tik taip pasirodė?

Norėdamas išvaikyti nerealumo įspūdį, Marius atsigręžia į šalia sėdintį Kęstą:

̶ Eisi valgyt po fizinio?

„Jei Kęstas neatsakys…“ Marius stebi, kaip jam ištarus klausimą Kęstas krusteli, tada atsisuka jo pusėn. „Bent jau išgirdo.“

Visi mano, kad Marius ir Kęstas yra geriausi draugai, bet iš tiesų jie sėdi kartu tik todėl, kad su jais daugiau niekas sėdėti nenori. Marius yra susna, sūtrauka, o Kęstas – našlaitis. Jis gyvena su senele ir vilki mėlyną uniforminį kombinezoną, su kokiais dabar vaikšto tik pradinukai.

Kęstas linktelėjimu patvirtina, kad pietauti eis.

̶ Girdėjai, per ilgąją biologę išvežė su greitąja?

Mariaus širdis pradeda daužytis. Duslūs dunkt dunkt veržiasi iš krūtinės lauk. „Kad tik niekas neišgirstų!“

̶ Ką? ̶ kaip galėdamas abejingiau perklausia Marius.

Dunkt, dunkt, dunkt.

̶ Biologę. Ne mūsiškę, o tą jauną, garbanotais plaukais.

Dunkt, dunkt, dunkt, dunkt.

Atrodo, Mariaus širdies dūžius turėtų girdėti visi aplinkui, tačiau Kęstas lyg niekur nieko pasakoja toliau:

̶ Paslydo kieme ir prasiskėlė galvą. Įsivaizduoji? Ten net ledo nebuvo. Atrodo. Nors Viktoras sakė, kad jai į galvą kažkas pataikė su gniūžte. Tada ji nugriuvo ir prasiskėlė kaukolę iki kraujų. Viktoras padėjo ją nuvesti pas seselę, nes pati vos paėjo. Bet seselė neturėjo binto ar kažko, todėl iškvietė greitąją. Ir tada ją išvežė.

Kęstas kelias sekundes palaukia Mariaus atsakymo, o tada patikslina, nes gal tas kažko nesuprato:

– Jauną biologę išvežė su greitąja.

Marius ir toliau tyli, bet Kęstas pripratęs: Marius yra tylenis.

Subumbsi Hadavėjaus „What is love“ ir berniukai beveik vienu metu sužiūra į klasiokes. Merginos pradeda ritmingai kilnoti ištiestas rankas – iš pradžių lėtai, tada vis greičiau. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Suglaudžia rankas priešais save ir išskečia į šalis, dar kartą, ir vėl iš pradžių. Tik dabar jau žingsniuodamos.

 

Po pamokų Marius neskuba namo. Nors su Kęstu jam pakeliui, atsisveikina prie rūbinių pamelavęs, kad eis į biblioteką. Kažkodėl labiausiai neramina ne tai, kad mokytoja matė, jog tai jis paleido į ją gniūžtę (tačiau niekam nieko nepasakė? – jei būtų pasakiusi, Marius jau sėdėtų direktorės kabinete ir stebėtų, kaip toji skambina jo mamai), – Mariui šiurpą kelia mintis, kad jei viskas išaiškės, jo būtinai paklaus – kodėl.

Kodėl? Kodėl jis taip padarė?

Suaugusieji visuomet klausia „kodėl“, bet Marius net neįsivaizduoja, ką reikėtų ar galėtų, turėtų atsakyti. Kodėl? Kai nuo palangės pasėmė saują drėgno lipnaus sniego, tai tebuvo įprastas, nieko ypatingo nereiškiantis gestas – sniegas skirtas tam, kad iš jo lipdytum. Lipdytum senius besmegenius, lipdytum gniūžtes. Kad jas mėtytum. Tuo metu jis nejuto pykčio, nenorėjo nieko sužeisti, nuskriausti. Kodėl tada nusitaikė mokytojai į galvą? Kodėl užsimojo ir iš visų jėgų sviedė gniūžtę į taikinį? Kodėl?

Atsirėmęs į rūbinės duris, Marius dabar jau pro pirmo aukšto fojė langą stebi, kaip mokyklos kiemu tolsta ruda Kęsto striukė, kaip perspektyvos sumažintas, mechaninį žaislą primenantis berniukas atidaro žaliai dažytus mokyklos vartus. Ar galėtų nusitaikyti į Kęsto galvą? Taip? Ne? Kodėl? Tik kai Kęstas pranyksta anapus vartų, Marius pasiima savo striukę iš rūbinės ir lėtai, kruopščiai apsirengia.

Širdis ir vėl sudunksi, kai supranta, kokie lašeliai raudonuoja ant purvinu smėliu nubarstyto tako. Marius seka kraujo pėdsakais iki tos vietos, kur mokytoja nukrito: čia sniegas dar labiau ištryptas, kraujo dėmės didesnės, giliau įsigėrusios į sniegą. Bet takas ties šia vieta nesibaigia, jis veda Marių mokyklos vartų link. Puikiai žino, kas ten jo laukia – už vartų monotoniškai gaudžia plati mašinomis ir autobusais zujanti gatvė.

 

Šviesoforas ragina eiti – dega žalia, – bet Marius stovi ir laukia. Užsidega raudona. Marius stovi taip arti gatvės, kad pravažiuojančios mašinos taško jį purvu. Atsitraukia tik tuomet, kai stambi moteris, vilkinti kailiniais, kurie atrodo taip, lyg būtų sudurstyti iš skirtingų gyvūnų kailių, pradeda kolioti, kam lenda į gatvę. Abiejose rankose moteris laiko išsipūtusius spalvingus plastikinius maišus. Ant vieno iš jų – raudonas ir baltas „Marlboro“ cigarečių logotipas. Nors nešuliai atrodo sunkūs, moteris nepadeda jų ant šaligatvio, tarsi bijotų sušlapinti plastiką.

Marius svarsto, kaip kailiniuotė reaguotų, jei pasisiūlytų jai padėti, palaikyti ar panešti krepšius. Tikriausiai tvotų vienu iš savo brangiųjų nešulių Mariui per galvą pamaniusi, kad nori apvogti. Filmuose vaikai dažnai padeda pagyvenusioms nepažįstamoms moterims, bet tik ne jų mieste… Kad gyvenime viskas kitaip nei filmuose ir knygose, Marius suprato senokai.

Perėjęs gatvę pasuka link buvusio gastronomo. Seniau toje didžiulėje sušvinkusioje parduotuvėje – gaižus kvapas vos juntamas, bet su niekuo nesupainiojamas, ypač sustiprėja mėsos skyriuje, – mama pirkdavo maistą. Duoną ir batoną, pieną ir kefyrą stikliniuose buteliuose, į rudą popierių vyniojamą mėsą, patežusius varškės pakelius. Dabar pusiau nugriautas pastatas aptvertas, pavasarį jo vietoje atsidarys naujas prekybos centras.

Priešais statybvietę išsirikiavusi metalinių kioskų eilė. Čia dabar ir apsipirkinėja kiek tolėliau riogsančių bendrabučių gyventojai. Anksčiau kioskų buvo tik keli ir juose pardavinėjo vien cigaretes, kramtomąją gumą, kortas ir panašias smulkmenas. Tačiau uždarius gastronomą per kelias savaites išdygo penki ar šeši nauji, vienas net priminė mažą parduotuvę su durimis ir dideliu stikliniu langu. Didžiajame kioske galima gauti pieno, duonos ir dešros, importinio margarino, mėsos ir vaisių konservų, įvairiausių gėrimų. „Viskas, ko reikia“ – skelbia užrašas ant stogo.

Marius stabteli prie vaisių kioskelio. Prisišlieja taip arti, kad nosis beveik remiasi į vitrinos stiklą. Anapus šalto stiklo – geltoni juodais taškeliais išmarginti bananai, žvynuoti ananasai, kuriuos valgė tik kartą gyvenime (vaisių atnešė Maksas, vienas iš mamos buvusiųjų, o ji ilgai svarstė, kaip tą žvynuotą padarą nulupti ir supjaustyti, nes ir pats Maksas nežinojo), apelsinai blizgia porėta luobele, raudonšoniai obuoliai. Karūnuoti granatų vaisiai perskelti per pusę, kad pirkėjai matytų, kokios ryškiai raudonos jų saldžios sėklelės. Kokie galėtų būti žmonės, kurie visa tai valgo kasdien? Tikriausiai geresni?

Staiga Marių net supurto – o juk gali būti, kad raudonplaukė mokytoja negrįš iš ligoninės. Gali būti, kad jai ištins smegenys ir ji numirs. Taip praeitą žiemą nutiko Vovai, senukui iš gretimos laiptinės: kieme nukrito (gal paslydo, gal pasidarė bloga, niekas nežino), prasiskėlė galvą ir po savaitės mirė. Mama sakė, kad Vovai ištino sutrenktos smegenys. Jei mokytoja tikrai mirs, Marius jos daugiau nebematys. Kaip taip gali būti? Ar įmanoma, kad ji daugiau nebevaikščios koridoriais, neatsakinės į mokinių „Laba diena, mokytoja“, nevalgys vaisių, nevilkės pilko palto. Ji niekada nesijuoks, nekedens savo rausvų garbanų. Jei ji numirs, jos daugiau nebebus ir niekas nesužinos, kad dėl visko kaltas Marius. Kad tai jis ją pradangino.

Kalendamas dantimis Marius žvilgsniu klajoja nuo vieno vitrinoje abejingai pūpsančio vaisiaus prie kito. Apsimeta, kad svarsto, ką rinktųsi – kad mokytoja sugrįžtų ar kad nebegrįžtų… Tik kai batai visiškai peršlampa ir pradeda įkyriai gelti kojų pirštus, Marius patraukia namų link. Ten, kur abejingai žiba šešiolikaaukščių langai.

 

Marius gyvena keturioliktame aukšte, todėl grįždamas įprastai spėlioja, ar vienintelis šiuo metu veikiantis liftas bus tuščias: žiemą liftuose dažnai įsitaisydavo girtuokliai ir dozę susileisti skubantys narkomanai, paliekantys ne tik butelius ir panaudotus švirkštus, bet ir myžalų bei vėmalų balutes. Pridergtus liftus valydavo retai, todėl salsvai rūgštus dvokas įlipus kaskart užgniauždavo kvapą – tiesa, po keliolikos sekundžių jo nebejusdavai. Kaip sako Mariaus mama, prie visko priprantama. Liftus mėgo ir sužvarbę kiemuose besibūriuojantys paaugliai – šių Marius vengė labiausiai. Kelis kartus lifto durims prasivėrus turėjo nusisukti, nes blausiai apšviestoje dėžutėje nepažįstamo vyro glėbyje krutėjo pusnuogė Marina. Marina gyveno antrame aukšte. Ji nebuvo prostitutė, su vyrais susitikinėdavo lifte tik tuomet, kai pritrūkdavo pinigų alkoholiui.

Namai pasitinka troškia retai vėdinamos patalpos, kurioje nuolat rūkoma, šiluma. Vis dėlto Mariaus šnervės užuodžia ir šį tą mielo, jaukaus – vanilinį mamos dezodorantą, prieš kelias dienas keptų šokoladinių sausainių kvapą. Ir dar gurgždantį šarmą – mama nuolat plaunasi rankas, nuolat ką nors skalbia, todėl jos plaštakų oda sausa tarsi popierius. Nors kai atsikraustė Robertas, šarmo kvapą ėmė stelbti susvilusio aliejaus tvaikas, nes ji pradėjo dažniau gaminti. Mamos gamintas maistas patinka ir Mariui, bet tas riebalų dvokas… Dvokia taip todėl, kad jie neturi gartraukio, o jų virtuvė įrengta tame pačiame vieninteliame kambaryje, kurį į dvi dalis – mamos pusę su virtuve ir Mariaus kampą – dalina sekcija.

Kaip visuomet, mamą rado žiūrinčią vieną iš nesibaigiančių dieninių serialų. Neįprasta nebent tai, kad vilkėjo geruosius džinsus ir rausvą per priekį susagstomą megztuką gilia iškirpte.

̶ Labas, mažuti, anksti grįžai, – nuo sofos įtartinai linksmai pasisveikino mama. – Valgyt nėra, bet tuoj grįš Robkė. Jam šiandien algadienis, eisim į „Makdonaldą“ ar kur kitur.

Tai Robertas pirmą kartą Marių su mama į „Makdonaldą“ ir nusivedė. Jie užsisakė traškių juostelėmis pjaustytų bulvių, beskonių vos pašildytų sumuštinių, gėrė pieno kokteilius. Robertui ir mamai springstant iš juoko, Marius pozavo su geltoną kombinezoną vilkinčiu raudonplaukiu klounu. Klounas kažkodėl vis kėlė ištiestą plaštaką prie smilkinio, tarsi sveikintų aukštesnio rango kariškį, nors priešais jį tebuvo fotografas. Nusižiūrėjęs nuo klouno, prie smilkinio plaštaką fotografuodamasis pakėlė ir Marius. Paskui jis užrašė savo vardą, pavardę ir namų adresą ant liniuoto popieriaus lapo, kuriame jau buvo galybė adresų – vieni tvarkingi, raidės dailios, net su užraitymais, kiti pakeverzoti vos įskaitomai, – ir po kelių dienų pašto dėžutėje iš tiesų rado spalvingą voką. Mama fotografiją, kurioje Marius pozuoja su klounu, užkišo už sekcijos stiklo.

Šiek tiek dvejodamas Marius vis dėlto prisivertė patikėti mamą apėmusia šventės nuojauta ir įsitaisė ant sofos greta. Laukimas suartina: padėjęs galvą mamai ant peties, berniukas žvirbliukas vangiai seka mirgėjimą televizoriaus ekrane, visą dėmesį sutelkęs į duslius iš laiptinės sklindančius bildesius – iš šlepsėjimo, lifto dunkstelėjimo, durų trinksėjimo bando atpažinti Robertą. Žino, mama daro tą patį.

 

Valandos slinko, vieną serialą keitė kitas, galiausiai pradėjo transliuoti ankstyvąsias žinias, o Robertas vis nesirodė. Mama pamažu irzo: muistėsi ir dūsavo, tai susikeldavo kojas ant sofos, tai nuleisdavo žemyn. Protarpiais pakalbindavo Marių, tačiau atsakymo dorai nė nesiklausydavo, šokdavo virti arbatos – prieš tai kaskart kruopščiai nusiplaudavo rankas. Virduliui dar neįkaitus grįždavo ant sofos ir vėl įsispoksodavo į ekraną.

Norėdamas mamą prablaškyti, Marius ėmė plepėti, papasakojo apie matematikos kontrolinį, ką valgė pietums, apie moterį su keistais kailiniais ir dideliais maišais, ir kokius vaisius matė kiosko vitrinoje.

̶ Nusipirksim bananų, kai tik Robkė grįš, – patikino mama ir nusišypsojo.

Jos šypsena atrodė tokia nuoširdi, kad Marius apsisprendė akimirksniu – giliai įkvėpė ir tarsi žirnius išbėrė tai, ką labiau už viską norėjo nuslėpti:

̶ O biologei šiandien kažkas praskėlė galvą. Ar pati prasiskėlė nugriuvus, nežinau. Viktoras matė, net nuvedė ją pas sesutę.

̶ Žalienei? Taip jai ir reikia, tai senai raganai, – dabar mama iš tiesų susidomėjo.

Ji net atitraukė nuo burnos cigaretę, kurią ruošėsi prisidegti. Mamos „L&M“ pakelis pustuštis, užfiksavo Marius. Tai ženklas, kad greitai jos nuotaika visiškai subjurs. Bet kol kas dar juokėsi. Tikriausiai įsivaizdavo Žalienę su perskelta galva – mama mokėsi toje pačioje mokykloje, kaip ir Marius, ir nekentė beveik visų jai dėsčiusių mokytojų.

̶ Ne Žalienei, o naujai mokytojai. Tu jos nepažįsti. Gali būti, kad aš netyčia…

Tarsi atleista spyruoklė mama vėl pašoko nuo sofos:

– Nubėgsiu pas Angelę. Trumpam. Tik paskambinsiu Robkei ir grįšiu.

Prireikus kam nors paskambinti mama visuomet eidavo pas Angelę – jų telefoną atjungė už skolas daugiau nei prieš metus. Marius linktelėjo. Kol mama namines šlepetes keitė „laukinėmis“, apsimetė toliau žiūrintis viktoriną: šeimynėlės atsakinėjo į lėliška suknele vilkinčios vedėjos klausimus apie aukščiausius pastatus, apie tai, kas išrado elektros lemputę, kieno vardu pavadintas populiarus tortas…

Grįžusi mama sunkiai klestelėjo ant sofos, prisidegė cigaretę ir beveik akimirksniu sutraukė iki filtro. Jie tylėdami pažiūrėjo vakarines žinias, veiksmo filmą, tada kriminalines naujienas. Dabar ji jau nebesimuistė, sėdėjo beveik nejudėdama. Veido raumenys buvo tokie įsitempę, kad priminė grimasą. Po kriminalų Marius neragintas išsivalė dantis ir, pabučiavęs mamą, nusliūkino į savo kampą.

 

Kad Mariui reikia atskiro „kambario“, mama nusprendė dar prieš atsikraustant Robertui. Apsiprasti naujajame „kambaryje“ nebuvo lengva, nes tai ir nebuvo kambarys, tik ankštas užkampis. Kišenė, kurioje tilpo lova, stalas pamokoms ruošti ir kėdė klibančiomis kojomis. Tačiau Marius turėjo savo langą! Prieš užmigdamas mėgo stebėti, kaip nepažįstamų žmonių siluetai juda priešais stūksančio daugiabučio languose, kaip nakčiai gilėjant langų ekranai vienas po kito užtemsta. Klausydavosi tyliai burzgiančio mamos televizoriaus, kaip ji vartosi ant išskleidžiamos sofos. Įsivaizduodavo, kad jo gyvenimas toks visuomet ir bus: amžinai gulės savo kampe nejudėdamas, o kai pabos – žiūrės pro langą. Gulės vienas, bet ne visiškai – anapus sekcijos alsuos mama, bet kada galės ją pašaukti; naktis niekada nesibaigs ir jam daugiau nebereiks į mokyklą, nebereiks kopti nesibaigiančiais laiptais, nebereiks bijoti, bergždžiai laukti ir nusivilti, o tolumoje nuolat oš jūra – kartais pro pravirą langą iš tiesų girdėdavo bangų ošimą.

Pagaliau mama liovėsi vartytis. Tikriausiai užsnūdo. Marius taip pat ėmė snausti, bet greitai vėl atsibudo, nes kažkas nesėkmingai bandė atrakinti duris, klebeno rankeną. Robertas grįžo! Jis krebždeno raktu spyną nepataikydamas, barbeno, tada ėmė duris daužyti kumščiais. Marius atsisėdo lovoje. Vyras buvo mirtinai girtas, nes durims pagaliau pasidavus pasigirdo duslus bumbtelėjimas ir prislopinti keiksmai. Mama neištvėrė. Ji šaukė ir keikėsi garsiai, piktai. Robertas iš pradžių kažką burbuliavo, kol irgi pradėjo rėkti lyg gyvulys. Tada trumpam stojo tyla. Sugirgždėjo sofa. Mama basa nušlepsėjo prie durų ir ėmė kažką švelniai murmėti – Marius įsivaizdavo, kaip ji kelia nuo grindų, guodžia ir ramina Robertą. Šnabždėjo tokiu balsu, kokiu guosdavo Marių, kai būdamas mažas nusibrozdindavo kelią ar pamesdavo mėgstamą žaislą.

Galų gale jie atsigulė ir viskas vėl nurimo. Tačiau kai Marius beveik patikėjo, kad mama ir Robertas užmigo, prasidėjo antroji dalis – su kikenimu sumišę dūsavimai ir gerai pažįstamas sofos spyruoklių girgždesys. Marius užsitraukė ant galvos apklotą, delnais užspaudė ausis ir užsimerkė taip stipriai, kad net suskaudo.

 

Kai atsikėlė, mama ir Robertas dar miegojo. Į apkloto kokoną įsisukusią mamą Robertas laikė prisitraukęs tarsi minkštą žaislą. Šalia mažučio mamos veidelio Roberto rankos atrodė gremėzdiškos, jo raudoname, užtinusiame veide ir praviroje burnoje sustingo buka šypsena, panaši į tą, kuri visam gyvenimui paženklina silpnapročių veidus.

Šaldytuve neradęs nieko valgomo, Marius užsiplikė mamos puodelyje paliktą arbatos pakelį. Skubiai išgėrė karštą beskonį skystį ir, stengdamasis kiek galima mažiau triukšmauti, išsiruošė į mokyklą, nors dar buvo per anksti.

Naktį stipriai pašalo – vakarykščio atodrėkio nė ženklo, žiema sugrįžo. Kiemas skendėjo pilkoje ryto prieblandoje, suledėjęs sniegas po kojomis girgždėjo ir traškėjo, tarsi eitum per stiklą. Buvo kelios minutės po septynių. Visiškai tuščia, tik prie artimiausio daugiabučio trys vaikinai trypčiojo apstoję mėlyną mašiną atidarytu kapotu. Jiems iš burnų kamuoliais virto su cigarečių dūmais sumišęs garas. Artėdamas jų link Marius žvilgsnį nudelbė į purviną sniegą po kojomis tikėdamasis prasilenkti neužkabintas. Tačiau kažkuris iš vaikinų jį vis tiek pastebėjo.

̶  Hey, hey!  ̶  riktelėjo nuo mašinos.

Nebuvo kitos išeities, tik pakelti akis. Pasirodo, Mariui mojavo Snarglys – su dygsniuota juoda striuke ir dryžuota nykštukiška kepuraite iš toli atrodė didesnis ir vyresnis. Snarglys dar kartą riktelėjo, dabar jau įsakmiai, ir Marius pasuko grupelės link. Neįsivaizdavo, ko iš jo nori, tačiau nesitikėjo nieko gero.

̶  Čia gyveni? – paklausė Snarglys, o tada staigiai, tarsi per akimirką apsisprendęs, ištiesė Mariui ryto prieblandoje keistai nuogą ranką. Įdomu, jis neturi pirštinių ar nemūvi, kad atrodytų kietas?

Snarglio pirštai buvo kaip suaugusio vyro – sugrubę, nušalę, nudaužytais krumpliais. Marius akimirką dvejojo, tačiau vis dėlto nusitraukė kumštinę ir pakratė Snarglio dešinę.

– O tai gal Rencę pažįsti? – toliau kvotė Snarglys.

Snarglio draugai šnekučiavosi tarpusavyje į juos nekreipdami jokio dėmesio. Abu vaikinus Marius pažinojo: gyveno kaimyniniame dešimtaaukštyje, lankė rusų mokyklą.

Vis dar nesuprasdamas, kas čia vyksta, Marius sumurmėjo, kad Rencė jo kaimynė, gyvena tryliktame.

Snarglio veidas net nušvito iš nuostabos:

̶  Tavo name, tryliktam aukšte?

Ką Snarglys sumanė? Mokykloje vargu ar kada su Mariumi yra pasisveikinęs, o dabar dedasi geriausiu draugu. Tačiau smalsumas nugalėjo:

̶  Taip, Renata mano kaimynė.

Snarglys sukrizeno:

– Per valentinkės žiburėlį ji nupyzdino mano cizas. Įsivaizduoji?

Marius papurtė galvą. Nieko apie nupyzdintas cizas nežino. Dvejojo, ar derėtų nusišypsoti – vis dar nesuprato, ko Snarglys iš jo nori. Nors buvo šalta, dešinės rankos pirštinės, kurią nusitraukė sveikindamasis, taip ir neapsimovė. Neatrodė, kad būtų šilta ir Snargliui, nes visą laiką mindžikavo nuo vienos kojos ant kitos. Avėjo ne žieminius batus, o nudrengtus baltus kedus. Tokius vadina kartoniniais, nes dirbtinė oda sutrūkinėdavo po pirmos, vėliausiai – po antros avėjimo savaitės. „Tikriausiai jo kojos kaip ledas“, – toptelėjo Mariui, nes ir paties pirštai šalo.

̶  Po šulios eisim pas Svajų. Nori kartu?

Pirmą kartą per visą pokalbį Marius nedrąsiai pažvelgė Snargliui į veidą. Vaikinas šypsojosi beveik geraširdiškai. Ant jo nosies pūpsojo spuogas balta viršūnėle.

Marius linktelėjo:

̶  Noriu.

̶  Tai susitinkam rūkykloj po paskutinės. Nevėluok.

Atsisveikindami jie dar kartą pakratė vienas kitam rankas. Tuomet Snarglys grįžo pas savo draugus, kurie vis dar trypčiojo prie aplamdyto seno golfo.

 

Kaip visuomet, Kęstas jau laukė stotelėje – į mokyklą Marius ir Kęstas dažnai važiuodavo autobusu, nors eiti buvo net šiek tiek greičiau. Mariui knietėjo pasipasakoti apie rytinį įvykį su Snargliu, tačiau nei mindžikuodamas po stogeliu tarp susigrūdusių, vėluojančio transporto laukiančių piktų žmonių, nei sausakimšame autobuse, nei mokyklos rūbinėje apie kvietimą pas Svajūną neprasitarė. Jei Snarglys ir jo draugeliai sumanė kokią klastą (giliai širdyje Marius tuo neabejojo), pasigyręs Kęstui tik apsijuoks. O jei nutiks kas verto papasakoti – spės vėliau.

Pokalbis su Snargliu okupavo visas Mariaus mintis, todėl apie biologijos mokytoją ir tai, kas įvyko vakar, prisiminė tik prisėdęs ant tos pačios palangės, į kurią vakar stovėjo įsikibęs taip, tarsi nuo to priklausytų jo gyvenimas. Keista, bet šiandien vakarykštis įvykis nebeatrodė labai svarbus. Baimė, netikrumas, gailestis, gėda, sumišimas – emocijos, vakar iš Mariaus vis bandžiusios išsiveržti tarsi tramdomas žagsulys, šiandien atrodė tarsi nebuvusios. Lyg išvis nieko nebūtų nutikę.

Pirmoji pamoka – chemija. Biologijos kabineto durys greta. Prie abejų būriavosi mokiniai. „Matyt, biologę jau išleido namo, jei pamokos neatšaukė“, – svarstė Marius, tačiau labiau iš inercijos, o ne dėl to, kad nuoširdžiai rūpėtų. „Arba ją pavaduos senoji Žalienė.“

Snarglio tarp klasiokų taip pat nesimatė. Tikriausiai nusprendė pirmą pamoką praleisti.

 

Iki pat paskutinės minutės Marius tikėjosi apgaulės, patyčių, bet su Snargliu ir jo draugais pas Svajūną namuose praleista popietė buvo savotiškai jauki. Svajūnas gyveno uosto rajono pakraštyje, kuris ribojosi su senamiesčiu. Šią vietą vadino „Gulbių giesme“, nes prabangių namų kvartalas išsidėstė palei Gulbių gatvę. Visus namus supo aukštos tvoros, ant kurių įtaisytos kameros tarsi milžiniški mechaniniai juodvarniai stebėjo praeivius. Svajūno namas gatvėje buvo vienas didžiausių, priminė mažą pilaitę su dviem bokšteliais.

Iki Gulbių rajonėlio Snarglys, Arčis, Svajūnas ir Marius ėjo pėsčiomis. Pakeliui sutraukė porą cigarečių, kurias Snarglys už Svajūno duotas monetas nupirko kioske, ir ištuštino butelį alaus – šį Arčis meistriškai nukniaukė iš kiosko-parduotuvės. Įsilinksminę Snarglys ir Arčis gniūžtėmis apmėtė kelias seno modelio mašinas – prabangesnių nelietė, nes tokiose įtaisyta signalizacija. Parke Arčis į pusnį pargriovė užsižiopsojusį, iš kelio laiku pasitraukti nespėjusį mažių. Sniego senį lipdę mažiaus draugai spruko į šalis kaip pabaidyti paukščiukai, todėl Arčiui teliko nuspirti besmegenio galvą veiksmo filme nusižiūrėtu karatė judesiu.

Svajūno namuose viskas atrodė nauja ir švaru, tarsi šeima būtų atsikrausčiusi tik vakar. Jo kambarys palėpėje įrengtas didelis, su stoglangiais. Labiausiai Marių stebino, kad Snarglys su Arčiu nesivaržydami naudojosi Svajūno svetingumu, bet vis tiek nuolat jį žemino – nepiktai, tarsi žaisdami. Jie ne prašė, o nuobodžiaujančiu tonu, tarsi tektų prisiversti, reikalavo iš Svajūno ko tik užsimanę: prijungti konsolę, atnešti alaus, pakepti žuvų pirštelių. Tačiau berniukas, kurio tėvui priklausė koks trečdalis N. miesto kioskų ir kelios parduotuvės senamiestyje, dėl tokio Snarglio ir Arčio elgesio, atrodo, nuoskaudos nejautė. Šypsodamasis išklausydavo paliepimų ir taip pat ramiai besišypsodamas įvykdydavo, kas liepta.

Marius spėliojo, ar taip yra dėl to, kad Svajūnas už juos visus jaučiasi menkesnis, ar, priešingai, dėl ypatingo savo pranašumo. Juk iš tiesų tai Snarglys ir Arčis buvo pastumdėliai, nuskurėliai, vaikai iš bendrikų. O Svajūnas gyveno nuosavame name, turėjo televizorių, krūvą kompiuterinių žaidimų, riedučius, dviratį, jo šaldytuvas pilnas maisto, jo tėvas verslininkas, o mama – gražuolė. Jam net nereikia tvarkytis savo sušikto kambario – pasirodo, tai atlieka tarnaitė. Jie turi tarnaitę! Ir į mokyklą visuomet švariai nuplautu naujo modelio automobiliu Svajūną kasryt atveža tėvo vairuotojas. Gal jei turi visa tai ir dar daugiau, visai smagu kartais leisti sau nusižeminti: iškepti kaulytojams žuvų pirštelių ir atlaidžiai pasijuokti iš ties permatomu vazonu palinkusio Arčio krizenimo, kad baltas gėlės žiedas primena pyzdą?

̶  Tarsi būtum matęs tą pyzdą, – sumurmėjo Marius įsivaizduodamas, kad niekas negirdi.

Tačiau Snarglys pasigavo jo frazę ir likusią popietės dalį kiekvieną Arčio sakinį palydėdavo replika „Tai ar matei?“. Arčis raukėsi ir vaipėsi, bet jo nuoraudis ir sutrikimas kalbėjo aiškiau už bet kokį atsakymą.

Kol sutūpę prie televizoriaus Snarglys ir Arčis varžėsi, kuris – Mario ar Luidžis – pirmasis įveiks užduotis ir persikels į kitą lygį, o Svajūnas kepė dar vieną žuvų pirštelių porciją, Marius įdėmiau apžiūrėjo Svajūno daiktus, pervertė komiksų žurnalus. Kai niekas nematė, nugnybo ir tarp pirštų sutrynė nuo plastikinės palangės jį stebėjusios orchidėjos žiedą – jis buvo trapus ir visiškai bekvapis.

Naujoje kompanijoje Marius valandėlę pasijuto toks atsipalaidavęs, kad pats sau priminė kitą žmogų, kitą berniuką. Vėliau, jau grįžęs namo, niekaip negalėjo nuspręsti, ar tas kitas Marius jam patiko, ar buvo apgailėtinas. Pavyzdžiui, kitas Marius nuoširdžiai juokėsi iš Arčio istorijos, neva pusė devintokų įsikliopinę jaunąją biologę ir smaukosi prisimindami, kaip ji buvo apsirengusi per kalėdinį spektaklį. Mokytoja vaidino Raudonkepuraitę – vilkėjo pūsta trumpa suknele, mūvėjo baltomis kojinėmis virš kelių.

Vis dėlto, Arčiui pabaigus pasakoti, senasis Marius grįžo ir leptelėjo nei šį, nei tą:

̶  Tiesa, ką apie biologijos mokytoją sakė Kęstas?

̶  O ką jis sakė? – perklausė Svajūnas.

̶  Kad vakar ją išvežė su greitąja, – murmtelėjo Marius, tarsi bandytų kuo greičiau nuryti kažką glitaus.

Neabejojo – apie tai, kas kieme nutiko biologei, žino visa mokykla. Tačiau nė vienas iš kambaryje esančių berniukų nieko nebuvo girdėję. Tik Arčis, tas idiotas, vėl ėmė aiškinti, neva viskas dėl to, kad biologę įsikliopinę mažiausiai pusė devintokų.

 

Grįždamas namo tame pačiame parke, kuriame Arčis pribaigė sniego senį, Marius rado sniegeną. Prisėdęs ant suolelio užsirišti batraištį pastebėjo, kad iš greta pūpsančios pusnies kyšo kažkas juodo ir aštraus. Priminė į sniegą įsmeigtą tamsaus stiklo šukę. Pasilenkus arčiau paaiškėjo, kad tai paukščio uodega. Kas jam nutiko? Tikriausiai sušalo ir nukrito nuo šakos žemyn galva į pusnį. Arba skrendant sustojo širdis. Marius pirštų galais sugriebė juodas plunksnas ir truktelėjo – išniro mažutis kūnelis su prie šonų priglaustais sparnais ir raudona krūtine. Paukščio snapas pražiotas, tarsi būtų norėjęs paskutinįkart įkvėpti.

Pirmas impulsas – mesti gaišeną. Tačiau smalsumas nugalėjo: Marius pasiguldė paukštį ant delno (buvo toks mažytis, kad tilpo į vaikišką ranką) ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti. Tarsi atsakydama, sniegena į berniuką įsmeigė savo juodą bedugnę akį. Akimirką Mariui pasirodė, kad paukščio akyje mato savo atspindį. Sniegenos kūnas palietus buvo minkštas ir kartu kietas, beveik besvoris. Marius perbraukė plunksnas pirštų galais – sausos ir tarsi šiltos.

Ką daryti? Nenorėjo palikti jos čia vienos, bet ir neštis namo negalėjo. Apsidairė tarsi ieškodamas pagalbos, tačiau parkas buvo tuščias, tik tolumoje lėtai klibinkščiavo sulinkusi žmogysta rudu paltu. Gal namie rastų kokią dėžutę, kurioje galėtų paukštį palaidoti? Prisiminė tuščią dėžutę nuo kiniškų arbatžolių. Mama joje laikė visokius niekniekius: poros neturintį auskarą, dirbtinio perlo pakabuką, smulkias monetas, kelias rites siūlų, ištrūkusias sagas. Jei visa tai išmestų ar perdėtų kitur, mama greičiausiai net nepastebėtų. Dėžutės vidus padengtas geltona blizgia medžiaga – sniegenai būtų kaip tik. Tada prisiminė nešvarias virtuvės grindis, ir kad visi jų buto paviršiai pasidengę plonu dulkių ir riebalų sluoksniu – tas permatomas, bet nepajudinamas šydas kasmet vis tirštėja. Prisiminė nešvarių indų stirtą kriauklėje ir nuorūkų kupiną peleninę mamos palovėje. Nutrintus, nučiupinėtus mamos žurnalus.

Keista. Marius niekada nėra matęs paukščio iš taip arti. Kol gyvi, jie nesileidžia pagaunami, netupia į delną, bijo. Tačiau nebegyvi ramiai ilsisi žmogaus rankose – nekrūpčioja, nespurda, nebando pasprukti. Atrodo tokie ramūs. Nurimę.

Marius kelis kartus giliai atsiduso, bet nė kiek nepalengvėjo. Tuomet baugščiai apsidairė, atsargiai įdėjo sniegenos kūnelį į duobutę pusnyje ir atsistojo. Jautėsi toks pavargęs, tarsi būtų nuėjęs šimtus kilometrų. Prieš akis – dar tiek pat ir daugiau, o jis net nežino, kur eina.