Petras Venclovas. 1953-ieji. Karantinas – juodligė, 1967-ieji. Žaidimas „žemuogių pievelėje“.
2009 m. Nr. 5–6
1953-ieji. Karantinas – juodligė
Moteris, krivuliuodama ir neviltingai skėsčiodama rankomis, peršlepsėjo kiemą, pravėrė trobos duris ir griuvo į lovą. Kūkčiojo spausdama kasdiene skarele apmuturiuotą galvą. Šešiametė mergaitė stovėjo šalia, glostė motinai pečius ir prikimusiu balsu kartojo: „Mama, mama, mama…“ Jos pačios veidu riedėjo ašaros. Motina retai pravirkdavo, nes pastarieji keturiolika metų užgrūdino ją vargais ir bėdomis, protu nesuvokiamomis permainomis ir nieko nežadančia ateitimi. Vadinasi, turėjo ištikti nelaimė, kurios nežinojo ir nenujautė mergaitės brolis, trejais metais vyresnis už ją. Kai motina kniūbčiojo per kiemą, jis sėdėjo po namą pusiau gaubiančia liepa ir drožinėjo sausą šaką. Buvo sumanęs išdrožti švilpiantį paukščiuką, panašų į varnėną, bet, išgirdęs motinos raudą, pakilo, nusivalė nuo kelnių skiedreles ir neryžtingai nukulniavo į gryčią.
– Kas buvo? – paklausė sesers, kai ši grįžtelėjo į jį, stovintį aslos vidury su peiliu rankoje ir apdrožtu medgaliu.
– Pienė nugaišo, – proverksmiu sulemeno mergaitė.
Pienė buvo jų karvė, žala, stambi, su numautu trumpesniu ragu. Vienintelė šeimos maitintoja: pienas, varškė, rūgpienis, kartais sūris ar šaukštas kitas grietinės, kurią jie vadindavo smetona. Žiemą, kai žaloji užtrūkdavo, vaikai laukdavo nesulaukdavo, kada ji atsives veršiuką, su kuriuo dar kelias savaites turėdavo dalytis krekenomis ir pienu. Tvartas pagyvėdavo: veršiukas strakaliodamas žįsdavo Pienės spenį, garde kriuksėdavo ir žvygaudavo pora paršelių, kuriems irgi tekdavo šlakas pieno.
– Kas dabar bus? – pratarė patempęs lūpą vaikinukas.
Sesuo truktelėjo liesus, beveik persišviečiančius pečius. Užtat motina sušvapsėjo:
– Ogi badas, vaikeli! Kaip gyvensim be karvės? Kaip kokie paskutiniai vargetos…
Bernaitis išsprūdo į kiemą. Piktas drožė liepos šaką, o kai liko pussprindžio pagaliukas, sviedė jį į šunramunių guotą. Paskui žingsnis po žingsnio patraukė į Šilpieves. Pro arklių žardį, aptvertą spygliuota viela, – tėvas kartkartėm parsivesdavo iš bendrų kolūkio ganyklų savo buvusį Sartį ir paleisdavo ten pasiganyti; takeliu pro kolūkio kviečius, mokyklinės liniuotės aukštumo, be laiko nugeltusius, sukritusius. Rytą motina parsinešė tik kelis litrus pieno, kurį – paragavusi – supylė kiaulėms į lovį: kartus, net liežuvį kerpa, pasakė vaikams, tikriausiai karvė susirgo, nieko neėda, tik iškėlusi galvą žiūri namų pusėn. Vidurdienį motina pasiuntė sūnų perkelti Pienės. Žolė buvo nenuėsta, žaloji gulėjo pūtuodama, bet negromuliavo. Vis dėlto berniukas prikėlė karvę ir, šiek tiek pavedėjęs, vėl įsmeigė į žemę geležinį kuolą.
Kovo pradžioje pasklido neaiškūs gandai apie generalisimo mirtį. Kai laiškanešys atnešė juodesnį nei įprastai „Tiesos“ laikraštį, o jo pirmuosiuose puslapiuose karste gulėjo Stalinas, tėvų veidai nušvito. Jau tas bestija gavo galą, pasakė motina. Pažiūrėkit, vaikai, kur jis rankas susidėjęs – ne ant krūtinės, bet ant čviko. Tačiau Eduardo Mieželaičio eilėraštis apie kalnų erelio ir tautų vado mirtį jai patiko. Kartu su vaikais net kelis jo posmus pramoko. Kaimo žmonės paslapčia džiaugėsi, galbūt tikėjo, kad bus išardyti kolūkiai, ir gyvenimas pagerės. Paskui atplaukė nuogirdos, jog buvo sušaudytas Berija. Jis neva norėjęs kolūkiečiams duoti po tris hektarus žemės. Kad ir kolchoze, turint tiek žemės, jau įmanoma pramisti, samprotavo moteris. Tai ne šešiasdešimt arų, kuriuos geras vyras gali permyžti. Bet ar leis bolšavikai lengviau atsikvėpti? Rusijoj kolchozai ir sovchozai, Lietuvoj irgi kitaip būti negali…
Dar iš tolo išgirdo telyčaitės mūkimą. Ji vaikščiojo ratu ir trypė pievą. Berniukui pasirodė, kad karvaičiukė įsibaikštinusi: turbūt junta, kad Pienė nudvėsė. Priėjo artyn, ištiesė ranką, tačiau veršelis šoktelėjo į šalį ir nuliuoksėjo. Žaloji gulėjo ištiesusi kaklą, padėjusi galvą ant žemės. Jos išpampęs didžiulis pilvas nė nekrustelėjo, kai vaikas priėjo. Šis įsidrąsinęs pasilenkė prie gyvulio. Apie neužmerktas akis zujo musės. Nuvaikė jas ir įsispoksojo. Pienės akyje atsispindėjo vakarėjantis dangus – pavargęs, iš pakraščių traukiamas tamsių debesų.
Pavasarį berniukas ginė karvę ir veršelį beržynėlio taku į miško aikštę, kur žinojo vešant sodrią žolę. Staiga Pienė pašoko ir spyrė užpakaline koja. Tiesiai į vaiką šliaužė ilga raina gyvatė! Virpėdamas iš baimės ir pasišlykštėjimo kelis kartus tvojo lazda. Paskui primygo šnypščiančią pražiotą galvą ir tol sukiojo pagalį, kol ją sutraiškė. Užmetė angį ant juodalksnio šakos, galvodamas, kad šitaip pagąsdins jos giminaites, jog negulėtų susiraičiusios atokaitoje ant tako ir nemėgintų kam nors įgelti. Karvė šlubčiojo kaire užpakaline koja ir neprisileido berniūkščio, norinčio apžiūrėti kruviną žaizdelę. Kai po valandos ar dviejų koja ištino, vaikinukas parvarė gyvulius namo. Tėvas nuplovė žaizdą karboliu ir aprišo drobiniu skuduru. Po kelių dienų Pienė, atrodė, vėl buvo sveika. Nejau po šitiek laiko būtų suveikę piktosios nuodai?
Nešdamas motinos pamirštą milžtuvę, palengva parspūdino namo. Kiemas buvo tuštesnis nei visada. Nesiryžo eiti į vidų: išgirdęs gailų motinos balsą sumišdavo, nesugalvodavo, kaip elgtis; neaiškios kaltės gumulas įstrigdavo gerklėje. Kažkas ataidėdavo iš ankstyvosios vaikystės, kai motina verkdavo, o jis nepajėgdavo suprasti kodėl. Paniūromis dilbčiojo į vieškelį, kol pamatė dviračiu parvažiuojantį tėvą. Vyriškis smagiai niūniavo panosėje: mat buvo brigadininkas, tad retkarčiais kas nors pavaišindavo alumi.
– Pienė nustipo, – tėvui dar nenulipus nuo dviračio, pasakė berniukas.
– Ką čia tauziji? – nepatikėjo vyras, bet, pamatęs apsiblaususį sūnaus veidą, staiga sustabdė dviratį ir atrėmė į liepos kamieną. – Kur mama?
– Guli lovoje ir rauda.
Atrodo, girtumas tą pat valandėlę išgaravo. Tėvas susigūžė, apmaudžiai krenkštelėjo, jo rankos nusviro. Sunkiais žingsniais perėjo kiemą ir pastūmė trobos duris. Vaikinukas girdėjo verksmingą motinos balsą: tikriausiai pasakojo viską, kas atsitiko nuo pat ryto. Netrukus vyriškis vėl peržengė slenkstį ir sėdo ant dviračio.
– Kur, tėte?
– Pas Mizarą, – sparčiai toldamas keliuku, atsakė tėvas.
Mizaras buvo žinomas odlupys. Suvargęs, smulkaus sudėjimo žmogelis, smirdantis srutomis, nes dirbo kolūkio kiaulidėje. Apie tą laiką valdžia buvo paskelbusi įstatymą, kad į supirkimo punktą reikia pristatyti ne tik galvijų, bet ir kiaulių odą. Žmonės šaipėsi iš tokio valdžios bukumo – kokie lašiniai ir kumpiai be odos! Ir kaip įmanytami vangstydavosi nuo tokios prievolės. Tačiau neapsieidavo be Mizaro pagalbos.
Po valandos tėvas grįžo, ant dviračio bagažinės parvežė susikūprinusį odlupį. Žmogelis vilkėjo nuskalbtais pilkšvais marškiniais, gal kadaise siūtais iš baltos drobelės, mūvėjo naminio milo kelnėmis, avėjo gumines mėšluotas nagines. Apšepęs, dulkėtais seniai kirptais plaukais. Nuolankiai linkčiojo galvą.
– Ir tau atsiras darbo, – tarė tėvas vaikinukui, paėmė du kastuvus iš pašiūrės, kurią jie vadino lazaunia.
Visi trys patraukė į Šilpieves. Karvė bambsojo, kur buvus. Berniukui pasirodė, kad ji dabar prasižiojusi ir iškorusi juodą liežuvį. Nuo jos pakilo musių spiečius. Vyrai apžiūrėjo gyvulį, mėgino atspėti, kodėl šis krito.
– Gal reikėtų pakviesti veternorių, – paabejojo Mizaras.
– Ką jis bepadės, – numojo ranka tėvas. – Tu lupk, o mes kasime duobę.
Vaikas kastuvu sklaidė žemes, retkarčiais įsispoksodavo, kaip triūsia odlupys. Pradėjęs nuo užpakalinių kojų, pamažu stūmė ir traukė odą į priekį, tad žaloji nuogėjo ir darėsi balta, daiktais raudona. Ūmai Mizaras keiktelėjo ir ėmė čiulpti kairės rankos tarpupirštį. Tikriausiai bakstelėjo peiliu. Berniukui buvo liūdna, jį pykino: žiūrint į taip negražiai išsidrėbusią Pienę, imdavo spausti paširdžius, diegliai varstydavo pilvą. Tėvas piktai kasė durpžemį, nedaug trūko, kad pradėtų barti sūnų ir odlupį. Šį vakarą jam viskas buvo blogai. Be visokių nemalonumų tarnyboje – laukininkai vengia dirbti kolūkyje, simuliuoja, slapstosi, kartais neatidaro durų, melžėjos vagia pieną, kiaulių fermoje baisus žviegimas, lietus pūdo šieną ir dobilus, – dar ir namuose tokia bėda. Kaip reikės verstis be karvės?
Pagaliau oda buvo nudirta, tėvas ir Mizaras įstūmė Pienę į duobę ir paskubomis užkasė. Namo grįžo jau pritemus. Tik tada odlupys pasiguodė, kad persipjovė tarpupirštį, žaizda vis dar kraujuoja. Tėvas atsinešė iš kamaros karbolio buteliuką, užpylė žmogeliui ant rankos ir davė apyšvarį skudurą pjūviui apsivynioti. Kieme pasklido bjaurus dezinfekcinio skysčio kvapas.
Po kelių dienų, kai šeima pradėjo atsigauti, tėvas grįžo namo it tamsus debesis: Mizaro žaizda negijo, ranka nuėjo pūslelėmis ir šašais, jam pakilo temperatūra, jį paguldė į ligoninę, daktarai įtarė baisią užkrečiamą ligą. Ir tada berniukas pirmą kartą išgirdo tą grėsmingą žodį: juodligė. Paskui jis bus dažnai sakomas.
Rytojaus dieną vieškeliu atburzgė sunkvežimis ir įsuko į jų vienkiemį. Iš mašinos kėbulo keli vyrai išrideno statinę chlorkalkių, iš kabinos išlipo karingai nusiteikusi pusamžė moteris. Ją viskas domino: kur pakasta nugaišusi karvė, ar girdė ją šulinio vandeniu, kur pastarosiomis dienomis ji buvo rišama, ar nakčiai parvesdavo į tvartą? Tėvas tuo metu buvo prie brigados šienapjūtės darbų, o gal ragino moteris ravėti daržus, tad į klausimus atsakinėjo motina. Vėliau ji gailėjosi išklojusi visą teisybę. Ypač kad išpliurpė, jog Pienė buvo girdoma vandeniu iš kiemo šulinio, o nakčiai parvedama į tvartą kartu su telyčaite. Sužinojusi, ką reikia, valdingoji moteris įsakė vyrams imtis veiklos. Šie apsirengė mėlynais chalatais ir ėmė šmižinėti po kiemą ir pastatus. Vaikinukui jie buvo kažkuo panašūs į skrebus ar rusų kareivius, kurie dar prieš kelerius metus užgriūdavo į sodybą, visur landžiodavo, eidavo kur užsinorėję. Toks pat slogus prievartos ir savavaliavimo pojūtis. Mėlyni chalatai nepanašūs į kareiviškas uniformas, tačiau berniukui kėlė nerimą svetimi žmonės, šmaižiojantys po jų vienkiemį, tarsi jie būtų tikrieji šeimininkai.
Motina, sužinojusi, kad vyrai pils į šulinį chlorkalkių skiedinio, išsigando. Vos išprašė pasisemti kelis kibirus vandens. Kiti du atvykėliai jau slankiojo po ganyklą, esančią už pirties, ir purkštė dvokiantį skystį. Tuo metu grįžo tėvas. Valandėlę nustebęs žiūrėjo, kas dedasi sodyboje.
– Matai, ką jie daro?! – šūktelėjo motina.
Vyriškis sukando dantis ir perkreipė lūpas.
– Prieš valdžią nepapišiš, – sumurmėjo.
Tėvas buvo pramokęs kelis rusiškus žodžius ir vartodavo juos, nepaisydamas jų reikšmės. Prie jo prišoko stropioji dezinfekcininkė.
– Kur pakasta karvė?
– Šilpievėse, už arklių gardo. Parodysiu.
– Reikia atkasti ir sudeginti!
– Sudeginti? – apstulbo motina. – Kam ją deginti?
– Kad nekiltų epidemija.
To žodžio kaimo žmonės nežinojo, tad jis padarė baugų įspūdį. Motina užsičiaupė, tėvas nulingavo į pašiūrę kastuvų. Moteris mostelėjo vyrams, kad sektų paskui ją ir šeimininką. Po pusvalandžio Šilpievėse ėmė rūkti dūmai, įkandin jų šoktelėjo ugnis. Ji pleveno iki pat vakaro. Kuo nusikalto mūsų Pienė? – negalėjo suprasti berniūkštis ir jo sesuo. Mirusių žmonių nedegina, už juos meldžiasi, juos aprauda, gražiai karste palaidoja. Kuo blogesnė Pienė? Ji buvo tartum mūsų šeimos žmogus…
Trys vyrai grįžo į kiemą, iš sunkvežimio kėbulo iškėlė nusmailintus rąstelius, juodais dryžiais nudažytas kartis ir, užsimetę ant pečių, nužingsniavo prie vieškelio. Paėjėję šimtą metrų, įkalė stulpus, kartimi užtvėrė žvyrkelį.
– Kas čia bus? – paklausė vaikas.
– Šlagbaumas, – atsakė storasprandis didele plika galva vyriškis. – Kad niekas neitų ir nevažiuotų.
Prie karties jis prikalė lentelę. Berniukas perskaitė didžiosiomis raidėmis pakeverzotą užrašą: „KARANTINAS – JUODLIGĖ.“
Svetimi, nežinomi žodžiai. Baugūs. Tarsi koks nuosprendis jų vienkiemiui. Atrodo, kad mes kalti, jog Pienė nugaišo, pagalvojo vaikinukas.
Vyrai pastatė užkardą ir kitoje sodybos pusėje, nors ten susiaurėjęs kelias nėrė į girią, kuri tęsėsi iki artimiausio kaimo, esančio už kelių kilometrų. Ten jau buvo kitas kolūkis, kitas kraštas, tad beveik niekas tuo žvyrkeliu nevažinėdavo. Tačiau bernaičiui vis tiek pasirodė, kad jų vienkiemis atskirtas nuo pasaulio. Jų erdvė grėsmingai sumažėjo, ją ženklino šlagbaumai ir užrašai, perspėjantys, jog čia gyvena pavojingi, nežinia kuo nusikaltę žmonės.
Vakare, kai nekviesti svečiai išvažiavo, vaikas nusliūkino pažiūrėti Pienės kapo. Jau iš tolo užuodė degėsių ir dar nežinia kokį aštrų kvapą. Sukilnota žemė buvo kažkuo aplieta, tikriausiai dezinfekciniu skysčiu. Toje vietoje kelerius metus neaugo žolė, laikėsi plynė, kaskart primindama jų žaląją Pienę.
Kitą rytą tėvas, pasikinkęs arklį, nuo pat aušros mėžė tvartą ir vežiojo mėšlą už pirties. Turbūt kolūkiečiai, nesulaukę įkyraus brigadininko, džiaugėsi, nes galėjo ramiai darbuotis savo pasodybiniuose sklypeliuose. Po pusryčių visa šeima sėmė iš šulinio vandenį, smirdantį chlorkalkėmis, ir pylė ant skiedryno. Kai prasidėjo dumblas, tėvas surišo dvejas ilgas kopėčias ir nusileido gilyn. Motina svirtimi kėlė kibirus į viršų, o vaikai tempė juos išpilti už klėties. Ko tik nerado dumble: lėkštės šukių, surūdijusį lenktinį peilį, senelių iš Amerikos parsivežtą paauksuotą šakutę, kurios motina ilgai ieškojo, nesuprasdama, kur ji galėjo dingti. Bet kai žvangtelėjo šovinių apkaba, berniukas pakišo ją po prieklėčiu ir prisakė seseriai niekam apie radinį neprasitarti. Tikriausiai įkrito į šulinį pokario metais. Gal ją kieme pametė miškiniai, o motina, neišmanydama, kur nuo skrebų paslėpti, įmarmino į šulinį.
Po pietų vaikai išėjo į šilą mėlyniauti. Uogų buvo tik pavalgyti, bet jie sutiko pusbrolį Povilą, keleriais metais vyresnį už berniūkštį. Žodis po žodžio ir vaikinukas prasitarė apie radinį. Povilo akys sužvilgo.
– Parodysi?
Visi trys palengva patraukė į sodybą. Pamiškėje liepsnojo didžiulis laužas. Degė mėšlo krūva. Matyt, vyrai mėlynais chalatais vėl buvo atvažiavę ir apipylę mėšlą kokiu nors degiu skysčiu. Dvokė visas laukas.
– Atnešk patronus, – tarė pusbrolis. – Aš palauksiu prie pirties.
Motina nelabai mėgo Povilą, nes šis prisigalvodavo visokiausių išdaigų. Berniukas nulėkė prie klėties, įsigrūdo apkabą į kišenę ir vėl sugrįžo.
– Senas trantas, – autoritetingai pareiškė pusbrolis. – Surūdiję, gal ir parakas sudrėkęs. Atiduosi?
– Ne, – numykė vaikas. – Aš juos nušveisiu.
– Ką čia šveisti! – nusijuokė Povilas. – Žinai ką, įmeskim į ugnį. Pažiūrėsim, ar šaudys.
– Mano klasiokui granatos sprogdiklis plaštaką nutraukė. Mažuikiokui. Pažįsti?
– Tai granatos. O čia – patronai. Tupėkit už pirties, aš įmesiu. – Ir pusbrolis ryžtingai nužingsniavo prie degančios mėšlo krūvos.
– Gal reikėjo pasakyti mamai, – išsigandusi tarė sesuo.
– Tylėk, – murmtelėjo brolis. – Sakysim, kad Povilas atsinešė.
Pusbrolis grįžo skubesniu žingsniu. Visi trys prisiglaudė prie pirties sienos, tik Povilas kaišiojo galvą iš už kertės. Berniukas juto greitai plakančią širdį.
– Sakiau, kad nešaudys, – po valandėlės suburbėjo pusbrolis.
– Gal dar neįkaito.
– Įkaito. Senas šlamštas. Žinai ką, nueik pažiūrėti.
– O tu? – mėgino pagudrauti vaikas.
– Aš įmečiau. Tavo patronai, tu ir žiūrėk. Nebūk bailys!
Berniūkštis nenorėjo pasirodyti esąs bailys, tad išlindo iš už kertės, susikūbrinęs, jausdamas, kaip drėksta delnai ir šokinėja širdis, koja už kojos slinko prie laužo. Kiekvieną akimirką buvo pasirengęs griūti ant žemės.
– Nebeik! – laibu balsu sušuko sesuo.
Ne, jis eis. Dabar jau eis.
1967-ieji. Žaidimas „žemuogių pievelėje“
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio antroje pusėje prie kino teatro „Vilnius“ stoviniavo aukštaūgis akiniuotas vaikinas, vienplaukis, vilkintis languotą padėvėtą lietpaltį, kaklą apsimuturiavęs ilgu juodu šaliku. Buvo ruduo, galbūt lapkritis, dulksnojo. Prieš kelerius metus pastatytas kino teatras „Vilnius“ tuo laiku mieste buvo vienas moderniausių, jo vestibiulyje veikė bufetas, kuriame galėjai nusipirkti kavos, ledų, pyragaitį. Tačiau jaunuolis buvo studentas, sukrapštęs kapeikų tik dieniniam seansui; jis ketino antrąsyk pažiūrėti Federiko Felinio „Kelią“ su Džuljeta Mazina. Vaikinas nieko nelaukė; jis tiesiog trypčiojo kino teatro prieangyje, pasidairydamas į tuometinio Lenino prospekto namus, jo žvilgsnis vis atsiremdavo į baltuojančią Katedrą, tuomet vadintą Paveikslų galerija, ir varpinės bokštą. Žmonių jis tarsi nematė: pilki, rūškanų veidų, panašūs vienas į kitą, moterys, jam visiškai neįdomios, – po tamsiais drėgnais skėčiais.
Ūmai vaikiną nusmelkė mintis, kad jo tolesnis gyvenimas bus apniukęs kaip ši diena, kad nieko ypatinga nebeatsitiks, viskas tik nuobodžiai kartosis. Tą akimirką jam pasirodė, kad jau viską, ką gali žmogus patirti, yra patyręs: atitolimą nuo artimųjų, vienišumą, nusivylimą meile, baironišką nuobodulį, bodlerišką niūrumą, mirties alsavimą į pakaušį ir netgi yra matęs jos veidą. Kas dar galėtų išjudinti jo dvasią? Po pusantrų metų baigs universitetą, jį paskirs mokytojauti į kokį nors Žemaitijos kaimą ar Balbieriškį ir jis bus visiškai atkirstas nuo sostinės kultūros, kurios vieną kitą trupinį gali įpirkti už menką stipendiją; nebematys nei dramos ar operos ir baleto teatrų, Filharmonijos, jau nekalbant apie Mikelandželo Antonionio, Ingmaro Bergmano, Džuzepės de Sančio, Federiko Felinio filmus. Per kosminį atstumą nutols nuo universiteto ir respublikinės bibliotekų, kur dažnai praleidžia ištisas dienas, žinoma, skaitydamas visai ne tai, ko reikalauja lietuvių, rusų, kitų tarybinių tautų ir pažangiųjų užsienio literatūrų dėstytojai. Penkerių metų laikotarpis užsiskliaus kaimišku peizažu, nuo kurio jis taip bėgo, stengėsi ištrūkti į Vilniaus gatves, aikštes, skersgatvius, senamiesčio kiemus, amžius atlaikiusias bažnyčias, universiteto koridorius ir auditorijas…
Pirmi ryškiausi jo vaikystės prisiminimai susiję su mirtimi: bažnyčioje juodas karstas, jame guli balta it popierius tėvo motina, jos rankos sudėtos ant krūtinės ir surištos rožiniu, nuo lubų nutįsusios tamsaus calūno juostos, degančių vaško žvakių kvapas, nesuprantami prie altoriaus stovinčio kunigo žodžiai, graudžios giesmės, ašaroti veidai; tėvas jį pakelia ir liepia pabučiuoti senelės rankas, bet jis virpėdamas riečia galvą aukštyn, kad tik jo lūpos nepaliestų kaulėtų blyškių velionės krumplių; kapinėse jį purto šaltis, ne, ne ankstyvo pavasario, bet vidinis, jis dreba iš vaikui nesuvokiamos baimės, nors dar ir nežino turįs akcentuotą mirties pojūtį. Nuo to laiko bažnyčia jam tuoj pat primena mirtį, vos įėjęs vidun, pajunta mirties artumą, susigūžia, panarina akis, nejaukiai žvalgosi į stotis, nes ir jose pavaizduoti kankinimai bei mirtis. Net ir dabar jis gali grožėtis tik išoriniu Vilniaus bažnyčių grožiu, nors kai kurios jų apleistos, paverstos sandėliais arba bendrabučiais, pajuodusiomis lentomis užkaltais langų vitražais.
Kai šiek tiek ūgtelėjo, jis, užuot vakarais lovoje kalbėjęs poterius, prašydavo Dievo atitolinti ar net panaikinti mirtį. „Dieve, – dešimtis ir šimtus kartų šnibždėdavo vaiko lūpos, – padaryk taip, kad nemirčiau aš, nemirtų mano tėvai, broliai ir sesuo, kad nemirtų nė vienas žmogus.“ Dievas jam buvo ne gerasis Jėzus Kristus, rodantis į kalavijais persmeigtą savo širdį, bet rūstus ir piktas senis, baudžiąs už nuodėmes ir nedorus darbus, viską regintis ir žinantis, grasinąs iškeltu pirštu, vasaros naktimis sujaukiąs dangų, griausmais grūmojąs ir svaidąs ugnies kryžius. Berniuko pasąmonėje turbūt visam laikui įsispaudė mintis, kad tik toks Dievas gyvena bažnyčiose. Dievas ir mirtis jam visada buvo kartu, neatskiriami vienas nuo kito. Gal todėl mokytojams, kurie paslapčia per Kalėdas ir Velykas patys nuslinkdavo į miestelio bažnyčią, nebuvo sunku įrodyti, kad Dievo nėra, visos kalbos apie jį – tik tamsių žmonių pramanas.
Dievas neskausmingai pasitraukė, nutolo, tačiau mirtis liko – jos nieku gyvu nebuvo įmanoma paneigti. Ji pirmą kartą priėjo prie jo taip arti, kai berniukui buvo dvylika metų: vaikas karščiavo, nebepajėgė vaikščioti, nes skausmas surakino sąnarius, tad tėvui teko jį ant rankų nešti iš vežimo į ligoninę. Berniukas pasitikėjo jaunu, bet pernelyg apniukusio veido gydytoju, kuris jam tvirtino, kad greitai pasveiksiąs, tačiau motinai pasakė, jog jos sūnus mirs, geriausiu atveju liks invalidu visam gyvenimui. Motina, pro ašaras nematydama kelio, važiavo dviračiu dešimt kilometrų, o grįžusi namo pati pasiligojo. Pusantro mėnesio jam neleido kojos iškelti iš lovos; jis prisimena toje pačioje palatoje gulėjusių suaugusių vyrų anekdotus ir keistą pojūtį, kai iš jo venos paimtas kraujas tuoj pat – švirkšte – pavirsta raudonais drebučiais. Gydytojas bardavo seselę, kad ši nemoka atlikti tokios paprastos procedūros, bet kiekvieną kartą kraujas tuoj pat sukrešėdavo. Vaikas nuo ryto iki vakaro skaitė Džeimso Oldridžo „Kalnų erelį“, knygą, pasakojančią apie graikų partizanų kovas su nacių okupantais; baigęs skaityti, vėl pradėdavo iš naujo, kol galiausiai gydytojas išplėšė romaną jam iš rankų ir nusinešė į savo kabinetą. Berniukas gulėdavo lovoje ir žiūrėdavo į lubas. Mirties jis nebijojo, gal nesuvokė, kad ji taip arti; tikriausiai jam drąsos įkvėpė graikų partizanai, pasiaukojamai kovoję už savo tėvynę: mirtis nebaisi, kai žinai, už ką miršti. Tačiau už ką ir kodėl jis turėjo mirti? Nejaugi jam grasintų senas, piktas, susiraukęs Dievas? Bet juk Tavęs nėra, tuoj pat sušnibždėdavo vaikas. Mokslininkai įrodė, kad Tavęs nėra ir nebuvo, viskas šiame pasaulyje vyksta be Tavo valios. O mokslu vaikas visiškai pasitikėjo…
Kai Dievas pasitraukė, jis nepajuto jokios tuštumos savo vidiniame gyvenime. Ir dabar jis kol kas nepasigenda Dievo.
Antrą kartą mirtis smogė iš už nugaros, kai jam buvo aštuoniolika metų. Vaikinas maištavo prieš visus ir prieš viską. Pirmiausia prieš tėvus ir mokytojus. Prieš tėvus – slapta, neparodydamas priešiškumo, prieš mokytojus – atvirai. Dievuliau, į ką jie buvo panašūs?! Jaunuolis jokios inteligencijos juose neįžvelgdavo: pašaipiai žiūrėdavo, kaip jie, braidydami po srutas, basi mėžia dvokiančius tvartus, sodina bulves, nemokšiškai niūkina arklį, ravi daržus, šliaužia vagomis atstatę pasturgalius. Net klasėje, regis, nuo jų sklisdavo prasčiokiškas, kaimietiškas smarsas. Tik vienintelė rusų kalbos mokytoja, kolūkio pirmininko žmona, daugmaž atitiko jo įsivaizdavimą, koks turėtų būti miestelio inteligentas: visada pasitempusi, saikingai pasidažiusi, įdomiau susišukavusi, dažnai keičianti jos lieknam kūnui tinkančias sukneles. Juodu retkarčiais net susižvalgydavo vienas kitą suprantančiais žvilgsniais: mudu esame aukščiau visų kitų, mudu – išrinktieji šiame miestelyje. Jos dėka jis pamėgo XIX amžiaus rusų klasikus, ypač Antoną Čechovą ir Michailą Lermontovą. Koks vienišas, tačiau koks laisvas ir nuo nieko nepriklausomas šio poeto lyrinis herojus, besipriešinąs bet kokiam pavergimui! O jo poema „Mcyris“! Kupina nepriklausomybės, kovos patoso ir apmąstymų apie mirtį. Dabar vaikinas kartkartėm prieš miegą vietoje vaikiškos maldos į Dievą pasikartodavo kelis fragmentus iš šios poemos: „Kogda ja stanu umirat´/ I, ver´, tebe ne dolgo ždat´, / Ty perenest´ menia veli / V naš sad, v to mesto, gde cveli / Akaciji belych dva kusta… / Trava mež nimi tak gusta, / I svežij vozduch tak dušist, / I tak prozračno-zolotist / Igrajuščij na solnce list! / Tam položit´ veli menia. / Sijan´jem golubovo dnia / Up´jusia ja v poslednij raz. Ottuda viden i Kavkaz…“*
Kelias savaites jis karščiavo ir jokiomis priemonėmis nesisekė numušti temperatūros. Rajono centrinės ligoninės daktarai, matyt, praradę viltį jį išgydyti, liepė greitąja išvežti į kitą miestelį, kur jis turėjo būti tyliai, ramiai numarintas. Buvo vasario mėnuo, saulė tik vidudienį šiek tiek pakildavo virš horizonto, spaudė šaltis, jis gulėjo brezentinėje greitosios lovelėje ir mąstė, kaip bus liūdna mirti tokiam jaunam, nieko nepasiekusiam, nieko nepamačiusiam – nei išsvajotojo Vilniaus universiteto, nei didingų Kaukazo kalnų, nei anos ligos metu susižavėjimą kėlusios Graikijos: kovodamas už jos laisvę, kadaise ten mirė lordas Džordžas Gordonas Baironas, dar vienas didis jo autoritetas. „Ja malo žil, i žil v plenu“, – kaip sakė Mcyris. Tačiau aukšta, prakauli, senmergiškos išvaizdos gydytoja, galbūt pusžydė, kelias dienas ratus aplink jį ėjusi, viltingai pasakė: „Nenusimink, aš tave išgydysiu: žinau, kuo sergi.“ Ir pratarė kelis lotyniškus žodžius. „O ką tai reiškia lietuviškai?“ – nelabai susidomėjęs paklausė jis. „Pūlingas vidinio širdies sluoksnio uždegimas. Turėsi atlaikyti didžiules penicilino dozes.“
Jį badydavo ištisą parą: naktį – antrą, paryčiais – šeštą valandą keldavo iš miegų ir smeigdavo į raumenis adatas. Susidarė abscesai, nebeliko sveikos, nepajuodusios vietos, kur būtų galima durti. Jis suprato nebijąs fizinio skausmo, jo gyslomis turėjo tekėti nebe kraujas, bet penicilinas. Dar įsiminė po insulto šlitinėjantį, lazda pasiramsčiuojantį pamėlynavusio veido senuką, kuris Smetonos laikais buvo baigęs gimnaziją ir tuo labai didžiavosi; į kitus ligonius žiūrėjo iš aukšto, vadino juos juodnugariais, nevertais žmogaus vardo; dažnai cituodavo antikos išminčių Diogeną Sinopietį, kuris gyveno statinėje, vidury baltos dienos vaikščiodavo gatvėmis pasišviesdamas žibintu, o paklaustas, kodėl taip darąs, neva atkirsdavęs: „Ieškau žmogaus tarp žmonių!“ Nervingas ir visą laiką piktas seniokas badydavo pirštu į lovose gulinčius ligonius ir murmėdavo: „Čia ne žmogus, šitas – ne žmogus, ir šitas – joks žmogus!“ Tačiau jį, jaunuolį, vadindavo ponaičiu ir sakydavo, kad iš jo dar galįs išeiti tikras žmogus.
Po trijų mėnesių grįžo į mokyklą jausdamasis išdidus, kad antrą kartą įveikė mirtį. Miestelyje taikstėsi žydėti alyvos, gamta alsavo pavasariu ir energiją atgavusia gyvybe. Vaikinas irgi jautėsi stiprus kaip niekad. Jis užsispyrė baigti vienuoliktą klasę, nors mokytojai įkalbinėjo likti antriems metams. Tai būtų buvęs jo pažeminimas; be to, būtų reikėję dar metams atidėti svajonę apie Vilnių. Kokia kvailystė gaišti laiką! Apsigyveno mokyklos internate ir, numigdamas vos kelias valandas per parą, puolė kalti mokslų. Jam svaigo galva, fizika maišėsi su chemija, geometrija su istorija, anglų kalba su rusų kalba; rytais virste išvirsdavo iš lovos šnibždėdamas: aš galiu, pajėgiu, aš stiprus, aš visiems įrodysiu…
Internatas buvo tuščias, jame vaikai gyvendavo tik žiemą, pavasarį, pradžiūvus keliams, į mokyklą važinėdavo dviračiais. Tačiau kitame pastato gale, mergaičių pusėje, retkarčiais nakvodavo vienuoliktokė, kurios namai buvo kažkur toli miškuose. Vieną vakarą juodu buvo taip įnikę į matematikos uždavinių sprendimą, kad nepastebėjo, kaip atėjo dvylikta valanda, kai miestelyje paprastai išjungdavo elektrą. Lemputė sumirksėjo ir užgeso. Rytoj rytą baigsime spręsti, sumurmėjo jaunuolis. Ar negali čia nakvoti? – keistu, prislopintu balsu paklausė mergaitė. Naktimis man labai nejauku vienai.
Ji simpatizuodavo vaikinui, bet šis dėl savo puikybės ir įsivaizduojamo išskirtinumo stengėsi to nepastebėti. Mergina, kurią pamils, bus verta jo, gal tokia pat kaip ir jis; šioje mokykloje tokios nėra.
Ar tau ne vis tiek kur miegoti? – vėl išgirdo šnabždesį.
Gerai, įsitaisysiu lovoje prie lango, jei taip nori, numykė jis.
Čiuopdamas lovų galus, nuslinko į kitą kambario pusę ir ėmė sagstytis marškinius. Kai rengėsi lįsti po antklode, mergina staiga jį apkabino. Jis iš netikėtumo net krūptelėjo. Paskui lėtai atsigręžė: mergina buvo visiškai nuoga. Aš noriu tavęs, sušvokštė jam į ausį. Pirmą akimirką jis nesuvokė, ką tai reiškia: argi ji gali pati siūlytis? Tačiau jaunas kraujas ėmė urduliuoti gyslomis ir mušė į galvą; jaunuolis pasilenkė ir surado jos lūpas. Matyt, padykėlė mergiotė buvo „ragavusi tokios duonos“: nusviro ant lovos tempdamasi ir jį. Instinktas kažką šnibždėjo, bet jis iš didelio susijaudinimo beveik nieko nesuprato; bendraklasė mėgino jam padėti, tačiau jų kūnai nesuvaldomai trūkčiojo – prisilietimų ir bijojo, ir geidė. Po valandėlės karšta drėgmė iš jo išsiveržė ir pasiliejo ant merginos šlaunų. Padykėlė apmaudžiai atsiduso, bet vis dar nepaleido jo iš glėbio. Pagaliau jos rankos atsileido ir jis galėjo atsikelti. Patamsyje susirinko drabužius ir išspūdino iš kambario.
Rytą juodu susitiko prausykloje. Paraudę it virti vėžiai, nedrįso vienas į kitą pažvelgti. Tavo kambary palikau kojines, sumurmėjo jis. Tuoj atnešiu, rankšluosčiu prisidengusi veidą, atsakė ji. Koridoriuje jis, vis taip pat dėbsodamas į šalį, pasiėmė kojines. Nė vienas neužsiminė, kad vakar buvo sutarę baigti spręsti matematikos uždavinį.
Universitete vaikinas jau per stojamuosius egzaminus įsimylėjo būsimą bendrakursę: šviesiaplaukę, mėlynom akim, potrumpe melsva suknele. Ji buvo lyg nužengusi iš užsienietiškų filmų – galbūt iš lenkų ar čekų ir slovakų. Jų meilė buvo gana keista: per dvejus metus nė kiek nepasistūmėjo į priekį, taip ir liko platoniška. Jie kartu sėdėdavo auditorijoje, susitikdavo universiteto bibliotekoje, kartais jis lydėdavo ją į bendrabutį, jei nebūdavo vėlu, net užeidavo į kambarį, kuriame gyveno aštuonios ar devynios įvairių specialybių merginos; skambindavo iš gatvės telefono būdelės, kantriai laukdavo, kol ją kas nors pakvies iš ketvirto aukšto į apačią prie budinčiojo stalelio; kartu žiūrėdavo naujausius kino filmus; retsykiais nueidavo į kavinę, išgerdavo vyno, valgydavo ledų, bet kai jis pamėgindavo nuošalesnėje vietoje apkabinti ją ir pabučiuoti, mergina jį atstumdavo ir imdavo piktai sakyti, koks jis nedoras, išpuikęs, cinikas, savimyla, koks nepakenčiamas jo elgesys, kaip jis skiriasi nuo normalių studentų, ir jo rankos nusvirdavo. Tačiau kitą sykį susitikę, – jaunuolis jau nuo antro kurso pradėjo lankyti ne visas paskaitas, – jie vėl lyg niekur nieko kalbėdavosi. Gal jie abu buvo pernelyg išdidūs ir nenorėjo nusileisti vienas kitam? Gal vengė intymesnių santykių, nes abu buvo jais nusivylę? O gal paprasčiausiai nežinojo, kas vėliau turėtų įvykti? Vedybos? Ne, nieku gyvu! Šeima – tai pančiai, savo teisių apribojimas, taikstymasis vieno prie kito, laisvės praradimas, kuri jam buvo ypač svarbi… Be to, retkarčiais jį užklupdavo nepaaiškinami niūrumo priepuoliai, kai jis nieko šalia savęs negalėdavo pakęsti. Tada šalindavosi visų, išvažiuodavo už miesto, klaidžiodavo po miškus, kažką neaiškaus mąstydavo. Tėviškės, artimųjų ilgesys? Ne, jis nenorėdavo to pripažinti. Jis gali būti vienas, vienišas – ir nieko nepasigesti! Niekam neįsipareigojęs, prieš nieką neatsakingas. Jo toks didelis ir erdvus vidinis pasaulis, kad jame gali rasti viską, ko jam reikia. Pašaliniai ten nepageidaujami! Tikrovė pasitraukdavo nuo jo, realūs daiktai imdavo ką kita reikšti…
Biblinę moterį jis pažino po poros metų. Vieną šeštadienį gerokai ištuštėjusiame „Tauro“ bendrabutyje jie, užsirakinę kambaryje, gėrė tirštą, tamsaus kraujo spalvos moldavišką „Kagorą“. Jo kambario draugas romanistas buvo pasikvietęs neaiškaus užsiėmimo merginą: regis, buvusią studentę, išmestą iš universiteto. Vaikino per daug nedomino, nei ką ji studijavo, nei ką dabar veikia. Jis beveik nesiklausė, ką jai romanistas kalba, gal net prancūziškai. Šiek tiek nustebo, kai ji nusivilko drabužius ir įlindo į draugo lovą. „Balius“ buvo baigtas, nieko kito neliko, tik eiti miegoti. Vaikinas nusigręžė į sieną, užsitraukė ant galvos antklodę, kad tik negirdėtų, kas gretimoje lovoje dedasi. Tačiau širdis greitai plakė, raumenys iš susijaudinimo ir susidrovėjimo virpėjo, prakaitavo veidas ir rankos. Tai bjauru, šlykštu, nežmoniška, teigė pats sau, jie visiškai nesigėdija manęs, tarsi tai, ką daro, būtų visiškai natūralus veiksmas, lygiai kaip valgymas, vyno gėrimas ar nosies išsipūtimas. Staiga pajutęs ranką ant peties krūptelėjo. Ji ir tau duos, pusbalsiu pasakė romanistas. Eik, nebijok, būk vyras! Atstokit nuo manęs! – suinkštė pro sukąstus dantis jaunuolis. Kodėl turėčiau durniuoti kartu su jumis? Gal tu – impotentas? – krizeno kambariokas. Arba nesi turėjęs moters? Aš visai nenoriu tavo kekšės! – gynėsi jis. Ji ne kekšė, tik šiek tiek patvirkusi karšta merga, juokėsi draugužis ir tempte ištempė jį iš lovos. Beveik griūdamas vaikinas atsidūrė šalia tos mergšės. Nusivilk maikę ir nusimauk triusikus, pasakė velnių prišveitusi buvusi studentė, turbūt nenorinti iš Vilniaus grįžti į kokį nors užkampio miestelį. O gal tau padėti? – pratrūko juoku. Ai, koks nematytas kuklumas!
Jaunuolis tuoj pat prisiminė, kaip aną naktį mokyklos internate mėgino pasimylėti su klasioke ir kaip nieko jiems neišėjo. Dar kartą apsikiaulinti? Ne, ne! Jis nejaučia jokio noro kergtis su kažkokia kekše. Bet tai buvo paskutinė temstančios sąmonės mintis. Mergina jau buvo pasiruošusi priimti jį, be jokių skrupulų grabinėjo jautriausią jo kūno vietą. Pajutęs jos karščiu plieskiantį kūną, švelnų ir minkštą, drėgną nuo prakaito, jis apsvaigo labiau nei nuo vyno, dar mėgino sutramdyti save, bet kūnas jo nebeklausė. Sugėrovė apkabino ranka jo sprandą, įmurkdė veidą į savo ilgus šiurkščius plaukus, o kita ranka sujungė jų įsiaudrinusius kūnus. Instinktas iš karto atliko savo priedermę, jaunuolis staiga prarado drovumą, pasijuto stiprus ir galintis primesti savo valią kitam žmogui. Iškrušiu tave, kurva! – piktai sumurmėjo dusdamas išsidraikiusiuose jos plaukuose. Varyk, varyk! – suprunkštė romanisto sugulovė. Tik be strioko…
Nuo to laiko jis nebekalbindavo mėlynakės kursiokės, nebeskirdavo jai pasimatymų, nebesiūlydavo nueiti į kiną ar kavinę. Jis vis atžariau su ja elgėsi, tarsi ji būtų ana mergšė. Galiausiai juodu visiškai liovėsi kalbėtis, auditorijoje rinkdavosi vietas kuo toliau vienas nuo kito. Be abejonės, abu kentė nesuvokiamą nuoskaudą. Merginos, jis kartais pamąstydavo, aš jų nesuprantu, jų poelgiai nemotyvuoti, jos nepripažįsta jokios logikos, būna orios ir neprieinamos, kai to nereikia, arba atvirkščiai – užuot jautusios savo vertę, praranda santūrumą ir gėdą… Su jomis prasidėjęs, gali patirti tik nusivylimą, dažnai – ir panieką. Jos silpnos, bet nori pirmauti, jos nepraleis progos iš tavęs pasityčioti, kekšiškai pasišaipyti, kad tik jų viršus būtų. Geriausias pavyzdys – romanisto meilužė, kuri elgėsi su juo tarsi su nepilnamečiu berniūkščiu, užsinorėjo, kad jis visą naktį su ja gulėtų, begėdiškai naudojosi jo kūnu, varė šalin savo draugužį. Ir jie, du vyrai, tiesa, nemažai išgėrę „Kagoro“, pakluso jos iškrypėliškam įgeidžiui…
Meilė negali būti tik dviejų epidermių susilietimas, sakė Emilis Zolia. Ji turi duoti žymiai daugiau, nei vien tik kūnišką pasitenkinimą. Nejaugi meilė nuo romantikų laikų taip supaprastėjo?
Vieną kartą jaunuolis suprato, kad jo dvasioje veriasi vis didesnė tuštuma, gilėjo nusivylimas: mokytojams nebuvo sunku įrodyti, jog Dievo nėra, nes jis dar vaikystėje Dievą įsivaizdavo kaip rūstų ir pagiežingą senį; mirtis yra visko pabaiga, nes žmogaus esmę sudaro jo kūnas, trokštantis gyvenime patirti kuo daugiau malonumų, paskui senstantis, irstantis ir pagaliau išnykstantis; siela yra religijų prasimanymas, jos nemirtingumas – saviapgaulė ir silpnųjų paguoda; meilė ir artimumas sugalvoti kultūros žmonių barbariškai prigimčiai sutramdyti ar bent sušvelninti: juk iš tiesų neegzistavo nei Dantės Laura, nei Petrarkos Beatričė, nei Adomo Mickevičiaus Marilė – tai buvo tik jų moters idealas, siekiamybė, jų vaizduotės žaismo viršukalnės. Jaunuolis vis labiau juto, kad gali gyventi vienas, jam nereikalinga nei meilė, nei vyriška draugystė. Visa tai gali atstoti menas: geros knygos, filmai, spektakliai ar koncertai. Ir turbūt dar gamta: jos žydėjimas, vešėjimas ir kūpėjimas, vėliau pasiruošimas nebuvimui, gyvybės perėjimas į sėklas, požemio šaknis, nesąmoninga metamorfozė.
Tačiau dvasinė sumaištis nepadarė jo grynu materialistu: jame, giliai paslėptas, suvyniotas į kasdienybės drabužius, užslopintas nusivylimo, pašaipiai, o kartais net ciniškai neigiamas, slypėjo ilgesys amžinybės, kuriai, jis žinojo, nebus lemta išsipildyti.
Tačiau vis dėlto buvo priverstas studijuoti marksizmą–leninizmą, socialistinę politekonomiją, TSKP istoriją, mokslinį komunizmą ir mokslinį ateizmą, istorinį materializmą. Ypač atkaru buvo mokytis socialistinę politekonomiją, kurią sudarė šūkių ir kvailiausių partinių lozungų rinkinys, be to, ją dėstė aukšta susiraukšlėjusio veido, arklio dantimis, pokarine šukuosena sudžiūvėlė senė, kuri reikalavo viską atmintinai „iškalti“. Vieną dieną jaunuolis respublikinėje bibliotekoje užsispyrė perskaityti Lenino „Materializmą ir empiriokriticizmą“, norėjo įsitikinti, ar ten esama bent kiek loginio mąstymo. Leninas kažką gynė, kažką teigė, kažką neigė, su kažkuo polemizavo, kažką demaskavo, tačiau vaikinas nieko nesuprato, nesuformulavo sau jokios minties, jam net pasirodė, kad veikalas parašytas velniaižin kokia, gal net kinų kalba. Tačiau pasismagino iškrėsdamas pokštą šalia sėdėjusiam vyresnio amžiaus rūškano veido vyriškiui, gal aspirantui, gal iš kokio kaimo atkakusiam neakivaizdininkui, kuris užsikniaubęs studijavo Markso „Kapitalą“ ir kažką konspektavo į storą studentišką sąsiuvinį. Kai vyriškis išėjo parūkyti ar atsigerti kavos, vaikinas atvertė atgal bent dešimt knygos puslapių. Grįžęs „mokslų žiurkė“ lyg niekur nieko įniko skaityti ir konspektuoti tai, ką jau buvo perskaitęs ir sukonspektavęs. O sancta simplicitus! Ne veltui sklido anekdotiški gandai, kad nė vienas Lietuvos marksistas, net ir profesorius ar akademikas, nėra perskaitęs šio kapitalinio Markso veikalo…
Kas iš tų mokslų ir žinojimų? – stovėdamas ant kino teatro „Vilnius“ prieangio laiptelių dabar pagalvojo jaunuolis. Kam jų reikia? Ar jie būtini pačiam žmogui? Kas iš tų potyrių, kad ir ne juslinių, jeigu jie vis tiek lemia nusivylimą? Kas iš tų pagavų ir įžvalgų, jeigu jos subanalėja, sustabarėja, pasidaro nebepritaikomos šiam daiktiškam pasauliui? Anksčiau ar vėliau viską susiurbia tuštybė ir tamsa.
Iki kino seanso pradžios buvo likusios penkios minutės, tad jaunuolis, čiuopdamas skylėtoje lietpalčio kišenėje bilietą, jau ketino eiti į vidų. Tačiau kaip tik tą valandėlę pamatė nuo Katedros pusės atgūrinantį žmogų: juodais drabužiais apsirengęs, ant galvos skara ne skara – iš pradžių vaikinas jį net palaikė moterimi, tačiau tai buvo vyras; platus paltas beveik siekia žemę, veidas išblyškęs, žili antakiai, susiraukšlėjusios lūpos, bet nepasakytum, kad vyriškis labai senas. Kai jis prabilo, balsas buvo duslus ir gergždžiantis it surūdijusi skarda, toks pat tamsus kaip ir jo apsiaustas.
– Parduok man savo laiką.
Vaikinas valandėlę stebeilijo į keistąjį praeivį. Tačiau į nevisprotį jis nebuvo panašus.
– Nesuprantu, ko jūs iš manęs norite?
– Ko čia nesuprasti? – susiraukšlėjusios vyriškio lūpos pašaipiai išsilygino. – Tu man parduodi likusį savo gyvenimą, aš tau dosniai atsilyginu. Žinau, jog esi neturtingas studentas, kartais net paskaitas pramiegi, kad nereikėtų valgyti pusryčių. – Senis iš gilios palto kišenės ištraukė pluoštą banknotų po šimtą rublių ir paskleidė juos prieš jaunuolio akis. – Jau po kelių minučių tau atviri bus visi Vilniaus restoranai, tu galėsi turėti gražiausias ir elegantiškiausias Lietuvos moteris, pagaliau pamatysi savo išsvajotąjį Kaukazą, aš pasirūpinsiu, kad galėtum iškeliauti net į Graikiją.
– Ir už ką man tokia laimė? – ironiškai nusišypsojo vargeta studentas.
– Jau sakiau, parduok man savo laiką. Na gerai, ne visą, kad ir tau dar šiek tiek liktų pasimėgauti gyvenimu.
Jeigu tikėčiau piktosiomis dvasiomis ir demonais, pamanyčiau, kad šią darganotą lapkričio dieną Vilniaus centre prieš mane išdygo velnias ar net pats Liuciferis.
– Ne, ne, – sukrizeno gergždžiančiu balsu žmogysta, – nesu nei velnias, nei šėtonas! Juk nesi toks primityvus, kad tikėtum kvailiausiais prietarais.
– O jei iš tiesų, kas jūs toks?
– Tai neturi jokios reikšmės: esu tas, kas esu. Aš tau duodu pinigus, o tu man atiduodi, tarkim, penkiasdešimt metų.
– Ir ką jūs veiksite su tais mano penkiasdešimt metų? – neva įsitraukė į žaidimą vaikinas.
– Jeigu neklystu, prieš kelias minutes mąstei, kad jau viską gyvenime esi patyręs, kad tolesnis buvimas žemėje nebeturi prasmės, nes viskas yra „tuštybių tuštybė ir vėjo gaudymas laukuose“?
Jaunuolis gerokai nustebo, jog nepažįstamasis atspėjo jo mintis, tačiau nusprendė – gana žaisti „aklą vištą“, reikia demaskuoti apsimetėlį.
– Taip ir sakykite, kad jūs – iš saugumo ir norite mane įtraukti į savo tinklą. Tad žinokite, jog neparsiduodu už jokius pinigus!
– Tiesą sakant, tu man visiškai nerūpi ir esi nereikalingas, – atkirto suirzusi būtybė. – Aš noriu iš tavęs nusipirkti tuos penkiasdešimt metų, ir viskas!
– Neparduosiu nė minutės, – taip pat aštriai atšovė vaikinas. – Nebeturiu laiko su jumis tuščias kalbas varinėti, nes vėluoju į kino seansą. Pasiieškokite patiklesnio ir kvailesnio! O man brangi kiekviena valandėlė!
Žmogysta dar kažką sakė, tačiau studentas ryžtingai apsisuko ir nužingsniavo link kino teatro durų, pro kurias į vidų ėjo jau paskutiniai žiūrovai. Gęstant salėje šviesai jis vos spėjo susirasti savo vietą. Tik po pusvalandžio jaunuoliui blėstelėjo mintis, į ką buvo panaši nesimpatiška, niūraus veido, nenuspėjamo amžiaus būtybė: į Mirtį iš Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“! Jis supratęs pašiurpo, kad mirtis nuolat seka iš paskos, žino jo mintis bei jausmus ir laukia, kol jo gyvenimo geismas sumažės, subliūkš ir galiausiai visiškai išnyks. Tada jis gulės karste kaip jo senelė prieš aštuoniolika metų ano miestelio bažnyčioje, o koks nors keturmetis vaikiukas, pakeltas tėvo, suks į šalį veidą, ries sprandą, kad tik jo lūpos nepaliestų kaulėtų pabalusių velionio krumplių, kuriuos neseniai spaudė Mirtis, įsitaisanti visų žmonių pasąmonėje, kai tik šie supranta esą laikini, tačiau nežinantys, kiek jiems duota laiko.
* Kada mirtis mane palies, – / O ji, tikėk, jau netolies, – / Liepk pernešti mane, kur du / Kerai akacijų baltų / Sode žydėjo… Ten vešli / Žolė, ir dvelkia iš toli / Vėjelis, o koks nuostabus / Ten saulės blyksnis pro lapus! / Ten paguldykite mane. Diena apsvaigsiu auksine / Aš paskutinįkart: iš ten / Matyt Kaukazas… (rus; vertė V. P. Bložė).