Henrikas Algis Čigriejus. Pavasario kloniuose

2012 m. Nr. 3

Apsakymas

Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių. Pavasarių pavasaris, bet kartu ir ruduo.

Jonas Uždravis keliasi ir širsta: ką daryt tokią dieną – juk niekur nejosi, vėl sėsk prie savo popierių, kavos išsiviręs. Įgriso lig gyvo kaulo visi tie popieriai ir ta kava.

„O gal bus geriausias laikas dabar imt ir peršukuot savo biblioteką? Ko gero. Lentynos tiesiog lūžta – prisibakinęs, prisimurdęs aš tų knygelių atsakančiai.“

Uždravio biblioteka šukuota. Ir net ne kartą, bet vis tiek – tų knygų, rodosi, net daugėja. Ne rodosi, o taip yra iš tikrųjų. Kokias tik nori duok priesaikas, kad naujų nebepirksi, o jei ir pirksi, tai tik pačias būtiniausias, pačias reikalingiausias. Bet va – tik pasižiūrėk, lūžta lentynos, braška.

Atsiranda gi ir dovanotojų, tų geradėjų, kurie mano, kad gyveni rūmuose, kur knygoms, žurnalams, brošiūroms, visokiems suvenyriniams lankstinukams skirtas gal net vienas didelis kambarys.

Tai jau taip – gyvenam rūmuose. Daugiaaukščių.

O ką pasakysi apie draugus rašytojus? Jų supratimu, autografai – turtas neišpasakytas, moralinė paspirtis. Tik dėkok neatsidėkodamas ir būk laimingas. Gauni tokį autografuotą leidinį ar per literatūrinį vakarą, ar šiaip kokia proga, parsineši ir nebežinai, kur kišti.

Kur nori, ten ir kiški, – sakė vienas poetas.

Beje, „Bitės pabėgėlės“ su linksmu autoriaus įrašu šito Jono bibliotekoje ypač saugomos.

Bėda su tom knygom – formaliai būdamos daiktai, jos nėra daiktai. Jokie daiktai. Bet knygai ditirambų jau prisakyta tiek ir tiek, himnų prigiedota tiek ir tiek. Čia nesiplėtosim.

Su knyga išsiskirti sunku. Net ir su tokia, kuri tau nebuvo nei labai reikalinga, nei labai miela, kurios nei skaitysi, nei vartysi. O išsiskirti nenori – kaip kokia liga.

Bet kur kišti? Kur nori, ten ir kiški.

Į šiukšlių dėžę gal nemesi, knyga – ne susidėvėjęs batas, ne surūkęs virdulys, ne sulūžęs rėmas.

Į spintą rūsyje? Pilna jau ten jų – tų tremtinių, tų kalinių gal net „ligi gyvos galvos“. Kol sugrauš pelėsiai ar pelės.

Parduoti? Kas tau labai norės pirkti, antikvariatai perka tik labai vertingus ar senus leidinius, kurių, jei turi, iš namų nenori išleisti ir pats. Be to, Jono knygos tai šen, tai ten pieštuko pavingiavimais ar varnelėm pamargintos, pasižymėtos NB. Taip daro patys rimčiausi knygų skaitytojai, visai nebijodami, kad bus apšaukti barbarais.

Kam nors atiduoti? Jei kam reikėtų, būtų galima, išeitis čia gal ir geriausia. Bet surask tokius.

Atiduoti makulatūron, daug kas taip ir daro, bet Jonui buvo labai nemalonu numanyti, kad iš knygos ar žurnalo, kur gyveno žodžiai, vieni prasmingi, kiti nelabai, bet vis tiek žodžiai, pasidarys tik popierius. Ir dar tualetinis, kuriuo, kaip čia švelniau pasakius…

ką padarysi – toks gyvenimas. O knygelės turi savo likimą.

Taip ir vargsti, miegi tame pačiame kambary, kur knygos kvėpuoja ne tik išmintim, bet ir dulkėmis. Įvarys jos tau ligą, įvarys – pamatysi.

Jono bibliotekoje rimtos tvarkos nebuvo, tvarka tik apytikrė, greičiau maloni netvarka. Bet! Kaip ir didžiosiose, mokslinėse bibliotekose, kur disciplina geležinė, ir Jono bibliotekėlėje knygos nešė baudžiavą. Kiekviena knyga, kur jau jai buvo skirta vietelė, negalėjo iš jos pabėgti. Jonas gerai žinojo, kur Binkis, kur Sruoga, kur „Varpai“, kur „Vainikai“, kur Nyčė, kur Šveikas. Neradęs kokio leidinio savo vietoje, Jonas jau ir supykdavo. Paieškos kainuodavo nervų. Namiškiams tada jis liepdavo po akimis nesimaišyti.

Šiaip kiekvieną mielą rytelį jis akimis paglostydavo lentynas, taip sakant, pasisveikindavo. Knygos irgi žiūrėdavo į Joną ir sakydavo: „Mes čia, viskas gerai.“

O šiandien Jonas pradėjo „šukuoti“.

Pirmiausia klasika, kurios, žinoma, nejudinsi. Tai kas, kad tomai gerokai susidėvėję, suskaityti, va kaip atrodo „Šiaudinė pastogė“, tikrai jau panaši į neturtingo dzūko trobelę. Jis skolino savo knygas, ypač programines, kaimynų vaikai vis lėkdavo pas Joną. O Jonas prigrasindavo. Maždaug kaip toje vokiečių laikų „Savaitėje“:

Turi Dūlis tokią ligą,
Skolindamas gerą knygą,
Ne vienam jisai pasakė:
Saugok ją kaip savo akį.

Bet ką padarysi – laikas daro savo, o mokinukai, nors ir labai stropūs, drausmingi ir švarūs, yra tik mokinukai.

Jonas – savotiškas žmogus, knygos, perėjusios per vaikų rašaluotas rankeles, jam pačiam rodėsi dar gražesnės, dar gyvesnės. Mielai pasisvečiavusios.

Krūvelė poezijos rinkinukų. Ką su šitais? Kai kurie patekę čionai ir atsitiktinai, teks jau tiems tremtis į rūsio spintą. Kas bus toliau, nežino niekas.

Jonas vis perverčia knygeles, vis kai ką dar kartą paskaito. Štai gražus, nors ir kuklus Eugenijaus Matuzevičiaus rinkinėlis, o jame toks „Pavasario taku“. Eilėraštis kaip eilėraštis, bet epigrafas:

Aš ją sutikau žydinčio
pavasario kloniuose.

Paulius Keleris

Šukuotojas net papurtė galvą, tik dabar pastebėjęs, koks šis epigrafas įspūdingas, kaip viskas čia tik dviem eilutėm pasakyta. Apie tai, ko nebėra ir negalės būti. Ten toli, ten giliai didelis ir nepaprastas pavasaris. Viskas.

„O kažin, kur dabar mano Salė? Saliutė? Kur ji, ką veikia, kaip gyvena, gal ir gyvos nebėr, visko juk pasitaiko. Kaip išsiskyrėm, taip ir išsiskyrėm. Ji – į Kauną, aš – į Vilnių. Rodos, ji paskui grįžo ir tame savo miestely arba daktarytė, arba vaistininkė. Ištekėjo už mokytojo, tą tai žinau. Mums abiem jis dėstė fiziką, geras žmogus, tas mokytojas Albertas. Bet tik dėl jo mudu su Saliute ir susipykom. Tikriausiai gyvena dabar ramiai ir tvarkingai, vaikelius tikriausiai augina. Na je.

Seniai tuose kraštuose būta, kartais vis dar pasimaišydavau, bet susitikt neteko. Gal kad nebenorėjom. Tai jau tikrai todėl.“

Jonas papurtė galvą dar kartą.

„Seniai būta, seniai būta, o štai ims ir bus! Važiuoju tuoj pat, tik sudėsiu atgal į lentynas knygas – ir dui. Tuoj pat, jei nukelsi, tai ir nukelsi. Ir visiems jau laikams. Sumanymus reikia griebti, nes tie baisiai gudrūs pabėgti.“

Į langus siūbtelėjo lietingas vėjas.

„Na, tik nebūk karštakošis, Jonai, nebūk karštakošis, jau, žiūrėk, popietis, o kol nuvažiuosi, kol ką. Paskui ligi miestelio. O reikia dar ir apsipirkt – kokių saldumynų, kokį butelį. Žinoma. Išgertume kartu susėdę. Ir su tuo Albertu. Jau viskas praėjo seniausiai, galim dabar ir susėsti, kas jau čia tokio, ambicijos išgaravo. Ligi rytdienos tai tikrai dar gali palaukti, sumanymo dūkas gal dar nepraeis. Nepraeis, jei norėsi.“

Aš ją sutikau žydinčio
pavasario kloniuose.

Štai, bra, kaip. Štai.

„Saliute Saliute, ar atsimeni, kaip tu mane išmokei nebijoti perkūnijos? Atsimeni? Kur jau tu dabar atsiminsi, tuo labiau kad apie tą dalyką nieko aš tau ir nesakiau. Užsibuvom tądien mes Pašilėj, o grįžtant užgriuvo perkūnija. Ir jau tokia, kad oi oi. Įlindom į kažkieno pirtį. Tik ugnis ir griausmai, tik griausmai ir ugnis, aprūkusios pirtelės sienos tik nušvinta. O tu drebi visa ir sakai: „Kaip tau gerai, kad tu nebijai.“ Na, baisoka kaip reikiant ir man, bet kai tu taip pasakei, tai ką aš darysiu. „Aišku, kad nebijau, baisus čia daiktas… – sakau. – Tik pamanyk – griaustinis, ir tiek.“ Ir va nuo to karto, kai glaudėmės kažkieno pirtelėj, iš tiesų nebaisu man nei žaibų, nei griausmų. Lig šios dienos. Ligi šios, Saliute, dienos.“

Ak, apie išvažiavimą žmonai tai reiks pasakyti, kaip čia taip – atsikelsi ir išvažiuosi nei iš šio, nei iš to. Reiks ką nors sugalvoti.

Iš rašomojo stalo apatinio stalčiaus Jonas išsitraukia vokelį su užrašu „Seifas“ ir pasiima iš jo, anot tokio vieno, „šimtą pinigų“.

„Ne, per mažai, per mažai, reikia dar vieno ar net dviejų. O gal ir trijų… O Reginai tai pasakysiu, kad važiuoju… Na, kur aš važiuoju?.. O, pas buvusį mūsų kaimyną Zilpurį… Ko? Ai, skambino čia, prašė paliudyt dėl žemės…“

 

Išvažiavęs auštant, peršokinėjęs iš autobuso į autobusą, iš autobuso į autobusą, miestely Jonas atsidūrė vis dėlto dar prieš vidudienį. O miesteliukas žalias, o baltas ir violetinis, mat žydi jau ir alyvos. „Tik jau tie mūsų krašto žmonės bais netikusiai vadina šitą medelį. Bezdas, koks čia tau bezdas, kai maloniausiai kvepia. Iš lenkų gal pasiskolinom šitą žodį, matyt, kad iš lenkų. Visko iš jų prisigraibėm. Net nebežinom kartais, ką ir daryti.“

Varnėnai sušvilpia, kiemuose sukarkia vištos. Šilto vidudienio garsai, girdėjai juos seniai seniai, gali pasiklausyt ir dabar.

Iškart pas Saliutę gal neisi. Kaip tu eisi, jei nežinai, ar ji dar gyvena čia, žmones nešioja tokie keisti vėjai, nešioja nešioja, kol galiausiai ir visai nusineša.

Ir Jonas nutaria pirmiausia užsukti pas Saliutės draugę Juzefą. Juzę. Jos abi labai sutarė, taigi Juzė turėtų viską žinoti. Jei ir pati Juzė su savo Juozu, rodos, ištekėjo už jo, kur nors neišsikėlusi. Šitie Juozai, kaip ir Saliutė, iš tos pačios mokyklos ir net klasės. Kur ji gyvena, bent jau kur gyveno anksčiau, Jonas galėtų atrasti net užsimerkęs.

Raudonų plytų namukas visai netoli stotelės. Kiemas, matosi, švarus švarutėlis, kiek giliau ūkinis pastatas – gal tvartelis, gal ir daržinėlė, dar malkinė – taip pat šviečia. Šalia šunio būda, sakyk, trioba. Girgžteli varteliai, ir Joną pasveikina baisingas gerkliūgas. Nutrūktų toks nuo grandinės.

Išgirdusi šunį, kieme pasirodo ir šeimininkė. Juzefa, taigi kad Juzė, metai ją, jau ir tada dukslią, padukslinę dar labiau. Įraudusi visa, palaidinukės krūtinė atlapa, iš prijuostės kišenės kyšo didelio peilio kriaunos – ar tik ne kokiai vištai ruošės daryti galą, – šypsosi, dantų švarplė, kaip buvusi, taip ir likusi, geraširdžiam veidui prideda dar kažko mielo. Juzefa.

– Sveika, Juzele.

– Labas, – moteriškė lyg ir nenori Jono iš karto pažinti, ieško atminty, suraukdama kaktą, – kas čia toks? Matytas tai baisiai.

– Nebepažįsti, Juzele, aš gi Jonas Uždravis.

Juzefa aikteli:

– Jonas! Jonas! Ak tu, Jonai Jonai, iš karto tavęs ir nepažinau, Joniuk. Tai svečias nebuvėlis, kiek jau metų nepasirodai ir nepasirodai – ir per susitikimus, ir per šitą paskutinį pernai.

– Nebuvau, Juzele, pernai tai sirgau, gulėjau ligoninėj, labai gaila, kvietimą iš Liucės tai buvau gavęs.

Juzefa, žinoma, pabrauko rankas per šonus ir prijuostę, mat vis pasišluostyt rankas gal nėr pats mėgiamiausias, bet, šiaip ar taip, tai dažniausias šeimininkių gestas, ir tik dabar, po įžangos, eina sveikintis. O pasisveikina jie net apsikabindami.

– Jonas, Jonas, Joniukas, tik pamanyk. Pasikeitęs šiek tiek, bet ne baisiai, kaip aš čia iš karto tavęs nepažinau, žiūriu – kažkur matytas. Sakai, sirgai, o kas tau buvo?

– Nieko baisaus, mūsų metų visko juk būna, aš nemėgstu apie ligas daug kalbėti.

– Ne, kas tau labai mėgsta. Bet, po teisybei, tik apie jas ir apie jas. O tu kokiais čia reikalais? Ak, einam į vidų. Kaip prašmatniai atrodai, mokykloj buvai toks šakaliukas. Tik jau spraunas tai spraunas. Sportininkas.

– Kam, Juzele, sėskim va čia, suoliukas va koks gražus.

– Prisėskim, bet paskui tai vis tiek eisim. Tuoj ir Juozas pietų parbirbs, tiltą mat dabar remontuoja, tai jis tenai.

– Jis ten gal koks vyresnis?

– Vyresnis. Ne pats vyriausias, bet vyresnis, tuoj su mopedu parbirbs.

Jonas tuoj pagalvojo: „Kaip negerai, kad pasiėmiau tik vieną butelį, gi šitą, kaip ir saldainius, teks šičia ištraukti, juk žinojau, kad prieš susitikimą su Saliute vis tiek turėsiu kur nors užsukti. Tai avinas.“

Jie atsisėda, pavėsiukas po alyva, kuri tik dabar pradeda žydėti, toks gaivus. Jonas atsipučia ir sako:

– Tu, Juzele, gal juoksies – aš gi atvažiavau pasimatyt su Saliute…

– Ak su Sale! Na mat! Tu pasimatyt su Sale! Taip taip, sumanei aplankyt seną meilę, sena meilė nerūdyja.

– Kur jau ji nerūdys, bet va sumaniau, ir baigta.

– Na na…

– Kaip, sakyk, ji, nuo mūsų anų laikų aš jos nei matęs, nei regėjęs. Ar ji čia? Kaip jai?

– Kaip jai? Visko, Jonai, buvo, visko. O gyvena tai čia, mūsų jinai gi daktarė. Išsimokė Kaune ir grįžo, labai ji čia mums gera. O ištekėjo už savo mokytojo Alberto.

– Šitą tai aš žinau, dėl Alberto mes ir…

– Taip taip, o dabar tai jai sunku. Pamatysi – sudžiūvusi, pajuodusi, nosytė tiktai kaip viščiuko atsikišusi. Tikrai pajuodusi, kai apsivelka baltą chalatą, tai dar juodesnė. Aš tai mat kokia drimba, o ji – pelytė. Juodbruva, teisybė, visada buvo, toks jau jos gymis, bet dabar tai dar kažkaip ir kitaip.

– O tai dėl ko?

– Kaip čia tau pasakius. Gyvenimas jai labai nenusisekė. Iš pradžių viskas gerai, kuo geriausiai, bet va vėliau. Su Albertu sugyveno labai gražiai, tas buvo net mūsų mokyklos direktorius, bet kai laikai pasikeitė, jis, kaipo buvęs partietis, iš direktorystės pasitraukė. Kai kas jam tą partiją yra labai prikišęs.

– Partietis ne partietis, tai kas, kad partietis, partietis buvau ir ašen.

– Negudrėliai, ar galėjo mokyklos direktorius būt nepartinis. O jis labai paėmė į galvą. Iš pradžių dar paliko mokykloj kaip mokytojas, o paskui ir išėjo visai. Ir nutarė imtis verslo, daug kas taip dabar daro. Koks biesas jį sukurstė? Kur tu, žmogau, imsies tokių dalykų, ne tam žmogus būdamas? Inteligentas. Susimaišė jam ten, kaip sakoma, kortos, susidėjo su tokiais šuleriais, tie paskui po daug gavo, bet ir jis gavo dvejus.

– Pasodino?

– Pasodino; apmovė jį, žmogų, ir teko. O kai grįžo, tai nepanašus. Gal jo ten ir nemušė, dabar kalinių, nors ir didelių nusikaltėlių, nieks, rodos, nemuša. Bet žmonės kalba, kad jis sėdėjęs su tokiais nesveikais vyrais… Na, tu žinai – kur vyras su vyru… Gal jam ir nieko nedarė, kas ten labai žinos, bet va grįžo su čvieku galvoj. Toks kaip apdujęs, labai nori išgert, o kai išgeria, nors Saliutė ir labai saugo, tai ką tu, ką tu… O koks gražus vyras, kaip artistas, dar ir dabar nieko…

– Gražus Albertas, žinoma.

– Ir dar sakė: „Geriau būtų mane nušovę.“

– Taip jam ten baisu buvo?

– Matyt, kad taip. Nors dabar kalėjimuose galgi nėr taip žiauringa, bet jis mat labai viską ima į galvą. Dabar dažniausiai sėdi, niekur neina, su niekuo nenor susitikti. Žinoma – baisi jam sarmata: buvo direktorius, mokytojas, o dabar… Kur dėtis? Išgert labai nori. Vienas.

– Kai vienas, tai jau nekas.

– Ir Juozas taip sako. Kartą, tu žinai tą miškelį už kapų, norėjo ten žmogus galą pasidaryti. Gerai, kad mažasis užmatė, pasekė. Nulėkė pas mamą į ambulatoriją: tėtytė, sako, pasiėmęs virvę, nuėjo į kapų pusę. Visi lėkt, ir mano Juozas ten buvo. Nulėkė, rado – sėdi po epuše, kelius rankom apsikabinęs. Buvo išgėręs, iš kažkur gavęs, šiaip tai Salė slepia nuo jo bet kokį gėrimą. Turi kaip daktarka ji tų visokių… Bet kur tu paslėpsi nuo to, kurs labai ieško. Salei dabar didelis vargas su Albertu. Slaugyt, na, ne slaugyt, o prižiūrėt negudrėlį tau ne juokas. Nėr jis negudrėlis, bet kad būtų sveikas, tai irgi nepasakysi. Nepasakysi. O jinai myli jį, gal tau ir nereikia žinoti, bet myli. Labai. Per tai ir susibaigė.

Prie vartelių subirbė motoroleris.

– O, ir Juozas parvažiavo.

Tas Joną pažino iš karto:

– Svečias nebuvėlis! Kur, Jonai, buvai prasmegęs? Sakom, gal tavęs ir gyvo nebėr?

– Gyvas, Juozai, ir dar kaip gyvas. Aš maždaug kaip tas Leninas – gyvesnis už visus gyvuosius…

– Ko jums ten, miestuose, nebūt gyvesniems, vis tiek gyvenat poniškiau.

– Jis atvažiavo pasimatyt su Sale.

– O!

Ir Juzei, ir Juozui šis vizitas gali atrodyt – o ir atrodo – savotiškas. Bet ko tik nebūna šiame margame pasauly. Ką tu gali nuspėti, kokie vėjai kada įsinorės paūžaut kieno galvose. O apie Jono ir Saliutės didelę meilę žinojo visa mokykla. Ir kaip ji, toji meilė, vaizdingiau tariant, ėmė ir sudužo.

– Ak, štai kaip. Pasimatysi, pasimatysi, galėsi pasimatyti, bet dabar dar pabūk čia. Einam į vidų, pasišnekėsim pasibūsim. Šitiek jau metų, matai, kas daros…

– Einam einam, – ragina ir Juzė, – dar musių nedaug, ką mes čia pašaly kaip kokie.

Nieko nepadarysi – teko eiti į vidų.

Švarūs, gražūs laipteliai, švari priemenėlė, koridorius lentutėm išmuštas.

– Aš, Jonai, statybininkas visų galų. Aš netoli nuo indžinieriaus, nors baigęs tik technikumą. Visų aš galų – viską aš čia savo šitom rankytėm. Ir elektrikas aš, ir santechnikas, ir dažytojas, ir kas tik dar nori, man eit prašinėti pagalbos kitų nereikia.

Ko gero, jis taip primygtinai į vidų ir kviečia, kad būtų ką parodyti ir pasigirti. Galima juk ir pasigirti, jeigu teisybė, tuštybės nuodėmės čia nereik įžiūrėti.

– Čia, Jonai, mums virtuvė, matai, kaip aš čia lentynėles aplink įtaisęs, plėšdamas nenuplėši. Aplink ir suolą tokį va pusminkštį. Kaip tau mano stalas? Pats pasidariau, rytais mes čia pusryčiaujam.

– Ir pietaujam, ir vakarieniaujam, – pataiso Juzė. – Su kaimynėm aš čia pasėdžiu.

– Na, taip taip. O čia va mums miegamasai.

Jaukutis ir švarutis su melsvom plonom užuolaidom, dvigulės lovos galvūgaly kryželis ir „Šventojo Juozapo su Kūdikėliu“ paveikslas.

– Vaikai tai miega ant aukšto.

– Vienas jų irgi Juozas. Dar Juziukas.

– Tik pamanyk – Juzių dinastija…

– Panašiai, kitas tai Sauliukas.

Grindys kaip veidrodis. Kartais girgžteli kaip seniau sugirgždėdavo nauji batai. Apvalus stalas, tinkline staltiese uždengtas, patogios, minkštom sėdynėm kėdės (tos gal jau ne Juozo darbo), ant sienos paveikslas, vaizduojantis putojančią jūrą, aišku, kurią vasarą parsivežtas iš Palangos. Ir dar ant juodos lentelės gintarinis vilkas, nuduodantis geležinį. Lengvos užuolaidos kiek slopina ryškią vidudienio šviesą, o nuo sietyno kabo lipni juosta su dviem nebegyvom musėm. Su musėm šičia kovojama net ir negailestingai. Grindims kiek palingavus, skambtelėjo už sekcijos stiklų krištolo taurelės ir taurės.

– Gražiai gyvenat, – sako Jonas, – gražiai.

– Kaip jau išeina, – kukliai skėsteli rankom šeimininkas.

– Jūs šičia sėskit, palaukit, aš tuoj, – Juzė išlekia į virtuvę.

Jonas traukia iš portfelio butelį „Metaxos“ ir saldainius.

– Kam čia, Jonai, dabar? Nereikia. Kad tu ir…

– Aš jums – nereikia! Ir dar kaip reikia.

– Turiu, Jonai, aš ir alaus – gero, naminio, tu pasėdėk, aš tuoj pašoksiu lig rūsio. Zilpuris moka labai gerai, senoviškai padaryti.

„Na va, – pagalvojo Jonas, – žiūrėk, Reginai būsiu beveik neapsimelavęs – dėl žemės liudyti nereikės, bet alaus tai išgersiu Zilpurio…“

Žinoma, ant stalo ir alus, ir atsuktas „Metaxos“ butelis, ir visko čia žada dar būti – Juzė tik siuva pirmyn ir atgal. Tokia duksli, bet vikri.

„Ak, tiktai palaižysiu, kokią stiklinę išgersiu, įkaušęs Saliutei gal negalėsiu rodytis. Bet Juozai neatstos… Lašelį jau teks nuryti, lašelis gal nepakenks.“

– Matai, Jonai, kaip Saliutei nekaip išėjo. Gražiai gyveno žmonės. Ir būtų gyvenę, jei vyras nebūtų pradėjęs užsiėminėt, ko neišmano. Ko reikėjo? Mokyk vaikus fizikos, tegul juos kai kada ir elektra pakrato. Liepk sukt ratą, žiūrėk, kas daros, kai tiems plaukai atsistoja stati… Atsimeni?

– Taip, tada aš vos neprileidau į kelnes, Saknytė mamą pradėjo šaukti.

– Bet tada fiziką mokė Dulieba. Nebeprisimenu, kelinti buvo metai. Duliebą iškėlė, Albertą atkėlė.

– Ant mūsų su Saliute galvų.

– Taigi taigi, bet ar tu žinai, kokia Alberto pavardė?

– Žinau, kaip aš nežinosiu – Šimėnas. Bet mes į jį – mokytojau, mokytojau, kaip kitaip. O patys vadinom tiesiog Albertu. Ne ką buvo už mus vyresnis, ne ką.

– Na je – užsiėminėk savo darbu ir nekišk nagų, kur nereikia. Koks iš jo verslininkas? O Saliutė, kai baigė Kaune, čia grįžo. Tada tik ir apsivedė. Gražiai jie viens kito laukė.

Bet į gražumus Juozas nesileidžia.

– Kas dabar čia Saliutė? Felčerė?

– Ne felčerė, ne felčerė, daktarė! – iš virtuvės šūkteli Juzė.

– Gera, žinok, Jonai, daktarė, – sako Juozas, – be jos mes niekur. Bet va taip susibaigė, taip susibaigė. Giltinėlė. Ir vis per tą šeimos bėdą. Kodėl mokytojui reikėjo prasidėt su verslais? Kodėl, tu man pasakyk? Galėjo nebe direktoriauti, galėjo mokytojauti. Dar ramesnė galva. Bet va atsirado tokių čia labai jau gerų, mokėjo, ką pasakyti. O jis žmogus jautrus. Patys kur pirma buvo? Vaikščiojo kaip užsisiuvę, ir nė pirst.

– Vis dėlto gal buvo už ką? – Jonas linkęs kiek paabejoti.

– Ne! Nebuvo! Kas galėjo būti? Kad prakalbą kur per Gegužės pirmąją pasakė? Kad mokiniai vaidinimą mokykloj prieš kunigėlius surengė? Na ir kas? Bažnyčios, žiūrėk, dabar pilnos, o snargliai laksto su motociklais seniukų galabyt… Kas buvo, buvo, dabar visi per daug gudrūs. Gudrūs, tik pelių negaudo. Saliamonai… Atsirado, kai ir Stalin kaput, ir Lenin kaput…

Juozas gal kiek jau ir karščiuojas.

– Bala nematė, ragaukim geriau šito Zilpurio. Tiesa, Jonai, o kaip tau, nebe jaunikaitis, bet iš veido ir iš visko gražiai atrodai. Kaip tau? Gal tu koks viršininkas, koks ponas?

– Koks aš čia tau būsiu ponas. Vienam institute toks kaip ir mokslinis bendradarbis. Tik ir žiūriu, kad nepasidaryčiau mokslinis bedarbis. Dabar greitai. O tokių mokslininkų kaip aš, tai kaip tie rusai sako – chotj prud prudi. Bet aš nesiskundžiu, kaip jau yra, taip. Mano tetė sakydavo: „Tik nereikia turėti per didelių ambinicijų.“

– Ak, šitaip. Tai ragaukim.

– Jonai, šitas sūris tai ožkos. Nebijok nebijok.

– Aš, kai pripratau, tai tik ožkos pieną ir geriu, – sako Juozas,– tik ožkos.

– Nebelaikom mes gyvulių, tik dvi ožkytes. Kokios gražios, – sako Juzefa, – paskiau parodysiu.

Jonas kiek suglumo – negi ilgai jis čia ruošias sėdėti. Jis tik šiaip čia užsuko.

– Neskubėk neskubėk, suspėsi, niekada nepasirodai.

– Tai kad šitam krašte mano artimųjų nebėr.

– Na je, kai artimųjų nebėr…

O Juzė nešė į stalą, ką tik galėjo, ką tik turėjo. Tada vėl apie Saliutę.

– Norėjo iš čia išsikelti, bet kur tu kelsies. Tas namas tai Salės tėvų, kad ir nelabai didelis, bet vis tiek. Kam jį paliksi, kam atiduosi – Saliutė vienturtė.

– Taip taip, – sako Jonas.

– Ir jai nieks neprikaišiojo. Gera daktarytė. Va prie namo dar kelios obelys. Pamatysi, kaip žydi.

Aš ją sutikau…

– Žinai ką, Jonai, – sako Juozas, – gali tu manęs ir neklausyti, tavo čia reikalas, bet man atrodo – nebeik tu geriau pas Saliutę. Man dabar taip šviečia, geriau gal neik. Kai dabar jai šitaip išėjo. Oi Jonai, tik tu nesupyk.

Jonas tylėjo. Ir aiškiai suprato – pas Saliutę nebeis. Gal ir geriau bus pasilikti tik savo atmintyse – ji savo, jis savo.

O jei ne, tai ir ne.

– Gerai sakai, Juozai, gerai sakai. Turit jūs autobusų tvarkaraščius? Kada čia artimiausias būtų bent kol kas ligi Panevėžio?

– Turime, bet aš ir be popierėlio žinau, dažnai man tenka, – Juozas žvilgtelėjo į laikrodį. – O, dar už kokių keturių valandų, galim dar pasėdėti, suspėsi laisviausiai – stotelė, gi pats matei, už kelių žingsnių. Aš prie tilto negrįšiu – žino ten vyrai, kur ką.

Suprantama, Juozai, tu gi ne koks šiaip darbininkas, o indžinierius. Tai kas, kad tik beveik. Jonas tyčia stipriau ištarė „d“.

Dabar geriausias laikas prisiminti buvusius klasės draugus. Pirmiausia tai tolimiau gyvenusius ar vis gyvenančius, tuos ne iš miestelio, o iš „provincijos“.

– Arnauckiukas? O, tas dabar didelis vyras, gyvena Vilniuje. Gal susitinkat?

– Kad nelabai, buvom gal kokį kartą ar du. Mes mat šiek tiek, kaip čia tau pasakius…

– Aha. O Zilpuriukas Petriukas, jūs gi, rodos, ten gyvenote kaimynystėj?

– Kaimynai, taip taip.

– Aš ir sakau. Tas ūkininkauja. Tėvai kai pasimirė, tai jis vienas su savo Anelyte plūkiasi. Rodos, šviesios dienos nemato per darbus. Bet, koks buvo, toks liko.

– Taip taip. Zilpuriukas. Petriukas.

– O va Staselis – numirė pernai, šėtonas.

– Juozai, kas tau dabar? – Juzė net sumosavo rankom.

– O ką aš sakysiu? Turėjau geriausią draugą – nebėr. Nebėr man su kuo kaip su žmogum sueiti. Saulius prasigėrė. Kiekvieną dienelę – v drėbezgi…

– Neprasigersi, su tokia susidėjęs, – sako Juzė. – Koks buvo šventas vaikelis.

– Miglė buvo atsidariusi bariuką, bet nieko jai doro neišėjo. Šiaip jau, žinok, mūsų ne kas ir belikę. Vieni Šiauliuos, kiti Panevėžy. Mes tik su Juze čia trinamės. Bet mums ir gerai. Kaip viskas keičias – buvom buvom jauni, o dabar net ir kalbėt nesinori.

– Su visais šitaip, Juozai, su visais.

– Žinoma, bet vis tiek gaila. O kaip man gaila Stasiuko. Galėjo gi dar gyvent ir gyvent. Labai nedaug čia mūsiškių – aš, Juzė, Saliutė. Bet su Saliute matai kaip…

Visi visi žinom, ką daro laikas, tas baikštus žirgas, jei tik prisėdam nors kiek prie stalelio.

Stotelėje daug laukiančių nebuvo. Jonas mindžikavo ir žiūrėjo, kaip artinasi pavakarys. Vandens augalijos per daug dar neužgožta, ramiai ir plačiai tekėjo upė. O aukšti debesynai virš jos veidrodžio, rodos, mąstė apie aukštas materijas. Kurios, kaip ir tie debesys, ima ir išsisklaido.

Jonas kažkodėl pradėjo rikiuoti, kas po ko. Kas po ko žydi. „Pirmiausia tai vyšnios, o gal ievos, tada kriaušės ir slyvos, tada jau obelys, o netrukus alyvos. O po alyvų? Po alyvų dar jazminas. Bet tada jau ir Joninės, saulelė jau grįžta atgal.“

Asfaltuotam kely pasirodė artėjantis autobusas.

Aš ją sutikau žydinčio
pavasario kloniuose…

2011 05 20