literatūros žurnalas

Giedrė Kazlauskaitė. Nervas klajoklis

2021 m. Nr. 3

Nebemoku rašyti eilėraščių: jeigu toliau juos rašyčiau, neišvengiamai kartočiausi, o tai juk blogiausia, kas gali atsitikti.

Užtat įkvepia Kazio Binkio apsisprendimas rašyti didaktines poemėles vaikams, atitolti nuo įprasto žanro. Suprantama, „knygas paaugliams“ skaito veikiausiai ne paaugliai, o jaunimo literatūros specialistės. Bet, girdėjau, rašant apie adresatą verčiau negalvoti.

Apie paauglius anksčiau mąstydavau kaip apie ribotas asmenybes, kurie visa ką regi kaip grafikoje – juodai ir baltai. Melodramos, meilės-seilės, paranormalūs reiškiniai – čia jų temos! Nihilizmas jiems reikalingas kaip oras. Tik jie gali būti ir naivūs, ir skeptiški tuo pačiu metu.

Rašydama regresavau į savo pačios paauglystę, taigi, nuo ego nelabai kur pabėgau. Vis vien literatūra ir yra žmonės – ji ir kalba apie juos, ir ją parašo jie.

Apysakos fragmentas

I

Penkiolikmetė Heda pirmą kartą atėjo į naująją mokyklą jau prasidėjus mokslo metams. Ji vilkėjo jūreivišką kostiumėlį ir mūvėjo baltas kojines ligi kelių, kad atrodytų kaip iš geros šeimos. „Jeigu turėčiau motociklą, – galvojo ji, žingsniuodama beržų alėja, – juo ir važiuočiau į tą vaikų darželį.“ Medžiai jau žilo – beržų šakose geltonavo dėmės. Mokykla tikrai buvo įsikūrusi buvusio vaikų darželio pastate. Ji regėjo save suplėšytais džinsais ir odine striuke atburzgiančią į naujosios mokyklos kiemą. Siuvimo adata pačios prasidurta lūpa, nosimi ir antakiu: su trimis sidabriniais auskarais ir gal net su paausiuose išskustais plaukais.

Aišku, tai buvo tik maištinga Hedos vizija. Nei odinės striukės, nei stilingai suplėšytų džinsų ji neturėjo, išskyrus siūtus Vilkaviškio fabrike. Šiuos pabandė persiplėšti ties keliu, tačiau atrodė nei šiaip, nei taip – lyg netikri. Kai savaitgalį miestelio kirpykloje paprašė nukirpti plaukus bliūdeliu ir pankiškai išskusti paausius, kirpėja atsisakė. „Atsivesk mamą“, – fui, palaikė mažiuke. Hedos mama buvo mirusi. Grįžusi namo Heda norėjo pati susitvarkyti galvą, tačiau nerado skutimosi peiliukų. Tėvas retai kada skusdavosi, jis augino barzdą ir atrodė kaip koks Samsonas iš vaikiškos Biblijos paveiksliukų.

Mokykla, kurią jai pačiai leido pasirinkti, buvo mažiausia ir vargingiausia iš visų trijų miestelio mokyklų, joje mokėsi daug mergaičių ir labai mažai berniukų. Tiesą sakant, kaip tik dėl to Heda išsirinko būtent ją. Berniukų ji, švelniai tariant, nemėgo. Gal net laikė žemesne evoliucijos rūšimi. Jei tik būtų aptikusi kokią, kad ir katalikišką, vien mergaitėms skirtą gimnaziją, neabejotinai būtų ėjusi į ją! Bet tokios miestelyje nebuvo.

Ji įsuko pro vartelius ir su neapykanta nužvelgė tos nelaimingos įstaigos pastatą. Dešinėje plytėjo futbolo aikštelė. Kairėje augo obelys. Rusvaplaukė Heda lėtai ėjo asfaltuotu takeliu, drebėdama iš priešiškumo ir pasibjaurėjimo. Vėjas taršė jos garbanas. Mintyse ji ritmiškai kartojo keiksmažodžius: kitų minčių neturėjo. Priešais ją iš mokyklos pėdino bendraamžis berniūkštis – kvailoku, kaip jai pasirodė, veidu; su gitara ant peties.

Pirmoji būtybė, kurią susitiko toje ir taip sumautoje vietoje.

Verčiau juoda katė skersai kelio.

Nors Heda netikėjo prietarais.

Berniūkštis praėjo nudelbęs akis, lyg pats būtų naujokas.

Čia nėra gėlių“, – toptelėjo Hedai. Prie mokyklos neaugo net gėlės.

Vyko pamokos, ir viduje pasitiko tyla. Ji pašniukštinėjo palei klasių duris, bet nieko ypatingo nenugirdo. Įprasta rutina. Patalpos atrodė sterilios – jokių palėpių, jokių užkaborių, kitaip nei ankstesnėje gimnazijoje. Net pasislėpti nebus kur. Bjaurūs vaikų piešiniai ant sienų – tvarkingi ir panašūs vieni į kitus kaip stovyklos skanduotės. Peizažai ir išmirusių valstiečių trobos, kuriose niekas nebegyvena.

Ji pasibeldė į direktorės kabinetą.

 

Gyvenau kitame mieste su mama, bet prieš du mėnesius ji mirė, – pasakė Heda ir tučtuojau susivokė: „Dabar jie žiūrės į mane su pasigailėjimu, kaip į našlaitę.“

Kabinetas buvo tipinis, mokykliškas. Ant stalo stovėjo rausvų ir violetinių astrų puokštė, ant sienos kabojo gintarinis vytis ir iš vytelių pintas paukštis. Buvo baisu to perdėto normalumo, provincialaus jaukumo ir tvarkos.

Kas atsitiko? – paklausė direktorė. Ji vilkėjo dalykiniu kostiumėliu ir atrodė panaši į politikę. Buvo kiek vyresnė už Hedos mamą.

Maudėsi ežere ir nuskendo.

Aišku, direktorei jos pagailo ir ji išreiškė užuojautą. Heda jau buvo prie to įpratusi. Ji nesusigraudindavo ir nepravirkdavo, tik prisiversdavo iškęsti tą įkyrų, nemalonų familiarumą: „Vaikeli, kaip tu dabar gyvensi?..“

O kur tėtis?

Kalėjime sėdi“, – norėjo atrėžti Heda, bet susivaldė.

Dirba, jis restauruoja sarkofagus, – atsakė.

Vaje, didikų karstus?.. Koks egzotiškas darbas, – atsiduso direktorė. – Gerai, mes tave priimsime į dešimtą klasę. Mūsų mokykla labai gera, humanitarinės pakraipos, vaikai draugiški, motyvuoti, geri. Mokytojai puikūs specialistai, atsidavę savo darbui. Pamatysi, iškart pritapsi. – Direktorė Hedai pasirodė visai simpatiška, truputį net motiniška, nors suaugusiaisiais ji nepasitikėjo. Su jais galima dalintis tik faktine informacija. Ir labai santūriai, minėti ne visus faktus, nes tai neatsargu. Ir arkliui aišku.

Vaikai… – smilktelėjo Hedai. – Kodėl jie amžinai taip vadina paauglius.“

Ji slapčia tikėjosi netipiškų bendraamžių. Ne kokių nors mažvaikių ar pavyzdukų, bet, pavyzdžiui, tylenių mergaičių su įdomiu vidiniu pasauliu, kokių pasitaiko provincijoje. Tačiau žinojo, kad puoselėti didelius lūkesčius beprasmiška.

Tavo retas vardas, – ištarė direktorė, tyrinėdama ją nuo galvos ligi kojų. Toks spoksojimas trikdė, bet nebuvo nemalonus – direktorė ją vertino bandydama geriau pažinti. Heda jautė, kad nors padarė tinkamą įspūdį, bet paliko ir šiek tiek paslapties, o paslaptys pedagogams nuolat knieti. Tada jie savo smalsumą maitina nuogirdomis ir apkalbomis, kurių mokyklose nestinga.

Mama išrinko, – atsakė Heda. – Ji mėgo spektaklį „Heda Gabler“.

Ibsenas, – linktelėjo galva direktorė. – Aš irgi esu jį mačiusi.

Heda, kuri savo ruožtu stebėjo ir vertino direktorę, mintyse įrašė dar vieną pliusą į jos „pažymių knygelę“. Ji jautėsi daugmaž patenkinta savo atsakymais ir ypač santūrumu mamos mirties tema. Buvusios mokyklos direktorė, sužinojusi apie netektį, organizavo skudurų, pinigų ir kitų neva reikalingų daiktų rinkliavą. Globoti Hedą puolė ir klasės draugų mamos, jos veržėsi į namus su termosais ir kotletais. Heda suvokė, kad suaugusieji taip elgiasi nuoširdžiai norėdami padėti, tačiau ją globa erzino. Vargino svetimų žmonių lindimas, klausinėjimas, knaisiojimasis po jos emocijas, nekalbant jau apie maisto ir skarmalų piršimą. Todėl ji džiaugėsi patekusi į naują aplinką, kur jos našlaitystės istorija tebuvo keli faktai. Čia ji bent turėjo tėvą, rūstų, apybaisį, tiesiogiai susijusį su pomirtiniu gyvenimu, – laimei, žmones tai gąsdino.

Sužvigo skambutis. Heda prisiminė, kaip senoje mokykloje kvailiodama kelis kartus nuspaudė skambutį anksčiau laiko ir spruko, kol budėtoja nepamatė. Čia turbūt nieko panašaus negalėtų įvykti, per ankšta – vaikų darželis. Koridoriuje ji užuodė bjauraus kolektyvizmo kvapą. Grįžus namo juo atsiduoda kuprinė ir knygos, rankogaliai, penalo ertmė. Kažkuo tarp prakaito ir kanceliarijos.

 

Hedos tėvas tikrai restauruodavo sarkofagus. Garaže turėjo įsirengęs dirbtuvę, kurioje amžinai kėpsodavo metalinis kokio nors didiko karstas. Dabar jis restauravo sarkofagą su dvylika mažų apaštalų figūrėlių ant dangčio. Dar nežinojo, kur kuris. Pagal rusišką botanikos enciklopediją jau išsiaiškino, kokie alaviniai vešlūs augalai pinasi kaip bareljefas, o su apaštalais buvo sudėtingiau. Visi gulėjo nusukti nuo dangčio, nušveisti ir kantriai laukė identifikacijos.

Čia turbūt Motiejus, nes su kirviu, – svarstė jis. – Bet šis gali būti ir Jonas, ir Paulius, nes abiejų simbolis – pergamento ritinėlis.

Kai kurios figūrėlės buvo taip apsidaužiusios, kad nesimatė jokių atributų.

Jeigu tavo mama matytų, ji man pasakytų, kur kuris.

Mano mama ir mato, – tėvui suprantama kalba paaiškino Heda. – Iš dausų.

Pati Heda, suprantama, manė kitaip. Jos mama gulėjo žemėje jau daugiau kaip du mėnesiai. Kartais Heda bandydavo įsivaizduoti, kas šiuo metu iš jos likę. Regėdavo daug kirmėlių, bet to jai nebuvo baisu. Tėvas irgi turbūt gedėjo, bet kitaip. O gal jam tiesiog nepatiko, kad nuo šiol atsakomybė už dukrą tenka jam. Šito jis neplanavo. Heda tai nutuokė, todėl stengėsi nesimaišyti po kojomis.

Tėvo namai atrodė niūriai. Ne dėl karstų, kurie Hedai beveik nieko nereiškė, – kaip įprasti jos aplinkos daiktai jie nekėlė jokių ypatingų emocijų. Galimas daiktas, būta ir palaikų – kelių per stebuklą išlikusių kaulelių, nes močiutė siuvo įkapes – puošnų aksominį maišelį. Mirusieji, beje, čia buvo bene jaukiausiai įsikūrę. Tėvas juos stačiai garbino, nuolat apie juos kalbėdavo. Vis kartodavo, kokius gerus daiktus žmonės mokėjo gaminti prieš kelis šimtus metų – tai ne šiandieniniai terliai.

Mes iš šlėktų, – aiškino jis dukrai. – O šlėktos linkę lipti visiems per galvas, meluoti, girtis – kad tik pasiektų savo. Tikrai, aš pats ant savęs pastebiu.

Heda tikėjosi, kad šį geną joje sėkmingai nustelbs kiti. Niūruma sklandė kitur – gyvųjų buityje, sienose, sekcijose ir lysvėse. Didelis, šaltas namas, triūsianti močiutė, kuri visą dieną rūpindavosi virtuve ir daržu, dar kartais žiūrėdavo televizorių, bet daugiau jokių interesų neturėjo. Heda gavo kambarį, kuriame stovėjo lova, rašomasis stalas, spinta, knygų lentyna ir kelios mėsingos agavos vazonuose, įneštos iš lauko, kad nesušaltų. Agavos buvo kol kas gražiausias kambario akcentas: tik atvykusi ji bandė jas nulieti akvarele. Daug agavų, rantytų lyg karūnos kraštai, – bažnytinėje simbolikoje jos reiškė nekaltąjį prasidėjimą, taip rašė religijos žinyne, kurį ji vartydavo prieš miegą. Kiek daug žalios tonų – ji žiūrėjo dailininkės žvilgsniu. Žalia, ypač liejama vandeniu, ramino. „Marijų skulptūros galėtų turėti agavas vietoj karūnų, – galvodavo. – Agavų karūnos jas, vilkinčias tomis žydrai baltomis paklodėmis, labai pagražintų.“ Įsikurti ji neskubėjo – kokie nors roko žvaigždžių plakatai ant sienų atrodė taip vaikiška, so last day. Apskritai vengė įsitvirtinti tame kambaryje – buvo aišku, kad gyvena čia laikinai. Baldai nepriklausė vien jai – spintoje kabojo seni močiutės drabužiai, o lentyną užėmė tėvo jaunystės knygos. Nenorėjo jokių daiktų iš praeities – menkniekius iš mamos buto atidavė pusseserei. Baltas lapas, švari lenta – nieko iš praėjusio gyvenimo. Heda jautėsi užšalusi.

Ji žinojo, kad reikia kantrybės.

 

Vaikai (nors Heda baisėjosi, kad suaugusieji juos taip vadina, tačiau ir pati paniekinamai taip vadino penktokus ir šeštokus) toje įstaigoje buvo siaubingi. Kaimietiškų manierų, vilkėjo kvailus drabužius – iš savo paskutiniojo suolo Heda su pasidygėjimu žvelgdavo į nėriniuotas mergaičių apykaklaites. Taip senamadiškai rengtis atleistina tik pradinėse klasėse.

Jie neturėjo įdomių užsiėmimų. Pertraukas užpildydavo labai nuobodžiomis ir nereikšmingomis apkalbomis, namuose veikdavo irgi nežinia ką. Pašnekesiai sukdavosi apie kitus mokinius, nykias televizijos laidas, madingus daikčiukus, kurių beveik niekas tame krašte neturėjo, ir namų darbus. Vienos mergaitės buvo gana išlepintos ir išmuštruotos gerai mokytis – regis, tėvai joms net pinigus už tai mokėjo. Suprantama, jų draugija Hedai atrodė bevertė. Kitos mergaitės buvo užguitos – jų gailėdama, Heda rodė joms daugiau dėmesio negu paikoms išlepėlėms, tačiau į artimesnį santykį nesileido. Užguitosios gyveno kitoje tikrovėje su ūkininkais tėvais, jos liuobdavo gyvulius, šeštadieniais prekiaudavo turguje ir lankydavosi skurdžiose kaimo diskotekose. Trečioji mergaičių rūšis buvo apleistosios – tėvams jos nelabai rūpėjo, todėl gyveno kaip išmanė, pasiremdamos viena į kitą. Šios Hedai atrodė pačios neįdomiausios, kone beviltiškos – jos domėjosi tik visokiomis banalybėmis, o jų troškimas „pritapti“ buvo stačiai atgrasus. Klasėje ją domino tik Modė – tas pats berniūkštis su gitara, kurį patį pirmą sutiko pirmąją dieną mokykloje. Šis bent neturėjo įpročio viską vertinti naudos požiūriu ir, rodos, grojo gitara bažnyčioje. Be abejo, apgailėtinas užsiėmimas, tačiau vis geriau, nei trintis su tėvais ar bendraamžiais ir kiūtoti prie televizoriaus. Heda pastebėjo, kad daugiausia jis bendrauja su mergaitėmis, į kurias kiti nekreipia dėmesio. Deja, ji pati jo vengė, o ir nebuvo tokia jau nepastebima. Priešingai, visi atkreipdavo į ją dėmesį vien dėl to, kad liko našlaitė, ši žinia greitai pasklido be jokių jos pačios pastangų. Modės dėmesio jai visiškai nereikėjo. Jis buvo gana gražus, nors Hedai atrodė naivokas – argi klapčiukai gali būti protingi? Ne, jie nuolankūs ir geri berniukai. Tokių primityvių žmonių ji vengė kiek išgalėdama.

Atėjo bjaurus, gauruotas ruduo. Toks lyg nepažįstamas, pavojingas žvėris. Rytais būdavo šalta, lijo; į mokyklą ji ėjo kaip į nemėgstamą darbą. Tačiau vakarais jos laukdavo atpildas – jauki stalinės lempos šviesa, knyga, tauri agavų ramybė ir akvarelė.

Dešimtokai pradėjo skaityti Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, o per istoriją mokėsi apie fašizmą. Tai padėjo užmušti laiką ir atitraukti mintis nuo savęs. Heda svajojo apie madingus aulinukus, ligi pat kelių suvarstomus raišteliais – tokius pačius avėjo SS daliniai. Nors visa kita fašizme buvo šlykštu, hitlerjugendo uniformos atrodė gana gražios, panašios į skautų. Tarp mezginiuotų klasiokių apykaklaičių Heda mielai būtų rengusis militaristiškai.

Istorikė uždavė namų darbus: pristatyti asmenybę, kuria žaviesi. Heda mąstė apie van Gogą, nes buvo skaičiusi jo biografiją. Jai ypač patiko van Gogo laiškai broliui, kuriuose jis rašė apie tapybos gyvybę: kaip nutapyti kasantį žmogų, kad atrodytų tikresnis už tikrą. Toje pilkoje aplinkoje ji troško elgtis išskirtinai, kad nugalėtų stingulį ir gresiantį beprasmybės pojūtį.

Vieną rytą direktorė liepė visiems dešimtokams kartu su auklėtoja keliauti į polikliniką – privalomai medicininei apžiūrai. Heda susierzino ir tuojau sumetė pasprukimo planą. Skubiai sukeverzojo raštelį: „Nueisiu į polikliniką kitą dieną, viena. Ant rankų turiu randų. Jeigu eisiu kartu su visais, jie pamatys.“ Padėjo raštelį ant auklėtojos stalo ir jau buvo besmunkanti pro duris kartu su visais, bet istorikė pašaukė ją vardu ir paprašė trumpam pasilikti. Korektiškai luktelėjo, kol visi išsinešdins.

Palauk palauk, – tarė ji. – Vis dėlto aš tavo auklėtoja, man reikia žinoti. Prašau, parodyk rankas.

Aišku, tai buvo nepakenčiama ir prilygo kankinimui. Heda išraudo, nusisegė visas apyrankes ir atkišo supjaustytus riešus. Istorikė įdėmiai juos apžiūrėjo pro akinius.

Ar dėl to vėlavai pradėti mokslo metus?

Taip. Gulėjau ligoninėje, – išspaudė Heda.

Jautėsi pažeminta. Kaip tik to ir nereikėjo pasakoti, karštligiškai pagalvojo ji. Dabar visa mokykla sužinos.

Tiesą sakant, buvo jau pamiršusi, bet ūmai ją vėl ištiko tas nemalonus prisiminimas – kaip guli greitosios pagalbos automobilyje ir žiūri į lietaus skalaujamą stoglangį. Tarsi į keturkampį tunelį, nušviestą blausia, murzina šviesa, nė už ką neprimenančia išsvajoto rojaus.

Bet istorikė buvo protingas žmogus, kaip vėliau paaiškėjo, ji net nesirengė su kuo nors aptarinėti Hedos randų. Net su jos tėvu, apie kurį buvo nekokios nuomonės. Juk jis nevaikščiojo į tėvų susirinkimus, tingėdavo pasirašyti pažymių knygelėje, o jei auklėtoja paskambindavo į namus, apie dukrą kalbėdavo labai nenoriai. Hedą jis ironiškai saikdindavo meluoti, kad esąs girtuoklis, todėl ir nesidomi mokyklos reikalais. „O jei nepatikėtų, – su kažkokiu intravertišku džiaugsmu sakydavo jis, – galiu nueiti ir parėkauti po mokyklos langais.“ Žmonės apskritai jo nemėgo kaip ūmaus, ironiško, kandaus ir nepaisančio kitų. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis, nedaug kas išdrįsdavo įžengti į jų kiemą. Baugino ir karstai. Sklido gandai, kad dirbtuvėje vaidenasi. Iš tikrųjų tėvas pats tą gandą ir paskleidė, mat dirbo su brangiaisiais metalais ir bijojo vagių.

Pati Heda su niekuo apie savo randus nesikalbėjo. Į kvailus bendraamžių ar suaugusiųjų klausimus išvis neatsakinėdavo. Kita vertus, jiems ir taip viskas atrodė aišku: mamos netektis, psichologinė trauma, paauglystė. Ligoninę ji pasistengė užmiršti ir niekam niekada apie ją neužsiminė. Buvo įsitikinusi, kad negalima, net griežtai draudžiama apie tai kalbėtis su kitais žmonėmis. Panašiai galvojo ir Hedos tėvas. Bus ramiau, tvirtino jis, jeigu niekas nežinos.

Nuo bendros medicininės apžiūros auklėtoja ją atleido. Vėliau Heda apsilankė poliklinikoje viena, ir jautėsi dėl to labai laiminga. Gydytojai domėjosi tik jos akimis, ausimis, ūgiu, svoriu, apimtimis ir panašiais niekais. Surašė duomenis į kortelę pernelyg nesigilindami. Randus ant riešų jai pavykdavo paslėpti po storiausiai apvyniotais karoliais, pintomis draugystės juostelėmis, odinėmis virvutėmis ir kitais atributais. Klasės draugės mielai būtų ištyrinėjusios visas Hedos puošmenas, bet ji elgėsi santūriai, nesivėlė į jokius ilgesnius pokalbius ir draugystes. „Man reikia eiti“, – auksinė frazė, gelbėjusi iš visų nepatogių situacijų. Išsisukdavo teisindamasi, kad močiutė prašė parnešti iš parduotuvės duonos. Prie nieko neprisirišo, niekam neleido net bandyti priartėti.

Klasės draugės, nors jau penkiolikmetės, vis dar gėdijosi savo kūnų. Joms būdavo keblu net pasisakyti kūno kultūros mokytojai apie menstruacijas. Persirenginėdamos juokingai slėpdavosi, dangstydavo krūtines rankomis, o biologinius procesus įvardindavo liaudiškais frazeologizmais, maždaug: „Į svečius atvažiavo pusseserė iš Raudondvario.“ Hedai tai atrodė perversiška – mama buvo išmokiusi, kad visa, kas susiję su kūnu, yra natūralu, ir esant reikalui tai būtina aiškiai pasakyti medikams arba mokytojams.

Namuose gyvenimas slinko lėtai. Tiksliau, kokie ten namai, greičiau laikina vieta, kurioje Heda apsistojo. Močiutė jau ėmė prarasti atmintį, per dienas trypinėdavo po namus, mechaniškai darydama ruošos darbus. Jos klausimai labai vargindavo, nes nuolat klausinėdavo to paties. Kokių nors keistų, nuo tikrovės nutolusių dalykų – kodėl Heda nežiūri televizoriaus, arba ką ji čia skaitanti. Heda skaitė „Iliadą“, paskui „Odisėją“, iš lėto persipiešdama į sąsiuvinį amforų puošybos ornamentus. Dostojevskio „Brolius Karamazovus“ (kodėl, ir pati negalėjo paaiškinti. Gal kad rado knygų lentynoje). „Gyvulių ūkį“ – šis bent pralinksmino, jame aptiko smagų šūkį „Dvi kojos blogai, keturios kojos gerai“. Heda jį skanduodavo mintyse, kai neturėdavo ką sau pasakyti. Dar skaitydavo vadovėlius. Tik tai, kas būtina, žurnalais ir laisvalaikio skaitalais nesidomėjo. Močiutė, priešingai, buvo linkusi domėtis visokiais „naudingais“ dalykais. Ir įžymybių, kurių vardus jau kitą minutę pamiršdavo, gyvenimais. Ji vis perpasakodavo, ką mačiusi įdomaus, naiviai tikėdama televizijos reportažų patikimumu. Tarsi būtų buvusi paauglė, o Heda – suaugusioji. Vis dėlto Heda suvokė, kad taip senatvėje reiškiasi vienišumas. Jai tai atrodė kraupoka ir ji svajojo mirti jauna – maždaug panašaus amžiaus kaip mama.

Prie namo plytėjo daržas, kurį rudeniop reikėjo nuimti. Pirmasis jų bendras darbas buvo bulviakasis. Tėvas kasė bulves, Heda jas rinko, močiutė kepė kugelį. Anksčiau Heda galvodavo, kad tai ji gyvena paraleliniame pasaulyje. Bet tėvas pasirodė dar labiau nutolęs nuo realybės. Jis nuolat pliurpdavo apie praėjusių amžių asmenybes, tarsi jie būtų buvę gyvi veikėjai iš televizoriaus. Šiandienybe nesidomėjo. Degė aistra istorinei praeičiai.

O žinai, – entuziastingai dėstė dukrai kasdamas bulves, – Onos Zabielaitės sesuo užsiėmė pedagogika, nes liko senmerge.

Kokia sėkmė, – išsprūdo Hedai. – Neturėjo diedo ant savo galvos. Dievaži, kaip tais laikais, jai labai pasisekė.

Aš mačiau jos nuotrauką, – tęsė tėvas. – Atrodo kaip tikra ragana.

Pasižiūrėkit į veidrodį, – atšovė Heda.

Tėvui ji primygtinai sakydavo „Jūs“. Jautėsi svetima, svetima kaip įdukra. Jos netrikdė tas kreipinys. Visi Dostojevskio veikėjai taip kalbėjo. Regis, tėvui tas irgi patiko.

O aš toks baisus? Man baseine sakė, kad gražiai atrodau.

Baseino darbuotojos giria klientus tam, kad jie grįžtų. Ir atneštų savo pinigus.

Tu manęs nemyli, – atsiduso tėvas.

Taip, – ramiai atsakė Heda. – Nemyliu.

Tėvas jai buvo tolimas, jis jos neaugino. Jai tiesiog nepasisekė, ir dabar gyvena su svetimais žmonėmis. Na, bet su teta ir pussesere būtų dar sunkiau: abi valdingos, kaip jos motina. O vaikų namuose laukė smurtas.

Pas tėvą Hedą gelbėjo daržas, žolių rovimas, česnakų nuėmimas ir sodinimas, vejos pjovimas. Ji veikė lyg kareivis, tai padėjo negalvoti. Ji rūšiavo bulves, mėtė jas į dėžes, atneštas iš rūsio ir nubrūžintas šepečiu. Jai, miesto vaikui, nuoširdžiai patiko lauko darbai. Jie ramino, padėjo susikaupti. Gamtos apsuptyje buvo gera atlikti paprastas užduotis, neturinčias per daug prasmės, bet konkrečias ir pačiupinėjamas. Švietė saulė, skardėjo šunų lojimas ir žąsų gagenimas. Buvo kažkaip ramu, tarsi paprasti darbai gydytų sielą.

Vieną dieną, grįždama iš mokyklos, Heda užsuko į gėlių parduotuvę ir nusipirko krokų svogūnėlių. Buvo girdėjusi, kad šios gėlės pavasarį pražysta pirmosios. Kėlėsi anksti ryte, valanda anksčiau nukako prie mokyklos ir įspraudė svogūnėlius į žemę netikėtose vietose. Tai buvo jos paslaptis, niekas to neturėjo žinoti. Atrodė gėda kam nors apie ją prasitarti.

Per istoriją kiekvienas pristatinėjo asmenybę, kurią laikė savo autoritetu. Modė papasakojo apie Joną don Bosko, pabrėždamas jo meilę vaikams. Visiems tiems našlaičiams ir gatvės berniūkščiams skurdžioje devyniolikto amžiaus Italijoje. Vaikystėje Heda skaitė apie šį šventąjį komiksų knygelę. Anuomet tas saldus pasakojimas jaudino, bet dabar… Dostojevskis atrodė autentiškesnis.

Tu juk irgi norėtum būti kunigu, ar ne, Modestai? – istorikė, matyt, turėjo slaptos informacijos, o gal rėmėsi nuojauta.

Vieša Modės paslaptis buvo ta, kad jis patarnaudavo mišioms. Daugelis tai laikė gėdingu užsiėmimu. Bet Modė nuoširdžiai mėgo tarnystę. Regis, net „klapčiuko“ pravardė jo neskaudino. Heda jau laikė Modę vieninteliu įdomiu klasės žmogumi, bet net pačiai sau buvo gėda tą pripažinti. Modė tikrai buvo nepanašus į kitus. Jis nevilkėjo turginių treningų, turkiškų megztinių ir neavėjo baltų kedų. Kartą užsimanė pasekti Modę po pamokų, pavyzdžiui, iki bažnyčios, bet vis dėlto metė tą mintį. Kažkaip drovu net įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, o dar, neduokdie, kas nors pamatys.

Užkluptas klasės akivaizdoje, Modė išraudo ir tylėjo.

Kai dalyvauju liturgijoje, labai susikaupiu, – pagaliau paaiškino jis. – Tai man patinka. Bet dar nežinau, ar sugebėčiau, pavyzdžiui, laidoti.

Nuo to, kad galvoja apie kunigystę, Modė pasidarė dar įdomesnis. Baisu, ar tik ji nepradeda įsimylėti? Ne, nepradeda. Nors kaip gali žinoti, jei dar niekada nebuvai į tai įklimpus?..

Heda, kokią asmenybę pasirinkai tu?

Van Gogą, – pašoko Heda lyg pabudusi iš miego. – Buvo savamokslis tapytojas, gimė pastoriaus šeimoje. Vienu metu susidomėjo teologija, ketino tapti dvasininku. Bet išvykęs į misijas – dirbti su vargingai gyvenančiais angliakasiais – įniko piešti ir metė dvasininko darbą. Jis vis įsimylėdavo ką nors netinkamą – tai pusseserę, tai nėščią prostitutę.

Klasei tai pasirodė juokinga, bet Heda nekreipė dėmesio.

Man paliko įspūdį van Gogo santykis su religija. Manau, jis nuoširdžiai tikėjo, bet jautė dar stipresnį pašaukimą tapybai. Laikoma, kad sirgo psichine liga. Apskritai dėl to, kad nusipjovė ausį, žmonės linkę jį įsivaizduoti kaip beprotį. O man gražu tai, kad jis vietoj religijos pasirinko meną, vietoj šventumo – nuodėmę. Jo biografija atrodo tikresnė už tuometinių dvasininkų, todėl truputį keista, kad jo nekanonizavo. Juk į darbą su angliakasiais jis buvo pasinėręs visa esybe. Ir, žinoma, labai mėgstu jo paveikslus. Jis tapė visai kitaip, negu tuo metu buvo įprasta. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nemokšiškai. Bet labai originaliai – taip, kaip matė, nepaisydamas taisyklių. Van Gogo tapyba yra kaip gyvenimas.

Ar tu pati pieši, Heda? – paklausė mokytoja.

Piešti ji niekur nesimokė, bet piešė gerai. Turbūt taip reiškėsi tėvo genai.

Ne, – sudvejojusi atsakė.

Vis dėlto tai buvo melas. Pastebėję, kad Heda neblogai piešia, klasės draugai įsigudrino kaulyti, kad nupieštų jų užduotis dailės pamokoms. Ir Heda tą darydavo. Jai nebuvo gaila, tik atrodė kažkaip žema. Panašiai, kaip piešti kvailus plakatus Mokytojo dienai ar Derliaus šventei, kuriuos kabindavo mokykloje ant sienų, tarsi ir taip nebūtų aišku, kokia šiandien diena. Heda laikė tuos plakatus beprasmišku kiču, visiškai prasilenkiančiu su meno paskirtimi.

Proga pasekti Modę atsirado gana greitai. Per tikybą buvo paskelbta, kad visi kviečiami ruoštis Sutvirtinimo sakramentui. Suprantama, Heda labai abejojo savo ketinimų nuoširdumu, bet užsirašė. Užsirašė inertiškai, trokšdama kaip nors vaduotis nuo beprasmybės. Susikurti dar griežtesnę dienotvarkę, sėdėti priplėkusiose zakristijos patalpose ir medituoti vitražų spalvas, mintyse puošti marijų galvas agavų vainikais. Kankinti save marazmais.

Naktį sapnavo mamos namus danguje. Tarsi egzistuotų pomirtinis gyvenimas ir mama jame turėtų visą namą su daugybe kambarių. Namas, keista, stovėjo kapinių viduryje, bet aplinkui virė didmiesčio gyvenimas – pro šalį ėjo žmonės, prekiavo gėlių pardavėjai, kažkas net tiekė karštus šuniukus. Pirmame namo aukšte buvo biblioteka, vaikštinėjo lankytojai, pasinaudojusi šurmuliu, Heda užkopė į antrą, paskui į trečią aukštą. Kad namai tikrai mamos, atpažino iš kruopščiai vonios lentynėlėje išdėliotų žirklučių, pincetų, kempinių, vatos gumulėlių, muilų. Apžiūrėjusi dar kelis gyvenamuosius kambarius, rado patefoną ir ant sofos išmėtytas mėgstamas mamos plokšteles. Knygų lentynoje stovėjo jos reprodukcijų albumai – visi mėlyni, kaip Šagalo, bet ištapyti raudonais brūkšneliais, tarytum van Gogo. Heda įnirtingai ieškojo daiktų, kurie būtų bent kiek susiję su ja, – deja, nerado. Nebuvo ir pačios mamos.

Pabudo tarsi jusdama, kad mama ją stebi iš savo amžinybės, nors tikriausiai ir taip turi ten ką veikti (jeigu neišnyko). Heda niekada nelaikė savęs tokia svarbia, kad būtų kam nors įdomi kaip persekiojimo objektas, bet kartais jai nuoširdžiai atrodydavo, jog kažkas žiūri iš viršaus. „Idiotiški filmai“, – pagalvodavo pati sau. Iš tikrųjų buvo mačiusi trečiarūšių filmų per televizorių, kuriuose numirėlių vėlės tarsi debesys sklandydavo virš jiems rūpinčių gyvųjų. „Netikiu, kad pomirtinis gyvenimas gražesnis už šį, – šnibždėdavo ji prieš miegą vietoje maldų. – Nelabai tikiu, kad jis yra, bet, aišku, norėčiau, kad būtų.“

Sulaukusi Sutvirtinimo pamokų pradžios, nusliūkino į bažnyčią. Tikėjosi ko nors naujo, gal net truputį romantikos. Gal artimiau susipažins su Mode, susižavės liturgiją ir pati taps klapčiuke. Aišku, tai nesąmonė, mišioms patarnavo tik berniukai.

Miestelio bažnyčia buvo visai graži, balta, neoklasikinė, ant jos frontono stovėjo skulptūra – šv. Kazimieras su kryžiumi rankoje. Heda drovėjosi įžengti į vidų, bet rinkosi ir daugiau bendraamžių; akimis ji ieškojo Modės. Jis čia jautėsi kaip namie, visi jį pažinojo.

Juos nuvedė į koplyčią, kurioje laukė klebonas rūškanu veidu; dar jaunas, bet gana antipatiškas. Jis ilgai paistė apie tai, kaip reikia lankyti mišias, melstis ir eiti išpažinties. Mintyse Heda jį niekino – kaip tikintį prietarais. Tik mulkis gali suklupti prieš molinę statulą ir mechaniškai veblenti kitų sugalvotus žodžius.

Kiti paaugliai irgi atėjo ne tikėjimo vedami, o greičiausiai priversti tėvų ir močiučių. Susėdę ant suolų priešais tėvą Norbertą, tarpusavyje šnibždėjosi visokias nešvankybes ir kikeno. Hedai jie buvo atgrasūs, kaip visada. Kiek pati save prisiminė, visi bendraamžiai kėlė panieką.

Sakramentui jus ruoš katechetė Salomėja, ji pas mus atlieka praktiką, – pasakė tėvas Norbertas.

Pirmoje eilėje atsistojo viena mergina, kurią Heda buvo palaikiusi paaugle, ir išėjo į priekį.

Ji studijavo teologiją Prancūzijoje, iš jos tikrai sužinosite daug naujo, ko nė aš nežinau, – niūriai pašmaikštavo klebonėlis.

Kokia laimė“, – dingtelėjo Hedai.

Tėvas Norbertas darė dogmatiško ir nykaus žmogėno įspūdį. Kaip Modė gali patarnauti tokiam tamsuoliui per mišias? O į moksleivę panaši trumpaplaukė Salomėja, priešingai, atrodė visai maloni.

Sveiki, – žvaliai pasisveikino ji. – Ar žinote, kas yra Sutvirtinimas?

Visi tylėjo.

Gal tu, mergaite, mums pasakysi? – staiga ji kreipėsi į Hedą, tūnančią koplyčios gale.

Kodėl būtinai ji? Juk Heda nešviečia iš tolo kokiais nors mėlynais plaukais ar tatuiruote ant kaktos.

Sutvirtinimas yra Patepimas, kad įgytume didesnį tikėjimą, – burbtelėjo Heda. Šį bei tą ji prisiminė iš Pirmosios Komunijos pamokų, o gal šiaip kur nugirdo.

Taip! – apsidžiaugė katechetė, tarsi Heda būtų nuraškiusi mėnulį iš dangaus. – Ir kas tą tikėjimą suteikia?

Šventoji Dvasia, – pasigirdo Modės balsas. Jis sėdėjo toliau, tiesus lyg gitaros styga.

Visiškai teisingai! – entuziastingai sušuko Salomėja. – Per Sutvirtinimą gauname Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, patarimą, tvirtumą, žinojimą, maldingumą, pagarbią Dievo baimę.

Pezalai“, – nusprendė Heda. Ji nebesiklausė, mintimis skrajojo po dienos įvykius. Protarpiais žvilgtelėdavo į Salomėją ir Modę, domėdamasi ne tuo, ką jie sako, bet tuo, kokie yra. Ji juos tyrinėjo. Erzino tas jų entuziazmas ir visažinystė.

  • Koks tavo vardas? – netikėtai vėl kreipėsi į ją Salomėja.

Hedai nepatiko tokie asmeniškumai. Vaidina mokytoją, tai tegu ir kreipiasi į minią, kaip mokykloje. Ko čia lenda į smegenis?

Heda, – atsainiai atrėžė ji. – Heda Gabler.

Mažvaikiai ėmė prunkšti.

Iš pjesės? – pasitikslino Salomėja.

Aha, buvo tokia isteriška moteriškė, kuri scenoje švaistėsi revolveriu, – linktelėjo Heda.

Žvengiantys paaugliai jos nesuprato, o Salomėja – galbūt, nes atrodė išsilavinusi.

Dabar Heda būtų norėjusi turėti revolverį, kad galėtų juos truputį pagąsdinti.

Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Norėčiau, kad būtum pasaulyje, kuriuo nelabai tikėjai,
į kurį įslystama jau be ego, pelytės pavidalu –
tai miestai, kolonos, chorai;
geltoni laukai, kalnų ežerai,
akmenis nešantys debesys.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Giedrė Kazlauskaitė: „Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis

2017 m. Nr. 1 / Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto…

Kamilė Šopytė. Poezijos siuvinėjimas kryželiu

2016 m. Nr. 7 / Giedrė Kazlauskaitė. Singerstraum: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 112 p.

Raminta Važgėlaitė. Kūryba, kuri nėra vien tik kūryba

2015 m. Nr. 1 / Giedrė Kazlauskaitė. Meninos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 104 p.

2013-ųjų knygos. Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?

2014 m. Nr. 4 / 2013-aisiais išleistas knygas aptaria Jūratė Sprindytė, Ramūnas Čičelis, Giedrė Kazlauskaitė, Audinga Peluritytė

Giedrė Kazlauskaitė. Proza kaip drabužis

2013 m. Nr. 4 / Aistė Kisarauskaitė. 39 salto mortale. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 192 p.

Giedrė Kazlauskaitė. Dvitaškio poezijos gimimas

2006 m. Nr. 10 / Kęstutis Navakas. Atspėtos fleitos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 82 p.